2015-12-01 Nr. BB-4930-1-13-1-00863-2014-0 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-534-895/2015

Teisminio proceso Nr. 1-13-1-00863-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.23.3

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios O. O. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 4 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 23 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 4 d. nuosprendžiu O. O. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams šešiems mėnesiams.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 23 d. nutartimi nuteistosios O. O. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

O. O. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad 2014 m. balandžio 7 d. iki 20.10 val., turėdama tikslą parduoti ar kitaip platinti, su savimi laikė tris plastikinius maišelius su bendros 29,289 g masės milteliais, kurių sudėtyje buvo didelis kiekis, t. y. 6,717 g, narkotinės medžiagos – heroino, kol policijos pareigūnai Vilniuje, (duomenys neskelbtini), asmens kratos metu šią narkotinę medžiagą pas ją rado ir paėmė.

Kasaciniu skundu nuteistoji O. O. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 4 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 23 d. nutartį ir jos nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 259 straipsnio 1 dalį ir taikyti BK 75 straipsnį arba paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, arba panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 23 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorė teigia, kad yra nepagrįstai nuteista pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, nes teismai įrodymus vertino pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Be to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo jos apeliacinį skundą, nepašalino esminių prieštaravimų bei neįvertino reikšmingų bylos aplinkybių visumos. Kasatorės manymu, nuosprendis yra nepagrįstas, nepakankamai motyvuotas, nes jame remiamasi tik liudytojų policijos pareigūnų L. T., A. P. parodymais bei ta aplinkybe, kad pas ją sulaikymo metu buvo rasti trys maišeliai narkotinių medžiagų, o tai neva įrodo jos tikslo platinti medžiagas buvimą, tačiau tai tėra prielaida, nepagrįsta jokiais objektyviais bylos duomenimis. Taip pat kasatorė nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu buvo pažeista jos teisės žinoti, kokie faktiniai duomenys vertinami posėdyje, nors vėliau nuosprendyje jie tapo jos kaltės pagrindimais įrodymais.

Kasatorė nurodo, kad nors 2001 ir 2002 m. ji buvo teista už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis, tačiau iš laisvės atėmimo vietos buvo paleista lygtinai, jau daugiau kaip dešimt metų jokių nusikalstamų veikų nepradarė, teistumas išnyko. Dėl šių priežasčių kasatorė apeliacinės instancijos teismo prašė patikrinti policijos pareigūno L. T. parodymus apie tai, kad jai buvo pradėta kriminalinės žvalgybos byla remiantis tuo, jog liudytojas „matė, kaip ji nešė heroiną kitiems čigonams“, tačiau tai nebuvo padaryta, nors kriminalinės žvalgybos informaciją teismai vertino kaip pagrindinį įrodymą, pagrindžiantį nusikalstamos veikos padarymą.

Esant šioms aplinkybėms, teismai turėjo išreikalauti visą kriminalinės žvalgybos bylą ir išsiaiškinti, kaip ji buvo pradėta bei kokia informacija joje surinkta. Anot kasatorės, teismai turėjo patikrinti, kada ir kokiomis priemonėmis buvo surinkta informacija apie tai, jog ji nešiojo kitiems čigonams heroiną. Pavyzdžiui, jeigu šią informaciją suteikė pilietis ir ji yra įslaptinta, teismas turėjo kreiptis į atitinkamą subjektą, kad būtų nustatytas informacijos patikimumas. Kasatorei nesuprantama, kodėl būtent nusikalstamos veikos padarymo dieną, t. y. 2014 m. balandžio 7 d., buvo gauta informacija, kad ji platina heroiną kitiems čigonams ir ketiną jį parduoti moteriai, pravarde „I“, tačiau tuojau pat nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kaip to reikalauja Kriminalinės žvalgybos įstatymo 8 straipsnio 3 punktas. Be to, kasatorė nurodo, kad jai nebuvo leista susipažinti su kriminalinės žvalgybos metu gauta informacija, taip pažeidžiant teisę išsiaiškinti informacijos patikimumą, užduoti klausimus pareigūnams, sužinoti, kokius būdus naudojant buvo surinkta informacija.

Kasatorė pažymi, ji viso proceso metu nuosekliai aiškino, jog maišelius su heroinu rado 2014 m. balandžio 7 d. prie krūmų, taigi neturėjo tyčios platinti narkotines medžiagas. Kasatorė manė, kad ją sulaikę policijos pareigūnai duos teisingus parodymus ir nurodys, jog matė, kaip maišelius su narkotine medžiaga jai perdavė kiti asmenys. Skunde pažymima, kad net gynėjas teisme pareigūnams neuždavė klausimo, ar kas nors kasatorei iki sulaikymo perdavė narkotines medžiagas. Be to, liudytojai (policijos pareigūnai) galėjo tiksliai nepapasakoti įvykio aplinkybių, todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo neapsiriboti jų apklausomis ir duotus parodymus patikrinti kitais būdais, o būtent: išreikalauti vaizdo įrašą, kuriame būtų užfiksuota, kai policijos pareigūnai ją sekė; atlikti maišelio daktiloskopinę ekspertizę; nustatyti maišelyje rastos medžiagos kilmę. Kasatorė mano, kad policijos pareigūnai disponavo tik bendro pobūdžio informacija, o ją sulaikę tiesiog atsitiktinai rado narkotines medžiagas.

Neįtikėtini policijos pareigūno A. P. parodymai, neva jis dalyvaudamas sekimo operacijoje nežinojo, kad turės įvykti heroino perdavimas ir būtent kasatorė jį parduos moteriai, pravarde „I“. Pažymėtina, kad nors sulaikymo metu pas kitą moterį buvo rasti pinigai (5200 Lt (1506,02 Eur)), tačiau nebuvo tirta, kam šie pinigai buvo skirti.

Kasatorė nurodo, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, iš aprašomosios nuosprendžio dalies pašalino aplinkybę, kad ji įgijo narkotines medžiagas, nes nėra jokių duomenų kada, iš ko ir už kiek jas įgijo, be to, tai neturi esminės įtakos sprendžiant kaltinamosios atsakomybės klausimą. Tačiau su tokia teismo išvada negalima sutikti. Viena vertus, teismas nepripažino įrodyta, kad kasatorė rado heroiną, tačiau kartu konstatavo, jog ji minėtą narkotinę medžiagą pirko. Tačiau nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o narkotinių medžiagų įgijimo būdai neapsiriboja pirkimu arba suradimu. Kita vertus, tokia teismo išvada prieštarauja pačia kaltinamajam aktui, kuriame dėstoma, kad kasatorė narkotines medžiagas įgijo nenustatytomis aplinkybėmis. Kasatorės teigimu, asmuo narkotinių medžiagų laikyti negali jų neįgijęs. Pagal susiformavusią teismų praktiką narkotinių medžiagų laikymas – tai tų medžiagų buvimas kaltininko žinioje nepriklausomai nuo jų turėjimo laiko ar buvimo vietos (su savimi, patalpoje ir pan.). Paprastai tokias medžiagas asmuo įgyja (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009). Taip pat kasatorė pažymi, kad teismas neįspėjęs pakeitė ir praplėtė kaltinimo faktines aplinkybes, nurodydamas, kad ji laikė tris plastikinius maišelius, o bendra heroino masė – 29,289 g. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad abu pareigūnai patvirtino, jog moterys (tarp kurių buvo ir kasatorė) juos pastebėjo daug anksčiau ir ketino pasišalinti. Be to, kasatorė mano, kad narkotinių medžiagų įgijimas ir laikymas tik 3– 5 min. (po to medžiagos buvo išmestos) negali būti vertinamas kaip šių medžiagų laikymas turint tikslą jas platinti. Teismo byloje nustatytos aplinkybės (įvykio dieną gauta žvalgybinė informacija, sulaikymo metu rasti trys maišeliai su narkotine medžiaga, ant maišelių rasti pirštų antspaudai) tikslo platinti neįrodo.

Kasatorė pažymi, kad nors ji buvo teista už nusikaltimus, susijusius su narkotinių medžiagų platinimu, tačiau teistumas jau išnykęs ir per dešimt metų ji nepadarė naujų nusikalstamų veikų, be to, turi šešis vaikus. Kasatorė mano, kad jos veika turi būti perkvalifikuota į BK 259 straipsnio 1 dalį.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Vilniaus aptgardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroro Orija Audronė Kolbienė prašo kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė nurodo, kad, susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga, galima konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas šioje byloje tinkamai įgyvendino įrodymų vertinimo taisykles, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad, vertinant įrodymus, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK nuostatas. Nenustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis pagrįsta įrodymais, prieštaraujančiais byloje surinktiems įrodymams, arba įrodymai yra nepatikimi. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas, ištyrė visus byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 ir 301 straipsnių reikalavimų, teisingai juos įvertino ir pagrįstai konstatavo, kad kasatorė padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Apeliacinis teismas savo nutartyje pagrįstai pripažino, kad nuteistosios parodymai apie tai, kaip jos kišenėje atsirado trys plastikiniai maišeliai su narkotine medžiaga, buvo nenuoseklūs bei prieštaringi ir prieštarauja byloje esančių, pirmos instancijos teismo ištirtų ir nuosprendyje įvertintų, įrodymų visetui. O. O. įteikus pranešimą apie įtarimą, nuteistoji parodė, kad ji tris maišelius su geltonos spalvos biria medžiaga rado eidama pakeliui į čigonų taborą, prie stotelės krūmuose ir pati įsidėjo į kišenę, tačiau ji tik vėliau suprato, jog maišeliuose – narkotinė medžiaga.

Kadangi niekad narkotikų nevartojo, norėjo paragauti. Netrukus ją pareigūnai sulaikė, o miltelius iš kišenės paėmė. Pažymėtina, kad 2014 m. balandžio 16 d. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro išvada Nr. 140-(2000)-IS 1-2040 patvirtina, jog 29,289 g gelsvos spalvos miltelių iš trijų bespalvių plastikinių maišelių su raudonos spalvos juostelėmis, 2014 m. balandžio 7 d. kratos metu rastų pas O. O., sudėtyje yra narkotinė medžiaga – heroinas, kurio masė yra 6,717 g. 2014 m. birželio 3 d. apklausos metu nuteistoji patvirtino, kad ji tris plastikinius maišelius su geltonos spalvos biria medžiaga į kišenę įsidėjo pati ir laikė, o bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistoji jau aiškino, kad miltelius paėmė nuo žemės jos sulaikymo vietoje nesuprasdama, jog tai narkotikai, o pareigūnai iš karto prie jos pribėgo ir sulaikė.

Tačiau kasatorės aiškinimą, kad ji nesuprato, ką laiko, ir kad heroiną rado, paneigia pareigūno A. P., dalyvavusio 2014 m. balandžio 7 d. O. O. sulaikymo operacijoje, parodymai. Jis paaiškino, kad su pareigūnu L. T., pasislėpę netoli stotelės krūmuose, laukė pasirodančių narkotikų prekeivių, nes buvo gauta žvalgybinė informacija, kad toje vietoje turi įvykti didelio kiekio narkotikų perdavimas. Liudytojas stebėjo kasatorę, kuri pasilenkusi nebuvo ir nuo žemės nieko nepaėmė. Tai patvirtino ir liudytojas L. T.

Taip pat bylos duomenys paneigė kasatorės aiškinimą, kad narkotinę medžiagą jai į kišenę įdėjo kitos kartu su ja buvusios moterys, nes ant kasatorės rankų nuoplovų rasti heroino pėdsakai, kurie patvirtina, jog ji turėjo kontaktą su kišenėje buvusiais narkotikais.

Nepagrįstas kasatorės skundo argumentas, kad apylinkės teismas jos veiksmus pagal BK 260 straipsnio 2 dalį kvalifikavo netinkamai, nes ji laikė narkotines medžiagas neturėdama tikslo jas perduoti kitiems asmenims. Nuteistosios O. O. asmens kratos metu jos striukės kišenėje buvo rasta bendros 29,289 g masės miltelių, kurių sudėtyje buvo didelis kiekis, t. y. 6,717 g, narkotinės medžiagos – heroino, kuris buvo sudėliotas į plastikinius maišelius. Jos namuose taip pat buvo rasta plastikinių maišelių. Be to, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuteistoji tvirtino, kad ji narkotinių medžiagų nevartoja. Taigi objektyvių faktinių duomenų visuma neabejotinai patvirtina, kad kasatorė, savo kišenėje neteisėtai laikydama didelį kiekį heroino, turėjo tikslą jį platinti, todėl teismas pagrįstai ją nuteisė pagal BK 260 straipsnio 2 dalį. Pažymėtina, kad tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartyje surinkti įrodymai tinkamai išanalizuoti, aptarti bei įvertinti tiek atskirai, tiek juos sujungiant į vientisą loginę grandinę. Abiejų instancijų teismai, spręsdami klausimą dėl nuteistosios kaltės, įrodymus vertino vadovaudamiesi pagrindinėmis BPK 20 straipsnyje nustatytomis įrodinėjimo taisyklėmis, neteikiant pirmenybės kasatorę kaltinantiems įrodymams, bet juos sugretinant su byloje nustatytomis kitomis faktinėmis aplinkybėmis.

Taip pat nepagrįstas kasatorės argumentas dėl įrodymų tyrimo atnaujinimo apeliacinės instancijos teisme būtinumo. Pagal BPK nuostatas apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Vadinasi, pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas turi teisę, bet ne pareigą, visose bylose atlikti įrodymų tyrimą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų tyrimo (kasacinės nutartys Nr. 2K-516/2011, 2K-603/2012, 2K-109/2014).

Kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl O. O. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį ir tikslo platinti narkotines medžiagas buvimo jos veikoje

BK 260 straipsnio 2 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Įstatymo dispozicijoje nusikalstamos veikos požymiai nurodyti alternatyviai, todėl BK 260 straipsnio 2 dalis taikoma padarius bent vieną iš joje nurodytų veikų. Tačiau vien didelio narkotinės medžiagos – heroino – kiekio nepakanka kaltinamosios veikai kvalifikuoti pagal BK 260 straipsnio 2 dalį. Baudžiamasis įstatymas reikalauja nustatyti ir tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, kuris suprantamas kaip kaltininko noras atlygintinai (parduodant) ar neatlygintinai perduoti narkotines ar psichotropines medžiagas kitiems asmenims. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, sprendžiant, ar kaltininkas turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, svarbią reikšmę turi šių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, paruoštų vartoti dozių skaičius, taip pat tai, ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas, ar anksčiau jas yra platinęs, ar buvo susitarimas su vartotoju, ir kiti objektyvūs bylos duomenys.

Kasatorė teigia, kad ji viso proceso metu nuosekliai aiškino, jog maišelius su heroinu rado, taigi neturėjo tyčios platinti narkotines medžiagas, todėl jos veika iš BK 260 straipsnio 2 dalies turi būti perkvalifikuota į 259 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, pripažindami O. O. kalta pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, motyvavo, kuo pasireiškė tikslo parduoti ar kitaip platinti narkotinę medžiagą – heroiną – buvimas nuteistojo veikoje.

Nors kasatorė teigia, kad narkotinę medžiagą rado prieš pat sulaikymą, t. y. 2014 m. balandžio 7 d. eidama į kitą taborą, ir tikslo platinti neturėjo, šie teiginiai paneigti byloje esančių įrodymų, kuriuos teismai įvertino nepažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, visuma. Policijos pareigūnai L. T. ir A. P. teisme parodė, kad jie disponavo kriminalinės žvalgybos informacija apie ruošiamą narkotinės medžiagos platinimą, kurį turėjo atlikti kasatorė. Tokius jų parodymus patvirtina ir Kriminalinės policijos skyriaus rašte „Dėl dalinio informacijos pateikimo“ nurodyta informacija. Be to, pas kartu su kasatore sulaikytą Z. B. buvo rasti 5200 Lt (1506,02 Eur). Pagal gautą kriminalinės žvalgybos informaciją, kasatorė būtent Z. B. turėjo perduoti heroiną, o minėta pinigų suma buvo skirta atsiskaityti už narkotinės medžiagos įgijimą. Taip pat teismai, konstatuodami tikslo platinti narkotinę medžiagą buvimą kasatorės veikoje, įvertino rastos narkotinės medžiagos įpakavimą ir paruoštų vartoti dozių skaičius pažymėdami, kad pas O. O. buvo rasti trys plastikiniai maišeliai su milteliais, kurių bendra masė 29,289 g, o jų sudėtyje nustatytas didelis kiekis – 6,717 g heroino. Kadangi iš rasto heroino kiekio galima paruošti nemažai dozių, o pati kasatorė narkotinių medžiagų niekada nėra vartojusi, teismai padarė pagrįstą išvadą, jog ji narkotines medžiagas laikė su savimi turėdama tikslą jas parduoti ar kitaip platinti. Be to, kasatorė jau du kartus buvo teista dėl analogiškų nusikalstamų veikų padarymo – narkotinių medžiagų įgijimo, laikymo ir gabenimo, turint tikslą jas platinti.

Esant šioms aplinkybėms, teismai padarė pagrįstą išvadą, kad kasatorė didelį kiekį narkotinės medžiagos – heroino – laikė turėdama tikslą ją parduoti ar kitaip platinti, todėl jos veika teisingai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 2 dalį. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kasacinio skundo argumentai dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis)

Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai įvertino įrodymus, neatskleidė jų turinio, nevertino kompleksiškai, nepalygino jų tarpusavyje, nepašalino prieštaravimų tarp jų ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį. Tokie kasatoriaus skundo argumentai nepagrįsti. Kasatorės manymu, nuosprendis yra nepagrįstas, nepakankamai motyvuotas, nes jame remiamasi tik liudytojų policijos pareigūnų L. T. ir A. P. parodymais bei ta aplinkybe, kad pas ją sulaikymo metu buvo rasti trys maišeliai narkotinių medžiagų.

Pažymėtina tai, kad didžioji dalis kasaciniame skunde išdėstytų argumentų skirta įrodymų vertinimui, o tai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, teismas patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Bylos apskundimo ir nagrinėjimo kasaciniai pagrindai yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ir esminiai BPK pažeidimai (BPK 369 straipsnis). BPK 369, 376 straipsniuose nustatytos bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribos reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Iš naujo tirti faktines bylos aplinkybes ir pateikti naują jų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija. Kasacinės instancijos teismas gali tikrinti, ar kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų vertinimas yra pagrįstas išsamiu, nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei teisingu įstatymų taikymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Kasatoriaus nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nėra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti teismų sprendimus.

Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan.

Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuojama, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų neturi, o kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismai, priimdami skundžiamus sprendimus, atitikties įstatymų reikalavimams, yra nepagrįstos. Visi duomenys, kuriais teismai grindė savo išvadas, nustatydami faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir nuteistosios O. O. kaltės pagrįstos teisiamajame posėdyje išsamiai išnagrinėtų įrodymų analize. Šiame teismo nuosprendyje, kaip kad reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta analizė ir išvados dėl jų vertinimo, motyvuojama, kodėl atmetami bylos medžiagai prieštaraujantys nuteistosios parodymai, o kitais įrodymais (liudytojų policijos pareigūnų A. P. ir L. T. parodymais) remiamasi. Teismas nuteistosios kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 2 dalyje, padarymo pagrindė įvertinęs ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, visus įrodymus palygino tarpusavyje ir pripažino, jog šių duomenų pakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

Nepagrįstas kasatorės argumentas, kad nebuvo patikrinta kriminalinės žvalgybos informacija, kuria remiantis ji buvo sulaikyta. Priešingai, teisiamojo posėdžio metu buvo perskaitytas ir pateiktas proceso dalyviams susipažinti Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus raštas, kuriame užfiksuota apie gautą kriminalinės žvalgybos informaciją, susijusią su didelio kiekio heroino platinimu. 2015 m. sausio 22 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisiamojo posėdžio garso įrašas patvirtina, kad nuteistoji su dokumentu susipažinti tiesiogiai nepageidavo, posėdyje dalyvavo tiek nuteistosios gynėjas, tiek vertėja. Todėl nuteistosios skundo argumentas, kad jai su šia informacija nebuvo leista susipažinti, taip pažeidžiant jos teises, nepagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir dar kartą išanalizavęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, nuosprendyje motyvuotai pasisakė, kodėl sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl nuteistosios O. O. kaltės. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, aprašomojoje dalyje yra išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės ir jame pateiktų argumentų.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, taip pat BPK 320 straipsnio reikalavimų teismai nepažeidė, kitų esminių BPK pažeidimų nagrinėjamoje byloje taip pat nenustatyta. Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų skundžiamų teismų nuosprendžių keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios O. O. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Aldona Rakauskienė

Dalia Bajerčiūtė

Armanas Abramavičius