2025-05-21 Nr. AB-8984-3-64-3-00719-2025-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-581-1047/2025

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00719-2025-2

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. gegužės 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Ryčio Krasausko, Beatos Martišienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. balandžio 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Mažeikių rajono savivaldybės merui dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas P.V. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės mero 2024 m. gruodžio 31 d. raštą Nr. R8-4396 (toliau – ir Raštas) bei įpareigoti Mažeikių rajono savivaldybės merą iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2024 m. lapkričio 29 d. kreipimąsi dėl sąžiningumo.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. balandžio 9 d. nutartimi pareiškėjo P. V. skundą atsisakė priimti.

Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

Teismas nurodė, kad pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant jų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams yra priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis; administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami rekomendacinio, informacinio, konstatuojamojo pobūdžio viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai. Teismas taip pat akcentavo, kad ginčijamo akto kvalifikavimo ir teisinio vertinimo negali lemti vien formalūs kriterijai – jo pavadinimas, nurodyta apskundimo tvarka ir panašiai, o išvada, ar dėl akto gali būti paduotas skundas administraciniuose teismuose, turi būti daroma atsižvelgiant į tokio sprendimo turinį.

Teismas iš pateiktų skundo priedų nustatė, kad pareiškėjas 2024 m. lapkričio 29 d. raštu kreipėsi į Mažeikių rajono savivaldybės merę, kuri 2024 m. gruodžio 31 d. raštu Nr. R8-4396 atsakė į kreipimąsi ir nurodė, kad jis nekonkretus ir nesuprantamas, negalima suprasti prašymo esmės, argumentų, pagrindo ir dalyko, raštas nenuoseklus ir chaotiškas.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo 2024 m. lapkričio 29 d. rašte nėra konkrečiai įvardinta jo prašoma suteikti informacija ar administracinė paslauga, nėra nurodomos aplinkybės apie galimai pažeidžiamas jo teises ir teisėtus interesus, todėl darė išvadą, jog Mažeikių rajono savivaldybės merės 2024 m. gruodžio 31 d. raštu Nr. R8-4396 pareiškėjui nebuvo nustatytų privalomų įpareigojimų, jam nebuvo pritaikytos poveikio priemonės, juo nebuvo sukurtos ar atimtos teisės ar pareigos, taigi, skundžiamas raštas pareiškėjui nesukuria tiesioginių teisinių pasekmių. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjo skundas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skundus su tapačiu reikalavimu jau buvo pateikęs Regionų administraciniam teismui administracinėse bylose Nr. eI3-8054-931/2025, eI3-8672-631/2025, eI3-9045-621/2025, eI3-9357-931/2025, eI3-10002-809/2025, eI3-10324-952/2025 ir kt., kuriose teismas nutartimis atsisakė pareiškėjo skundus priimti.

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. balandžio 9 d. nutartį ir grąžinti pareiškėjo skundą nagrinėti tam pačiam teismui.

Pareiškėjas paaiškina, kad teismas suvaržė jo Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtintą teisę kreiptis į teismą. Pareiškėjo vertinimu, teismas nepagrįstai bylos iškėlimo stadijoje pasisakė dėl ginčo esmės.

Pareiškėjas prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl įstatyminės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo / realizavimo (ABTĮ 4 str.).

Pareiškėjas taip pat prašo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. kovo 19 d. nutarties Nr. eAS-251-520/2025 ir 2025 m. balandžio 9 d. nutarties Nr. eAS-397-968/2025 pagrindu „priimti atskirąją nutartį (dėl: teisės – į teisminę gynybą, neva – praleisto termino, pareigos – pradėti ir išnagrinėti (ABTĮ 10–11 str.) bylą ir pan.), ją pateikiant Regionų administracinio teismo rūmų pirmininkui (ABTĮ 110 str. 1 d.) ir Aukščiausiojo Teismo Pirmininkui (TĮ 59 str. 1 d. 2–3 p., 2 d.), Teisėjų Garbės teismui“.

Pareiškėjas 2025 m. gegužės 20 d. pateikė teismui prašymą, kuriame prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą; „Pripažinti, kad teiginiai, pateikti – Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021 išaiškinta: Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai. – čia, šiuo atveju – prasilenkia ne tik su tiesa, bet ir morale – neatitinka faktinės čia, tikrovės.“ „Pripažinti, kad tomis, laiko ir įstatymų apibrėžtomis ribomis, nagrinėjant čia (teisme) esančių administracinių / tarnybinių ginčų, darbinių santykių, sąmoninga tyčia, įšaldytas bylas, ne tik neatitinka virš nurodytų teiginių, elementarios moralės, vertybių sistemos / skalės, bet ir, demokratinės valstybės, kurioje čia gyvenu, sampratos/esmės“.

Pareiškėjas taip pat pakartoja atskirajame skunde pateiktą prašymą dėl atskirosios nutarties priėmimo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. balandžio 9 d. nutarties, kuria, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, ši teisė turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų įstatymuose nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų bei procesinių reikalavimų. Teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – Administracinių bylų teisenos įstatyme) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

Teismas, sprendžiantis skundo (prašymo) priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant, ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-42-492/2020, 2023 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-601-502/2023). Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant, teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jeigu teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte yra nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, nustatyta, kad tapatų pareiškėjo skundą Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu atsisakyta priimti Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI3-8054-931/2025, kuri palikta nepakeista Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. kovo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-374-1188/2025. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Rašte pareiškėjui nėra numatyta jokių privalomų vykdyti įpareigojimų, duota nurodymų ar išdėstyta kitokių Mažeikių rajono savivaldybės mero sprendimų, galinčių turėti įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms, todėl jo skundą pagrįstai atsisakė priimti Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-374-1188/2025 yra įsiteisėjusi, o joje nustatyta aplinkybė, kad pareiškėjo skundžiamas Raštas yra informacinio pobūdžio ir negali būti nagrinėjamas ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 57 str. 2 d.), be to, išnagrinėtas tapatus klausimas dėl pareiškėjo skundo (pareiškimo), kuriuo ginčijamas Raštas ir prašoma įpareigoti viešojo administravimo subjektą iš naujo ir tinkamai išnagrinėti pareiškėjo kreipimąsi (dėl Mažeikių rajono savivaldybės tarybos, mero, administracijos veiksmų / neveikimo), nepriimtinumo nagrinėti. Pažymėtina, kad ABTĮ 16 straipsnio 1 dalis nustato, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju šioje byloje skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą (pareiškimą) atsisakė priimti, naikinti nėra pagrindo, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimą). Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje yra nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina bei precedentais. Taigi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktais išaiškinimais yra būtina vadovautis ne tik žemesnės instancijos teismams, bet ir pačiam šiam teismui. Ypač tai aktualu šiuo atveju, kai pareiškėjas nekartą kreipiasi į teismą su reikalavimu panaikinti atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės mero 2024 m. gruodžio 31 d. raštą Nr. R8-4396 bei įpareigoti Mažeikių rajono savivaldybės merą iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2024 m. lapkričio 29 d. kreipimąsi dėl sąžiningumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-374-1188/2025, 2025 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-398-629/2025, 2025 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-423-492/2025, 2025 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-487-520/2025, 2025 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-496-629/2025 ir kt.).

Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija paaiškina, jog ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai; kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymuose nenurodo, dėl kokio konkretaus įstatymo (jo dalies), kuris yra taikytinas šioje byloje, prieštaravimo Konstitucijai turėtų būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

ABTĮ 110 straipsnio 1 dalis nustato, jog jeigu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos ir asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, priima atskirąją nutartį, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą pagal atskirajame skunde apibrėžtas ribas, nenustatė faktinio ir teisinio pagrindų priimti atskirąją nutartį dėl pareiškėjo nurodomų aplinkybių. Dėl to netenkinamas pareiškėjo prašymas priimti atskirąją nutartį.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. balandžio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Virginija Volskienė