2013-11-25 Nr. AB-8713-3-63-3-00114-2013-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A520-1831/2013

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00114-2013-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.7; 9.8.2; 9.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Ratola“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Ratola“ (toliau – ir pareiškėjas, bendrovė) skundu prašė teismo panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2013 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. (11.8)-LV10-225 (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas nurodė, jog Sprendimu patvirtintas Departamento Klaipėdos miesto agentūros 2012 m. lapkričio 27 d. patikrinimo aktas Nr. LT28-318 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriuo bendrovei apskaičiuotas mokestis didesniu tarifu už 2011 metais nuslėptą pagamintą ir išleistą į vidaus rinką restauruotų padangų kiekį – 21 195 Lt.

Bendrovė skunde paaiškino, kad UAB „Ratola“ ūkinė veikla yra prekyba padangomis transporto priemonėms, ratlankiais, padangų remonto ir restauracijos medžiagomis, taip pat padangų montavimas–balansavimas, remontas, dygliavimas, restauravimas. Pareiškėjas pažymėjo, jog patikrinimo metu nustatyta, kad apmokestinamųjų gaminių apskaita bendrovėje vedama, sudarytas ir vedamas tokių gaminių sąrašas ir kad sąrašo forma ir pildymas atitinka Apmokestinamųjų gaminių sąrašo pildymo taisykles. Pareiškėjo teigimu, 2012 m. lapkričio 27 d. patikrinimo akte Nr. LT28-318 nepagrįstai nurodyta, jog UAB „Ratola“ 2011 metais pagamino ir išleido į vidaus rinką restauruotas padangas, tačiau jų neapskaitė, nedeklaravo ir nesumokėjo mokesčio už 25,359 tonas pagamintų ir išleistų į vidaus rinką restauruotų padangų. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas, Įstatymas) nuostatas mokesčio objektas yra restauruotos padangos. Mokestį moka gaminių gamintojai ir importuotojai pagal faktiškai per mokestinį laikotarpį tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį. Restauruotoms padangoms apmokestinti taikomas 0,30 Lt už 1 kg mokesčio tarifas. Pareiškėjo teigimu, gamybos procese restauruojamos naudotos padangos. Pareiškėjas pažymėjo, kad Patikrinimo akte nurodyta, jog naudota padanga antrą kartą neapmokestinama (pirmą kartą apmokestinama kaip importuota ir išleista į vidaus rinką), todėl restauruotos padangos svoris skaičiuojamas tik įvertinus naują uždėtą protektoriaus svorį, o deklaruojant pagamintas ir išleistas į vidaus rinką restauruotas padangas, kaip apmokestinamuosius gaminius, reikia nurodyti tik restauruojant padangas sunaudoto ir išleisto į vidaus rinką protektoriaus svorį. Pareiškėjo teigimu, jeigu naudota padanga yra antrą kartą neapmokestinama, o apmokestinamas tik protektorius, būtent protektorius turi būti apmokestinamas kaip atskiras objektas, tačiau restauravimo proceso metu yra naudojamas ne tik protektorius, bet ir kitos medžiagos – tarpinė guma, ekstriuderio guma, klijai, polijuosta, padangų dažai.

Pareiškėjas teigė, kad nėra teisės akto, reglamentuojančio apskaičiavimą mokesčio už restauruotą padangą, kuri nebuvo įvežta ir išleista į vidaus rinką kaip apmokestinamasis objektas ir yra restauruojama Lietuvoje, panaudojant naudotas padangas, kurios jau buvo apmokestintos. Pareiškėjo teigimu, jeigu protektorius laikytinas mokesčio už aplinkos teršimą objektu, jis turėtų būti nurodytas teisės aktuose, tačiau tokio gaminio nėra. Pagal Mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašą mokestis už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių atliekomis apskaičiuojamas nuo vidaus rinkai tiektų (realizuotų) restauruotų padangų kiekio. Šioje tvarkoje nurodytas mokestis už restauruotų padangų kilogramą ir nedetalizuota, kaip ir pagal kokių restauravimo procesui reikalingų medžiagų svorį skaičiuojamas mokestis, kai pati naudota padanga jau neapmokestinama. Pareiškėjo teigimu, nesant konkretaus teisinio reglamentavimo dėl Lietuvoje restauruojamų ir išleidžiamų į vidaus rinką restauruotų padangų, Departamento sprendimas bendrovės veiksmus vertinti kaip apmokestinamųjų gaminių slėpimą bei mokesčio apskaičiavimas už aplinkos teršimą padidintu tarifu yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepime prašė skundą atmesti.

Atsiliepimą atsakovas grindė tuo, jog duomenų ir informacijos surinkimo aktą, surašytą 2012 m. lapkričio 26 d., pasirašė pareiškėjo direktorius, patvirtindamas akte esančius duomenis ir informaciją. Įrodymų, kad akte užfiksuoti neteisingi duomenys ir informacija arba kad šis aktas pripažintas negaliojančiu, nėra, todėl atliekant mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo teisingumo patikrinimą buvo vadovaujamasi duomenų ir informacijos surinkimo akte užfiksuotais duomenimis ir informacija ir jų pagrindu apskaičiuotas mokėtinas mokestis. Atsakovas nurodė, jog patikrinimo metu buvo nustatyta, kad UAB „Ratola“ 2011 metais gamino ir išleido į vidaus rinką restauruotas padangas, tačiau jų neapskaitė, nedeklaravo ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių atliekomis. Atsakovas pažymėjo, kad bendrovė 2011 m. lapkričio 26 d. raštu pateikė duomenis apie restauruotų padangų realizaciją per 2011 metus (vienetais) bei restauracijai sunaudotą protektoriaus kiekį ir kad pati nustatė normas – protektoriaus svorius, tenkančius vienai restauruotai padangai pagal protektoriaus plotį (sudaryta nomenklatūra), o eksportuotų restauruotų padangų kiekį pateikė ir apskaitė atskirai. Atsakovas pažymėjo, kad būtent šių duomenų pagrindu apskaičiuota, jog 2011 metais padangoms restauruoti sunaudotas ir išleistas į vidaus rinką protektoriaus svoris yra 25,359 tonos. UAB „Ratola“ padangų restauravimas vyksta naudojant naudotas padangas. Pagal Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 3 straipsnio nuostatas restauruotos padangos priskirtos apmokestinamiesiems gaminiams. Atsakovo teigimu, UAB „Ratola“ yra restauruotų padangų gamintoja, todėl pagal Mokesčio už aplinkos teršimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatas turi mokėti mokestį už aplinkos teršimą gaminių atliekomis.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 29 d. sprendimu patenkino pareiškėjo UAB „Ratola“ skundą, panaikino Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2013 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. (11.8)-LV 10-225 „Dėl patikrinimo akto patvirtinimo“.

Teismas nustatė, jog iš Patikrinimo akto turinio matyti, kad jame abstrakčiai nurodyta, jog mokestis už nuslėptą apmokestinamųjų gaminių kiekį apskaičiuotas pagal Mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašą (toliau – ir Tvarkos aprašas) nekonkretizuojant konkrečių teisės normų. Patikrinimo akte apskaičiuotas mokėtinas mokestis pagal UAB „Ratola“ 2011 metais padangoms restauruoti sunaudotą ir išleistą į vidaus rinką protektoriaus kiekį – 25,359 tonas. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 3 straipsnio 2 punkte nurodyta, kad mokesčio objektas yra įstatymo 3 priedėlyje nurodyti gaminiai. Tarp kitų gaminių, minėtame priedėlyje yra nurodytos padangos, sveriančios daugiau kaip 3 kg – naujos (1.1 punktas), restauruotos (1.2 punktas) ir naudotos (1.3 punktas), tai yra priedėlyje pateiktas baigtinis apmokestinamųjų gaminių sąrašas ir šis sąrašas negali būti aiškinamas plečiamai.

Teismas nurodė Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, Tvarkos aprašo 7 ir 8 punktus, pabrėžė, jog mokestis skaičiuojamas konkrečiai pagal apmokestinamųjų gaminių, kurių tikslus ir baigtinis sąrašas nurodytas įstatymo 3 priedėlyje, kiekį tonomis, nes tai imperatyvios teisės normos, kurios negali būti aiškinamos kitaip nei nustatyta teisės akte. Atsakovo argumentacija dėl mokesčio skaičiavimo nuo sunaudoto protektoriaus svorio nepagrįsta teisės aktais.

Sprendime teismas nustatė, jog Patikrinimo akte UAB „Ratola“ pateikė pastabas dėl apskaičiuotos mokestinės prievolės. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir Mokesčių administravimo įstatymas) 132 straipsnio 1 dalimi, Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių 127 punktu ir nustatė, jog šių teisės aktų reikalavimų nagrinėjamu atveju nesilaikyta. Ginčijamame akte mokesčių administratorius visiškai nevertino UAB „Ratola“ pateiktų pastabų. Teismas pažymėjo, jog Patikrinimo aktu nustatyta, kad 2011 metais padangoms restauruoti sunaudota ir išleista į vidaus rinką 25,359 tonos protektoriaus, tačiau ginčijamame sprendime nurodyta, kad UAB „Ratola“ 2011 metais į Lietuvos vidaus rinką išleido 25,359 tonas restauruotų padangų, tai neatitinka patikrinimo metu nustatytų duomenų.

Teismas nustatė, jog nagrinėjamu atveju atsakovas priklausančios mokėti mokesčio sumos nepagrindė teisės aktų nuostatomis. Atsakovui nenurodžius teisės akto, kuriuo vadovaujantis apskaičiuota mokestinė prievolė, bei kokiu teisės aktu remiantis mokestis apskaičiuotas pagal protektoriaus kiekį ir neįvertinus pareiškėjo pateiktų pastabų dėl Patikrinimo akto, teismas sprendė, kad yra padaryti esminiai pažeidimai, sukliudę pareiškėjui suprasti mokestinių santykių esmę ir turinį. Teismas darė išvadą, jog Sprendimas yra nemotyvuotas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies prasme, todėl yra neteisėtas ir nepagrįstas.

III. Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – nepanaikinti Sprendimo.

Atsakovas pažymi, kad teismas sprendime cituodamas Tvarkos aprašo punktus vadovavosi nauja teisės akto redakcija – Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 10 d. įsakymo Nr. D1-307/1K-132 redakcija patvirtintu Mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašu (Žin., 2012 m. balandžio 14 d., Nr. 44-2163; 2012 m. spalio 17 d. Nr. 120), tačiau skaičiuojant mokestį didesniu tarifu už nuslėptą taršą apmokestinamųjų gaminių atliekomis už 2011 metus buvo vadovautasi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 „Dėl mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašų patvirtinimo“ (Žin., 2008 m. liepos 12 d. Nr. 79-3140; 2009 m. vasario 19 d. Nr. 19). Atsakovas nurodo, kad Klaipėdos miesto agentūros vyresnioji aplinkos apsaugos inspektorė J. Š. surašydama Patikrinimo aktą nurodė, kokia tiksliai formulė, įtvirtinta Tvarkos apraše, naudojama mokesčiui už nuslėptą apmokestinamųjų gaminių kiekį apskaičiuoti.

Atsakovas remiasi Mokesčių administravimo įstatymo 131 straipsnio 1 dalimi ir teigia, kad rašytinių pastabų Departamentas priimant 2013 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. (11.8)-LV10-225, kuriuo patvirtintas Patikrinimo aktas, nebuvo gavęs, todėl jos ir nebuvo vertintos. Departamentui teisės aktuose – Mokesčių administravimo įstatymo 131 straipsnyje, Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklėse, patvirtintose Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. VA-87 – neįtvirtinta pareiga sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo aptarti mokesčio mokėtojo prašymų ir skundų (o tik pastabas) nagrinėjimą, analizę ir vertinimą.

Atsakovo teigimu, UAB „Ratola“ turėjo deklaruoti naudotas ir restauruotas padangas, kurias pateikė vidaus rinkai. Įmonė deklaravo įvežtas naudotas padangas (padangų svorį), kurias tiekė Lietuvos Respublikos vidaus rinkai ir kurias naudojo restauruotų padangų gamybai, bet nedeklaravo tiektų Lietuvos Respublikos vidaus rinkai restauruotų padangų (padangų svorio). Kad nebūtų pažeisti teisės aktų reikalavimai UAB „Ratola“ turėjo apskaityti ir deklaruoti bendrą naudotos padangos svorį ir sunaudoto protektoriaus svorį bei tokiu būdu gavus restauruotos padangos svorį būtų apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių atliekomis.

Pareiškėjas UAB „Ratola“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Pareiškėjas atsiliepime nurodo, jog skirtinga punktų numeracija naujesnėje ir senesnėje teisės akto redakcijoje teismo sprendimo esmės nekeičia, nes pačios teisės normos turinys šioje byloje taikomais klausimais iš esmės nesikeitė. Atsiliepime taip pat pažymima, kad teismas visiškai teisingai nurodė, jog Patikrinimo akte nustatyta, kad 2011 metais padangoms restauruoti sunaudota ir išleista į vidaus rinką 25,359 tonos protektoriaus, tačiau sprendime dėl Patikrinimo akto tvirtinimo nurodyta, kad UAB „Ratola“ 2011 metais į Lietuvos vidaus rinką išleido 25,359 tonas restauruotų padangų, o tai neatitinka patikrinimo metu nustatytų duomenų. Pareiškėjas sutinka su teismo sprendimo motyvu, kad apmokestinamųjų gaminių sąrašas, pateiktas Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 3 priedėlyje, yra baigtinis ir jis negali būti aiškinamas plečiamai. Šiame sąraše protektoriaus, kaip apmokestinamojo gaminio nėra, o atsakovo argumentacija dėl mokesčio skaičiavimo nuo sunaudoto protektoriaus svorio nepagrįsta teisės aktais.

Pareiškėjo teigimu, teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad atsakovui nenurodžius teisės akto, kuriuo vadovaujantis apskaičiuota mokestinė prievolė, bei kokiu teisės aktu remiantis mokestis apskaičiuotas pagal protektoriaus svorį, buvo padarytas esminis pažeidimas, ir laikė tai vienu iš pagrindų panaikinti Departamento sprendimą.

Atsiliepime nurodoma, kad mokesčio mokėtojo teisė teikti paaiškinimus ir atsikirtimus dėl patikrinimo akto nustatyta Mokesčių administravimo įstatymo 36 straipsnio 7 punkte. Jei patikrinimo akto patvirtintoje formoje yra skiltis dėl mokesčio mokėtojo prašymų, skundų, vadinasi į joje užfiksuotą informaciją privalo būti atsižvelgta. Mokesčių administravimo įstatymo 132 straipsnio 1 dalis įpareigoja atsižvelgti ne tik į rašytines pastabas, bet ir į patikrinimo akto medžiagą, o būtent akte ir buvo surašytos UAB „Ratola“ pastabos. Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių 86 punkte nustatyta teisė pateikti savo rašytines pastabas dėl patikrinimo akto Departamento 2012 m. lapkričio 27 d. surašytame patikrinimo akte Nr. LT28-318 nebuvo nurodyta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Bylos nagrinėjimo dalykas – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2013 m. sausio 2 d. sprendimo Nr. (11.8)-LV10-225 teisėtumas ir pagrįstumas.

Sprendimu patvirtintas Departamento Klaipėdos miesto agentūros 2012 m. lapkričio 27 d. patikrinimo aktas Nr. LT28-318 bei 21 195 Lt suma, kuri pagal Patikrinimo aktą yra pareiškėjui UAB „Ratola“ apskaičiuotas mokestis didesniu tarifu už 2011 metais nuslėptą pagamintą ir išleistą į vidaus rinką restauruotų padangų kiekį (b. l. 9–10).

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, Tvarkos aprašo 7 ir 8 punktais, pabrėžė, jog mokestis skaičiuojamas konkrečiai pagal apmokestinamųjų gaminių, kurių tikslus ir baigtinis sąrašas nurodytas įstatymo 3 priedėlyje, kiekį tonomis, o atsakovo argumentacija dėl mokesčio skaičiavimo nuo sunaudoto protektoriaus svorio nepagrįsta teisės aktais. Teismas taip pat sprendė, jog atsakovas nesilaikė Mokesčių administravimo įstatymo 132 straipsnio 1 dalies, Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių 127 punkto reikalavimų, kadangi ginčijamame akte mokesčių administratorius visiškai nevertino UAB „Ratola“ pateiktų pastabų. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog Patikrinimo aktu nustatyta, kad 2011 metais padangoms restauruoti sunaudota ir išleista į vidaus rinką 25,359 tonos protektoriaus, tačiau Sprendime nurodyta, kad UAB „Ratola“ 2011 metais į Lietuvos vidaus rinką išleido 25,359 tonas restauruotų padangų, darė išvadą, kad tai neatitinka patikrinimo metu nustatytų duomenų. Teismas sprendė, jog atsakovas priklausančios mokėti mokesčio sumos nepagrindė teisės aktų nuostatomis, todėl Sprendimas yra nemotyvuotas VAĮ 8 straipsnio 1 dalies prasme.

Atsakovas apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigia, jog teismas sprendime vadovavosi nauja Tvarkos aprašo redakcija, tačiau skaičiuojant mokestį didesniu tarifu už nuslėptą taršą apmokestinamųjų gaminių atliekomis už 2011 metus buvo vadovautasi 2009 m. vasario 19 d. redakcija. Atsakovas taip pat pažymi, jog Patikrinimo akte nurodyta, kokia tiksliai formulė, įtvirtinta Tvarkos apraše, naudojama mokesčiui už nuslėptą apmokestinamųjų gaminių kiekį apskaičiuoti. Apeliantas teigia, kad rašytinių pastabų Departamentas nebuvo gavęs, todėl jos ir nebuvo vertintos, o teisės aktuose neįtvirtinta pareiga sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo aptarti mokesčio mokėtojo prašymų ir skundų (o tik pastabas) nagrinėjimą, analizę ir vertinimą. Atsakovo teigimu, tam, kad nebūtų pažeisti teisės aktų reikalavimai UAB „Ratola“ turėjo apskaityti ir deklaruoti bendrą naudotos padangos svorį ir sunaudoto protektoriaus svorį bei tokiu būdu gavus restauruotos padangos svorį būtų apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių atliekomis.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktinius ir teisinius aspektus, bylos medžiagą, daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai, kurių pagrindu teigiama, kad Sprendimas yra teisėtas ir atitinka Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, yra nepagrįsti.

V. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Europos Sąjungos aplinkosaugos principas „teršėjas moka“ įtvirtintas Europos Bendrijos steigimo sutarties 174 straipsnio 2 dalyje. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/35/EB preambulės 2 punkte nustatyta, kad žalos aplinkai išvengimas ir ištaisymas turėtų būti įgyvendinamas plėtojant steigimo sutartyje nurodytą „teršėjas moka“ principą ir laikantis tolydžios plėtros principo. Lietuvoje „teršėjas moka“ principas įgyvendinamas Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nuostatomis. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas nustato fizinių ir juridinių asmenų, vykdančių ūkinę veiklą Lietuvoje, taip pat Lietuvos Respublikoje įregistruotų užsienio juridinių asmenų ir kitų organizacijų atstovybių bei filialų mokesčio už aplinkos teršimą mokėjimo tvarką ir kontrolę (1 straipsnio 1 dalis). Šio Įstatymo paskirtis – ekonominėmis priemonėmis skatinti teršėjus mažinti aplinkos teršimą, vykdyti atliekų prevenciją ir tvarkymą, neviršyti nustatytų teršalų išmetimo į aplinką normatyvų, taip pat iš mokesčio kaupti lėšas aplinkosaugos priemonėms įgyvendinti (2 dalis). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog siekiami tikslai suponuoja būtinybę ypatingam teisiniam režimui, užtikrinančiam aplinkosaugos priemonių (mažinti aplinkos teršimą, vykdyti atliekų prevenciją ir tvarkymą, neviršyti nustatytų teršalų išmetimo į aplinką normatyvų) efektyvumą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-928/2005).

Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog mokestis už aplinkos teršimą gaminių ar pakuotės atliekomis mokamas į valstybės biudžetą. Pagal Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 4 straipsnio 3 dalį mokestį už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis moka gaminių gamintojai ir importuotojai. Gaminių ar pakuotės atliekos – atliekos, kurios susidaro pasibaigus apmokestinamųjų gaminių ar pakuotės naudojimo laikui (Įstatymo 2 straipsnio 5 dalis).

Vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 2 straipsnio 9 dalimi (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 1 d.) gamintojas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris gamina apmokestinamuosius gaminius ir (ar) kuris pakuoja gaminius į apmokestinamąją pakuotę. Pagal šio straipsnio 10 dalį (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. sausio 1 d.) gamintojas – Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka įregistravęs savo veiklą asmuo, kuris gamina apmokestinamuosius gaminius ir (ar) pakuoja gaminius (išskyrus ūkininkavimo veikloje naudojamą šienainį) į apmokestinamąją pakuotę, net jeigu pakavimo operacijas sutartiniais pagrindais atlieka kitas asmuo.

Pagal Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 3 straipsnio 2 punktą (redakcija, galiojusi iki 2011 m. gegužės 12 d.) mokesčio objektas yra gaminiai, nurodyti Įstatymo 3 priedėlyje. Pagal to paties punkto redakciją, galiojančią nuo 2011 m. gegužės 12 d., Įstatymo 3 priedėlyje nurodyti gaminiai, kurie nėra bet kokio kito pagaminto ar įvežto (importuoto) į Lietuvos Respublikos teritoriją gaminio sudedamoji dalis, be kurios gaminys negali būti naudojamas pagal paskirtį. Šio įstatymo 3 priedėlyje įvardyti apmokestinamųjų gaminių sąrašas bei mokesčio tarifai. Į šį sąrašą įtrauktos restauruotos padangos, sveriančios daugiau kaip 3 kg, nurodytas mokesčio tarifas 0,30 Lt už 1 kg (1.2 punktas). Be to, šiame sąraše nurodytos ir naujos padangos, sveriančios daugiau kaip 3 kg, mokesčio tarifas 0,30 Lt už 1 kg (1.1 punktas), bei naudotos padangos, sveriančios daugiau kaip 3 kg, mokesčio tarifas 0,36 Lt už 1 kg (1.3 punktas).

Apibendrinant minėtų normų nuostatas, darytina išvada, kad šiose normose įtvirtinta, jog atliekų tvarkymo išlaidas atlygina gaminių, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojai ir importuotojai, t. y. įtvirtinti „teršėjas moka“ ir „gamintojo atsakomybės“ principai.

VI. Iš byloje esančio 2010 m. rugsėjo 20 d. juridinių asmenų registro išrašo matyti, jog UAB „Ratola“ įregistruotos veiklos rūšys yra guminių padangų ir kamerų gamyba, guminių padangų restauravimas ir atnaujinimas ir kt. (b. l. 21–24). Byloje nėra ginčo, kad bendrovė restauruoja padangas ir jas teikia Lietuvos vidaus rinkai.

2006 m. kovo 13 d. Europos Tarybos sprendimo Nr. 2006/443/EB, iš dalies keičiančio Sprendimus 2001/507/EB ir 2001/509/EB siekiant, kad Jungtinių Tautų Europos ekonominės komisijos (JT/EEK) taisyklės Nr. 109 ir Nr. 108 dėl restauruotų padangų taptų privalomos, I priede įtvirtintas Taisyklės Nr. 109 „Vieningos nuostatos dėl komercinių transporto priemonių ir jų priekabų restauruotų pneumatinių padangų gamybos patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklė Nr. 109) konsoliduotas tekstas, II priede įtvirtintas Taisyklės Nr. 108 „Vieningos nuostatos dėl motorinių transporto priemonių ir jų priekabų restauruotų pneumatinių padangų gamybos patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklė Nr. 108) konsoliduotas tekstas. Taisyklės Nr. 108 2.36 punkte nustatyta, jog padangų restauravimo įmonė – įmonė arba tam tikroje vietoje esančių įmonių grupė, kuriose gaminamos užbaigtos restauruotos padangos. 2.37 punkte nurodyta, jog padangos restauravimas – bendras terminas, apibūdinantis naudotos padangos remontą, kuriuo nudilęs protektorius pakeičiamas nauja medžiaga. Kartu gali būti atnaujinamas išorinis šoninės sienelės paviršius. Padangos restauravimas – tai šie technologiniai procesai: 1. padangos protektoriaus atkūrimas – protektoriaus pakeitimas; 2. naujo protektoriaus užklijavimas ant padangos – protektoriaus pakeitimas, kai nauja medžiaga užleidžiama ant dalies šoninės sienelės; 3. nuo padangos krašto iki krašto – protektoriaus pakeitimas ir padangos šoninės sienelės atnaujinimas, įskaitant visą arba dalį apatinio padangos ploto. Pagal 2.40 punktą remontas – ištaisomasis darbas, kuris laikantis pripažintų apribojimų atliekamas su apgadintomis naudotomis padangomis. Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Taisyklės Nr. 109 2.36, 2.37, 2.40 punktuose.

Mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad mokestis už aplinkos teršimą yra administruojamas pagal šį įstatymą. Įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad šio Įstatymo 13 straipsnio 6, 7, 8 ir 24 punktuose išvardytus mokesčius administruoja Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija, tačiau tik tiek, kiek pavesta pagal Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius, Mokesčio už aplinkos teršimą, Naftos ir dujų išteklių mokesčio bei Miškų įstatymus.

Pagal Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 2 dalį mokestis už aplinkos teršimą apskaičiuojamas ir mokamas Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka. Šio straipsnio 4 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 1 d.) nustatyta, jog mokestis už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis mokamas už faktiškai per mokestinį laikotarpį išleistą į Lietuvos Respublikos vidaus rinką apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį. Pagal šios dalies redakciją, galiojusią nuo 2012 m. sausio 1 d., mokestis už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis mokamas pagal faktiškai per mokestinį laikotarpį tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį.

Vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 7 straipsniu mokesčio už aplinkos teršimą mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai metai (1 dalis). Mokestis už aplinkos teršimą sumokamas ir mokesčio už aplinkos teršimą deklaracija pateikiama ne vėliau kaip per 60 dienų nuo mokestinio laikotarpio pabaigos teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje mokesčio mokėtojas yra įregistruotas mokesčių mokėtojų registre (2 dalis). Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad mokesčio deklaracija – mokesčių mokėtojo pateikiamas mokesčių administratoriui dokumentas, kuriame nurodoma informacija apie mokesčių mokėtojo apskaičiuotą mokesčio sumą už mokesčio įstatyme nustatytą laikotarpį, taip pat su mokesčio apskaičiavimu ar sumokėjimu susiję kiti duomenys.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad deklaravimas nustatyta tvarka ir terminais pagal Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymą yra pakankamas teisinis pagrindas taikyti paminėtą mokesčio apskaičiavimo tvarką. Mokesčio nedeklaravimas reiškia kenksmingos veiklos masto ir su ja susijusių prievolių valstybei slėpimą, neviešinimą, o tai kelia didesnį pavojų įstatymu saugomiems interesams ir lemia didesnių piniginių prievolių valstybei atsiradimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-928/2005).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčija tos aplinkybės, kad jis nedeklaravo 2011 metais į Lietuvos rinką išleistų pagamintų restauruotų padangų ir nesumokėjo aplinkos taršos mokesčio.

Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnyje yra įtvirtinta mokesčio už aplinkos teršimą mokėjimo kontrolė. Pagal šio straipsnio 1 dalį Aplinkos ministerija kontroliuoja teršalų išmetimo į aplinką, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės apskaitą, tikrina mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimą. Už nuslėptą apmokestinamųjų gaminių kiekį mokestis už aplinkos teršimą mokamas taikant didesnį tarifą (3 dalis).

Kaip jau buvo minėta, pareiškėjo ginčijamu atsakovo 2013 m. sausio 2 d. Sprendimu patvirtintas Departamento Klaipėdos miesto agentūros 2012 m. lapkričio 27 d. patikrinimo aktas Nr. LT28-318 bei 21 195 Lt suma, kuri pagal Patikrinimo aktą yra bendrovei apskaičiuotas mokestis didesniu tarifu už 2011 metais nuslėptą pagamintą ir išleistą į vidaus rinką restauruotų padangų kiekį. Sprendime nurodyta, jog Patikrinimo akte nustatyta, kad bendrovė 2011 metais gamino restauruotas padangas, 25,359 tonas restauruotų padangų išleido į vidaus rinką, bet nedeklaravo ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą, tuo pažeisdama Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 2 ir 4 dalis bei Tvarkos aprašo 4 ir 14 punktus. Vadovaujantis Tvarkos aprašo 9 punktu, apskaičiuotas mokestis didesniu tarifu už nuslėptą taršą apmokestinamųjų gaminių atliekomis – 21 195 Lt (b. l. 9–10).

Tvarkos aprašo (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. balandžio 30 d. iki 2012 m. balandžio 15 d.) 4 punkte įtvirtintas į vidaus rinką išleistų atitinkamos rūšies apmokestinamųjų gaminių kiekio tonomis ir (ar) vienetais apskaičiavimas, o 9 punkte – mokesčio didesniu tarifu už nuslėptą taršą atitinkamos rūšies apmokestinamųjų gaminių atliekomis apskaičiavimas. Šio aprašo 14 punkte nustatyta, jog mokesčio mokėtojas ne vėliau kaip per 60 kalendorinių dienų nuo mokestinio laikotarpio pabaigos sumoka mokestį ir pateikia teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje mokesčio mokėtojas yra įregistruotas mokesčių mokėtojų registre, Mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių atliekomis deklaraciją, kurios formą, pildymo ir pateikimo taisykles nustato Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kartu su Aplinkos ministerija. Iš esmės analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos ir Tvarkos aprašo redakcijų, galiojusių nuo 2012 m. balandžio 15 d. iki 2013 m. rugsėjo 5 d., 3 ir 8 punktuose, 13 punkte nurodyta, kad mokesčio mokėtojas sumoka mokestį ir pateikia teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai Mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių atliekomis deklaraciją, kurios formą, pildymo ir pateikimo taisykles nustato Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kartu su Aplinkos ministerija, Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme nustatyta tvarka.

Iš Patikrinimo akto matyti, jog bendrovės patikrinimo metu buvo nustatyta, kad mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių atliekomis deklaracija už 2011 metus pateikta laiku (2012 m. vasario 1 d.), patikslinta deklaracija pateikta 2012 m. spalio 31 d. (akte nurodyta 2011 m. spalio 31 d.). Abiejose deklaracijose nurodyta mokesčio suma 0 Lt. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, jog bendrovė 2011 metais gamino ir išleido į vidaus rinką restauruotas padangas, tačiau jų neapskaitė, nedeklaravo ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių atliekomis. Patikrinimo akte pažymėta, jog patikrinimo metu bendrovė 2011 m. lapkričio 26 d. raštu pateikė restauruotų padangų realizaciją per 2011 metus (vienetais) bei restauracijai sunaudotą protektoriaus kiekį. Apskaičiuota, jog 2011 metais padangoms restauruoti sunaudotas ir išleistas į vidaus rinką protektoriaus svoris yra 25,359 tonos. Patikrinimo akte nurodyta, jog, kadangi įvežtos naudotos padangos buvo restauruotos ir šios restauruotos padangos išleistos į vidaus rinką, antrą kartą naudota padanga neapmokestinama (pirmą kartą ji apmokestinama kaip importuota ir išleista į vidaus rinką), todėl restauruotos padangos svoris skaičiuojamas tik įvertinant naują uždėtą protektoriaus svorį be naudotos padangos karkaso. Patikrinimo akte padaryta išvada, jog UAB „Ratola“ 2011 metais nedeklaravo ir nesumokėjo mokesčio už 25,359 tonas pagamintų ir išleistų į vidaus rinką restauruotų padangų (b. l. 11–14). 2012 m. lapkričio 27 d. mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo teisingumą patvirtinančių duomenų ir informacijos surinkimo akto Nr. 39 4.3 punkte yra nurodytas 2011 metais bendrovės į vidaus rinką išleistų Lietuvoje pagamintų restauruotų padangų kiekis – 25,359 tonos. Taip pat pažymėta, jog tai yra restauruotoms padangoms sunaudotas bendras protektoriaus svoris (b. l. 15–17).

Mokesčių administravimo įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintas apmokestinimo aiškumo principas, kuris reiškia, kad mokestinės prievolės turinys, jos atsiradimo, vykdymo ir pasibaigimo tvarka ir pagrindai Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktuose turi būti aiškiai apibrėžti. Pagal šio įstatymo 67 straipsnio 1 dalį mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau įvardytas Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 3 straipsnio 2 punkto bei 3 priedėlio nuostatas, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Įstatymo 3 priedėlyje įtvirtintas tikslus ir baigtinis apmokestinamųjų gaminių sąrašas, šios teisės normos negali būti aiškinamos kitaip nei nustatyta teisės akte. Atsakovo Patikrinimo akte įvardyta metodika, kad restauruotos padangos svoris skaičiuojamas tik įvertinant naują uždėtą protektoriaus svorį be naudotos padangos karkaso, kadangi įvežtos naudotos padangos buvo restauruotos ir šios restauruotos padangos išleistos į vidaus rinką, antrą kartą naudota padanga neapmokestinama (pirmą kartą ji apmokestinama kaip importuota ir išleista į vidaus rinką), nepagrįsta teisės aktais, todėl negali būti taikoma. Šiuo atveju nėra teisinio ir faktinio pagrindo konstatuoti, kad restauruotų padangų protektorius gali būti prilyginamas restauruotoms padangoms, įvardytoms Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 3 priedėlyje. Atsakovas nenurodė teisės akto, pagal kurį apmokestinamuoju gaminiu mokesčiui už aplinkos taršą taikyti būtų laikomas restauruotų padangų protektorius.

Įvertinus tai, kad atsakovo pasirinktas mokesčio už aplinkos teršimą gaminių atliekomis apskaičiavimo būdas nėra įtvirtintas teisės aktuose, nėra teisėtai pagrįstas, darytina išvada, jog atsakovo apeliacinio skundo argumentas, kad Patikrinimo akte nurodyta, kokia tiksliai formulė, įtvirtinta Tvarkos apraše, naudojama mokesčiui už nuslėptą apmokestinamųjų gaminių kiekį apskaičiuoti, šiuo atveju nesudaro pagrindo konstatuoti, jog mokesčio pareiškėjui taikymas yra pagrįstas teisės aktų nuostatomis. Ginčijamame Sprendime nurodymas, kad pareiškėjas pažeidė Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 2 ir 4 dalis bei Tvarkos aprašo 4 ir 14 punktus, todėl jam, vadovaujantis Tvarkos aprašo 9 punktu, apskaičiuotas mokestis didesniu tarifu už nuslėptą taršą apmokestinamųjų gaminių atliekomis, nelaikytinas atsakovo nustatyto mokesčio, apskaičiuojamo pagal padangų protektoriaus svorį, teisiniu pagrindimu. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovas nėra išsiaiškinęs ir nustatęs faktinių ir teisinių aplinkybių, ar pareiškėjas laikytinas restauruotų padangų gamintoju, kuriam pagal Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 4 straipsnio 3 dalį tenka pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą gaminių atliekomis, nurodytą Įstatymo 3 priedėlyje.

Taigi mokesčių administratorius, vadovaudamasis jam teisės aktų suteikiamomis teisėmis bei pareigomis, turėjo nustatyti, ar pareiškėjas laikytinas gaminių (restauruotos padangos) gamintoju, kuriam pagal Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymą tenka pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą gaminių atliekomis, jei pareiškėjas privalo mokėti mokestį už aplinkos teršimą gaminių (restauruotos padangos) atliekomis pagal Įstatymo 3 priedėlį, tinkamai nustatyti teisės aktuose aiškiai įtvirtintą pareiškėjui taikytiną mokestį už aplinkos teršimą gaminių atliekomis bei šio mokesčio dydį.

VII. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 126 straipsnio 3 dalį mokesčių mokėtojas turi teisę mokestinio patikrinimo metu, taip pat jo rezultatų tvirtinimo metu teikti savo pastabas ir paaiškinimus dėl patikrinimo dalyko ir kitų su patikrinimu susijusių aplinkybių. Rašytinės mokesčių mokėtojo pastabos, paaiškinimai ir įrodymai pridedami prie patikrinimo akto ir apie jų pateikimą yra pažymima patikrinimo akte. Mokesčių administravimo įstatymo 131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su patikrinimo akte papildomai apskaičiuotomis mokesčių ir su jais susijusiomis sumomis, taip pat norėdamas pagrįsti kitas aplinkybes, kurios bus svarbios tvirtinat patikrinimo rezultatus, turi teisę per 30 dienų nuo patikrinimo akto įteikimo jam dienos pateikti rašytines pastabas dėl patikrinimo akto. Pagal šio įstatymo 132 straipsnio 1 dalį tais atvejais, kai mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriaus pareigūnas nustatė mokesčių įstatymų pažeidimų, patikrinimo rezultatai patvirtinami sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo priimamas atsižvelgiant į patikrinimo akto medžiagą bei į mokesčių mokėtojo pastabas dėl patikrinimo akto (jei jos buvo pateiktos). Mokesčių administravimo įstatymo 132 straipsnio 2 dalyje nustatytos mokesčių administratoriaus teisės, priimant sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, t. y. jis gali: 1) patvirtinti patikrinimo aktą; 2) patikrinimo aktą patvirtinti iš dalies; 3) nepatvirtinti patikrinimo akto; 4) pavesti pakartotinai patikrinti mokesčių mokėtoją; 5) pakeisti patikrinimo aktą.

Įvertinus tai, kad pareiškėjui buvo nustatytas teisiškai nepagrįstas mokestis už aplinkos taršą gaminių atliekomis, bei tai, kad priimant Sprendimą nebuvo išnagrinėtos ir įvertintos pareiškėjo pastabos, konstatuotina, jog atsakovo Sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas. Nagrinėjamu atveju ginčijamu atsakovo Sprendimu nepagrįstai patvirtintas Departamento Klaipėdos miesto agentūros 2012 m. lapkričio 27 d. patikrinimo aktas Nr. LT28-318 bei 21 195 Lt suma, kuri pagal Patikrinimo aktą yra pareiškėjui UAB „Ratola“ apskaičiuotas mokestis didesniu tarifu už 2011 metais nuslėptą pagamintą ir išleistą į vidaus rinką restauruotų padangų kiekį.

Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių 127 punkte nustatyta, jog, kai mokėtojas pateikė rašytines pastabas dėl patikrinimo akto, sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo turi būti nurodyta, į kurias pastabas yra atsižvelgta (neatsižvelgta). Jei į mokėtojo rašytines pastabas nebuvo atsižvelgta, turi būti nurodomos motyvuotos priežastys. Pagal šių taisyklių 128 punktą išnagrinėjęs patikrinimo aktą ir visą su juo susijusią medžiagą bei mokėtojo pastabas dėl patikrinimo akto (jei jos buvo pateiktos), mokesčių administratorius sprendime turi nurodyti apskaičiuotus delspinigius, baudos dydį bei motyvus, pagrindžiančius paskirtos baudos dydį.

Konstatuotina, jog pirmiau išvardytos Mokesčių administravimo įstatymo bei Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių nuostatos nustato pareigą atsakovui priimant sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo atsižvelgti į mokesčių mokėtojo pastabas dėl patikrinimo akto. Be to, tokiame sprendime turi būti nurodyta, į kurias pastabas yra atsižvelgta (neatsižvelgta) ir jei į mokėtojo rašytines pastabas nebuvo atsižvelgta, turi būti nurodomos motyvuotos priežastys.

Iš Patikrinimo akto matyti, jog pareiškėjas buvo nurodęs, kad teisės aktais tiksliai ir aiškiai nereglamentuotas restauruotų padangų apmokestinimas, kai gamybos procese naudojamos importuotos naudotos padangos, kurios jau vieną kartą apmokestintos, taip pat nenurodytos teisės normos, kurių pagrindu apmokestinamųjų gaminių – restauruotų padangų kiekis apskaičiuotas pagal protektoriaus svorį tonomis (b. l. 44). Atsižvelgiant į pirmiau įvardytas teisės aktų nuostatas, tai, kad teisės aktai suteikia pareiškėjui teisę mokestinio patikrinimo metu, taip pat jo rezultatų tvirtinimo metu teikti savo pastabas ir paaiškinimus dėl patikrinimo dalyko ir kitų su patikrinimu susijusių aplinkybių, taip pat pateikti rašytines pastabas dėl patikrinimo akto, nurodyti pareiškėjo paaiškinimai laikytini pastabomis minėtų teisės aktų nuostatų prasme, todėl atsakovas turėjo jas įvertinti ir dėl jų pasisakyti priimdamas Sprendimą. Iš Sprendimo turinio matyti, jog atsakovas jame dėl pareiškėjo pastabų visiškai nepasisakė, t. y. nesilaikė pirmiau išvardytų Mokesčių administravimo įstatymo bei Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių nuostatų. Atsakovo apeliacinio skundo argumentas, kad rašytinių pastabų Departamentas nebuvo gavęs, todėl jos ir nebuvo vertintos, yra nepagrįstas. Tai, kad pareiškėjo pastabos (paaiškinimai) Patikrinimo akte įvardyti kaip prašymai, skundai, taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo išdėstytos aplinkybės Patikrinimo akte neturėjo būti vertinamos Sprendimo priėmimo metu.

Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje nustatyta, jog individualus administracinis aktas – vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei. Pagal šio įstatymo 8 straipsnį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos (1 dalis). Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (2 dalis).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., žr. 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756‑450/2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑15/2010).

Taigi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438‑1116/2010). Individualių administracinių aktų priėmimas – teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui, todėl privalo būti grindžiamas faktais ir teisės normomis. Tam, kad individualus teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normos paiešką, teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą). Esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti. Be to, su individualaus administracinio akto faktiniu pagrįstumu sietinas ir viešojo administravimo procedūrų tinkamo atlikimo reikalavimas, įskaitant administracines procedūras pagal Viešojo administravimo įstatymo III skirsnio nuostatas, ypač susijusias su asmens išklausymu, jo nurodytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų ištyrimu ir vertinimu. Viešojo administravimo proceso principas – teisė būti išklausytam reiškia, kad veiksminga suinteresuoto asmens teisė teikti argumentus ir įrodymus turi būti įgyvendinama prieš viešojo administravimo subjektui priimant administracinį aktą, ir jam turi būti suteikta pakankamai laiko pasirengti pateikti argumentus ar įrodymus, reikšmingus priimamam aktui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-604/2013).

VIII. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, kad teismas sprendime vadovavosi nauja Tvarkos aprašo redakcija, tačiau skaičiuojant mokestį didesniu tarifu už nuslėptą taršą apmokestinamųjų gaminių atliekomis už 2011 metus buvo vadovautasi 2009 m. vasario 19 d. redakcija, byloje ginčijamo Sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo neįrodo, be to, nesudaro teisinio ir faktinio pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu. Pastebėtina, jog pirmosios instancijos teismas, tirdamas Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizavo jame nurodytas Tvarkos aprašo nuostatas, kurios galiojo Sprendimo priėmimo metu.

IX. Įvertinus tai, kad pareiškėjui buvo nustatytas teisiškai nepagrįstas mokestis už aplinkos taršą gaminių atliekomis, bei tai, kad priimant Sprendimą nebuvo iš esmės išnagrinėtos ir įvertintos pareiškėjo pastabos, kurios yra teisiškai svarbios dėl esminių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo pareiga mokėti mokestį už 2011 metais į Lietuvos rinką išleistas restauruotas padangas, konstatuotina, jog atsakovo Sprendimas, kuriuo patvirtintas Departamento Klaipėdos miesto agentūros 2012 m. lapkričio 27 d. patikrinimo aktas Nr. LT28-318 bei 21 195 Lt suma, kuri pagal Patikrinimo aktą yra pareiškėjui UAB „Ratola“ apskaičiuotas mokestis didesniu tarifu už 2011 metais nuslėptą pagamintą ir išleistą į vidaus rinką restauruotų padangų kiekį, neteisėtas ir nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl yra neteisėtas ir nepagrįstas, bei Sprendimą panaikino.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė teisės aktus, teisingai įvertino bylos aplinkybes ir pagrįstai Departamento 2013 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. (11.8)-LV10-225 panaikino, tačiau, atsižvelgdama į tai, kas pirmiau nurodyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, nurodant, kad atsakovo Departamento 2013 m. sausio 2 d. sprendimas Nr. (11.8)-LV10-225 panaikinamas ir atsakovas įpareigojamas iš naujo išspręsti klausimą dėl Departamento Klaipėdos miesto agentūros 2012 m. lapkričio 27 d. patikrinimo akto Nr. LT28-318 tvirtinimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 29 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2013 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. (11.8)-LV10-225 ir įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentą iš naujo išspręsti klausimą dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos miesto agentūros 2012 m. lapkričio 27 d. patikrinimo akto Nr. LT28-318 tvirtinimo.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė