2025-03-05 Nr. AB-4333-3-61-3-05274-2024-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1548-815/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05274-2024-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(N)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. kovo 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Laimučio Alechnavičiaus, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. K. (K. K.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. vasario 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. 24S206835 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas teigė, kad (duomenys neskelbtini) jį persekioja privatūs asmenys, kuriems jis skolingas. Paaiškino, kad privalėjo išvykti iš kilmės valstybės, nes jam nuolat grasino ir šantažavo, o kilmės valstybėje policija negali jo apginti, nes policijos pareigūnai tinkamai neatlieka savo pareigų. Be to, pareiškėjas į kilmės valstybę negali grįžti ir dėl Europos Sąjungoje (toliau – ir ES) pateikto prieglobsčio prašymo, nes asmenys, kurie ES valstybėje pateikė prieglobsčio prašymus, (duomenys neskelbtini) persekiojami, baudžiami laisvės atėmimo bausme, kankinami.

3. Pareiškėjas nesutiko su Migracijos departamento išvada, kad jis nepatikimas. Pažymėjo, jog nepiktnaudžiavo prieglobsčio procedūra, prieglobsčio prašymą pateikė per 2 mėn. nuo atvykimo į ES. (duomenys neskelbtini) buvo teisėtai ir ten jautėsi saugus, o vien tai, kad jis nedelsdamas neprašė suteikti prieglobsčio, nesudaro pagrindo išvadai, jog kilmės valstybėje pareiškėjui negresia pavojus. Taip pat nurodė, kad Migracijos departamentui pateikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo darbo pagrindu, nes kilmės valstybėje jam grėsė persekiojimo pavojus. Vadovaudamasis Migracijos departamento surinkta kilmės valstybės informacija, pareiškėjas tvirtino, kad (duomenys neskelbtini) buvo užfiksuoti atvejai, kai asmenys, prašę prieglobsčio (duomenys neskelbtini), buvo grąžinti į (duomenys neskelbtini), kurioje buvo kankinami, teisiami bei kaltinami terorizmu, todėl, jo nuomone, yra pagrįsta ir reali baimė, kad grąžinus pareiškėją į kilmės valstybę, jam gali grėsti persekiojimas dėl Lietuvos Respublikoje pateikto prieglobsčio prašymo.

4. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas formaliai atmetė pareiškėjo prieglobsčio prašymo teiginius, nerinko kilmės valstybės informacijos apie policijos veiklą (duomenys neskelbtini), korupciją, gebėjimą padėti asmenims ir išaiškinti nusikalstamas veikas, o tai lėmė nepagrįsto Sprendimo priėmimą. Atsakovas su juo nebendradarbiavo, neprašė patikslinti prieglobsčio prašymo motyvų, nesilaikė Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, (toliau – ir Tvarkos aprašas) 99 punkto reikalavimų.

5. Pareiškėjas teismo taip pat prašė patikrinti ir kitą skundžiamo Sprendimo dalį, t. y. dėl papildomos apsaugos nesuteikimo. Teigė, jog Migracijos departamento išvados dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos nesuteikimo nepagrįstos. Pareiškėjas taip pat nesutiko su jo išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos ir nustatytu draudimu atvykti į Lietuvos Respubliką.

6. Pareiškėjo vertinimu, Migracijos departamento padaryti pažeidimai, t. y. priimtos neteisingos išvados, netinkamas kvalifikavimas ir kt., negali būti ištaisyti teismo, todėl prašė skundžiamą Sprendimą panaikinti, o Migracijos departamentą įpareigoti iš naujo visapusiškai ištirti ir įvertinti pareiškėjo prieglobsčio prašymą ir byloje esančius įrodymus, esant poreikiui atlikti papildomus procedūrinius veiksmus bei priimti sprendimą iš naujo.

7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas teigė, jog pareiškėjas neatitiko Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1–2 dalies bei 3 dalies reikalavimų, t. y. nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad pareiškėjo profilis ir individualios aplinkybės sąlygotų realią persekiojimo riziką grįžimo į kilmės valstybę atveju, nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjui gresia persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, kad grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika, nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė.

9. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvas dėl finansinės skolos privatiems asmenims nėra siejamas su 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalies priežastimis. Pareiškėjo pasakojimo dalis apie priežastis, privertusias jį išvykti iš kilmės valstybės nebuvo detali ir nuosekli. Pareiškėjas vengė atsakyti į Migracijos departamento pareigūno užduodamus klausimus, teikė abstrakčius ir skurdžius paaiškinimus, o pareiškėjo pasakojimo metu nurodytos aplinkybės, Migracijos departamento nuomone, nelemia išvados, kad (duomenys neskelbtini) institucijos nesugeba užtikrinti arba neužtikrina savo piliečių saugumo nuo individualių persekiojimo veiksmų ir pavienių asmenų.

10. Atsakovas nurodė, jog tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, kad pareiškėjui kilmės šalyje gresia persekiojimui prilygstantys veiksmai, o pareiškėjo deklaruojama baimė patirti persekiojimą kilmės šalyje nelaikytina visiškai pagrįsta. Pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo, bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais).

11. Atsakovas pažymėjo, kad neturi pareigos rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, o nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, bet individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės kontekste.

12. Atsakovas pareiškėjo teiginius, jog užsienietis prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo teikė siekdamas išvengti grėsmės kilmės valstybėje, vertino kaip gynybinę poziciją.

13. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad kilmės valstybėje jam gresia persekiojimas dėl ES pateikto prieglobsčio prašymo, jog Migracijos departamentas nesilaikė bendradarbiavimo pareigos, nevisapusiškai ištyrė ir tinkamai neįvertino visų aplinkybių visumos. Vadovaudamasis informacija apie padėtį (duomenys neskelbtini), Migracijos departamentas pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) su persekiojimu susidūrė politiniai aktyvistai, žurnalistai, LGBTQI+ bendruomenė, religinės mažumos bei žmogaus teisių gynėjai, tačiau pareiškėjas nei vienai iš nurodytų asmenų grupių nepriklauso. Be to, prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūra yra konfidenciali ir Migracijos departamentas tokia informacija nesidalina su kilmės valstybės ar trečiųjų šalių institucijomis. Akcentavo, jog pareiškėjui apklausos metu buvo užduodami patikslinamieji klausimai, apklausa buvo išsami, detali. Migracijos departamento nuomone, pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad jo baimė dėl grįžimo į kilmės valstybę yra reali ir pagrįsta, nes ginčijamame Sprendime be kitų pareiškėjo nurodytų aplinkybių buvo išanalizuota ir ši baimė, įvertinus ne tik pareiškėjo paaiškinimus, bet ir kilmės valstybės informaciją.

II. 14. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2025 m. vasario 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

15. Teismas nustatė šias ginčui svarbias aplinkybes:

15.1. Pareiškėjas, kuris yra (duomenys neskelbtini) pilietis, ketindamas įsidarbinti uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė) pagal profesiją, kuri nėra įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą, ir dėl to pareiškėjui reikalingas Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimas dėl atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, t. y. tinkuotoju, 2023 m. birželio 1 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

15.2. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2023 m. rugpjūčio 29 d. priėmė sprendimą Nr. 23S141032, kuriuo pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

15.3. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 2023 m. gruodžio 4 d. priėmė sprendimą Nr. 23S217354, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760285783, galiojantį iki 2025 m. rugpjūčio 18 d., nes duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir su pareiškėju nebuvo sudaryta darbo sutartis.

15.4. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (toliau – ir SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006, (toliau – ir SIS reglamentas) 24 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalies c punktu, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) 15 punktu, Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintų Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 11 ir 14 punktais, 2023 m. gruodžio 21 d. priėmė sprendimą Nr. 23S231422, kuriuo nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 m. ir įtraukti perspėjimą į SIS dėl draudimo atvykti 3 m.

15.5. Pareiškėjas 2024 m. balandžio 17 d. buvo perduotas Lietuvos Respublikai pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (toliau – ir Dublino III reglamentas). Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką buvo grąžintas iš (duomenys neskelbtini), kurioje pateikė prieglobsčio prašymą.

15.6. Pareiškėjas 2024 m. balandžio 18 d. pateikė prieglobsčio prašymą Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Prašymas), kuriame nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietis, (duomenys neskelbtini), nevedęs, išpažįsta islamo religiją, nepriklauso jokiai etninei grupei ir politinei partijai, vidurinio išsilavinimo, pagal profesiją – kinologas, iš kilmės valstybės išvykęs 2023 m. spalio 8 d. Paaiškino, jog (duomenys neskelbtini) pralošė 200 000 JAV dolerių, o kreditoriai nustatė sąlygą praloštus pinigus grąžinti per vieną mėnesį. Negalėdamas grąžinti skolos ir bijodamas susidorojimo, pareiškėjas išvyko į (duomenys neskelbtini), o iš jos į (duomenys neskelbtini), nes (duomenys neskelbtini) jam taip pat buvo nesaugu, ir (duomenys neskelbtini) pateikė prieglobsčio prašymą. Pareiškėjas pažymėjo, jog (duomenys neskelbtini) į jo namus ateina asmenys, kuriems jis skolingas ir jo ieško.

15.7. Migracijos departamentas 2024 m. balandžio 19 d. priėmė sprendimą Nr.24S104191, kuriuo nusprendė nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį iš esmės skubos tvarka.

15.8. Pareiškėjas 2024 m. rugpjūčio 6 d. vykusios apklausos metu nurodė, kad 2023 m. kortomis pralošė didelę pinigų sumą ir pasiskolintus 2 000 JAV dolerių, mašiną, namą. Vengdamas kreditorių, 2023 m. spalio 8 d. jis išvyko į (duomenys neskelbtini), o 2023 m. spalio 8 d., gavęs vizą – į (duomenys neskelbtini), kurioje pateikė prašymą suteikti prieglobstį, nes bijojo grįžti į kilmės valstybę. Pareiškėjas paaiškino, jog iki išvykimo iš kilmės valstybės gyveno (duomenys neskelbtini) gatvėje, (duomenys neskelbtini) kaime (duomenys neskelbtini) rajone. Iš šeimos narių sužinojo, kad 2024 m. kovo 6–7 d. kreditoriai padegė jo šeimos namą. Akcentavo, kad I. B., su kuriuo pareiškėjas žaidė kortomis, (duomenys neskelbtini) nužudė žmogų ir pabėgo į (duomenys neskelbtini). Dėl grasinimų ir padegto namo į policiją nesikreipė, kadangi kreiptis į policiją pagalbos nematė prasmės. Tvirtino, kad grįžti į kilmės šalį negali, nes gali būti nužudytas arba pasodintas į kalėjimą. Pareiškėjas nurodė, jog kilmės valstybėje yra paieškomas, į jo tėvų namus ateina milicijos pareigūnai, kurie, pareiškėjo nuomone, dėl pateikto prieglobsčio prašymo jo ieško.

15.9. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 m. nuo išsiuntimo dienos, įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 m. nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) vykdyti pareiškėjo išsiuntimą.

16. Įvertinęs Įstatymo, Tvarkos aprašo nuostatas, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas nurodė, jog byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Pažymėjo, kad byloje pripažįstama aplinkybė, jog pareiškėjas yra už savo kilmės valstybės ribų.

17. Teismas akcentavo, jog pareiškėjas persekiojimo grėsmę siejo su privačiais asmenimis, kuriems yra skolingas ir kilmės valstybės valdžios institucijomis dėl ES valstybėje pateikto prieglobsčio prašymo.

18. Teismas taip pat nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog 2023 m. rugsėjo 6 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760285783 (toliau – ir Leidimas) Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto nustatytu pagrindu; kad Migracijos departamentas 2023 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. 23S217354 panaikino Leidimą, nustatęs, jog pareiškėjas 2023 m. spalio 3 d. per Migracijos departamento išorės paslaugų teikėją (duomenys neskelbtini) atsiėmė Leidimą, tačiau į Lietuvos Respubliką neatvyko ir darbo sutarties su Bendrove nesudarė, t. y. atsakovas vertino, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis; jog Migracijos departamentas 2023 m. gruodžio 21 d. priėmė sprendimą Nr. 23S231422, kuriuo uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 m. nuo sprendimo priėmimo dienos bei įtraukė į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi kitų ES valstybių narių ir ES nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija) teritoriją), kuris galioja 3 m. nuo sprendimo priėmimo dienos.

19. Įvertinęs, jog (duomenys neskelbtini), vadovaudamasi Dublino III reglamentu, perdavė pareiškėją Lietuvos Respublikai, kad Prašyme pareiškėjas nurodė, jog iš kilmės valstybės išvyko 2023 m. spalio 8 d., kad pareiškėjo pateikto paso Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis nustatyta, jog į (duomenys neskelbtini) jis atvyko 2023 m. spalio 9 d., kad Sprendimo duomenimis nustatyta, jog 2023 m. gruodžio 30 d. pareiškėjas pateikė prieglobsčio prašymą (duomenys neskelbtini), teismas sprendė, jog neginčytinai nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. spalio 3 d. per Migracijos departamento išorės paslaugų teikėją (duomenys neskelbtini) atsiėmęs Leidimą iš kilmės valstybės išvyko ne į Lietuvos Respubliką, o į (duomenys neskelbtini), kurioje prieglobsčio prašymą pateikė daugiau nei po dviejų mėnesių nuo atvykimo į šią šalį dienos ir tik, kai buvo sulaikytas.

20. Teismas darė išvadą, jog pareiškėjas iš kilmės valstybės išvyko ne dėl persekiojimo, o dėl visai kitų priežasčių, kurias atskleisti jis vengė. Teismo vertinimu, abejonę sustiprino ir pareiškėjo pasakojimo dalis apie skolos susidarymo aplinkybes (lošimus, juose dalyvavusius asmenis, praloštas pinigines sumas, namą, automobilį). Pažymėjo, kad pareiškėjas nebuvo atviras ir nuoširdus, o ši jo pasakojimo dalis paviršutiniška, nenuosekli ir prieštaringa. Pareiškėjas nenurodė konkrečių asmenų, kuriems galbūt yra skolingas, konkrečios pinigų sumos, kurią privalo grąžinti, nedetalizavo veiksmų ar kitokio pobūdžio elgesio, nukreipto prieš jį, kuriuos pareiškėjas suprato kaip grėsmę. Teismas sprendė, jog abstraktus skolos fakto nurodymas ir pripažinimas nesudaro pagrindo išvadai, kad pareiškėjas kilmės valstybėje buvo persekiojamas privačių asmenų, kuriems jis tariamai yra skolingas, ir kad jam ateityje kilmės valstybėje dėl tokių asmenų veiksmų gali kilti grėsmė. Teismas atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėjas apklausos metu paaiškino, kad pralošė namą, tačiau taip pat pripažino, kad namas priklausė jo tėvams, kuris, anot pareiškėjo, 2024 m. kovo 6–7 d. buvo padegtas, t. y. pareiškėjui išvykus iš kilmės valstybės. Be to, nors pareiškėjas teigė, kad už skolas buvo paimtas jo automobilis, tačiau taip pat nurodė, kad išvykdamas iš kilmės valstybės iki (duomenys neskelbtini) sienos važiavo su savo automobiliu, o Migracijos departamento pareigūnui patikslinus klausimą, pažymėjo, kad iki (duomenys neskelbtini) sienos važiavo taksi automobiliu.

21. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas vykusios apklausos metu pripažino, jog pagalbos į kilmės valstybės valdžios institucijas nesikreipė, bei tokią aplinkybę nurodė skunde, teigdamas, kad kilmės šalies policija neveiksminga ir jam pagalbos suteikti negali. Tačiau teismas vertino, jog pareiškėjo pasakojimo kontekste tokia aplinkybė neįtikinama, nes pats pareiškėjas pripažino, kad pagalbos į valstybės kilmės valdžios institucijas nesikreipė, todėl nėra įrodymų, patvirtinančių, jog valstybės kilmės valdžios institucijos atsisakė pareiškėją apginti nuo tariamo persekiojimo ar persekiotojo. Taip pat teismas nurodė, kad pareiškėjo pasakojimo trūkumai, prieštaringumas ir vengimas atsakyti į klausimus leidžia abejoti jo tikrumu. Teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas pareiškėjo pasakojimo pagrįstai nelaikė patikimu jo grėsmės kilmės valstybėje įrodymu.

22. Teismas pažymėjo, jog remiantis pareiškėjo pasakojimu, nenustatytas konkretus persekiotojas, be to, pagal pasakojimą persekiotojas nepriskirtinas persekiotojų kategorijai, kuri nurodyta Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, jis nėra valstybinis subjektas. Šiuo atveju pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti jam apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei, kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (pareiškėjo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais).

23. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas Sprendime nurodė: jog 2014 m. šeši (duomenys neskelbtini) prieglobsčio prašytojai, priverstinai grąžinti iš (duomenys neskelbtini), buvo suimti, kankinami ir teisiami dėl terorizmo kaltinimų; kad valdžios institucijos nuolat persekioja žmogaus teisių aktyvistus, opozicijos narius ir žurnalistus; jog veiklos užsienyje pobūdis yra svarbesnis galimiems veiksmams prieš asmenį jam grįžus atgal į (duomenys neskelbtini), nei tai, kad asmuo buvo prieglobsčio prašytojas ar asmuo išvykęs darbo pagrindu; jog pagrindinės grupės, kurioms kyla persekiojimo grėsmė (duomenys neskelbtini), yra politiniai aktyvistai, žurnalistai, LGBTQI+ bendruomenė, religinės mažumos bei žmogaus teisių gynėjai, ir jie patiria savavališkus areštus, kankinimus, smurtą ir priekabiavimą. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas nekvestionuoja tokios kilmės valstybės informacijos.

24. Teismo vertinimu, Migracijos departamento Sprendime nurodyta kilmės valstybės informacija leidžia daryti išvadą, kad (duomenys neskelbtini) persekiojimo grėsmė kyla politiniams aktyvistams, žurnalistams, LGBTQI+ bendruomenės nariams, religinės mažumos ir žmogaus teisių gynėjams, tačiau pareiškėjas nepriklauso nei vienai iš nurodytų grupių. Be to, Prašyme jis taip pat nurodė, kad nepriklauso jokiai politinei partijai ar klanui ir išpažįsta islamą. Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog pareiškėjas pateikė prieglobsčio prašymą ES valstybėje, neleidžia daryti išvados, jog kilmės valstybėje jam kyla individualaus persekiojimo grėsmė. Todėl pareiškėjo baimę dėl persekiojimo, nes jis pateikė prieglobsčio prašymą ES valstybėje, teismas vertino kaip nepagrįstą.

25. Teismas nurodė, kad pareiškėjo pateikta vaizdinė medžiaga, t. y. dvi nuotraukos ir vaizdo įrašas, kuria remdamasis jis įrodinėja galimą persekiojimą ir persekiotojus, yra neinformatyvi ir neturi įrodomosios reikšmės nagrinėjamai bylai, nes iš pateiktos vaizdinės medžiagos nėra galimybės nustatyti, kokiomis aplinkybėmis užfiksuotos faktinės aplinkybės, kas ir kokiu tikslu jas užfiksavo. Tai pat pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad kilmės valstybėje jis paieškomas, teismas vertino kaip nenustatytą faktą.

26. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės ir nelemia pabėgėlio statuso jam suteikimo, todėl sutiko su atsakovo išvadomis, kad, įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą, nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjui suteikimo poreikį.

27. Teismas vertinimu, Migracijos departamentas surinko išsamią informaciją apie kilmės valstybę ir tinkamai įvertino pareiškėjo pateiktą informaciją kilmės valstybės turimos informacijos kontekste, atliko išsamumų ir visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties jo kilmės valstybėje tyrimą. Pareiškėjas nenurodė duomenų, kuriais remiantis būtų galima pagrįstai teigti, kad jam kyla individuali persekiojimo grėsmė, todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

28. Teismas tais pačiais pagrindais pripažino, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomos apsaugos. Įvertinęs, jog byloje nėra pakankamai pagrįstų duomenų, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, jog kilmės valstybėse jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas arba jis galėtų tokiu būdu būti baudžiamas ir kad nenustatyta, jog pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėse, teismas sprendė, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Kadangi Migracijos departamento Sprendime pateikta informacija apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, kuri nėra ginčijama, leidžia daryti išvadą, jog beatodairiškas smurtas (duomenys neskelbtini) nevyksta, teismas taip pat vertino, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

29. Teismas akcentavo, jog atsakovas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jo priimti, kontekste. Atsakovo atliktas pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Atsakovas pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo argumentų. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas, prieš priimdamas skundžiamą sprendimą dėl prieglobsčio nesuteikimo, ėmėsi protingų priemonių išklausyti asmenį, tinkamai įvertino pareiškėjo paaiškinimus ir, atsižvelgdamas į juos, surinko visą naujausią informaciją apie kilmės valstybę. Migracijos departamentas, atlikdamas vertinimą, Tvarkos aprašo nuostatų nepažeidė.

30. Teismas pažymėjo, kad priėmus sprendimą nesuteikti prieglobsčio prašytojui prieglobsčio, užsienietis netenka teisės likti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Nurodė, jog remiantis 2008 m. gruodžio 16 d. Direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) nuostatomis bei ES Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) išaiškinimais, Migracijos departamentas, spręsdamas klausimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, kiekvienu konkrečiu atveju privalo įvertinti visas reikšmingas faktines aplinkybes ir spręsti, ar to asmens atžvilgiu numatyti prievolę savanoriškai išvykti (grįžti) ar vykdyti išsiuntimo procedūrą, jeigu nėra nustatyta aplinkybių, trukdančių grąžinti asmenį į užsienio valstybę. Teismas, vadovaudamasis Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalimi, akcentavo, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka ir atmestas. Pareiškėjas Lietuvos Respublikai buvo perduotas pagal Dublino III reglamentą, o gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo pagrindu, į Lietuvos Respubliką neatvyko, tačiau išvyko į (duomenys neskelbtini). Teismas sprendė, jog aplinkybių visuma pagrindžia prielaidą, kad prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvos Respublikoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvos Respublikoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog atsisakius suteikti pareiškėjui prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti. Todėl pareiškėjui pagrįstai taikyta Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis bei nesuteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti.

31. Įvertinęs Įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir išvykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 „Dėl sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas), Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies ir 133 straipsnio 2 dalies, Kriterijų vertinimo tvarkos 44.3 ir 44.3.1 papunkčius, teismas nurodė, jog Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, kuriuo nustatomas arba sutrumpinamas užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, turi įvertinti individualią užsieniečio situaciją, atsižvelgiant į Kriterijų vertinimo tvarkoje numatytus pavyzdinius kriterijus, t. y. atsakovas turi įvertinti visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą.

32. Teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas nusprendė pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 3 m. nuo jo išsiuntimo dienos. Nors Migracijos departamentui ir suteikta diskrecijos teisė nustatyti draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką terminą, tačiau nustatomas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką turi būti teisėtas ir pagrįstas. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, jog 3 m. draudimo atvykti laikotarpis į Lietuvos Respubliką nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nustatytų kriterijų. Teismas, vadovaudamasis Kriterijų vertinimo tvarkos 44.4.1 punktu, nurodė, kad pareiškėjas atitiko tik vieną Kriterijų vertinimo tvarkos 44.3 punkte nurodytą aplinkybę, t. y. užsieniečio pateiktas prašymas suteikti prieglobstį išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka (44.3.1 punktas), o kitų aplinkybių nenustatė. Tačiau įvertinęs aplinkybių visumą, teismas sprendė, jog pareiškėjas ateityje gali kelti neteisėtos migracijos grėsmę, todėl, remdamasis vidiniu įsitikinimu, teisingumo ir protingumo kriterijais, darė išvadą, kad pareiškėjui nustatytas 3 m. draudimo atvykti laikotarpis į Lietuvos Respubliką nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos yra adekvati ir proporcinga poveikio priemonė.

33. Teismas nurodė, kad Taisyklių 15 punkte įtvirtinta, jog duomenys iš sąrašo teikiami centrinei SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos SIS (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Kadangi pareiškėjo atžvilgiu taikytinas atsisakymas leisti atvykti į Lietuvos Respubliką 3 m. nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teismas vertino, kad jo duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš nacionalinio sąrašo pagrįstai teikiami centrinei SIS.

34. Teismas konstatavo, jog Migracijos departamentas nustatė visas reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir priėmė teisėtą ir pagrėstą Sprendimą, kurio naikinti skunde nurodytais motyvais ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnyje nurodytais pagrindais nėra pagrindo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus yra išvestinis, todėl netenkinus reikalavimo panaikinti Migracijos departamento Sprendimą, nėra pagrindo tenkinti ir reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. vasario 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, panaikinti Migracijos departamento Sprendimą bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

36. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja bylos faktines aplinkybes, prašymo suteikti prieglobstį, Migracijos departamento Sprendimo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo esmę.

37. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog neginčytinai nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. spalio 3 d. per Migracijos departamento išorės paslaugų teikėją (duomenys neskelbtini) atsiėmęs Leidimą, iš kilmės valstybės išvyko ne į Lietuvos Respubliką, o į (duomenys neskelbtini), kurioje prieglobsčio prašymą pateikė daugiau nei po dviejų mėnesių nuo atvykimo į šią šalį dienos ir tik tuomet, kai buvo sulaikytas, todėl nurodytų aplinkybių visuma suponuoja išvadą, kad pareiškėjas iš kilmės valstybės išvyko ne dėl persekiojimo, o visai dėl kitų priežasčių, kurias jis vengia atskleisti.

38. Pareiškėjas nurodo, kad yra pateikęs paaiškinimą, jog kilmės valstybėje jam grėsė pavojus, todėl jis kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Kadangi pareiškėjas bijojo dėl savo gyvybės ir sveikatos, bet koks būdas pasiekti saugią šalį jam buvo priimtinas, o tai, pareiškėjo nuomone, negali būti laikoma piktnaudžiavimu procedūra. Akcentuoja, jog (duomenys neskelbtini) buvo teisėtai ir ten jautėsi saugus, tačiau dėl buvimo kitoje valstybėje nežinojo, kaip ir kada turi pateikti prieglobsčio prašymą. Pareiškėjas pažymi, kad prieglobsčio prašymą pateikė per du mėnesius. Pareiškėjo tikslas buvo apsaugoti savo gyvybę ir sveikatą, todėl tai, kad jis iškart nesikreipė dėl prieglobsčio suteikimo, t. y. dėl ES įstatymų nežinojimo, neleidžia daryti išvados, jog pareiškėjui negrėsė pavojus kilmės valstybėje ir kad jis piktnaudžiauja migracinėmis procedūromis.

39. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aplinkybė, jog pareiškėjas pateikė prieglobsčio prašymą ES valstybėje, nereiškia, jog kilmės valstybėje jam kyla individualaus persekiojimo grėsmė. Todėl pareiškėjo nurodyta baimė dėl persekiojimo, nes jis pateikė prieglobsčio prašymą ES valstybėje, kilmės valstybės informacijos kontekste nelaikytina pagrįsta. Pareiškėjas tvirtina, kad prieglobsčio prašymą grindžia aplinkybe, jog kilmės valstybėje persekiojami asmenys, kurie Europoje buvo pateikę prieglobsčio prašymus. Akcentavo, jog yra pateikęs nuotrauką, kurioje matyti policijos pareigūnas, apsilankęs jo tėvų namuose ir klausinėjęs jų apie pareiškėją bei pateiktą prieglobsčio prašymą.

40. Pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo ir atsakovo pozicija, kad kilmės valstybės institucijoms negali būti žinoma, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikoje kreipėsi dėl prieglobsčio, todėl jam nekyla jokia grėsmė. Nurodo, kad Lietuvos Respublikoje yra susidariusi nemaža (duomenys neskelbtini) bendruomenė, ir pareiškėjui nežinoma, ar tarp šių asmenų nėra tokių, kurie gali perduoti informaciją (duomenys neskelbtini) valdžios institucijoms, todėl, jo nuomone, negalima teigti, jog kilmės valstybės valdžios institucijos nežino apie pareiškėjo prieglobsčio prašymo pateikimą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad egzistuoja pagrįsta ir reali baimė, jog grąžinus pareiškėją į kilmės valstybę jis gali būti persekiojamas dėl Lietuvos Respublikoje pateikto prieglobsčio prašymo.

41. Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas, privalėdamas tinkamai atlikti tyrimą, nerinko kilmės valstybės informacijos apie policijos veiklą (duomenys neskelbtini), korupciją, gebėjimą padėti asmenims ir išaiškinti nusikalstamas veikas, todėl priėmė nepagrįstą Sprendimą. Vadovaudamasis Įstatymo, Tvarkos aprašo nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjas tvirtina, kad Migracijos departamentas su juo nebendradarbiavo, neprašė patikslinti ir išsamiau paaiškinti prieglobsčio prašymo motyvų, be to, nepagrįstai nustatė, jog abejotina pareiškėjo nepatikimumu. Teigia, kad aplinkybės, kurias jis nurodė savo prieglobsčio prašyme ir apklausų metu, atitinka Įstatyme įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau atsakovas netinkamai kvalifikavo jo nurodytus faktus ir aplinkybes, todėl be pagrindo atsisakė suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo vertinimu, tokių klaidų neištaisė ir pirmosios instancijos teismas.

42. Pareiškėjas nurodo, kad tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas konstatuotų, jog Migracijos departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, turi būti patikrinta ir kita skundžiamo Sprendimo dalis, t. y. dėl papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo.

43. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas palaikė Migracijos departamento poziciją dėl Sprendimo dalies, kuriuo buvo nuspręsta išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respublika 3 m. nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, į antrosios kartos SIS įvesti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 m. nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas akcentuoja, jog į ES jis atvyko teisėtai, turėdamas išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

44. Pareiškėjas tvirtina, kad Migracijos departamentas nusprendė jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, neleidžiant pasinaudoti savanoriško išvykimo teise, o tokią poziciją palaikė ir pirmosios instancijos teismas, tačiau pareiškėjas su tuo nesutinka. Vadovaudamasis Direktyvos 2008/115/EB nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, ESTT praktika, pareiškėjas teigia, jog iš Direktyvos 2008/115/EB struktūros ir ESTT praktikos matyti, kad taikant trečiųjų asmenų grąžinimo procedūrą valstybės narės turi teikti prioritetą savanoriškam asmens grįžimui prieš priverstinį grąžinimą ar kitų prievartos priemonių panaudojimą, nes visa asmens grąžinimo procedūra, nesuteikus jam prieglobsčio, yra reguliuojama ES teisėje įtvirtintu proporcingumo principu. Pareiškėjo nuomone, Direktyvos 2008/115/EB nuostatos ir ESTT pateikti aiškinimai yra svarbūs aiškinant ir vertinant Įstatymo nuostatas.

45. Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas priimdamas Sprendimą išsiųsti jį į kilmės šalį, neužtikrino savanoriško išvykimo iš Lietuvos Respublikos prievolės taikymo galimybės. Akcentuoja, jog prieglobsčio prašymas nebuvo tinkamai išnagrinėtas, neužtikrinus objektyvaus, išsamaus ir visapusiško tyrimo, tinkamai nevertinant pareiškėjo atitikties tarptautinės apsaugos suteikimo kriterijams, o vien tai, kad pareiškėjo prašymas išnagrinėtas skubos tvarka ir atmestas, negali būti savaime pakankamu pagrindu pagrįsti priverstinio išsiuntimo reikalingumą, todėl, pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, palaikydamas atsakovo poziciją, tokių klaidų neištaisė.

46. Pareiškėjas, vadovaudamasis Taisyklių, SIS reglamento nuostatomis, nurodo, kad paskutinius metus praleido Lietuvos Respublikoje, kuri yra jo nuolatinių ekonominių ir gyvenimo interesų vieta. Pareiškėjo nuomone, įvertinus jo ryšį su Lietuvos Respublika, Migracijos departamentas pažeidė EŽTT praktikoje suformuluotas principines nuostatas dėl teisės į privatų gyvenimą apsaugos, todėl priėmė neteisingą Sprendimą dėl draudimo atvykti, o tokių klaidų neištaisė ir pirmosios instancijos teismas.

47. Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamento Sprendimo dalis dėl draudimo atvykti, su kuria jis kategoriškai nesutinka, yra perspėjimo įvedimas į SIS dėl draudimo atvykti ir apsigyventi Šengeno erdvėje, tačiau toks Sprendimas, jo nuomone, prieštarauja SIS reglamento nuostatoms ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai praktikai analogiško pobūdžio bylose. Vadovaudamasis ESTT, EŽTT, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjas tvirtina, jog įvertinus jo individualias savybes, draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, o ypač į Šengeno erdvę, 3 m. yra neproporcingas ir prieštaraujantis teismų praktikai, o tokį faktą pagrindžia pirmosios instancijos teismo išvada, kad 3 m. draudimo atvykti laikotarpis į Lietuvos Respubliką nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nustatytų kriterijų. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismui nustačius, kad 3 m. draudimo laikotarpis neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkos, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu, nepagrįstai ir neteisingai paliko galioti 3 m. draudimo laikotarpį. Pareiškėjo įsitikinimu, toks laikotarpis turėjo būti sumažintas arba apskritai panaikintas.

48. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti galioti Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 5 d. sprendimą.

49. Atsakovas pakartoja ginčui aktualias bylos faktines aplinkybes ir nurodo, jog nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad jis atitinka Įstatymo ir Tvarkos aprašo nuostatose nurodytus kriterijus suteikti jam pabėgėlio statusą. Kadangi pareiškėjas nenurodo, kokius konkrečius kriterijus jis atitinka, Migracijos departamentas tokius pareiškėjo argumentus, vertina kaip deklaratyvius.

50. Atsakovas nurodo, kad persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Akcentuoja, jog tam, kad asmeniui būtų suteiktas pabėgėlio statusas, visos Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nurodytos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos turi būti įvykdytos in corpore (visos, visos drauge), nes nepakanka įvykdyti tik kelias iš jų. Migracijos departamento vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas neatitinka visų nuostatų. Pareiškėjo pateiktos informacijos visuma nepagrindžia išvados, jog tarp jam tariamai gresiančio persekiojimo ir jo individualių savybių gali būti priežastinis ryšys ar bent jau koreliacija, todėl Migracijos departamento įsitikinimu, jis pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

51. Atsakovas akcentuoja, jog Sprendime surinkta kilmės valstybės informacija apie asmenų, kurie buvo pateikę prašymus suteikti prieglobstį Europos šalyse, persekiojimą pareiškėjo kilmės valstybėje. Pažymi, jog iš surinktos kilmės valstybės informacijos galima daryti išvada, kad su persekiojimu susidūrė politiniai aktyvistai, žurnalistai, LGBTQI+ bendruomenė, religinės mažumos ir žmogaus teisių gynėjai. Migracijos departamento nuomone, nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepriklauso nei vienai iš nurodytų grupių, o pareiškėjo skundo argumentai, kad (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijoms gali būti žinoma, jog jis yra pateikęs prieglobsčio prašymą Europos šalyse, atmestini kaip nepagrįsti.

52. Atsakovas tvirtina, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvai, t. y. finansinės skolos privatiems asmenims, nėra siejami su Konvencinėmis priežastimis, o pareiškėjo pasakojimai apie priežastis, privertusias išvykti iš kilmės valstybės, nebuvo detalūs ir nuoseklūs, t. y. jis vengė atsakyti į užduodamus klausimus, teikė abstrakčius ir skurdžius paaiškinimus. Pareiškėjo pasakojimo aplinkybės ir jo nesikreipimas į kilmės valstybės teisėkūros institucijas dėl tariamo persekiojimo, atsakovo nuomone, nereiškia, jog (duomenys neskelbtini) institucijos nesugeba užtikrinti arba neužtikrina savo piliečių saugumo nuo individualių persekiojimų veiksmų ir pavienių asmenų. Migracijos departamentas nurodo, kad vienas iš pareiškėją persekiojančių asmenų I. B. buvo kaltinamas nužudęs asmenį ir dėl to pabėgo į (duomenys neskelbtini). Atsakovo vertinimu, tai leidžia teigti, kad asmenys bijo teisėsaugos institucijų, o (duomenys neskelbtini) piliečių saugumas yra užtikrinamas. Todėl paneigia ir pareiškėjo pasakojimo dalį, kurioje jis nurodo, kad policija priklauso nuo I. B. ir kitų asmenų įtakos.

53. Atsakovas laikosi pozicijos, jog tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, kad pareiškėjui kilmės šalyje gresia persekiojimui prilygstantys veiksmai. Atitinkamai, jo deklaruojama baimė patirti persekiojimą kilmės šalyje nelaikytina visiškai pagrįsta.

54. Migracijos departamentas pažymi, jog nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja jo rinkti ir vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, o nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės kontekste. Nurodo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti jam apsaugos nuo tariamo persekiojimo, bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (pareiškėjo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais).

55. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo argumentai, kad Migracijos departamentas su juo nebendradarbiavo, nesiekė išsiaiškinti ir patikslinti visų prieglobsčio prašymo motyvų, yra atmestini kaip nepagrįsti, neatitinkantys tikrovės ir prieštaraujantys bylos medžiagai. Pažymi, jog iš pareiškėjo apklausos transkripcijos bei esamo teisinio reglamentavimo matyti, kad jam buvo užduodami patikslinamieji klausimai, apklausa buvo išsami, detali, o pareiškėjas nenurodė naujų ar nenustatytų prieglobsčio prašymo motyvų, todėl, Migracijos departamento nuomone, jis tinkamai nustatė visus pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvus.

56. Pasisakydamas dėl papildomos apsaugos atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų nulemtas „konvencinėmis“ priežastimis (pareiškėjo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais). Kadangi be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės buvo vertintos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės. Atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

57. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su jo išsiuntimu ir draudimu atvykti, atsakovas nurodo, jog priimant minėtus sprendimus buvo tinkamai įvertintos tiek Įstatymo nuostatos, tiek aplinkybės, individualiai susijusios su pareiškėju, t. y. jo nesąžiningi veiksmai, piktnaudžiavimas prieglobsčio ir migracinėmis procedūromis, ryšiai su Lietuvos Respublika. Todėl atsakovas laikosi pozicijos, kad ginčijamas Sprendimas ir jo dalys dėl išsiuntimo ir draudimo yra proporcingos, pagrįstos bei motyvuotos. Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad jis į ES atvyko teisėtai turėdamas galiojantį leidimą laikinai gyventi, nepaneigia kitų byloje nustatytų aplinkybių, t. y. kad pareiškėjas į darbovietę, su kuria sudarė sutartį ir kurios pagrindu gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje neatvyko dirbti, į Lietuvos Respubliką taip ir neatvyko, o atvyko į (duomenys neskelbtini), prieglobsčio prašymą pateikė tik po to, kai jam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas nėra linkęs laikytis teisės aktų. Priešingai, piktnaudžiauja migracinėmis procedūromis, todėl nėra patikimas asmuo. Atitinkamai, tikėtina, jog atsisakius suteikti pareiškėjui prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti. Todėl Migracijos departamento nuomone, šiuo atveju pareiškėjui taikytina Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis ir nesuteiktinas laikotarpis savanoriškai išvykti.

58. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumento, kad ginčijamas Sprendimas ir jo dalis dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pažeidžia jo teisę į privatų gyvenimą, atsakovas atkreipia dėmesį, jog Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, o jo naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra duomenų apie pareiškėjo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Tokių duomenų nepateikė ir pareiškėjas. Nors pareiškėjas Lietuvos Respublikoje turėjo išduotą leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, jis į Lietuvos Respubliką jo galiojimo laikotarpiu neatvyko ir nebuvo įdarbintas, t. y. neturi socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuvos Respubliką, be to, kol buvo nagrinėjamas pareiškėjo prieglobsčio prašymas Lietuvos Respublikoje, jam buvo leista likti Lietuvoje kaip prieglobsčio prašytojui, tačiau, atsakovas pažymi, jog tai nėra tapatu teisėtam buvimui ar gyvenimui Lietuvos Respublikoje. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovas teigia, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir (ar) joje gyventi nėra prigimtinė. Ši teisė trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.

59. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo pareiškėjas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

60. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus ir byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 61. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo Migracijos departamentas nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 m. nuo išsiuntimo dienos, įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 m. nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir pavesti VSAT vykdyti pareiškėjo išsiuntimą, teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo.

62. Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, panaikinti Migracijos departamento Sprendimą bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, kuris, pasak pareiškėjo, nulėmė ir neteisėto bei nepagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimą. Pareiškėjo vertinimu, aplinkybės, kurias jis nurodė savo prieglobsčio prašyme ir apklausų, parodymų metu, atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnyje įtvirtintus pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijus, tačiau atsakovas jo nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai, o pirmosios instancijos teismas šios klaidos neištaisė.

63. Prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje teisinius santykius reglamentuoja Įstatymo 86 ir 87 straipsniai, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti.

64. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio 1 dalimi, nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

65. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

66. Remiantis EŽTT praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

67. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

68. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė tuo, kad jo kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) jį persekioja privatūs asmenys, kuriems jis skolingas. Pasak pareiškėjo, jis privalėjo išvykti iš kilmės valstybės, nes jam nuolat grasino ir šantažavo, o kilmės valstybėje policija negali jo apginti, nes policijos pareigūnai tinkamai neatlieka savo pareigų. Be to, pareiškėjas į kilmės valstybę negali grįžti ir dėl ES pateikto prieglobsčio prašymo, nes asmenys, kurie ES valstybėje pateikė prieglobsčio prašymus, (duomenys neskelbtini) persekiojami, baudžiami laisvės atėmimo bausme, kankinami.

69. Įvertinus pareiškėjo argumentus dėl jo persekiojimo, sutiktina tiek su Migracijos departamento, tiek su pirmosios instancijos teismo aiškinimu, kad pareiškėjas neatitinka Konvencijos ir Įstatymo nuostatų, numatančių, jog prieglobstis gali būti suteikiamas tik tada, kai gresia persekiojimas dėl asmens rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Vien skola, kaip persekiojimo priežastis, negali būti laikoma pagrindu suteikti prieglobstį.

70. Be to, tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, kad pareiškėjas turėjo kreiptis į savo kilmės valstybės teisėsaugos institucijas, kad tos užtikrintų pareiškėjo teisinę apsaugą, tačiau nesikreipė. Vien pareiškėjo teiginiai, kad policijos pareigūnai kilmės valstybėje tinkamai neatlieka savo pareigų, nėra grįsti patikimais duomenimis; šie teiginiai nepagrindžia Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų egzistavimo. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime teisingai nurodė, kad pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo, byloje nėra. Šiame kontekste svarbu ir tai, kad pareiškėjas nepateikė nuoseklių ir neprieštaringų paaiškinimų ir byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas pagrįstai negali ar bijo naudotis kilmės valstybės apsauga, taip pat kad jo kaip persekiojimą įvardijamus veiksmus vykdo Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje nurodyti subjektai.

71. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, bei į pirmosios instancijos teismo aptartus pareiškėjo pasakojimo nuoseklumo ir patikimumo trūkumus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo baimę būti persekiojamam kilmės valstybėje. Todėl Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas nepagrindė visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, dėl ko jam galėtų būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis).

72. Pareiškėjas prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindė tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Nenustačius realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojui tikimybės bei pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, negalėjo būti suteikta ir papildoma apsauga Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktų pagrindu. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija, kilmės valstybėje nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

73. Pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė aplinkybes, jog 2023 m. rugsėjo 6 d. pareiškėjui buvo išduotas Leidimas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto nustatytu pagrindu; kad Migracijos departamentas 2023 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. 23S217354 panaikino Leidimą, nustatęs, jog pareiškėjas 2023 m. spalio 3 d. per Migracijos departamento išorės paslaugų teikėją (duomenys neskelbtini) atsiėmė Leidimą, tačiau į Lietuvos Respubliką neatvyko ir darbo sutarties su Bendrove nesudarė, t. y. atsakovas vertino, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis; jog Migracijos departamentas 2023 m. gruodžio 21 d. priėmė sprendimą Nr. 23S231422, kuriuo uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 m. nuo sprendimo priėmimo dienos bei įtraukė į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi kitų ES valstybių narių ir ES nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija) teritoriją), kuris galioja 3 m. nuo sprendimo priėmimo dienos.

Įvertinęs, jog (duomenys neskelbtini), vadovaudamasi Dublino III reglamentu, perdavė pareiškėją Lietuvos Respublikai, kad Prašyme pareiškėjas nurodė, jog iš kilmės valstybės išvyko 2023 m. spalio 8 d., kad pareiškėjo pateikto paso Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis nustatyta, jog į (duomenys neskelbtini) jis atvyko 2023 m. spalio 9 d., kad Sprendimo duomenimis nustatyta, jog 2023 m. gruodžio 30 d. pareiškėjas pateikė prieglobsčio prašymą (duomenys neskelbtini), pirmosios instancijos teismas sprendė, jog neginčytinai nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. spalio 3 d. per Migracijos departamento išorės paslaugų teikėją (duomenys neskelbtini) atsiėmęs Leidimą iš kilmės valstybės išvyko ne į Lietuvos Respubliką, o į (duomenys neskelbtini), kurioje prieglobsčio prašymą pateikė daugiau nei po dviejų mėnesių nuo atvykimo į šią šalį dienos ir tik, kai buvo sulaikytas.

Todėl vertintina, kad pareiškėjas tikslingai pažeidė migraciją reglamentuojančius teisės aktus; atitinkamai, jam pagrįstai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 3 m., apie tai įvedant duomenis ir į SIS. Dėl tų pačių priežasčių vertinant, kad pareiškėjas tikslingai pažeidė migraciją reglamentuojančius teisės aktus, jam pagrįstai nebuvo nustatyta savanoriška galimybė išvykti iš Lietuvos Respublikos, o VSAT pavesta vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

74. Dėl pareiškėjo argumento, kad ginčijamas Sprendimas ir jo dalis dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pažeidžia jo teisę į privatų gyvenimą, pažymėtina, jog byloje nenustatyta, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, taip pat nėra duomenų apie pareiškėjo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Tokių duomenų nepateikė ir pareiškėjas. Nors pareiškėjas Lietuvos Respublikoje turėjo išduotą leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, jis į Lietuvos Respubliką jo galiojimo laikotarpiu neatvyko ir nebuvo įdarbintas, t. y. neturi socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika, be to, kol buvo nagrinėjamas pareiškėjo prieglobsčio prašymas Lietuvos Respublikoje, jam buvo leista likti Lietuvos Respublikoje kaip prieglobsčio prašytojui, tačiau tai nėra tapatu teisėtam buvimui ar gyvenimui Lietuvos Respublikoje. Todėl teigti, kad Sprendimas pažeidžia pareiškėjo teisę į privatų gyvenimą, nėra pagrindo.

75. Pareiškėjo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos įrodymus, nepagrįsti. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas.

Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.).

Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai, o vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, neturi faktinio ir teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Jų apeliaciniame skunde nepaneigė ir pareiškėjas. Dėl pareiškėjo argumentų, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas nenustatė pareiškėjo kilmės valstybės padėties, žmogaus teisių būklės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje yra pakankamai duomenų, leidusių visapusiškai, objektyviai, nešališkai įvertinti pareiškėjo teiginius apie jam kylančias grėsmes jo kilmės valstybėje; atitinkamai, padaryti išvadas, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjui suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą.

76. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas bei pagrįstai sprendė, jog ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Taigi, pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

77. Netenkinus pareiškėjo skundo, bylinėjimosi išlaidos jam nepriteistinos (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. K. (K. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis