2021-01-06 Nr. AB-236-3-61-3-01864-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. A-57-556/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01864-2020-6

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. K. R. (P. K. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. K. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Capitaldist“ dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas P. K. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2020 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. (15/5-2) 50U-2073 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo” (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) Federacijos pilietis nuo 2016 m. gyvenantis Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, jog siekė įgyti aukštąjį mokslą, tačiau nepavykus apsiginti baigiamojo magistro darbo, turėjo pristabdyti savo studijų pabaigimą 2019 m. Paaiškino, kad 2019 m. balandžio mėn. susipažino su uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Capitaldist“ (toliau – ir Bendrovė) atstovu, o po mėnesio pradėjo dirbti Bendrovėje vadybininku užsienio rinkoms. Nesutiko su Departamento Sprendime nurodomomis aplinkybėmis, kad leidimo laikinai gyventi (toliau – ir Leidimas) įgijimas yra fiktyvaus pobūdžio ir tikrieji pareiškėjo tikslai nėra susiję su darbu Bendrovėje. Akcentavo, kad pareiškėjo pagrindinis tikslas šiuo metu – darbas ir finansinis stabilumas.

3. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje gyvena ne vienerius metus, o atvykimas buvo sietinas su studijomis Lietuvos aukštojoje mokykloje. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas beveik keturis metus yra Lietuvos Respublikoje, nebuvo pašalintas iš aukštosios mokyklos už nepažangumą, neturėjo kitų drausminių nuobaudų, todėl ir tolimesni pareiškėjo tikslai sietini su šalimi, tik jau dirbant ir išlaikant save.

4. Pareiškėjas teigė, kad Bendrovėje jam buvo mokamas mažesnis darbo atlygis ir atitinkamai mokesčiai nei buvo spręsta pačioje darbo pradžioje ir pasirašytoje darbo sutartyje bei jos prieduose, tačiau tai nereiškia, jog Bendrovė fiktyvi ir nevykdo veiklos. Bendrovėje dirba 7 asmenys, kas mėnesį darbo našumas yra skirtingas, nuo 2020 m. pradžios ženkliai sumažėjo, o ypatingai paskelbto karantino metu. Tačiau visi kolegos deda maksimalias pastangas, kad pritrauktų klientų bei partnerių. Bendrovė įsiskolinimų neturi.

5. Paaiškino, kad Bendrovės buvimo vieta ir forma nuo 2020 m. sausio mėn. pasikeitė, t. y. Bendrovė yra tame pačiame pastate adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, tik nuomoja didesnes patalpas – ofisą 12-tame aukšte, o ne 8-tame, kaip iki 2019 m. pabaigos. Iki Vyriausybės 2020 m. kovo 16 d. oficialiai paskelbto karantino, ofise reguliariai buvo pareiškėjas bei kolegos K. (C.) ir A.. Nors reguliariai dirba ofise, tačiau nuo 2020 m. sausio mėn. buvo papildyta pareiškėjo darbo sutartis su pakeitimais, tarp kurių numatoma darbo vieta ir atlikimas – nuotoliniu būdu. Šiuo atveju keičiantis pareiškėjo ir Bendrovės vidiniams susitarimams bei laiku neinformuojant Departamento tai nėra pažeidimas. Departamento neinformavimas nėra pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi.

6. Pareiškėjas nurodė, kad Departamentas nustatęs, jog Bendrovėje dirba darbuotojai ir dirba ilgą bei nepertraukiamą periodą, vis tiek savo vertinimuose teigia apie fiktyvumo požymius tiek pareiškėjo, kaip darbuotojo, tiek ir Bendrovės atžvilgiu. Remiantis vien teisinėmis gairėmis, pareiškėjo statusas kurį laiką neatitiko nustatytų reikalavimų, keliamų užsienio piliečiams, tačiau bet koks darbas ar verslas yra susijęs su rizika, bet kuri bendrovė gali išgyventi augimo, pakilimo, nuosmukio fazes ir tai yra neginčytini, nenuspėjami veiksniai. Departamento argumentai, kad pareiškėjas, kaip Bendrovės darbuotojas, iš tikrųjų nedirba, o tik yra fiktyviai/formaliai įdarbintas, yra paremtas suabsoliutinta prielaida, o ne tikrovę atitinkančiu turiniu. Departamento darbuotojai niekada tiesiogiai į pareiškėją nesikreipė, nesiteiravo kaip dirba, kaip vykdoma Bendrovės veikla ir organizuojamas pareiškėjo darbas, kuriama interneto svetainė ir kt., o rėmėsi tik formaliomis, dažnu atveju nekompetentingų pareigūnų iki galo nepatvirtintomis išvadomis. Be to, Departamento darbuotojai, priimdami Sprendimą, nesivadovavo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje išvardintais principais, asmenų lygybės principu, įtvirtintu tarptautinėse konvencijose ir nacionaliniuose teisės aktuose.

7. Pažymėjo, kad pareigūnų veiksmuose galimai įžvelgiamas savivaliavimas, iškreiptos informacijos fiksavimas. Tikėtina, kad buvo tinkamai nesilaikoma patikrinimo instrukcijos. Sprendime išdėstyti faktai buvo vertinti tendencingai nepalankiai tiek pareiškėjo, tiek ir visos Bendrovės atžvilgiu. Nebuvo atsižvelgiama į tikrąjį pareiškėjo, kaip užsienio piliečio, socialinį-ekonominį, tęstinį santykį su Lietuvos Respublika, dėl to buvo priimtas klaidingas, atsakingo valdymo principą pažeidžiantis, nepagrįstas ir neatitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų Sprendimas.

8. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

9. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas 2019 m. birželio 27 d. tuo pagrindu, jog jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 44 straipsnio nuostatas Bendrovės produkto vadybininko (tarptautinei rinkai) pareigose, tuometinei Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Švenčionių grupei (dabar – Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus skyrius) pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir kartu su juo papildomus dokumentus, patvirtinančius Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą. Pagrindų, nurodytų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių galėtų būti atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, pagal tuo metu turėtus duomenis nenustatyta, todėl 2019 m. rugpjūčio 7 d. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį nuo 2019 m. rugpjūčio 14 d. iki 2021 m. rugpjūčio 13 d.

10. Vykdant užsieniečių kontrolę, 2020 m. gegužės 5 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinėje sistemoje buvo patikrinti duomenys apie Bendrovės darbuotoją – pareiškėją. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad Bendrovėje pareiškėjas buvo įdarbintas tik 2019 m. rugsėjo 24 d., o aktualiausiais Sodros duomenimis, už 2020 m. vasario ir kovo mėn. Bendrovės darbuotojui – pareiškėjui – buvo mokamas 610 Eur/mėn. darbo užmokestis; už 2019 m. gruodžio – 2020 m. sausio mėn. – 700 Eur/mėn. darbo užmokestis; už 2019 m. spalio – lapkričio mėn. – 650 Eur/mėn. Bendrovės direktorės A. N. 2019 m. birželio 26 d. pasirašytame rašte nurodoma, kad produkto vadybininko pareigoms mokamas ne mažesnis negu 930 Eur per mėnesį darbo užmokestis. Tokia pati sąlyga dėl darbo užmokesčio dydžio sulygta ir pareiškėjo Departamentui pateiktame 2019 m. birželio 27 d. Bendrovės tarpininkavimo rašte ir 2019 m. birželio 25 d. darbo sutartyje Nr. 8. Pagal šią darbo sutartį pareiškėjas priimtas Bendrovės produkto vadybininku (tarptautinei rinkai), jam nustatyta 8 val. per dieną, 40 val. per savaitę darbo laiko norma, o už tai sulygta, kad jam bus mokamas 930 Eur/mėn. darbo užmokestis, jo darbo vieta nustatyta įmonės biuro adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius. Taip pat pareiškėjo darbo sutartyje su Bendrove nustatytas darbo sutarties terminas – vieneri metai nuo leidimo laikinai gyventi išdavimo dienos.

11. Pažymėjo, kad, kaip nurodė Bendrovės direktorė, pareiškėjas įdarbinimo Bendrovėje metu (darbo sutartis sudaryta 2019 m. birželio 25 d.) kitų tokį patį darbą pas tą patį darbdavį dirbančių darbuotojų, kurie būtų Lietuvos Respublikos gyventojai, nebuvo, todėl jam nustatytas darbo užmokestis negalėjo būti mažesnis už Lietuvos statistikos departamento paskutinį paskelbtą kalendorinių metų vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) pagal atitinkamą ekonominės veiklos rūšį, kuris 2019 m. birželio 25 d. sudarė 1 063,20 Eur/mėn. Sodros informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjui už 2020 m. vasario-kovo mėnesius mokėtas darbo užmokestis buvo net 453,20 Eur/mėn. mažesnis negu pagal teisės aktus buvo nustatytas privalomo mokėti mažiausio darbo užmokesčio dydis. Nustatyta, kad Departamentui buvo teikiami tikrovės neatitinkantys duomenys dėl pareiškėjo darbo užmokesčio.

12. Departamentas nurodė, kad atsižvelgiant į patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, buvo nustatyti veiksniai, sudarantys rimtą pagrindą manyti, jog pareiškėjas Bendrovėje yra įdarbintas fiktyviai (t. y. pagrindinis tikslas buvo Bendrovėje įdarbintiems trečiųjų šalių piliečiams gauti leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje), taip pat buvo teikiami tikrovės neatitinkantys duomenys dėl Bendrovės veiklos ir jo darbo sąlygų Bendrovėje, kyla pagrįsti įtarimai dėl Bendrovės vykdomos veiklos ir jos teisėtumo: Bendrovės direktorė negalėjo konkrečiai atsakyti į esminius klausimus, susijusius su bendrovės veikla, darbo organizavimu, klientais, verslo partneriais, Bendrovėje įdarbintais darbuotojais, jų atliekamomis funkcijomis, negalėjo nurodyti Bendrovės biuro adreso, kuriuo įmonė įsikūrusi ir vykdo veiklą, ir pan.; užsieniečių, kurie yra įdarbinti Bendrovėje, atvykimo tikslas nėra darbas Bendrovėje, kadangi nustatyta, kad jų darbo sutartyse nėra sulygta dėl darbo nuotoliniu būdu, o Bendrovėje jiems nėra įrengtos darbo vietos, be to, patikrinimų metu užsieniečių darbuotojų nebuvo rasta nei nurodytu Bendrovės biuro adresu, nei jų darbo sutartyse nurodytais adresais, kai kurie darbuotojai apskritai yra užsienio šalyse; pateikti įmonės dokumentai neįrodo steigimo dokumentuose, finansinės atskaitomybės dokumentuose nurodytos vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje, kadangi nei vienas apklaustas įmonės darbuotojas negalėjo įvardinti nė vieno Bendrovės kliento, negalėjo atsakyti, kas Bendrovėje tiesiogiai dirba su klientais, juos konsultuoja, pasirašo sutartis;

įmonė įregistruota Lietuvos Respublikoje adresu, kuriuo nuolat registruojamos užsieniečių įsteigtos ar įsigytos įmonės, kadangi Departamentui gerai žinomas tiek Bendrovės nurodytas registracijos adresas: (duomenys neskelbtini), Vilnius, tiek ir nurodytas Bendrovės neva biuro adresas: (duomenys neskelbtini), Vilnius; įmonė neturi jokių patalpų, kurios reikalingos pateiktuose įmonės vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje dokumentuose, steigimo dokumentuose nurodytai veiklai vykdyti, Bendrovės darbuotojams neįrengtos darbo vietos, o Bendrovės direktorė teikė tikrovės neatitinkančius duomenis dėl Bendrovės biuro turėjimo ir ten darbuotojams įrengtų trijų darbo vietų, nors nurodytos patalpos tuo metu jokiais pagrindais nebepriklausė Bendrovei; yra požymių, kad darbuotojų įdarbinimas įmonėje, yra fiktyvus, pavyzdžiui, darbuotojų nebūna darbo vietose, direktorė nežino savo pavaldinių vardų, pavardžių, taip pat nežino jų pagrindinių darbinių atsakomybių, akivaizdžiai nekontroliuoja bei neorganizuoja jų darbo funkcijų vykdymo, be to, kiti darbuotojai apklausos vengė, o apklaustieji į klausimus atsakinėjo itin abstrakčiai, painiojosi savo duodamuose paaiškinimuose, teikė prieštaringus duomenis, negalėjo nurodyti klientų, paaiškinti, kurio darbuotojo kokios darbinės funkcijos ir pan.; yra kitų požymių dėl siekio piktnaudžiauti migracijos procedūromis, pavyzdžiui, Bendrovės direktorės teikti akivaizdžiai melagingi paaiškinimai dėl Bendrovės biuro turėjimo ir ten nuolat dirbančių darbuotojų įrengtose darbo vietose.

13. Departamento teigimu, pareiškėjas siekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis, Bendrovėje yra įdarbintas fiktyviai ir prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo metu siekė tiesiog formaliai atitikti Įstatymo reikalavimus, kad galėtų legalizuoti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ir visoje Šengeno erdvėje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad jis gali kelti nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjas privalėjo pranešti Departamentui, kad jam nėra mokamas sulygtas darbo užmokestis, dėl ko jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, ir kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi kitu pagrindu. Departamento duomenimis, iki ginčijamo Sprendimo priėmimo pareiškėjas nebuvo nei informavęs kompetentingų migracijos institucijų, kad jam nėra mokamas sulygtas darbo užmokestis, nei kreipęsis su nauju prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pagal pasikeitusias aplinkybes, nors aplinkybės yra pasikeitusios, t. y. pareiškėjui nėra mokamas darbo užmokestis pagal tas Įstatymo sąlygas, pagal kurias buvo įvertinti pareiškėjo pateikti duomenys ir išduotas leidimas laikinai gyventi.

14. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jam buvo mokamas mažesnis nei nustatytas darbo sutartyje atlyginimas dėl tokių priežasčių, jog kiekvieną mėnesį skyrėsi darbuotojų našumas, atitinkamai dėl to mažesnis atlygis, atsakovas pažymėjo, kad ši aplinkybė patvirtina, jog pareiškėjas neatitiko jam išduoto leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindo. Pabrėžė, kad pareiškėjas turi pareigą užtikrinti, jog jis atitiks leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą visą leidimo laikinai gyventi išdavimo laikotarpį.

15. Atsakovas kaip nepagrįstus vertino pareiškėjo teiginius, kad Departamentas į pareiškėją nesikreipė, kadangi pareiškėjo bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas buvo kviečiamas į apklausą, tačiau į ją neatvyko, apie neatvykimo priežastis neinformavo. Pažymėjo, kad ginčijame Sprendime yra aiškiai aprašytos visos nustatytos faktinės aplinkybės tiek dėl Bendrovės, tiek dėl jų darbuotojų, įskaitant pareiškėją. Departamentas atliko išsamų patikrinimą, t. y. patikrino Sodros duomenis, apklausti Bendrovės direktorė ir darbuotojai (pats pareiškėjas neatvyko), susisiekta su „Spaudos rūmų“, kur Bendrovė naudojasi patalpomis, administratore, atlikti patikrinimai Bendrovėje nurodytais registracijos ir veiklos vykdymo adresais.

16. Visuose įmonės dokumentuose kaip Bendrovės pagrindinis kontaktinis el. pašto adresas yra nurodomas (duomenys neskelbtini), o šį el. pašto adresą, kaip savo kontaktinį, nurodė ir pareiškėjas. Departamentui žinoma, kad šis el. pašto adresas yra nurodomas ir kitų užsieniečių, kurie siekia piktnaudžiaudami migracijos procedūromis ar kitais neteisėtais būdais legalizuoti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, pavyzdžiui, įsigydami fiktyvias įmones, bylose. Apklausos metu Bendrovės direktorė nurodė, kad Bendrovė teikiamų paslaugų viešai nereklamuoja. Visgi, Departamento žiniomis, internete taip pat galima rasti informacijos, kad Bendrovė, pasivadinusi „Baltic Lex“ siūlo už piniginį atlygį suteikti paslaugas verslui, taip pat imigracijos teisės paslaugas, be to, siūlo lengvą migraciją „online“. Bendrovė teikia tarpininkavimo paslaugas trečiųjų šalių piliečiams imigracijos klausimais, Bendrovė prisideda prie kitų užsieniečių nelegalios migracijos. Taigi išsamūs patikrinimo duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Bendrovėje yra įdarbintas fiktyviai ir prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo metu siekė tiesiog formaliai atitikti Įstatymo reikalavimus, kad galėtų legalizuoti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ir visoje Šengeno erdvėje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, jog jis gali kelti nelegalios migracijos grėsmę. Be to, Departamentas nustatė kriterijus, kuriais vadovaujantis yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

17. Departamento teigimu, surinktų duomenų visuma patvirtina, kad kyla pagrįstos abejonės dėl Bendrovės veiklos, yra rimtas pagrindas manyti, jog minėtoje Bendrovėje trečiųjų šalių piliečiai, įskaitant ir pareiškėją, yra įdarbinti fiktyviai, t. y. tam, kad galėtų kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu ir tokiu būdu legalizuotų savo buvimą Lietuvos Respublikoje ir visoje Šengeno erdvėje. Atsižvelgiant į tai, kad tiek Bendrovės atstovai, tiek pats užsienietis teikė tikrovės neatitinkančius duomenis dėl darbo sąlygų Bendrovėje, taip pat vertintina, jog kyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo bei sąlygų, sąžiningo šio užsieniečio siekio gyventi Lietuvos Respublikoje darbo pagrindu.

18. Ginčijamą Sprendimą Departamentas priėmė įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus ir visą surinktą medžiagą bei informaciją. Be to, ginčijame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, bet priešingai, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, kurių turinys atskleistas pareiškėjui, todėl, Departamento nuomone, ginčijamas Sprendimas atitinka tiek VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas bei nepažeidė gero administravimo principo reikalavimo.

II. 19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

20. Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietis, kuris turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2021 m. rugpjūčio 13 d. Pareiškėjas nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. nuolatine (dienine) forma studijuoja Elektros ir elektronikos fakulteto magistrantūros studijų 2 kurse. Numatoma studijų baigimo data – 2019 m. birželio 30 d. Pagal 2019 m. birželio 25 d. darbo sutartį Nr. 8 pareiškėjas Bendrovėje priimtas dirbti produkto vadybininku (tarptautinei rinkai), jam nustatytas 930 Eur darbo užmokestis. Taip pat šioje darbo sutartyje nustatyta, jog darbo sutarties terminas vieneri metai nuo leidimo laikinai gyventi išdavimo dienos. Bendrovės 2019 m. birželio 26 d. darbdavio įsipareigojime (toliau – ir Įsipareigojimas) nurodyta, kad įmonėje Lietuvos Respublikos gyventojų, panašaus profilio darbą dirbančių darbuotojų neturi, atsižvelgiant į rinkos sąlygas bei Statistikos departamento teikiamus duomenis, šioms pareigoms, t. y. produkto vadybininko, eiti įsipareigoja mokėti ne mažesnį negu 930 Eur per mėnesį darbo užmokestį.

21. Pareiškėjas 2019 m. birželio 27 d. pateikė Departamentui prašymą skubos tvarka išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad ketina dirbti Lietuvos Respublikoje. Bendrovės direktorės 2019 m. birželio 27 d. Tarpininkavimo rašte dėl leidimo laikinai gyventi nurodyta, jog pareiškėjas Bendrovėje dirbs produkto vadybininku, o jo mėnesinio darbo užmokesčio dydis yra 930 Eur.

22. Departamentas Sprendime nustatė, kad patikrinus Sodros duomenis, pareiškėjo darbo užmokestis Bendrovėje neatitinka Bendrovės 2019 m. birželio 27 d. tarpininkavimo rašte ir 2019 m. birželio 25 d. darbo sutartyje Nr. 8 nustatyto darbo užmokesčio, t. y. pareiškėjui mokėtas mažesnis nei nustatytas darbo užmokestis. Taip pat Departamentas nustatė, kad Bendrovė biuro patalpų su joje įdarbintiems darbuotojams įrengtomis darbo vietomis neturi. Be to, Bendrovė teikė tikrovės neatitinkančius duomenis dėl Bendrovės vykdomos veiklos, galbūt yra fiktyvi įmonė. Sprendime pažymėta, kad Bendrovės darbuotojų paaiškinimai buvo prieštaringi. Departamentas atkreipė dėmesį į tai, kad Bendrovės kontaktinis el. paštas nurodomas (duomenys neskelbtini), kurį, kaip kontaktinį, nurodė ir pareiškėjas, tačiau Departamentui yra žinoma, jog šis el. pašto adresas nurodomas ir kitų užsieniečių, kurie siekia piktnaudžiauti migracijos procedūromis ar kitais neteisėtais būdais legalizuoti savo buvimą Lietuvos Respublikoje. Departamentas Sprendimu panaikino pareiškėjui, (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui, išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2021 m. rugpjūčio 13 d.

23. Teismas rėmėsi ginčui aktualiomis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktų, 62 straipsnio 3 dalies nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nagrinėjant tokio pobūdžio bylas.

24. Pareiškėjo teigimu, pagrindinis tikslas Lietuvoje yra darbas, o išmokėtas mažesnis atlyginimas nei nurodyta darbo sutartyje sietinas su darbo našumu. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjui pagal 2019 m. birželio 25 d. darbo sutartį Nr. 8, Įsipareigojimą ir pagal Bendrovės direktorės 2019 m. birželio 27 d. Tarpininkavimo raštą Bendrovėje nustatytas darbo užmokestis sudaro 930 Eur. Sodros duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Bendrovėje dirba nuo 2019 m. rugsėjo 24 d., pareiškėjui laikotarpiu nuo 2019 m. rugsėjo 24 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d. buvo sumokėta 560 Eur, laikotarpiu nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2019 m. spalio 31 d. pareiškėjui buvo sumokėta 650 Eur, laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 30 d. pareiškėjui buvo sumokėta 650 Eur, laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui buvo sumokėta 700 Eur, laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. sausio 31 d. pareiškėjui buvo sumokėta 700 Eur, laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 1 d. iki 2020 m. vasario 29 d. pareiškėjui buvo sumokėta 610 Eur.

25. Teismas atkreipė dėmesį, kad Departamento Imigracijos skyrius 2019 m. rugpjūčio 7 d. pranešimu Nr. (15/4-15) 10K-35340 informavo pareiškėją apie tai, jog 2019 m. rugpjūčio 7 d. buvo priimtas sprendimas išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį nuo 2019 m. rugpjūčio 14 d. iki 2020 m. rugpjūčio 13 d. Pažymėjo, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas bei galioja nuo 2019 m. rugpjūčio 14 d., o pareiškėjas Bendrovėje pradėjo dirbti nuo 2019 m. rugsėjo 24 d., nors pagal 2019 m. birželio 25 d. darbo sutartį Nr. 8, pareiškėjas Bendrovėje turėjo pradėti dirbti nuo leidimo laikinai gyventi išdavimo datos. Taip pat pareiškėjui nebuvo išmokėtas nustatytas 930 Eur darbo užmokestis.

26. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į Departamentą, nurodydamas, jog jo darbo užmokestis neatitinka 2019 m. birželio 25 d. darbo sutartimi Nr. 8 bei Įsipareigojimu nustatyto ir Bendrovės direktorės 2019 m. birželio 27 d. Tarpininkavimo rašte nurodyto darbo užmokesčio. Pagal Įstatymo 62 straipsnio 3 dalį, užsieniečio darbo užmokestis negali būti mažesnis už tokį patį darbą pas tą patį darbdavį dirbančio Lietuvos Respublikos gyventojo, o jeigu tokio darbuotojo nėra, užsieniečio darbo užmokestis negali būti mažesnis už Lietuvos statistikos departamento paskutinį paskelbtą kalendorinių metų vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) pagal atitinkamą ekonominės veiklos rūšį. Nors pareiškėjas skunde teigia, kad darbo užmokestis sietinas su darbo našumu, tačiau pagal Lietuvos statistikos departamento paskutinį paskelbtą kalendorinių metų vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) pagal atitinkamą ekonominės veiklos rūšį, 2019 m. birželio 25 d. sudarė 1 063,20 Eur. Šiuo atveju Bendrovė turėjo užtikrinti pareiškėjui darbo užmokesčio dydį, imperatyviai nustatytą Įstatymo 62 straipsnio 3 dalyje, tačiau pareiškėjui nei karto nebuvo išmokėtas šio Įstatymo nuostatas atitinkantis darbo užmokestis. Pažymėjo, kad Įstatyme nenumatyta darbo užmokesčio išlyga, kuri sietina su darbo našumu, todėl esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas šiuo aspektu atitinka sąlygas turėti leidimą laikinai gyventi.

27. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Departamento darbuotojai niekada tiesiogiai į jį nesikreipė, nesiteiravo apie pareiškėjo darbą, rėmėsi nepatvirtintomis išvadomis, nesivadovavo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje išvardintais principais, asmenų lygybės principu. Taip pat pareigūnų veiksmuose galimai įžvelgiamas savivaliavimas, iškreiptos informacijos fiksavimas, o Sprendimas neatitinka atsakingo valdymo principo bei VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

28. Vertindamas minėtus pareiškėjo skundo teiginius teismas nurodė, kadangi Departamentas, atlikdamas tyrimą, 2020 m. vasario 3 d. išsiuntė pareiškėjui kvietimą atvykti į Departamento Vilniaus skyrių Nr. (15/18)-6-S-21-1821 2020 m. vasario 6 d. 10.00 val. apklausai, tačiau pareiškėjas į apklausą neatvyko. Be to, Departamentas, atlikdamas tyrimą, atliko Bendrovės direktorės A. N., darbuotojo K. R. (C. R.) apklausą, kreipėsi į „Spaudos rūmų“ administratorę dėl Bendrovės nuomojamų patalpų adresu: (duomenys neskelbtini), taip pat pateikė Bendrovės darbuotojui S. O. V. (S. O. W.) 2020 m. vasario 3 d. kvietimą atvykti į Departamento Vilniaus skyrių Nr. (15/18-6)-S-21-1820 2020 m. vasario 6 d. 9.00 val. apklausai, tačiau S. O. V. 2020 m. vasario 3 d. elektroniniu laišku informavo Departamentą, jog į apklausą atvykti negalės, nes šiuo metu yra Jungtinėje Karalystėje. Taip pat Departamento Vilniaus skyriaus vyriausiojo specialisto M. M. 2020 m. kovo 16 d. Tarnybiniame pranešime „Dėl Bendrovės veiklos patikrinimo“ Nr. (15/18-7)-IL-21-71 nustatyta, jog įmonė neturi veikiančio biuro su įrengtomis darbo vietomis, deklaruojamos veiklos realiai nevykdo. Tyrimo metu Departamentas vertino ir Sodros duomenis susijusius su pareiškėju ir Bendrove. Be kita ko Departamentas ginčijamame Sprendime nustatė, kad Bendrovės veiklos pobūdis nurodytas Įsipareigojime ir Bendrovės 2019 m. verslo plane skiriasi, Bendrovės direktorė negalėjo įvardinti Bendrovės darbuotojų, nurodyti Bendrovės klientų, o Bendrovės nurodomas kontaktinis el. pašto adresas: (duomenys neskelbtini) nurodomas ir paties pareiškėjo, kuris Departamentui yra žinomas kaip nurodomas užsieniečių, kurie siekia piktnaudžiauti migracijos procedūromis ar kitais neteisėtais būdais siekia legalizuoti savo buvimą Lietuvos Respublikoje. Taigi, nurodyti duomenys patvirtina, jog priešingai nei skunde nurodė pareiškėjas, Departamentas kreipėsi tiek į pareiškėją, tiek į Bendrovės direktorę, tiek į Bendrovės darbuotojus, bei vertino gautų duomenų visetą.

29. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde teigia, jog Bendrovė veiklą vykdo tuo pačiu adresu tik nuomoja patalpas 12-tame aukšte, o darbo sutartis buvo pakeista dėl įvesto šalyje karantino, t. y. įvesto nuotolinio darbo, tačiau tokių duomenų pareiškėjas nei Departamentui, nei teismui nepateikė. Įvertinęs tai, teismas akcentavo, kad vien tik abstraktaus pobūdžio teiginiai, nepateikiant jokių objektyvių įrodymų, laikytini deklaratyvaus pobūdžio, nesudarantys pagrindo pripažinti ginčijamą Sprendimą neteisėtu.

30. Teismas vertino, kad skundžiamo Departamento Sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, skundžiamas Sprendimas pagrįstas priėmimo metu žinomais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl nėra pagrindo jo naikinti. Teismas nenustatė kitų Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų Sprendimo panaikinimo pagrindų. Teismas pareiškėjo skundą atmetė.

III

31. Pareiškėjas P. K. R. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti.

32. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju klausimas yra ne dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ar pakeitimo, o dėl Leidimo laikinai gyventi panaikinimo, todėl konkrečiu atveju Departamentas ir ginčą nagrinėjęs teismas turėjo vadovautis Įstatymo 50 straipsniu, kuris numato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, o ne Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Teigia, kad vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 2 dalimi, jam negalėjo būti panaikintas leidimas laikinai gyventi, kadangi leidimas buvo išduotas ne Įstatymo 50 straipsnio 2 dalyje įvardintais pagrindais. Teismas net neanalizavo ir nenustatė nei vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 2 dalyje nurodyto leidimo panaikinimo pagrindo, taip pat nepagrįstai bylą nagrinėjo remdamasis atsakovo atsiliepime suformuota pozicija ir neįvykdė tiesioginės pareigos tinkamai teisiškai kvalifikuoti susiklosčiusią situaciją.

33. Teismas nepagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, kad pareiškėjas neįvykdė pareigos pasikeitus aplinkybėms gauti naują leidimą laikinai gyventi vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 5 dalimi. Pareiškėjas akcentuoja, kad leidimas laikinai gyventi buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, kurie šiuo metu nėra pasikeitę. Užimtumo tarnybos sprendimas, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius yra galiojantis, pareiškėjo kvalifikacija ir darbo patirtis nėra nuginčyti, o ir darbo santykiai su darbdaviu taip pat tęsiami. Aplinkybė, kad darbdavys apskaitė ir išmokėjo mažesnį nei tarpininkavimo rašte nurodęs ir darbo sutartimi įsipareigojęs mokėti darbuotojui darbo užmokestis, nėra ir negali būti laikoma ta aplinkybe, kuriai įvykus darbuotojas privalo kreiptis į Instituciją dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, nes savo turiniu ir esme išduoto laikinai gyventi leidimo pagrindas nepasikeičia ir išlieka tas pats.

34. Leidimų laikinai gyventi išdavimo, keitimo ir panaikinimo tvarka yra detaliai reglamentuota Apraše, kuriuo remdamasi Institucija neturėjo teisinio pagrindo pradėti tyrimo dėl darbdavio galimai esant fiktyviu, ką akcentuoja Institucija. Be to, Aprašo nuostatos netaikytinos asmens, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas Įstatymo 40 straipsnio l dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, atžvilgiu.

35. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

36. Atsakovas atsiliepimą grindžia argumentais, nurodytais atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktame pirmosios instancijos teismui.

37. Atsakovas papildomai nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, jog teismas ginčijamame sprendime netinkamai teisiškai kvalifikavo susiklosčiusį ginčą. Leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo panaikintas ne remiantis Įstatymo 50 straipsnio 2 dalimi, kurios taikymas nagrinėjamam ginčui neaktualus, o Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kuriame nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai, todėl, priešingai, nei vertina pareiškėjas, tiek Departamentas, priimdamas sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, tiek teismas ginčijamame sprendime pagrįstai rėmėsi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje išvardintomis aplinkybėmis.

38. Atsakovas taip pat nurodo, kad pareiškėjas Departamento sprendimo išvadų, su kuriomis sutiko ir pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime, apeliaciniame skunde neginčija ir jokių įrodymų, galinčių pagrįsti jo teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje, neteikė, todėl pareiškėjo atžvilgiu, priimant sprendimą panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi, pagrįstai buvo pritaikytas ir Įstatymo 35 straipsnio 2 dalies 12 punktas.

39. Departamentas taip pat nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad aplinkybė, jog darbdavys apskaitė ir sumokėjo pareiškėjui mažesnį, nei tarpininkavimo rašte nurodytą ir darbo sutartyje sulygtą darbo užmokestį, nelaikytina aplinkybe, kuriai įvykus darbuotojas privalo kreiptis į Departamentą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 5 dalimi, užsienietis, turintis leidimą gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Priešingai nei vertina pareiškėjas, leidimas laikinai gyventi jam buvo išduotas ne tik įvertinus Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas leidimo laikinai gyventi išdavimo užsieniečiui, kuris ketina dirbti, sąlygas, tačiau ir kitus Įstatymo reikalavimus, įskaitant ir Įstatymo 62 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą reikalavimą dėl darbo užmokesčio dydžio, kuris privalo būti mokamas įdarbintiems užsieniečiams. Taigi, ne mažesnis, nei Įstatymo nustatyto dydžio darbo užmokestis, kurį pareiškėjui įsipareigojimo rašte, tarpininkavimo rašte bei darbo sutartyje įsipareigojo mokėti darbdavys UAB „Capitaldist“ (930 Eur/mėn), buvo viena iš būtinųjų sąlygų, nulėmusių Departamento sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Pabrėžia, kad leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu užsieniečiai turi atitikti visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Įstatyme nėra numatyta išimčių dėl nurodytų teisės normų netaikymo. Šiuo atveju pareiškėjas neginčija Departamento nustatyto fakto, kad darbdavio jam mokėtas darbo užmokestis buvo mažesnis, nei darbdavys buvo įsipareigojęs pareiškėjui mokėti ir nei imperatyviai nustatyta Įstatymo 62 straipsnio 3 dalyje ir šias aplinkybes paneigiančių įrodymų neteikė. Visa tai reiškia, kad pareiškėjas privalėjo pranešti Departamentui, jog jam nėra mokamas sulygtas darbo užmokestis, dėl ko jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, ir kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi kitu pagrindu. Tačiau, kaip byloje buvo nustatyta ir ko neginčija pats pareiškėjas, iki Departamento sprendimo priėmimo pareiškėjas nebuvo nei informavęs kompetentingų migracijos institucijų, kad jam nėra mokamas sulygtas darbo užmokestis, nei kreipęsis su nauju prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pagal pasikeitusias aplinkybes.

40. Departamentas taip pat nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad Departamentas neturėjo teisinio pagrindo pradėti tyrimo dėl darbdavio galimai esant fiktyviu. Pažymi, kad patikrinimus atliekančioms institucijoms įstatymai suteikia diskreciją pasirinkti patikrinimo atlikimo taktiką. Kiekvienu atveju užsieniečio byla yra nagrinėjama individualiai. Įvertinus individualias aplinkybes, patikrinimo metu atliekami būtent tie veiksmai, kurie yra būtini ir pakankami sprendimui priimti. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį Departamentas yra viena iš užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuojančių institucijų, todėl, vykdydamas nuolatinę kontrolę, Departamentas turi teisę bet kada patikrinti užsieniečio atitiktį Įstatymo reikalavimams.

Nors pagal Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, nuostatas Departamentui nenustatyta pareiga tikrinti, ar įmonė yra fiktyvi, kai yra sprendžiama dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintu pagrindu, ar šiuo pagrindu išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo, tačiau tai nereiškia, kad Departamentas neturi teisės atlikti įmonės (darbdavio) patikrinimo kilus įtarimų, jog įmonė nevykdo teisėtos veiklos ir užsieniečiai joje įdarbinti fiktyviai.

Šiuo atveju Departamentui turint įtarimų dėl UAB „Capitaldist“ veiklos bei šioje bendrovėje įdarbinamų užsieniečių faktinio darbo bendrovėje, Departamentas turėjo teisę inicijuoti pareiškėjo darbovietės UAB „Capitaldist“ patikrinimą ir šio atlikto patikrinimo rezultatai tik patvirtina, jog įmonės veikla buvo vertinta pagrįstai, siekiant užkirsti kelią nelegaliai migracijai ir neteisėtam užsieniečių buvimui Lietuvos Respublikoje. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas tiek įvertinus pareiškėjo pateiktus dokumentus, tiek atlikus reikalingus patikrinimo veiksmus.

Pareiškėjas nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, nei kartu su apeliaciniu skundu nepateikė įrodymų, kurie paneigtų Departamento atlikto patikrinimo metu konstatuotas aplinkybes, jog darbdavys UAB „Capitaldist“ bei pareiškėjas teikė Departamentui tikrovės neatitinkančius duomenis dėl pareiškėjo darbo sąlygų bendrovėje, kad pareiškėjas šioje įmonėje buvo įdarbintas fiktyviai, kad įmonė jokios realios teisėtos veiklos nevykdo ir kt., todėl atsižvelgiant į visa tai, kas paminėta, teismas ginčijamu sprendimu pagrįstai konstatavo, kad Departamento sprendimas, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi, yra teisėtas ir teisinio pagrindo jį panaikinti nėra.

41. Departamento vertinimu, ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikant teisės normas, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 42. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. gegužės 12 d. sprendimo Nr. (15/5-2) 50U-2073 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo”, teisėtumo ir pagrįstumo.

43. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė pripažinęs, kad byloje pateikti įrodymai ir jų visumos įvertinimas patvirtina Departamento Sprendime nurodytas aplinkybes, skundžiamas Sprendimas pagrįstas jo priėmimo metu turimais ir žinomais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl pareiškėjui išduotas Leidimas panaikintas pagrįstai.

44. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad tiek Departamentas, tiek ir teismas turėjo vadovautis Įstatymo 50 straipsnio, kuris numato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, nuostatomis, o ne 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis. Teismas neanalizavo Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nustatytų Leidimo panaikinimo pagrindų, nepagrįstai bylą nagrinėjo remdamasis atsakovo atsiliepime suformuota pozicija, nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas neįvykdė pareigos pasikeitus aplinkybėms gauti naują leidimą laikinai gyventi vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 5 dalimi, kadangi ir šiuo metu pagrindai išduoti Leidimą laikinai gyventi nėra pasikeitę. Tai, kad darbdavys mokėjo mažesnį darbo užmokestį nei nustatytas darbo sutartyje, nėra ta aplinkybė, dėl kurios darbuotojas privalo kreiptis su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi. Departamentas neturėjo pagrindo pradėti tyrimą dėl darbdaviui galbūt esant fiktyviu.

45. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

46. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

47. Kai yra pagrindas pripažinti, kad priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

48. Pareiškėjo teigimu, tiek Departamentas, tiek ir pirmosios instancijos teismas skundžiamuose sprendimuose nepagrįstai rėmėsi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, nustatančiomis atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindus, kadangi leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindai nustatyti Įstatymo 50 straipsnyje.

49. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, pažymi, kad kaip matyti iš pareiškėjo skundžiamo Departamento Sprendimo, jis yra priimtas remiantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nustatančiu būtent leidimų laikinai gyventi užsieniečiui Lietuvos Respublikoje pagrindus, o ne Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto, kaip teigia pareiškėjas, pagrindu.

50. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Nagrinėjamu atveju tiek Departamentas Sprendime, tiek ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai rėmėsi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktų nuostatomis ir analizavo aplinkybes, susijusias su minėtų teisės normų taikymu. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su Bendrovės fiktyvumu, užsieniečio nelegalios migracijos grėsme bei sąlygomis, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, kurių nepaneigė pareiškėjas ir su kuriomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka, todėl nėra jokio pagrindo šiuo atveju sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad skundžiamuose sprendimuose ginčo situacija netinkamai teisiškai kvalifikuota, t. y. nepagrįstai remiamasi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais.

51. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais dėl neva nepagrįsto Įstatymo 50 straipsnio 2 dalies taikymo, kadangi sprendžiant dėl pareiškėjo Leidimo panaikinimo, minėto straipsnio 2 dalies normos nebuvo taikomos, todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu yra visiškai nepagrįsti.

52. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, jog pareiškėjas neįvykdė pareigos pasikeitus aplinkybėms gauti naują leidimą laikinai gyventi vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 5 dalimi, kadangi ir šiuo metu pagrindai išduoti Leidimą laikinai gyventi nėra pasikeitę, teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 40 straipsnio, nustatančio leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindus, 5 dalyje nustatyta, jog užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.

53. Byloje esantys įrodymai neginčijamai patvirtina, šios aplinkybės neneigia ir pats pareiškėjas, kad tiek Bendrovės rašte, tiek darbo sutartyje pareiškėjui nustatytas 930 Eur darbo užmokestis niekada jam nebuvo mokamas.

54. Įstatymo 62 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio darbo užmokestis negali būti mažesnis už tokį patį darbą pas tą patį darbdavį dirbančio Lietuvos Respublikos gyventojo, o jeigu tokio darbuotojo nėra, užsieniečio darbo užmokestis negali būti mažesnis už Lietuvos statistikos departamento paskutinį paskelbtą kalendorinių metų vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) pagal atitinkamą ekonominės veiklos rūšį.

55. Bendrovė 2019 m. birželio 26 d. rašte nurodė, kad įmonėje Lietuvos Respublikos gyventojų, panašaus profilio darbą dirbančių darbuotojų nėra, atsižvelgiant į rinkos sąlygas bei Lietuvos Respublikos statistikos departamento teikiamus duomenis, šioms pareigoms eiti įsipareigojo mokėti ne mažesnį kaip 930 Eur per mėnesį darbo užmokestį. Toks darbo užmokestis nurodytas ir Bendrovės su pareiškėju sudarytoje darbo sutartyje. Tiek Departamentas, tiek ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamuose sprendimuose nurodė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 62 straipsnio 3 dalyje nustatytos sąlygos. Departamentas, be kita ko, Sprendime nurodė, kad minėta aplinkybė suponuoja, jog užsienietis neatitinka sąlygų turėti leidimą laikinai gyventi, taip pat Departamentui buvo teikiami tikrovės neatitinkantys duomenys apie pareiškėjo darbo užmokestį. Sprendime taip pat konstatuota, kad pareiškėjas Departamentui teikė tikrovės neatitinkančius duomenis ne tik dėl darbo užmokesčio, bet ir kitų darbo Bendrovėje sąlygų, kurios išdėstytos ir išsamiai įvertintos Departamento bei pirmosios instancijos teismo sprendime ir su kuriomis sutinka ir jų papildomai nekartoja apeliacinės instancijos teismas.

56. Atsižvelgdamas į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, o ne vien tik į tą aplinkybę, kad pareiškėjui buvo mokamas žymiai mažesnis nei Darbo sutartyje ir Bendrovės rašte nurodytas darbo užmokestis, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms Leidimo išdavimo pagrindą (Įstatymo 40 straipsnio 5 dalis), privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Pažymėtina, kad pareiškėjas Departamento Sprendime bei pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytų faktinių aplinkybių jokiais įrodymais nepaneigė, o savo teiginių, kad skundžiamų sprendimų priėmimo metu nei viena sąlyga išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nebuvo pasikeitusi, teisės aktuose nustatytais leistinais įrodymais, nepagrindė.

57. Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kiek tai susiję su pagrindu Departamentui pradėti tyrimą dėl galbūt darbdaviui esant fiktyviu, pažymi, kad Įstatymo 4 straipsnyje įtvirtina, kad Departamentas yra vienas iš subjektų, kontroliuojančių užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje. Taigi atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, kuriam Įstatymu suteikta kompetencija ir įgalinimai priimti administracinius sprendimus dėl užsieniečių teisinės padėties, šiuo tikslu atlikti reikiamų duomenų rinkimą, aplinkybių tyrimą bei faktų patikrinimą (Įstatymo 4 str. 2 d., kt.)

58. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teismas nesprendžia viešojo administravimo subjektui įstatymu priskirtų klausimų iš naujo, tik patikrina, ar atsakovas, priimdamas administracinį sprendimą, veikė įstatymu apibrėžtos kompetencijos ribose, ar konkrečiu atveju egzistuoja aplinkybės, sudarančios pagrindą pareiškėjui išduotą Leidimą panaikinti, ar jos buvo nustatytos remiantis objektyviais duomenimis. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo įvertintas pareiškėjo argumentų, kuriais jis nesutinka su Departamento priimtu administraciniu sprendimu, pagrįstumas. Pareiškėjas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė iš esmės daugiau jokių reikšmingų aplinkybių, kurios paneigtų Departamento nustatytus faktus ar sudarytų pagrindą jas įvertinti kitaip, nei įvertino pirmosios instancijos teismas.

59. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais. Įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (ABTĮ 56 str. 1 d.). Pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį, teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Teismo vidinis įsitikinimas - tai įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų visumos (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-95/2012, 2011 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2663/2011, 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3809-756/2019, kt.).

60. Pirmosios instancijos teismas įrodymų visumos vertinimą atliko pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 56 str. 6 d.) ir sprendimo motyvuojamoje dalyje pagrindė padarytas išvadas. Tai, kad sprendimas nebuvo priimtas pareiškėjo naudai, nereiškia, kad įrodymai įvertinti netinkamai, o padarytos išvados yra nepagrįstos.

61. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais ar kitais motyvais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Pareiškėjo P. K. R. (P. K. R.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius