Legislator Case Law & Legislation
deca11d4-c1f7-4ee6-bcaa-9e34c0102814 AI generated

Court dismissed appeal regarding property co-ownership, upholding lower court's finding of valid municipal title.

Case Number deca11d4-c1f7-4ee6-bcaa-9e34c0102814
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)
Outcome Dismissed

Legislator summary

AI generated

The Court of Appeal dismissed the appellants' appeal, upholding the first-instance judgment that denied their claim to co-ownership of a commercial building. The appellants argued that the building should be recognized as their property, but the court found the municipality's registration of title valid and unchallenged. Consequently, the court ruled that the lower court correctly applied property law principles and procedural rules to reject the appeal.

Legislator headnote

AI generated

Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas; Civilinis kodekso 4.143 straipsnis: Teismas gali atmesti apeliacinį skundą, jei pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas faktiniais duomenimis.

Keywords

AI generated
property co-ownership municipal title registration commercial building ownership appeal dismissal civil procedure code

Cited Legislation

AI generated
Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas

Cited Case Law

AI generated
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008
2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010
2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

?Civilinė byla Nr. e 2A-1628-661/2019 Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-17736-2018-4 Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2.3.; 2.1.5.1.3.11. (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2019 m lapkričio 19 d. Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Alvydo Barkausko, teisėjų Andriaus Ignoto ir Jelenos Šiškinos, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų (ieškovų) R. I., R.

I., J. V. Vilniaus radijo studijos apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovų R. I., R. I., J. V. Vilniaus radijo studijos ieÅ¡kinį dėl nekilnojamojo turto pripažinimo antraeiliu pagrindinio turto daikto priklausiniu, atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija, tretieji asmenys Daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) savininkų bendrija, VÄ® „Registrų centras“. Teismas n u s t a t ė : I. Ginčo esmė 1.

Apeliacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių daiktų pripažinimo priklausiniais kriterijus, priklausinių teisinį statusÄ , priklausinių privatizavimÄ , butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalių nustatymÄ , ir proceso teisės normų, reglamentuojančių bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribas, aiÅ¡kinimo ir taikymo.

2. IeÅ¡kovai prašė pripažinti: Å«kinį pastatÄ , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), priklausiniu (antraeiliu daiktu); ieÅ¡kovų R. I., R. I., J. V. Vilniaus radijo studijos dalinės nuosavybės teisę į Å«kinį pastatÄ , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), nustatant, kad kiekvieno ieÅ¡kovo dalis dalinėje nuosavybėje atitinka kiekvienam ieÅ¡kovui priklausančių patalpų, esančių gyvenamajame name, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), bendro ploto ir viso gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), bendro ploto santykį. Priteisti ieÅ¡kovams iÅ¡ atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės visas ieÅ¡kovų Å¡ioje byloje patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas.

3. Nurodė, kad jiems ieškovei R. I. nuosavybės teise priklauso butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), ieškovams R. I. ir R. I. bendrosios jungtinės nuosavybės teise taip pat priklauso butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), ieškovei J. V. Vilniaus radijo studijai nuosavybės teise priklauso butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Šalia Gyvenamojo namo (jo kieme) yra mūrinis sandėliukas, kuris Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip pagalbinio ūkio paskirties ūkinis pastatas. Gyvenamasis namas yra pastatytas dar iki 1940 m. Namo statybos metu jame buvo įrengtos krosnys, skirtos namui šildyti, kurios vis dar yra išlikusios ir veikiančios. Šios krosnys buvo naudojamos namui apšildyti (kūrenamos anglimi) tol, kol sovietiniais laikais name buvo įrengtas centrinis šildymas.

4. Kieme esantis Sandėliukas, kuris taip pat pastatytas dar iki 1940 m., Gyvenamojo namo gyventojų ir name veikusių įstaigų buvo bendrai ir nepertraukiamai naudojamas Å«kinėms reikmėms – sandėliuoti kurui (anglims, malkoms), o name įrengus centrinį Å¡ildymÄ - įvairiems namo ir teritorijos priežiÅ«ros Å«kiniams reikmenims bei kitam bendram turtui.

5. IeÅ¡kovai visiÅ¡kai atsitiktinai sužinojo, jog Sandėliukas kartu su jam priskirta 0,0158 ha žemės sklypo (t. y. kiemo) dalimi yra parduodamas. Skelbime apie AukcionÄ nurodyta, jog Sandėliuko savininkas yra Vilniaus miesto savivaldybė, pradinė jo pardavimo kaina yra 1 070 Eur, pradinė Sandėliukui priskirto žemės sklypo dalies kaina – 63 981 Eur, Aukciono pabaiga - 2018 m. birželio 14 d. PaaiÅ¡kėjo, kad Sandėliukas dar 1999 m. gegužės mėnesį, be ieÅ¡kovų žinios, neaiÅ¡ku kokiu teisiniu pagrindu buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip priklausantis Vilniaus miesto savivaldybei. Registre nurodomas registravimo pagrindas – 1999 m. gegužės 14 d. priėmimo-perdavimo aktas Nr. 1531-01 ir 2007 m. liepos 3 d. priėmimo -perdavimo aktas.

6. IeÅ¡kovų įsitikinimu, bet koks aktas ar sandoris (sandoriai), kurių pagrindu Vilniaus miesto savivaldybė įregistravo nuosavybės teisę į SandėliukÄ yra neteisėtas ir niekinis, kadangi Sandėliukas yra (ir visÄ laikÄ buvo) Gyvenamojo namo priklausinys, į kurį bendrosios nuosavybės teisę, privatizuodami butus, įgijo Gyvenamojo namo butų savininkai. Dėl Å¡ios priežasties paskelbtas Aukcionas taip pat yra neteisėtas, kadangi atsakovė, nebÅ«dama Sandėliuko savininke, neturi teisės jo perleisti tretiesiems asmenims. Nagrinėjamu atveju visos aplinkybės liudija, kad Sandėliukas pagal savo funkcinį ryšį ir naudojimo paskirtį yra neatsiejamai susijęs su Gyvenamuoju namu, turi bendrÄ Å«kinę paskirtį ir jį aptarnauja.

7. Trečiasis asmuo Daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) savininkų Bendrija su ieÅ¡kiniu visiÅ¡kai sutiko, nes Ūkinis pastatas, dėl kurio yra kilęs ginčas, yra tiesiogiai susijęs su gyvenamuoju namu ((duomenys neskelbtini)), kurį administruoja Bendrija, ir yra skirtas namui aptarnauti. Kiek žinoma Bendrijai, Å«kiniu pastatu visÄ laikÄ bendrai naudojosi tik namo gyventojai ir name veikiančių juridinių asmenų darbuotojai. Jokie kiti asmenys sandėliuku niekada nesinaudojo, jis nėra susijęs su jokiais kitais gyvenamaisiais pastatais.

Ūkinis pastatas negali būti naudojamas savarankiškai, kaip savarankiškas pastatas, kadangi jame nėra nei šildymo, nei elektros, be to, jis yra Bendrijos administruojamo gyvenamojo namo kieme ir prie pastato nėra jokio atskiro patekimo. Bendrija apskritai tik šių metų birželio mėnesį sužinojo, kad ieškinyje nurodytas ūkinis pastatas yra įregistruotas ne gyventojų, o savivaldybės vardu. Kada ir kokiu pagrindu tai buvo padaryta, Bendrijai nėra žinoma. Savivaldybė sandėliuku niekada pati faktiškai nesinaudojo, juo visiškai nesirūpino, jo neprižiūrėjo ir neremontavo.

Bendrija iki Å¡iol nėra gavusi iÅ¡ savivaldybės jokių paklausimų apie sandėliuko bÅ«klę, jo naudojimÄ ir priežiÅ«rÄ , ar praneÅ¡imų apie planuojamÄ sandėliuko pardavimÄ . Bendrijos požiÅ«riu, pripažinimas, kad sandėliukas yra gyvenamojo namo priklausinys, esamomis aplinkybėmis yra vienintelis logiÅ¡kas sprendimas, geriausiai atitinkantis ilgametę faktinę situacijÄ - kaip minėta, sandėliukas buvo statytas ir visÄ laikÄ buvo naudoj amas tik kartu su gyvenamuoju namu, bÅ«tent kaip jo priklausinys.

Tuo tarpu ieÅ¡kinio atmetimas iÅ¡ esmės reikÅ¡tų pripažinimÄ , kad sandėliukas turi savarankiÅ¡kÄ funkcijÄ , kas visiÅ¡kai neatitinka tikrovės. Bendrija jokių kitų Å«kinės paskirties pastatų ir/ar patalpų gyvenamajame name, kuriuose galėtų laikyti savo turtÄ , neturi, o naujo pastato statybos namo aplinkinėje teritorijoje teisiÅ¡kai yra neįmanomos.

8. Trečiasis asmuo UAB „Vilniaus Žalgirio dengtas baseinas“ su ieÅ¡kovo reikalavimais sutiko, nurodė kad jie įsigiję Å¡iame gyvenamajame name esančias administracinės paskirties patalpas, pagrindinį dėmesį sutelkė į patalpų ir pastato remontÄ ir tuo metu sandėliuko priklausomybės klausimų nekėlė ir nesiaiÅ¡kino, pasitenkindama iÅ¡ kitų namo gyventojų gauta informacija apie savo teises į dalinio Å¡io sandėliuko naudojimo galimybes proporcingai įgytam patalpų plotui.

Tuo metu Bendrovei tapo žinoma, kad anksčiau administracinėse patalpose veikusios VšĮ „Teleradijo kompanija hansa“ ir J. V. Vilniaus radijo studija kartu su kitais namo patalpų savininkais naudojosi sandėliuku. Apie tai, kad sandėliukas, kaip savarankiškas turtinis vienetas yra įregistruotas savivaldybės vardu, Bendrovė sužinojo 2017 m. pabaigoje, kai su Nacionaline žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos buvo sudaroma žemės sklypo, kuriame yra gyvenamasis namas, dalies nuomos sutartis.

Iki tol Bendrovė buvo įsitikinusi, kad sandėliukas yra priskirtas prie gyvenamojo namo bendrojo naudojimo patalpų, kadangi jis yra šalia namo ir jokių kitų jo naudotojų, išskyrus namo gyventojus, pastebėta nebuvo. Tuo metu Bendrovė šiam faktui nesuteikė kiek didesnės reikšmės, nes buvo užsiėmusi kitų svarbesnių klausimų sprendimu. Bendrovės nuomone, sandėliuko, kaip atskiro turtinio vieneto, savarankiškas naudojimas yra neįmanomas. Tai gana primityviai suręstas pastatėlis, neturintis elektros įvado, neprijungtas prie miesto vandentiekio ir kanalizacijos tinklų.

IÅ¡ to darytina iÅ¡vada, kad nuo pat jo atsiradimo pradžios jis buvo planuotas ir faktiÅ¡kai naudotas aptarnauti gyvenamÄ jį namÄ .

9. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su ieÅ¡kovų reikalavimais nesutiko, ir nurodė, kad ieÅ¡kovų reikalavimus laiko nesÄ Å¾iningais, teisiÅ¡kai nepagrįstais, pareikÅ¡tais žymiai praleidus tokio ieÅ¡kinio senatį bei galiausiai - apskritai teikiamais materialinio teisinio suinteresuotumo byloje neturinčių asmenų. IeÅ¡kovai daugiau kaip ketvirtį amžiaus Sandėliuku naudojęsi be jokio teisėto pagrindo ieÅ¡kovai niekuomet nesidomėjo Å¡io turto teisine nuosavybe, ieÅ¡kovai ieÅ¡kinyje vis dėlto teigia esantys nustebę, kad „be ieÅ¡kovų žinios“ Sandėliukas jau nuo 1999 m. gegužės yra Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybė, įregistruota vieÅ¡ame registre. Nepaisant to, jog Nekilnojamojo turto registre yra aiÅ¡kiai nurodytas Å¡ios nuosavybės įgijimo ir registravimo pagrindas, t. y. 1999 m. gegužės 14 d. priėmimo-perdavimo aktas Nr. 1531-01 ir 2007 m. liepos 3 d. priėmimo -perdavimo aktas.

10. Taigi matyti, kad ignoruodami faktinę bei teisinę aplinkybę, kad ieÅ¡kovai nėra ir niekada nebuvo Sandėliuko savininkai, taigi - neturėdami Å¡ioje byloje materialinio teisinio suinteresuotumo - ieÅ¡kovai, daugiau kaip 25 metus nesirÅ«pinę savo savavaliÅ¡kai naudoto Sandėliuko įteisinimu, kreipiasi į teismÄ kvestionuodami teisėtos Å¡io turto savininkės Vilniaus miesto savivaldybės teisės aktų nustatyta tvarka dėl jai nuosavybės teise priklausančio turto atliekamus veiksmus, t. y. turto vieÅ¡Ä pardavimÄ Aukcione, ir praÅ¡ydama Å¡iÄ nuosavybės teisę iÅ¡ Vilniaus miesto savivaldybės atimti, pripažįstant Å¡iÄ teisę ieÅ¡kovams.

11. Atsakovo teigimu ieÅ¡kovai neturi teisės kreiptis į teismÄ su esamais reikalavimais. Pagal CPK 2 ir 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, jog jų teisės ir teisėti interesai pažeidžiami. PrieÅ¡ingu atveju ieÅ¡kinys gali bÅ«ti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad pareikÅ¡tas netinkamo ieÅ¡kovo - asmens, kuris neįrodė, jog jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesÄ dėl ginčo dalyko. IeÅ¡kovai neįrodo, kad turi subjektinę teisę ginčyti administracinius aktus ir procedÅ«ras, susijusias su ginčo Sandėliuko pardavimu vieÅ¡ame Aukcione, kadangi nenurodo, kokias konkrečiai jų turimas, o ne numanomas teises ar teisėtus interesus ir kokiu bÅ«du pažeidžia ginčo Sandėliuko aukciono organizavimas, atitinkamos kainos nustatymas ir bÅ«simas Sandėliuko pardavimas aukščiausiÄ kainÄ pasiÅ«liusiam asmeniui.

Be to, IeÅ¡kovai praleido ieÅ¡kinio senaties terminÄ savo tariamoms teisėms ginti. IeÅ¡kovams buvo žinoma, kad Å«kinis pastatas, kurį jie laiko nuosavu (bendru), teisiÅ¡kai jiems vis dėlto nepriklauso, tačiau nepaisant to, vis tiek nesiėmė rÅ«pintis Å¡ia savo galima nuosavybe - kaip patys teigia - naudojosi toliau.

12. Å ioje byloje nagrinėjamu atveju ginčo patalpos yra savarankiÅ¡kas nuosavybės teisės objektas, kurio nuosavybės teisė buvo teisėtai ir laikantis įstatymų nustatytų reikalavimų perduota Vilniaus miesto savivaldybei. Vien aplinkybė, kad ieÅ¡kovai naudojosi ginčo Sandėliuku savo reikmėms, negali bÅ«ti vertinama kaip suteikianti pagrindÄ pripažinti pastatÄ Gyvenamojo namo priklausiniu, t. y. ieÅ¡kovams įgyti nuosavybės teisę į savavaliÅ¡kai naudojamÄ svetimÄ turtÄ . II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 13.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. sausio 21 d. nusprendė ieÅ¡kinį atmesti. Teismas konstatavo, jog ieÅ¡kovai turėjo teisę kreiptis į teismÄ su Å¡iuo ieÅ¡kiniu, nes jų manymu pardavus jų namo kieme esantį sandėliukÄ aukcione bÅ«tų pažeistos jų teisės ir Å¡is ginčas turi bÅ«ti sprendžiamas. Å iuo atveju prieÅ¡ingai negu teigia atsakovas, ieÅ¡kovai bando ginti ne vieÅ¡Ä jį interesÄ , o jų, kaip butų, gyvenamųjų patalpų savininkų interesus. Sprendžiant ieÅ¡kovo reikalavimų pagrįstumÄ teismas darė iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovų reikalavimai negali bÅ«ti patenkinti visų pirma dėl to, kad IeÅ¡kovai praleido ieÅ¡kinio senaties terminÄ savo teisėms ginti.

14. Taip pat teismas nurodė, kad siekiant pripažinti daiktÄ priklausiniu, turi bÅ«ti nustatyta ir aplinkybė, kad patalpa buvo naudojama teisėtai, t. y. patalpa buvo suteikta ar ja leista naudotis nustatyta tvarka ir tuo pagrindu susiklostė nuolatinio pobÅ«džio funkcinis ryÅ¡ys, bÅ«dingas priklausiniui. IeÅ¡kovai Å¡ių dviejų aplinkybių (sÄ lygų) neįrodė. Ginčo patalpos yra savarankiÅ¡kas nuosavybės teisės objektas, kurio nuosavybės teisė buvo teisėtai ir laikantis įstatymų nustatytų reikalavimų perduota Vilniaus miesto savivaldybei.

Teikiant ieÅ¡kinį ieÅ¡kovai turėjo ginčyti Nekilnojamojo turto registro duomenis, kur nurodyta kad sandėliukas priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, nuginčyti Registre nurodomÄ registravimo pagrindÄ â€“ 1999 m. gegužės 14 d. priėmimo-perdavimo aktÄ Nr. 1531-01 ir 2007 m. liepos 3 d. priėmimo -perdavimo aktÄ . 1992 m. Gyvenamojo namo butų privatizavimo sutartyse nebuvo nurodytas privatizavimo objektas ginčo sandėliukas. Aplinkybė, kad ieÅ¡kovai naudojosi ginčo Sandėliuku savo reikmėms, negali bÅ«ti vertinama kaip suteikianti pagrindÄ pripažinti pastatÄ Gyvenamojo namo priklausiniu.

Tokiu atveju ieÅ¡kovai turėjo reikÅ¡ti ieÅ¡kinį kitu pagrindu – CK4.48str. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai 15. Apeliantai (ieÅ¡kovai) R. I., R. I., J. V. Vilniaus radijo studija apeliaciniu skundu skundžia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 21 d. sprendimÄ ir praÅ¡o panaikinti skundžiamÄ teismo sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį patenkinti visiÅ¡kai.

16. Apeliantai nurodo, jog 2018 m. birželio mėnesį ieÅ¡kovai visiÅ¡kai atsitiktinai sužinojo, jog ginčo Sandėliukas yra parduodamas vieÅ¡ame elektroniniu bÅ«du vykdomame aukcione. Skelbime apie aukcionÄ buvo nurodyta, jog Sandėliuko savininkas yra Vilniaus miesto savivaldybė, o pradinė jo pardavimo kaina yra 1 070 Eur. PaaiÅ¡kėjo, kad Sandėliukas 2007 m. buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, ir be ieÅ¡kovų žinios, nesant tam jokio teisinio pagrindo, Sandėliuko savininke buvo nurodyta Vilniaus miesto savivaldybė. Registre pažymėta, jog Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisės į SandėliukÄ Ä¯registravimo pagrindas yra 1999 m. gegužės 14 d. priėmimo-perdavimo aktas, tačiau Å¡iame dokumente Sandėliukas apskritai nėra minimas.

17. Apeliantų nuomone, Vilniaus miesto apylinkės teismas netinkamai nustatė ieÅ¡kinio senaties termino pradžios momentÄ . Teismas visiÅ¡kai nepagrįstai konstatavo, tokios iÅ¡vados iÅ¡ esmės nemotyvuodamas, jog ieÅ¡kovų teisių pažeidimas tariamai įvyko jau butų privatizavimo sutarčių sudarymo metu ir apie jį ieÅ¡kovai sužinojo iÅ¡kart, t. y. pasiraÅ¡ydami privatizavimo sutartis, dėl ko ieÅ¡kinio senaties terminas Å¡ioje byloje neva turi bÅ«ti skaičiuojamas nuo 1992 m. ir yra praleistas.

PrieÅ¡ingai pirmosios instancijos teismo teiginiams, ieÅ¡kovų teisės buvo pažeistos ne tuo metu, kai ieÅ¡kovai sudarė Gyvenamojo namo butų privatizavimo sutartis, kuriose konkrečiai nebuvo nurodytas Sandėliukas, tačiau tik tada, kai atsakovė be teisinio pagrindo 2007 m. Nekilnojamojo turto registre įregistravo savo nuosavybės teisę į SandėliukÄ . Vien tai, kad Sandėliukas nebuvo konkrečiai nurodytas butų privatizavimo sutartyse, niekaip nepakeitė Sandėliuko, kaip Gyvenamojo namo priklausinio, teisinio statuso, nepaneigė ieÅ¡kovų nuosavybės teisės į SandėliukÄ ir savaime nesukÅ«rė jokių atsakovės teisių į SandėliukÄ .

Juk pagal privatizavimo sutarčių sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalį, Sandėliukas, kaip Gyvenamojo namo priklausinys, perėjo ieÅ¡kovų nuosavybėn nepaisant to, kad jo likimas sutartyse nebuvo aptartas. Tik atsakovei 2007 m. Nekilnojamojo turto registre be pagrindo įregistravus savo nuosavybės teisę į SandėliukÄ , buvo paneigta ieÅ¡kovams priklausanti Sandėliuko nuosavybės teisė. Kadangi ieÅ¡kovų teisių pažeidimas pasireiÅ¡kė bÅ«tent tuo, jog atsakovė be pagrindo įsiregistravo SandėliukÄ savo vardu, ieÅ¡kovai apie pažeidimÄ galėjo sužinoti anksčiausiai 2007 m. liepos 3 d., t. y.

įraÅ¡o įraÅ¡ymo Nekilnojamojo turto registre dienÄ .

18. IeÅ¡kovai apie tai, kad Sandėliukas jau yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre ir jo savininke yra nurodyta bÅ«tent atsakovė, sužinojo tik 2018 m. birželio mėnesį, kai buvo vieÅ¡ai paskelbtas Sandėliuko pardavimo aukcionas. Jokių duomenų, kad ieÅ¡kovai apie Sandėliuko registracijÄ sužinojo anksčiau, byloje nėra, to iÅ¡ esmės neįrodinėjo ir pati atsakovė. 2018 m. birželio pradžioje gavę informacijÄ apie Sandėliuko aukcionÄ , ieÅ¡kovai nedelsdami ėmėsi ginti savo teises ir pareiÅ¡kė ieÅ¡kinį Å¡ioje byloje.

19. Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamame Sprendime netinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota 2012 m. birželio 15 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2012, ir dėl to nepagrįstai konstatavo, jog ieÅ¡kovai neva neįrodė naudojimosi Sandėliuku teisėtumo, nors Å¡iÄ aplinkybę byloje turėjo įrodinėti. Sprendime minimoje kasacinės instancijos teismo byloje susiklostė kitokios, nei Å¡ioje byloje, faktinės aplinkybės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtos bylos atveju, ginčo Å«kinį pastatÄ privatizavo tik vieno iÅ¡ gyvenamajame name, kurio priklausinys buvo Å«kinis pastatas, esančio buto savininkas.

Atsižvelgdamas į tai, kasacinės instancijos teismas konstatavo, kad Å«kinis pastatas, kaip viso gyvenamojo namo priklausinys, negalėjo bÅ«ti privatizuotas tik vieno buto savininko, tačiau turėjo tapti visų butų savininkų bendrÄ ja daline nuosavybe, nebent bÅ«tų įrodyta, kad Å«kinis pastatas nustatyta tvarka buvo perduotas naudotis tik konkretaus vieno buto savininkui.

20. Nors Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamame Sprendime konstatavo, jog ieÅ¡kovai neįrodė naudojimosi Sandėliuku teisėtumo, t. y. fakto, kad Sandėliukas nustatyta tvarka jiems buvo perduotas naudotis, tačiau nepaaiÅ¡kino, kodėl laiko, kad Sandėliuku teisėtai naudotis ieÅ¡kovai galėjo tik jį atskirai perdavus ieÅ¡kovams. Sandėliukas visÄ laikÄ buvo ir tebėra Gyvenamojo namo priklausinys, neturintis jokios savarankiÅ¡kos funkcijos (jame nėra nei vandens, nei elektros ar Å¡ildymo) ir bÅ«tent kaip priklausinys visÄ laikÄ ir buvo naudojamas.

21. Skundžiamame Sprendime Vilniaus miesto apylinkės teismas visiÅ¡kai nepagrįstai konstatavo, jog ieÅ¡kinys negali bÅ«ti tenkinamas taip pat ir dėl to, jog ieÅ¡kovai neginčija įraÅ¡o Nekilnojamojo turto registre, pagal kurį Sandėliukas priklauso atsakovei, bei priėmimo-perdavimo aktų, kurių pagrindu atsakovė atliko Sandėliuko registracijÄ . IeÅ¡kovai pažymi, kad daikto registravimas Nekilnojamojo turto registre nelemia daikto teisinio statuso ir nesukuria jokių teisių į tÄ daiktÄ , kadangi registravimas atlieka tik iÅ¡vieÅ¡inimo funkcijÄ .

22. PrieÅ¡ingai pirmosios instancijos teismo teiginiams, ieÅ¡kovai taip pat neprivalėjo ginčyti ir priėmimo-perdavimo aktų (bylos tomas II, p. 92-93), kurių pagrindu atsakovė įregistravo SandėliukÄ Nekilnojamojo turto registre savo vardu. Minimuose aktuose Sandėliukas apskritai nėra nurodytas, jais buvo perduotos tik Gyvenamajame name esančios administracinės paskirties patalpos. Taigi Sandėliuko registracija Å¡ių dokumentų pagrindu negalėjo bÅ«ti atlikta, kadangi jie su Sandėliuku nėra tiesiogiai susiję.

Kadangi ieÅ¡kovai neprieÅ¡tarauja minimų administracinių patalpų, ar kitų akte nurodytų nekilnojamųjų daiktų, perdavimui, ginčyti priėmimo-perdavimo aktų teisėtumo ieÅ¡kovai neturėjo jokio pagrindo. Kita vertus, teismui manant, jog priėmimo-perdavimo aktais atsakovės nuosavybėn buvo perduotas ir Sandėliukas, teismas turėjo teisę savo iniciatyva (ex officio) konstatuoti atitinkamų aktų dalių negaliojimÄ , nes sandoris, kuriuo daiktÄ (nuosavybės teisę į daiktÄ ) perleidžia asmuo, nesantis daikto savininku, yra niekinis ir negaliojantis nuo sudarymo momento.

Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas Sprendime priėmimo-perdavimo aktų turinio visiškai neanalizavo ir visiškai nepasisakė, kokia yra šių aktų įtaka Sandėliuko teisiniam statusui.

23. IeÅ¡kovai pažymi, jog antraeilius daiktus bei įgyjamÄ jÄ senatį reglamentuojančios teisės nuostatos reguliuoja visiÅ¡kai skirtingus teisinius santykius ir skiriasi savo paskirtimi. Å ioje byloje susiklosčiusios faktinės aplinkybės akivaizdžiai atitinka bÅ«tent pagrindinių ir antraeilių daiktų ryšį ir teisinį statusÄ nustatančių civilinio kodekso normų reglamentavimo dalykÄ . IeÅ¡kovai Sandėliuku naudojosi ne dėl to, kad juo niekas kitas nesinaudojo ir nesirÅ«pino, tačiau tik dėl to, kad jis visÄ laikÄ buvo ir tebėra Gyvenamojo namo priklausinys, skirtas name esantiems butams aptarnauti.

IeÅ¡kovai nuosavybės teisę į SandėliukÄ Ä¯gijo ne dėl jo ilgalaikio naudojimo fakto, tačiau dėl to, kad privatizavo butus, su kuriais Sandėliukas buvo funkciÅ¡kai susijęs antraeilio ir pagrindinio daikto teisiniu ryÅ¡iu. Taigi ieÅ¡kovai, laikydami save teisėtais Sandėliuko, kaip Gyvenamojo namo priklausinio, į kurį jokie kiti asmenys niekada negalėjo įgyti ir neįgijo nuosavybės teisės, bendrasavininkais, neprivalėjo įrodinėti esant dar ir įgyjamosios senaties sÄ lygų.

24. Pirmosios instancijos teismo argumentai, kad pagal 1992 m. galiojusias Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisykles ieÅ¡kovai nuosavybės teisės į SandėliukÄ neįgijo, nes Sandėliukas nebuvo atskirai įkainotas, konkrečiai nurodytas butų privatizavimo sutartyse ir ieÅ¡kovai už jį nesumokėjo, prieÅ¡tarauja aktualiai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai.

25. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimÄ Ä¯ apeliacinį skundÄ , su juo nesutinka ir praÅ¡o atmesti kaip nepagrįstÄ . Atsakovas nurodė, kad IeÅ¡kovai pripažįsta, kad Sandėliuku minėtoms reikmėms buvo (iki Å¡iol yra) naudojamasi be jokio teisėto pagrindo: t. y. nurodo, kad Gyvenamojo namo butų 1992 m. privatizavimo sutartyse Sandėliuko nuosavybės klausimas aptartas nebuvo, tačiau privatizavę butus, Gyvenamojo namo butų savininkai SandėliukÄ ir toliau naudojo savo asmeninėms reikmės, t. y. kaip nurodo patys ieÅ¡kovai „jį faktiÅ¡kai laikė namo priklausiniu, t. y. bendrai visiems priklausančiu turtu“.

Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad per visÄ naudojimosi jiems teisėtai nepriklausančiu Sandėliuku laikotarpį, ieÅ¡kovai bÅ«tų domėjęsi Å¡io turto savininku, bÅ«tinybe šį turtÄ inventorizuoti, galimybe jį įsigyti (privatizuoti), papildyti esamas butų privatizavimo sutartis ar kitaip įteisinti savo naudojimÄ si jiems žinomai nepriklausančiu turtu.

26. Ignoruodami aplinkybę, jog daugiau kaip ketvirtį amžiaus (t. y. nuo 1992 metų) Sandėliuku naudojęsi be jokio teisėto pagrindo ieÅ¡kovai niekuomet nesidomėjo Å¡io turto teisine nuosavybe, nesiėmė veiksmų dėl butų privatizavimo sandoriuose „atskirai neaptartų“ ieÅ¡kovų teisių į SandėliukÄ , ieÅ¡kovai ieÅ¡kinyje vis dėlto teigė esantys nustebę, kad „be ieÅ¡kovų žinios“ Sandėliukas jau nuo 1999 m. gegužės yra Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybė, įregistruota vieÅ¡ame registre. Nepaisant to, jog Nekilnojamojo turto registre yra aiÅ¡kiai nurodytas Å¡ios nuosavybės įgijimo ir registravimo pagrindas, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 14 d. priėmimo-perdavimo aktas Nr. 1531-01 ir 2007 m. liepos 3 d. perdavimo-priėmimo aktas, ieÅ¡kovai ieÅ¡kinyje vis tiek teigia, jog jiems „neaiÅ¡ku kokiu teisiniu pagrindu“ Å¡is turtas įregistruotas kaip priklausantis Vilniaus miesto savivaldybei.

27. Pareiga įrodyti, kad Sandėliukas yra ieÅ¡kovų butų priklausinys, byloje buvo tekusi patiems ieÅ¡kovams – tai numato bendrosios įrodinėjimo naÅ¡tos paskirstymo civilinėje teisenoje taisyklės bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kuriÄ esant ginčui dėl antraeilio daikto statuso, pareiga įrodyti antraeilio daikto atsiradimo pagrindÄ , jo ryšį su pagrindiniu daiktu ir kitas reikÅ¡mingas aplinkybes tenka asmeniui, kuriam priklauso pagrindinis daiktas. Tačiau ieÅ¡kovai Å¡ios savo pareigos byloje neįvykdė – neįrodė bÅ«tinųjų CK 4.19 straipsnyje ir teismų praktikoje nustatytų sÄ lygų, kurioms esant daiktas pripažintinas priklausiniu.

IeÅ¡kovų aukščiau nurodyti argumentai, susiję su tam tikromis faktinėmis aplinkybėmis apie Sandėliuko tariamÄ nuolatinio pobÅ«džio funkcinį ryšį ir neva teisėtÄ Sandėliuko naudojimÄ yra tiesiog klaidingi, ir tÄ patvirtina bylos medžiaga – raÅ¡ytiniai įrodymai, paties ieÅ¡kovo J. V. Vilniaus radijo studijos žodiniai paaiÅ¡kinimai bei liudytojo parodymai. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieÅ¡kovų reikalavimÄ pripažinti SandėliukÄ priklausiniu kaip nepagrįstus.

28. IeÅ¡kovų į bylÄ pateikta 1992-07-30 pirkimo-pardavimo (privatizavimo) sandorio kopija patvirtina, jog privatizuodami butus ieÅ¡kovai Å¡io Sandėliuko nei privatizavo, nei įgijo teisės į ji privatizavimÄ .

29. Net jeigu ir laikyti, kad aukščiau nurodyta teismų praktika dėl daikto naudojimo teisėtumo sÄ lygos Å¡iuo nagrinėjamu atveju nėra aktuali, pažymėta, kad ieÅ¡kovai Å¡ioje byloje bet kuriuo atveju nėra įrodę net ir tų daikto pripažinimo priklausiniu sÄ lygų, kurios susijusios su daikto funkciniu ryÅ¡iu ir bendra Å«kine paskirtimi su Gyvenamuoju namu.

30. OficialÅ«s, vieÅ¡ai prieinami duomenys apie esamÄ ginčo Sandėliuko bÅ«klę vertė abejoti faktine galimybe šį pastatÄ naudoti ieÅ¡kovų nurodomu bÅ«du – iÅ¡ byloje esančio Nekilnojamojo turto registro iÅ¡raÅ¡o Nr. 10/122613 buvo aiÅ¡kiai matyti, kad pagal 2018-01-18 kadastrinių matavimų duomenis ginčo Sandėliukas yra itin fiziÅ¡kai pažeistas – Å¡io statinio yra likę tik 34 proc. Atsižvelgiant į tai byloje buvo visiÅ¡kai neaiÅ¡ku, kÄ ir kokiu bÅ«du Gyvenamajam namui kaip pagrindiniam daiktui aptarnauti ieÅ¡kovai tariamai iki pat Å¡iol laiko Sandėliuke, kurio iÅ¡ esmės yra likę tik viena siena.

Tačiau atitinkamai ieÅ¡kovai nepagrindė ir aplinkybės, kaip Sandėliuku buvo naudojamasi anksčiau – ieÅ¡kovų į bylÄ pateikti įrodymai, neva patvirtinantys funkcinį Sandėliuko ryšį su Gyvenamajame name esančiais ieÅ¡kovų butais, nebuvo pakankami Å¡iam ryÅ¡iui konstatuoti, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieÅ¡kovų reikalavimÄ .

31. IÅ¡ Nekilnojamojo turto registro iÅ¡rašų matyti, kad Gyvenamojo namo gyventojai naudojasi, kaip ieÅ¡kovai teigia, nuo „sovietinių laikų“ Gyvenamajame name įvestu centriniu Å¡ildymu, taigi akivaizdu, kad krosninis Å¡ildymas, net jeigu toks butuose ir veiktų, bÅ«tų tik galima alternatyva užtikrinti komfortÄ butuose, tačiau nesudarytų pagrindo teigti, kad butams apÅ¡ildyti yra bÅ«tina turėti pagalbines patalpas kietajam kurui (malkoms, anglims) laikyti. Taigi akivaizdu, kad jokio funkcinio ryÅ¡io, susijusio su butų Å¡ildymu, Sandėliukas su Gyvenamuoju namu neturėjo jau tada, kai ieÅ¡kovai Å¡iuos butus privatizavo 1992 metais (mat centrinis Å¡ildymas, kaip teigia ieÅ¡kovai, jų butuose buvo įvestas „sovietiniais metais“), tuo tarpu gyventojams priklausančių daiktų (kiemo ar kapinių priežiÅ«ros rakandų, kaip apklausos metu nurodė liudytojas) laikymas Sandėliuke nesukuria Å¡io Sandėliuko funkcinio ryÅ¡io su Gyvenamajame name esančiais ieÅ¡kovų butais.

32. Ieškovai nepagrįstai mano, kad senaties termino eigos pradžia nagrinėjamu atveju yra laikytinas momentas, kurį ieškovai įvardina kaip „keletas dienų iki šio ieškinio pateikimo“, kuomet jie tariamai netikėtai pastebėjo, jog ginčo Sandėliukas yra įregistruotas Savivaldybės vardu, t. y. maždaug 2018 m. birželio mėnesį. Aukščiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad ieškinio senaties termino eiga nagrinėjamu atveju prasidėjo dar 1992 metais, kuomet ieškovai sudarė savo butų privatizavimo sutartis ir pastebėjo (turėjo pastebėti, kadangi šias privatizavimo sutartis, kaip patys teigia, sudarė patys), kad gyvenamojo namo kieme esantis Sandėliukas, kurį ieškovai manė privatizuojantys, vis dėlto nėra aptariamas ieškovų pasirašomose butų privatizavimo sutartyse.

Laikytina, kad nesiėmę jokių priemonių dėl Å¡io savo teisių galimo pažeidimo, ieÅ¡kovai savo teisių atžvilgiu itin ilgÄ laikÄ elgėsi aplaidžiai, t. y. nesirÅ«pino jomis iki kol Å¡is valstybės nuosavybe likęs turtas teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduotas ir 2007 metais įregistruotas Savivaldybės vardu (tiksliau iki dar vėliau – iki 2018 metų birželio, kuomet Savivaldybė nutarė šį turtÄ realizuoti vieÅ¡ame aukcione). Dėl Å¡ios priežastys laikytina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog ieÅ¡kovų reikalavimai yra atmestini jau vien tuo pagrindu, jog teikiami žymiai praleidus ieÅ¡kinio senaties terminÄ , nenurodžius jokių svarbių priežasčių Å¡io termino praleidimui ir nepraÅ¡ius teismo jo atnaujinti.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir iÅ¡aiÅ¡kinimai 33. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalies normÄ bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikÅ¡ti nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas tik tuo atveju, jeigu to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

Dėl daiktų pripažinimo priklausiniais kriterijų, priklausinių teisinio statuso ir priklausinių privatizavimo 34. Kasacinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra Å«kine paskirtimi. Konstatuojant teisiÅ¡kai reikÅ¡mingas priklausinio sÄ sajas su pagrindiniu daiktu yra svarbus ne jų fizinis ryÅ¡ys (geografinė padėtis, buvimas vieno Å¡alia kito), o funkcinis ryÅ¡ys, t. y. priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra Å«kine paskirtimi, taip pat tenkinti pagrindinio daikto poreikiams.

Tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. J. v. B. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-561/2004; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. U. v. UAB „IJO“, bylos Nr. 3K-3-453/2006; 2008 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje visuomeninė organizacija „Vilnoja“ v.

AB „Enifas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-134/2008; kt.). Klausimas, ar tarp daiktų yra teisiÅ¡kai reikÅ¡mingas funkcinis ryÅ¡ys – ar priklausinys savo Å«kine paskirtimi tarnauja pagrindiniam daiktui, yra susijęs su konkrečių faktinių aplinkybių konstatavimu, – fakto klausimas, nustatinėtinas nagrinėjant bylÄ pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Esant ginčui dėl antraeilio daikto statuso, pareiga įrodyti antraeilio daikto atsiradimo pagrindÄ , jo ryšį su pagrindiniu daiktu ir kitas reikÅ¡mingas aplinkybes tenka asmeniui, kuriam priklauso pagrindinis daiktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „MÅ«sų laikas“ v.

UAB „Vorto“, bylos Nr. 3K-3-88/2005; 2008 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje visuomeninė organizacija „Vilnoja“ v. AB „Enifas“, bylos Nr. 3K-3-134/2008; 2012 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. V. v. R. V. , bylos Nr. 3K-3-12/2012; kt.).

35. Pasisakydamas dėl pagalbinių patalpų kartu su butais privatizavimo, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nors Butų kodekse ir Butų privatizavimo įstatyme nebuvo atskirų normų dėl daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų teisinės priklausomybės, gyvenamųjų patalpų daugiabučiuose namuose privatizavimo teisiniai padariniai yra tie, kad namo bendrojo naudojimo konstrukcijos, bendrojo naudojimo inžinerinė įranga ir bendrojo naudojimo patalpos tapo to namo butų (ir kitų patalpų) savininkų bendroji dalinė nuosavybė (Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio, visuomeninio ir privatizuoto butų fondo gyvenamojo namo (buto) naudojimo ir aplinkos priežiūros pavyzdinių taisyklių 14–16 punktai, 1995 m. kovo 8 d.

įsigaliojusio Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 20 straipsnis, CK 4.82 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 830–oji daugiabučio namo savininkų bendrija v. UAB „Lazdynų būstas“, bylos Nr. 3K-3-200/2007). 1995 m. kovo 8 d. įsigaliojusio Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpos, bendrojo naudojimo inžinerinė įranga, bendrojo naudojimo namo konstrukcijos priklauso visiems namo savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise.

Å io įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje bendrojo naudojimo patalpos buvo apibrėžtos kaip patalpos, nepriskirtos atskiriems savininkams (koridoriai, laiptinės, holai, palėpės, rÅ«siai, pusrÅ«siai), neturinčios tiesioginio funkcinio ryÅ¡io su atskirų savininkų patalpomis. Siekiant nustatyti, kam privatizavimo metu perėjo nuosavybės teisė į negyvenamÄ sias patalpas daugiabučiuose namuose, bÅ«tina įvertinti, ar buto nuomininkai, kurie naudojosi ne tik gyvenamosiomis, bet ir kitomis patalpomis, turėjo teisę Å¡ias privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnį ir Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimo Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 7 punkto 5, 12 papunkčius.

Buto nuomininkai turėjo Å¡iÄ teisę, jeigu rÅ«siuose įrengti sandėliukai, kÅ«rybinės dirbtuvės ar kitos patalpos buvo įtrauktos į buto inventorizavimo bylÄ kaip buto priklausiniai (Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. protokolo Nr. 30 4.2.1 punktas), o negyvenamosios patalpos, įrengtos privatizuojamų gyvenamųjų namų rÅ«siuose, pusrÅ«siuose ir palėpėse, įtrauktos į miesto (rajono) valdybų ir organizacijų balansÄ , galėjo bÅ«ti privatizuojamos Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka (Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. protokolo Nr. 30 4.2.3 punktas).

Techninis rÅ«sio ar kitų patalpų ryÅ¡ys su butu nėra besÄ lygiÅ¡kas pagrindas suteikti tokiai patalpai teisinį priklausinio statusÄ . Patalpai pripažinti buto priklausiniu bÅ«tina nustatyti juridiÅ¡kai reikÅ¡mingų faktų sudėtį, t. y. kad:

1) tos patalpos paskirtis buvo susijusi su gyvenamosios patalpos naudojimu ir šios patalpos tarnavo bendram tikslui – bute gyvenančių asmenų poreikių tenkinimui;

2) gyvenamosios patalpos savininkas įstatymų nustatyta tvarka įgijo teisę į pagalbines patalpas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės valdyba v. G. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-451/2003; 2005 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės taryba v. R. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-468/2005; kt.).

36. Taigi ne visos gyvenamojo namo rÅ«sio ar pagalbinės patalpos galėjo bÅ«ti įgytos privatinės nuosavybės teise perkant gyvenamÄ sias patalpas, todėl kitos negyvenamosios patalpos liko vieÅ¡osios nuosavybės objektu iki jų pardavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės valdyba v. G. Å . ir kt., bylos Nr. 3K-3-451/2003, 2005 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės taryba v.

R. K. ir kt., bylos Nr.3K-3-468/2004). Faktinio pobūdžio aplinkybė, butas buvo privatizuotas su priklausiniu ar be, nustatoma iš privatizavimo sandorio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės valdyba v. G. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-451/2003, 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės taryba v. R. K. , bylos Nr. 3K-3-418/2004).

37. Nagrinėjamu atveju, iÅ¡ pateiktų įrodymų matyti, jog ieÅ¡kovų į bylÄ pateikta 1992-07-30 pirkimo-pardavimo (privatizavimo) sandorio kopija patvirtina, jog privatizuodami butus ieÅ¡kovai Å¡io Sandėliuko nei privatizavo, nei įgijo teisės į ji privatizavimÄ . Å iuo sandoriu J. K. (buvęs buto savininkas) įsigijo butÄ , esantį (duomenys neskelbtini), Å¡iuo metu nuosavybės teise priklausantį ieÅ¡kovei J. V. Vilniaus radijo studijai. PrieÅ¡ingai negu teigia ieÅ¡kovai, Å¡ioje 1992-07-30 pirkimo-pardavimo sutartyje vis dėlto nėra nurodyta, kad butas privatizuojamas su visais gyvenamojo namo priklausiniais.

Atkreiptinas dėmesys, kad Å¡ia pirkimo-pardavimo sutartimi privatizuoti daiktai yra aiÅ¡kiai iÅ¡vardinti ir apibÅ«dinti Å¡ios sutarties 1 punkte, kuriame įtvirtina, kad: „pardavėjas pardavė, o pirkėjas nupirko trijų kambarių butÄ , kurio bendrasis (naudingas) plotas 60,44 kv. metrų ir kitus pastatus (duomenys neskelbtini)bei kv. metrų rÅ«sį“. Tuo tarpu tos pirkimo-pardavimo sutarties vietos, kurios buvo skirtos įraÅ¡yti kitiems kartu su privatizuojamu butu privatizuojamiems pastatams bei rÅ«siui, suraÅ¡ant sutartį buvo paliktos neužpildytos – pažymėtos tiesiog daugtaÅ¡kiu arba brÅ«kÅ¡niu, tokiu bÅ«du vienareikÅ¡miÅ¡kai pažymint, jog nei rÅ«sys, nei kiti pastatai kartu su butu pagal Å¡iÄ sutartį nėra privatizuojami.

Å ioje sutartyje dėl kitų pirkėjo daiktinių teisių papildomai nurodyta tik tiek, jog pirkėjas bendrai kartu su Andrijauskiene J. naudojasi koridoriumi, vonia ir tualetu. Taigi konstatuotina, kad jokie kiti pastatai, tariamai privatizuoti kartu su butu, Å¡ioje sutartyje neegzistuoja ir privatizuoti kartu su butu Nr. 10 jokiu bÅ«du nebuvo – jie nėra nei iÅ¡vardinti, nei apibÅ«dinti, nėra nurodyta jų kvadratÅ«ra, vieta kieme ar kiti identifikuojantys požymiai. Taigi privatizuodami butus, ieÅ¡kovai ne tik „konkrečiai neaptarė Sandėliuko privatizavimo klausimo butų privatizavimo sutartyse“, tačiau apskritai net neįgijo teisės į Å¡io Sandėliuko privatizavimÄ .

38. IeÅ¡kovai taip pat buvo nurodę, kad dokumente prie gyvenamojo namo pagalbinių dalių yra priskirtas ir ginčo sandėliukas, kuris dokumente yra įvardytas kaip „paÅ¡iÅ«rė“. IÅ¡ tikrųjų Å¡iame ieÅ¡kovų pateiktame dokumente tikrai yra matyti skiltis, kurioje kaip pagalbinė gyvenamojo-administracinio pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), dalis yra apraÅ¡yta dalis pavadinimu „paÅ¡iÅ«rė“ (plytinė siena, mediniai perdengimai, skardinis stogas). Tačiau nei Å¡is dokumentas, nei jokių kitų byloje esančių duomenų kompleksinis vertinimas neleidžia daryti iÅ¡vados, kuriÄ daro ieÅ¡kovai, t. y. kad „dokumente prie gyvenamojo namo pagalbinių dalių yra priskirtas ir ginčo sandėliukas, kuris dokumente yra įvardytas kaip „paÅ¡iÅ«rė“.

Matyti, kad Å¡iame dokumente apraÅ¡ytoji „paÅ¡iÅ«rė“ neturi nei identifikacinio numerio, nei pažymėjimo plane vietos, nei kvadratÅ«ros, nei kitų parametrų, kurie leistų suprasti, apie kokį konkretų (duomenys neskelbtini) esantį turtÄ Äia kalbama. Atsižvelgiant į tai yra visiÅ¡kai nesuprantama, kodėl ir kuo konkrečiai remdamiesi apeliantai užtikrintai teigia, kad Å¡i dokumente apraÅ¡yta „paÅ¡iÅ«rė“ yra bÅ«tent ginčo Sandėliukas. Kolegijos nuomone, ieÅ¡kovų pateiktas archyvinis dokumentas (1981-10-16 valdomų pastatų ir įrengimų apraÅ¡ymas) jokiu bÅ«du neįrodo, kad ginčo Sandėliukas neva jau nuo 1981 metų yra skirtas Gyvenamajam namui aptarnauti ir dėl to privatizuojant butus perėjo naujųjų butų savininkų nuosavybėn kaip priklausinys, dėl ko reikalavimas pripažinti SandėliukÄ Gyvenamojo namo priklausiniu buvo atmestas pagrįstai.

39. CK 4.19 straipsnio 1 dalis nustato, kad priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Iš esmės analogiškai priklausiniai, kaip antraeiliai daiktai, apibrėžti ir 1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalyje.

40. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje antraeiliais daiktais – priklausiniais – pripažįstami daiktai, kurių sÄ sajos su pagrindiniu daiktu pasireiÅ¡kia per bendrÄ Å«kinę paskirtį. Nustatant teisiÅ¡kai reikÅ¡mingas sÄ sajas su pagrindiniu daiktu, svarbus ne fizinis, bet funkcinis daiktų ryÅ¡ys, t. y. priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra Å«kine paskirtimi bei skirtas pagrindinio daikto poreikiams tenkinti. Tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryÅ¡ys bÅ«tų pripažįstamas teisiÅ¡kai reikÅ¡mingu, jis turi bÅ«ti nuolatinio pobÅ«džio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu priklausinio tarnavimu pagrindiniam daiktui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2004; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2008).

41. IeÅ¡kovai nurodo, kad jų butuose iki Å¡iol yra iÅ¡likusios ir veikiančios namui Å¡ildyti skirtos krosnys, naudojamos pagal poreikį – Å¡iai aplinkybei pagrįsti ieÅ¡kovai teikė tris fotonuotraukas, kurios, jų nuomone patvirtina ieÅ¡kovams priklausančiuose butuose esančių krosnių funkcionavimÄ . IeÅ¡kovų vertinimu, Å¡ios fotonuotraukos „patvirtina ieÅ¡kinyje nurodomÄ aplinkybę, jog ginčo sandėliukas, be kita ko, gyventojų buvo naudojamas ir sandėliuoti kietajam kurui, naudojamam gyvenamajam namui apÅ¡ildyti“.

42. Tačiau, kaip pagrįstai teigia atsakovas, Savivaldybės 2018-10-22 teismui pateiktuose raÅ¡ytiniuose paaiÅ¡kinimuose, Å¡ios fotonuotraukos patvirtina nebent tik Å¡ių nuotraukų padarymo faktÄ . Nei krosnių buvimo, nei jų funkcionavimo, nei ginčo Sandėliuko paskirties ir / ar ryÅ¡io su ieÅ¡kovų butais Å¡ios fotonuotraukos neįrodo – Å¡ios ieÅ¡kovų pateiktos neidentifikuotos fotonuotraukos apskritai neleido teigti, kad jos yra kažkaip susijusios su nagrinėjama byla.

43. IÅ¡ Nekilnojamojo turto registro iÅ¡rašų matyti, kad Gyvenamojo namo gyventojai naudojasi, kaip ieÅ¡kovai teigia, Gyvenamajame name įvestu centriniu Å¡ildymu. Taigi, konstatuotina, kad krosninis Å¡ildymas, net jeigu toks butuose ir veiktų, bÅ«tų tik galima alternatyva užtikrinti komfortÄ butuose, tačiau nesudarytų pagrindo teigti, kad butams apÅ¡ildyti yra bÅ«tina turėti pagalbines patalpas kietajam kurui (malkoms, anglims) laikyti. Tokio atveju galima teigti, kad jokio funkcinio ryÅ¡io, susijusio su butų Å¡ildymu, Sandėliukas su Gyvenamuoju namu neturėjo jau tada, kai ieÅ¡kovai Å¡iuos butus privatizavo 1992 metais, nes centrinis Å¡ildymas, kaip teigia ieÅ¡kovai, jų butuose buvo įvestas dar „sovietiniais metais“, tuo tarpu gyventojams priklausančių daiktų – kiemo ar kapinių priežiÅ«ros rakandų, kaip apklausos metu nurodė liudytojas, laikymas Sandėliuke nesukuria Å¡io Sandėliuko funkcinio ryÅ¡io su Gyvenamajame name esančiais ieÅ¡kovų butais.

Dėl ieÅ¡kinio senaties 44. IeÅ¡kinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikÅ¡damas ieÅ¡kinį (CK 1.124 straipsnis). Nors ieÅ¡kinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismÄ , praÅ¡ant apginti pažeistÄ teisę, tačiau, ginčo Å¡aliai pareikalavus taikyti ieÅ¡kinio senatį, yra pagrindas atmesti ieÅ¡kinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad Å¡is terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).

45. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieÅ¡kinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo Å¡alies reikalavimu. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad praÅ¡yti taikyti ieÅ¡kinio senatį turi teisę ginčo materialiojo teisinio santykio Å¡alis, prieÅ¡ kurios interesus nukreiptas byloje pareikÅ¡tas materialusis teisinis reikalavimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-701/2016 22 punktÄ ir jame nurodytÄ kasacinio teismo praktikÄ ). Taigi, reikalavimas taikyti ieÅ¡kinio senatį teisines pasekmes sukelia tik tada, jei to reikalauja ginčo materialiojo teisinio santykio Å¡alis.

46. CK 1.127 straipsnyje, reglamentuojančiame ieÅ¡kinio senaties termino pradžiÄ , nustatyta, be kita ko, kad: ieÅ¡kinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieÅ¡kinį atsiradimo dienos; teisė į ieÅ¡kinį atsiranda nuo tos dienos, kuriÄ asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ ; Å¡ios taisyklės iÅ¡imtis nustato Å¡is kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (1 dalis); jeigu prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai iÅ¡ tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieÅ¡kinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui (2 dalis); jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvienÄ dienÄ (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieÅ¡kinio senaties terminas ieÅ¡kiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tÄ dienÄ , prasideda tÄ kiekvienÄ dienÄ (5 dalis).

47. IeÅ¡kovai nepagrįstai teigia, jog teismas, senaties termino pradžia laikydamas 1992 metus, skundžiamame sprendime nepaaiÅ¡kino, kokiu bÅ«du ieÅ¡kovų teisės buvo pažeistos jau nuo 1992 m. IeÅ¡kovai nurodo, jog Sandėliukas nebuvo privatizuotas kartu su Gyvenamojo namo butais - t. y. į bylÄ pateiktoje 1992 metų buto privatizavimo sutartyje, kurios Å¡alimi yra ir ieÅ¡kovė R. I..

48. Atsakovas pagrįstai nurodo, kad informacija apie Sandėliuko neprivatizavimÄ kartu su Gyvenamojo namo butais ieÅ¡kovams tapo žinoma vėliausiai 1992 metais, tačiau iki pat ieÅ¡kinio pateikimo ieÅ¡kovai nesirÅ«pino savo privatizavimo sutartimis, nesikreipė dėl galimo jų papildymų, nesidomėjo galimybe privatizuoti ir SandėliukÄ Dėl to IeÅ¡kovų teiginiai, kad jie senaties termino savo reikalavimams pareikÅ¡ti nepraleido, nes „keletÄ dienų prieÅ¡ Å¡io ieÅ¡kinio pateikimÄ ieÅ¡kovai visiÅ¡kai atsitiktinai pastebėjo“, jog Sandėliukas kartu su jam priskirta 0,0158 ha žemės sklypo (t. y. kiemo) dalimi yra parduodamas vieÅ¡ame Aukcione neatitinka tikrovės. Taigi, prieÅ¡ingai negu nurodo ieÅ¡kovai, jų teisių pažeidimas įvyko ne tuomet, kai neprivatizuotas, valstybės nuosavybe likęs daiktas buvo perleistas Savivaldybei, kuri šį daiktÄ savo ruožtu įregistravo Nekilnojamojo turto registre, o tuomet, kai ieÅ¡kovai, manydami, kad įgyja nuosavybę į atitinkamÄ daiktÄ (t. y. kartu su butais privatizuojamÄ SandėliukÄ ), Å¡io daikto vis dėlto nematė esant įvardinto privatizavimo sutartyje.

49. Atsakovas – Savivaldybė savo 2018-10-22 pateiktuose raÅ¡ytiniuose paaiÅ¡kinimuose buvo iÅ¡samiai nurodžiusi, jog iÅ¡ byloje pateiktos 1992-07-30 buto privatizavimo sutarties aiÅ¡kiai matyti, kad tos pirkimo-pardavimo sutarties vietos, kurios buvo skirtos įraÅ¡yti kitiems kartu su privatizuojamu butu privatizuojamiems pastatams bei rÅ«siui, suraÅ¡ant sutartį buvo paliktos neužpildytos – pažymėtos tiesiog daugtaÅ¡kiu arba brÅ«kÅ¡niu, tokiu bÅ«du vienareikÅ¡miÅ¡kai pažymint, jog nei rÅ«sys, nei kiti pastatai kartu su butu pagal Å¡iÄ sutartį nėra privatizuojami.

IeÅ¡kovų teisių pažeidimas negalėjo pasireikÅ¡ti tuo bÅ«du ir tuomet, kada nurodo ieÅ¡kovai, t. y. 2007 m. liepos 3 d., kuomet Savivaldybė įregistravo savo nuosavybės teisę į SandėliukÄ Nekilnojamojo turto registre. Savivaldybės veiksmai, t. y. nuosavybės įregistravimas, buvo tik pasekmė Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiksmų, t. y. neprivatizuoto, valstybės nuosavybe likusio Sandėliuko (kartu su kitais neprivatizuotais nekilnojamojo turto objektais) perdavimas Savivaldybės nuosavybėn 1995-05-17 perdavimo-priėmimo aktu, iÅ¡ dalies pakeistu 2007-06-22 perdavimo-priėmimo aktu.

Tačiau Å¡ių aktų ieÅ¡kovai neginčijo. Taip pat pažymėtina, kad prieÅ¡ingai negu teigia ieÅ¡kovai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-05-17 perdavimo-priėmimo akte Sandėliukas paminėtas – grafoje ties įraÅ¡u (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad perduodamos 999,89 kv. m bendro ploto patalpos. Å is perdavimo-priėmimo aktas buvo iÅ¡ dalies pakeistas 2007-06-22 aktu pažymint, kad Savivaldybei 1999-05-17 perdavimo-aktu perduotos 999,89 kv. m. ploto patalpos apėmė du savarankiÅ¡kus objektus – t. y. 952,75 kv. m. ploto administracines patalpas ir 33,79 kv. m. ploto Å«kio pastatÄ (ginčo SandėliukÄ ).

Å ie aktai Nekilnojamojo turto registre yra nurodyti kaip Savivaldybės nuosavybės teisės į ginčo SandėliukÄ pagrindas – Å¡ie duomenys yra nenuginčyti, dėl to laikytini teisingais. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, jog ieÅ¡kovai nepagrįstai teigia, kad minimuose aktuose Sandėliukas apskritai nėra nurodytas. Dėl bylos baigties 50. Apibendrinus tai, kas iÅ¡dėstyta, darytina iÅ¡vada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikÅ¡mingas Å¡iai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiÅ¡kino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ .

Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundÄ ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ .

51. Kiti apeliacinio skundo argumentai iÅ¡ esmės nėra teisiÅ¡kai reikÅ¡mingi ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamÄ teismo sprendimÄ , todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ . Atmesdamas apeliacinį (atskirÄ jį) skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas, n u t a r i a : apeliantų (ieÅ¡kovų) R. I., R. I., J. V. Vilniaus radijo studija apeliacinį skundÄ atmesti. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 21 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ Teisėjai Alvydas Barkauskas Andrius Ignotas Jelena Å iÅ¡kina