2013-07-22 Nr. AB-3786-3-62-3-00078-2013-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-1940/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00078-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. U. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja D. U. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydama priteisti iš atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno apskrities VPK, atsakovas) nesumokėto darbo užmokesčio dalį – 5 533,36 Lt nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d.

Pareiškėja skunde nurodė, kad ji dirba Kauno apskrities VPK Finansų skyriaus Atsiskaitymo poskyrio vyresniąja specialiste. Pagal 2002 m. liepos 1 d. įsigaliojusią naują Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) redakciją, panaikinus Valstybės tarnybos įstatyme numatytą paslaugų tarnautojų sąvoką, turėjo būti perskaičiuotas darbo valstybės tarnyboje stažas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. liepos 3 d. priėmė nutarimą, kuriame konstatavo, kad Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 4 straipsnio 5 dalis tiek, kiek joje nustačius, kad laikotarpis einant Valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. redakcija) 33 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2001 m. rugsėjo 27 d. redakcijos) 3 dalyje nustatytas A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaitomas valstybės tarnautojams, priimtiems į pareigas iki Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo 2002 m. liepos 1 d., nenustatyta, kad toks laikotarpis į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaitomas ir valstybės tarnautojams, priimtiems į pareigas po šio įstatymo įsigaliojimo, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimas paskelbtas 2012 m. liepos 5 d. Nurodė, jog Kauno apskrities VPK viršininkas 2012 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. 20-TE-944 „Dėl tarnybos Lietuvos valstybei stažo patvirtinimo“ patvirtino pareiškėjai tarnybos Lietuvos valstybei stažą 12 metų 1 mėnesį 24 dienas. 2012 m. lapkričio 7 d. pareiškėja kreipėsi į Kauno apskrities VPK viršininką, prašydama perskaičiuoti priemokas už darbo stažą valstybės tarnyboje, kadangi nepriemoka buvo paskaičiuota tik už stažą nuo 2012 m. liepos 5 d., t. y. nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, tačiau priemoka už laikotarpį iki 2012 m. liepos 5 d. nebuvo perskaičiuota ir išmokėta.

Nurodė, jog priedas už valstybės tarnybos stažą yra laikomas sudėtine darbo užmokesčio dalimi, todėl perskaičiavus valstybės tarnybos stažo dydį po Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimo priėmimo, ji įgijo teisę Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino ribose reikalauti neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kurią sudaro 5 533,36 Lt.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė jog su skundu nesutinka.

Pažymėjo, kad atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimą, Kauno apskrities VPK viršininko 2012 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. 20-TE-944 „Dėl tarnybos Lietuvos valstybei stažo patvirtinimo ir kai kurių Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymų pripažinimo netekusiais galios“ pareiškėjai į tarnybos stažą procentiniam priedui už ištarnautus metus Lietuvos valstybei buvo įskaitytas laikotarpis nuo 1993 m. gegužės 17 d. iki 2002 m. liepos 1 d., kai ji dirbo Kauno miesto VPK Finansų skyriaus buhaltere (B lygio valdininke) ir priskaičiuota tarnybos Lietuvos valstybei stažo 2012 m. liepos 5 d. – 12 metų 1 mėnuo 24 dienos. Šiuo įsakymu buvo nurodyta Finansų skyriui perskaičiuoti nepriemoką. Perskaičiavus tarnybos Lietuvos valstybei stažą, pareiškėjai nepriemoka buvo paskaičiuota ir mokama nuo 2012 m. liepos 5 d. Pareiškėjos prašymas priteisti nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. nepagrįstas. Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime yra konstatavęs, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį. Taigi valstybės tarnautojams priedai už priskaičiuotą paslaugų valstybės tarnautojams stažą turi būti mokami tik į ateitį nuo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. nuo 2012 m. liepos 5 d. Valstybės tarnybos departamentas 2012 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. 27D-2277 „Dėl tarnybos stažo Lietuvos valstybei perskaičiavimo“ bei 2012 m. lapkričio 26 d. raštu Nr. 27D-2778 yra nurodęs įstaigoms, kad naujai perskaičiuoti priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą turi būti mokami nuo 2012 m. liepos 5 d. Teismui pripažinus, kad darbo užmokesčio priedas – nepriemoka už tarnybos Lietuvos valstybei stažą pareiškėjai priklauso, prašė taikyti DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, nes pareiškėja į teismą kreipėsi tik 2013 m. vasario 5 d.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 16 d. sprendimu pareiškėjos prašymą tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareiškėjai D. U. 5 494,14 Lt darbo užmokesčio nepriemoką ir 508,00 Lt bylinėjimosi išlaidų, dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį, 16 straipsnio l dalies 2 punktą. Pabrėžė, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Pagal nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusią DK 301 straipsnio redakciją (iki tol galiojusio 298 straipsnio), darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Taigi pagal teisinį reglamentavimą ir suformuotą teisminę praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-3059/2012) pareiškėjos reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už 3 metų laikotarpį nuo kreipimosi į teismą dienos yra pagrįstas.

Atsižvelgiant į pareiškėjos skundo padavimo teismui laiką (2013 m. vasario 5 d.), padaryta išvada, jog pareiškėja nepraleido DK 27 straipsnio 2 dalyje numatyto termino kreiptis į teismą dėl savo pažeistos teisės gynimo. Apie pažeistą teisę ji sužinojo paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimą. Konstituciniam Teismui 2012 m. liepos 3 d. nutarimu konstatavus Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalies neatitikimą Konstitucijos nuostatoms, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas vadovavosi neskaičiuodamas pareiškėjai priedo už tarnybos stažą valstybei. Be to, pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, ne kartą yra konstatavęs, kad darbo užmokesčio dalies nesumokėjimas negali būti laikomas „įvykdytu sprendimu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir Konstitucinio Teismo įstatymas) 72 straipsnio 4 dalies prasme. Ginčuose dėl darbo užmokesčio (teisingo atlyginimo už darbą) priteisimo „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 ir kt.).

Atsižvelgiant į atsakovo reikalavimą taikyti ieškinio senatį ir DK 27 straipsnio 2 punkto nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas Darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo (CK 1.124 str., 1.127 str.), pareiškimas tenkintinas iš dalies, pareiškėjai iš atsakovo už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 5 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. priteistina neišmokėta darbo užmokesčio dalis 5 494,14 Lt, kurios dydį patvirtina Kauno apskrities VPK 2013 m. vasario 25 d. patikslinta pažyma Nr. 20-s-658. Pažymėjo, jog su minėtoje pažymoje nurodytu paskaičiavimu šalys sutinka, dėl išmokos dydžio ir paskaičiavimo teisingumo ginčo byloje nėra. Įvertinus tai, jog pareiškėja į teismą kreipėsi 2013 m. vasario 5 d. ir tai, kad atsakovas prašo taikyti 3 metų ieškinio senatį, pareiškėjos reikalavimo daliai dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2010 m. vasario 5 d. ginčo atveju taikytina ieškinio senatis (DK 27 str. 2 d.).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjos skundą tenkino iš dalies. Pareiškėjai priteisė 5 494,14 Lt dydžio nesumokėtą darbo užmokesčio nepriemoką už tarnybos Lietuvos valstybei stažą.

Įvertinęs tai, kad pareiškėjos skundas buvo patenkintas iš dalies (99 proc.), patirtų išlaidų sumą sumažino 1 proc. dėl nepatenkintų skundo reikalavimų dalies ir iš atsakovo priteisė 508 Lt bylinėjimosi išlaidų.

III. Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniu skundu (b. l. 55-56) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. sprendimo dalį, kuria tenkinti pareiškėjos reikalavimai, panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato apžvalgoje teigiama, kad įstatymas ar kitas Seimo aktas, Lietuvos Respublikos Prezidento, Vyriausybės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (Konstitucijos 107 str. 1 d., Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 1 d.). Vadinasi, toks teisės aktas negalioja tik ateičiai (ex nunc). Vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 ir mano, kad pareiškėjai darbo užmokesčio nepriemoka galėtų būti priteista tik tuo atveju, jei atsakovas Kauno apskrities VPK, po Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimo priėmimo, mokėdamas pareiškėjai darbo užmokestį ir toliau būtų taikęs Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, pripažintas prieštaraujančiomis Konstitucijai, ir toliau būtų neperskaičiavęs ir nemokėjęs priemokos už tarnybos Lietuvos valstybei stažą. Nagrinėjamu atveju, atsakovas priėmė sprendimus ir juos įvykdė iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, pareiškėja šių veiksmų neginčijo, todėl mano, kad pareiškėjos reikalavimai yra atmestini. Įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimui, Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio nuostata, kad laikotarpis į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaitomas valstybės tarnautojams, priimtiems į pareigas tik iki įstatymo įsigaliojimo, neteko galios, ir konkretus laikotarpis į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaitomas tiek valstybės tarnautojams, priimtiems iki Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, tiek po šio įstatymo įsigaliojimo. Po šio nutarimo atsakovas Kauno apskrities VPK viršininko 2012 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. 20-TE-944 „Dėl tarnybos Lietuvos valstybei stažo patvirtinimo ir kai kurių Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymų pripažinimo netekusiais galios“ perskaičiavo pareiškėjos tarnybos stažą procentiniam priedui už ištarnautus metus Lietuvos valstybei gauti ir nuo 2012 m. liepos 5 d. mokėjo priemoką.

Teismas nurodė, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalį pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai įstatymas ar jo dalis nebetaikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas toks Konstitucinio Teismo nutarimas, tačiau nenumatyta, kad teisės akto pripažinimas prieštaraujančiu Konstitucijai turi teisinę galią ir tiems teisiniams santykiams, kurie to teisės akto pagrindu atsirado iki akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai, išskyrus Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje numatytą atvejį, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Kadangi sprendimai neperskaičiuoti pareiškėjai priedo už tarnybos stažą procentiniam priedui gauti už ištarnautus metus Lietuvos valstybei nuo 1992 m. gruodžio 7 d. iki 2002 m. liepos 1 d. laikotarpį yra įvykdyti ir priemoka nebuvo mokama vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais, tai mano, jog „sprendimas buvo įvykdytas“ iki akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-264/2003).

Pareiškėja D. U. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 59-62) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo 250 Lt pareiškėjos patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Pareiškėja argumentuoja, kad priemoka už tarnybą Lietuvai yra laikoma darbo užmokesčio dalimi, todėl ji turi būti išmokėta remiantis įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjai perskaičiavus darbo stažą valstybės tarnyboje, ji įgijo reikalavimo teisę į atlyginimo dalį, kuri buvo nesumokėta. Vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-3059/2012. Teigia, jog atsakovas Kauno apskrities VPK turi įvykdyti pareigą savo darbuotojams (tarnautojams) išmokėti jiems priklausantį darbo užmokestį, įstatymo pakeitimai negali turėti įtakos asmens gaunamoms garantijoms už tarnybos laiką. Pažymi, kad Valstybės tarnybos departamento 2012 m. rugsėjo 27 d. raštas Nr. 27D-2277 „Dėl tarnybos stažo Lietuvos valstybei perskaičiavimo“ nebuvo sprendimas, adresuotas pareiškėjai. Pareiškėja su grupe asmenų kreipėsi į atsakovą 2012 m. lapkričio 7 d. raštu dėl atsakovo neveikimo esant ankščiau minėtam Konstitucinio Teismo nutarimui. Taigi sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, jei jis nebuvo priimtas, o pasireiškė faktiniu atsakovo neveikimu. Vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-2899/2012, 2012 m. lapkričio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-2689/2012, 2010 m. spalio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, 2013 m. balandžio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-546/2013.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą priteisimo ir valstybės tarnybos stažo skaičiavimo taisyklių taikymo pareiškėjai D. U..

Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad pareiškėjai į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaičiuotinas laikotarpis nuo 1993 m. gegužės 17 d. iki 2002 m. liepos 1 d., kai ji ėjo B lygio paslaugų valstybės tarnautojo pareigas.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimu, konstatavo, jog pareiškėjai už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 5 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. priteistina 5494,14 Lt – darbo užmokesčio nepriemoka už tarnybos Lietuvos valstybei stažą.

Atsakovas, apeliaciniame skunde ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės teigia, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį, o atsakovas priėmė sprendimus ir juos vykdė iki Konstitucinio Teismo nutarimo, pareiškėja šių veiksmų neginčijo, todėl mano, kad pareiškėjos reikalavimai nepagrįsti. Nurodo, kad jog šiuo atveju sprendimai neperskaičiuoti pareiškėjai priedo už tarnybos stažą procentiniam priedui gauti už ištarnautus metus Lietuvos valstybei nuo 1993 m. gegužės 17 d. iki 2002 m. liepos 1 d. yra įvykdyti ir priemoka nebuvo mokama vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais.

Visų pirma pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimu (Žin., 2012, Nr. 79-4110) pripažinta, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 4 straipsnio 5 dalis tiek, kiek joje nustačius, kad laikotarpis einant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. redakcija) 33 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2001 m. rugsėjo 27 d. redakcijos) 3 dalyje nustatytas A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaitomas valstybės tarnautojams, priimtiems į pareigas iki Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo 2002 m. liepos 1 d., nenustatyta, kad toks laikotarpis į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaitomas ir valstybės tarnautojams, priimtiems į pareigas po šio įstatymo įsigaliojimo, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas nustatė, kad tokiu reguliavimu pagal priėmimo į valstybės tarnybą datą yra diferencijuotas valstybės tarnautojų, ėjusių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas, teisinis statusas – vien pagal priėmimo į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą datą yra skirtingai reguliuojama vienodoje padėtyje esančių valstybės tarnautojų darbo užmokestis ir socialinės garantijos. Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog Konstitucijos 29 straipsnio nuostatos ir 33 straipsnio 1 dalies nuostata „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“ suponuoja inter alia tai, kad konstituciškai nepateisinamais pagrindais negali būti diskriminuojami ir asmenys, einantys pareigas valstybės tarnyboje. Konstituciškai pateisinamas pagrindas skirtingai reguliuoti vienodoje padėtyje esančių valstybės tarnautojų darbo užmokestį ir socialines garantijas negali būti vien jų priėmimo į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą data.

Pareiškėja, remdamasi minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu, reikalauja sumokėti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl to, jog atsakovas, vadovaudamasis valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalimi, į Lietuvos valstybei ištarnautą stažą neįskaičiavo laikotarpio nuo 1993 m. gegužės 17 d. iki 2002 m. liepos 1 d. Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 23 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos. Pagal šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktą valstybės tarnautojams mokamas priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad pareiškėja siekia gauti teisingą atlyginimą už atliktą darbą. Atitinkamai teisingu atlyginimu už darbą gali būti darbo užmokesčio dalies, šiuo atveju priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, kuris būtų buvęs, bet dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyto reglamentavimo taikymo nebuvo išmokėtas, sumokėjimas.

Pažymėtina, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendra taisyklė, jog Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia nukreipiama į ateitį. Vis dėlto, Konstitucinis Teismas taip pat pripažįsta, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia yra nukreipiama į ateitį, nėra absoliuti (2011 m. spalio 25 d. Konstitucinio Teismo nutarimas). Tam tikrą Konstitucinio Teismo nutarimų retroaktyvumą suponuoja Konstitucijos 110 straipsnio nuostatos. Būtent, kaip yra nurodęs Konstitucinis Teismas, šiame Konstitucijos straipsnyje įtvirtintu reglamentavimu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis atitinkamas teisės aktas (jo dalis), kad dėl tokio teisės akto taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių, kad nebūtų pažeistos asmens teisės, kad asmuo, kurio atžvilgiu būtų pritaikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingas teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime pasisakė, jog Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas apima tokias teisines situacijas, kai buvo priimti sprendimai, pagrįsti teisės aktais, vėliau pripažintais prieštaraujančiais Konstitucijai, tačiau iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo šie sprendimai dėl tam tikrų aplinkybių nebuvo įvykdyti. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu yra įtvirtintas draudimas vykdyti tokius sprendimus, kurie priėmimo metu buvo grindžiami teisės aktais, dar nepripažintais prieštaraujančiais Konstitucijai, ir dėl to buvo preziumuojama, kad jie yra teisėti, ir kurie nebegali būti vykdomi tuo metu, kai įsigalioja Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo šie teisės aktai pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Taigi Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas vykdyti tokius sprendimus, kurie atitinka šias sąlygas: buvo priimti pagal teisės aktą iki jo pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai, priėmimo metu buvo grindžiami teisės aktais, dar nepripažintais prieštaraujančiais Konstitucijai, ir dėl to buvo preziumuojama, kad jie yra teisėti, ir tuo metu, kai įsigaliojo Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo tie teisės aktai pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, nebuvo įvykdyti.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-438/2005, 2010 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010), ginčuose dėl darbo užmokesčio (teisingo atlyginimo už darbą) priteisimo „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir priešingai – ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atlikti apmokėjimai už atliktą darbą yra laikomi „įvykdytu sprendimu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Nagrinėjamos bylos kontekste, taip pat pabrėžtina, kad, kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas ginčus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, pažeistą pareiškėjos teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi – asmuo net ir per įstatyme nustatytą terminą kreipęsis į teismą dėl inter alia iš Konstitucijos kylančių teisių gynimo, realiai tokių teisių apginti teisme negalėtų. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjai teisingo atlyginimo už darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, šiuo konstituciniu imperatyvu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis); kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių; kad nebūtų pažeistos asmens teisės; kad asmuo, kuriam būtų taikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingas teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso (Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas). Be to, ši Konstitucijos nuostata atspindi konstitucinį principą, – vieną iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, – kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas žmogaus konstitucinės teisės į teisingą apmokėjimą už darbą (Konstitucijos 48 str. 1 d.) pažeidimas, o reikalavimas apginti šią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, paisant iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, nuostatų kylančio imperatyvo asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, teismas privalo šią konstitucinę teisę veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc.

Pažymėtina, kad tokia praktika atitinka Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime išdėstytas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką (2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 ir kt.) bei joje pateiktus išaiškinimus dėl sprendimų, kurie nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, sampratos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Paminėtina ir tai, kad nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (301 str. (redakcija galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822‑790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756‑859/2009). Vadovaujantis nurodyta įstatymo nuostata, darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju laikotarpis, už kurį priteistinas neišmokėtas darbo užmokestis, yra nuo 2010 m. vasario 5 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d.

Kaip matyti iš byloje pateiktų pažymų, ginčo laikotarpiu pareiškėjai nebuvo išmokėta 5494,14 Lt. Šiuose dokumentuose pareiškėjai apskaičiuotų darbo užmokesčio bei neišmokėtos jo dalies sumų atsakovas neginčija, o byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių abejoti pateikta informacija, taigi yra pagrindas priteisti pareiškėjos reikalaujamą sumą.

Apibendrindama išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl to atsakovo apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Pareiškėja taip pat prašo priteisti 250 Lt bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme, kurioms pagrįsti pateikia vietinio mokėjimo nurodymą Nr. 454 (b. l. 63), byloje taip pat yra pateikta atstovavimo sutartis (b. l. 16). Vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 6 dalimi atstovavimo išlaidos priteisiamos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos). Pareiškėjos prašoma priteisti suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto dydžio. Atsižvelgiant į tai bei įvertinus bylos sudėtingumą, pareiškėjai D. U. priteistina 250 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 45 straipsnio 2 dalimi teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjai D. U. priteisti 250 Lt (du šimtus penkiasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Ramūnas Gadliauskas Skirgailė Žalimienė