2016-02-03 Nr. AB-2446-3-61-3-01363-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1835-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01363-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas E. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Viešojo saugumo tarnyba), 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2013 m. gruodžio 13 d. jis buvo konvojuojamas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) kartu su asmeniu (kaip vėliau paaiškėjo – S. S. (S. S.)), kuris sirgo pavojinga užkrečiama liga – tuberkulioze (TBC), taip pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas pažymėjo, kad minėtas asmuo etapo metu automobilyje „Volkswagen“ buvo patalpintas į kamerą Nr. 5, kuri nėra visiškai uždara, kadangi kameros apačioje yra ventiliacijos angos ir oras cirkuliuoja laivai visame automobilio kėbule. Be to, tvirtino, kad nors minėtas asmuo turėjo veido kaukę, didžiąją kelio dalį jis važiavo be jos, nuolat kosėjo, čiaudėjo. Dėl nurodytų atsakovo veiksmų pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą, t. y. baisius išgyvenimus dėl savo sveikatos ir gyvybės, nepatogumus, stresą, buvo pažemintas jo orumas ir garbė.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Viešojo saugumo tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 12–14) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Viešojo saugumo tarnyba atsiliepime į skundą ir teismo posėdžio metu nurodė, kad visas įstaigos tarnybinis transportas, taip pat ir specialusis transportas, skirtas asmenims konvojuoti, naudojamas remiantis teisiniais dokumentais: transporto priemonės registracijos liudijimais su paskirties nurodymu ir kasmetinės techninės apžiūros ataskaitomis su transporto priemonės paskirties nurodymu.

Visuose specialiosios paskirties automobiliuose asmenims konvojuoti yra pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus įrengtos kameros, taip pat įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, yra įrengti atsarginiai išėjimai, elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai, kiekvienoje specialiojoje transporto priemonėje yra pritvirtinti du gesintuvai (po vieną kabinoje ir kėbule prie įėjimo / išėjimo). Be to, paaiškino, kad asmenų konvojavimas Lietuvos Respublikoje vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d.

įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). Kitų teisės aktų, reglamentuojančių konvojavimo eigą, nėra. Šiame kontekste pažymėjo, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyriui atlikus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimus nenustatyta, jog specialiosios paskirties automobilių kamerose esanti aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenims. Dėl vienų konvojuojamųjų izoliavimo nuo kitų pabrėžė, kad Viešojo saugumo tarnyba besąlygiškai užtikrina, jog specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius – tiek bendras skaičius, tiek skaičius pagal atskiras kameras.

Jeigu bendras reikalingų konvojuoti asmenų skaičius artėja prie kritinės ribos, skiriamos papildomos transporto priemonės, kurios besąlygiškai užtikrina tiek bendrą asmenų pervežimą, tiek izoliaciją pagal papildomus kriterijus (režiminius, operatyvinius, medicininius), arba atsisakoma priimti konvojuojamuosius ir apie tai padaromas įrašas konvojaus kelionės žiniaraštyje. Kartu atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, manydamas, jog jo konvojavimas vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, konvojaus metu galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ar raštu.

Remiantis Konvojavimo taisyklių 137 punktu, konvojaus viršininkas apie tai daro įrašus konvojaus kelionės žiniaraštyje. Tačiau Viešojo saugumo tarnyba neturi duomenų apie nežmonišką ir žeminantį pareigūnų elgesį konvojavimo metu. Pareiškėjo skundžiamo konvojaus dokumentacijoje pažymėta, kad konvojuojamieji pretenzijų neturėjo, o konvojaus tarnyba vyko be įvykių. Tuo tarpu pavojinga užkrečiama liga sergantis asmuo S. S. buvo konvojuojamas atskiroje uždaroje spec. automobilio kameroje Nr. 5, o kitoje uždaroje kameroje Nr. 4 buvo konvojuojamas pareiškėjas, todėl joks pavojus jo sveikatai ir gyvybei nekilo bei jokių neigiamų pasekmių tokios konvojavimo sąlygos jam nesukėlė ir negalėjo sukelti.

Atsižvelgusi į tai, Viešojo saugumo tarnyba tvirtino, kad nagrinėjamu atveju jokių neteisėtų veiksmų atsakovas neatliko. Be to, atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių jam sukeltus sveikatos sutrikimus bei priežastinį ryšį tarp jų ir konvojavimo sąlygų. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, Viešojo saugumo tarnyba manė, kad šiuo atveju nėra Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimu (b. l. 61–65) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad Konvojavimo taisyklių 103.7 punkte nustatyta, jog konvojuojamieji vežami specialiu transportu laikantis šių reikalavimų: sergantys pavojinga ar ypač pavojinga žmonių užkrečiamąja liga – atskirai nuo kitų konvojuojamųjų (jeigu tai pažymėta jų asmens bylos pažymoje). Tuo tarpu byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas 2013 m. gruodžio 13 d. buvo konvojuojamas iš Lukiškių TI-K į Pravieniškių PN-AK, tuo pačiu konvojumi vyko ir S. S., kuris sirgo pavojinga užkrečiama liga. Apie tai, kad minėtas asmuo serga pavojinga užkrečiama liga, buvo pažymėta Laivės atėmimo vietų ligoninės Asmens bylos pažymoje.

Remiantis byloje esančiais duomenimis, pareiškėjas 2013 m. gruodžio 13 d. buvo konvojuojamas Viešojo saugumo tarnybos eksploatuojamu spec. automobiliu „Volkswagen Crafter 50“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), šios aplinkybės neginčijo ir pareiškėjas. Minėtas automobilis atitiko techninius reikalavimus, jame yra 13 sėdimų vietų ir 2 atskiros visiškai uždaros kameros, t. y. vienvietė uždara kamera Nr. 5 ir dvivietė uždara kamera Nr.

4. Kaip patvirtino pareiškėjas, 2013 m. gruodžio 13 d. jis buvo konvojuojamas dvivietėje uždaroje kameroje Nr. 4, o S. S. – vienvietėje uždaroje kameroje Nr. 5. Šias aplinkybes patvirtino ir atsakovo atstovas. Teismo posėdžio metu liudytojas J. Z. nurodė, kad tiek kamera Nr. 4, tiek kamera Nr. 5 minėtame automobilyje yra visiškai uždaros kameros, jų sienos yra plastikinės, yra rakinamos durys ir visais atvejais, taip buvo ir 2013 m. gruodžio 13 d., kai konvojuojamas sergantis asmuo, jis patalpinamas į uždarą vienvietę kamerą, tiek dėl kitų konvojuojamų asmenų, tiek ir dėl lydinčių pareigūnų saugumo.

Šiame kontekste teismas kartu akcentavo, kad Konvojavimo taisyklių 146 punkte numatyta, jog specialiajame automobilyje, specialiajame autobuse inter alia turi būti: veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m3/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai) (Konvojavimo taisyklių 146.4 p.). Atitinkamai byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad atlikti ventiliacijos efektyvumo matavimai minėtame specialios paskirties automobilyje parodė, jog ventiliacija atitinka Konvojavimo taisyklių 146.4 punkto reikalavimus.

Taigi, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodytos netinkamo jo konvojavimo aplinkybės nepasitvirtino, pareiškėjas buvo konvojuojamas atskirai nuo pavojinga užkrečiama liga sergančiojo asmens, nepažeidžiant Konvojavimo taisyklių 103.7 punkte nustatytų reikalavimų. Teismas papildomai akcentavo, kad Konvojavimo taisyklių 99.4 punkte numatyta, jog be asmens sveikatos priežiūros specialisto, turinčio priemones būtinajai medicinos pagalbai teikti, palydos konvojuoti nepriimami ligoniai, vadovaujantis atitinkama gydytojo (bendruomenės slaugytojo) išvada, įrašyta konvojuojamojo asmens pažymoje.

Tačiau šiuo atveju S. S. Asmens bylos pažymoje tokio įrašo nebuvo, o joje esantis įrašas, jog asmuo serga pavojinga užkrečiama liga ir gali vykti, nustatė atsakovui pareigą vežti asmenį atskirai nuo kitų konvojuojamųjų. Šiuo aspektu teismas dar kartą pažymėjo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog atsakovas Konvojavimo taisyklių reikalavimus įvykdė tinkamai, patalpindamas sergantį asmenį į atskirą visiškai izoliuotą spec. automobilio „Volkswagen Crafter 50“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kamerą Nr. 5, o duomenų, jog S. S. važiuodamas ne visą laiką dėvėjo apsauginę veido kaukę, byloje nėra, tai tik deklaratyvūs ir jokiais objektyviais įrodymais nepagrįsti pareiškėjo teiginiai.

Dėl konvojavimo taisyklių pažeidimo nustatyta tvarka pareiškėjas nereiškė skundų, kas leistų tikrinančioms institucijoms ir / ar teismui surinkti įrodymus apie pažeidimą. Be to, pareiškėjas patvirtino, jog tuo metu konvojavimo pareigūnams jokių skundų dėl minėtų konvojavimo sąlygų nereiškė, šias aplinkybes patvirtino ir liudytojas J. Z.. Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra įrodytas atsakovo netinkamas veikimas ar neveikimas, todėl nesant vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo.

Dar daugiau, teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto, todėl padarė išvadą, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos, yra atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas E. P. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 72–74), prašydamas panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos, 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė klaidingas ir nepagrįstas išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, todėl priėmė ydingą sprendimą. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas, pateiktas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, jog tuberkuliozė plinta oru, taip pat liečiant tuos pačius daiktus, kuriuos lietė ligonis, o visi konvojuojamieji kvėpuoja tuo pačiu oru, įlipdami ir išlipdami iš konvojaus liečiasi prie tų pačių automobilio vietų, todėl tik atsitiktinumo dėka pareiškėjas nesusirgo sunkia užkrečiama liga. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju jis turėjo būti nekonvojuojamas kartu su sunkia užkrečiama liga sergančiu asmeniu, o to nepadarius, buvo pažeistas Konvojavimo taisyklių 103.7 punktas ir egzistuoja visos sąlygos, būtinos valstybės civilinei atsakomybei atsirasti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamo jo konvojavimo pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, kadangi jis 2013 m. gruodžio 13 d. iš Lukiškių TI-K į Pravieniškių PN-AK buvo konvojuojamas kartu su sunkia užkrečiama liga (tuberkulioze) sergančiu asmeniu, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Juolab kad pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai (b. l. 15–32, 46–49), kuriuos paneigiančių duomenų pareiškėjas nepateikė.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi prašydamas priteisti jam neturtinės žalos, kurią jis siejo su teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis jo konvojavimo sąlygomis, atlyginimą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, byloje surinktus įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad pareiškėjas 2013 m. gruodžio 13 d. iš Lukiškių TI-K į Pravieniškių PN-AK buvo konvojuojamas nepažeidžiant teisės aktų, inter alia Konvojavimo taisyklių 103.7 punkto, reikalavimų. Tuo tarpu pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, jog visi konvojuojamieji kvėpuoja tuo pačiu oru, įlipdami ir išlipdami iš konvojaus liečiasi prie tų pačių automobilio vietų, todėl tik atsitiktinumo dėka pareiškėjas nesusirgo sunkia užkrečiama liga (tuberkulioze), grindžiami tik prielaidomis, o teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis (ABTĮ 57 str., 86 str. 2 d.).

Šiame kontekste pabrėžtina, kad Konvojavimo taisyklių 103.7 punktas numato, jog konvojuojamieji vežami specialiuoju transportu laikantis šių reikalavimų: sergantys pavojinga ar ypač pavojinga žmonių užkrečiamąja liga – atskirai nuo kitų konvojuojamųjų (jeigu tai pažymėta jų asmens bylos pažymoje). Atitinkamai nagrinėjamu atveju byloje neginčijamai nustatyta, kad 2013 m. gruodžio 13 d. specialiuoju automobiliu „Volkswagen Crafter 50“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tuberkulioze sergantis asmuo – S. S. – buvo konvojuojamas atskiroje izoliuotoje kameroje Nr. 5, tuo tarpu pareiškėjas – kitoje atskiroje uždaroje kameroje Nr. 4, t. y. minėtas sergantis asmuo buvo konvojuojamas atskirai (izoliuotas) nuo kitų konvojuojamųjų, be to, jis dėvėjo apsauginę veido kaukę, o byloje nėra duomenų, jog S. S. konvojaus metu ją dėvėjo ne visą laiką, ar kad pareiškėjas dėl to raštu arba žodžiu buvo pareiškęs pretenzijas, kurios, vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 107 ir 137 punktais, turi būti įrašomos į konvojavimo dokumentus.

Kartu pabrėžtina, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog minėtame specialiajame transporte, kuriuo šiuo atveju buvo konvojuojamas pareiškėjas, atlikti ventiliacijos efektyvumo matavimai patvirtina, jog ventiliacija atitinka Konvojavimo taisyklių 146.4 punkto reikalavimus, t. y. įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m3/h lauko oro vienam asmeniui (b. l. 21–24). Taigi, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, jog jis tuberkulioze užsikrėsti galėjo kvėpuodamas tuo pačiu oru, kaip ir visiškai atskiroje kameroje konvojuotas tuberkulioze sergantis asmuo – S. S., atmestini kaip nepagrįsti.

Juolab kad iš specialiojo automobilio „Volkswagen Crafter 50“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kėbulo kamerų, skirtų konvojuojamiesiems pervežti, schemos (b. l.

27) matyti, kad visose kamerose, įskaitant ir kameras Nr. 4 bei Nr. 5, yra įrengtos visiškai atskiros ventiliacijos angos.

Apibendrinant, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kurias patvirtina byloje esantys įrodymai, padarė išvadą, jog ginčo atveju konvojuojant pareiškėją buvo laikytasi visų Konvojavimo taisyklių reikalavimų, buvo užtikrintas saugus pareiškėjo transportavimas, kuris buvo vykdomas specialiai tam pritaikytu transportu, t. y. byloje nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas) pareiškėjo konvojavimo sąlygų aspektu, todėl nėra vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, taigi nėra ir pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Atitinkamai šiuo atveju, nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo), kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas yra betikslis, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius