A-146-3019-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-3019/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02706-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija 22

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant atsakovo atstovui Gintarui Miliūnui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą skundu (b. l. 1–5), prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK, atsakovas) 2011 m. lapkričio 3 d. nutarimą Nr. 10-3-AT2-55 (toliau – ir Nutarimas), kurio pagrindu 2011 m. lapkričio 7 d. pareiškėjui įteiktas Oficialus perspėjimas Lietuvos Respublikos įstatymo vardu.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2011 m. lapkričio 8 d. Vilniaus apskrities VPK Nusikaltimų tyrimo valdybos Autotransporto priemonių grobimų tyrimo skyriuje (toliau – ir NTV APGT skyrius) jam buvo įteiktas 2011 m. lapkričio 7 d. oficialus perspėjimas Lietuvos Respublikos įstatymo vardu (toliau – ir Oficialus perspėjimas). Pareiškėjo nuomone, Nutarimas, kurio pagrindu jam pareikštas Oficialus perspėjimas, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo (toliau – ir ON užkardymo įstatymas, ONUĮ) 3 straipsnyje numatyta, kad oficialus perspėjimas, kaip prevencinio poveikio priemonė, gali būti taikomas, esant šio įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams. Vadovaujantis ON užkardymo įstatymo 4 straipsniu, oficialus perspėjimas gali būti taikomas asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, ir prevencinio poveikio priemones reikia taikyti, siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Vertinant, ar asmeniui galėjo būti pareikštas oficialus perspėjimas (ONUĮ 5 str.), turi būti nustatyta, ar: 1) apie asmenį turima ON užkardymo įstatymo 4 straipsnyje įvardytos informacijos, sudarančios pagrindą pareikšti oficialų perspėjimą; 2) ši informacija gauta įstatymų nustatyta tvarka.

Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime išdėstytais išaiškinimais. Nurodė, kad jam pareikštas Oficialus perspėjimas yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl to, kad jo tekstas nekonkretus, nenurodyta, kokie konkrečiai pareiškėjo veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves, kokie veiksmai sudaro palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms ir ekonominėms prielaidoms, kokių asmenų pareiškėjas turėtų vengti, kas iš jų yra nusikaltėliai ir su kuo pareiškėjas neturėtų bendrauti. Pareiškėjas teigė, kad nėra atlikęs ir neketina atlikti jokių veiksmų, kurie išdėstyti Oficialiame perspėjime, todėl Oficialaus perspėjimo teiginiai ir vertinimai yra visiškai nepagrįsti. Oficialiame perspėjime nurodyta, kad jam bus taikomos įstatymo numatytos teisinio poveikio priemonės, taip pat jis įstatymo nustatyta tvarka bus traukiamas administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn, jeigu nepraneš teisėsaugos institucijoms apie šiuos nusikaltimus ir organizuotos grupės, nusikalstamo susivienijimo neteisėtą veiklą, tačiau iš Oficialaus perspėjimo teksto neįmanoma suprasti, dėl ko yra perspėjimas, ir apie ką pareiškėjas turi pranešti, neaišku, kokie asmenys yra laikomi organizuotos grupės nariais ar nusikalstamu susivienijimu. Pareiškėjas abejojo, ar informacija apie jį renkama teisėtai, tvirtino, kad jam niekas oficialiai nėra pateikęs sąrašų asmenų, kurie priklauso organizuotoms grupėms ar nusikalstamiems susivienijimams, juo labiau apkaltinamųjų teismo nuosprendžių, kuriuose būtų konstatuotas tokių susivienijimų buvimas. Todėl reikalavimas nebendrauti su grupių ar susivienijimų nariais yra neįgyvendinamas, nes nepateikti reikiami Oficialiam perspėjimui įgyvendinti duomenys. Įgaliotas policijos pareigūnas nesupažindino pareiškėjo ne tik su medžiaga, kurios pagrindu buvo nuspręsta, kad jo veiksmai kelia grėsmę visuomenės saugumui, bet ir su organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo sąrašais. Oficialiame perspėjime esantys nurodymai yra bendro pobūdžio, abstraktūs ir praktiškai neįgyvendinami. Jame nenurodyta ir pareiškėjui nebuvo išaiškinta Oficialaus perspėjimo apskundimo tvarka. Pareiškėjas taip pat teigė, kad jam nebuvo paaiškinta, kuo paremtas atsakovo manymas, kad jis pavojingas visuomenei.

Pareiškėjas teigė, kad Vilniaus AVPK NTV APGT skyrius priėmė 2011 m. lapkričio 3 d. nutarimą, kurio pagrindu 2011 m. lapkričio 7 d. pareiškėjui buvo pareikštas Oficialus perspėjimas, kadangi 2007 m. gruodžio 5 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje pagal pareiškimą dėl šio skyriaus darbuotojų veiksmų buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-2-576-07 pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 2 dalyje. Ikiteisminį tyrimą buvo pavesta atlikti Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 2-ajam policijos komisariatui. 2011 m. spalio 25 d. raštu Nr. 1.2-14818 „Dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 10-2-0576-07 eigos“ pareiškėjas buvo informuotas, kad baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-0576-07, konstatavus, jog ikiteisminio tyrimo metu visi reikiami proceso veiksmai buvo atlikti, ir tyrimo metu buvo išnaudotos visos galimybės nustatyti nusikalstamą veiką padariusi asmenį (-is), tačiau toks asmuo (-ys) nebuvo nustatytas, 2008 m. spalio 31 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros Ketvirtojo nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus prokurorė priėmė sprendimą tęsti šioje byloje nusikalstamą veiką padariusių asmenų paiešką.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 24–25) atsakovas paaiškino, kad pareiškėjui Oficialus perspėjimas buvo pareikštas laikantis ON užkardymo įstatymo reikalavimų, o Oficialaus perspėjimo pagrindas yra įstatymo numatyta tvarka gauti duomenys, kurie yra vieši ir įslaptinti. Įslaptintos informacijos, sudarančios valstybės paslaptį, išslaptinimas negalimas, kadangi neišnyko įslaptinimo tikslingumas, ir šios informacijos paviešinimas gali sukelti grėsmę atitinkamiems asmenims. Remiantis ON užkardymo įstatymo 6 straipsnio 4 ir 5 punktais, oficialus perspėjimas pateikiamas asmeniui susipažinti ir pasirašyti, be to, turi būti įteiktas oficialaus perspėjimo nuorašas. Pareiškėjui buvo išaiškinti oficialaus perspėjimo taikymo pagrindai ir esmė, parodytas Nutarimas dėl prevencinio poveikio priemonės taikymo. Pareiškėjas suprato Oficialaus perspėjimo esmę ir pasirašė Oficialaus perspėjimo blanke, kurio nuorašas jam buvo įteiktas. 2011 m. lapkričio 3 d. nutarimas Nr. 10-3-AT2-55 priimtas remiantis ON užkardymo įstatymo 1, 4 ir 5 straipsniais, jo pagrindai ir esmė buvo išaiškinti tiek, kiek tai leidžia įstatymai. Oficialiame perspėjime neturi ir negali būti nurodyti konkretūs perspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija. Oficialaus perspėjimo forma nustatyta Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo įstatymo nuostatų taikymo taisyklių 3 priede, jame nenurodyta apskundimo tvarka. Asmenų sąrašas pateikiamas tik taikant ON užkardymo įstatymo prevencinę poveikio priemonę – teismo įpareigojimus.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas ne kartą buvo sulaikytas įtarus pagrobtų automobilių realizavimu, 2011 m. spalio 4 d. jam įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 189 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Dėl minėtos nusikalstamos veikos padarymo pranešimai apie įtarimus įteikti ir bendrininkams. Nors byla teisme nebaigta nagrinėti, tačiau faktai aiškiai parodo, kad pareiškėjas turi ryšių su organizuotomis grupėmis.

Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime yra pažymėjęs, kad, ribojant bei mažinant nusikalstamumą, taikomos ne tik represinės, bet ir prevencinės priemonės. Prevencinės poveikio priemonės nėra bausmės, jų paskirtis – neleisti asmeniui nusikalsti ir šitaip apsaugoti viešąjį interesą. Atsižvelgiant į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, slapti duomenys negalėtų lemti oficialaus perspėjimo taikymo, tačiau šiuo atveju tiek įslaptintų, tiek neslaptų įrodymų visuma sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad 2011 m. lapkričio 7 d. Oficialus perspėjimas pareiškėjui buvo taikytas teisėtai ir pagrįstai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2012 m. gegužės 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad atsakovas Vilniaus apskrities VPK 2011 m. lapkričio 3 d. priėmė nutarimą Nr. 10-3-AT2-55 taikyti pareiškėjui prevencinę poveikio priemonę – įspėjimą, numatytą ONUĮ 3 straipsnio 1 punkte (b. l. 17). Nutarime rašoma, kad pareiškėjas Vilniaus mieste ir apylinkėse užsiima nusikalstama veikla, organizuotai su bendrininkais superka įvairių markių automobilius, palaiko nusikalstamus ryšius su asmenimis, kurie užsiima automobilių vagystėmis, pagrobtų automobilių realizavimu Lietuvoje ir kitose šalyse. Vilniaus apskrities VPK šio Nutarimo pagrindu 2011 m. lapkričio 7 d. pareiškėją oficialiai perspėjo, kad jo veiksmai varžo kitų žmonių laisves ir teises, būtinas demokratinėje visuomenėje, sudarydami palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms ir ekonominėms prielaidoms. Vadovaujantis ON užkardymo įstatymo 1, 4, 5 straipsniais, pareiškėjo veiksmai įvertinti kaip keliantys grėsmę visuomenės saugumui. Lietuvos Respublikos įstatymo vardu iš pareiškėjo pareikalauta laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų, pareiškėjas oficialiai perspėtas, kad, jeigu jis savo elgesiu tiesiogiai ar netiesiogiai rems organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo veiklą arba jam priklausys, teiks organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui finansinę arba materialinę paramą bei informaciją, naudingą nusikalstamai veiklai plėtoti, ruošis padaryti arba padarys nusikaltimus ar vykdys kitokią neteisėtą veiklą, keliančią didelę žalą valstybės, visuomenės ar asmenų interesams, slėps, taip pat nepraneš teisėsaugos institucijoms apie šiuos nusikaltimus ir kitokią organizuotos grupės, nusikalstamo susivienijimo neteisėtą veiklą, jam bus taikomos minėto įstatymo numatytos teisinio poveikio priemonės, taip pat įstatymo nustatyta tvarka pareiškėjas bus traukiamas administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn.

ON užkardymo įstatymo 1 straipsnyje nurodyta, kad šis įstatymas nustato organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką. ON užkardymo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad, jeigu yra šio įstatymo 4 straipsnyje numatyti pagrindai, gali būti taikomos prevencinės poveikio priemonės: 1) oficialus perspėjimas; 2) teismo įpareigojimai. Pagal ON užkardymo įstatymo 4 straipsnį (2003 m. balandžio 3 d. įstatymo Nr. IX-1486 redakcija), šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. ON užkardymo įstatymo 5 straipsnis pateikia oficialaus perspėjimo sąvoką, pagal kurią oficialus perspėjimas – tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis. ON užkardymo įstatymo 6 straipsnis nustato oficialaus perspėjimo pareiškimo tvarką ir pasekmes: policijos įstaigos vadovas arba jį pavaduojantis policijos pareigūnas, atsižvelgdami į šio įstatymo 4 straipsnyje nurodytus duomenis, įgalioja policijos pareigūną pareikšti asmeniui oficialų perspėjimą (1 d.); įgaliotas policijos pareigūnas, vykdydamas sprendimą dėl oficialaus perspėjimo taikymo, turi teisę iškviesti asmenį į policijos įstaigą (2 d.); sprendimas dėl oficialaus perspėjimo taikymo asmeniui įforminamas raštišku nutarimu, nutarimą patvirtina policijos įstaigos vadovas (3 d.); oficialus perspėjimas pateikiamas asmeniui susipažinti ir pasirašyti (4 d.); asmeniui turi būti įteiktas oficialaus perspėjimo nuorašas (5 d.); jei asmuo, kuriam pritaikytas oficialus perspėjimas, nesilaiko šio perspėjimo reikalavimų, policijos įstaigos vadovas arba jį pavaduojantis policijos pareigūnas gali įgalioti policijos pareigūną spręsti, ar prašyti teismo skirti tokiam asmeniui teismo įpareigojimus (6 d.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl ON užkardymo įstatymo 5 straipsnio taikymo laikosi pozicijos, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose: 2008 m. spalio 6 d. Nr. A525-224/2008, 2008 m. liepos 11 d. Nr. A63-1338/2008, 2008 m. gegužės 20 d. Nr. A143-803/2008, 2010 m. balandžio 19 d. Nr. A756-162/2010, 2010 m. liepos 30 d. Nr. A146-816/2010 ir kt.). Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo ir jo atstovo teiginius dėl dokumento nekonkretumo.

Teismas nustatė, kad skundžiamą Nutarimą priėmusi institucija rėmėsi tiek įslaptintais (operatyviniais duomenimis), tiek neįslaptintais dokumentais. Kartu jie sudarė Oficialaus perspėjimo pagrindą. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Šioje normoje suformuluota taisyklė nėra kategoriška. Terminas „paprastai“ leidžia daryti išvadą, kad kai kuriais atvejais tokie duomenys gali būti laikomi įrodymais ir tuo pačiu teismo turi būti įvertinami pagal įrodymų įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje. Teismas, susipažinęs su įslaptinta operatyvine medžiaga, laikė ją įrodymu ir vertino visumoje su kitais byloje esančiais įrodymais, remdamasi ABTĮ 57 straipsnio 6 dalimi.

Pagal Lietuvos Respunlikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktą ir 2 dalies 20 punktą informacija, kuri sudaro valstybės arba tarnybos paslaptį, gali būti prieinama tik griežtai apibrėžtam asmenų ratui, kurie pagal specialius leidimus ar atliekamas tarnybos funkcijas turi teisę susipažinti su tokia informacija. Atsižvelgdamas į minėtą teisinį reguliavimą, teismas konstatavo, kad pareiškėjas ir jo atstovas byloje negalėjo būti susipažinti su įslaptinta informacija.

Teismas nustatė, kad A. K. 2010 m. vasario 8 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 189 straipsnio 1 dalį nubaustas 74 MGL bauda, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 17 d. nutartimi jam buvo skirta kardomoji priemonė – suėmimas, esant įtarimui pagal BK 198 straipsnio 2 dalį (nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas arba realizavimas), Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartimi pareiškėjui skirta kardomoji priemonė – suėmimas, esant įtarimui pagal BK 189 straipsnio 2 dalį (nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas arba realizavimas) (b. l. 35–36, 55–60). Iš Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2011 m. rugsėjo 29 d. nutarimo matyti, kad vyksta ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-01163-11, kuriame pareiškėjas įtariamas pagal BK 189 straipsnio 2 dalį (b. l. 61). Iš 2011 m. spalio 4 d. pranešimo apie įtarimą teismas nustatė, kad pareiškėjas įtariamas pagal BK 189 straipsnio 2 dalį ir 3061 straipsnio 1 dalį (7 epizodai – žinomai nusikalstamu būdu gauto didelės vertės turto įsigijimas, automobilio indentifikavimo numerio suklastojimas). Teismas, įvertinęs įrodymų visetą, konstatavo, kad atsakovas, remdamasis turimais įrodymais, turėjo pakankamą pagrindą ON užkardymo įstatymo 4 straipsnio prasme padaryti išvadą, kad pareiškėjas užsiima nusikalstama veikla, organizuotai su bendrininkais superka įvairių markių automobilius, palaiko nusikalstamus ryšius su asmenimis, užsiimančiais automobilių vagystėmis, pagrobtų automobilių pardavimu. Teismo vertinimu, atsakovas turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad pareiškėjas gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Todėl nusprendė, kad skundžiamas Nutarimas priimtas ir Oficialus perspėjimas pareiškėjui taikytas pagrįstai. Oficialus perspėjimas pareiškėjui 2011 m. lapkričio 8 d. buvo pateiktas susipažinti ir pasirašyti, ant jo yra pareiškėjo parašas, įrašas apie susipažinimo su dokumentu datą (b. l. 16).

Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad atsakovas sąmoningai tendencingai priėmė Nutarimą ir pareiškėjui taikė Oficialų perspėjimą tik tuo pagrindu, kad tarp jo ir Vilniaus apskrities VPK NTV APGT skyriaus pareigūnų yra konfliktas, nes pareiškėjas šių pareigūnų veiksmus apskundęs ir jų atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Byloje yra Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2007 m. gruodžio 10 d. raštas Nr. B.2-2001, adresuotas pareiškėjui, kuriame rašoma, kad pagal A. K. pareiškimą dėl vagystės 2007 m. gruodžio 5 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-2-576-07 pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalį (b. l. 10). Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra 2011 m. spalio 25 d. raštu Nr. 1.2-14818 pareiškėjo atstovui pranešė, kad tyrimo metu visi reikiami proceso veiksmai atlikti, bet nusikalstamą veiką padaręs asmuo nenustatytas, nusikalstamą veiką padariusių asmenų paieška tęsiama (b. l. 11). Teismo vertinimu, šie raštai nepatvirtina atsakovo tendencingumo pareiškėjo atžvilgiu. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovo pareigūnai būtų nubausti dėl netinkamų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu ar jų atžvilgiu bent būtų atliekamas tarnybinis tyrimas. Todėl teismas vertino skundo teiginius dėl atsakovo pareigūnų subjektyvaus elgesio pareiškėjo atžvilgiu kaip gynimosi priemonę.

III. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 99–102) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas iš dalies tais pačiais argumentais, kurie buvo išdėstyti pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagristas, todėl turėtų būti panaikintas. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad teismo sprendime minimas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-01163-11 buvo nutrauktas 2012 m. gegužės 4 d. Skundžiamo sprendimo priėmimo dieną nei Vilniaus apygardos administracinis teismas, nei pareiškėjas nežinojo apie priimtą sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Tai, pasak apelianto, rodo, kad atsakovo Nutarimas dėl Oficialaus perspėjimo pareiškėjui buvo priimtas nepagrįstai. Be to, kitos teismo nurodytos nutartys dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo buvo apskųstos aukštesnės instancijos teismui ir visos panaikintos. Apelianto teigimu, ikiteisminio tyrimo Nr. 10-1-01163-11 nutraukimas dar kartą įrodo, kad jam ne pirmą kartą yra pareiškiami visiškai nepagrįsti kaltinimai, kurie vėliau panaikinami. Apelianto įsitikinimu, tai taip pat tai patvirtina, kad atsakovas sąmoningai tendencingai priėmė skundžiamą Nutarimą ir pareiškė jam Oficialų perspėjimą tik tuo pagrindu, kad tarp jo ir Vilniaus apskrities VPK NTV APGT skyriaus pareigūnų yra konfliktas.

Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog ON užkardymo įstatymas leidžia taikyti prevencinio poveikio priemones tik tuo atveju, jei turima medžiaga leidžia pagristai manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius (ar labai sunkius) nusikaltimus. Apeliantas akcentuoja, kad jis niekada nebuvo įtariamas sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymu, taip pat nėra nuteistas už tokius nusikaltimus. Paskutiniame ikiteisminiame tyrime, kuris buvo pradėtas nepagrįstai ir jau yra nutrauktas, įtarimai pareiškėjui dėl sunkaus nusikaltimo padarymo nebuvo pateikti. Dėl nurodytų priežasčių mano, kad prevencinio poveikio priemonės negalėjo būti taikomos.

Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas neištyrė esminių bylos aplinkybių, nebuvo išnagrinėti skundo argumentai, motyvai, be to, teismas neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją. Todėl buvo priimtas visiškai nepagrįstas sprendimas, kurį prašo panaikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamą ginčą pareiškėjas iškėlė dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 10-3-AT2-55, kurio pagrindu 2011 m. lapkričio 7 d. pareiškėjui įteiktas Oficialus perspėjimas Lietuvos Respublikos įstatymo vardu.

Iš ginčijamo akto matyti, kad jis buvo priimti vadovaujantis Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 1, 3, 4 straipsniais ir atsižvelgus į įstatymų nustatyta tvarka gautus duomenis apie tai, kad A. K. užsiima nusikalstama veikla, susijusia su automobilių vagystėmis, palaiko nusikalstamus ryšius su asmenimis, kurie užsiima automobilių vagystėmis, pagrobtų automobilių realizavimu Lietuvoje ir kitose šalyse.

Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo, kuris nustato organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką (ONUĮ 1 str.), 3 ir 4 straipsniuose (2003 m. balandžio 3 d. įstatymo Nr. IX-1486 redakcija) įtvirtinta, kad prevencinė poveikio priemonė – oficialus perspėjimas gali būti taikoma asmenims esant tokiems pagrindams: 1) jei įstatymų nustatyta tvarka yra gauti duomenys apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais; 2) iš nurodytų duomenų yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus; 3) prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Oficialaus perspėjimo sąvoka yra atskleista šio įstatymo 5 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad oficialus perspėjimas – tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis.

Konstitucinis Teismas, svarstydamas kai kurių Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatyme įtvirtintų normų konstitucingumą, 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime pažymėjo, kad pagal Konstituciją valstybė – visos visuomenės organizacija, privalanti garantuoti viešąjį interesą, turi ne tik teisę, bet ir priedermę imtis įvairių teisėtų priemonių, užkertančių kelią nusikaltimams, ribojančių bei mažinančių nusikalstamumą. Valstybės nustatytos ir taikomos priemonės turi būti veiksmingos. Konstitucinis Teismas 1998 m. gruodžio 9 d. nutarime pabrėžė veiksmingai įgyvendinamų įvairių prevencinių priemonių sistemos svarbą užkertant kelią nusikaltimams. Nurodė, kad prevencinėmis priemonėmis siekiama užkirsti kelią nusikaltimams, kurių padarymo tikimybė būtų didesnė, jeigu tokių priemonių nebūtų imtasi.

Aiškindamas Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnio taikymą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs (ABTĮ 13 str. 1 d.), kad šios teisės normos taikymas siejamas su joje nurodytos informacijos (duomenų) turėjimu bei su aplinkybe, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka. Todėl taikant šį straipsnį, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti (ABTĮ 86 straipsnio taikymo prasme išaiškinti) nurodytos informacijos gavimo teisėtumą, t. y. patikrinti, ar minėta informacija buvo renkama ir pateikta įgaliotam taikyti minėtas prevencines poveikio priemones policijos pareigūnui įstatymų nustatyta tvarka. Kitaip tariant, teismas turi patikrinti pateiktus įrodymus jų leistinumo aspektu. Atsižvelgiant į šios teisės normos nuostatos blanketinį pobūdį, yra būtina vadovautis ir kitais minėtos informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais (šiuo atveju Operatyvinės veiklos įstatymu). Svarstomoje normoje nurodytos informacijos pobūdis bei turinys parodo, kad ši informacija gali būti prieinama tik griežtai apibrėžtam asmenų ratui, t. y. ji turi turėti slaptumo elementus. Operatyvinės veiklos įstatymo taikymo požiūriu tai patvirtina Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktas, pagal kurį valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie vykdomą (vykdytą) operatyvinę veiklą bei šios veiklos rezultatus. Pagal svarstomą teisės normą nėra būtina, kad nurodytos informacijos surinkimas būtų nukreiptas konkrečiai į minėto oficialaus perspėjimo gavėją. Tokia informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu. Tačiau šios informacijos turinys (byloje nagrinėjamu aspektu) turi aiškiai parodyti, kad šis asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2008 m. spalio 6 d. Nr. A523-224/2008, 2008 m. liepos 11 d. Nr. A63-1338/2008, 2008 m. gegužės 20 d. Nr. A143-803/2008, 2008 m. lapkričio 17 d. Nr. A442-1859/2008, 2009 m. gruodžio 11 d. Nr. A662-1387/2009, 2009 m. lapkričio 30 d. Nr. A662-1094/2009 ir kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime konstatavo, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta taisyklė, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Tačiau Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad toks draudimas nėra absoliutus. Tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Tame pačiame nutarime Konstitucinis Teismas, be kita ko, pabrėžė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT savo sprendimuose ne kartą yra pažymėjęs, jog tokie atvejai, kai valstybės paslaptį sudarančiais neišslaptintais duomenimis yra remiamasi kaip vieninteliu ir vienai iš bylos šalių nežinomu įrodymu teismo procese, sudaro prielaidas Konvencijos pažeidimams, pirmiausia, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą požiūriu (Konvencijos 6 str.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtą Konstitucinio Teismo ir EŽTT jurisprudenciją, savo praktikoje taip p;at laikosi pozicijos, kad teismo sprendimas, kuris priimtas remiantis vien tik įslaptinta medžiaga, negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus: 2009 m. lapkričio 2 d. Nr. A756-425/2009, 2009 m. spalio 8 d. Nr. A822-326/2009 ir kt.).

Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas materialinės ir procesinės teisės normas taikė tinkamai, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką aiškinant ir taikant ON užkardymo įstatymo nuostatas (ABTĮ 13 str.1 d.), pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 straipsnis) pagrįstai tikrino, ar Oficialus perspėjimas pareiškėjui buvo paskirtas esant ON užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams.

Bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas ėmėsi procesinių priemonių gauti iš atsakovo su skundžiamo Nutarimo priėmimu ir Oficialaus perspėjimo pateikimu susijusią medžiagą, t.y. raštu kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą dėl informacijos, kurios pagrindu pareiškėjui buvo taikyta prevencinė poveikio priemonė, pateikimo. Vilniaus apskrities VPK pateikė teismui į bylą atitinkamus neįslaptintus duomenis, įslaptintą medžiagą bylą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai pateikė susipažinti teismo posėdyje.

Teismas nustatė, kad dalis informacijos, kurios pagrindu pareiškėjui buvo pritaikyta prevencinė poveikio priemonė, buvo gauta operatyvinių veiksmų atlikimo metu, t.y. įslaptinta, kita neįslaptinta. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdžio metu ištyrė į bylą pateiktus neįslaptintus įrodymus, be to, pasitarimų kambaryje susipažino su atsakovo atstovo pateikta įslaptinta informacija. Teismas nenurodė, kad įslaptinti duomenys, kuriais rėmėsi atsakovas pateikdamas pareiškėjui Oficialų perspėjimą, gauti kitaip nė nustato įstatymai. Vadovaujantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktu ir 2 dalies 20 punktu, informacija, kuri sudaro valstybės arba tarnybos paslaptį ir gali būti prieinama tik griežtai apibrėžtam asmenų ratui, kurie pagal specialius leidimus ar atitinkamas tarnybos funkcijas turi teisę susipažinti su tokia informacija. Todėl nei pareiškėjui, nei jo įgaliotam atstovui ši informacija susipažinti negalėjo būti pateikta.

Iš skundžiamo 2012 m. gegužės 17 d. sprendimo matyti, kad teismas, vadovaudamasis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, nusprendė, kad šiuo atveju vykdant teisingumą turi būti remiamasi ir valstybės paslaptį sudarančia informacija, todėl atsakovo atstovo teismo posėdyje pateiktą operatyvinės veiklos medžiagą vertino kaip leistiną ir priimtiną įrodymą, patvirtinantį pareiškėjo ryšius su organizuotomis grupėmis, jų nariais ir leidžiantį daryti išvadą, jog šis asmuo gali daryti nusikaltimus.

Kaip matyti iš bylos medžiagos ir pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies, pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą rėmėsi įrodymų visuma, t.y. tiek įslaptinta, tiek neįslaptinta medžiaga, kuri papildė viena kitą ir teismui sudarė pagrindą prieiti prie išvados, kad atsakovas turėjo pakankamą pagrindą priimti skundžiamą Nutarimą ir pateikti pareiškėjui Oficialų perspėjimą. Teismas atsižvelgė ne tik į atsakovo pateiktą operatyvinę informaciją, bet ir į neįslaptintus 201-2011 m. duomenis apie pareiškėjo atžvilgiu priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius, ikiteisminius tyrimus ir pareikštus įtarimus, su kuriais pareiškėjas ir jo atstovas turėjo teisę įstatymo nustatyta tvarka susipažinti.

Nutarime dėl prevencinio poveikio priemonės taikymo ir 2011 m. spalio 26 d. tarnybiniame pranešime yra aiškiai nurodyta kokioje srityje Baudžiamojo kodekso normų prasme A. K. veikos atsakovui suteikė pakankamą pagrindą manyti, kad jis palaiko ryšius su organizuotomis grupuotėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus bei taikyti prevencinio poveikio priemonę (ONUĮ 4 str.). Iš pateiktų į bylą rašytinių įrodymų matyti, kad visi 2010-2011 m. laikotarpio duomenys apie pareiškėjo teistumą bei pareikštus įtarimus yra būtent toje srityje, kuri nurodyta Nutarime. Taigi vien tik iš byloje esančios neįslaptintos informacijos pareiškėjui turėtų būti aišku nuo kokių veikų reikalaujama susilaikyti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas į bylą pateiktų įrodymų (tiek įslaptintų, tiek neįslaptintų duomenų) visumą įvertino tinkamai, laikydamasis pirmiau nurodytų ABTĮ 57 straipsnio nuostatų ir teismų jurisprudencijoje suformuluotų išaiškinimų bei, remdamasis faktinių duomenų visuma, pagrįstai nusprendė, kad atsakovas turėjo pakankamą pagrindą ON užkardymo įstatymo 4 straipsnio nuostatų prasme daryti išvadą, jog A. K. palaiko ryšius su nusikalstamu susivienijimu ar jų nariais, ir dėl to atsakovas turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad pareiškėjas gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, taigi buvo pagrindas taikyti pareiškėjui prevencinę poveikio priemonę siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.

Aiškindamas Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 5 straipsnio taikymą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2008 m. spalio 6 d. Nr. A525-224/2008, 2008 m. liepos 11 d. Nr. A63-1338/2008, 2008 m. gegužės 20 d. Nr. A143-803/2008, 2010 m. balandžio 19 d. Nr. A756-162/2010, 2010 m. liepos 30 d. Nr. A146-816/2010 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, esą pateikiant Oficialų perspėjimą turėjo būti atskleisti duomenys kokia informacija disponuoja atsakovas, kokie konkretūs pareiškėjo veiksmai varžo kitų žmonių teises ir pan.

Apelianto pateikti įrodymai, kad Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra 2012 m. gegužės 4 d. nutarimu ikiteisminį tyrimą Nr.10-1-01163-11 nutraukė, negali būti laikoma įrodymu, paneigiančiu, kad atsakovui Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnio nuostatų prasme nebuvo pagrindo taikyti pareiškėjui prevencinę poveikio priemonę – oficialų perspėjimą. Ikiteisminio tyrimo nutraukimas minėtoje byloje patvirtina tik šio tyrimo rezultatą. Pirmiau minėta, kad Nutarimas buvo priimtas ir Oficialus perspėjimas pareiškėjui buvo pateiktas atitinkamų įslaptintų ir neįslaptintų duomenų pagrindu.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog ON užkardymo įstatymas leidžia taikyti prevencinio poveikio priemones tik tuo atveju, jei turima medžiaga leidžia pagristai manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius (ar labai sunkius) nusikaltimus. Šiuo klausimu pirmosios instancijos teismas sprendime atskirai nepasisakė, tačiau tai nėra pagrindas pripažinti, kad teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 straipsnio ir 87 straipsnio 4 dalies reikalavimų.

Minėtų apeliacinio skundo argumentų kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnio numatytų pagrindų pateikti konkrečiam asmeniui prevencinę priemonę – oficialų persėjimą - buvimas ar nebuvimas negali būti siejamas su nusikalstamų veikų, už kurias asmuo buvo anksčiau nuteistas, arba kurių padarymu jis buvo įtartas ar įtariamas, kvalifikavimu pagal atitinkamus Baudžiamojo kodekso straipsnius. Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnis nenustato sąlygos, kad prevencinio poveikio priemonė gali būti taikoma asmeniui, kuris padarė sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, o nustato sąlygą, kad iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones tokio asmens atžvilgiu reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.

Pirmosios instancijos teismas sprendime išnagrinėjo pareiškėjo nurodytą aplinkybę esą tarp jo ir institucijos, kuri jam skyrė oficialų perspėjimą, yra konfliktas, todėl atsakovas jo atžvilgiu priėmė tendencingą nutarimą. Šį argumentą pareiškėjas nurodo ir apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegija, patikrinsi bylą (ABTĮ 136 str.), taip pat susipažinusi su atsakovo pateikta įslaptinta informacija, kuri buvo pateikta pirmosios instancijos teismui, sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais teismas atmetė minėtą pareiškėjo argumentą.

Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju bylos aplinkybės nesuteikia pagrindo daryti išvadą, jog buvo pažeista pusiausvyra tarp būtinybės apsaugoti valstybės ir tarnybos paslaptį sudarančią informaciją (viešojo intereso) ir pareiškėjo teisių apsaugos. Kaip minėta, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ne vien tik įslaptintas duomenimis, bet ir pirmiau aptarta neįslaptinta bylos medžiaga, su kuria susipažinti pareiškėjui ir jo atstovui nebuvo jokių procesinių kliūčių. Dėl šios aplinkybės apeliantas jokių argumentų nepateikia. Teisėjų kolegijos vertinimu, šių duomenų visuma juos vertinant įrodymų pakankamumo aspektu yra pakankama daryti išvadą, jog pareiškėjui prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas buvo pritaikyta esant Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams, t.y. pagrįstai ir teisėtai.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus aiškino ir taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Naikinti skundžiamą teismo sprendimą remiantis pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis