debecf34-9748-43d4-bad3-b71098cb1663 · Vilniaus apygardos administracinis teismas

Administracinė byla NrAdministracinė byla Nr. A556 - 2165/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01689-2010-0Procesinio sprendimo kategorija 9.8.1; 9.10 (S) LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2011 m. liepos 8 d.Vilnius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų  Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Laimės BaltrÅ«naitės ir ArÅ«no Sutkevičiaus (pranešėjas),    sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,dalyvaujant pareiÅ¡kėjo atstovėms advokatei Inesai Arbočienei, Žanai Jančiulevičienei, atsakovo atstovei Rasai Stravinskaitei,vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiÅ¡kėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vespe“ skundÄ atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (skundÄ padavęs asmuo), trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija n u s t a t ė:I. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) su skundu (b. l. 1-5) kreipėsi į teismÄ praÅ¡ydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2010 m. gegužės 14 d. sprendimÄ Nr. S-139(7-93/2010) „Dėl UAB „Vespe“ 2010-03-26 skundo“ ir palikti galioti VMI prie FM 2010 m. kovo 1 d. sprendimÄ Nr. 69-54.Atsakovas paaiÅ¡kino, kad ginčas byloje kyla dėl to, ar pareiÅ¡kėjÄ UAB „Vespe“ su fiziniais asmenimis siejo darbo ar civiliniai teisiniai santykiai, t. y. ar fiziniai asmenys buvo pakankamai savarankiÅ¡ki, kad jų ir fizinio asmens, vykdžiusio individualiÄ veiklÄ , bei pastarojo ir pareiÅ¡kėjo sutarčių vykdymÄ galima bÅ«tų laikyti savarankiÅ¡ka veikla, atitinkančia individualios veiklos bei veiklos pagal verslo liudijimÄ požymius.

Nors pareiÅ¡kėjo ir gyventojų darbo santykiai yra įforminti rangos sutartimi su gyventoju, įregistravusiu individualiÄ veiklÄ , tačiau tie santykiai su gyventojais, įsigijusiais verslo liudijimus, atitinka darbo santykius ar jų esmę atitinkančius santykius. Todėl ginčas kilo dėl pareiÅ¡kėjui apskaičiuotų mokesčių taikant turinio virÅ¡enybės prieÅ¡ formÄ principÄ , konstatavus, kad pareiÅ¡kėjÄ ir asmenis, kurie buvo įsigiję verslo liudijimus, siejo darbo santykiai. Pažymėjo, jog Mokestinių ginčų komisija skundžiamame sprendime nurodė, jog mokesčių administratorius kaip vienÄ iÅ¡ darbo santykių tarp gyventojų, dirbusių pagal verslo liudijimus, ir pareiÅ¡kėjo faktÄ Ä¯rodančių aplinkybių, nurodė, jog tarp A.

J. ir pareiÅ¡kėjo sudarytose subrangos sutartyse nebuvo nurodytos konkrečios užduotys, pavyzdžiui, iÅ¡kirstinos medienos kiekis, o nurodyta tik pati darbo funkcija, kuri bÅ«dinga darbo santykiams. Kaip matyti iÅ¡ Darbo kodekso pirmasis iÅ¡ esminių darbo santykių požymių yra įsipareigojimas dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbÄ arba eiti tam tikras pareigas. PareiÅ¡kėjo ir fizinių asmenų, veikusių pagal verslo liudijimus, santykiams bÅ«dingas įpareigojimas dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbÄ .

Å is požymis yra vertinamas kaip darbo sutarties požymis, kuris suprantamas kaip rÅ«Å¡iniais požymiais apibrėžtos darbo funkcijos vykdymas, kai tuo tarpu esant civilinių sutarčių pagrindu susiformavusiems santykiams sutarties Å¡alis atlieka ne rÅ«Å¡iniais požymiais apibrėžtÄ darbo funkcijÄ , o tarp asmenų egzistuoja susitarimas dėl konkretaus rezultato pasiekimo. Todėl kiekvienu atveju yra reikÅ¡minga nustatyti asmenų, pareiÅ¡kėjui teikusių paslaugas, veiklos pobÅ«dį. Konstatavo, jog iÅ¡nagrinėjus pateiktų miÅ¡ko ruoÅ¡os darbų pirkimo subrangos sutarčių (2005, 2006 ir 2007 metams) sÄ lygas, matyti, kad jos neatitinka civilinės sutarties esmės, t. y. pateiktose subrangos sutartyse nėra nurodytos konkrečios užduotys, jų vykdymo vietos, numatoma darbų apimtis, kaina ir suma.

Paminėtos sutartys sudarytos metams, subrangos sutartys konkrečiai kertamai biržei (gavus užduotį) nebuvo sudarytos. Pagal pateiktas subrangos sutartis A. J. vykdė tęstinio pobÅ«džio funkcijÄ . Nurodė, jog iÅ¡ mokestinio ginčo byloje pateiktų sutarčių matyti, kad konkrečiam asmeniui nebÅ«davo apibrėžiamos konkrečios užduotys, fizinių asmenų įsipareigojimai. Pagal sudarytas rangos sutartis buvo susitariama atlikti miÅ¡ko kirtimo, medienos paruoÅ¡imo ir kitus miÅ¡ko Å«kinius darbus.

Ä®vertinus minėtÄ sias sutartis, faktines mokestinio ginčo byloje nustatytas aplinkybes, matyti, kad fiziniai asmenys atlikinėdavo medienos ruoÅ¡os, malkų gamybos paslaugas, t. y. jų vykdoma veikla nebuvo siejama su konkrečiu rezultatu, kiekviename objekte buvo atliekama tokia pati tęstinė veikla, jų pagal sutartis gaunamas atlygis priklausė nuo kokybiÅ¡kai atliktų darbų vieneto. Pažymėjo, jog kitas požymis, atribojantis darbo santykius nuo civilinių, yra paklusimas vidaus darbo tvarkai. Paklusimas darbovietėje numatytai darbo tvarkai pasireiÅ¡kia tuo, kad darbuotojas atlikdamas darbÄ nėra visiÅ¡kai savarankiÅ¡kas.

Vykdydamas savo darbines funkcijas jis turi paklusti darbdaviui: turi laikytis nurodymų dėl darbo laiko, darbo organizavimo, darbo drausmės, darbo atlikimo bÅ«do, technologijų, t. y. jo vykdoma veikla iÅ¡ esmės yra sÄ lygota darbdavio nustatyto ir iÅ¡ jo reikalaujamo elgesio varianto. IÅ¡ fizinių asmenų paaiÅ¡kinimų matyti, kad visas teikiamų paslaugų procesas buvo kontroliuojamas pareiÅ¡kėjo ir jo atsakingų darbuotojų. Nurodė, jog darbo santykiams taip pat bÅ«dingas susitarimas dėl darbo užmokesčio.

Nustatant atlygintinumo faktÄ teismų praktikos administracinių teisės pažeidimų bylose dėl nelegalaus darbo apibendrinimo ir teisės taikymo rekomendacijų 3.2 punkte „Rekomenduotina teismų praktika sprendžiant dėl nelegalaus darbo sudėties objektyviųjų požymių“ iÅ¡aiÅ¡kinta, jog nelegalus darbas, kaip veika, apima bet kokius atlygintinus santykius, nepaisant to, kokia forma už darbÄ atlyginama: pinigais, natÅ«ra, įskaitant skolÄ ir kt. Nustatant atlygintinumo faktÄ , nėra bÅ«tinas darbuotojo ir darbdavio pripažinimas, kad dirbama atlygintinai, nurodant konkretų atlyginimo dydį.

Atlygintinumas už darbÄ gali bÅ«ti nustatomas vadovaujantis visais įstatymo leistinais įrodymais. Atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, galima konstatuoti, kad dirbamas darbas yra atlygintinas darbas (atsižvelgiant į darbo pobÅ«dį, jo trukmę ir pan.). MiÅ¡ko kirtėjų paaiÅ¡kinimais, atlygis už darbÄ buvo apmokamas reguliariai, t. y. kartÄ per mėnesį, kai kurie asmenys nurodė, kad buvo mokami avansai, nors tai nebuvo numatyta rangos sutartyse ir Å¡is faktas bÅ«dingas darbo santykiams.

Atlygio už atliktÄ darbÄ iÅ¡mokėjimo vieta nebuvo pastovi, pinigai buvo iÅ¡mokami biržėse, vietose, kur susitardavo bei A. J. namuose (duomenys neskelbtini), t. y. pareiÅ¡kėjo įregistravimo vietoje. Keli asmenys nurodė, kad prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvitus iÅ¡rašė ir pinigus jiems iÅ¡mokėjo Ž. J.. Pasak VMI prie FM, Å¡iuo atveju egzistuoja visi trys esminiai darbo santykių požymiai, remiantis Darbo kodekso 93-94 straipsnių nuostatomis. Atsakovas pabrėžė, jog darbų saugos užtikrinimas darbo vietoje nelaikytinas iÅ¡skirtinai darbo santykių požymiu, jis nesietinas su konkretaus pobÅ«džio veikla.

Minėtas aspektas labiau susijęs su techniniu atitinkamų taisyklių laikymusi ir iš to kylančia administracine atsakomybe. Nurodė, jog nors Mokestinių ginčų komisija atkreipė dėmesį, jog avansai šalių susitarimu gali būti mokami ir sudarius rangos sutartį, tačiau VMI prie FM šios aplinkybės ir neįvardijo kaip vieno iš esminių darbo santykių požymių. Atkreipė dėmesį, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 patvirtintomis Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklėmis, VMI prie FM viršininko 2002 m. lapkričio 21 d.

įsakymu Nr. 333 „Dėl verslo liudijimo formos ir individualios veiklos, kuria gali bÅ«ti verčiamasi turint liudijimÄ klasifikatoriaus patvirtinimo“ gyventojai negalėjo tiesiogiai įforminti pareiÅ¡kėjui paslaugų pagal verslo liudijimus medienos ruoÅ¡os paslaugoms atlikti. Tačiau Mokestinių ginčų komisija skundžiamame sprendime Å¡iuo klausimu visiÅ¡kai nepasisakė. Kaip nurodyta Gyventojų, įsigijusių verslo liudijimus, buhalterinės apskaitos tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1976, 4 punkte – gyventojai įsigiję ne prekybos, o kitos veiklos verslo liudijimus, parduodami savos gamybos prekes (iÅ¡skyrus atvejus, kai savos gamybos prekės parduodamos gyventojams, įsigijusiems verslo liudijimus) arba suteikdami paslaugas, prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvitus privalo iÅ¡raÅ¡yti pirkėjams arba paslaugų gavėjams jų pageidavimu.

Prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvito pirmasis egzempliorius duodamas prekių pirkėjui arba paslaugų gavėjui, o antrasis lieka pardavėjui arba paslaugų teikėjui. Nurodė, jog atsižvelgiant į minėtas nuostatas, Mokestinių ginčų komisijos iÅ¡vada laikytina nepagrįsta bei prieÅ¡taraujančia poįstatyminių teisės aktų normoms. Nurodė, jog įvertinus patikrinimo metu nustatytų aplinkybių visumÄ Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija Å¡iuo atveju pagrįstai pritaikė Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAÄ®) 69 straipsnio nuostatas, neatsižvelgė į formaliÄ pareiÅ¡kėjo veiklos iÅ¡raiÅ¡kÄ bei pagal verslo liudijimÄ dirbusiems fiziniams asmenims per A.

J. už medienos paruoÅ¡imÄ tikrinamuoju laikotarpiu iÅ¡mokėtÄ sumÄ pripažino A klasės pajamomis, susijusiomis su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais, bei apmokestino, vadovaudamasi atitinkamų įstatymų nuostatomis. PareiÅ¡kėjas uždaroji akcinė bendrovė „Vespe“ (toliau – ir pareiÅ¡kėjas, UAB „Vespe“) atsiliepimu į atsakovo skundÄ (b. l. 32-35) prašė skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ . PareiÅ¡kėjas sutiko su Mokestinių ginčų komisijos 2010 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. S-139(7-93/2010), kadangi jis yra teisėtas ir pagrįstas, iÅ¡samiai motyvuotas galiojančiomis teisės normomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika.

Nurodė, kad atsakovas skųsdamas Mokestinių ginčų komisijos sprendimÄ visiÅ¡kai nepagrindė, kokios jo teisės ginčijamu sprendimu buvo pažeistos. GrÄ Å¾inus bylÄ atsakovui, jis nepraranda galimybės ginti savo tariamas teises įstatymų nustatyta tvarka atitinkamai atlikęs veiksmus, kuriuos nurodė Mokestinių ginčų komisija savo sprendime, todėl ginčijamu sprendimu atsakovo teisės nebuvo pažeistos ir todėl atsakovas neturi teisės skųsti ginčijamÄ sprendimÄ . Pažymėjo, kad MAÄ® 159 straipsnis numato centrinio mokesčių administratoriaus teisę skųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimÄ teismui, tačiau tik tokiu atveju, jei centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija spręsdami mokestinį ginÄÄ (arba mokestinio ginčo metu) skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas.

Å iuo atveju Mokestinių ginčų komisija pasisakė, kad sprendimas naikintinas ne dėl skirtingo įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatų interpretavimo, o dėl to, jog atsakovas surinko nepakankamai įrodymų. Todėl, pasak pareiÅ¡kėjo, atsakovas nepagrįstai pasinaudojo teise skųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimÄ . Taip pat atsakovas, pateikdamas skundÄ , privalėjo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimÄ panaikinti Mokestinių ginčų komisijos sprendimÄ .

Tačiau atsakovas, kartodamas savo sprendime nurodytus argumentus, kuriuos Mokestinių ginčų komisijos aptarė, visiÅ¡kai nepasisakė dėl Mokestinių ginčų komisijos motyvų, kuriais remiantis buvo panaikintas atsakovo sprendimas. Atsakovas remiasi subrangos sutartimis ir jų tekstu, tačiau jos nėra pateiktos į bylÄ , taip pat nėra ir Å¡ių sutarčių priedų. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Inspekcija) atsiliepimu į pareiÅ¡kėjo skundÄ prašė atsakovo VMI prie FM skundÄ patenkinti ir panaikinti Mokestinių ginčų komisijos 2010 m. gegužės 14 d. sprendimÄ Nr. S-139(7-93/2010).Inspekcija nesutiko su Mokestinių ginčų komisijos sprendimo teiginiu, kad pareiÅ¡kėjÄ su fiziniais asmenimis siejo civiliniai santykiai, o ne darbo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 7 d. sprendimu (b. l. 70-86) atsakovo skundÄ atmetė kaip nepagrįstÄ .Teismas konstatavo, kad MAÄ® 159 straipsnio 2 dalis nustato, jog apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimÄ dėl mokestinio ginčo taip pat turi teisę centrinis mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginÄÄ (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymo ar kito teisės akto nuostatas.

IÅ¡ minėtos teisės normos formuluotės darytina iÅ¡vada, kad, pirma, Å¡i norma skirta reglamentuoti administracinio teismo jurisdikcinę kompetencijÄ nagrinėti mokestinius ginčus pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundus (nustato mokestinio ginčo pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundÄ sÄ lyginį priskirtinumÄ teismui) ir, antra, riboja bylos pagal mokesčių administratoriaus skundÄ nagrinėjimo pagrindus (mokestinį ginÄÄ pagal mokesčių administratoriaus skundÄ nagrinėjantis administracinis teismas yra saistomas Mokestinių ginčų komisijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir gali vertinti tik materialinės bei proceso teisės normų taikymo ir aiÅ¡kinimo teisingumÄ ) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-355/2004;

Administracinių teismų praktika, Nr. 6; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo                     2005 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-236/2005; Administracinių teismų praktika, Nr. 7). Tokio MAÄ® 159 straipsnio 2 dalies nuostatų aiÅ¡kinimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi ir kitose bylose. Nagrinėjamu atveju centrinis mokesčių administratorius pasinaudojo jam suteikta teise ir apskundė Mokestinių ginčų komisijos            2010 m. gegužės 14 d. sprendimÄ Nr. S-139(7-93/2010), tuo tarpu pareiÅ¡kėjas pastarojo Mokestinių ginčų komisijos sprendimo neskundė.

Todėl Å¡iÄ administracinę bylÄ nagrinėjantis teismas yra saistomas skundžiamame Mokestinių ginčų komisijos sprendime nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir gali vertinti tik materialinės bei proceso teisės normų taikymo ir aiÅ¡kinimo teisingumÄ . VMI prie FM savo skunde nurodo, kad, įvertinusi patikrinimo metu nustatytų aplinkybių visumÄ , pagrįstai pritaikė MAÄ® 69 straipsnio nuostatas, todėl praÅ¡o Mokestinių ginčų komisijos 2010 m. gegužės 14 sprendimÄ Nr. S-139(7-93/2010) panaikinti, o jos priimtÄ 2010 m. kovo 1 d. sprendimÄ Nr. 69-54 palikti galioti.

Teismas pažymėjo, kad Mokestinių ginčų komisija 2010 m. gegužės 14 d. sprendimÄ Nr. S-139(7-93/2010) iÅ¡ esmės grindžia netinkamai mokesčių administratoriaus atliktu faktinių aplinkybių tyrimu, tyrimo neobjektyvumu ir neiÅ¡samumu, kas turėjo įtakos nepagrįsto VMI prie FM 2010 m. kovo 1 d. sprendimo Nr. 69-54 priėmimui. Vertinti materialinės bei proceso teisės normų taikymo ir aiÅ¡kinimo teisingumÄ teismas gali tik esant visapusiÅ¡kai ir objektyviai atliktam faktinių aplinkybių tyrimui.

Teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad atsakovo VMI prie FM skundas dėl Mokestinių ginčų komisijos 2010 m. gegužės 14 d. sprendimo panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas. III. Atsakovas VMI prie FM apeliaciniu skundu (b. l. 93-97) praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 7 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ atsakovo skundÄ patenkinti. Atsakovas apeliacinį skundÄ grindžia tuo, kad teismas neatsakė į atsakovo keliamus skundo motyvus, savo sprendimÄ iÅ¡ esmės grindė Mokestinių ginčų komisijos sprendimo nuostatomis, apsiribodamas faktinių aplinkybių konstatavimu.

Todėl teismo priimtas sprendimas negali bÅ«ti laikomas motyvuotu.PareiÅ¡kėjas atsiliepimu į apeliacinį skundÄ (b. l. 102-105) praÅ¡o pirmosios instancijos teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ , o apeliacinį skundÄ atmesti.PareiÅ¡kėjas nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra iÅ¡samiai motyvuotas, pagrįstas teisės normomis bei galiojančia teismų praktika. Atsakovas apeliaciniame skunde iÅ¡kreiptai ir neiÅ¡samiai nurodo faktines aplinkybes, dėl kurių vertinimo Mokestinių ginčų komisija ir teismas pasisakė.

Dėl tinkamo ar netinkamo materialinės teisės normų taikymo teismas turi galimybę pasisakyti tik tokiu atveju, kai yra visapusiÅ¡kai ir objektyviai nustatytos esminės faktinės aplinkybės, kas Å¡iuo atveju nebuvo padaryta. Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundÄ (b. l. 106) praÅ¡o apeliacinį skundÄ patenkinti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 7 d. sprendimÄ panaikinti.Inspekcija nurodo, kad teismas priimdamas sprendimÄ nesivadovavo galiojančiais darbo santykius reglamentuojančiais įstatymais.

Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a:IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iÅ¡ dalies.Administracinėje byloje kilo ginčas dėl to, kokie santykiai buvo susiklostę tarp pareiÅ¡kėjo ir asmenų, įsigijusių verslo liudijimus, kurie teikė medienos ruoÅ¡os, malkų gamybos ir pan. paslaugas.Tačiau, visų pirma, Å¡ios bylos specifika yra ta, kad apeliacinis skundas yra pateiktas ne mokesčių mokėtojo, o mokesčių administratoriaus dėl Mokestinių ginčų komisijos sprendimo, todėl bÅ«tina pasisakyti dėl mokesčių administratoriaus teisės pasinaudoti teismine gynyba apimties.Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnis riboja centrinio mokesčio administratoriaus teisę skųsti teismui Mokestinių ginčų komisijos sprendimus: centrinis mokesčių administratorius turi teisę apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimÄ tik tuo atveju, kai jis ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginÄÄ (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymo ar kito teisės akto nuostatas (MAÄ® 159 str. 2 d.).Atsižvelgusi į Å¡ios teisės normos turinį, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad centrinis mokesčių administratorius neturi teisės ginčyti Mokestinių ginčų komisijos sprendimo vien skirtingo faktinių aplinkybių vertinimo pagrindu.

Tam, kad vadovaujantis MAÄ® 159 straipsnio 2 dalimi centrinis mokesčių administratorius įgytų teisę apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimÄ , mokestiniame ginče centrinio mokesčių administratoriaus ir Mokestinių ginčų komisijos pozicijos turi iÅ¡siskirti bÅ«tent dėl tam tikrų teisės aktų aiÅ¡kinimo, jų turinio suvokimo, o ne dėl faktinių bylos aplinkybių, įrodymų vertinimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog minėta norma skirta reglamentuoti administracinio teismo jurisdikcinę kompetencijÄ nagrinėti mokestinius ginčus pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundus (nustato mokestinio ginčo pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundÄ sÄ lyginį priskirtinumÄ teismui) ir, antra, riboja bylos pagal mokesčių administratoriaus skundÄ nagrinėjimo pagrindus (mokestinį ginÄÄ pagal mokesčių administratoriaus skundÄ nagrinėjantis administracinis teismas yra saistomas Mokestinių ginčų komisijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir gali vertinti tik materialinės bei proceso teisės normų taikymo ir aiÅ¡kinimo teisingumÄ ) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-355/2004, Administracinių teismų praktika, Nr. 6;

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-236/2005, Administracinių teismų praktika, Nr. 7; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-1283/2005; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-738-06; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A11-132/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-419/2007;

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-456/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-242/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo           2009 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-188/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-278/2011). Todėl, centriniam mokesčių administratoriui ginčijant Mokestinių ginčų komisijos sprendimÄ perduoti mokesčių mokėtojo skundÄ nagrinėti iÅ¡ naujo, taip pat privaloma nustatyti, kokiais motyvais yra grindžiamas toks Mokestinių ginčų komisijos sprendimas – ar bÅ«tinybę perduoti ginÄÄ nagrinėti iÅ¡ naujo Mokestinių ginčų komisija grindžia skirtingu, nei nurodo centrinis mokesčių administratorius, teisės normų aiÅ¡kinimu (mokestinio ginčo byloje kyla ginčas dėl teisės klausimų), ar nagrinėjant mokestinį ginÄÄ kyla klausimai tik dėl tam tikrų faktinių aplinkybių nustatymo – pateiktų įrodymų vertinimo, jų pakankamumo, įrodomosios galios ir pan.

Mokestinių ginčų komisija, sistemiÅ¡kai iÅ¡nagrinėjusi esamus byloje duomenis, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju VMI prie FM nevisapusiÅ¡kai iÅ¡tyrė patikrinimo metu nustatytas aplinkybes bei surinktÄ informacijÄ , jog ginčijamas VMI prie FM sprendimas nėra pakankamai pagrįstas, kad jo pagrindu bÅ«tų galima vienareikÅ¡miÅ¡kai daryti iÅ¡vadÄ , jog gyventojus, dirbusius su verslo liudijimais, ir pareiÅ¡kėjÄ siejo darbo ar jų esmę atitinkantys santykiai. Mokestinių ginčų komisija konstatavo, kad mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai, pagrindžiantys nustatytus pažeidimus, laikytini nepakankamais ir todėl, remiantis visomis Å¡iomis aplinkybėmis ir tuo, jog nagrinėjamu atveju bÅ«tina papildomai surinkti duomenų ir juos iÅ¡tirti, siekiant nustatyti tikrÄ jį santykių tarp gyventojų ir pareiÅ¡kėjo pobÅ«dį, ginčijamÄ VMI prie FM sprendimÄ panaikino ir pareiÅ¡kėjo skundÄ perdavė centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iÅ¡ naujo.IÅ¡ skundžiamo Mokestinių ginčų komisijos sprendimo matyti, kad atsakovo sprendimas buvo panaikintas dėl motyvų iÅ¡ esmės, susijusių su faktinės mokestinio ginčo pusės (įrodymų) vertinimu.

Ä®vertinus centrinio mokesčių administratoriaus skundo teismui argumentus, taip pat matyti, jog VMI prie FM iÅ¡dėsto tik savo teisinę pozicijÄ dėl to, ar pareiÅ¡kėjÄ su fiziniais asmenimis siejo darbo ar civiliniai teisiniai santykiai, įvardija požymius, atribojančius darbo santykius nuo civilinių, tačiau nekelia teisės (skirtingo teisės normų interpretavimo) klausimo. Kaip jau buvo minėta, teisė paduoti tokio pobÅ«džio skundÄ Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalis atsakovui nesuteikia, todėl jo paduotas skundas negalėjo bÅ«ti priimtas ir ginčas teisme negalėjo bÅ«ti nagrinėjamas iÅ¡ esmės. Toks teiginys lemia skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinimÄ ir nutraukimÄ administracinės bylos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktas).Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundÄ patenkinti iÅ¡ dalies.Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 7 d. sprendimÄ ir administracinę bylÄ nutraukti.Nutartis neskundžiama. Teisėjai                                                    Audrius Bakaveckas                                                                  Laimė BaltrÅ«naitė                                                                  ArÅ«nas Sutkevičius