2017-08-08 Nr. AB-14962-3-62-3-00024-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1654-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00024-2016-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugpjūčio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės (kolegijos pirmininkė), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. G. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Darius Godelis (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jog jis laikotarpiais nuo 2014 m. gegužės 25 d. iki 2014 m. spalio mėn. ir nuo 2015 m. gegužės 20 d. iki 2015 m. lapkričio 4 d. buvo laikomas Marijampolės PN gyvenamosios patalpose, kuriose jam teko apie 2 kv. m. gyvenamojo ploto, t. y. žymiai mažiau nei nustatyta nacionalinės teisės ir tarptautiniuose teisės aktuose. Pažymėjo, kad dėl per didelio nuteistųjų skaičiaus trūko ilgalaikio pasimatymo kambarių, sporto salėje neužteko vietos sportuoti, buvo sudėtinga pasigaminti maistą būriui priklausančioje virtuvėlėje. Gyvenamosiose patalpose nepakako ventiliacijos, trūko oro, nuolat buvo drėgna, šalta, pelijo drabužiai. Tvirtino, kad 12 būrio sanitarinėse patalpose buvo 3 tualetai, 2 pisuarai ir 5 prausimosi kranai, kuriais naudojosi apie 60 žmonių, nebuvo jokios ventiliacijos, tualetai neatitverti sienelėmis, juose nebuvo durų, todėl juose trūko privatumo. Galimybe nusiprausti po šiltu vandeniu buvo galima pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę, be to, vienu metu dušu galėjo naudotis penkių būrių nuteistieji, t. y. viso apie 310 žmonių. Dėl per didelio nuteistųjų skaičiaus tarp nuteistųjų atsirasdavo problemos, kildavo konfliktai. Tokios kalinimo sąlygos turėjo įtaką pareiškėjo fizinei bei psichinei sveikatos būklei, jis jautė diskomfortą, dvasinius išgyvenimus, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, atsirado fobija uždaroms patalpoms, pasidarė irzlus, dirglus, sunkiai valdantis emocijas, sutriko miegas, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 10 000 Eur ir prašo priteisti iš atsakovo.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Marijampolės PN buvo laikomas užtikrinant teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą. Pažymėjo, jog vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma yra santykinis dydis, kuris keičiasi nuteistiesiems būnant ilgalaikiuose pasimatymuose, atliekant drausmines nuobaudas ir pan. Marijampolės PN pareiškėjas didžiąją dalį bausmės atliko bendrabučio tipo patalpose, todėl dienotvarkėje nustatytu laiku galėjo laisvai judėti po bendrabučio ir lokalinio sektoriaus teritoriją.

Pažymėjo, kad 12-tam būriui priklauso apie 470 kv. m. lauko kiemas, 21-mas ir 22-tas būriai naudojasi vienu lauko kiemu, kurių plotas apie 170 kvadratinių metrų, kur nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti ir kitaip leisti laisvalaikį. Be to, nuteistieji pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka gali lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę ir kitas laisvalaikiui skirtas erdves.

Turintys atitinkamą kvalifikaciją ir norintys tai daryti, gali įsidarbinti Valstybės įmonės „Mūsų amatai“ Marijampolės filiale. Nuteistojo pageidavimu galima lankyti vieną iš daugiau kaip dešimt socialinės reabilitacijos programų. Marijampolės PN nuteistiesiems suteiktos visos sąlygos sportuoti, nes yra įrengta sporto salė, dirbtinės dangos futbolo stadionas, krepšinio aikštelė, taip pat dvi tinklinio aikštelės, svarmenų kilnojimo patalpa. Kiekviename lokaliniame sektoriuje yra įrengta svarmenų kilnojimo aikštelė, krepšinio stovas bei tinklinio aikštelė.

Teisės aktuose nėra reglamentuoti reikalavimai sporto salės kvadratūrai. Pareiškėjui buvo suteikta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, teisės aktuose reikalavimų pataisos namų tualetų patalpoms (išskyrus kamerų tipo patalpų sanitarinius mazgus) nėra nustatyta. Marijampolės visuomenės sveikatos centras 2014 m. spalio mėnesį, 2012 m. kovo mėn. atliko Marijampolės PN patikrinimus, įvertinant objekto atitiktį Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimams ir pažeidimų nenustatė. Pataisos įstaiga neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, dėl buitinių sąlygų sukeltų psichologinių problemų pareiškėjas į Psichologinę tarnybą nesikreipė.

Pažymėjo, kad pareiškėjas skundžiamo laikotarpio metu nesikreipė į pataisos namų direktorių, prašydamas jį pervesti į kitas gyvenamąsias patalpas. Marijampolės PN nuomone, pareiškėjas neįrodė būtinų sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti – neteisėtų pareigūnų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio tarp jo laikymo sąlygų Marijampolės PN ir padarytos žalos, todėl nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimui.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 14 d. sprendimu pareiškėjo D. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 26 d. iki 2014 m. lapkričio 19 d. buvo kalinamas 12 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas yra 22,46 kv. m.

Laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 13 d. iki 2015 m. lapkričio 2 d. pareiškėjas gyveno 21 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas yra 34,75 kv. m. Teismas, remdamasis liudytojų parodymais ir byloje surinkta medžiaga, atlikęs aritmetinius skaičiavimus nustatė, kad vienam asmeniui 12 būrio 5 miegamajame teko 2,8 kv. m., o 21 būrio 3 miegamajame – 2,9 kv. m. gyvenamojo ploto. Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, sprendė, kad pareiškėjo kalinimo Marijampolės PN ginčui aktualiais laikotarpiais nebuvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1. punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma.

Konstatavus gyvenamojo ploto normos pažeidimą, sprendė, kad gyvenamosiose patalpose buvusių baldų užimamas plotas santykinai mažino vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą, be to, tikėtina pareiškėjo tvirtinimu, kad dėl patalpų perpildymo, ventiliacija buvo nepakankama, trūkdavo oro, patalpoje buvo drėgna. Teismo nuomone, šį nepatogumą (oro trūkumą, drėgmę) pareiškėjas sieja su gyvenamųjų patalpų ploto trūkumu (perpildymu), todėl šios aplinkybės nevertino kaip atskiro žalos padarymo pagrindo, o vertino kaip gyvenamųjų patalpų ploto reikalavimo pažeidimo dalį.

Nustatęs gyvenamojo ploto normos pažeidimą, teismas atkreipė dėmesį ir į atsakovo nurodytas aplinkybes, jog vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra tik santykinis dydis, t. y. apskaičiuojamas, atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, tačiau neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičius gyvenamosiose patalpose keičiasi (miegamasis ne visada būna užpildytas dėl nuolatinės nuteistųjų rotacijos, kai nuteistieji išvyksta etapais į tardymo izoliatorius, būna ilgalaikiuose pasimatymuose, atlieka jiems skirtas nuobaudas), todėl likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamosios patalpos ploto.

Pareiškėjas teismo posėdžio metu sutiko, kad ginčo laikotarpiais visos gyvenamosios vietos buvo užimtos ne visada.

Teismas taip pat pažymėjo, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) reikalavimų sporto salės ir virtuvėlės plotui nėra reglamentuota, be to pareiškėjas nenurodė konkrečių atvejų, susijusių su galimais nepatogumais, naudojantis virtuvėle ar sporto sale, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad dėl tokių nepatogumų kreipėsi į atsakovo atstovą, todėl abstrakčius pareiškėjo argumentus dėl sporto salės ir virtuvėlės dydžio atmetė kaip nepagrįstus. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 30 punkte nurodyta, kad ilgalaikių pasimatymų gyvenamųjų kambarių skaičius nustatomas atsižvelgiant į nustatytą didžiausią pataisos įstaigoje leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičių – vienas ilgalaikių pasimatymų kambarys ne daugiau kaip 100 asmenų. Pareiškėjas nenurodė, neindividualizavo konkretaus atvejo, susijusio su šio pobūdžio pažeidimu, t. y. nenurodė kada buvo kreiptasi į atsakovą dėl ilgalaikio pasimatymo suteikimo, dėl kokios priežasties ir kada jam toks pasimatymas nebuvo suteiktas, todėl bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai šiuo atveju nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.

Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl galimybės praustis po šiltu dušu, teismas nurodė, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 258 punktas numato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau - ir Higienos norma) 68 punktas taip pat įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip viena kartą per savaitę. Šiuo atveju pareiškėjas neteigė, kad apskritai nebuvo užtikrinama teisė kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, pareiškėjas nekėlė pretenzijų dėl per trumpo maudymosi laiko, nenurodė, kokias neigiamas pasekmes jam sukėlė duše kartu su juo maudęsi nuteistieji, be to, administracinėje byloje nėra pateikta pareiškėjo skundų Marijampolės PN administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl jo patiriamų nepatogumų maudymosi duše metu, todėl, šiuo atveju, atsakovo neteisėti veiksmai nenustatyti.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad 12 būrio sanitarinėse patalpose buvo 3 tualetai, 2 pisuarai ir 5 prausimosi kranai, kuriais naudojosi apie 60 žmonių, nebuvo jokios ventiliacijos, tualetai neatitverti sienelėmis, juose nebuvo durų, todėl juose trūko privatumo, teismas nurodė, kad Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Normos), patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Atsakovo atstovas nepateikė teismui jokių įrodymų apie 12 būrio sanitarinio mazgo įrenginius bei jų skaičių, todėl tikėtina pareiškėjo nurodytais duomenimis. Pareiškėjas skunde nurodė, kad minėtame būryje buvo apie 60 asmenų, šią aplinkybę patvirtino ir liudytoju apklaustas pareigūnas S. D., todėl, teismo nuomone, klozetų, pisuarų ir praustuvių skaičius Marijampolės PN 12 būrio prausyklos patalpose neatitiko nustatytų reikalavimų. Kadangi atsakovas nepaneigė duomenų ir nepateikė įrodymų apie tai, kad naudojantis tualetu užtikrinamas asmenų minimalus privatumas, vertino, kad šiuo atveju pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista.

Teismas pažymėjo, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jam pablogėjo sveikata, patyrė, dvasinius išgyvenimus, atsirado fobija uždaroms patalpoms, pasidarė irzlus, dirglus, sunkiai valdantis emocijas, sutriko miegas, tačiau nepateikė į bylą jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Atsakovas į bylą pateikė oficialias Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos ir Psichologinės tarnybos pažymas, kuriose nurodyta, kad pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybą yra kreipęsis 10 kartų: 2 kartus dėl tarpšonkaulinio nervų uždegimo, 3 kartus dėl narkotinių medžiagų vartojimo, po kartą dėl kairės plaštakos sumušimo, slogos, nemigos, dešinės šlaunies, kairės pažasties ir kairio kelio pūliavimo. Dėl emocinės būklės ir blogų gyvenimo sąlygų nesikreipė. Šiuos duomenis patvirtina ir pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje esantys įrašai. Nors iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos matyti, kad pareiškėjas yra kreipęsis į Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus dėl nemigos, tačiau iš gydytojų diagnozių matyti, kad šis sutrikimas buvo sąlygotas narkotinių medžiagų vartojimo, galimo kasos uždegimo, jokių įrašų apie minėto sutrikimo ryšį su netinkamomis kalinimo sąlygomis pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra. Teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, jų pablogėjimą, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio pareiškėjui masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio.

Teismas akcentavo, kad nekyla abejonių, jog pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam užtikrinant teisės aktuose nustatytą teisinį reguliavimą buvo pažeista, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose yra ne kartą konstatuota, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Įvertinęs pažeidimų trukmę (truko apie 12 mėnesių), jų pobūdį, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų skundais ar prašymais buvo kreipęsis į Marijampolės PN administraciją, Sveikatos priežiūros ar Psichologinę tarnybą, ar kitas kompetentingas institucijas, nesant įrodymų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį vertino 700 Eur ir šią sumą priteisė iš atsakovo, kitą skundo dalį atmetė.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo skundas buvo patenkintas 0,07 proc. (prašė priteisti 10 000 Eur, o priteista – 700 Eur), o 99,93 proc. atmestas, liudytojui S. D. išmokėta 8,61 Eur suma priteistina į teismo specialiąją sąskaitą iš D. G. 8 Eur, iš Marijampolės PN – 0,61 Eur (ABTĮ 43 straipsnio 7 dalis).

III. Pareiškėjas Darius Godelis pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 14 d. sprendimą ir patenkinti jo skundą priteisiant 10 000 Eur neturtinę žalą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes, todėl priteisė nepakankamą sumą neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjo teigimu, kadangi pažeidimai truko ilgą laiką, jam turi būti priteista žymiai didesnė neturtinės žalos suma.

Atsakovo atstovas pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo atmesti. Nurodo, kad pareiškėjui negalėjo kilti neigiamos pasekmės dėl jo laikymo sąlygų Marijampolės PN, sveikatos sutrikimai nebuvo nustatyti. Be to, pareiškėjas neprašė perkelti jį atlikti bausmę į kitas patalpas, kuriose būtų užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Pareiškėjas dėl naudojimosi sanitariniais mazgais, tualetais nesiskundė, dėl privatumo taip pat pretenzijų nereiškė. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjui nepagrįstai priteista 700 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma, todėl šioje dalyje sprendimas turėtų būti pakeistas, o pareiškėjo skundas atmestas.

Atsakovo atstovas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą pakeisti ir sprendimo dalį, kurioje pareiškėjui priteista 700 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma, atmesti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiškėjas bausmę atlikinėjo pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, kur galėjo laisvai judėti nuo 6.30 val. iki 22.30 val., o kitose įkalinimo įstaigos teritorijose ir erdvėse – pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka. Todėl šiam kalinimo tipui EŽTT yra suformavęs visiškai kitokią praktiką, kuria pirmosios instancijos teismas nesivadovavo. Nagrinėjamu atveju ploto trūkumas negalėjo padaryti įtakos pareiškėjo sveikatai ar psichologinei būklei, šią aplinkybę patvirtina pateikta pažyma. Jokie pareiškėjo sveikatos sutrikimai dėl kalinimo sąlygų nebuvo nustatyti. Byloje taip pat nenustatyta, kad Marijampolės PN būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurias remiantis galima būtų spręsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų vertinti pinigais. Atsakovo teigimu, šiuo atveju nėra jokio pagrindo išvadai, kad pareiškėjo patirti nepatogumai ir teisės pažeistos tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Pareiškėjas nereiškė noro atlikti bausmę kitose patalpose, kurios jam būtų užtikrinta minimalaus gyvenamojo ploto norma.

Atsakovas taip pat pažymi, kad pareiškėjas bausmę atlikinėjo pataisos namų bendrabučio tipo patalpose 12 būrio gyvenamojoje patalpoje, kurioje įrengti 3 klozetai ir 3 pisuarai. Tarp klozetų įrengtos pertvaros, kad būtų užtikrintas bent minimalus privatumas tualetuose, o nesant durų, yra pritvirtintos užuolaidos. Byloje duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęsis dėl naudojimosi sanitariniais įrenginiais, nėra. Atkreipė dėmesį, kad pastatas pastatytas 1964 m., todėl be pastato rekonstrukcijos įrengti papildomai sanitarinių įrenginių nėra galimybės. Be to, gyvenamajame korpuse yra dar trys sanitariniai mazgai su tualetais ir pisuarais, kuriais nuteistieji, esant neatidėliotinam poreikiui, gali pasinaudoti. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintus normatyvus, 1 praustuvė turi būti skiriama 10 asmenų, o 1 klozetas ir pisuaras – 12 asmenų, tačiau sanitarinių patalpų ploto bei konstrukcinių ypatumų nedetalizuoja.

Akcentuoja, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, nevertino, kad pareiškėjas, atlikdamas terminuotą laisvės atėmimo bausmę, yra tris kartus maitinamas, jam suteikiama nemokama gyvenamoji vieta, teikiamos nemokamos sveikatos priežiūros paslaugos ir kt. Teismas, priteisdamas 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjui, pažeidė teisingumo principą visuomenės atžvilgiu, kadangi didžioji dalis gauna minimalią algą arba minimalias socialines išmokas.

Pareiškėjas pateiktame atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą priteisiant didesnę neturtinę žalą.

Atsiliepime nurodo, kad atsakovas apeliaciniame skunde nurodo netikslią informaciją ir argumentus. Pareiškėjas neturėjo galimybės teikti skundų administracijai dėl jo laikymo sąlygų, kadangi bijojo dėl savo paties saugumo, nes pareigūnai grasino, kad jis bus perkeltas į kitus būrius, kur fiziškai negalės atlikti jam paskirtos bausmės. Dėl to jis niekur nesikreipė. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad asmenys gali naudotis kitomis pataisos namų patalpomis, kadangi jis galėjo išeiti tik į lauką, naudotis prausykla ir tualetais. Pataisos namų administracija į asmenų skundus atsako neišsamiai ir nekonkrečiai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Marijampolės PN veiksmų, pareiškėjui atliekant bausmę sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus, laikotarpiais nuo 2014 m. gegužės 25 d. iki 2014 m. spalio mėn. ir nuo 2015 m. gegužės 20 d. iki 2015 m. lapkričio 4 d., priteisimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėjas skunde teismui prašė priteisti iš atsakovo 10 000 Eur neturtinę žalą, kurią patyrė dėl Marijampolės PN veiksmų neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, t. y. neužtikrinant gyvenamojo ploto normos, naudojimosi sanitariniais įrenginiais privatumo, neužtikrinant sanitarinių įrenginių skaičiaus, ventiliacijos, drėgmės, temperatūros, trūko pasimatymo kambarių, neužteko vietos sportuoti ir kt.

Pirmosios instancijos teismas sprendime nustatė, kad Marijampolės PN neužtikrino vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos, naudojimosi sanitariniais įrenginiais privatumo, klozetų ir pisuarų skaičiaus, todėl konstatavo Marijampolės PN neteisėtus veiksmus ir pripažino, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju patyrė žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme, kurią teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo trukmę, jų pobūdį, įvertino 700 Eur suma.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo byloje pateiktų įrodymų vertinimu, kadangi kalint skunde nurodytomis sąlygomis, jam buvo padaryta žymiai didesnė neturtinė žala, pareiškėjo vertinimu – 10 000 Eur, kuri turi būti atlyginta.

Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią reikia vertinti pinigais, ir teigia, kad nagrinėjamu atveju pakanka konstatuoti pažeidimo faktą, nepriteisiant žalos atlyginimo pinigais.

Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisakys tik dėl pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl teismas privalo patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia priteistina suma gali būti teisinga.

Taigi pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas tik nustačius neteisėtus Marijampolės PN veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes bei atsižvelgusi į nagrinėjamu atveju keliamam ginčui aktualų teisinį reglamentavimą sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad Marijampolės PN savo veiksmais, neužtikrindama gyvenamosios patalpos ploto vienam asmeniui reikalavimų, naudojimosi sanitariniais įrenginiais privatumo bei sanitarinių įrenginių kiekio, pažeidė teisės aktų reikalavimus, nustatančius kalinimo sąlygas. Teisėjų kolegija sutinka su teismo nustatytų kitų pareiškėjo kalinimo sąlygų vertinimu, t. y. ventiliacijos, temperatūros, drėgmės, pasimatymo kambarių skaičiaus, sporto kiemelių ir kt., kadangi pareiškėjas įrodymų, paneigiančių atsakovo atsiliepime nurodytus argumentus, nepateikė, o apeliaciniame skunde teismo nustatytų aplinkybių šiais klausimais, neginčijo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas apeliaciniame skunde nenurodė jokių esminių argumentų ir nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, priešingai, pripažino, kad pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytą gyvenamojo ploto normą buvo pažeista, kurie sudarytų pagrindą nagrinėjamu atveju teismo nustatytas aplinkybes ir ištirtus įrodymus vertinti kitaip, nei juos įvertino pirmosios instancijos teismas. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, susiję su pareiškėjo teisės į privatumą užtikrinimu naudojantis sanitariniais įrenginiais, tarp klozetų įrengiant pertvaras, o nesant durų – pritvirtinus užuolaidas, nepagrįsti, kadangi, teisėjų kolegijos vertinimu, toks sanitarinio mazgo įrengimas nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų, nėra pagrindo paneigti, kad pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus neužtikrinant gyvenamosios patalpos ploto normos, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais bei sanitarinių įrenginių kiekio reikalavimų, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas Marijampolės PN tinkamomis sąlygomis.

Apeliaciniame skunde, be kita ko, pareiškėjas nesutinka su jam priteista neturtinės žalos atlyginimo suma. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai priteisė neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nagrinėjamu atveju pakanka konstatuoti pažeidimo faktą, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos įvertinimo pinigais, tinkamai vadovavosi CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais ir, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, taip pat tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtent dėl jo kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į Marijampolės PN administraciją, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 10 000 Eur suma. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 700 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma, įvertinus nustatytų pažeidimų trukmę, yra proporcinga pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms dėl nustatytų pažeidimų kompensuoti.

Pirmosios instancijos teismas į teismo specialiąją sąskaitą priteisė liudytojui išmokėtas kelionės išlaidas: iš pareiškėjo – 8 Eur, iš atsakovo – 0,61 Eur.

Pagal ABTĮ 43 straipsnio 1 dalies 1 punktą prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos sumos, išmokėtos liudytojams, specialistams, ekspertams ir ekspertų organizacijoms. To paties straipsnio 2, 3 dalys nustato, kad sumos, išmokėtinos liudytojams, iš anksto apmokamos tos šalies, kuri pareiškė atitinkamą prašymą. Jeigu nurodytus prašymus pareiškė abi šalys arba jeigu liudytojai, specialistai ir ekspertai šaukiami ar ekspertizė daroma teismo iniciatyva, tai reikalaujamas sumas įmoka proceso šalys lygiomis dalimis. ABTĮ 43 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, jog sumas, priklausančias liudytojams, specialistams ir ekspertams, teismas išmoka, jiems atlikus savo pareigas, iš teismo specialiosios sąskaitos. Tuo atveju, jei šalys tokių sumų į teismo specialiąją sąskaitą neįmoka, pagal ABTĮ 43 straipsnio 7 dalį jos priteisiamos į teismo specialiąją sąskaitą iš proceso šalies, kurios nenaudai priimtas sprendimas, arba iš proceso šalių proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų dydžiui.

Bylos medžiaga patvirtina, kad į 2016 m. gegužės 25 d. teismo posėdį liudytoju buvo kviečiamas ir apklaustas S. D., kuriam teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartimi nutarta išmokėti 8,61 Eur išlaidų, susijusių su jo dalyvavimu teismo posėdyje. Šios išlaidos skundžiamu sprendimu yra priteistos iš pareiškėjo ir atsakovo proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų dydžiui į Kauno apygardos administracinio teismo specialiąją sąskaitą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į neturtinės žalos atlyginimo specifiką, kadangi neturtinė žala ypatinga tuo, kad pasireiškia asmens vidiniais išgyvenimais, o atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent teismo prerogatyva, sprendžia, kad konstatavus Marijampolės PN neįteisėtus veiksmus ir pripažinus, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju patyrė žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme, pareiškėjo skundas iš esmės buvo tenkintas, todėl iš pareiškėjo į Kauno apygardos administracinio teismo specialiąją sąskaitą nepagrįstai priteista 8 Eur suma priteisiama iš atsakovo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo D. G. apeliacinio skundo dalį tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 14 d. sprendimą pakeisti panaikinant sprendimo dalį, kurioje iš pareiškėjo į teismo specialiąją sąskaitą priteista 8 Eur išlaidų suma, susijusi su bylos nagrinėjimu.

Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 8 Eur (aštuonis eurus) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, mokėtinų į Kauno apygardos administracinio teismo specialią sąskaitą.

Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 14 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Ramutė Ruškytė