2022-07-13 Nr. AB-18604-3-62-3-00408-2022-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3049-821/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00408-2022-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. liepos 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. T. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. gegužės 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. T. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2022 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. 22S60513 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jam nesaugu kilmės valstybėje – (duomenys neskelbtini), nes (duomenys neskelbtini) kelia nuolatinę grėsmę jo saugumui ir gyvybei. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini), todėl jis gali būti nužudytas. Pareiškėjas per išpuolius jau neteko artimų šeimos narių. Pareiškėjas teigė, kad jis nurodė realias aplinkybes ir pagrindė savo prašymą, jo pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, tačiau atsakovas šias aplinkybes įvertino netinkamai. Atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjo prašymą, surinkti aktualią informaciją apie kilmės valstybėje jam realiai kylančią grėsmę. Pareiškėjui nebuvo paaiškintos galimybės pateikti jo pasakojimui pagrįsti reikalingus dokumentus ar įrodymus dėl aplinkybių, kurios atsakovui kėlė abejonių. Be to, pareiškėjas nesutiko su sprendimas jį išsiųsti ir uždrausti atvykti, tvirtino, kad jis bendradarbiavo su valstybės institucijomis, nėra duomenų apie jo padarytus kokius nors pažeidimus, todėl nėra prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies, bandytų pasislėpti. Atsakovo paskirtas pareiškėjui maksimalus draudimo atvykti terminas nėra proporcingas, nes pareiškėjas dėjo nuoširdžias pastangas, siekdamas padėti tyrimui, laikėsi nustatytų tvarkų, o jo išvykimą iš kilmės valstybės lėmė suprantamas žmogiškas tikslas – asmens saugumas.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

4. Atsakovas apžvelgė Sprendime nustatytas aplinkybes. Manė, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų pabėgėlio statusui ir papildomai apsaugai gauti. Pareiškėjo pasakojimas buvo grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais, nedetalus, o jo kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini) mieste) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, bei nenustatyta individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką pareiškėjui. Nors pareiškėjo teiginiai apie nesaugią situaciją ir (duomenys neskelbtini) išpuolius kilmės šalyje yra suderinami su surinkta informacija, tačiau taip pat nustatyta, jog atakos dažniausiai nukreipiamos prieš (duomenys neskelbtini). Dažniausiai smurto atvejai būna nukreipti prieš kariškius, o ne prieš civilius asmenis. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), jis nepatyrė persekiojimo ir nesulaukė grasinimų, nepriklausė kariuomenei. Atsakovas tvirtino, kad, priešingai nei teigiama skunde, pareiškėjui buvo išaiškinta pareiga pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių, bendradarbiauti su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais. Pareiškėjas ne tik kad nepagrindė įrodymais savo pasakojimo apie tariamai patirtą persekiojimą, tačiau ir jo pasakojimas nebuvo detalus, todėl jis nelaikytinas pagrįstu įrodymu, patvirtinančiu kilmės valstybėje pareiškėjui kylantį persekiojimą. Atsakovas teigė, kad jis tinkamai įvertino tiek pareiškėjo nurodytas aplinkybes, tiek kilmės valstybės informaciją. Atsakovas palaikė savo sprendimus išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, tvirtino, kad pastarojo draudimo terminas atitinka teisės aktų reikalavimus.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2022 m. gegužės 24 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo M. T. skundą, t. y. pakeitė Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2022 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 22S60513 rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus bei juos išdėstė taip: „Uždrausti M. T. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo M. T. atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“.

6. Teismas atkreipė dėmesį į atsakovo paaiškinimus, kad pagal teisės normas, taikytinas esant ekstremaliajai situacijai dėl užsieniečių antplūdžio, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos registruoja užsieniečius ir išduoda registraciją patvirtinantį lapą (t. y. pirminės apklausos protokolas nėra pildomas), informaciją perduoda Departamentui. Jeigu užsienietis, kuris buvo apklaustas mobilių komandų, žodžiu pareiškė prašymą suteikti prieglobstį, jis MIGRIS buvo užregistruotas kaip prieglobsčio prašytojas, o jo pirminės apklausos protokolas nepildomas (pažymėta, kad prieglobsčio prašymo motyvai buvo išsiaiškinti antrinės apklausos metu). Dėl šios priežasties Departamentas neturi ir negali pateikti nei pareiškėjo pirminės apklausos protokolo, nei jo prašymo suteikti prieglobstį.

7. Pareiškėjas 2021 m. lapkričio 8 d. apklausoje nurodė, kad jis (duomenys neskelbtini). Jo kilmės valstybėje dėl (duomenys neskelbtini) kyla pavojus, nes jie (duomenys neskelbtini). 2013 metais jie yra nužudė pareiškėjo tėvą ir jis liko su broliu dvyniu, seserimi ir mama. Motina mirė 2020 metais, o su seserimi jis nebendrauja, nes su ja sunku susisiekti. Tėvas rūpinosi šeima ir jos išlaikymu, o, jam žuvus, kasdienybė pasidarė labai sunki. Tais pačiais metai pareiškėjas prarado ir brolį dvynį, kuris buvo nužudytas jiems esant kartu. Jis buvo nušautas grįžtant namo, manytina, teroristų. Pareiškėjui asmeniškai niekas negrasino, tačiau kilmės šalyje dėl nuolat kylančių neramumų, kariaujančių pusių yra nuolatinė grėsmė. Pareiškėjas, atsakydamas į klausimą dėl jam kylančių problemų dėl išpažįstamos religijos, teigė, jog šiaip problemų nekyla, bet grėsmė yra (duomenys neskelbtini). Jeigu pareiškėjas grįžtų į (duomenys neskelbtini), jo lauktų mirtis, nes teroristai nėra pasitraukę ir jie bando įgyvendinti (duomenys neskelbtini). Situacija (duomenys neskelbtini) yra ypatingai bloga, kitose regionuose situacija ne ką geresnė. Pareiškėjas paliko kilmės valstybę ieškodamas taikesnės vietos, o taip pat galvodamas apie tai, kad vėliau galėtų padėti savo šeimos nariams.

8. Atsakovas ginčijamu 2022 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. 22S60513 nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, išsiųsti jį į (duomenys neskelbtini), uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo dienos, įvesti C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo dienos.

9. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą. Pažymėjo, kad pareiškėjas atvyko į Lietuvos Respubliką be asmens tapatybę ir / ar pilietybę patvirtinančių dokumentų. Paklaustas apie savo kilmės valstybę, jis teigė, kad yra iš (duomenys neskelbtini). Jis nurodė kelis geografinius objektus, todėl tikėtina, jog jis yra iš (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas prašymo suteikti prieglobstį priežastimi įvardijo tai, kad (duomenys neskelbtini) neramu ir jis ieško taikesnio (geresnio) gyvenimo. Pareiškėjas 2021 m. lapkričio 8 d. apklausoje papasakojo apie bendrą padėtį kilmės šalyje.

Jo pateikta informacija yra suderinama su atliekant tyrimą rasta informacija apie kilmės šalį, teroristines atakas, tačiau, remiantis surinkta informacija, tokios atakos dažniausiai nukreiptos prieš (duomenys neskelbtini). Dažniausiai smurto atvejai būna nukreipti prieš kariškius, o ne prieš civilius asmenis. Pats pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), jis nurodė nesulaukęs persekiojimo ar grasinimų, nepriklausęs kariuomenei. Pareiškėjas apklausoje tvirtino, kad teroristai dažnai rengia atakas prieš taikius gyventojus, per vieną iš jų nužudyti jo tėvas ir brolis, tačiau pareiškėjo papasakota istorija kėlė nemažai abejonių.

Teismas akcentavo, kad pareiškėjas nepriklauso grupėms žmonių, į kuriuos taikosi teroristai kilmės šalyje. Pareiškėjo pasakojimas buvo abstraktus, nedetalus, bendro pobūdžio. Siekdamas pagrįsti savo prašymą, jis referavo į atviruose šaltiniuose pateikiamą informaciją apie padėtį ir įvykius kilmės šalyje. Pareiškėjo istorija nėra nei pagrįsta kitais įrodymais, nei savaime sklandi, dėl to nėra tikėtina. Vertinant šį pasakojimą kartu su atliekant tyrimą surinkta kilmės valstybės informacija bei atsižvelgiant į pareiškėjo paaiškinimus, kurie yra abstraktūs, nedetalūs ir migloti, jo pasakojimas nebuvo pripažintas patikimu įrodymu, patvirtinančiu jo nurodytų faktų tikrumą.

Teismas, atsižvelgdamas į Sprendime išdėstytus argumentus bei tai, kad nei kilmės valstybės informacija, nei pareiškėjo pasakojimas neleidžia identifikuoti jo tariamo persekiotojo ar jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją bei, atitinkamai, nepagrindžia rizikos patirti persekiojimą tikimybės, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas nepagrindė savo prašymo suteikti prieglobstį. Nagrinėjant prašymą suteikti prieglobstį, nenustatytas pagrįstos tikimybės, kad kilmės šalyje pareiškėjui grėstų persekiojimas, todėl jo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta.

Taigi, pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

10. Teismas pastebėjo, kad be aplinkybių, kurios išnagrinėtos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, todėl tos pačios aplinkybės Sprendime įvertintos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Atliekant tyrimą nenustatyta realios grėsmės pareiškėjui grįžimo į kilmės valstybę atveju. Atitinkamai, nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Sprendime taip pat įvertinta, jog pareiškėjas yra darbingo amžiaus, jaunas vyras, gyvenęs kilmės valstybėje, pažįstamas su vietiniais papročiais ir kultūra. Atsižvelgiant į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini) mieste) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, Sprendime pagrįstai konstatuota ir tai, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, įtvirtintų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

11. Teismo vidiniu įsitikinimu, atsakovas surinko pakankamą kilmės valstybės informaciją, įvertino pareiškėjo paaiškinimus, taip pat kitas byloje nustatytas aplinkybes, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui kilmės valstybėje kils pavojus dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, o subjektyvios prielaidos, nepagrįstos objektyviais, byloje esančiais duomenimis, negali paneigti atsakovo padarytos išvados. Teismas nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą manyti, kad prieš pareiškėją bus imtasi persekiojimų veiksmų, ir pripažino, kad pareiškėjo baimė dėl gyvybės yra sąlygota tik jo subjektyviu situacijos vertinimu bei prielaidomis. Atsakovas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo baimė nėra visiškai pagrįsta, kilmės valstybėje jam negresia kankinimai ar mirtis, todėl jis neatitinka reikalavimų pabėgėlio statusui gauti.

12. Teismas sutiko su atsakovo sprendimu išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Teismas vadovavosi Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalies nuostatomis. Akcentavo, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį pagrįstai atmestas dėl aptartų argumentų, atsižvelgė į pareiškėjo atvykimo aplinkybes, deklaruojamą atvykimo tikslą ir kitas asmenį apibūdinančias aplinkybes (į Lietuvą atvyko nelegaliai kirsdamas valstybės sieną ir buvo sulaikytas pareigūnų, prieglobsčio pasiprašė tik sulaikytas). Taigi, atsakovas pagrįstai konstatavo, kad, atsisakius suteikti prieglobstį ir vengdamas grąžinimo, pareiškėjas gali pasislėpti. Ši Sprendimo dalis yra pagrįsta ir atitinka Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas.

13. Teismas akcentavo, kad Departamentas, įvertinęs anksčiau aptartų aplinkybių visumą bei vadovaudamasis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, 5 punktu, Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi, paskyrė pareiškėjai maksimalų draudimo atvykti terminą – 5 metai. Teismo vertinimu, toks terminas nėra tinkamai argumentuotas ir neatitinka teisės aktų reikalavimų. Nors buvo konstatuota, kad pareiškėjas kelia nelegalios migracijos grėsmę, tačiau byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo atvykimas į Lietuvą galėjo sukelti grėsmę visuomenės saugumui, todėl šiuo atveju būtų proporcinga skirti pareiškėjui trumpesnį draudimo atvykti terminą. Taigi, Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti 5 metus nuo jos išsiuntimo, keistina, nustatant, jog uždraudžiama jam atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo dienos. Atitinkamai, keistina ir Sprendimo dalis dėl perspėjimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi įvedimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą, nurodant įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo jo išsiuntimo dienos.

III. 14. Pareiškėjas M. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. gegužės 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą, taip pat bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

15. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvadomis, iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus (be kita ko, jog dėl (duomenys neskelbtini) vykdomo teroro kilmės šalyje kyla nuolatinė grėsmė pareiškėjo saugumui ir gyvybei, per išpuolius jis jau neteko artimų šeimos narių, pareiškėjo pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, tačiau atsakovas netinkamai įvertino jo nurodytas aplinkybes). Pareiškėjas papildomai tvirtina, kad atsakovo ir teismo teiginiai apie pareiškėjo galimybę pasinaudoti veiksminga valstybės apsauga nuo persekiojimo tėra tik teorinio lygmens pasvarstymai, neturintys jokio realaus faktinio pagrindo. Kilmės valstybės policijos efektyvumas nėra aukštas, pareigūnai yra korumpuoti ir neturi motyvacijos. Teisinių priemonių efektyvumas ir reali asmenų apsauga kilmės valstybėje nėra užtikrinama. Atsakovas nesurinko informacijos šiuo aspektu. Atsakovas, pažeisdamas teisės aktuose ir teismų praktikoje įtvirtintas savo pareigas, tik subjektyvių prielaidų pagrindu nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam atliko paviršutiniškai, nesurinko aktualios ir naujausios informacijos apie kilmės valstybę ir pareiškėjo padėtį joje. Pareiškėjas taip pat tvirtina, kad sprendimais išsiųsti ir uždrausti atvykti neproporcingai užkertamas kelias jam gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

16. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

17. Atsakovas iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Mano, jog surinkta kilmės valstybės informacija atitinka teisės aktų reikalavimus, o teisės aktai neįpareigoja atsakovo rinkti informaciją visais prieglobsčio prašytojo norimais aspektas. Apeliacinio skundo teiginiai apie nesurinktą informaciją apie pareiškėjo galimybę pasinaudoti veiksminga kilmės valstybės apsauga nuo persekiojimo yra deklaratyvūs ir nepaaiškina, kokias atsakovo ir teismo išvadas šie teiginiai gali paneigti (kaip minėta, kilmės valstybės informacija nepatvirtino pareiškėjo baimės būti persekiojamu). Pareiškėjas plačiau nepaaiškino, kuo pasireiškė jo nurodyti tariami pažeidimai, kokių pareigų Departamentas neįvykdė ir kokią įtaką tai turėjo nustatytų faktinių aplinkybių vertinimui. Atsakovas pastebi, kad pareiškėjas nepateikė argumentų, paneigiančių atsakovo išvadas dėl tikimybės, kad pareiškėjas gali pasislėpti, be to, pareiškėjas nėra pateikęs prašymo leisti jam savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat pagrindo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį.

19. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija, įvertinusi kilusio ginčo pobūdį ir byloje keliamus klausimus, atsižvelgdama į tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka (2022 m. kovo 29 d., 2022 m. balandžio 26 d. ir 2022 m. gegužės 17 d. teismo posėdžiuose dalyvavo pareiškėjas ir jo atstovas advokatas), o apeliaciniame skunde nenurodytos jokios priežastys, dėl kurių byla ir apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka (paminėta tik tai, kad pareiškėjas norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas), ar kliūtys, dėl kurių pareiškėjas negali savo paaiškinimų, argumentų išdėstyti raštu, konstatuoja, jog minėtas prašymas yra atmestinas.

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pabrėžtina, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad atsakovas pagrįstai nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio ir papildomos apsaugos, išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos ir laikinai uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja skunde išdėstytus argumentus, deklaratyviai tvirtindamas, kad teismas netinkamai ištyrė bylos aplinkybes, ir papildomai nurodydamas, kad kilmės valstybė negali suteikti jam veiksmingos apsaugos nuo persekiojimo. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

22. Bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos, taip pat tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės aktai. Pirmiausiai paminėtina 1951 m. Ženevos konvencija dėl pabėgėlių statuso, ratifikuota Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. sausio 21 d. įstatymu Nr. VIII-85. Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte, be kita ko, nustatyta, kad terminas „pabėgėlis“ nusako asmenį, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba. Šios konvencijos 33 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nė viena Susitariančioji valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlio į šalį, kur jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų.

23. Europos Sąjungos teisės kontekste visų pirma atkreiptinas dėmesys į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 18 straipsnį, kuriame nurodyta, jog teisė į prieglobstį garantuojama pagal Ženevos konvenciją ir 1967 m. sausio 31 d. Protokolą dėl pabėgėlių statuso bei Europos Sąjungos sutartį ir Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo. Taigi, Europos Sąjungos teisės požiūriu teisė į prieglobstį yra fundamentali asmens teisė.

24. Ginčui taip pat reikšmingos 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Kvalifikavimo direktyva) nuostatos. Pagrindinis šios direktyvos tikslas – užtikrinti, kad valstybės narės taikytų bendrus asmenų, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos, identifikavimo kriterijus, ir užtikrinti, kad tiems asmenims visose valstybėse narėse būtų suteiktos būtiniausios lengvatos (Kvalifikavimo direktyvos Preambulės 12 konstatuojamoji dalis).

25. Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio d) dalis nurodo, kad pabėgėlis, tai trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo prie tam tikros socialinės grupės baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga, arba asmuo be pilietybės, kuris dėl minėtų priežasčių būdamas už šalies, kurioje yra jo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, ribų negali ar dėl tokios baimės nepageidauja į ją grįžti ir kuriam netaikomas 12 straipsnis. Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio f) straipsnis nurodo, kad papildomą apsaugą galintis gauti asmuo – trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį arba – asmens be pilietybės atveju – į šalį, kurioje yra jos ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, jam kiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą, kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja naudotis tos šalies apsauga.

26. Kiek tai susiję su persekiojimo veiksmų apibrėžimu kilmės valstybėje, Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog tam, kad veiksmas būtų laikomas persekiojimo veiksmu pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį, jis turi būti a) pakankamai rimtas pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba b) įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kuri yra pakankamai sunki, kad veiktų asmenį panašiai kaip nurodyta a punkte.

27. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad persekiojimo veiksmai pagal 1 dalį gali, inter alia, pasireikšti tokiomis formomis: a) fizinio ar psichologinio smurto veiksmai, įskaitant seksualinį smurtą; b) teisinės, administracinės, policijos ir (arba) teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba įgyvendinamos diskriminuojant; c) neproporcingas ir diskriminuojantis persekiojimas ar baudimas; d) atsisakymas teismine tvarka atlyginti žalą, kuris yra neproporcingas ar diskriminuojantis baudimas; e) persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti karo tarnybą konflikto metu, kai atliekant tokią tarnybą reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, kuriems taikomi 12 straipsnio 2 dalyje nustatyti nesuteikimo pagrindai; f) veiksmai, pagal pobūdį tiesiogiai susiję su asmens lytimi arba su tuo, kad asmuo yra vaikas. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pagal 2 straipsnio d) punktą turi būti ryšys tarp 10 straipsnyje nurodytų priežasčių ir persekiojimo veiksmų apibrėžtų pagal šio straipsnio 1 dalį arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimo. Kvalifikavimo direktyvos 10 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vertinant, ar prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, su sąlyga, kad tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas.

28. Kiek tai susiję su sprendimo, ar pareiškėjas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų, priėmimu, Kvalifikavimo direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nagrinėdamos, ar prašytojas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų arba turi galimybę naudotis apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos kilmės šalies dalyje, kaip nurodyta 1 dalyje, valstybės narės, priimdamos sprendimą dėl prašymo, atsižvelgia į bendrąsias toje šalies dalyje esančias aplinkybes ir į asmenines prašytojo aplinkybes, kaip nurodyta 4 straipsnyje. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad iš atitinkamų šaltinių, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro ir Europos prieglobsčio paramos biuro, būtų gaunama tiksli naujausia informacija.

29. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Kvalifikavimo direktyvos 4 straipsnio 5 dalis nurodo, jog kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo, atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, kodėl taip nepadarė; e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai patikimas.

30. Įstatymo nuostatos yra pagrįstos Ženevos konvencija, jos taip pat įgyvendina Kvalifikavimo direktyvą. Įstatymo 86 straipsnyje numatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (1 dalis); šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (2 dalis).

31. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

32. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pirmiau nurodytose Įstatymo nuostatose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

33. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo prašymą suteikti prieglobstį (2021 m. lapkričio 8 d. apklausa) grindė tuo, kad kilmės valstybėje veikia (duomenys neskelbtini), jie žudo asmenis, kuriuos (duomenys neskelbtini); pareiškėjas ir jo šeima (duomenys neskelbtini), o per išpuolius jau buvo nužudyti pareiškėjo tėvas ir brolis (2013 m.; negalėjo tiksliai pasakyti, kas šaudė); žuvus tėvui, pareiškėjas ir jo šeima susidūrė su įvairiais sunkumais, nes tėvas buvo atsakingas už šeimos išlaikymą. Pareiškėjas nurodė negavęs kažkokių specifinių grasinimų būtent sau, tačiau kilmės šalyje bendrai nėra taikos, ramybės, nuolat girdimi šaudymai, vyksta perversmas.

34. Teisėjų kolegija pritaria atsakovo ir pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad pareiškėjo pasakojimas apie išvykimo iš kilmės valstybės priežastis yra abstraktaus pobūdžio, grindžiamas bendra padėtimi kilmės valstybėje, bet ne pareiškėjo patirtu individualiu persekiojimu dėl „konvencinių“ priežasčių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų). Pareiškėjas paaiškino, kad jis pats negavo grasinimų, o jo nurodytos patirtos problemos buvo susijusios išimtinai tik su finansiniais sunkumais, kuriuos jis ir jo šeima patyrė po tėvo mirties. Pareiškėjas tvirtino, kad 2013 metais per susišaudymą žuvo jo tėvas ir brolis, tačiau jis pats pripažino negalintis tiksliai įvardyti, kas šaudė, tik manantis, jog tai padarė teroristai. Pareiškėjo paaiškinimai nesudaro prielaidų manyti, kad jo tėvas ir brolis buvo ne atsitiktinės aukos, bet buvo taikomasi į juos konkrečiai dėl individualių priežasčių. Be to, kaip pagrįstai pastebėjo atsakovas, nors pareiškėjo tėvo ir brolio nužudymas įvyko 2013 metais, tačiau pareiškėjas po to nekeitė savo gyvenamosios vietos (iki išvykimo į Europą). Pareiškėjo teigimu, jo motina mirė 2020 metais „sava mirtimi“ (nesusiję su (duomenys neskelbtini)), o jo sesuo liko gyventi kilmės valstybėje. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo deklaruojama baimė dėl persekiojimo nelaikytina visiškai pagrįsta. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad atsakovas neištyrė, ar pareiškėjas gali pasinaudoti veiksminga valstybės apsauga nuo persekiojimo, tačiau šiuo atveju nėra objektyvių duomenų, sudarančių prielaidas manyti, kad pareiškėjas iš tiesų patyrė persekiojimą, o pareiškėjo teiginiai apie neefektyvią jo kilmės valstybės teisėsaugos institucijų veiklą yra abstraktūs, deklaratyvaus pobūdžio, nepateiktos nuorodos į informacijos šaltinius, todėl atmestini.

35. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Sprendime yra apžvelgta surinkta informacija apie padėtį kilmės valstybėje (įvykusius perversmus, teroristinius išpuolius ir pan.). Pats pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde citavo Sprendime pateiktą informaciją, o jo teiginiai apie šios informacijos trūkumus yra deklaratyvaus pobūdžio, nekonkretūs, pareiškėjas nenurodė jokių naujesnių duomenų, reikšmingų nagrinėjant prieglobsčio jam suteikimo ar su tuo susijusius klausimus. Atsakovas padarė išvadą, kuriai pritarė pirmosios instancijos teismas, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje – (duomenys neskelbtini) mieste – beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, bei nenustatyta individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką pareiškėjui. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tik deklaratyviai nesutiko su tokiu vertinimu, nepateikdamas jokių konkrečių duomenų ar argumentų, keliančių abejonių dėl atsakovo sprendimo nesuteikti jam papildomos apsaugos.

36. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tik abstrakčiai užsimena, kad sprendimais išsiųsti ir uždrausti atvykti jam neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje, tačiau tokios pozicijos nepagrindžia jokiais argumentais. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime jau išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo pretenzijas dėl jo išsiuntimo ir draudimo jam atvykti, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su teismo išvadomis.

37. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimų panaikinti Sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jo prašymą suteikti prieglobstį. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. T. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Iveta Pelienė

Skirgailė Žalimienė