2019-12-18 Nr. AB-24016-3-62-3-00840-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3250-662/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00840-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. N. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK, atsakovo atstovas), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2012 m. spalio mėn. iki 2017 m. gruodžio mėn. atliko bausmę Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose pažeidžiant reglamentuotą vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą. Visų būrių stogai buvo iš asbestinio šiferio, kuris uždraustas. Tvirtino, kad patalpų sienos ir lubos buvo techniškai netvarkingos, suskilinėjusios, jų danga buvo nelygi, atsilupusi, todėl krisdavo ant asmeninių daiktų, lovų. Prie langų ant lauko sienų buvo pelėsis, patalpose trūko apšvietimo, todėl sutriko regėjimas, dažnai skaudėjo, ašarojo akys. Patalpose buvo netinkama oro temperatūra, didelė drėgmė, nebuvo privalomos dirbtinės vėdinimo sistemos.

3. Pareiškėjas akcentavo, kad patalpose buvęs inventorius (lovos, spintos, spintelės, kėdės ir stalai) buvo netvarkingi, per kratas sulaužomi, o juos remontuoti turėjo patys nuteistieji. Minkštasis inventorius buvo senas, permirkęs kitų nuteistųjų prakaitu, užterštas buitiniais parazitais (blakės, tarakonai). Dėl blogos vandens kokybės susirgo odos liga. Bendrojo naudojimo patalpose nebuvo įrengtas sandėlis nuteistųjų asmeniniams daiktams laikyti, drabužius laikė po lova krepšyje, o batus atviroje matomoje vietoje, todėl buvo jų dingimo atvejų. Prausykloje praustuvai buvo pasenę, antisanitarinės būklės, joje nebuvo dušo patalpų. Pasivaikščiojimo kiemai buvo per maži, juose trūko vietos judėti. Kalėdamas tokiomis sąlygomis patyrė dvasinių ir emocinių išgyvenimų, nepatogumų, diskomfortą, sukrėtimų, depresiją, sumažėjo pasitikėjimas savimi, patyrė sveikatos sutrikimų, pablogėjo rega, skaudėjo sąnarius, kaulus, kitas kūno vietas, susirgo odos liga, todėl patyrė neturtinę žalą.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovo atstovas nurodė, jog ginčo patalpose reglamentuota vienam nuteistajam tenkanti gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas nėra išskaičiuojamas iš bendrojo gyvenamosios patalpos ploto. Pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose, todėl galimybė judėti po savo būrio gyvenamąsias patalpas, taip pat po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Tvirtino, jog nuteistieji pagal pataisos namų direktoriaus nustatytą darbotvarkę gali lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, bendruose viešuose renginiuose ir pan. Ginčo gyvenamosios patalpos baldais ir kitu inventoriumi aprūpinami pagal galiojantį teisinį reglamentavimą. Gyvenamąsias patalpas turi tvarkyti patys nuteistieji, tam jie aprūpinami valymo priemonėmis, todėl Pravieniškių PN-AK negali atsakyti už nuteistųjų netinkamai vykdomą pareigą tvarkyti patalpas. Pataisos namuose avarinės ar antisanitarinės būklės gyvenamųjų patalpų nėra, įstaigoje patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus. Įstaiga užtikrino tinkamą temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose. Esant būtinumui, nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas, buvo vėdinamos per langus ir ventiliacines angas.

6. Atsakovo atstovas teigė, kad jis užtikrina higienos normų reikalavimus atitinkančią dirbtinę apšvietą, gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis. Taip pat užtikrinama tinkama graužikų ir nariuotakojų kontrolė, šių darbų atlikimui su trečiaisiais asmenimis sudarytos sutartys, atlikti darbai registruojami. Įstaigos išduota patalynė, esant būtinumui, gali būti dezinfekuojama. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą kambariai nuteistųjų asmeniniams daiktams laikyti nėra numatyti, nuteistieji asmeninius daiktus bei drabužius laiko gyvenamosiose patalpose įrengtose spintose, spintelėse ir lentynose. Pareiškėjas dėl pareigūnų sulaužytų baldų į Ūkio skyrių nesikreipė. Geriamo vandens tyrimai atliekami pagal teisės aktų reikalavimus, pažeidimų nebuvo rasta. 3 sektoriaus gyvenamųjų pastatų stoge buvo asbestinio šiferio, tačiau asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, o įstaigoje tokie darbai nevykdomi. Šiuo metu 3 sektoriaus pastatų stogo danga pakeista į bituminę stogo dangą. Ginčo patalpų nuotraukų pateikti negali, nes šiuo metu jose vyksta remontas. Vertino, kad pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, neįrodė, kad Pravieniškių PN-AK savo veiksmais padarė jam žalą. Prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties institutą.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimu pareiškėjo M. N. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų, kalinant jį Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose nuo 2012 m. spalio mėn. iki 2017 m. gruodžio mėn., neužtikrinant reglamentuotos vienam nuteistajam tenkančios gyvenamojo ploto normos, pažeidžiant higienos ir nuteistųjų buitinį aprūpinimą reglamentuojančias teisės normas.

9. Teismas, vertindamas ieškinio senaties taikymo klausimą, nustatė, kad pareiškėjas visą skunde nurodytą laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi tik 2018 m. balandžio 26 d., todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2015 m. balandžio 25 d. pareikšti. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus, nenurodė šio termino praleidimo priežasčių, neprašė šio termino atnaujinti. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises, todėl teismas pripažino, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti ieškinio senaties terminą. Pritaikęs trejų metų senaties terminą teismas vertino, jog byloje yra reikšmingos pareiškėjo kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK nuo 2015 m. balandžio 26 d. iki 2017 m. gruodžio 20 d.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2015 m. balandžio 26 d. iki 2015 m. balandžio 29 d. buvo paskirtas gyventi į 9 būrio 1 gyvenamąją patalpą, kurioje įrengtos 5 miegamosios vietos, šios patalpos gyvenamasis plotas 16,2 kv. m, todėl vienam nuteistajam teko 3,2 kv. m gyvenamojo ploto. Nuo 2015 m. balandžio 29 d. iki 2016 m. gegužės 12 d. pareiškėjas gyveno 9 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas 16,32 kv. m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam teko 4,1 kv. m gyvenamojo ploto. Nuo 2016 m. gegužės 12 d. iki 2016 m. gegužės 30 d. pareiškėjas gyveno 2 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas 69,10 kv. m, joje įrengtos 22 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam šioje patalpoje teko 3,1 kv. m. Nuo 2016 m. gegužės 30 d. iki 2017 m. gruodžio 20 d. pareiškėjas gyveno 3 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas 69,10 kv. m, joje įrengtos 22 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam teko 3,1 kv. m.

11. Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, sprendė, kad pareiškėjui visą ginčui aktualų laikotarpį buvo užtikrinta 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma, todėl atsakovo atsakomybei kilti šiame kontekste sąlygų nėra.

12. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl techniškai netvarkingų gyvenamųjų patalpų sienų ir lubų, pelėsio gyvenamosiose patalpose, netinkamos ventiliacijos, oro temperatūros, didelės drėgmės, nepakankamo apšvietimo, vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusia iki 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojusia nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Teismas padarė išvadą, kad pagal teisinį reglamentavimą reikalavimo visose patalpose įrengti mechaninę patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemą nėra nustatyta, o pareiškėjas neginčijo aplinkybės, jog ginčo patalpos buvo vėdinamos per langus, todėl jo pretenzijas dėl dirbtinės ventiliacijos sistemos patalpose nebuvimo atmetė kaip nepagrįstas. Teismas taip pat nurodė, kad byloje esančios pažymos patvirtina, jog Pravieniškių PN-AK avarinės ar antisanitarinės būklės gyvenamųjų patalpų nėra. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šiuo atveju pareiškėjas nenurodė, kokioje konkrečioje patalpoje ir kokiu metu buvo techniškai netvarkingos sienos ir lubos, netinkamas apšvietimas, oro temperatūra, drėgmė, pelėsis, į bylą nepateikta jokių duomenų apie pareiškėjo reikštas pretenzijas dėl nurodytų galimų pažeidimų bendrabučio tipo patalpose pataisos namų pareigūnams, administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms, nurodytų aplinkybių pareiškėjas neįrodinėjo jokiomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (kartu kalėjusių asmenų rašytiniais parodymais, neprašė jų apklausti byloje liudytojais ir pan.), vertino, jog abstrakčių, bendro pobūdžio, nepagrįstų aplinkybių pagrindu negali būti konstatuoti neteisėti atsakovo atstovo veiksmai.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl gyvenamosiose patalpose buvusių baldų ir išduodamo minkštojo inventoriaus būklės, pasenusių ir netvarkingų lovų, spintų, spintelių, kėdžių ir stalų, seno, nehigieniško, užteršto buitiniais parazitais (blakėmis, tarakonais) minkštojo inventoriaus, dėl pasenusių, antisanitarinės būklės prausyklos praustuvų, pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, galinčių patvirtinti šias pareiškėjo pretenzijas, o pats pareiškėjas visiškai nedetalizavo, kuo pasireiškė minėti nusiskundimai. Todėl teismas sprendė, kad bendro pobūdžio, deklaratyvių aplinkybių pagrindu atsakovo atsakomybė šiuo aspektu taip pat negalima.

14. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentą dėl netinkamos tiekiamo vandens kokybės, dėl kurios, pasak pareiškėjo, jis susirgo odos liga, pažymėjo, kad šį teiginį paneigia į bylą pateikti UAB „Kauno vandenys“ Vandens tyrimo laboratorijos geriamojo vandens tyrimo protokolai. Teismas taip pat kritiškai vertino pareiškėjo teiginį, kad prausykloje nebuvo bendro naudojimo dušo patalpų, nes pagal galiojančių teisės aktų nuostatas reikalavimo prausykloje įrengti dušo patalpas nėra nustatyta.

15. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentą, kad žala kilo ir dėl uždraustos medžiagos – asbesto buvimo pastatų, kuriuose buvo ginčo būriai, stoguose, nurodė, jog Pravieniškių PN-AK pripažino, kad 3-io sektoriaus gyvenamųjų pastatų stogo dangoje buvo asbestinio šiferio. Tačiau teismas nustatė, kad darbai, kurių metu būtų laužomas, ardomas ar apdorojamas šiferis, nebuvo vykdomi (b. l. 130). Pareiškėjas šios aplinkybės neginčijo, ją paneigiančių įrodymų nepateikė, taip pat nenurodė, kaip jo sveikatai pasireiškė šios nuodingos medžiagos buvimas ginčo statinių stoguose, todėl teismas pripažino, kad pastato stogas nekėlė grėsmės pareiškėjo sveikatai. Todėl teismas atmetė pareiškėjo argumentą dėl asbesto buvimu jo gyvenamojoje aplinkoje galimai sukeltos neturtinės žalos kaip nepagrįstą.

16. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentą, kad ginčo būriuose nebuvo įrengtas sandėlis nuteistųjų asmeniniams daiktams laikyti, drabužius laikė po lova krepšyje, o batus atviroje matomoje vietoje, todėl buvo jų dingimo atvejų, vadovaudamasis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82, konstatavo, jog reikalavimo įrengti kambarį nuteistųjų asmeniniams daiktams laikyti nėra nustatyta, todėl minėtas pareiškėjo pretenzijas atmetė.

17. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginį dėl per mažų pasivaikščiojimo kiemų, pažymėjo, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 18–21 punktai reikalavimų pasivaikščiojimo kiemų plotui nereglamentuoja, todėl pareiškėjo nurodytas aplinkybes pripažino nepagrįstomis.

18. Teismas sprendė, kad byloje nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo kilti prievolei atlyginti žalą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį.

III. 19. Pareiškėjas M. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Taip pat prašo netaikyti senaties termino ir išreikalauti papildomus įrodymus iš atsakovo atstovo.

20. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino jokių jo teisių pažeidimo. Pažymi, kad atsakovo atstovas nepateikė pakankamai duomenų apie gyvenamąsias patalpas, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, be to, nurodė netikslų miegamųjų vietų skaičių. Teigia, kad nuo 2012 m. spalio mėn. iki 2017 m. gruodžio mėn. Pravieniškių PN-AK 3-iajame sektoriuje buvo apgyvendinta: 9 būrio 1 brigadoje – 7 žmonės, 9 būrio 2 brigadoje – 7 žmonės, 9 būrio 3 brigadoje – 16 žmonių, 9 būrio 6 brigadoje – 8 žmonės, 9 būrio 9 brigadoje – 16 žmonių, 9 būrio 10 brigadoje – 12 žmonių, 3 būrio 2 brigadoje – 22 žmonės.

21. Pareiškėjas teigia, kad 9 būryje nebuvo įrengti sanitariniai mazgai, nors 8–9 būriuose gyveno apie 180 nuteistųjų, tačiau tualetai ir prausyklos buvo tik 8 būryje.

22. Pareiškėjas nurodo, kad jis taip pat negaudavo patalpų valymo priemonių, nors Higienos normos HN 134:2015 37 punktas įtvirtina, jog nuteistiesiems turi būti išduodami: šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai. Todėl kamerose atsirasdavo pelėsis, o būrio viršininkas pareiškėjo prašymus išduoti priemones ignoruodavo.

23. Pareiškėjas teigia, kad atliekant kratas, būdavo sulaužomas inventorius (taburetės, stalai, spintelės). Taip pat pareiškėjas ne kartą buvo sulaikomas aiškinantis santykius su pareigūnais, tačiau jie niekada nepripažindavo kaltės. Pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Sveikatos medicinos punktą dėl prastos emocinės savijautos, nemigos, tačiau jam nebūdavo padedama. Taip pat kreipėsi ir į psichologes, tačiau jos taip pat nenorėdavo ir atsisakydavo padėti tariamai dėl laiko stokos.

24. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo atstovas nepagrįstai teigė, jog negali pateikti ginčo patalpų nuotraukų dėl vykstančio remonto, kadangi 9 būryje gyveno iki 2016 m. gegužės mėn. ir matė, jog jokie rekonstravimo darbai pradėti nebuvo. Pareiškėjas pažymi, kad įrodymų apie pažeistus teisės aktų reikalavimus ir jo teises pateikti pats negali, o atsakovo atstovas teikia netikslius duomenis, todėl mano, jog atsakovo atstovo pateikta informacija turi būti vertinama kritiškai.

25. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti jį ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

26. Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjas skunde nurodė deklaratyvaus pobūdžio argumentus, kuriuos teismas tinkamai įvertino pagal pateiktus įrodymus. Įvertinęs visas bylos aplinkybes, pažeidimo mąstą, trukmę, teismas tinkamai padarė išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška. Pabrėžia, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos, pareiškėjui buvo užtikrinta nustatyta gyvenamojo ploto norma, taip pat paneigti kiti jo skunde keliami argumentai. Pažymi, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų

27. Atsakovo atstovas mano, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visas faktines byloje reikšmingas aplinkybes, atliko išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose analizę, ir pagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju nėra priežastinio ryšio tarp atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos, bei pripažino, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę. Pažymi, kad pareiškėjas savo apeliaciniame skunde nenurodė, kad pirmosios instancijos teismas byloje būtų pažeidęs proceso ar materialiosios teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos veiksmų, neužtikrinus pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

29. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, kad byloje nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, spręstina, kad nėra pagrindo kilti prievolei atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnį, nes tam, kad būtų priteistas pareiškėjo prašomas žalos atlyginimas, turi būti nustatytos visos trys sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-315-602/2015), todėl pareiškėjo skundą dėl išdėstytų aplinkybių atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

30. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, taip pat iš atsakovo atstovo išreikalauti kamerų išplanavimo schemas, kuriose jis buvo kalinamas, jų nuotraukas bei netaikyti senaties termino.

31. Pažymėtina, jog pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui teikia analogišką prašymą dėl įrodymų išreikalavimo kaip ir pirmosios instancijos teismui. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai, išsamiai, remdamasis bylos medžiaga, atitinkamų teisės aktų nuostatomis, pasisakė dėl pareiškėjo skunde teismui nurodytų argumentų, išreikalavo pakankamai duomenų, leidžiančių daryti tikslias išvadas dėl pareiškėjo reikalavimo teisėtumo ir pagrįstumo bei juos įvertino. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo analogiškas prašymas dėl papildomų įrodymų išreikalavimo netenkintinas.

32. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatyti pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.).

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundo reikalavimams taikytu ieškinio senaties terminu.

34. Dėl ieškinio senaties termino nustatymo, visų pirma, pažymėtina, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją 89 p. (pareiškimo Nr. 36813/97). EŽTT taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1794-624/2018, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-984-662/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-291-822/2018 ir kt.).

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

36. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjamos kategorijos bylose, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

37. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties

terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

38. Įvertinus šioje byloje pateiktus duomenis nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis nuo 2012 m. spalio mėn. iki 2017 m. gruodžio mėn., tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2018 m. balandžio 26 d. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo suvaržytos teisės domėtis teisės aktais, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Pravieniškių PN-AK administraciją, teismą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, nenustatęs svarbių termino praleidimo bei atnaujinimo priežasčių, taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą ir skundo reikalavimo pagrįstumą vertino už pareiškėjo kalinimo Pravieniškių PN-AK laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 26 d iki 2017 m. gruodžio 20 d.

39. Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

40. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis aukščiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti.

41. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014). Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijos ar jos darbuotojų (pareigūnų) veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai (pareigūnai) privalėjo veikti.

42. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose minimalus gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam asmeniui, o 111.2 punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose minimalus gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam asmeniui. Teismas taip pat pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 111.1 ir 111.2 punktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr., pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

43. Iš nustatytų faktinių duomenų matyti, kad pareiškėjo teisė į minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimą, ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 3,1 kv. m iki 4,1 kv. m. Atsižvelgiant į tai nėra jokio pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus pareiškėjo atžvilgiu, nes minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta. Nurodyti pareiškėjo argumentai dėl daugiau miegamųjų vietų buvimo yra abstraktaus pobūdžio, nedetalizuoti, be to, nenuoseklūs (skunde pirmosios instancijos teismui teigia, kad patalpose buvo nuo 8 iki 18 miegamųjų vietų, o apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovo atstovas nurodė ne visas patalpas, kuriose gyveno bei netikslų miegamųjų vietų skaičių). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad reikalavimui už laikotarpį nuo 2012 m. spalio mėn. iki 2015 m. balandžio 25 d. taikytina ieškinio senatis, todėl nevertintini pareiškėjo argumentai, susiję su šiuo laikotarpiu. Taigi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo iš esmės yra grindžiami tik bendro pobūdžio, deklaratyviais teiginiais (nekonkretizuojant patalpų, jose buvusių miegamųjų vietų skaičiaus bei laikotarpių) ir prieštaringais duomenimis, kurie nepatvirtina jo neteisėtumo.

44. Pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai aptarė pareiškėjo skundo argumentus dėl techniškai netvarkingų gyvenamųjų patalpų sienų ir lubų, dėl mažų pasivaikščiojimo kiemelių, dėl gyvenamųjų patalpų vėdinimo per langus, dėl oro temperatūros, dėl santykinės oro drėgmės ir oro judėjimo greičio, dėl minkštojo inventoriaus būklės, dėl patalpų valymo drėgnuoju būdu, dėl pelėsio buvimo ant sienų ir lubų bei dėl pareigūnų elgesio ir daiktų sugadinimo kratų metu, dėl asbesto buvimo stogo dangoje, dėl prausyklos įrengimo, dėl netvarkingo inventoriaus, dėl vandens kokybės, dėl netinkamo apšvietimo. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Šiais skundo aspektais pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, todėl apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

45. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog 9 būryje nebuvo įrengti nei tualetai, nei prausyklos, taip pat nesulaukė jokios pagalbos iš medicinos punkto. Skunde pirmosios instancijos teismui šios aplinkybės nebuvo nurodytos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningam procesui užtikrinti, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisakys dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų naujų argumentų, t. y. tualetų ir prausyklų neįrengimo bei medicinos punkto neveikimo.

46. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Pravieniškių PN-AK sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu.

47. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. N. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė