A-602-2556-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-2556/2012

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00037-2012-9 Procesinio sprendimo kategorija 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

atsakovės atstovams advokatui V. T., P. S.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės A. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovei A. A. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos mokesčio.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas; UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės A. A. (toliau – ir atsakovė) 234,00 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos.

Skunde nurodė, kad pareiškėjui UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ teisės aktų nustatyta tvarka yra pavestas vietinės rinkliavos iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administravimas. Nurodė, jog Alytaus rajono savivaldybės taryba 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. K-294 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai), kurie yra viešai paskelbti internetiniame tinklapyje www.aratc.lt. Pažymėjo, jog pagal šių Nuostatų 15 ir 16 punktus pareiškėjui yra pavesta administruoti bei apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Pridūrė, jog Nuostatų 5 punkte apibrėžiama, kad komunalinių atliekų turėtojai ir vietinės rinkliavos mokėtojai – tai visi fiziniai, juridiniai asmenys, įskaitant vykdančius ūkinę komercinę veiklą bei turinčius nekilnojamojo turto savivaldybės teritorijoje. Argumentavo, jog atsižvelgiant į tai, kad prievolė mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatyta norminių teisės aktų pagrindu, sutartis su atsakove dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo nėra sudaryta, tačiau ji privalo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, nes nuosavybės teise turi nekilnojamąjį turtą, esantį Alytaus rajono savivaldybėje. Teigė, jog atsakovė laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. nėra sumokėjusi pareiškėjui 234,00 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kuri atsakovei buvo paskaičiuota remiantis Nuostatų 15-20 punktuose nustatyta vietinės rinkliavos nustatymo fiziniams asmenims tvarka, atsižvelgiant į Nuostatų prieduose nustatytus dydžius. Pridūrė, jog pagrindo atsakovei atsisakyti mokėti vietinę rinkliavą nėra, nes Alytaus rajono savivaldybės taryba atsakovės atžvilgiu nėra priėmusi sprendimo dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą lengvatos taikymo.

Atsakovė atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė šį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, jog (duomenys neskelbtini), ji turi 3,350 ha žemės sklypą ir jame esančius statinius: gyvenamąjį namą, dvi viralines ir du ūkio pastatus, tačiau ji šiame gyvenamajame name negyvena. Paaiškino, jog ji gyvena (duomenys neskelbtini), šią aplinkybę žino ir pareiškėjas, nes skunde nurodė būtent šį adresą. Teigė, jog dėl jos nekilnojamojo turto buvimo (duomenys neskelbtini) Alytaus rajono savivaldybė neturi jokių atliekų surinkimo ir tvarkymo išlaidų, todėl ji neprivalo apmokėti nesančių išlaidų pareiškėjui. Pažymėjo, jog ji, gyvendama (duomenys neskelbtini), turi atliekų ir tam pačiam pareiškėjui moka už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Akcentavo, jog būtų neteisinga, jeigu ji mokėtų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą antrą kartą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino ir priteisė iš atsakovės pareiškėjui 234,00 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Teismas rėmėsi Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalimi, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktu, Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsniu, Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 12 straipsnio 1-2 punktais, 30 straipsnio 1 dalimi, Nuostatų 4, 5, 21 ir 27 punktais. Apžvelgė, jog Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso pastatai ir kiti statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), Alytaus rajono savivaldybėje, įgyti 2007 m. gegužės 30 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu, todėl pagal Nuostatų 5 punktą ji yra vietinės rinkliavos mokėtoja.

Pridūrė, jog iš pateiktų Vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimų matyti, kad atsakovė nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. nemokėjo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl susidarė 234,00 Lt įsiskolinimas. Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose Nr. A11-1574/2005; Nr. A556-1333/2008, Nr. A525-471/2010 ir kt. bei išaiškino, jog Rinkliavų įstatymu numatyta prievolė nėra kaip nors siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas, bei tai, kad vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos nustatyta įmoka (įstatymu numatytas privalomasis mokėjimas į savivaldybės biudžetą) už naudojimąsi teise atlikti atitinkamus veiksmus, verstis tam tikra veikla, kurie numatyti Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje, o rinkliavos dydžio nustatymas yra savivaldybės tarybos diskrecija.

Akcentavo, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis, lemia, kad, rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Apibendrino, jog vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje, kas savo ruožtu leidžia daryti išvadą, jog aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejamas su konkrečios paslaugos suteikimu, todėl tiek atsakovės ir jos atstovų argumentai, kad ji nesinaudoja pareiškėjo teikiamomis paslaugomis, nes gyvena kitoje vietoje ir atliekų šioje sodyboje neturi, tiek liudytojų R.

J. ir S. K. parodymai teismo posėdžio metu, kad atsakovė sodyboje lankosi retai, todėl atliekų nesusidaro, o ji pareiškėjo paslaugomis nesinaudoja, teisinės reikšmės ginčui neturi. Pridūrė, jog minėtos aplinkybės gali būti reikšmingos, tik sprendžiant vietinės rinkliavos lengvatos taikymo klausimus, dėl ko šiuo atveju atsakovė nesikreipė, nors teismas jai tokią teisę ir buvo išaiškinęs.

III. Atsakovė, nesutikdama su Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 22 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 87 – 89), kuriuo prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde apžvelgia skundžiamo pirmosios instancijos teismo motyvus ir pažymi, jog su jais nesutinka. Nurodo, kad gyvena adresu (duomenys neskelbtini), kartu su vyru, kur tam pačiam pareiškėjui už komunalinių atliekų surinkimą moka rinkliavą (pateikia tai patvirtinančius pranešimus). Pripažįsta, jog (duomenys neskelbtini) turi 3.350 ha žemės sklypą ir jame esančius statinius <...>, tačiau teigia čia negyvenanti. Tikina, jog atsižvelgiant į tai, ji negali būti laikoma atliekų turėtoja (duomenys neskelbtini), Alytaus rajono savivaldybėje. Priduria, jog dėl minėto turto Alytaus rajono savivaldybė neturi jokių atliekų surinkimo ir atliekų tvarkymo išlaidų, ką patvirtina jos pateikiamos nuotraukos bei liudytojų R. J. ir S. K. teismo posėdžio metu duoti parodymai, todėl ji šių neegzistuojančių išlaidų neprivalo mokėti pareiškėjui. Nesutinka su teismo argumentacija, jog šios aplinkybės neturi reikšmės ginčo išsprendimui, nes rinkliava, jos nuomone, turi būti susieta su paslaugos teikimu – atliekų surinkimu ir atliekų tvarkymu. Mano, jog tik susiejant rinkliavą su paslauga yra įgyvendinami teisingumo bei protingumo kriterijai. Tuo tarpu dabartinė situacija tokia, jog ji rinkliavą mokėti turi du kartus, kas nėra nei sąžininga, nei teisinga.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 95 – 98) prašo: 1) Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą; 2) priteisti iš atsakovės pareiškėjo naudai visas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime pažymi, jog atsakovei vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą buvo paskaičiuota remiantis įstatymų, kitų teisės aktų nuostatomis. Remiasi Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktu, Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu bei 12 straipsnio 2 punktu, Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsniu bei 30 straipsnio 1 dalimi, taip pat – Nuostatų 5 punktu. Teigia, jog šie teisės aktai nėra nuginčyti, todėl privalomi visiems Alytaus rajono savivaldybės teritorijoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Pažymi, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovei nuosavybės teise Alytaus rajono savivaldybėje priklauso nekilnojamas turtas, todėl ji pagal Nuostatų 5 punktą laikytina vietinės rinkliavos mokėtoja. Taip pat remiasi Nuostatų 15 – 17 bei 21 – 23 punktais ir nurodo, jog šiuo atveju atsakovės pareiga mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą siejama ne su turimomis atliekomis, faktine gyvenamąja vieta, o su nuosavybės teise valdomu nekilnojamuoju turtu. Pažymi, kad visi gyventojai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu, turi komunalinių atliekų, todėl atliekų turėjimas šiuo atveju yra preziumuojamas. Remiasi ir Atliekų tvarkymo 32 straipsnio 1 dalimi bei pabrėžia, jog pagrindo apeliantei atsisakyti mokėti vietinę rinkliavą remiantis tuo, kad atsakovė nesinaudoja pareiškėjo teikiamomis paslaugomis, nėra. Tikina, jog todėl atsakovės argumentai, kad ji nesinaudojo pareiškėjo teikiamomis paslaugomis, neturi teisinės reikšmės ginčui, nes pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą atsiranda Rinkliavų įstatymo ir Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatų pagrindu. Priduria ir tai, jog atsakovei vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti atsakovei draudžiama (remiasi Civilinio kodekso 6.59 straipsniu).

Atsakovė 2012 m. balandžio 30 d. (pagal gavimo teisme datą) Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui taip pat pateikė rašytinius paaiškinimus.

Rašte paaiškina, jog po apeliacinio skundo teikimo paaiškėjo, kad Vyriausybės atstovas Alytaus apskrityje 2012 m. sausio 23 d. teikimu Nr. 1-4(1.18) Dėl Alytaus rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. K-294 „Dėl Alytaus rajono savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Alytaus rajono savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų pakeitimo, be kita ko, siūlo Alytaus rajono savivaldybės tarybai artimiausiame Alytaus rajono savivaldybės tarybos posėdyje (bet ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo teikimo gavimo dienos) svarstyti minėto sprendimo 2 punktu patvirtintų Nuostatų pakeitimo klausimą. Teigia, jog Vyriausybės atstovo manymu, Nuostatai ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte įtvirtintam proporcingumo principui. Pažymi, jog šiai Vyriausybės atstovo pozicijai ji pritaria, nes jai pasitvirtinus, ji nebūtų verčiama mokėti rinkliavos už nekilnojamąjį turtą, kuriame nekaupia jokių atliekų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro“ (toliau – ir pareiškėjas) reikalavimo atsakovei A. A. (toliau – ir atsakovė) sumokėti vietinę rinkliavą (234 Lt) už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, susidariusią per laikotarpį nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Atsakovė su minėtuoju reikalavimu nesutinka, be kita ko, argumentuodama, jog toje vietoje, už kurios atliekų tvarkymą ir surinkimą mokėti yra verčiama, negyvena, bet gyvena kitu adresu, todėl tokiu būdu moka du kartus, be to, pažymėdama, jog rinkliava turi būti susieta su konkrečios paslaugos suteikimu, taip pat pridurdama, jog dėl jai aktualių teisės aktų pakeitimo Vyriausybės atstovas šiuo metu yra Alytaus rajono savivaldybės tarybai yra pateikęs teikimą, kuriuo siūloma keisti ginčui aktualaus teisės akto nuostatas.

Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia, kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje.

Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1-2 punktai numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus.

Taigi, vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą (Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 12 straipsnio 1-2 punktai, 16 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju atsakovei pareigą mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą tiesiogiai nustato Alytaus rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. K-294 1 punktas, detalizuoja – šiuo sprendimu patvirtinti Alytaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai (toliau – ir Nuostatai). Atkreiptinas dėmesys, jog šių Nuostatų 5 punktas vietinės rinkliavos mokėtojus apibrėžia kaip atliekų turėtojus bei visus fizinius ir juridinius asmenis, valdančius, naudojančius, disponuojančius nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) Savivaldybės teritorijoje. Byloje nekyla ginčas dėl to, jog atsakovei nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), t. y. jai priklauso nekilnojamasis turtas, esantis Alytaus rajono savivaldybėje (b. l. 19 – 22). Pažymėtina, jog šiuos faktus įrodo byloje esantys duomenys iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo. Pridurtina, jog teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių dėl to, jog būtent pareiškėjui buvo pavesta administruoti vietinės rinkliavos mokėjimą (Nuostatų 10 – 14 punktai, 23 punktas), o jis byloje pateikė visus reikiamus duomenis, pagrindžiančius susidariusį įsiskolinimą (b. l. 9 – 17). Todėl konstatuotina, jog atsakovė pateko į subjektų, kuriems Sprendimas ir Nuostatai yra taikytini, ratą, o pareiškėjas buvo tinkamas subjektas reikalavimui dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos reikšti.

Pažymėtina, jog tie atsakovės išsakyti motyvai, kad komunalinių atliekų surinkimu ji nesinaudoja, nes gyvena visiškai kitoje vietoje ((duomenys neskelbtini)), taigi tokiu būdu iš jos rinkliava nepagrįstai yra renkama du kartus, teisėjų kolegijos vertinimu, įtakos jos pareigai mokėti konkrečią vietinę rinkliavą nedaro ir yra vertintini kritiškai. Teisėjų kolegijos nuomone, pastarasis argumentas, jog ji gyvena kitur nepaneigia jos pareigos mokėti minėtąją rinkliavą, nes, kaip akcentuota anksčiau, tokia pareiga pagal Nuostatų 5 punktą yra sietina su nekilnojamojo turto, esančio Savivaldybės teritorijoje, valdymu, naudojimu ir disponavimu (dėl ko byloje ginčas byloje nekyla), o ne su gyvenimo jame faktu. Tuo tarpu tai, jog atsakovė su sutuoktiniu gyvena kitame bute, kuris jiems priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise (kaip patvirtinto atsakovės atstovas per teismo posėdį), bei ten yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą (b. l. 18) ir atitinkamai kartu su sutuoktiniu moka vietinę rinkliavą yra subjektyvi atsakovės pozicija, kuri nesudaro pakankamo pagrindo teigti, jog ji nepagrįstai turi mokėti dvigubą rinkliavą, nes teisėkūros subjektas atskaitos tašku vietinės rinkliavos apskaičiavimui bei mokėjimui pasirinko nekilnojamojo turto valdymą, naudojimą ir disponavimą, t. y. nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą (Civilinio kodekso 4.37 straipsnis), kuri nebūtinai turi sutapti su asmens deklaruota gyvenamąja vieta (Civilinio kodekso 2.16 – 2.17 straipsniai). Be to, Nuostatų 43 punktu įtvirtinta, jog vietinės rinkliavos lengvatas nustato Savivaldybės taryba. Tačiau byloje jokių duomenų, kad atsakovė savo veiksmais siekė pašalinti, jos nuomone, nepagrįstą dvigubą vietinės rinkliavos rinkimą, ir kreipėsi į šį subjektą, prašydama leisti nemokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir sutvarkymą, motyvuodama minėtuoju pagrindu, byloje nėra. Priešingai – atsakovės atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, o to apeliaciniame skunde neneigia ir pati atsakovė, žinojęs apie galimybę kreiptis dėl lengvatos, tačiau patikino nenorėjęs ja pasinaudoti.

Atsižvelgiant į atsakovės apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus taip pat pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) jurisprudencijoje, aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, nurodyta, kad, skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri, be kita ko, apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas expressis verbis nesieja su atitinkamomis paslaugomis.

Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. LVAT 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje.

Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. LVAT minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme.

Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką kitose LVAT nutartyse (LVAT 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442–2210/2011; 2011 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442–1035/2011; 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1559/2012), kuriose pažymėta, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose.

Todėl nepagrįsti yra atsakovės argumentai, jog rinkliava turėtų būti susieta su paslaugos teikimu – atliekų surinkimu ir atliekų tvarkymu.

Teisėjų kolegija akcentuoja ir tai, jog LVAT taip pat yra išaiškinęs, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar naudojimu ir šio nekilnojamojo turto dydžiu (bendruoju plotu) (žr. LVAT 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010). Pabrėžtina, jog toks vietinės rinkliavos nustatymo būdas neprieštarauja ir Europos Teisingumo Teismo išaiškinimui, kuriuo atskleista, jog rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie du parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai. ETT sprendė, jog nacionalinės teisės nuostata komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktui (žr. Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimas Futura byloje Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 48–50 p.).

Pridurtina, jog, kaip minėta, atsakovė 2012 m. balandžio 30 d. (pagal gavimo datą) teismui pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė apie Vyriausybės atstovo Alytaus apskrityje 2012 m. sausio 23 d. Teikimą Nr. 1-4(1.18) (toliau – ir Vyriausybės atstovo teikimas) dėl Nuostatų pakeitimo. Iš prie papildomų paaiškinimų pateikto šio Vyriausybės atstovo teikimo matyti, jog Vyriausybės atstovas į Alytaus rajono savivaldybės tarybą kreipėsi, prašydamas artimiausiame posėdyje svarstyti Nuostatų pakeitimo klausimą, argumentuodamas šį savo teikimą tuo, jog šie Nuostatai ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį (inter alia – 20 punktas), prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo 3 straipsnio 3 punkte įtvirtintam proporcingumo principui.

Patikrinusi atsakovės papildomus paaiškinimus, teisėjų kolegija, konstatuoja, jog jie neturi esminės reikšmės bylos baigčiai. Šiuo aspektu nurodytina, jog, pirma, nors atsakovė kartu su paaiškinimais ir pateikė Vyriausybės atstovo teikimą, kuris datuojamas 2012 m. sausio 23 d., ji nepateikė jokių duomenų apie tai, kokį sprendimą dėl šio teikimo priėmė savivaldybės taryba, į kurią kreiptasi. Antra, teisėjų kolegija ex officio (ABTĮ 81 straipsnis) pagal viešai prieinamą Alytaus rajono savivaldybės dokumentų paiešką patikrinusi aktualią Nuostatų redakciją jokių pakeitimų, atliktų atsižvelgiant į Vyriausybės atstovo 2012 m. sausio 23 d. teikimą, juose nenustatė bei, patikrinusi Lietuvos teismų informacinę sistemą LITEKO jokių ginčų dėl Alytaus rajono savivaldybės tarybos priimtų sprendimų nagrinėjamoje bylos plotmėje ar delsimo įvykdyti jos kompetencijai priskirtus veiksmus taip pat nenustatė.

Todėl darytina išvada, jog nėra pagrindo teigti, kad duotuoju momentu minėtieji Nuostatai yra pakeisti ar nuginčyti ir tai galėtų turėti esminę reikšmę, sprendžiant dėl atsakovės pareigos mokėti vietinę rinkliavą. Be to, net ir darant prielaidą, kad į Vyriausybės atstovo teikimą atsižvelgtina iš esmės, iš jo matyti, kad jame Vyriausybės atstovas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, akcentuoja tai, jog Nuostatuose nėra įtvirtinta galimybė diferencijuoti rinkliavos dydžio pagal deklaruojamų atliekų kiekį, kai objektyviai ir be didelių ekonominių sąnaudų įmanoma nustatyti atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti atliekų kiekį, tačiau esminė nuostata, susiejanti pareigą mokėti vietinę rinkliavą su nekilnojamojo turto turėjimu konkrečioje savivaldybėje, šiuo teikimu nėra kvestionuojama, todėl kritiškai vertintina hipotetinė galimybė paneigti iki minėtojo teikimo kilusią atsakovės pareigą mokėti vietinę rinkliavą ir atitinkamai padengti praeityje susidariusį 234 Lt įsiskolinimą, kuris, kaip minėta, buvo įrodytas bylos duomenimis, už nesumokėtą rinkliavą.

Pareiškėjas savo ruožtu atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat prašo priteisti iš atsakovės A. A. jo naudai visas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikia jų konkretaus ir išsamaus apskaičiavimo su pagrindimu, kaip to reikalauja įstatymas (ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal ABTĮ 45 straipsnio 1 dalį, prašymai raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė ginčą, tinkamai pritaikė aktualų teisinį santykį reglamentuojančias teisines normas, todėl tenkinti atsakovės apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

n u t a r i a :

Atsakovės A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius