2013-08-20 Nr. AB-4230-3-61-3-02881-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A444-1555/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02413-2012-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2; 29. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugpjūčio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas V. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Vilniaus AVPK) 2012 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. 10-8-IL-3159 „Dėl V. M. leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“ ir 2012 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. 10-8-IL-3014 „Dėl V. M. ginklų paėmimo“.

Skunde (b. l. 1-3) paaiškino, kad 2012 m. spalio 11 d. pareiškėjui paskambino iš vietinės policijos nuovados ir pasakė, jog pareiškėjas privalo grąžinti laikinai saugoti legaliai turimus medžioklinius ginklus ir ginklą savigynai. Vilniaus AVPK 2012 m. spalio 3 d. sprendimas Nr. 10-8-IL-3014 pareiškėjui buvo išsiųstas paprastu paštu ir 2012 m. spalio 11 d. pareiškėjas dar nebuvo jo gavęs. Pareiškėjas 2012 m. spalio 15 d. visus savo laikomus medžioklinius ginklus, ginklą savigynai ir leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 10054 pats pristatė į Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyrių, Birželio 23-osios g. 10, Vilniuje.

Po kelių dienų, kai jis atidavė ginklus, buvo priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir GŠKĮ, Įstatymas) 40 straipsnio 6, 7 dalimis ir teigė, kad Vilniaus AVPK sprendimai dėl ginklų paėmimo ir leidimo panaikinimo nebuvo tinkamai motyvuoti, buvo nepagrįsti, neteisėti, todėl turėjo būti panaikinti. Pareiškėjas nurodė, kad nagrinėjant pareiškėjo baudžiamąją bylą Nr. 1-662-870/2012, buvo pažeistas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas ir dėl to teisėja 2012 m. liepos 12 d. teismo baudžiamajame įsakyme klaidingai nustatė, kad pareiškėjas padarė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 302 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nes pareiškėjas pareigūnams 2012 m. kovo 15 d. pateikė nesuklastotus savo sūnaus lengvojo automobilio dokumentus ir nesuklastotą sūnaus vairuotojo pažymėjimą.

Sūnaus vairuotojo pažymėjimo pareiškėjas negrobė, pats sūnus pareiškėjui jį perdavė. Vilniaus AVPK 2012 m. spalio 17 d. sprendime nurodė, kad dėl nurodytų aplinkybių baudžiamojoje byloje pareiškėjui turi būti taikomi GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalies 5 punkto apribojimai ir 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatos. Tačiau pareiškėjas nėra įrašytas į jokią operatyvinę įskaitą ir jam netaikomi jokie Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo nustatyta tvarka teismo įpareigojimai. Pareiškėjui nėra pagrindo taikyti minėto įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3, 4, 7, 9 punktų ir 18 straipsnio 2 dalies sąlygų.

Pareiškėjas yra medžiotojų draugijos narys nuo 2005 m. gegužės 18 d., leidimas laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 100054 buvo pratęstas 2010 m. vasario 20 d. ir galiojo iki 2014 m. rugpjūčio 21 d., nustatyta tvarka jis pasitikrinęs sveikatą, deklaravęs savo gyvenamąją vietą, turi tinkamas sąlygas ginklams laikyti, 2004 m. liepos 13 d. baigė šaunamojo ginklo savigynai įsigijimo, laikymo, nešiojimosi ir naudojimo kursus ir išlaikė egzaminą Vilniaus miesto vyriausiame policijos komisariate.

Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 28-30) paaiškino, kad 2012 m. spalio 3 d. sprendimas paimti pareiškėjo ginklus buvo priimtas remiantis GŠKĮ 41 straipsnio 1 dalies 5 punktu, nes Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdyboje Licencijuojamos veiklos posistemyje buvo nustatyta, jog pareiškėjas įtariamas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 302 straipsnio 1 dalyje, padarymu ir 2012 m. kovo 16 d. pripažintas įtariamuoju. Pareiškėjas pats 2012 m. spalio 15 d. pristatė ginklus ir leidimą Nr. 10054. Pareiškėjas 2012 m. spalio 10 d. pateikė Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. liepos 12 d. teismo baudžiamąjį įsakymą, kuriuo pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 302 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, už kurią pareiškėjui skirta bauda. Skirdamas baudą, teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas padarė vieną apysunkį tyčinį nusikaltimą, veikė tiesiogine tyčia. Teismo paskirtą baudą pareiškėjas sumokėjo 2012 m. rugpjūčio 28 d. Duomenų, kad teismo baudžiamasis įsakymas buvo apskųstas, panaikintas ar pakeistas, nėra, todėl jis yra teisėtas ir įgijęs teisinę galią. Atsakovas nurodė, kad pagal GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalies 5 punktą, nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, turintis teistumą, todėl pagal to paties įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktą atsirado pagrindas panaikinti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 5 punktu, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2011 m. rugsėjo 15 d. įsakymu NR. 1V-693 patvirtinto Ginklų, ginklų priedėlių, šaudmenų, jų dalių paėmimo, tinkamumo naudoti nustatymo, tolesnio jų panaudojimo bei perduotų realizuoti Lietuvos Respublikos ginklų fondui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ginklų, ginklų priedėlių, šaudmenų vertės apskaičiavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 35 punktu.

Nurodė, kad pareiškėjas nepaneigė, jog dėl 2012 m. kovo 15 d. padarytos nusikalstamos veikos jis buvo pripažintas įtariamuoju. Todėl atsakovas turėjo faktinį ir teisinį pagrindą priimti sprendimą dėl ginklų ir leidimo laikyti (nešiotis) ginklus paėmimo laikinai saugoti.

Pažymėjo, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. liepos 12 d. teismo baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-662-870/2012 pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs Baudžiamojo kodekso 302 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir nubaustas bauda. Pabrėžė, kad teisme pareiškėjas patvirtino, jog nepasinaudojo teise reikalauti surengti bylos nagrinėjimą teisme. Todėl pareiškėjo argumentai dėl to, kad jis neteisingai buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, nagrinėjamam ginčui neturėjo teisinės reikšmės.

Pabrėžė, kad pareiškėjas įsiteisėjusiu 2012 m. liepos 12 d. teismo baudžiamuoju įsakymu buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už apysunkį tyčinį nusikaltimą, todėl atsakovas visiškai teisėtai ir pagrįstai šią aplinkybę pripažino juridiniu faktu, su kuriuo įstatymas sieja teistumo atsiradimą, ir priėmė sprendimą panaikinti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, nes pareiškėjas nėra laikomas nepriekaištingos reputacijos.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas ginčijo tik tą 2012 m. spalio 17 d. sprendimo Nr. 10-8-Il-3159 dalį, kurioje buvo nuspręsta panaikinti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Tokią išvadą padarė dėl to, kad pareiškėjas nenurodė jokių argumentų ir teisinių motyvų, kodėl turėtų būti panaikinta minėto sprendimo dalis dėl paimtų laikinai saugoti ginklų realizavimo. Nurodė, kad panaikinus leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, pareiškėjui iš jo paimti ginklai ir leidimas negalėjo būti grąžinti (Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 41 straipsnis).

III. Pareiškėjas V. M. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 61–62), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teimas neišnagrinėjo vieno iš skunde keltų reikalavimo – panaikinti 2012 spalio 3 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato sprendimą Nr. 10-8-IL-3014 „Dėl V. M. ginklų paėmimo“. Teigia, kad sprendimas priimtas remiantis oficialiai nepatvirtintu (be antspaudo ir originalaus teisėjo parašo) 2012 m. liepos 12 d. teismo baudžiamuoju įsakymu. Pabrėžia, kad pareiškėjas neturėjo jokių galimybių apskųsti minėtą baudžiamąjį įsakymą, nes apie jį sužinojo jau pasibaigus apskundimo terminui. Todėl mano, kad buvo grubiai pažeisti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 2 ir 4 straipsniai.

Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog abu pareiškėjo skundžiamus atsakovo priimtus aktus ruošė, tvirtino ir aktyviai jų įgyvendinime dalyvavo Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriaus specialistas M. Ž., kuriam tuo metu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-01253-12 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 2 dalį. Dėl šios priežasties, pareiškėjas mano, kad priimant abu skundžiamus aktus atsakovas buvo šališkas.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime (b. l. 70-72) į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimą į skundą pirmosios instancijos teisme. Papildomai nurodo, kad:

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 5 d. sprendime neginčijamai nustatė, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. liepos 12 d. teismo baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-662-870/2012 V. M. pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 302 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir nubaustas bauda. Taip pat Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas sprendimą, naudojosi teismų informacinės sistemos duomenimis, kurių pagalba nustatė, kad minėtas teismo baudžiamasis įsakymas įsiteisėjęs. Todėl pareiškėjo argumentas, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. sprendimas buvo priimtas remiantis faktiškai tik 2012 m. liepos 12 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo baudžiamojo įsakymo byloje Nr. 1-662-870/2012 kopija, yra nepagrįstas.

Vilniaus AVPK sprendimus dėl V. M. leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo ir ginklų paėmimo priėmė remdamasis surinkta medžiaga ir galiojančiais teisės aktais, todėl pareiškėjo teiginiai, kad atsakovas priimdamas sprendimus buvo šališkas, yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato sprendimų: 2012 m. spalio 3 d. sprendimo Nr. 10-8-IL-3014 „Dėl V. M. ginklų paėmimo“ ir 2012 m. spalio 17 d. sprendimo Nr. 10-8-IL-3159 „Dėl V. M. leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“. Nagrinėjant bylą teismas turi vertinti šių ginčijamų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą.

Ginklų ir šaudmenų apyvartą, siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, reglamentuoja Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas. GŠKĮ paskirtis yra įtvirtinti ginklų ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų ir šaudmenų apyvartos bei jos kontrolės teisinius pagrindus, taip pat nustatyti subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis teises ir pareigas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo 2012 m. spalio 3 d. sprendimo Nr. 10-8-IL-3014 „Dėl V. M. ginklų paėmimo“ teisėtumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 41 straipsnis reglamentuoja ginklų, šaudmenų ir jų dalių paėmimą. Šio straipsnio 1 dalies 5 punktas nustato, jog policija ar kitos įstatymų įgaliotos valstybės institucijos ginklus, ginklų priedėlius, šaudmenis, jų dalis gali paimti, kai asmuo įstatymų nustatyta tvarka įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinę nusikalstamą veiką ar jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Įstatymo 41 straipsnio 8 dalis nustato, kad tvarką, reglamentuojančią ginklų paėmimą, tinkamumo naudoti nustatymą bei tolimesnį panaudojimą, nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad skundžiamu atsakovo 2012 m. spalio 3 d. sprendimu Nr. 10-8-IL-3014 buvo nuspręsta paimti V. M. priklausančius ginklus. Toks sprendimas buvo priimtas tuo pagrindu, jog buvo nustatyta, kad V. M. įtariamas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 302 straipsnio 1 dalyje, padarymu.

Kaip jau buvo minėta, Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 5 punkto bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2011 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. 1V-693 patvirtinto „Ginklų, ginklų priedėlių, šaudmenų, jų dalių paėmimo, tinkamumo naudoti nustatymo, tolesnio jų panaudojimo bei perduotų realizuoti Lietuvos Respublikos ginklų fondui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ginklų, ginklų priedėlių, šaudmenų vertės apskaičiavimo tvarkos aprašo“ 35 punkte nustatyta, kad, kai asmuo įstatymų nustatyta tvarka įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinę nusikalstamą veiką ar jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, teritorinė policijos įstaiga, kurioje ginklas registruotas, ginklus, šaudmenis, leidimą nešiotis ginklus, neterminuotą laiką paima ir saugo tol, kol bus nutrauktas ikiteisminis tyrimas arba baudžiamoji byla ar įstatymų nustatyta tvarka asmeniui bus panaikinta kardomoji priemonė.

Iš byloje pateiktos medžiagos matyti, kad pareiškėjui buvo žinoma apie pradėtą ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 302 straipsnio 1 dalį (Baudžiamoji byla Nr. 18-1-00536-12, b. l. 2). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aukščiau aptartą teisinį reglamentavimą ir pateiktus įrodymus, daro išvadą, kad šaunamieji ginklai iš pareiškėjo buvo paimti teisėtai ir pagrįstai, o atsakovo 2012 m. spalio 3 d. sprendimo Nr. 10-8-IL-3014 „Dėl V. M. ginklų paėmimo“ naikinti nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2012 m. spalio 17 d. sprendimas Nr. 10-8-IL-3159 „Dėl V. M. leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“ yra neteisėtas, o pirmosios instancijos teismas palikdamas jį galioti rėmėsi oficialiai nepatvirtintu (be originalaus teisėjo parašo) 2012 m. liepos 12 d. teismo baudžiamuoju įsakymu.

Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 5-V-535 patvirtintų „Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių“ (toliau – ir Taisyklės) 92.3 punkte nurodyta, kad leidimai nešiotis ir leidimai laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinami atsiradus šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5, 8, 10 punktuose ir (ar) 18 straipsnio 2 dalyje, išskyrus 18 straipsnio 2 dalies 8 punktą, numatytoms sąlygoms. Šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo turintis teistumą.

Iš byloje pateiktų duomenų nustatyta, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas, 2012 m. liepos 12 d. teismo baudžiamuoju įsakymu pripažino V. M. kaltu padarius veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 302 straipsnio 1 dalyje ir nubaudė jį 15 MGL bauda. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgė į tai, kad V. M. padarė vieną apysunkį nusikaltimą, veikė tiesiogine tyčia.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 97 straipsnyje nurodoma, kokie asmenys laikomi turinčiais teistumą. Remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto a papunkčiu ir 5 dalimi, pareiškėjas laikomas turinčiu teistumą trejus metus nuo teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtos baudos sumokėjimo. Todėl konstatuotina, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai, remdamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, bei Taisyklių 92.3 punktu nusprendė panaikinti V. M. leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. O pareiškėjo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2013 m kovo 5 d. sprendimą, rėmėsi oficialiai nepatvirtintu 2012 m. liepos 12 d. teismo baudžiamuoju įsakymu, atmestinas. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne tik minėta 2012 m. liepos 12 d. teismo baudžiamojo įsakymo kopija, bet ir teismų informacinė sistemos duomenimis, kuriuose, kaip pabrėžė pirmosios instancijos teismas, nurodyta, jog minėtas baudžiamasis įsakymas yra įsiteisėjęs.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad abu pareiškėjo skundžiamus atsakovo priimtus aktus ruošė, tvirtino ir aktyviai jų įgyvendinime dalyvavo Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriaus specialistas, kuriam tuo metu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-01253-12 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija pažymi, kad už skundžiamų sprendimų priėmimą ir jų teisėtumą yra atsakingas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas. Teisiškai nėra reikšminga, kuris Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriaus specialistas rengė sprendimą. Juolab, kad nenustatyta, kad sprendimą rengęs specialistas būtų šališkas pareiškėjo atžvilgiu. Taip pat atmestinas pareiškėjo argumentas, kad jis neturėjo jokių galimybių apskųsti minėtą baudžiamąjį įsakymą, nes apie jį sužinojo jau pasibaigus apskundimo terminui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. liepos 12 d. baudžiamojo įsakymo teisėtumas nėra šios bylos dalykas, todėl nenagrinėtinas.

Apibendrinant, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrė bylos faktines aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė ginčą reglamentuojančias teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str.), naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Virgilijus Valančius

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė