2017-12-14 Nr. AB-23578-3-64-3-02074-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3073-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02074-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. gruodžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas N. V. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), (toliau – ir atsakovas) 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Skunde pareiškėjas nurodė, kad jo laisvė buvo apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus ir nesudarant normalių kalinimo sąlygų. Šiaulių TI kameros buvo perpildytos, vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose, kamerose tualetas neatitiko standartų, ir keliamų reikalavimų, nebuvo užtikrinamas privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu, pasivaikščiojimų kiemeliai maži, vietoj 8 valandų gryname ore pasivaikščioti vesdavo tik 1 valandai, dušai buvo netinkamai įrengti, į dušą buvo vedamas tik 1 kartą per savaitę, rūkantys asmenys buvo laikomi tose pačiose kamerose kartu su nerūkančiais asmenimis. Dėl Šiaulių TI administracijos tokių neteisėtų veiksmų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, didelius nepatogumus, pažeminimą, emocinę depresiją, sutriko psichinė sveikata. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kurią įvertina 6 000 Eur.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3 punktas nustato, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos, skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

4. Nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI skundžiamu laikotarpiu buvo laikomas nuo 2014 m. gegužės 30 d. iki 2015 m. birželio 8 d.

5. Dėl kamerų atitikimo higienos reikalavimams pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Taisyklių, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymo Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 135:2015) įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie higienos normų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsakovas pabrėžė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl nepakankamo šviesos patekimo į patalpas, drėgmės ar šalčio, ventiliacijos nebuvimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

6. Pažymėjo, kad pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės)16.5 punktą, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne mažesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei atsparia ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Minima nuostata patvirtina, kad imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nėra. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, be to, jie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Manė, kad atsakovas tinkamai įgyvendina minėtus teisės aktų reikalavimus, nes toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.

7. Atsakovas teigė, jog pareiškėjas ginčui aktualiais laikotarpiais nesikreipė į įstaigos administraciją dėl to, kad jam ar kitiems nuteistiesiems nesudaromos sąlygos pasirūpinti švara ir tvarka gyvenamojoje patalpoje ar sanitariniame mazge.

8. Dėl sąlygų asmens higienai nurodė, kad Šiaulių TI yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę taip įgyvendinant pasivaikščiojimo teisę, į dušą vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Be to, pažymėjo, kad pareiškėjas nė vienu jo kalinimo metu nebuvo laikomas daugiau nei su trimis asmenimis, todėl aiškiai matyti, kad esant kameroje net ir keturiems asmenims, jiems pilnai užteko laiko išsimaudyti.

9. Dėl įstaigoje laikomų asmenų pasivaikščiojimų nurodė, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje įtvirtinta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Paaiškino, kad Šiaulių TI direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimų gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“, suimtiesiems ir nuteistiesiems įstaigoje nustatyta 1 valandos pasivaikščiojimų gryname ore trukmė. Atkreipė dėmesį į Taisyklių 21 ir 22 punktą ir pažymėjo, kad Šiaulių TI ant režiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Jų dydis yra skirtingas – nuo 17,31 kv. m iki 22,44 kv. m. Pastebėjo, kad nei Taisyklės, nei HN 76:2010 nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ribų, o pasivaikščiojimo tvarka Šiaulių TI vykdoma, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Atsižvelgiant į visa tai, pareiškėjo skundo argumentai dėl nepakankamo ploto pasivaikščiojimo kiemeliuose ir pasivaikščiojimų trukmės yra nepagrįsti.

II. 10. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimu pareiškėjo N. V. skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui N. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 950 Eur neturtinei žalai atlyginti.

11. Nagrinėdamas bylą, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK) nuostatomis dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT), Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika bylose dėl žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

12. Pažymėjo, kad pareiškėjas savo reikalavimą taip pat grindžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pažeidimu, todėl teismas, atsižvelgdamas į tai, jog minėta Konvencija yra tiesiogiai taikoma Lietuvos Respublikoje, nagrinėjamoje byloje patikrins, ar atsakovas nepažeidė ir Konvencijos 3 straipsnio.

13. Pasisakydamas dėl kamerų, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, plotų, teismas atsižvelgė į Įsakymo 1.3.1 punktą, kuriame nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

14. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas įvairius periodus laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 30 d. iki 2015 m. birželio 8 d. kamerose Nr. 38, 65, 89, 16, 24, 91, 17, 20, 53, 19, 98, 42, 61, 46, 26, kuriose buvo kalinama nuo 1 iki 8 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 2,39 kv. m iki 17,62 kv. m kameros ploto. Iš šio laikotarpio 76 dienas pareiškėjas buvo laikomas kamerose, pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui tenkančio kameros ploto normą (vienam asmeniui tenkantis kameros plotas periodiškai svyravo nuo 2,39 kv. m iki 3,52 kv. m). Konstatavo, kad šiuo laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Teismo nuomone, tai yra akivaizdus aukščiau paminėtų teisės aktų pažeidimas.

15. Iš Šiaulių TI pateiktos 2016 m. rugsėjo 30 d. pažymos Nr. 60/09-34888 nustatė, kad pareiškėjui (vienam asmeniui) atskirais laikotarpiais (24 dienas) teko atitinkamai nuo 2,73 kv. m iki 5,17 kv. m kameros ploto.

16. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką ir joje pripažintus objektyviais, sunkumus pareiškėjui pačiam teikti duomenis apie jo laikymo sąlygas kalinimo įstaigoje, kritiškai vertino teismui atsakovo pateiktą 2016 m. rugsėjo 30 d. pažymą Nr. 60/09-34888, kurioje yra nurodyti laikomų asmenų skaičiai dienos pradžioje bei dienos pabaigoje. Pažymėjo, kad iš pateiktos pažymos negalima spręsti, kiek laiko per dieną kalinamas asmuo buvo laikomas kamerose pažeidžiant ar nepažeidžiant pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, todėl pažymos turinį vertino pareiškėjo, teigiančio, kad jam nebuvo užtikrinamas 3,6 kv. m plotas, naudai. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui Šiaulių TI nebuvo užtikrinamas 3,6 kv. m plotas iš viso 100 dienų.

17. Pasisakydamas dėl sąlygų kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, teismas atsižvelgė į HN 76:2010 21 punkto nuostatas dėl sanitarinio mazgo įrengimo, 24 punkto nuostatas dėl patalpų vėdinimo, 22 punkto nuostatas dėl natūralaus apšvietimo, 23 punkto nuostatas dėl dirbtinio apšvietimo, 26 punkto nuostatas dėl oro temperatūros, santykinės drėgmės, oro judėjimo atskirais metų laikais. Taip pat vadovavosi Taisyklių 2 ir 14.10 punktais.

18. Teismas taip pat įvertino Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 3 d. akto Nr. EP-406 dėl 2014 m. rugsėjo 25 d. atlikto patikrinimo turinį ir Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. spalio 5 d. pažymoje Nr. 62/08-683 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ pateiktus duomenis. Pažymėjo, kad kiti byloje pateikti Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai dėl Šiaulių TI patalpų atitikimo ar neatitikimo higienos normų reikalavimams yra tiesiogiai nesietini su pareiškėju, nes patikrinimų metu pareiškėjas N. V. arba nebuvo kalinamas Šiaulių TI, arba kamera, kurioje jis buvo laikomas, nebuvo tikrinama.

19. Įvertinęs bylos medžiagą ir minėtus HN 76:2010 reikalavimus, teismas konstatavo, kad atsakovas įrodymais nepaneigė pareiškėjo skundo argumento, kad jis kameroje buvo laikomas pažeidžiant HN 76:2010 21 punkto reikalavimus sanitarinio mazgo įrengimui. Atsižvelgęs į LVAT praktiką, padarė išvadą, kad dabartinė Šiaulių TI patalpų būklė turi atitikti HN 76:2010 reikalavimus, kurie privalomi ir šiuo metu veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, kadangi šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas privalomas visiems teisiniams santykiams, atsirandantiems, besitęsiantiems ir pasibaigiantiems esamuoju laiku. Atsižvelgęs į tai, kad byloje ginčo laikotarpis yra nuo 2014 m. gegužės 30 d. iki 2015 m. birželio 8 d., sprendė, kad turėjo būti vadovaujamasi ginčo laikotarpiu galiojusiais teisės aktais, šiuo atveju – HN 76:2010 reikalavimais.

20. Pasisakydamas dėl pasivaikščiojimo kiemelių, teismas vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi, HN 76:2010 18.4 punktu, Taisyklių 21 punktu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr.1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 92 punktu, Šiaulių TI direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“, atsižvelgė į atsakovo atsiliepime pateiktą informaciją dėl pasivaikščiojimo kiemelių kiekio, jų ploto, dydžio.

21. Pažymėjo, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 3 d. akte Nr.EP-406 dėl 2014 m. rugsėjo 25 d. atlikto patikrinimo nurodoma, jog pasivaikščiojimų kiemeliai švarūs, yra šiukšliadėžės, įstaigos teritorija tvarkinga. 2015 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo akte Nr. EP-354 taip pat tikrinti pasivaikščiojimo kiemeliai buvo švarūs, tik pasivaikščiojimo kiemeliuose 18 ir 20 virš durų yra nutrupėjusio tinko, plytų. Nesaugių byrančių ir krentančių plytų ar tinko tikrinimo metu nebuvo.

22. Atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas neneigė, jog jam buvo suteikta teisė pasivaikščioti gryname ore ne mažiau kaip po vieną valandą per dieną. Todėl, įvertinęs teisės aktuose numatytus pasivaikščiojimo vietų įrengimo reikalavimus ir pasivaikščiojimų gryname ore tvarką, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo argumentai dėl pasivaikščiojimo vietos įrengimo pasivaikščiojimų trukmės atmestini.

23. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo reikalavimų, susijusių su naudojimusi dušu, teismas atsižvelgė į HN 76:2010 68 punkto nuostatas, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas neneigė, jog jam buvo suteikta teisė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, todėl teismas sprendė, kad Šiaulių TI tinkamai užtikrino HN 76:2010 68 punkte numatytą pareiškėjo teisę.

24. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytus argumentus dėl pertvarų nebuvimo dušuose, atkreipė dėmesį, kad Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ (priimta 952-ame Ministrų Komiteto ministrų pavaduotojų posėdyje 2006 m. sausio 11 d.) 19.3 punktą, numatantį, kad „kaliniai turi turėti greitą priėjimą prie sanitarinių įrenginių, kurie atitinka higienos ir privatumo reikalavimus“, 19.4 punkte numatyta, kad atitinkamais įrenginiais turi būti taip aprūpinta, jog kiekvienas kalintis asmuo galėtų pasinaudoti vonia ar dušu klimatui tinkamoje temperatūroje. Teismas sprendė, kad privatumo aspektas akcentuojamas dėl naudojimosi sanitariniu įrenginiu, o ne dušais, todėl negalima daryti išvados, jog dėl to, kad dušuose nebuvo įrengtos pertvaros, pareiškėjo galimybės palaikyti asmeninę švarą būtų sumažėjusios.

25. Spręsdamas dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su rūkančiais asmenimis kamerose, pagrįstumo, teismas atkreipė dėmesį į HN 76:2010 14 punkto reikalavimus.

26. Pažymėjo, kad pareiškėjas (taip pat ir atsakovas) nepateikė įrodymų, kad ginčui aktualiu metu kreipėsi į Šiaulių TI administraciją nurodydamas, jog yra nerūkantis ir prašo užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma. Nėra duomenų ir dėl to, kad pareiškėjas būtų išreiškęs pageidavimą būti laikomam kartu su rūkančiaisiais asmenimis.

27. Pažymėjo, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2015 m. spalio 6 d. atlikęs periodinį patikrinimą (išvada surašyta 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo akte Nr. EP-447) nurodė, jog rūkantys ir nerūkantys asmenys apgyvendinami atskirose režiminio korpuso apgyvendinimo kamerose pagal užpildytus prašymus, kuriuos suimtieji pildo atvežus juos į laisvės atėmimo vietą. Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2014 m. rugsėjo 25 d. atlikęs periodinį patikrinimą (išvada surašyta 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406) nurodė, jog rūkantys ir nerūkantys asmenys apgyvendinami atskirose režiminio korpuso apgyvendinimo kamerose pagal užpildytus prašymus, kuriuos suimtieji pildo atvežus juos į laisvės atėmimo vietą.

28. Atsižvelgęs į aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog iš turimų rašytinių įrodymų negalima konstatuoti Šiaulių TI neteisėtų veiksmų ar neveikimo dėl HN 76:2010 14 punkte numatytų reikalavimų.

29. Atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu.

30. Pareiškėjas savo skunde konkrečiai dėl savo sveikatos problemų nepasisakė, nurodė, kad dėl netinkamų laikymo Šiaulių TI sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, didelius nepatogumus, pažeminimą, emocinę depresiją, sutriko psichinė sveikata. Įvertinęs turimus rašytinius duomenis ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2014 m. gegužės 30 d. iki 2015 m. birželio 8 d.), pareiškėjo asmens sveikatos istorijos Nr. 619 įrašus bei atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių faktų, susijusių su galimu sveikatos sužalojimu, teismas sprendė, kad negalima konstatuoti, jog būtent dėl aukščiau nustatytų pažeidimų, Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (neveikimo) ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sužalota pareiškėjo sveikata.

31. Konstatavo, jog byloje nustatytas atsakovo veiksmų neteisėtumas dėl pareiškėjo apgyvendinimo perpildytose kamerose kaip viena iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų. Tačiau pažymėjo, kad siekiant nustatyti, ar atsakovui dėl neteisėtų veiksmų atlikimo kyla civilinė atsakomybė, būtina įvertinti, ar pareiškėjui dėl šių neteisėtų veiksmų kilo pasekmės, t. y. neturtinė žala, taip pat ar tarp paminėtų veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys.

32. Teismas padarė išvadą, jog yra neabejotina, kad dėl apgyvendinimo perpildytose kalinimo kamerose bei anksčiau nurodytų HN 76:2010 pažeidimų pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

33. Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį, t. y. įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, įvertinęs turimų įrodymų visetą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, atsižvelgdamas į pažeidimo trukmę (100 dienų), vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, teismas sprendė, kad už apgyvendinimą perpildytose kalinimo kamerose neturtinei žalai atlyginti priteistina 950 Eur suma.

34. Spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, teismas atkreipė dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus beveik pusantrų metų nuo tada, kai jis išvyko iš Šiaulių TI. Pažymėjo, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba pakankamai ilgą laiką, teismui leido daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti 6 000 Eur suma. Šiuo aspektu teismas pabrėžė, jog byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Be to, buvimo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

III. 35. Atsakovas Lietuvos valstybės, atstovaujama Šialių TI, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.

36. Apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiškėjui tenkantis kameros plotas dažnai viršijo 3 kv. m, o kai būdavo pažeidimas, jis buvo labai nežymus (0,27 kv. m iki 0,61 kv. m).

37. Nurodo, kad teismas konstatavo, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas sąlygomis neatitinkančiomis higienos normos reikalavimų – tinkamai neįrengtas sanitarinis mazgas, nėra tinkamos ventiliacijos, pakankamos dienos šviesos. Atsakovas nesutinka su šia teismo pozicija. Rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad Šiaulių TI kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būtų buvę nustatyti pažeidimai Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų metu, nėra. Be to, pats pareiškėjas jo kalinimo metu dėl netinkamų kalinimo sąlygų kamerose į įstaigos direktorių nesikreipė, todėl preziumuoja, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas užtikrinant jam tinkamas gyvenimo sąlygas.

38. Atsakovas nesutinka ir su Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimu dalimi dėl to, jog sanitariniai mazgai Šiaulių TI kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko higienos normos HN 76:2010 21 punkto ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punkto reikalavimų. Pažymi, kad teismas nevertino atsakovo paaiškinimų dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir įstaigos rašytinių įrodymų, jog sanitariniai mazgai kamerose atitverti 1,5 m aukščio sienele. Mano, kad atsakovas tinkamai įgyvendina minėtus teisės aktų reikalavimus, o teismas abejoti valstybinės institucijos paaiškinimais neturėjo pagrindo.

39. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad spręsdamas klausimą dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, kai yra duomenų apie kameros perpildymą, EŽTT savo praktikoje atsižvelgia ir į kalinimo trukmę, kalinčio asmens emocinę ir fizinę būseną, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę, kalinio galimybę laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, kalinčio asmens galimybę mankštintis, pasivaikščioti lauke, kameros apšvietimą ir ventiliaciją, į tai, ar kameroje yra tualetas, ar jis atskirtas pertvara ir kt. EŽTT taip pat yra imperatyviai pabrėžęs, kad tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą” Konvencijos 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo sąmoningai siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį, ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė asmenybę su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu. Be to, EŽTT pripažįsta neturtinių teisių pažeidimo konstatavimą kaip tinkamą būdą pažeistoms asmens neturtinėms teisėms apginti, ir visuomet sprendžia, ar žalos atlyginimas pinigais, kaip išimtinė kompensavimo priemonė, konkrečiu atveju turėtų būti taikomas dėl intensyvių, vienareikšmiškai žeminančių asmenį kalinimo sąlygų. Paminėtų aplinkybių (dėl minimalaus žiaurumo laipsnio, akivaizdaus sveikatos būklės pablogėjimo, sąmoningo siekimo pažeminti pareiškėją ir t.t.) administracinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, todėl nukrypti nuo jau suformuotos teismų praktikos bei kurti kitokį precedentą nėra jokio pagrindo.

40. Atsakovo teigimu, abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas daryti išvadą, kad būtent tas asmuo patyrė itin didelę neturtinę žalą, kuri patiriama individualiai.

41. Pažymi, jog konstatavus, kad nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, kad atsakovas dėjo visas pastangas kuo palankesnių kalinimo sąlygų užtikrinimui, kad pareiškėjo teiginiai apie aplinkybes, galinčias sudaryti prielaidas neturtinei žalai atsirasti, nepagrįsti ir neįrodyti, nustačius, kad kalinimo įstaigoje pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, buvo pagrindas nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti valstybės institucijos neteisėto veikimo ar neveikimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už teisių pažeidimą. Be to, byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio (ABTĮ 57 str.).

42. Nurodo, kad nustatytas pažeidimas truko pakankamai trumpą laiką, buvo nežymus bei dažniausiai vakarais (minėtos aplinkybės mažina pareiškėjo nurodomų patirtų nepatogumų ir išgyvenimų apimtį), bei nenustatyta tiesioginių duomenų apie netinkamų kalinimo sąlygų įtaką pareiškėjo sveikatos būklei, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas neabejotinai patyrė itin didelius fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, kad tai būtų pakankamas pagrindas priteisti neturtinę žalą, kuri yra įvertinta pinigais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 43. Byla nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

44. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 30 d. iki 2015 m. birželio 8 d. Šiaulių TI neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.

45. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011).

46. Teisėjų kolegija, pažymi, kad bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjui periodiškai kalint Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 30 d. iki 2015 m. birželio 8 d., iš viso 335 paras, 100 parų nebuvo užtikrintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytas 3,6 kv. m minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimas. Todėl konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo aspektu pripažino Lukiškių TI-K administracijos veiksmų neteisėtumą.

47. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių pirmosios instancijos teismo pareiškėjo atžvilgiu konstatuotus pažeidimus dėl sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo, tinkamos ventiliacijos nebuvimo, dienos šviesos trūkumo. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skundo reikalavimus ir pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, atsižvelgė į HN 76:2010 21 punkto nuostatas dėl sanitarinio mazgo įrengimo, 24 punkto nuostatas dėl patalpų vėdinimo, 22 punkto nuostatas dėl natūralaus apšvietimo, 23 punkto nuostatas dėl dirbtinio apšvietimo, 26 punkto nuostatas dėl oro temperatūros, santykinės drėgmės, oro judėjimo atskirais metų laikais, tačiau nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas konstatavo atsakovo nurodytus higienos normos pažeidimus dėl netinkamos ventiliacijos ir dienos šviesos trūkumo, todėl šiuo aspektu atsakovo apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

48. HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

49. Į bylą pateiktoje Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. spalio 5 d. pažymoje Nr. 62/08-683 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodyta, jog sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių TI gyvenamosiose patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma danga. Sanitarinio mazgo plotas kiekvienoje gyvenamojoje patalpoje yra skirtingas, unitazų nėra įrengta, yra tik sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema. Tačiau šiuo metu yra pradėta įrenginėti unitazus (klozetus) kai kuriose gyvenamosiose kamerose (b. l. 31). Atsakovo atstovo atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodyta, kad visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, nuo bendros erdvės atskirtas mūrine sienele, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia užuolaida (b. l. 58).

50. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje unitazų neįrengimas tardymo izoliatoriaus kameroje (sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema, t. y. „tupimas“ tualetas) laikomas būtent HN 76:2010 21 punkto reikalavimų neatitikimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017). Todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo skundo argumento, kad jis kameroje buvo laikomas pažeidžiant HN 76:2010 21 punkto reikalavimus sanitarinio mazgo įrengimui.

51. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad EŽTT ne vienoje byloje yra pažymėjęs, jog kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą/akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.). Į šią EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

52. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013).

53. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

54. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

55. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti.

56. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamu atveju nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas taikė per mažą nustatytam pažeidimui neturtinės žalos atlyginimo dydį – 950 Eur. Tačiau, teisėjų kolegija šiuo atveju, atsižvelgusi į non reformatio in peius (draudimo keisti į blogąją pusę) principą, kuris reiškia, kad skundą padavusio asmens padėtis negali būti bloginama, jei kiti suinteresuoti asmenys skundo nepateikė, priteistos sumos nekeičia.

57. Apibendrinant tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį keisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo, tuo tarpu atsakovo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dainius Raižys