2022-03-16 Nr. AB-6501-3-61-3-04252-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1530-789/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04252-2021-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. A. A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. A. A. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. A. A. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. 21S33154 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo į (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas, Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 6K-1400 (toliau – Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gruodžio 1 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą. Tačiau teismas, nagrinėdamas bylą pagal priimtą skundą, nustatė, kad pareiškėjo atstovas pateiktame skunde nurodė faktines bylos aplinkybes, kurios susjusios ne su pareiškėju, o su kitu asmeniu. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 1 d. sprendime nurodė, kad byloje esantys Migracijos departamento sprendimas ir Komisijos sprendimas yra priimti būtent dėl pareiškėjo, tačiau skunde dėstomos faktinės aplinkybės ir argumentai susiję ne su pareiškėju, o su kitu asmeniu, todėl, atsižvelgiant į bylos neviešą pobūdį, jie teisme sprendime neaprašomi. Tačiau konstatuota, kad ginčas kilęs dėl pareiškėjo atžvilgiu priimtų byloje esančių sprendimų, taigi yra aiškus ginčo dalykas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 str. 5 d.). Priešingas susidariusios situacijos vertinimas leistų atsisakyti ginti pareiškėjo teises formaliais pagrindais, tai nepagrįstai apribotų pareiškėjo galimybes ginti jo galbūt pažeistas teises teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-294-575/2021). Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, į viešąjį interesą byloje bei į tokių bylų reikšmę, nusprendė vadovautis pareiškėjo ir jo atstovo teismo posėdyje nurodytomis aplinkybėmis, atsakovo atsiliepimu, prašomų panaikinti sprendimų turiniu bei kitais į bylą pateiktas įrodymais ir ex officio (iš pareigos) vertino tiesiogiai byloje esančių ir su pareiškėju susijusių sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, turėdamas omenyje, kad pareiškėjas su šiais sprendimais nesutinka.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas teigė, kad Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) pranešė, kad jie neturi duomenų, jog pareiškėjo buvimas (gyvenimas) keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Nurodė, kad Migracijos departamento sprendimu pareiškėjui nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau –ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

5. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas nurodė, jog jis paliko savo kilmės valstybę, norėdamas geresnio gyvenimo, studijuoti ir dirbti bei dėl to, kad kitaip mąstantys žmonės (duomenys neskelbtini) nepalaikomi, o pareiškėjas turi įgūdžių, kurių negali įgyvendinti kilmės valstybėje. Tvirtino, kad (duomenys neskelbtini) nekyla pavojus jo gyvybei. Atsakovo teigimu, ekonominės priežastys nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo, tai nėra pagrindas suteikti pabėgėlio statusą. Tyrimo metu nebuvo nustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, t. y. neidentifikuotos faktinės aplinkybės, pagrindžiančios prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Tyrimo metu nebuvo nustatytos individualios aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog pareiškėjui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Atsižvelgus į tai, konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Kadangi pareiškėjas nenurodė kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste, nebuvo nustatyta reali ir individuali grėsmės pareiškėjui tikimybė, t. y. kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, todėl konstatuota, kad jis neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Atsižvelgus į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, bei į tai, kad nebuvo nustatytos individualios aplinkybės, padidinančios tokią riziką, konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

6. Atsakovas teigė, kad, remiantis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) 2021 m. paskelbta ataskaita, šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Ataskaitoje nurodoma, jog įvairiose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis. (duomenys neskelbtini) provincijose nėra ginkluoto konflikto, o (duomenys neskelbtini) provincijose beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad jis nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. Nors beatodairiško smurto lygis (duomenys neskelbtini) yra aukštesnis, tačiau vien buvimo šioje teritorijoje nepakanka, kad kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Nebuvo nustatytos aplinkybės, kurios leistų spręsti, jog pareiškėjui dėl asmeninių savybių kiltų pavojus (duomenys neskelbtini) patirti realią rimtą žalą. Atsakovas nurodo, jog 2021 m. EPPB gairės yra patikimas ir aktualus šaltinis, kuriuo Migracijos departamentas turėjo pagrindą remtis, vertindamas beatodairiško smurto lygį (duomenys neskelbtini). Pagal 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 439/2010 dėl Europos prieglobsčio paramos biuro įsteigimo nuostatas, vienas iš EPPB tikslų yra kilmės valstybės informacijos rinkimas. Nagrinėjant pareiškėjo prašymą, buvo įvertinta pareiškėjo individuali situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Nustačius, kad (duomenys neskelbtini) vyksta vidinis karinis konfliktas prieglobsčio teisės nuostatų vertinimo kontekste, turėjo būti vertinama, ar saugumo situacija prieglobsčio prašytojo gyvenamojoje vietovėje prilygsta beatodairiško smurto situacijai, sąlygojančiai tarptautinės apsaugos poreikį. Kadangi pareiškėjo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, atsakovo ginčijamame sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

7. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas kaip nepagrįstas. Pareiškėjas neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką pėsčiomis kartu su kitais asmenimis, kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio paprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Tikėtina, jog, atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti. Pareiškėjui buvo taikoma 2008 m. gruodžio 16 d. Direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis bei nesuteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti. Remiantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjui nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti, todėl buvo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos.

8. Atsakovas manė, jog Sprendime pateikti detaliai aptarti prieglobsčio nesuteikimo, išsiuntimo ir draudimo atvykti motyvai, kurių pagrindu Migracijos departamentas pagrįstai nesuteikė pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos ir nusprendė pareiškėją išsiųsti į kilmės valstybę bei uždrausti atvykti. Priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalėjo būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti Sprendime. Pareiškėjo prieglobsčio prašymas buvo išnagrinėtas skubos tvarka.

Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturėjo jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kėlė nelegalios migracijos grėsmę. Nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršijo Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Migracijos departamento atlikto tyrimo metu nenustatytas tarptautinės apsaugos suteikimo pareiškėjui poreikis ir nebuvo pagrindo vertinti, kad toks poreikis kils.

Be to, Sprendimu pareiškėjui neuždraudžiama vykti į trečiąsias valstybes, nepriklausančias Šengeno erdvei. Nors pareiškėjas iš savo kilmės šalies atvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė. Jis nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Tokie pareiškėjo veiksmai neapibūdino jo elgesio kaip sąžiningo, nerodė, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje. Atsakovas teigė, kad šios aplinkybes taip pat patvirtino pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

Be to, Tarptautinė migracijos organizacija (duomenys neskelbtini) įgyvendina savanoriško grįžimo ir reintegracijos pagalbos programą, kuria 2018 m. pasinaudojo daugiau nei 5 600 (duomenys neskelbtini) piliečių. Realią pagalbą grįžtantieji ir viduje perkelti asmenys gauna iš Europos valstybių, pavyzdžiui, Norvegijos pabėgėlių tarnybos ir kt. organizacijų, asmenims teikiama teisinė pagalba ir konsultacijos bei kita pagalba. Grįžtantys į (duomenys neskelbtini) asmenys gali pasinaudoti valstybės finansuojamomis grąžinimo programomis.

Dėl pasaulinės Covid-19 pandemijos Europoje buvo sustabdytas migrantų grąžinimas į (duomenys neskelbtini), tačiau 2020 m. rugsėjo mėn. jis atnaujintas.

9. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog, pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 222 punktą, skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Žodinis bylos nagrinėjimas numatytas tik išimtiniais atvejais, kai skundą nagrinėjanti Komisija nusprendžia, jog tai yra reikalinga. Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų būtinas. Vien tai, kad pareiškėjo skundas buvo nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, nesant jokių objektyvių duomenų apie tai, kad tam tikros reikšmingos bylos aplinkybės dėl šios priežasties liko neįvertintos, nesudarė pagrindo vertinti, kad Migracijos departamento sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

10. Atsakovo nuomone, buvo atliktas išsamus ir visapusiškas situacijos tyrimas ir tinkamai taikyti Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsniai. Visos pareiškėjo individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos. Sprendimu pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjo situacija neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų. Pareiškėjo nesutikimas su Sprendimu nesudarė pagrindo pripažinti Sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

11. Teismo posėdyje pareiškėjas paaiškino, kad apklausų metu nurodė neteisingus duomenis, nes bijojo ir nenurodė tikrų priežasčių, dėl kurių jis išvyko iš šalies. Nurodė, kad priežastys yra politinės – pareiškėjo dėdė, pareiškėjas ir jo tėvas yra (duomenys neskelbtini) darbininkų partijos nariai ir gina savo šalį, palaiko šią partiją, kovojo už teritoriją ir tautiečių laisvę. Pareiškėjas išvyko iš šalies, kadangi bijojo, kad saugumas jį sulaikys dėl jo sąsajų su partija. Nurodė, kad 2021 m. liepos 29–30 d. iš kilmės valstybės išvyko į Baltarusiją, 2021 m. rugpjūčio 2 d. atvyko į Lietuvą. Paklaustas, kodėl bijojo teikti duomenis apklausų metu, teigė, jog tėvai bijojo, kad pareiškėjui nesuteiks prieglobsčio, todėl liepė nesakyti visos tiesos apie savo gyvenimą, nes tėvai nori, kad pareiškėjas vyktų pas Vokietijoje gyvenantį pusbrolį.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 1 d. sprendimu pareiškėjo S. A. A. A. skundą patenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 20 d. sprendimo Nr. 21S33154 rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus bei juos išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, atitinkamai pakeitė Migracijos departamento Komisijos 2021 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 6K-1400. Teismas netenkino kitos pareiškėjo skundo dalies.

13. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:

13.1. Pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 2 d. neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną ir 2021 m. rugpjūčio 22 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Iš 2021 m. rugpjūčio 22 d. prašymo suteikti prieglobstį Nr. 2108-AS-0102 buvo matyti, kad atliktoje pirminėje pareiškėjo apklausoje pareiškėjas nurodė, kad jis yra (duomenys neskelbtini), išpažįstantis musulmonų tikėjimą, turintis aukštąjį išsilavinimą. Nurodė, kad jo pasas liko Baltarusijoje, paskutinė gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), nepriklauso partijai. Pareiškėjas teigė, kad iš kilmės valstybės išvyko 2021 m. liepos 30 d., norėdamas patekti į Europą, geresnio gyvenimo galimybių. Kitose valstybėse nesikreipė dėl prieglobsčio, tačiau turi (duomenys neskelbtini) vizą. Į Lietuvos Respubliką atvyko 2021 m. rugpjūčio 2 d.

13.2. 2021 m. spalio 18 d. apklausos metu pareiškėjas nurodė iš esmės tokias pačias aplinkybes, kurias nurodė pirminės apklausos metu. Papildomai paaiškino, kad nebuvo kilę problemų dėl išpažįstamos religijos, teigė, kad yra viengungis, kilmės šalyje yra likę artimi giminaičiai – dėdės ir pusbroliai, jokiai politinei partijai ar organizacijai nepriklauso, nebuvo nei politiškai, nei visuomeniškai aktyvus. Pažymėjo, jog jo kilmės valstybėje nekilo grėsmė jo gyvybei, iš (duomenys neskelbtini) išvyko į Lietuvą, kadangi norėjo atvažiuoti į Europą, turi įgūdžių, kurių negali realizuoti savo šalyje. Tiki, kad Europoje jam pavyks įgyvendinti svajones. Įgūdžius siejo su gyvenimo istorija, tolesnėmis studijomis, galimybe gauti geresnį darbą.

13.3. Migracijos departamentas sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką, uždrausti asmeniui 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos atvykti į Lietuvos Respubliką, įvesti į centrinę Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir C.SIS II) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

13.4. Nesutikdamas su Migracijos departamento sprendimu, pareiškėjas 2021 m. lapkričio 4 d. pateikė skundą Komisijai, kuri Komisijos sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

14. Teismas pažymėjo, kad pagrindine priežastimi, dėl kurios išvyko iš (duomenys neskelbtini), pareiškėjas nurodė geresnių gyvenimo sąlygų siekį ir teigė, kad jam negresia pavojus kilmės valstybėje.

15. Teismas nurodė, kad, atsakovui nagrinėjant pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas abiejų apklausų metu tvirtino, kad kilmės valstybę paliko dėl ekonominių priežasčių – nori geresnio gyvenimo Europoje, nurodė, kad nepriklauso jokiai partijai ar judėjimui ir nedalyvauja jokioje veikloje. Teismo posėdyje pareiškėjas pakeitė savo pasakojimą – nurodė, kad dalyvavo (duomenys neskelbtini) darbininkų partijos veikloje, tačiau pareiškėjo paaiškinimai apie šios partijos veiklą buvo abstraktūs – jis apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, kad partijos nariai gina savo šalį, o savo veiklą partijoje apibūdino kaip palaikančią šią partiją, kovojant už teritoriją ir tautiečių laisvę. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pasakojimas pripažintinas nenuosekliu ir nepatikimu. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas buvo (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) darbininkų partijos narys, kad aktyviai dalyvavo šios partijos veikloje, taip pat nėra įrodymų, kad vien dėl buvimo šioje partijoje kyla grėsmė būti persekiojamam (duomenys neskelbtini) saugumo pareigūnų (atsakovas netyrė ir nevertino šių pareiškėjo pasakojimo aplinkybių, nes jos buvo nurodytos teismo posėdyje). Teismas įvertino, kad pareiškėjo pasakojimui trūko racionalumo, objektyvumo, nuoseklumo, todėl nebuvo pagrindo jį laikyti iš esmės labiau tikėtinu nei netikėtinu.

16. Teismas laikė pagrįsta atsakovo išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies ir Konvencijos 1 straipsnio A dalyje įtvirtintų sąlygų pabėgėlio statusui gauti.

17. Pareiškėjas teigė, kad (duomenys neskelbtini) gyveno (duomenys neskelbtini). Teismas nurodė, kad, pagal atsakovo tyrimo metu surinktą informaciją (EPPB 2021 m. paskelbtą ataskaitą), šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Ataskaitoje nurodoma, jog įvairiose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis. (duomenys neskelbtini) provincijose nėra ginkluoto konflikto, o (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad jis nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos.

Kita vertus, nors beatodairiško smurto lygis (duomenys neskelbtini) yra aukštesnis, tačiau vien buvimo šioje teritorijoje nepakanka, kad kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Pareiškėjas nurodė, kad jis priklauso etninei grupei, apklausos metu teigė, kad dėl priklausymo (duomenys neskelbtini) etninei grupei jam negresia pavojus. Pareiškėjas yra darbingo amžiaus jaunas vyras, žino vietos papročius ir kultūrą, kilmės valstybėje yra likusi jo šeima, turi giminių, su kuriais bendravo ir palaikė ryšius, todėl, esant poreikiui, jis gali persikelti ir apsigyventi kitoje vietovėje (duomenys neskelbtini) (ar kitoje) gubernijoje, kuri laikoma saugia ir kurioje nėra realios rizikos patirti rimtą žalą. (duomenys neskelbtini) vyriausybė nustačiusi skirtingus atvykimo reikalavimus pagal asmens etninę ir religinę tapatybę ar suvokiamą politinę priklausomybę. (duomenys neskelbtini) tautybės asmenys iš bet kurios (duomenys neskelbtini) dalies paprastai gali lengvai patekti į (duomenys neskelbtini), tačiau arabų ar kitų etninių grupių asmenys paprastai turi įrodyti, kad (duomenys neskelbtini) jie turi rėmėją.

Komerciniai tarptautiniai skrydžiai iš / į (duomenys neskelbtini) vyksta (duomenys neskelbtini) tarptautiniame oro uoste, (duomenys neskelbtini) tarptautiniuose oro uostuose ir kt. Paprastai (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) oro uostą gali atvykti laisvai, o, pareigūnams kilus klausimų dėl išvykimo spaudo nebuvimo pasuose, asmuo gali būti siunčiamas patikrinimui į (duomenys neskelbtini). Pametus pasą, galima pateikti (duomenys neskelbtini) ambasados Europoje išduotą laissez-passer kartu su asmens tapatybę patvirtinančiu dokumentu, tačiau tokiu atveju grįžtantis asmuo oro uoste bus patikrintas išsamiau.

Be to, Tarptautinė migracijos organizacija (duomenys neskelbtini) įgyvendina savanoriško grįžimo ir reintegracijos pagalbos programą, kuria 2018 m. pasinaudojo daugiau nei 5 600 (duomenys neskelbtini) piliečių. Grįžtantieji ir viduje perkelti asmenys gauna realią pagalbą iš Europos valstybių (Norvegijos pabėgėlių tarnybos ir kt. organizacijų, asmenims teikiama teisinė pagalba ir konsultacijos bei kita pagalba). Grįžtantys į (duomenys neskelbtini) asmenys gali pasinaudoti valstybės finansuojamomis grąžinimo programomis.

18. Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo nurodytą gyvenamąją vietą kilmės valstybėje ir atsakovo surinktą informaciją, laikė pagrįsta išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

19. Teismas pagrįsta laikė Migracijos departamento išvadą, jog yra tikimybė, kad pareiškėjas slėpsis. Teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai pritaikė 2008 m. gruodžio 16 d. Direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą išimtį, nesuteikdamas laikotarpio savanoriškai išvykti ir, vadovaudamasis Tvarkos aprašo 33 punktu, pagrįstai nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos.

20. Teismas nustatė, kad byloje nėra jokių duomenų, kuriais remiantis pareiškėją būtų galima priskirti bent vienai iš Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintoje Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkoje (toliau – ir Kriterijų tvarka) nurodytų asmenų, kuriems taikomas 5 metų draudimo atvykti laikotarpis, grupei. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju nėra nustatyta jokių išskirtinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą taikyti Kriterijų tvarkos 5 punktą, todėl šiuo atveju Kriterijų tvarkos 44.3.1 punkte nustatytas 2 metų draudimo laikotarpis laikytinas adekvačiu. Teismas darė išvadą, kad skundžiamas Migracijos departamento sprendimas keistinas, uždraudžiant pareiškėjui 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos atvykti į Lietuvos Respubliką. Nustatęs, kad adekvatus draudimo atvykti pareiškėjui į Lietuvos Respubliką terminas yra 2 metai nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, teismas pakeitė Migracijos departamento sprendimo dalį, nustatydamas įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

21. Teismas konstatavo, kad atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, tinkamai taikė teisės normas, todėl skundžiamas Migracijos departamento sprendimas, išskyrus keistinas jo dalis, laikytinas teisėtu ir pagrįstu, nėra pagrindo jį panaikinti nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais argumentais. Netenkinęs pagrindinio skundo reikalavimo, teismas netenkino išvestinio pareiškėjo skundo reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą, todėl pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III. 22. Pareiškėjas S. A. A. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą patenkinti visa apimtimi. Pareiškėjas taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

23. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas pareiškėjui nepagrįstai nesuteikė papildomos apsaugos. Nesutinka su atsakovu, kad pareiškėjo gyvenamoje vietoje beatodairiškas smurtas nesiekia aukšto lygio, nes kilmės šalies informacija patvirtina priešingą informaciją. Pareiškėjo gyvenamojoje vietoje vyksta karinis konfliktas, dėl kurio kenčia civiliai, prieš juos naudojama jėga, naikinamas jų turtas, apšaudomos teritorijos. Dėl karo veiksmų pareiškėjo saugumui kyla reali nuolatinė grėsmė. Šios grėsmės tikimybės nepaneigia aplinkybė, kad pareiškėjas išvyko iš šalies, nespėjęs patirti tiesioginių sužalojimų ar panašių smurto dėl karo veiksmų.

24. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas, darydamas išvadas dėl papildomos apsaugos suteikimo, vadovavosi EPPB pateikiama informacija, nuostata, kad EPPB gairėse nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Ataskaitoje naudoti apibendrinti duomenys yra vienerių metų senumo, taigi laikytina, kad jie neatitinka esamos padėties (duomenys neskelbtini). Atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjui kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą, turėjo ne formaliai ir labai fragmentiškai atkartoti EPPB duomenis ir bendrą informaciją, bet sistemiškai vertinti kitą naujausią ir aktualią informaciją apie ginkluotus susirėmimus iš skirtingų informacijos šaltinių bei individualias pareiškėjo galimybes apsisaugoti, atsižvelgdamas į tai, kad jis yra iš (duomenys neskelbtini) regiono, kuriame vyksta karinis konfliktas su Turkijos karinėmis pajėgomis.

25. Pareiškėjo teigimu, išvykimo iš (duomenys neskelbtini) priežasties negalima laikyti ekonomine, nes skirtumas tarp ekonominio migranto ir pabėgėlio kartais neryškus. Pareiškėjo nuomone, prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymus ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Atsakovui nusprendus išsiųsti pareiškėją ir taikyti jam draudimą atvykti, neproporcingai užkertamas kelias pareiškėjui gyventi saugioje valstybėje, kurioje nėra konfliktų.

26. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

27. Atsakovas nurodo, kad tiek Migracijos departamentas, tiek teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.

28. Atsakovas pažymi, kad nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja Migracijos departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, o, nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį, vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Nagrinėjamu atveju buvo surinkta visa aktuali ir pakankama kilmės valstybės informacija, o skundo teiginiai, kad Migracijos departamentas nesurinko visos aktualios informacijos, yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo panaikinti Sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad pats pareiškėjas nurodė, kad kilmės valstybėje jam nekyla individualios grėsmės.

29. Pasisakydamas dėl Migracijos departamento surinktos informacijos patikimumo ir aktualumo, atsakovas pažymi, kad, pagal 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 439/2010 dėl Europos prieglobsčio paramos biuro įsteigimo nuostatas, vienas iš ESPA tikslų yra kilmės valstybės informacijos rinkimas. Taigi, ESPA 2021 m. gairės apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje yra aktualus ir patikimas šaltinis, kuriuo turėjo pagrindą vadovautis tiek Migracijos departamentas, tiek teismas. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi ne tik ESPA, bet ir kitų patikimų šaltinių skelbiamais duomenimis, kurie yra tarpusavyje suderinami, bei tinkamai įvertino visą surinktą informaciją pareiškėjo individualios situacijos kontekste.

30. Dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką atsakovas pažymi, kad pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, nenustatyta reali rizika, suponuojanti tarptautinės apsaugos poreikį. Atsakovas pažymi, kad tarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį. Nors pareiškėjas iš savo kilmės valstybės išvyko į Baltarusiją, tačiau jis nesikreipė dėl prieglobsčio suteikimo Baltarusijoje, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybės taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 20 d. sprendimo Nr. 21S33154, Migracijos departamento Komisijos 2021 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. 6K-1400 teisėtumo ir pagrįstumo bei reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pagrįstumo.

32. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pareiškėjo atstovas apeliaciniame skunde nurodo faktines aplinkybes ir argumentus, kurie susiję ne su pareiškėju, o su kitu asmeniu, jie nėra aktualūs nagrinėjamai bylai. ABTĮ 138 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu apeliacinis skundas neatitinka šio įstatymo 134 straipsnyje nustatytų reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepasinaudojo ABTĮ 138 straipsnio 2 dalimi ir nenustatė pareiškėjui termino apeliacinio skundo trūkumams pašalinti, todėl pareiškėjo atstovui nebuvo suteikta galimybė patikslinti skundą. Akcentuotina, kad atsakovas pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą vertino ir nurodė tik aplinkybes, susijusias su pareiškėju. Taigi teisėjų kolegija nagrinės tik tuos apeliacinio skundo argumentus, kurie yra susiję su pareiškėju ir jo atžvilgiu priimtų ginčijamų sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas, nenurodo kitų su šiuo prašymu susijusių motyvų.

34. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. proceso šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas netenkinamas.

36. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir ginčui aktualias Įstatymo nuostatas, jį patenkino iš dalies.

37. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus duomenis, neatsižvelgė į tai, kad atsakovas nesurinko tikslios ir naujausios informacijos apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę ir neatliko tinkamo individualaus tyrimo.

38. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes.

39. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

40. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

41. Aiškindamas minėtas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

42. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

43. Įstatymo 83 straipsnyje yra įtvirtinti vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas, vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą, taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018 ir kt.).

44. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

45. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

46. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

47. Pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad jis išvyko iš savo kilmės valstybės dėl geresnio gyvenimo galimybių, taip pat dėl to, kad kitaip mąstantys žmonės (duomenys neskelbtini) nepalaikomi. Pareiškėjas teigė, kad (duomenys neskelbtini) nėra pavojaus jo gyvybei. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu teigė, kad išvykimo iš kilmės valstybės priežastys yra politinės – pareiškėjo dėdė, pareiškėjas ir jo tėvas yra (duomenys neskelbtini) darbininkų partijos nariai, jie gina savo šalį, palaiko šią partiją, kovojo už teritoriją ir tautiečių laisvę. Pareiškėjas nurodė, kad jis išvyko iš kilmės šalies, kadangi bijojo, kad saugumas sulaikys jį dėl jo sąsajų su partija.

48. Iš Migracijos departamento sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam pagrįstumą. Tyrimo metu nenustatyta reali ir individuali grėsmė pareiškėjui kilmės šalyje patirti persekiojimą tikimybė. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pakeitė savo pasakojimą, nurodydamas, kad jis dalyvavo (duomenys neskelbtini) darbininkų partijos veikloje, tačiau byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas buvo (duomenys neskelbtini) darbininkų partijos narys, aktyviai dalyvavo šios partijos veikloje, taip pat nėra įrodymų, kad vien dėl buvimo šioje partijoje jam kyla grėsmė būti persekiojamam (duomenys neskelbtini) saugumo pareigūnų (atsakovas netyrė ir nevertino šių pareiškėjo pasakojimo aplinkybių, nes jos buvo nurodytos tik teismo posėdyje). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konststavo, kad nenustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Remiantis EPPB 2021 m. parengtomis gairėmis, pareiškėjo kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini)) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, taip pat nenustatytos kitos individualios aplinkybės, patvirtinančios tokią riziką.

49. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Migracijos departamentas vadovavosi neaktualiais duomenimis apie pareiškėjo kilmės šalį, pažymėtina, kad pareiškėjas nepaneigė naujausių EPPB pateiktų duomenų apie padėtį (duomenys neskelbtini) Respublikoje jokiais teisiniais argumentais ir (ar) faktiniais duomenimis. Tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi šiais duomenimis. Šiais duomenimis remiamasi ir kitose panašaus pobūdžio bylose dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021, taip pat 2022 m. vasario 23 d. nutartis administracinėse bylose Nr. eA-1277-520/2022, Nr. eA-1287-968/2022, Nr. eA-1299-815/2022, Nr. eA-1336-575/2022 ir kt.). Pažymėtina, kad tai, jog Migracijos departamentas turi pareigą surinkti informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti šio asmens norimais aspektais ir remtis tik prieglobsčio prašytojo pageidaujama informacija apie jo kilmės šalį.

50. Kadangi pareiškėjas apklausos metu konkrečios tiesioginės grėsmės nenurodė, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

51. Prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo pareiškėjas grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Įvertinusi Migracijos departamento sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nebuvo pagrindo konstatuoti pagrįstą tikimybę, jog grįžimo į kilmės šalį atveju su pareiškėju bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis tokiu būdu bus baudžiamas, kad jam asmeniškai kiltų mirties bausmės ar egzekucijos grėsmė. Pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjas nenurodė jokių duomenų, kad dėl savo veiklos jis buvo patekęs į (duomenys neskelbtini) saugumo pareigūnų ar valdžios dėmesį ar dėl to buvo persekiojamas. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija apie pareiškėjo asmenybę ir situaciją kilmės valstybėje, darytina išvada, kad EPPB 2021 m. parengtos gairės patvirtina, jog nei vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Taigi pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

52. Nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į Tvarkos aprašo nuostatas (97.1–97.5 p., 99.1 p., 99.1.1–99.1.10 p.). Iš Migracijos departamento sprendimo matyti, kad pareiškėjo situacija buvo įvertinta individualiai, todėl nėra pagrindo spręsti, kad Migracijos departamentas pažeidė pareigą individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir įvertinti individualias atvejo aplinkybes.

53. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad, panaikinus Migracijos departamento sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Sprendimo dalys, kuriomis pareiškėjas išsiųstas ir jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl atitinkamai pakeitė Migracijos departamento sprendimo dalį ir nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

54. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad, pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.).

55. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Migracijos departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

56. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. A. A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjos Rasa Ragulskytė-Markovienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė