2013-03-07 Nr. CB-290-2-07-3-05997-2011-6 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Civilinė byla Nr

Civilinė byla Nr. 3K-3-122/2013

Teisminio proceso Nr. 2-07-3-05997-2011-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

44.5.1; 45.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Laužiko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AB „Lesto“ kasacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 24 d. sprendimo ir Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gegužės 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Tikroji vaivorykštė“ ieškinį atsakovui AB „Lesto“ dėl be pagrindo gautų lėšų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 3341,10 Lt be pagrindo gautų lėšų, 1378,79 Lt palūkanų bei 1077,29 Lt permoką už elektros energiją 2009 metų sausio, vasario ir kovo mėnesiais, taip pat 6 proc. metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos.

Ieškovas nurodė, kad 2004 m. sausio 14 d. sudarė 1/2 dalies gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį, o 2004 m. vasario 23 d. pasirašė jos pakeitimą, kurio 1.2.2 punkte buvo nustatyta, kad jis moka už elektrą proporcingai nuomojamam plotui. 2005 m. gruodžio 28 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu ieškovas tapo viso pastato savininku. 2004 m. vasario 24 d. ieškovas su atsakovu sudarė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo tiekti elektrą pagal sutarties priede nustatytą leistiną galią ir išrašyti PVM sąskaitas faktūras už suvartotą elektrą pagal ieškovo pateiktą elektros apskaitos prietaisų rodmenų pažymą. Pasirinktas diferencijuotas apskaitos tarifas. Ieškovas tinkamai vykdė savo įsipareigojimus ir kiekvieną mėnesį pateikdavo atsakovui apskaitos prietaisų rodmenų pažymą, kurioje atskirai nurodydavo kiekvieno tarifo T1, T2, T3 ir T4 rodmenis, bei atsiskaitydavo pagal atsakovo pateikiamas PVM sąskaitas faktūras. 2010 m. rugpjūčio 24 d. elektros skaitiklis buvo pakeistas į vieno tarifo elektros skaitiklį. Tada ieškovas sužinojo, kad visą laiką nuo sutarties sudarymo už elektros energiją jam buvo taikomas nediferencijuotas elektros įkainis. Per laikotarpį nuo 2004 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 26 d. ieškovas be pagrindo atsakovui sumokėjo 6364,84 Lt. Be to, ieškovo teigimu, atsakovas sąskaitose už 2009 metų sausio, vasario ir kovo mėnesius nepagrįstai taikė naujas elektros energijos kainas, todėl turi grąžinti susidariusią 1077,29 Lt permoką. Kadangi naujos kainos turi būti paskelbtos ne vėliau kaip prieš tris mėnesius iki jų pakeitimo ir taikomos nuo pirmos mėnesio dienos, todėl ieškovui nauja paslaugos kaina turėjo būti taikoma ne anksčiau kaip nuo 2009 m. balandžio 1 d. (Elektros energijos įstatymo (toliau – ir EEĮ) 43 straipsnio 6 dalis).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2012 m. sausio 24 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo 3341,10 Lt skolos bei 1378,79 Lt palūkanų, kitus ieškinio reikalavimus atmetė ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nustatė, kad ieškovas su atsakovu 2004 m. vasario 24 d. sudarė sutartį Nr. 521-1066 dėl elektros energijos pirkimo–pardavimo pastatui (duomenys neskelbtini). Sutarties 6 punkte nustatyta, kad už suvartotą energiją ieškovas su atsakovu atsiskaito nustatytais elektros energijos tarifais ir pagal jų taikymo tvarką; sutarties 1 priedo 1 punkte nurodyta, jog tarifo tipas – direfencijuotas. Ieškovas nurodė, kad 2010 m. rugpjūčio 24 d. be jo sutikimo skaitiklis buvo pakeistas į vieno tarifo skaitiklį, ir tik tada jam tapo žinoma, jog nuo 2004 m. gegužės 25 d. mokestis už elektrą jam buvo skaičiuojamas netaikant diferencijuoto įkainio.

Skundu Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai (toliau – ir VKEKK, Komisija) ieškovas prašė pripažinti, kad atsakovas be pagrindo priskaičiavo jam 6381,46 Lt, ir prašė juos grąžinti. VKEKK perdavė skundą nagrinėti Valstybinei energetikos inspekcijai, kuri pripažino, kad atsakovas, pritaikęs nediferencijuotą energijos dedamosios tarifą, padarė pažeidimą, todėl privalo atlyginti tiesioginius vartotojo nuostolius nuo sutarties sudarymo dienos. Atsakovas dalį kaltės pripažino ir atlygino ieškovui 3040,36 Lt be PVM (su PVM – 3678,84 Lt).

Iš Valstybinės energetikos inspekcijos rašto teismas nustatė, kad dėl susidariusio nuostolio yra ir ieškovo kaltės: ieškovas daugiau kaip šešerius metus (nuo 2004 metų balandžio iki 2010 metų rugpjūčio mėnesio) nepastebėjo, kad mokestis už elektros energiją skaičiuojamas taikant vienkainį tarifą. Šalių sutarties 5.3 punkte nustatyta, kad vartotojas, pastebėjęs klaidų elektros apskaitos prietaisų rodmenų pažymoje ar PVM sąskaitoje faktūroje, turi nedelsiant informuoti apie tai atsakovą; ieškovas to nepadarė. Teismo nuomone, ieškovas, kaip verslo subjektas, negalėjo nežinoti savo suvartotos elektros energijos kiekio, jos kainos ir negalėjo nepastebėti, kad atsakovo pateiktose sąskaitose nurodyta suma apskaičiuota taikant vienkainį tarifą.

Tačiau teismas sprendė, kad, nors ieškovas ir nebuvo pakankamai rūpestingas bei apdairus, nuostolių kilo ne dėl jo neapdairumo, o dėl to, jog atsakovas netinkamai vykdė šalių pasirašytą sutartį, vienašališkai ją pažeidė. Atsakovui neginčijant ieškovo nurodytos nuostolių sumos, teismas patenkino ieškinio reikalavimą ir priteisė ieškovui iš atsakovo 3341,10 Lt bei 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos – 1378,79 Lt (CK 6.37 straipsnis, 6.240 straipsnio 1 dalis).

Spręsdamas dėl ieškovo reikalaujamos priteisti 1077,29 Lt permokos dėl neteisingai apskaičiuotos elektros kainos už 2009 metų sausio, vasario ir kovo mėnesius, teismas nustatė, kad atsakovas grąžino ieškovui 328 Lt permoką už sausio mėnesį, taigi šalių ginčas kilo dėl likusios sumos. Teismas nurodė, kad šiam reikalavimui išspręsti reikia nustatyti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2008 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. O3-218 nustatytų visuomeninių elektros energijos tarifų, elektros energijos skirstymo paslaugos kainų bei jų taikymo tvarkos vartotojams įsigaliojimo datą. Ieškovas iki kreipimosi į teismą buvo padavęs skundą VKEKK, kuriuo prašė įpareigoti AB „VST“ (po reorganizacijos – AB „Lesto“) perskaičiuoti elektros energijos kainą už 2009 m. sausio, vasario ir kovo mėnesius, motyvuodamas tuo, kad naujos kainos galėjo būti taikomos tik ne anksčiau kaip po trijų mėnesių nuo jų paskelbimo dienos, t. y. nuo 2009 m. balandžio 1 d. VKEKK skundą atmetė ir informavo ieškovą, kad atsakovas teisingai vadovavosi galiojančiu VKEKK 2008 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. O3-218 nustatytomis kainomis. Teismas sprendė, kad atsakovas, perskaičiavęs elektros kainas ieškovui už 2009 m. sausio mėnesį ir grąžinęs permoką, pagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m lapkričio 18 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-858-1205/2010, suformuota praktika. Toje byloje, sprendžiant dėl analogiško VKEKK nutarimo, kuriuo vienašališkai nustatytos dujų kainos, kurios paskelbtos 2008 m. gruodžio 31 d. ir įsigaliojo nuo 2009 m. sausio 1 d., buvo konstatuota, kad tokia naujų kainų taikymo pradžia prieštarauja Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 daliai, ir nurodyta, jog valstybės reguliuojamos kainos turi būti skelbiamos viešai ne vėliau kaip prieš mėnesį iki jų taikymo pradžios (jei kiti įstatymai nenustato kitaip) ir taikomos nuo mėnesio pirmos dienos. Teismo nuomone, ieškovas supainiojo sąvokas viršutinė perdavimo paslaugos kainos riba, kuri nustatoma pagal EEĮ 43 straipsnio 5 dalį, ir konkreti valstybės reguliuojama kaina, kurios skelbimo tvarka nustatyta Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje. Ieškovo teiginį, kad konkreti kaina ir yra viršutinė kainos riba, teismas pripažino nepagrįstu.

Panevėžio apygardos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs bylą pagal ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus, 2012 m. gegužės 22 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė ir jo rezoliucinę dalį išdėstė taip: priteisė ieškovui iš atsakovo 3341,10 Lt skolos, 1378,79 Lt palūkanų, 680,06 Lt permokos už elektros energiją ir 6 proc. metinių procesinių palūkanų, skaičiuojamų nuo priteistos sumos; atitinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus dėl šalių mišrios kaltės taikymo, grindžiamus tuo, kad dėl nuostolių yra ir ieškovo kaltės, nes jis šešerius metus nepastebėjo netikslumų sąskaitose faktūrose, taigi nebuvo pakankamai apdairus ir rūpestingas. Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog atsakovas netinkamai vykdė šalių sutartį, vienašališkai ją pažeidė, todėl ieškovui neatsirado prievolės mokėti už elektros energiją pagal nediferencijuotą tarifą. Tai, kad ieškovas ne iš karto, o tik po kelerių metų pastebėjo, jog už elektros energiją moka daugiau, nei numatyta sutartyje, negali būti pagrindas atleisti atsakovo nuo prievolės grąžinti ieškovui jo permokėtą sumą; nenustatyta, kad ieškovo veiksmai ar neveikimas būtų lėmę atsakovo nuostolių atsiradimą ar padidėjimą.

Teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl atsisakymo priteisti ieškovui 680,06 Lt permokos už 2009 metų vasario ir kovo mėnesius; nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m lapkričio 18 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A-858-1205/2010, nes toje byloje teismas pasisakė ne dėl Elektros energetikos, bet dėl Gamtinių dujų įstatymo. Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės reguliuojamos kainos turi būti skelbiamos viešai, ne vėliau kaip prieš mėnesį iki jų taikymo pradžios, jei kiti įstatymai nenustato kitaip, ir taikomos nuo mėnesio pirmos dienos. Tačiau Gamtinių dujų įstatyme ir Elektros energetikos įstatyme nustatyti skirtingi terminai. EEĮ 43 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad viršutinė perdavimo paslaugos kainos riba turi būti nustatyta ar perskaičiuota ne vėliau kaip likus trims mėnesiams, viršutinės skirstymo, visuomeninio tiekimo paslaugų ir visuomeninės elektros energijos kainų ribos – ne vėliau kaip likus dviem mėnesiams iki reguliavimo periodo arba atitinkamų reguliavimo periodo metų pradžios. Teismas nurodė, kad kainų įsigaliojimas ir jų paskelbimas yra netapačios teisinės sąvokos. EEĮ 43 straipsnio 6 dalis yra specialioji teisės norma, reiškianti, kad apie valstybės reguliuojamų elektros energijos perdavimo paslaugos kainų pasikeitimą turi būti paskelbta ne vėliau kaip prieš tris mėnesius iki jų pakeitimo ir taikoma nuo mėnesio pirmos dienos. Šis terminas taikomas nepriklausomai nuo to, ar VKEKK nustato viršutinę perdavimo kainos ribą, ar, elektros energijos tiekimo įmonei pačiai nenustačius kainų, nustato fiksuotą elektros energijos kainos ribą. Kadangi VKEKK 2008 m. gruodžio 29 d. nutarimas Nr. O3-218 buvo paskelbtas 2008 m. gruodžio 31 d., tai juo nustatytos naujos elektros energijos kainos turėjo būti taikomos tik nuo 2009 m. balandžio 1 d. Remdamasis tokiais argumentais, apeliacinės instancijos teismas patenkino ieškinio reikalavimą priteisti 680,06 Lt permokos už 2009 m. vasario ir kovo mėnesius.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas AB „Lesto“ prašo: panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gegužės 22 d. nutarties dalį, kuria priteista 680,06 Lt permokos už elektros energiją, ir palikti galioti atitinkamą Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 24 d. sprendimo dalį, kuria šis reikalavimas atmestas; panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 24 d. sprendimo ir Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gegužės 22 d. nutarties dalis dėl 3341,10 Lt nuostolių bei palūkanų priteisimo, ir nauju sprendimu šiuos ieškinio reikalavimus atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl 680,06 Lt permokos. Apeliacinės instancijos teismas taikė netinkamą Elektros energetikos įstatymo normą. Kasatorius elektros energiją ieškovui tiekia visuomeninėmis elektros energijos kainomis, kurių skelbimas ir taikymo vartotojams pradžia yra reglamentuojami ne EEĮ 43 straipsnio 6 dalyje, bet 44 straipsnio 5 dalyje; ši norma turėjo būti taikoma nagrinėjamu atveju, o jos nuostatos sudaro pagrindą pirmiau nurodytą ieškinio reikalavimą atmesti. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 331 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimus, nutartyje nepasisakė, kodėl atmetė kasatoriaus argumentus dėl EEĮ 44 straipsnio 5 dalies taikymo.

2. Dėl 3341,10 Lt be pagrindo gautų lėšų. Teismai netinkamai taikė sutartinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, neįvertino ieškovo, kaip kitos sutarties šalies, neteisėto elgesio ir taip pažeidė CK 6.248 straipsnio 3 dalį, pagal kurią, nustatant, ar asmuo yra kaltas, jo elgesys turi būti vertinamas remiantis apdairaus, rūpestingo, atidaus žmogaus (bonus pater familias) standartu. Ieškovas, būdamas verslo subjektas, šešerius metus nepastebėjo sąskaitose faktūrose esančių netikslumų ir nepranešė apie tai kitai sutarties šaliai – tiekėjui, nors tokia vartotojo pareiga nustatyta elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygose, todėl galima pripažinti jo kaltę dėl atsiradusių nuostolių padidėjimo, nes jis elgėsi nepakankamai atidžiai ir rūpestingai, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Neįvertinę ieškovo kaltės dėl nuostolių padidėjimo, teismai nepagrįstai netaikė mišrios kaltės principo (CK 6.248 straipsnio 4 dalis, 6.259 straipsnis) ir nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. V. įmonė v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-3-412/2008; 2012 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Audata“ ir UAB „Generosus dominus“ v. KB „Jonas ir sūnūs“, bylos Nr. 3K-3-6/2012).

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas UAB „Tikroji vaivorykštė“ prašo skundą atmesti; nurodo tokius argumentus:

1. Dėl 680,06 Lt permokos. EEĮ 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viršutines perdavimo, skirstymo, visuomeninio tiekimo paslaugų ir visuomeninės elektros energijos kainų ribas nustato VKEKK. Pagal EEĮ 43 straipsnio 6 dalį viršutinė perdavimo paslaugos kainos riba turi būti nustatyta ar perskaičiuota ne vėliau kaip likus trims mėnesiams, o viršutinės skirstymo, visuomeninio tiekimo paslaugų ir visuomeninės elektros energijos kainų ribos – ne vėliau kaip likus dviem mėnesiams iki reguliavimo periodo arba atitinkamų reguliavimo periodo metų pradžios. Tai reiškia, kad apie valstybės reguliuojamų elektros energijos perdavimo paslaugos kainų pakeitimą turi būti paskelbta ne vėliau kaip prieš tris mėnesius iki kainų pakeitimo ir kainos taikomos nuo mėnesio pirmos dienos. Taigi VKEKK 2008 m. gruodžio 29 d. nutarimu nustatytos atsakovo elektros energijos perdavimo paslaugos kainos, tarifai ir jų taikymo tvarka galėjo būti taikomi ne anksčiau kaip po trijų mėnesių po paskelbimo dienos, t. y. nuo 2009 m. balandžio 1 d. Kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo EEĮ 43 straipsnio 6 dalies taikymo galėtų būti aktualūs, jeigu VKEKK nustatyta viršutinių elektros energijos kainų riba skirtųsi nuo konkrečios kainos, taikomos galutiniam vartotojui, tačiau tokių duomenų nėra, nes VKEKK nustatė fiksuotą elektros energijos kainų ribą. Taigi apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad EEĮ 43 straipsnio 6 dalyje nustatytas terminas taikomas nepriklausomai nuo to, ar VKEKK nustato viršutinę perdavimo kainos ribą, ar, elektros energijos tiekimo įmonei pačiai nenustačius kainų, nustato fiksuotą elektros energijos kainos ribą, kaip buvo nagrinėjamu atveju.

2. Dėl 3341,10 Lt be pagrindo gautų lėšų. Kasacinio skundo teiginiai dėl mišrios atsakomybės taikymo nepagrįsti, nes ieškovas šalių sutarties nepažeidė. CK 6.259 straipsnyje nustatyta mišri atsakomybė gali būti taikoma tik tada, kai prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės. Ieškovas sutartį vykdė tinkamai ir kiekvieną mėnesį pateikdavo kasatoriui apskaitos prietaisų rodmenų pažymą, kurioje atskirai nurodydavo kiekvieno tarifo rodmenis. Kasatorius sąskaitose faktūrose taip pat atskirai nurodydavo kiekvieno tarifo rodmenis, o ieškovas šias sąskaitas apmokėdavo. Šalių ginčo nekilo nei dėl ieškovo pateikiamų duomenų teisingumo, nei dėl sąskaitų apmokėjimo laiku. Kadangi kasatorius mokestį už elektros energiją skaičiavo ne pagal sutartį, tai jam ir atsirado prievolė grąžinti ieškovui permoką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Nagrinėjamoje byloje keliami dvejopo pobūdžio teisės klausimai: pirma, dėl naujų visuomeninių elektros energijos kainų įsigaliojimo laikotarpio po jų paskelbimo; antra, dėl pagrindo konstatuoti elektros energijos pirkimo–pardavimo šalių mišrią kaltę buvimo tuo atveju, kai vartotojas (pirkėjas) patiria nuostolių permokėjęs už elektros energiją dėl netinkamai (t. y. netaikant sutartyje numatyto diferencijuoto tarifo) apskaičiuotos suvartotos elektros kainos. Šiais klausimais kasacinio teismo teisėjų kolegija pasisako.

Dėl naujų visuomeninių elektros energijos kainų bei tarifų įsigaliojimo laikotarpio po paskelbimo

Nagrinėjamoje byloje kilo šalių ginčas, susijęs su elektros tiekimo paslaugos teikimu, t. y. elektros energijos pardavimu vartotojui (Elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 31 dalis). Atsakovas yra visuomeninis tiekėjas (Elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 40 dalis), kuris sudarė su ieškovu elektros pirkimo–pardavimo sutartį ir jos pagrindu tiekia ieškovui, kaip vartotojui, elektros energiją, todėl šalių santykiams taikytinos Energetikos ir Elektros energetikos įstatymų nuostatos, reglamentuojančios visuomeninio tiekimo paslaugas ir visuomenines elektros energijos kainas bei tarifus.

Bendrosios nuostatos, taikytinos visam energetikos sektoriui, taigi ir elektros energijos tiekimui, įtvirtintos Energetikos įstatyme. Šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad energetikos sektoriuje yra sutartinės ir valstybės reguliuojamos kainos; kainos reguliuojamos tvirtinant paslaugos ar energijos kainas, nustatant jų viršutines ribas ar reguliavimo tvarką. Elektros energijos kainų reguliavimo atvejai ir tvarka nustatyti Elektros energetikos įstatyme, kurio 42 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad perdavimo, skirstymo, visuomeninio tiekimo paslaugų ir visuomeninės elektros energijos kainos reguliuojamos Komisijai nustatant viršutines kainų ribas; konkrečias perdavimo, skirstymo, visuomeninio tiekimo paslaugų ir visuomeninės elektros energijos kainas bei tarifus nustato ir keičia paslaugos teikėjas. Iš šių įstatymo nuostatų darytina išvada, kad, pirma, visuomeninės elektros energijos kainos priskirtinos prie valstybės reguliuojamų, antra, jos reguliuojamos Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai pagal įstatyme įtvirtintus kriterijus ir tvarką nustatant viršutines kainų ribas, o vėliau visuomeniniam tiekėjui nustatant konkrečią tiekiamos elektros energijos kainą laikantis VKEKK apibrėžtų kainų ir tarifų ribų bei įstatymo reikalavimų. Taigi įstatymas kaip du savarankiškus kainų reguliavimo etapus išskiria kainų viršutinių ribų ir konkrečių taikytinų kainų nustatymą.

Pagal Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalį valstybės reguliuojamos kainos turi būti skelbiamos viešai, ne vėliau kaip prieš mėnesį iki jų taikymo pradžios, jei kiti įstatymai nenustato kitaip, ir taikomos nuo mėnesio pirmos dienos. Energetikos įstatymo 17 straipsnio, reglamentuojančio Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos statusą bei veiklą, 8 dalyje, be kitų, nurodytos šios VKEKK funkcijos: nustatyti valstybės reguliuojamų kainų viršutines ribas (2 punktas) ir vienašališkai nustatyti valstybės reguliuojamas kainas, jeigu energetikos įmonės nesilaiko šių kainų nustatymo reikalavimų (5 punktas).

Elektros energijos kainų reguliavimo principai ir tvarka įtvirtinti Elektros energetikos įstatyme. Šio įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad viršutines kainų ribas, vadovaudamasi Energetikos įstatymu, šiuo įstatymu bei viršutinių kainų ribų nustatymo metodika, nustato Komisija; viršutinės perdavimo, skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslaugų kainos ribos nustatomos trejų metų reguliavimo periodui, viršutinė visuomeninės elektros energijos kainos riba – vienerių metų reguliavimo periodui (43 straipsnio 2 dalis). Viršutinių kainų ribų nustatymo ir paskelbimo tvarka įtvirtinta EEĮ 43 straipsnio 6 dalyje, kurioje nurodyta, kad viršutinė perdavimo paslaugos kainos riba turi būti nustatyta ar perskaičiuota ne vėliau kaip likus trims mėnesiams, o viršutinės skirstymo, visuomeninio tiekimo paslaugų ir visuomeninės elektros energijos kainų ribos – ne vėliau kaip likus dviem mėnesiams iki reguliavimo periodo arba atitinkamų reguliavimo periodo metų pradžios.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad ši norma reglamentuoja Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pareigas, susijusias su įstatymu šiai Komisijai suteiktų funkcijų valstybinio elektros energetikos kainų reguliavimo procese įgyvendinimu. Ši norma nereglamentuoja konkrečių vartotojams taikytinų elektros energijos kainų nustatymo procedūrų ir terminų. Konkrečias perdavimo, skirstymo, visuomeninio tiekimo paslaugų ir visuomeninės elektros energijos kainas bei tarifus nustato ir keičia paslaugų teikėjai po to, kai Komisija nustato viršutines kainų ribas;

šių nustatytų konkrečių kainų ir tarifų svertinis vidurkis kiekvienais reguliavimo periodo metais neturi viršyti atitinkamų viršutinių kainų ribų (EEĮ 44 straipsnio 1 dalis). Taigi viršutinių kainų ribų nustatymas, atliekamas Komisijos, reikšmingas visų pirma visuomeniniam tiekėjui, turinčiam pareigą nustatyti konkrečias teikiamų visuomeninės elektros energijos tiekimo paslaugų ir elektros energijos kainas. EEĮ 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad visuomeninės elektros energijos kainos bei tarifai įsigalioja praėjus mėnesiui nuo jų paskelbimo.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nustatant terminą, per kurį nuo paskelbimo įsigalioja naujai nustatytos visuomeninės elektros energijos kainos, taikytina būtent EEĮ 44 straipsnio 5 dalies norma, kuri reglamentuoja konkrečių elektros energijos kainų nustatymo ir paskelbimo tvarką, bet ne to paties įstatymo 43 straipsnio 6 dalis, nes, minėta, pastaroji norma taikytina Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai įgyvendinant viršutinių kainų ribų nustatymo funkciją.

Nagrinėjamu atveju galutines vartotojams taikytinas kainas nustatė ne visuomeninis elektros energijos tiekėjas, o VKEKK. Pagal Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalies 5 punktą, Elektros energetikos įstatymo 44 straipsnio 4 dalį Komisija vienašališkai nustato valstybės reguliuojamas kainas tais atvejais, kai, patikrinusi paslaugos teikėjo nustatytas kainas ir tarifus, konstatuoja, kad energetikos įmonė nesilaikė šių kainų nustatymo reikalavimų. Įstatyme neįtvirtinta naujų visuomeninių elektros energijos kainų paskelbimo ir įsigaliojimo tvarkos išlygų tais atvejais, kai kainas nustato ne visuomeninis tiekėjas, bet Komisija, taigi tokiu atveju taikytina Elektros energijos įstatymo 44 straipsnio 5 dalis, pagal kurią visuomeninės elektros energijos kainos bei tarifai įsigalioja praėjus mėnesiui nuo jų paskelbimo. Darytina išvada, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2008 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. O3-218, kuris paskelbtas 208 m. gruodžio 31 d., nustatytos akcinės bendrovės „VST“ elektros energijos kainos bei tarifai turėjo įsigalioti 2009 m. vasario 1 d., t. y. po mėnesio nuo paskelbimo, juos taikant nuo mėnesio pirmos dienos (Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalis).

Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalį, Elektros energetikos įstatymo 44 straipsnio 5 dalį bei 43 straipsnio 6 dalį ir nepagrįstai sutapatino elektros energijos perdavimo bei tiekimo paslaugas ir kainas bei jų nustatymo ir paskelbimo tvarką, taip pat neatribojo viršutinių elektros energijos kainų ribų nustatymo (VKEKK funkcija) nuo konkrečių vartotojams taikytinų visuomeninės elektros energijos kainų nustatymo ir paskelbimo (visuomeninio tiekėjo funkcija, kurią VKEKK perima tik jos netinkamo vykdymo atveju).

Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas atsiliepime į kasacinį skundą nepagrįstai sutapatina VKEKK viršutinių kainų ribų nustatymą ir vartotojams taikomų visuomeninių elektros energijos kainų nustatymą, teigdamas, kad tais atvejais, kai konkrečias vartotojams taikytinas kainas nustato VKEKK, jų įsigaliojimui taikytinas EEĮ 43 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas trijų mėnesių terminas. Toks aiškinimas neturi teisinio pagrindo. Pirma, EEĮ 43 straipsnio 6 dalyje nustatytas ne trijų, bet dviejų mėnesių terminas visuomeninio tiekimo paslaugų ir visuomeninės elektros energijos kainų viršutinėms riboms nustatyti; šis terminas skaičiuojamas iki reguliavimo periodo (o ne kainų įsigaliojimo) pradžios. Antra, vartotojų teisių apsaugai užtikrinti skirtas EEĮ 44 straipsnio 5 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas naujoms kainoms įsigalioti, bet ne 43 straipsnio 6 dalies norma, reglamentuojanti viršutinių kainų ribų nustatymą; 43 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas terminas skirtas ne vartotojams, bet elektros energetikos sektoriaus įmonėms, teikiančioms atitinkamas Elektros energetikos įstatymo reglamentuojamas paslaugas. Trečia, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2008 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. O3-218 buvo nustatytos tik konkrečios vartotojams taikytinos visuomeninės elektros energijos kainos, bet ne jų viršutinės ribos, t. y. šiuo nutarimu nebuvo vienu metu įgyvendintos dvi VKEKK funkcijos (viršutinių kainų ribų ir konkrečių kainų nustatymas), kaip nurodo ieškovas. Aktualiam reguliavimo laikotarpiui taikytinų kainų viršutinės ribos buvo nustatytos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2008 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. O3-176 (tai, kad šis įsakymas 2008 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. O3-207, t. y. likus mažiau kaip dviem mėnesiams iki reguliavimo periodo metų pradžios, buvo pakeistas, vartotojų teisių apsaugai neturi įtakos, nes pakeitimo esmė – ne padidinti, bet sumažinti pirmesniu nutarimu nustatytas viršutines kainų ribas).

Remiantis pirmiau išdėstytais motyvais, kasacinio skundo argumentai dėl naujų visuomeninių elektros energijos kainų įsigaliojimo termino (vieno mėnesio nuo paskelbimo) pripažintini pagrįstais, todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria ieškovui iš atsakovo priteistas kainų skirtumas už 2009 m. vasario ir kovo mėnesius, naikintina, paliekant galioti atitinkamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria šis ieškinio reikalavimas atmestas.

Dėl elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalių atsakomybės dėl netinkamai apskaičiuotos suvartotos elektros energijos kainos

Atsakovas kasaciniame skunde teigia, kad teismai netinkamai taikė sutartinę civilinę atsakomybę ir nepagrįstai nekonstatavo mišrios šalių kaltės dėl ieškovui atsiradusių nuostolių (permokos už elektros energiją) dėl netinkamai apskaičiuotos ieškovui tiektos elektros energijos kainos. Kasatoriaus teigimu, ieškovo kaltę patvirtina jo veiksmų neatitiktis apdairaus, rūpestingo, atidaus žmogaus standartui; ieškovo neapdairumas prisidėjo prie to, kad jam atsirado žalos. Kasacinio teismo teisėjų kolegija šiuos argumentus pripažįsta nepagrįstais ir pažymi, kad jie neatitinka nustatytų bylos aplinkybių bei teisės norminių aktų nuostatų, reglamentuojančių elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalių teises ir pareigas.

Byloje nustatyta, kad ieškovo prašoma priteisti 3341,10 Lt permokos suma susidarė dėl to, jog atsakovas, išrašydamas ieškovui apmokėti sąskaitas faktūras už suvartotą elektros energiją, netaikė diferencijuoto kainos tarifo, dėl kurio šalys buvo susitarusios pirkimo–pardavimo sutartyje, t. y. nepaisydamas to, kad ieškovas jam pateikdavo apskaitos prietaisų rodmenų duomenis pagal atskirus tarifus, mokėtiną sumą apskaičiuodavo pagal vienkainį tarifą. Dėl to ieškovas daugiau kaip šešerius metus (nuo 2004 metų balandžio iki 2010 metų rugpjūčio mėnesio) už atsakovo tiekiamą elektros energiją mokėjo daugiau, nei jam priklausė mokėti pagal šalių sutartyje nustatytas sąlygas. Atsakovas (kasatorius) klaidą pripažino ir pusę permokėtos sumos ieškovui grąžino.

Šalių 2004 m. vasario 24 d. sudarytoje elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyje įtvirtinta atsakovo (tiekėjo) pareiga iki kiekvieno poataskaitinio mėnesio 7 dienos pateikti ieškovui (vartotojui) PVM sąskaitą faktūrą už suvartotą elektrą pagal vartotojo pateiktą elektros apskaitos prietaisų rodmenų pažymą. Ši atsakovo sutartinė pareiga atitinka Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 43.4, 88 punktų (Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1.38 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 48.4, 105 punktų) reikalavimus. Byloje nustatyta, kad ieškovas pareigą pateikti nustatyta tvarka įformintus duomenis apie elektros apskaitos prietaisų rodmenis vykdė tinkamai, o atsakovas nesilaikė šalių sutartyje įtvirtinto susitarimo taikyti diferencijuotą elektros kainos tarifą ir sąskaitose faktūrose mokėtiną sumą apskaičiuodavo pagal vienkainį tarifą. Būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ieškovas permokėjo už suvartotą elektros energiją. Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklėse nustatyta elektros energijos tiekėjo pareiga, radus klaidų apskaitos dokumentuose, perskaičiuoti suvartotos elektros energijos kiekį per laikotarpį, kai buvo netiksliai atsiskaitoma (ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Taisyklių 96.3 punktas, energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1.38 patvirtintų Taisyklių 124.9 punktas). Taigi nustačius, kad ieškovo permokėta suma susidarė dėl atsakovo kaltės, šiam neteisingai (pažeidžiant šalių sudarytos sutarties sąlygas) apskaičiuojant ieškovo suvartotos elektros energijos kainą, atsakovui tenka pareiga grąžinti ieškovui jo permokėtą sumą. Šiuo atveju nėra pagrindo taikyti CK 6.259 straipsnio nuostatas dėl sutarties šalių mišrios kaltės už prievolės pažeidimu atsiradusius nuostolius, nes sutartinius įsipareigojimus pažeidė atsakovas, o ne ieškovas. Ieškovo nepakankamas atidumas ir nepastebėjimas, kad sąskaitos išrašytos klaidingai, nėra pakankamas pagrindas jo kaltei ir priežastiniam ryšiui dėl atsiradusių nuostolių konstatuoti.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius netinkamai remiasi kasacinio teismo praktika bylose, kuriose buvo analizuojamas prievolės šalių mišrios kaltės klausimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste. Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai, pateikti konkrečiose bylose, taikytini tik teismams nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas kasacinis teismas išaiškino atitinkamą teisės normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-3-185; kt.). Kasaciniame skunde nurodytų kasacinių bylų aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių, todėl jose pateikti kasacinio teismo išaiškinimai šiai bylai neaktualūs. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2012 buvo sprendžiamas žalos atlyginimo dėl varžytynėse parduoto neegzistuojančio turto klausimas, taigi tos bylos faktinės aplinkybės yra visiškai kitokios nei nagrinėjamos bylos. Kasatoriaus nurodytoje byloje Nr. 3K-3-412/2008 buvo analizuojami elektros energijos pirkimo–pardavimo šalių sutartinės atsakomybės klausimai, tačiau kitu nei nagrinėjamoje byloje aspektu, t. y. dėl šalių mišrios atsakomybės dėl skolos už faktiškai suvartotą, bet netinkamai apskaitytą elektros energiją, o nagrinėjamoje byloje nekilo ginčo dėl neapmokėjimo už suvartotą elektros energiją, priešingai, ieškovas mokėjo daugiau nei jam priklausė.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad, pripažinus pagrįstais kasacinio skundo argumentus dėl elektros energijos tiekimo kainų paskelbimo ir įsigaliojimo tvarkos taikymo, apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria patenkinti ieškinio reikalavimai priteisti permoką už elektrą už 2008 metų vasario ir kovo mėnesius, naikintina, paliekant galioti atitinkamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį; kiti kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti ir jais skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis paliktina nepakeista.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Kasacinį skundą patenkinus iš dalies, šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos perskirstytinos CPK 93 straipsnio nustatyta tvarka. Kadangi galutinis kasacinio teismo sprendimas atitinka pirmosios instancijos teismo sprendimą, tai pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paliktina nepakeista ir šios išlaidos iš naujo šalims neskirstytinos. Apeliacinius skundus padavė abi šalys – ir ieškovas, ir atsakovas. Kasacinio teismo šioje byloje priimtas sprendimas iš esmės reiškia tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, t. y. neteisėta ir naikintina pripažinta būtent ta apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas. Tai reiškia, kad, vadovaujantis nagrinėjamoje byloje kasacinio teismo teisėjų kolegijos pateiktais išaiškinimais, apeliacinės instancijos teismo nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimas turėjo būti paliktas nepakeistas, o abiejų šalių apeliaciniai skundai atmesti. Tokiomis aplinkybėmis abiejų šalių apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Kasaciniam teismui pateikti tokie duomenys apie šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas: kasatorius sumokėjo 162 Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą, ieškovas – 1200 Lt advokatui už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą. Be to, kasaciniame teisme patirta 39,12 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kasacinis teismas patenkino vieną iš dviejų turtinio pobūdžio kasacinio skundo reikalavimų, t. y. reikalavimą dėl 680,06 Lt permokos, taigi kasatoriui iš ieškovo priteistina 20,40 Lt žyminio mokesčio, sumokėto už šį reikalavimą. Skirstydama atstovavimo išlaidas (CPK 98 straipsnis), kasacinio teismo teisėjų kolegija atsižvelgia ne tik į kiekvieno iš kasacinio skundo reikalavimų piniginę išraišką, bet ir į jais keliamų teisės aiškinimo ir taikymo problemų sudėtingumą, kuris leidžia spręsti apie bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Įvertinusi tai, kad pagrįstais pripažinti kasacinio skundo argumentai gerokai sudėtingesniu teisės klausimu nei tie, kurie buvo atmesti, kasacinio teismo teisėjų kolegija priteisia ieškovui iš kasatoriaus 30 proc. išlaidų už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą, t. y. 360 Lt. Šalims priteistos bylinėjimosi išlaidos įskaitytinos, galutinai priteisiant ieškovui iš atsakovo 339,60 Lt. Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos dalytinos šalims pagal tokią pat proporciją – 30 ir 70 proc., valstybei iš ieškovo priteisiant 27,38 Lt, o iš kasatoriaus – 11,74 Lt.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gegužės 22 d. nutarties dalį, kuria ieškovui UAB „Tikroji vaivorykštė“ iš atsakovo AB „Lesto“ priteista 680,06 Lt permokos bei 6 proc. metinių palūkanų nuo šios sumos nuo bylos iškėlimo dienos (2011 m. rugsėjo 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 3410,45 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 2070 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, panaikinti. Dėl šių reikalavimų palikti galioti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 24 d. sprendimo dalį, kuria ieškinio dalis atmesta ir ieškovui UAB „Tikroji vaivorykštė“ iš atsakovo AB „Lesto“ priteista 578,04 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Kitą Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gegužės 22 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui UAB „Tikroji vaivorykštė“ (juridinio asmens kodas 145573817) iš atsakovo AB „Lesto“ (juridinio asmens kodas 302577612) 339,60 Lt (tris šimtus trisdešimt devynis litus 60 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš ieškovo UAB „Tikroji vaivorykštė“ (juridinio asmens kodas 145573817) 27,38 Lt (dvidešimt septynis litus 38 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš atsakovo AB „Lesto“ (juridinio asmens kodas 302577612) 11,74 Lt (vienuolika litų 74 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Gintaras Kryževičius

Egidijus Laužikas