2018-02-07 Nr. AB-2673-3-64-3-02584-2013-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-295-756/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02584-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų L. C., P. Š., L. J., G. G., A. R., R. T., V. S., L. G. ir R. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų L. C., P. Š., L. J., G. G., A. R., R. T., V. S., L. G. ir R. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Mažeikių skyriui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai L. C., P. Š., L. J., G. G., A. R., R. T., V. S., L. G. ir R. K. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu (t. I, b. l. 2–9, 33–35) kreipėsi į teismą, prašydami jiems priteisti nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Vėliau pareiškėjai skundą patikslino (t. II, b. l. 29–32), atsisakydami reikalavimų ta apimtimi, kuria neišmokėto darbo užmokesčio dalis yra apskaičiuota pagal Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), bei prašydami priteisti jiems negrąžintą darbo užmokesčio sumą, iš jos atėmus pagal Grąžinimo įstatymą grąžintiną dalį, susidariusią laikotarpiu, kuriuo pareiškėjai gavo sumažintą darbo užmokestį, t. y. prašė priteisti:

1.1. L. C. – 712,55 Eur;

1.2. P. Š. – 1 081,34 Eur;

1.3. L. J. – 574,49 Eur;

1.4. G. G. – 1 645,87 Eur;

1.5. A. R. – 1 203,23 Eur;

1.6. R. T. – 1 110,26 Eur;

1.7. V. S. – 1 316,91 Eur;

1.8. L. G. – 1 228,89 Eur;

1.9. R. K. – 1 409,83 Eur.

2. Pareiškėjų teigimu, Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kadangi juo nustatyta grąžintina suma neadekvačiai skiriasi nuo realiai negautos darbo užmokesčio sumos, kuri didžiąja dalimi yra nekompensuojama. Grąžinimo įstatyme nustatytų kompensavimo mechanizmu valstybė išskyrė atskiras asmenų grupes ir nesilaikė nediskriminavimo principo. Pareiškėjai teismui taip pat pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu (t. II, b. l. 66–72) ištirti, ar Grąžinimo įstatymo (2015 m. birželio 30 d. įstatymo redakcija Nr. XII-1927) 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta dėl ekonomikos krizės sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo tvarka (formulė) (ta apimtimi, kuria nustatyta tvarka yra naujai reguliuojami teisiniai santykiai / juridiniai faktai, įvykę iki šio įstatymo priėmimo; taip pat nustatyta tvarka nėra kompensuojami, grąžinami visi asmens patirti darbo užmokesčio praradimai nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. dėl taikyto Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujančio teisinio reguliavimo) neprieštarauja įstatymo negaliojimo atgal principui, Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam principui, 48 straipsnio 1 dalies bei 23 straipsnio nuostatoms ir teisinės valstybės principui.

3. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) Mažeikių skyrius atsiliepimuose (t. II, b. l. 23–26, 62–63) prašė dėl pareiškėjų prašomos priteisti 10 284,37 Eur neišmokėtos darbo užmokesčio dalies spręsti teismo nuožiūra; pareiškėjų skundo tenkinimo atveju taikyti ieškinio senatį ir priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalį ne anksčiau kaip nuo 2010 m. gruodžio 10 d. bei atidėti neišmokėtos darbo užmokesčio dalies mokėjimą tokiais pat terminais ir proporcijomis, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 903 patvirtintame Grąžintinos asmeniui neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies, socialinių ir kitų nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamų išmokų skirtumo apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos apraše.

4. Nurodė, kad nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. apskaičiuodamas pareiškėjams pareiginę algą ir priedų už kvalifikacinę klasę dydžius pagrįstai taikė tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo nuostatas. Pareiškėjų dėl to patirtų praradimų kompensavimo tvarka yra nustatyta Grąžinimo įstatyme, kurio pagrindu VSDFV Mažeikių skyrius jau yra apskaičiavęs pareiškėjams grąžintinas sumas. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad įstatymų leidėjas nėra pasisakęs dėl susidariusio pareiškėjų prašomų priteisti bei pagal Grąžinimo įstatymą kompensuojamų sumų skirtumo.

II. 5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 23 d. sprendimu administracinės bylos dalį dėl pareiškėjų reikalavimų priteisti L. C. 73,60 Eur, P. Š. 54,60 Eur, G. G. 88,97 Eur, A. R. 49,15 Eur, R. T. 60,80 Eur, V. S. 4,64 Eur, L. G. 12,13 Eur ir R. K. 67,12 Eur neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nutraukė; kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismo vertinimu, pareiškėjų atsisakymas nuo dalies reikalavimų atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimus, neprieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms ar viešajam interesui, nepažeidžia suinteresuotų asmenų teisių ar teisėtų interesų. Todėl, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 4 punktu, administracinės bylos dalį dėl pareiškėjų L. C., P. Š., G. G., A. R., R. T., V. S., L. G. ir R. K. reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kuri apskaičiuota pagal Grąžinimo įstatymą, teismas nutraukė minėtiems pareiškėjams atsisakius dalies reikalavimų. Bylos dalies pagal pareiškėjos L. J. skundą teismas nenutraukė, kadangi šiai pareiškėjai pagal Grąžinimo įstatymą nėra grąžinama jokia neišmokėto darbo užmokesčio dalis.

7. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje ginčas vyksta dėl trunkamojo pažeidimo, kai pareiškėjams kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Pareiškėjai kreipėsi į teismą 2013 m. gruodžio 12 d., prašydami priteisti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto darbo užmokesčio 2009–2013 metų laikotarpiu, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjai kreipėsi į teismą nepraleidę ieškinio senaties termino (dėl dalies laikotarpio), todėl laikytina, kad teisiniai santykiai, iš kurių kyla pareiškėjų reikalavimai, yra nepasibaigę, todėl nagrinėjamoje byloje svarstytinas klausimas dėl pareiškėjų reikalavimų pagrįstumo.

8. Vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad įstatymų leidėjui kyla pareiga išmokėti ne skirtumą tarp darbo užmokesčio, apskaičiuoto pagal iki antikonstitucinių įstatymų nuostatų priėmimo galiojusį reguliavimą, ir faktiškai išmokėto darbo užmokesčio, o skirtumą tarp išmokėto darbo užmokesčio ir proporcingai sumažinto darbo užmokesčio. Atitinkamai dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo pagrindai yra įtvirtinti Grąžinimo įstatyme, pagal kurio 2 straipsnio 2 dalį grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis apskaičiuojama kaip skirtumas tarp asmens darbo užmokesčio (atlyginimo), apskaičiuoto taikant Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintas įstatymų nuostatas, ir dalies darbo užmokesčio (atlyginimo), apskaičiuoto pagal iki šių įstatymų nuostatų įsigaliojimo galiojusį reguliavimą. Ši dalis apskaičiuojama remiantis įstatyme nustatytu koeficientu, kuris, skaičiuojant mėnesio grąžintiną dydį už 2009 metų mėnesius, yra 0,98, o už 2010–2013 metų mėnesius – 0,955. Šiame straipsnyje taip pat išdėstyta apskaičiuotos nepriemokos išmokėjimo tvarka ir terminai – 5 proc. 2016 metais, 20 proc. 2017 metais, 25 proc. 2018 metais, 25 proc. 2019 metais ir 25 proc. 2020 metais. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu Nr. 903 patvirtino Grąžintinos asmeniui neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies, socialinių ir kitų nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamų išmokų skirtumo apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašą, kuriuo yra reglamentuotas Grąžinimo įstatymo įgyvendinimas. Taigi šiais teisės aktais yra sureguliuotas darbo užmokesčio dalies išmokėjimas. Pažymėtina, kad, pagal Grąžinimo įstatymo 1 straipsnį numatyta grąžinti darbo užmokesčio dalį, neišmokėtą nuo Konstitucijai prieštaravusių įstatymų nuostatų įsigaliojimo (2009 m. gegužės 1 d.), o neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo klausimą sprendžiantis teismas yra ribojamas įstatymuose nustatytų terminų.

9. Pareiškėjų pažeistos teisės šiuo atveju turi būti atstatomos taip kompensuojant neišmokėtą darbo užmokestį, kad ginčo laikotarpiu valstybės tarnautojų patirti praradimai būtų proporcingi, atitiktų asmenų lygiateisiškumo principą. Toks kompensavimo mechanizmas yra nustatytas Grąžinimo įstatyme ir teismas neturi pagrindo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nukrypstant nuo šio įstatymo nuostatų. Grąžinimo įstatyme įtvirtintos atsakovo pareigos grąžinti neišmokėtą darbo užmokestį įvykdymo terminas nėra suėjęs, todėl teismas neturi pagrindo jį priteisti. Tuo atveju, jeigu įgaliota institucija ateityje neišmokės darbo užmokesčio nepriemokos šiame įstatyme nustatyta tvarka ir terminais, pareiškėjai galės ginti savo teises kreipdamiesi į teismą.

10. Pareiškėjai nurodė, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą, tačiau šiuo atveju teismui nekilo abejonių dėl pareiškėjų nurodytų Grąžinimo įstatymo nuostatų galimo neatitikimo Konstitucijai, todėl jų prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nebuvo tenkintas.

11. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei ir finansinei padėčiai asmenys neturi absoliučių teisėtų lūkesčių, kad iš valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšų gaunamas apmokėjimas už darbą ar kitos socialinio pobūdžio išmokos apskritai nebus mažinamos. Išimtiniais atvejais šios išmokos gali būti mažinamos, jei tai yra būtina siekiant apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes. Vadinasi, valstybėje susiklosčius sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai tam tikrų teisėtų lūkesčių neįgyvendinimas dėl ekonomikos krizės gali būti laikomas konstituciškai pateisinamu.

12. Atsižvelgdamas į išdėstytą teisinį reguliavimą, byloje surinktų įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 13. Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą (t. II, b. l. 115–125), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjų skundą tenkinti.

14. Apeliacinį skundą pareiškėjai grindžia šiais argumentais:

14.1. Pareiškėjams nesuprantama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria administracinė byla dėl pareiškėjų reikalavimų priteisti L. C. 73,60 Eur, P. Š. 54,60 Eur, G. G. 88,97 Eur, A. R. 49,15 Eur, R. T. 60,80 Eur, V. S. 4,64 Eur, L. G. 12,13 Eur ir R. K. 67,12 Eur neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra nutraukta. Pareiškėjų teigimu, teismas šiuo atveju pasisakė dėl reikalavimų, kurių jie nekėlė.

14.2. Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas neatitinka lygiateisiškumo principo, kadangi juo pareiškėjų pažeistos teisės nėra teisingai atstatomos, pareiškėjų patirti praradimai kompensuojami ne visa apimtimi (kai kuriais atvejais apskritai nekompensuojami arba grąžintini dydžiai yra neigiami), nors pareiškėjai turėjo teisėtą lūkestį, kad įstatymų leidėjas vykdys Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą bei 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą. Dėl šių priežasčių pareiškėjams kilo pagrįstų abejonių Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatų konstitucingumu, tačiau pirmosios instancijos teismas pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą nemotyvuotai ir nepagrįstai netenkino.

15. Atsakovas VSDFV Mažeikių skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 129–132) prašo jį spręsti savo nuožiūra; apeliacinio skundo tenkinimo atveju taikyti ieškinio senatį ir priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalį ne anksčiau kaip nuo 2010 m. gruodžio 12 d. bei atidėti neišmokėto darbo užmokesčio dalies mokėjimą tokiais pat terminais ir proporcijomis, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 903 patvirtintame Grąžintinos asmeniui neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies, socialinių ir kitų nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamų išmokų skirtumo apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos apraše.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

17. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

18. Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl pareiškėjams 2009–2013 metais taikant teisinį reguliavimą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Pareiškėjams patikslinus skundą ir atsisakius savo reikalavimų ta apimtimi, kuria neišmokėto darbo užmokesčio dalis yra kompensuojama pagal Grąžinimo įstatymą, t. y. prašant priteisti tik tą neišmokėto darbo užmokesčio dalį, kuri yra nekompensuojama pagal Grąžinimo įstatymą, pirmosios instancijos teismas šią administracinės bylos dalį nutraukė, o kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė nustatęs, kad pareiškėjų praradimų kompensavimas yra nustatytas Grąžinimo įstatyme, kuriame nustatyti kompensuojami valstybės tarnautojų praradimai yra proporcingi ir atitinka asmenų lygiateisiškumo principą. Pareiškėjai su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti bei jų skundą tenkinti. Atsakovas apeliacinio skundo nepateikė. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjų apeliacinio skundo ribos, taip pat nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjų apeliacinio skundo ribų.

Dėl administracinės bylos dalies nutraukimo

19. Apeliaciniame skunde pareiškėjai, be kita ko, motyvuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė administracinės bylos dalį dėl pareiškėjų reikalavimų priteisti L. C. 73,60 Eur, P. Š. 54,60 Eur, G. G. 88,97 Eur, A. R. 49,15 Eur, R. T. 60,80 Eur, V. S. 4,64 Eur, L. G. 12,13 Eur ir R. K. 67,12 Eur neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kadangi tokių reikalavimų pareiškėjai skunde esą nekėlė. Šie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

20. Iš skundžiamo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. sprendimo matyti, kad minėta administracinės bylos pagal pareiškėjų skundą dalis buvo nutraukta įvertinus teisme 2016 m. balandžio 28 d. gautą pareiškėjų patikslintą skundą (t. II, b. l. 29–32), kuriuo pareiškėjai nurodė atsisakantys „dalies pareiškimo reikalavimų – ta suma, kuri apskaičiuota pagal Grąžinimo įstatymą“ bei prašė priteisti „negrąžintą darbo užmokesčio sumą, minusavus grąžintiną dalį pagal įstatymą už visą laikotarpį, kurio metu pareiškėjai gavo sumažintą darbo užmokestį“. Patikslintame skunde pareiškėjai teismui konkrečiai nurodė sumas, kurios jiems apskaičiuotos pagal Grąžinimo įstatymą: L. C. 73,60 Eur, P. Š. 54,60 Eur, L. J. 0,00 Eur, G. G. 88,97 Eur, A. R. 49,15 Eur, R. T. 60,80 Eur, V. S. 4,64 Eur, L. G. 12,13 Eur ir R. K. 67,12 Eur, t. y. sumas, dėl kurių atsisako savo skunde teismui reikštų reikalavimų.

21. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 23 d. sprendimu pagrįstai, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 4 punktu (iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusios įstatymo redakcijos 101 str. 3 p.), šią administracinės bylos dalį (išskyrus bylos dalį dėl pareiškėjos L. J. reiškiamų reikalavimų, kadangi jai Grąžinimo įstatymu nekompensuojama jokia neišmokėto darbo užmokesčio dalis) pareiškėjams atsisakius dalies skundo nutraukė.

Dėl pareiškėjų prašomos priteisti neišmokėtos darbo užmokesčio dalies

22. Byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjams ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Kaip minėta, pareiškėjai kreipėsi į teismą, manydami, jog neišmokėtos darbo užmokesčio dalies kompensavimas pagal Grąžinimo įstatymo nuostatas efektyviai neapgina pažeistų jų teisių ir, pareiškėjų nuomone, prieštarauja Konstitucijai. Todėl pareiškėjai prašė priteisti skirtumą, kuris susidarė tarp per krizę neišmokėtos sumažinto darbo užmokesčio ir pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotų darbo užmokesčio praradimo kompensavimo išmokų. Apeliaciniame skunde pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino Grąžinimo įstatymo atitikties Konstitucijai. Apeliaciniame skunde pareiškėjai taip pat reiškia prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar Grąžinimo įstatyme reglamentuota dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka neprieštarauja Konstitucijai.

23. Pasisakydama dėl pareiškėjų teiginių, jog Grąžinimo įstatymo nuostatos, pagal kurias jiems nėra kompensuojama visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, prieštarauja Konstitucijai, ir apeliacinio skundo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Šiuo atveju teisėjų kolegijai išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgus į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, nekyla abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) galimo neatitikimo Konstitucijai pareiškėjų išdėstytu argumentų pagrindu.

24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažinta, jog tam tikros nuostatos prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jomis buvo nustatyti neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas išaiškino, jog įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų. Akcentuotina, jog teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Atitinkamai pagal Grąžinimo įstatymo nuostatas asmenims kompensuojama tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016).

25. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjų akcentuojama aplinkybė, jog jiems pagal Grąžinimo įstatymą visa apimtimi nebus grąžinta neišmokėta darbo užmokesčio dalis, pati savaime nesudaro pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nustatė akivaizdžiai neteisingą (kompensacijų dydžių ir jų išmokėjimo terminų požiūriu) kompensavimo mechanizmą. Pabrėžtina, jog tokios praktikos nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1642-575/2017 ir kt.).

26. Atkreiptinas dėmesys, kad darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo mažintas ne visiems valstybės tarnautojams, todėl ir Grąžinimo įstatymas taikomas tik tiems asmenims, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas). Kaip minėta, kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis, todėl taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija netenkina pareiškėjų prašymo šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą.

27. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjų L. C., P. Š., L. J., G. G., A. R., R. T., V. S., L. G. ir R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė