A-662-2891-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-2891/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00305-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.1; 15.2.3.2; 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjui D. J.,

atsakovo atstovei Ingai Sirutavičei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Valstybės tarnybos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. J. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1-9) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) pripažinti, kad Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija (toliau – ir Komisija) neteisėtai jį atleido iš Juridinio skyriaus pavaduotojo pareigų, ir panaikinti Komisijos likvidatoriaus 2011 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. P-106 (toliau - ir Įsakymas) 1 punktą; 2) priteisti 3 mėnesių dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, sprendimo dalį dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio priteisimo nukreipiant vykdyti skubiai; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės pareiškėjo vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo visiškai atsiskaityti su pareiškėju laiką, sprendimo dalį dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio priteisimo nukreipiant vykdyti skubiai; 4) jei teismas nuspręstų, kad atleidimas iš pareigų yra teisėtas, pripažinti, kad nukelta atleidimo iš pareigų data yra 2012 m. vasario 28 d.; 5) priteisti iš Lietuvos valstybės darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. vasario 28 d.; 6) priteisti iš Lietuvos valstybės 2 537,64 Lt turtinei žalai atlyginti ir 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, kad pareiškėjas skundžiamu Komisijos likvidatoriaus įsakymu 2011 m. gruodžio 31 d. buvo atleistas iš pareigų dėl pareigybės panaikinimo, nukeliant atleidimo datą į 2012 m. vasario 13 d. Nurodė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 43 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, į žemesnės kategorijos pareigas, o jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas.

Pabrėžė, kad ginčo atveju nuo 2011 m. gruodžio 7 d. iki 2012 m. sausio 1 d. Komisija nesuteikė informacijos apie esamas laisvas pareigas, taip pat pareigas, kurias numatoma įsteigti. Pareiškėjas išsiaiškino, kad iki 2012 m. sausio 1 d. Komisijos Bendrojo skyriaus vedėjo pareigybė buvo laisva, kol ji nebuvo suteikta V. G., bet apie tai Komisija pareiškėjo neinformavo. Manė, kad Komisija atleido pareiškėją iš pareigų neteisėtai ir, kadangi VTĮ nenustato konkrečių teisinių pasekmių tokiu atveju, todėl yra taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 297 straipsnis.

Pažymėjo, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. panaikinus pareiškėjo pareigybę, darbo teisiniai santykiai tarp jo ir Komisijos nutrūko, todėl apskritai pasibaigė Komisijos teisė kaip nors reglamentuoti pareiškėjo ir jos darbo santykius. Todėl manė, kad Komisijos Įsakymo dalis, kuria nukeliama jo atleidimo data laikotarpiui, kai darbo santykiai tarp jo ir Komisijos jau yra pasibaigę, nesukelia jam jokių teisinių pasekmių. Be to, teigė, kad atleidimo datos nukėlimą buvo galima taikyti tik pareiškėjo reikalavimu. Tvirtino ir tai, kad dėl tokių savavališkų Komisijos veiksmų pareiškėjas patyrė turtinę žalą - prarado galimybę be konkurso užimti kitas valstybės tarnautojo pareigas.

Nurodė, kad 2012 m. sausio 11 d. buvo paskelbtas konkursas į Valstybinės geležinkelio inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos Teisės skyriaus vedėjo pareigas ir, jei Komisija nebūtų savavališkai nukėlusi atleidimo datos, pareiškėjas būtų be konkurso užėmęs šias pareigas. Patirtą žalą apibūdino kaip negautas pajamas. Teigė, kad Komisija neįvykdė savo pareigos visiškai atsiskaityti su pareiškėju atleidimo dieną, todėl ji turėtų sumokėti jam vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką. Bet, jei teismas vis dėlto manytų, kad pareiškėjas atleistas teisėtai, laikė, kad jo atleidimo data turėtų būti nukelta teismo sprendimu iki 2012 m. vasario 28 d.

Pažymėjo, kad dalį įspėjimo apie jo pareigybės panaikinimą laikotarpio pareiškėjas atostogavo, todėl įspėjimo terminas turėjo būti pratęstas darbuotojo atostogų laikui. Pareiškėjo nuomone, ginčo atveju yra visos Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) numatytos sąlygos Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti:

1) Komisija pažeidė atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų procedūrą, neteisėtai atleido jį iš valstybės tarnautojo pareigų, neteisėtai nukėlė atleidimo datą, t. y. veikė neteisėtai (neteisėti veiksmai);

2) dėl tokių neteisėtų Komisijos veiksmų pareiškėjas patyrė dvasinių išgyvenimų, pažeminimą (neturtinė žala);

3) neturtinės žalos atsiradimas yra priežastiniame ryšyje su minėtais neteisėtais Komisijos veiksmais (priežastinis ryšys). Nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį, įvertintina tai, kad pareiškėjas dirbo Komisijoje pakankamai ilgai, per šį laiką buvo susiformavę stiprūs emociniai ryšiai, pareiškėjas buvo atleistas šiurkščiai pažeidžiant nustatytus procedūrinius reikalavimus, patyrė stiprių dvasinių išgyvenimų. Todėl teigė, kad iš Lietuvos valstybės priteistina 50 000 Lt padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Valstybės tarnybos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo D. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. 1. 43-48) nurodė, kad pareiškėjui apie pareigybės panaikinimą buvo pranešta 2011 m. gruodžio 6 d. pranešimu Nr. 29-191, su kuriuo jis susipažino 2011 m. gruodžio 7 d. Pažymėjo, kad Komisiją rengiamasi visiškai likviduoti, todėl tokiam darbui atlikti būtini tik profesionalai, kurie tinkamai ir laiku atliks įstaigos likvidavimą. Todėl manė, kad Komisijos likvidatorius priėmė tinkamą sprendimą likviduojamoje įstaigoje palikti tik 3 pareigybes: Finansų skyriaus vedėjo, Bendrojo skyriaus vedėjo ir Bendrojo skyriaus Ūkio poskyrio vedėjo pareigybes.

Teigė, kad šios pareigos buvo siejamos su konkrečiais asmenimis, kurie vykdė įstaigos likvidavimui reikalingas funkcijas, vykdydami šias funkcijas turėjo įgiję didelę patirtį būtent šiose srityse, žinojo ir išmanė įstaigos finansinius, ūkinius, personalo, dokumentų tvarkymo reikalus. Pažymėjo, kad pareiškėjas nevykdė Bendrojo skyriaus vedėjui nustatytų pareigų, todėl buvo paskirtas tinkamesnis darbuotojas, t. y. Bendrojo skyriaus vedėjo pavaduotoja. Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, jog jis buvo visiškai eliminuotas užimamos pareigybės panaikinimo procese, kadangi pareiškėjui apie pareigybės panaikinimą buvo pranešta, buvo nurodyti visi pagrindai, kodėl naikinama pareigybė, pareiškėjas pasirašytinai buvo supažindintas ir su administracijos struktūros pakeitimais.

Pažymėjo, kad pareiškėjas jo pareigybės panaikinimo procese buvo visiškai pasyvus, nes nereiškė jokio susidomėjimo ar noro likti likviduojamoje Komisijoje. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymas (toliau – ir Finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymas) įsigaliojo tik nuo 2011 m. gruodžio 1 d., todėl įstaiga objektyviai neturėjo realios galimybės įspėti pareiškėją apie jo pareigybės panaikinimą prieš 2 mėnesius, todėl buvo atidėtas atleidimas iš tarnybos.

Pabrėžė, jog atleidimo iš tarnybos datos nukėlimo laikotarpiu pareiškėjui buvo mokamas vidutinis darbo užmokestis, nors pareiškėjas nebedirbo. Nusprendė nepasisakyti dėl pareiškėjo patirtos turtinės žalos, dėl uždelsimo atsiskaityti, nes manė, kad tai visiškai teisiškai nepagrįsta. Pažymėjo, kad VTĮ 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teisės norma, kurioje numatyta socialinė garantija, turi prioritetinę reikšmę prieš DK 130 straipsnio 4 dalį. Todėl atleisti valstybės tarnautoją iš valstybės tarnybos, kai panaikinama valstybės tarautojo pareigybė jo atostogų metu nėra draudžiama.

Tvirtino, kad pareiškėjas pateikė tik neturtinės žalos teoriją, tačiau nepateikė jokių įrodymų, dėl jo patirtų dvasinių išgyvenimų ir pažeminimo, todėl pareiškėjas neturėjo jokio teisinio pagrindo į neturtinę žalą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 11 d. sprendimu (b. l. 118-128) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: nusprendė pripažinti pareiškėjo atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu, laikyti pareiškėją atleistu nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės pareiškėjui 12 749,61 Lt vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. vasario 14 d. iki 2012 m. gegužės 11 d., vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. gegužės 12 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, skaičiuojant po 209,01 Lt už kiekvieną darbo dieną, dirbant 5 darbo dienų savaitę su dviem poilsio dienomis, 4 389,21 Lt išeitinę išmoką, 200 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, 43 straipsnio 1 dalį, 16 straipsnį ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1743/2009. Nusprendė, kad pareiškėjui turėjo būti siūlomos laisvos to paties lygio ir kategorijos pareigos, nes pagrindo manyti, jog pareiškėjas dėl dalykinių savybių negalėjo užimti šių pareigų, nebuvo. Pripažino, kad pareiškėjas iš esmės atitiko aprašyme nustatytus specialiuosius Bendrojo skyriaus vedėjo pareigybės reikalavimus bei pagal VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatą turėjo pirmenybę būti perkeltam į Bendrojo skyriaus vedėjo pareigas kitų valstybės tarnautojų, kurie šias pareigas galėjo užimti perkeliant iš žemesnių pareigų, realizavus bendrą visų tarnautojų teisę į karjerą pagal kvalifikaciją, atžvilgiu.

Nurodė, kad VTĮ nenustato konkrečių teisinių pasekmių, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu, todėl turi būti taikomas DK 297 straipsnis. Teismas rėmėsi DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalimis, 140 straipsnio 1 dalimi ir padarė išvadą, jog laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos. Pažymėjo, jog, kadangi pareiškėjas neprašė būti grąžintas į valstybės tarnybą Komisijoje, kuri, be to, yra likviduojama, teismas jo atleidimą pripažino neteisėtu ir į darbą jo negrąžino, bet priteisė vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir išeitinę išmoką.

Rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-67/2012. Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsniu ir priteisė pareiškėjui 200 Lt neturtinės žalos, atsižvelgdamas į tai, jog Komisija buvo likviduojama, todėl pareiškėjas, net ir perkeltas į kitas pareigas, nebūtų dirbęs labai ilgai, be to, Bendrojo skyriaus vedėjo pareigos skyrėsi nuo pareiškėjo iki tol dirbto darbo, kurį jis įvardijo kaip mėgstamą, taip pat pareiškėjas jau buvo priimtas be konkurso į valstybės tarnybą.

Pažymėjo, kad tenkinti skundo dalį dėl turtinės žalos atlyginimo, vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką priteisimo ir atleidimo datos perkėlimo nebuvo pagrindo, kadangi pareiškėjo atleidimo data, su kuria siejamas minėtų reikalavimų pagrįstumas, laikoma teismo sprendimo įsiteisėjimo diena.

III. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Valstybės tarnybos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliaciniu skundu (b. l. 132-138) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pažeidžiantis materialinės teisės normas, priimtas tinkamai neįvertinus visų bylai svarbių aplinkybių. Nurodo VTĮ 43 straipsnį, DK 135 straipsnį ir VTĮ 16 straipsnio 1 dalį. Teigia, kad V. G. turėjo virš 18 metų stažą toje įstaigoje, dėl to ji turėjo pirmumo teisę užimti Bendrojo skyriaus vedėjo pareigas, lyginant su pareiškėju. Pabrėžia, kad likviduojant Komisiją, buvo būtini tik profesionalai, kurie tinkamai ir laiku atliks įstaigos likvidavimą. Nurodo, kad V. G., būdama Bendrojo skyriaus vedėjo pavaduotoja, jau atliko funkcijas, reikalingas įstaigos likvidavimui, todėl ji turėjo didžiausią kvalifikaciją ir dėl to buvo paskirta skyriaus vedėja. Remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2008. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2008, tačiau neatsižvelgė į tai, jog pastarojoje byloje nagrinėti darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, teisiniai santykiai, o šiuo atveju išeitinės išmokos mokėjimo klausimus nustato VTĮ. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė VTĮ 41 straipsnio 4 dalies nuostatas, kadangi teismui konstatavus, jog pareiškėjas iš pareigų atleistas neteisėtai, ir esant įrodymams, kad jis per priverstinės pravaikštos laiką eina pareigas valstybės tarnyboje, vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką turėjo būti mažinamas išeitinės išmokos dydžiu. Atkreipia dėmesį, kad likviduojamos Komisijos visi likę darbuotojai buvo atleisti nuo 2012 m. gegužės 3 d., todėl ir pareiškėjas nuo šios dienos būtų atleistas, net jei jis ir būtų užėmęs skyriaus vedėjo pareigas. Dėl šios priežasties atsakovai nesutinka su teismo sprendimu priteisti vidutinį darbo užmokestį pareiškėjui iki sprendimo įsiteisėjimo dienos. Nesutinka su pareiškėjui priteistu neturtinės žalos atlyginimu, kadangi neturtinė žala nebuvo grindžiama jokiais įrodymais.

Pareiškėjas D. J. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 145-157) prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą ir pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą: pakeisti sprendimo dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011 m. gruodžio 31 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, skaičiuojant po 215,98 Lt už kiekvieną darbo dieną, dirbant 5 darbo dienų savaitę du dvejomis poilsio dienomis; padidinti priteistos išeitinės išmokos dydį iki 4 535,58 Lt; padidinti priteistą neturtinės žalos atlyginimą iki 50 000 Lt; panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje buvo atmestas jo reikalavimas priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo visiškai atsiskaityti laiką bei reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo, ir perduoti bylą šioje dalyje pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; papildyti pirmosios instancijos teismo sprendimą jo nurodytais papildomais motyvais.

Nesutinka, kad V. G. turėjo pirmenybę būti palikta dirbti, be to, nurodo, kad pirmosios instancijos teismui šio argumento atsakovas iš viso nebuvo nurodęs. Teigia, kad, remiantis VTĮ 43 straipsnio 1 dalimi, būtent pareiškėjas turėjo užimti laisvas Bendrojo skyriaus vedėjo pareigas. Nurodo, kad Komisijos teiginiai dėl pareiškėjui priteistos išeitinės išmokos buvo pateikti tik apeliacinės instancijos teismui. Be to, nesutinka, kad turėjo būti taikoma VTĮ 41 straipsnio 4 dalis, kadangi tik DK reglamentuoja teisines pasekmes, kai atleidimas yra neteisėtas. Pamini Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo precedentinę administracinę bylą Nr. A62-1007/2011, kurioje vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką buvo priteistas ne iki darbdavio išregistravimo iš Juridinių asmenų registro, o iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Nurodo, kad laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos, apskaičiuotas pareiškėjo vidutinis darbo dienos užmokestis yra didesnis, nei nurodytas pirmosios instancijos teismo, dėl to jam priteistos mažesnės, nei priklausė, sumos. Mano, kad atsižvelgiant į darbo santykių trukmę, neturėjimą tarnybinių nuobaudų, teisių pažeidimo aplinkybes ir pasekmes, pareiškėjui turėjo būti priteista 50 000 Lt neturtinės žalos. Teigia, kad atleidimo diena laikant paskutinę darbuotojo darbo dieną, kurią jis dirbo, pareiškėjui turėjo būti atlygintas uždelsimas visiškai atsiskaityti nuo faktinio jo atleidimo. Mano, kad teismas nepagrįstai nepriteisė jam turtinės žalos atlyginimo, remdamasis vien tuo, kad pareiškėjo atleidimo diena laikoma teismo sprendimo įsiteisėjimo diena. Paaiškina, kad vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką teismas jam turėjo priteisti nuo 2011 m. gruodžio 31 d., t. y. pirmos dienos, kai jis faktiškai nebedirbo. Mano, kad pirmosios instancijos teismo motyvai turėtų būti papildyti pareiškėjo nurodytais motyvais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsakovų apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl karjeros valstybės tarnautojo atleidimo iš valstybės tarnybos pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą pagrįstumo ir teisėtumo bei jam išmokėtinų piniginių sumų, turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo teismas, be kita ko, nusprendė, jog pareiškėjas Komisijos likvidatoriaus 2011 m. gruodžio 29 d. įsakymu buvo neteisėtai atleistas iš Komisijos Juridinio skyriaus pavaduotojo pareigų, panaikinus valstybės tarnautojo pareigybę.

Bylos duomenimis nustatyta, jog Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos likvidatoriaus 2011 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. P-106 „Dėl D. J. atleidimo“ pareiškėjas 2011 m. gruodžio 31 d. buvo atleistas iš Juridinio skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigų, nukeliant atleidimo datą į 2012 m. vasario 13 d., t. y. kai pasibaigs įspėjimo terminas. Taip pat minėtu Įsakymu buvo nustatyta nuo 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjui mokėti vidutinį darbo užmokestį įspėjimo laikotarpiu iki 2012 m. vasario 13 d., atleidimo dieną mokėti kompensaciją už 4,51 kalendorinių dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų, 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, mokant ją kas mėnesį lygiomis dalimis, praėjus vienam mėnesiui po atleidimo datos (išeitinės išmokos mokėjimas nutraukiamas, jei asmuo įsidarbina valstybės ar savivaldybės įstaigoje, išlaikomoje iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, taip pat iš valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ar iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, ar Lietuvos banke) (b. l. 10).

Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktas nustato, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama. Taigi, sprendžiant dėl pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausia turi būti įvertinta, ar yra realiai įvykęs valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimo faktas.

Biudžetinių įstaigų likvidavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymas (toliau – ir Biudžetinių įstaigų įstatymas), inter alia, 15 straipsnis. Biudžetinių įstaigų įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog sprendimą likviduoti biudžetinę įstaigą priėmusi savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija < ... >, privalo paskirti likvidatorių arba sudaryti likvidacinę komisiją. Likvidatoriumi arba likvidacinės komisijos pirmininku paprastai yra skiriamas biudžetinės įstaigos vadovas (Biudžetinių įstaigų įstatymo 15 str. 4 d.). To paties įstatymo 15 straipsnio 6 dalyje numatyta, jog, jeigu savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija nepriima sprendimo pratęsti biudžetinės įstaigos veiklos laikotarpį ir nepaskiria likvidatoriaus arba nesudaro likvidacinės komisijos, biudžetinės įstaigos vadovas ar Juridinių asmenų registro tvarkytojas turi teisę kreiptis į teismą, kad jis paskirtų biudžetinės įstaigos likvidatorių arba sudarytų likvidacinę komisiją. Nuo sprendimo likviduoti biudžetinę įstaigą priėmimo dienos ji įgyja likviduojamos biudžetinės įstaigos statusą, kurio netenka ją likvidavus ar įstatymų nustatytais atvejais atšaukus sprendimą ją likviduoti (Biudžetinių įstaigų įstatymo 15 str. 8 d.).

Finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatyme, kuris buvo priimtas 2011 m. lapkričio 17 d., o įsigaliojo 2011 m. gruodžio 1 d., numatyta, jog šiuo įstatymu, be kita ko, likviduojama Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija (1 str.). Finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog nuo šio įstatymo įsigaliojimo priežiūros institucija įgyja likviduojamų biudžetinių įstaigų statusą. Taigi Komisija nuo 2011 m. gruodžio 1 d. įgijo likviduojamos įstaigos statusą (Biudžetinių įstaigų įstatymo 15 str. 8 d., Finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymo 1 str. 2 d.). Bylos duomenys patvirtina, jog likviduojamos Komisijos likvidatoriaus funkcijas atliko Komisijos pirmininkas M. Š. (b. l. 54, 56,58). Finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymas įtvirtina, jog likviduojama Komisija visas įstatymų ir kitų teisės aktų jai priskirtas funkcijas atlieka iki 2011 m. gruodžio 31 d. (3 str. 1 d.). Taigi, kaip matyti iš pastarojo įstatymo nuostatų, Komisijoje vykdyti struktūriniai pokyčiai ir Juridinio skyriaus pavaduotojo pareigybės (A lygis, 15 kategorija) panaikinimas buvo realūs, nulemti Komisijos likvidavimo procedūros. Taigi atsakovas turėjo faktinį pagrindą spręsti šią pareigybę užimančio tarnautojo atleidimo klausimą VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Komisijai įgijus likviduojamos biudžetinės įstaigos statusą, naujų pareigybių steigimas ar naujų darbuotojų priėmimas nebuvo galimas. Finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje yra imperatyviai nustatyta, jog Draudimo priežiūros komisijos pirmininkas ir Vertybinių popierių komisijos pirmininkas ir šių komisijų nariai savo pareigas ir toliau eina po šio įstatymo įsigaliojimo iki 2011 m. gruodžio 31 d.; Draudimo priežiūros komisijos pirmininko ir Vertybinių popierių komisijos pirmininko bei šių komisijų narių pareigybės panaikinamos, jų įgaliojimai baigiasi ir jie atleidžiami iš pareigų 2011 m. gruodžio 31 d. Taigi tai, jog nagrinėjamu atveju Komisijoje, paskelbus jos likvidavimą, buvo nutarta pakeisti Komisijos administracijos struktūrą, paliekant tris struktūrinius padalinius (Finansų skyrių, Bendrąjį skyrių ir Bendrojo skyriaus ūkio poskyrį) ir tris etatus (b. l. 54-55), tai, jog tapus laisvai Bendrojo skyriaus vedėjo pareigybei, atlikus neeilinį vertinimą, iš Bendrojo skyriaus vedėjo pavaduotojos į ją buvo paskirta V. G. (b. l. 61), nagrinėjamu atveju neturi reikšmės, kadangi šiuo atveju Komisijos narių, inter alia, pareiškėjo D. J. įgaliojimų baigimasis ir atleidimas iš pareigų 2011 m. gruodžio 31 d. buvo numatytas įstatymu (Finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymo 3 str. 2 d.). Taip pat pažymėtina, jog Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalis ir joje numatytos garantijos likviduojant biudžetinę įstaigą taip pat netaikytinos. Todėl likviduojamos Komisijos likvidatorius Įsakymo 1 punktu pagrįstai pareiškėją atleido iš užimamų pareigų, vadovaudamasis VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu.

ABTĮ 3 straipsnio 2 dalis nustato, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Šiuo aspektu paminėtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-340/2011, 2011 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-1007/2011), kurioje ne kartą pažymėta, kad tam tikros institucijos vidinės organizacinės struktūros projektavimas, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą, atitinkamai yra viešojo administravimo subjekto steigėjo arba viešojo administravimo subjekto vadovo diskrecijos teisė, kuri naudojama, siekiant efektyviai įgyvendinti institucijai priskirtas funkcijas.

Pastebėtina, jog Likviduojamos Komisijos likvidacinės komisijos darbo reglamentas buvo patvirtintas tik 2012 m. sausio 23 d. protokolu Nr. LKP-1 (b. l. 67-68). Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Komisijos likvidavimo procedūros teisėtumo klausimai nėra nagrinėjamos bylos dalykas, todėl teisėjų kolegija šiai aspektais detaliau nepasisakys.

Pasisakydama dėl klausimo (ar įspėjimo terminas turėtų būti pratęstas pareiškėjo atostogų laikotarpiu), teisėjų kolegija pažymi, kad Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis (redakcija, galiojusi Įsakymo priėmimo metu, nuo 2011 m. gruodžio 8 d.) nustatė, jog darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 5 dalį, valstybės tarnautojas negali būti iš pareigų atleistas laikinojo nedarbingumo laikotarpiu ir atostogų metu, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1, 5, 6, 7, 8, 9, 13, 14 ir 16 punktuose ir 2 dalyje nurodytus atvejus. Kaip minėta, pareiškėjas iš valstybės tarnybos buvo atleistas Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, t. y. dėl pareigybės panaikinimo, todėl šis atvejis patenka į Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje numatytas išimtis.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-591/2011), pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teisės norma, kurioje numatyta socialinė garantija, turi prioritetinę reikšmę prieš DK 130 straipsnio 4 dalį. Įvertinus Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas išimtis, matyti, kad atleisti pareigūną iš valstybės tarnybos, kai panaikinama valstybės tarnautojo pareigybė jo atostogų metu nėra draudžiama. Kaip minėta, DK 130 ir 131 straipsniai reglamentuoja darbo sutarties nutraukimo apribojimus, įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą, t. y. tokius teisinius klausimus, kurie valstybės tarnybos santykių nutraukimo atveju yra sureglamentuoti Valstybės tarnybos įstatyme, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo remtis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu ir taikyti DK nuostatas. Todėl priešingai nei nurodo pareiškėjas, atleidimo iš tarnybos diena nėra perkeltina laikotarpiui, atitinkančiam dienų iki įspėjime nurodytos atleidimo iš valstybės tarnybos datos, kai valstybės tarnautojas atostogavo, skaičiui. Tokios praktikos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir kitose bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-3456/2011). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo argumentas dėl atleidimo iš tarnybos datos perkėlimo atmestinas.

VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta, jog valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki pareigybės panaikinimo. Atsižvelgdamas į tai, likviduojamos Komisijos likvidatorius, 2011 m. gruodžio 7 d. įspėjęs pareiškėją apie pareigybės panaikinimą, Įsakymu atleisdamas pareiškėją iš užimamų pareigų nukėlė atleidimo datą į 2012 m. vasario 13 d. (b. l. 10).

Kaip matyti iš Finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymo, struktūriniai pakeitimai Komisijoje buvo numatyti atlikti per tokį terminą, per kurį Komisija objektyviai neturėjo galimybės pranešti pareiškėjui apie jo pareigybės panaikinimą prieš 2 mėnesius, kaip to reikalauja Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalis < ... >, todėl pranešė tik 2011 m. gruodžio 7 d. (b. l. 11). Kadangi Finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymas, priimtas 2011 m. lapkričio 17 d., įsigaliojo tik nuo 2011 m. gruodžio 1 d., Komisijos struktūriniai pertvarkymai buvo numatyti atlikti per trumpesnį terminą nei Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatytas karjeros valstybės tarnautojų, kurių pareigybės naikinamos, garantijų užimti kitas pareigas valstybės tarnyboje terminas. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pranešimo apie pareigybės panaikinimą neįteikimas per Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, nereiškia, jog pareiškėjo atleidimas buvo neteisėtas iš esmės, nes tai kompensuoja atleidimo iš valstybės termino perkėlimas, taikant DK 130 straipsnio nuostatas, kadangi termino perkėlimo laikotarpiu pareiškėjui buvo mokamas jo vidutinis darbo užmokestis. Be to, visu šiuo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintos visos socialinės garantijos, todėl teisėjų kolegija mano, kad pareiškėjo teisės ir teisėti interesai pažeisti nebuvo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A15-822/2004). Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, kadangi nagrinėjamu atveju atsiskaityti su pareiškėju jo atleidimo dieną nebuvo uždelsta.

Pareiškėjas taip pat prašė jam priteisti turtinės bei neturtinės žalos atlyginimą. Patirtą turtinę žalą pareiškėjas siejo su tuo, jog nukėlus pareiškėjo atleidimo datą įspėjimo terminui, pareiškėjas negalėjo pasinaudoti galimybe be konkurso užimti Valstybinės geležinkelio inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos Teisės skyriaus vedėjo A lygio 14 kategorijos pareigų (konkursas paskelbtas 2011 m. sausio 11 d.). Turtinę žalą – 2 394 Lt – pareiškėjas įvardijo kaip vieno mėnesio pareiginę algą pagal minėtą pareigybę. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo.

Bendrai valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-180/2007), bylose dėl valstybės institucijų ar pareigūnų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos žalą (nuostolius) privalo įrodyti pareiškėjas. Todėl nagrinėjamu atveju būtent pareiškėjui kilo pareiga įrodyti, kad egzistuoja nurodytos aplinkybės, t. y. viešosios atsakomybės sąlygos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus, pažymi, jog pranešimo apie pareigybės panaikinimą neįteikimas per Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, nesuponuoja turtinės žalos atsiradimo. Teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų atitikęs ne tik bendruosius, bet ir specialiuosius Valstybinės geležinkelio inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos Teisės skyriaus vedėjo pareigybei keliamus reikalavimus. Taigi, inter alia, įvertinusi kitus byloje pateiktus įrodymus, papildomai atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjui išmokėtina išeitinė išmoka, sprendžia, jog šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė jo nurodytą turtinę žalą ir nėra pagrindo patenkinti šį pareiškėjo reikalavimą. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui nepriteisė turtinės žalos.

Neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kaip ir turtinės žalos atlyginimo priteisimo, atveju būtina nustatyti privalomų viešosios atsakomybės sąlygų egzistavimą, t. y. turi būti nustatyti neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, neturtinė žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir jų pagrindu atsiradusios neturtinės žalos. Teisėjų kolegija pažymi, jog šioje byloje nėra konstatuotų neturtinės žalos atsiradimui būtinų Komisijos neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Nenustačius neteisėtos veikos ir pareiškėjo patirtos žalos, nėra ir būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, todėl valstybei civilinė atsakomybė šiuo atveju nekyla. Kadangi teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą konstatavo, jog pareiškėjo atleidimas iš Komisijos nebuvo neteisėtas, nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju egzistuoja sąlygos viešajai atsakomybei atsirasti. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjui, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas yra keistinas.

Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą atleidžiamam iš pareigų valstybės tarnautojui išmokama iki pareigybės panaikinimo jo gauto vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, atsižvelgiant į valstybės tarnautojo tarnybos valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje stažą (į tarnybos stažą valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje taip pat įskaitomas laikas, kurį valstybės tarnautojas šio Įstatymo 18, 19 ir 20 straipsniuose nustatytais atvejais buvo perkeltas į kitas pareigas, taip pat 43 straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais, kai valstybės tarnautojas iki pareigybės panaikinimo buvo perkeltas į kitas pareigas): iki penkerių metų – 2 mėnesių ( VTĮ 44 str. 2 d. 1 p.). Byloje esantis Komisijos primininko 2007 m. balandžio 6 d. įsakymas Nr. P-39 „Dėl D. J. paskyrimo“ patvirtina, jog nuo 2007 m. balandžio 6 d. pareiškėjas buvo paskirtas į karjeros valstybės tarnautojo Juridinio skyriaus vyresniojo specialisto (10 kategorija) pareigas (b. l. 50), taigi pareiškėjo stažas Komisijoje buvo iki penkerių metų.

Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog šio straipsnio 2 dalyje nustatyta išeitinė išmoka pradedama mokėti praėjus mėnesiui nuo valstybės tarnautojo atleidimo dienos ir mokama kas mėnesį lygiomis dalimis. Jos mokėjimas nutraukiamas, jeigu asmuo pradeda eiti valstybės tarnautojo pareigas ar priimamas į darbą valstybės ar savivaldybės įstaigoje, išlaikomoje iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ar iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, valstybės ar savivaldybės įmonėje, viešojoje įstaigoje, kurių savininkė yra valstybė arba savivaldybė, ar Lietuvos banke. Jeigu asmuo pradeda eiti valstybės tarnautojo pareigas ne pirmą mėnesio dieną, išeitinė išmoka mokama tik už to mėnesio dienas iki priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas ar priėmimo į darbą valstybės ar savivaldybės įstaigoje, išlaikomoje iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ar iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, valstybės ar savivaldybės įmonėje, viešojoje įstaigoje, kurių savininkė yra valstybė arba savivaldybė, ar Lietuvos banke dienos.

Atkreiptinas dėmesys, jog teisinis reguliavimas, kuriuo išeitinė išmoka patalpinta į Valstybės tarnybos įstatymo skyrių, kuris reglamentuoja valstybės tarnautojų socialines ir kitas garantijas, o ne į valstybės tarnautojų darbo užmokestį nustatantį įstatymo skyrių, nėra atsitiktinis, o patvirtinantis, kad išeitinė išmoka nėra susijusi su apmokėjimu už atliktą darbą, jos paskirtis - iš dalies kompensuoti atleistam iš valstybės tarnybos dėl pareigybės panaikinimo valstybės tarnautojui už valstybės tarnautojo statuso praradimą. Nors ši išmoka yra susijusi su valstybės tarnybos teisiniais santykiais (šių santykių nutraukimu), tačiau ji negali būti tapatinama su valstybės tarnautojo darbo pajamoms, kurias jis gauna kaip darbo užmokestį (VTĮ 23 str.) už atliktą darbą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2511/2011).

Byloje esančioje Likviduojamos Komisijos 2012 m. kovo 1 d. pažymoje Nr. (1.1) S-37 „Dėl duomenų pateikimo“ nurodoma, jog pareiškėjo vienos dienos vidutinis darbo užmokestis yra 215,98 Lt, o vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis yra 4 535,58 Lt (b. l. 49). Kitoje Likviduojamos Komisijos 2012 m. balandžio 25 d. pažymoje Nr. (1.1) S-51 „Dėl duomenų pateikimo“ nurodoma, jog pareiškėjo vienos dienos vidutinis darbo užmokestis yra 209,01 Lt, o vidutinis vieno mėnesio darbo užmokestis yra 4 389,21 Lt (b. l. 91). Abejose pažymose vidutinis dienos ir mėnesio pareiškėjo darbo užmokestis yra apskaičiuotas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 „Dėl darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Pastebėtina, jog byloje esant prieštaringiems duomenims dėl pareiškėjo vidutinio darbo užmokesčio, pirmosios instancijos teismas nepagrindė, kodėl rėmėsi būtent vėlesnėmis Komisijos pateiktomis pažymomis, kuriose nurodytas 209,01 Lt vienos dienos vidutinis darbo užmokestis.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimo Nr. 650 „Dėl darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 6.1 punkte nurodyta, jog apskaičiuojant darbuotojo vidutinį darbo užmokestį skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas iš darbo atleistas 2011 m. gruodžio 31 d., t. y., nuo to laiko jis faktiškai nebedirbo ir nebevykdė savo pareigybės aprašyme numatytų funkcijų, tačiau vidutinis darbo užmokestis jam buvo apskaičiuotas įtraukiant 2012 m. sausio mėnesį priskaitytas sumas (b. l. 94). Taigi spręstinas klausimas, koks laikotarpis šioje specifinėje situacijoje turėtų būti imamas, apskaičiuojant pareiškėjo vidutinį darbo užmokestį. Taip pat atsižvelgtina ir į tai, jog pareiškėjo atleidimo iš darbo data buvo nukelta į 2012 m. vasario 13 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esant prieštaravimams bei nesant pakankamai duomenų, leidžiančių teisingai apskaičiuoti vidutinį darbo užmokesčio dydį, šioje dalyje byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kadangi priklausomai nuo to, koks pareiškėjo vidutinis vienos dienos darbo užmokestis (209,01 Lt ar 215,98 Lt) spręstina, ar dviejų mėnesių išeitinė išmoka pareiškėjui apskaičiuota teisingai. Be to, būtina patikslinti, ar pareiškėjui buvo išmokėta vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio išmoka (likusi išeitinės išmokos dalis) už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 14 d. iki 2012 m. balandžio 14 d., kuomet pareiškėjas dar nedirbo valstybės tarnyboje, nes minėto fakto nustatymas reikšmingas galutiniam priteistinų išmokų sumų apskaičiavimui. Dėl šios priežasties bylos dalis dėl vidutinio darbo užmokesčio nustatymo ir dalies išeitinės išmokos išmokėjimo priteisimo grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 2 p.).

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog ginčijamas likviduojamos Komisijos likvidatoriaus Įsakymas, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų dėl pareigybės panaikinimo, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis turi būti paliktas galioti. Pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė teisės nuostatas, susijusias su valstybės tarnautojų atleidimu likviduojant biudžetinę įstaigą, padarė neteisingą išvadą dėl Įsakymo teisėtumo, nepagrįstai priteisė neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėto atleidimo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, o bylos dalis dėl vidutinio darbo užmokesčio nustatymo ir dalies išeitinės išmokos išmokėjimo priteisimo grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktais,

n u t a r i a:

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 11 d. sprendimą.

Sprendimą dalyse, kuriose pareiškėjo D. J. atleidimas iš valstybės tarnybos Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijoje 2011 m. gruodžio 29 d. Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos likvidatoriaus įsakymu Nr. P-106 „Dėl D. J. atleidimo“ pripažintas neteisėtu, pareiškėjas D. J. laikytas atleistu iš Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos Juridinio skyriaus vedėjo pavaduotojo (A lygis, 15 kategorija) pareigų pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalį (teismo sprendimu) nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priteista iš atsakovės Lietuvos valstybės pareiškėjui D. J. 12 749,61 Lt (dvylika tūkstančių septyni šimtai keturiasdešimt devyni litai 61 centas) vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. vasario 14 d. iki 2012 m. gegužės 11 d., vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. gegužės 12 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjo dienos, skaičiuojant po 209,01 Lt (du šimtai devyni litai 1 centas) už kiekvieną darbo dieną, dirbant 5 darbo dienų savaitę su dviem poilsio dienomis, 4 389,21 Lt (keturi tūkstančiai trys šimtai aštuoniasdešimt devyni litai 21 centas) išeitinę išmoką, 200 Lt (du šimtai litų) neturtinei žalai atlyginti, panaikinti.

Sprendimą dalyje dėl išeitinės išmokos priteisimo grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė