2016-09-15 Nr. AB-17626-3-61-3-04270-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1116-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04270-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 11.4.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Gretai Kapačinskaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorui J. R.,

atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovei pagal įgaliojimą L. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens J. K. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – J. K. B.).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su pareiškimu, prašydamas panaikinti: 1) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. sausio 28 d. įsakymo Nr. 48VĮ-(14.48.2)-212 „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Vilniaus skyriaus vedėjo 2013 m. sausio 25 d. įsakymo Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-204 papildymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 48VĮ-(14.48.2)-212) dalį dėl žemės sklypo Nr. 518, (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus r. sav. (toliau – ir Sklypas); 2) Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. 48VĮ-(14.48.2)-267 „Dėl pasirinktų naujų žemės sklypų individualiai statybai tvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 48VĮ-(14.48.2)-267) dalį dėl ginčo sklypo; 3) Tarnybos 2013 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. 48S-194 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje mirusiajai S. M.“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 48S-194).

Pareiškėjas paaiškino, kad S. M. iš S. Z. 2000 m. kovo 16 d. sutartimi įsigijo teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko S. Š. nuosavybės teisėmis valdytą 8,09 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus r. sav. S. M. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos skyriui 2000 m. kovo 21 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teisę į buvusio savininko S. Š. nuosavybės teisėmis valdytą 8,09 ha žemės sklypą, nurodydama, kad pageidauja gauti lygiavertį sklypą Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) karjero teritorijoje.

Vilniaus apskrities viršininko administracija 2000 m. birželio 6 d. parengė ir patvirtino išvadą Nr. 3254, kurioje konstatavo, kad S. M. turi teisę atkurti nuosavybės teisę į buvusio savininko S. Š. turėtos žemės 8,09 ha dydžio dalį. S. M. 2010 m. sausio 31 d. mirė, jos įpėdinis pagal testamentą yra J. K. B., kuris 2012 m. rugsėjo 26 d. Tarnybos Vilniaus rajono skyriui pateikė prašymą pagal S. M. vardu paruoštą išvadą Nr. 3254 už valstybės išperkamą žemę suteikti žemės sklypą individualiai statybai (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, Vilniaus rajone.

Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjas 2013 m. sausio 28 d. priėmė Įsakymą Nr. 48VĮ-(14.48.2)-212, kuriuo, be kita ko, buvo patvirtintas siūlytinų piliečiams neatlygintinai nuosavybėn naujų žemės sklypų individualiai statybai Vilniaus r. sav. Teritorijoje, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, sąrašas, į kurį buvo įtrauktas 0,15 ha žemės sklypas Nr. 518, esantis (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus r., suprojektuotas 1986–1992 m. parengtame Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kaimo generaliniame plane.

Įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2)-212 S. M. 2013 m. sausio 28 d. buvo įtraukta į piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai Vilniaus rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, sąrašą bei į piliečių, kuriems bus pasiūlyti neatlygintinai nuosavybėn nauji žemės sklypai Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, sąrašą. 2013 m. vasario 5 d. įvyko Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus Piliečiams perduodamų neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčių turėtiesiems (pagal išvadoje nurodytą vertę) naujų žemės sklypų individualiai statybai skirstymo komisijos posėdis, kuriame piliečių pasirinkti nauji žemės sklypai individualiai statybai buvo patvirtinti Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d.

įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2)-267. S. M. pasirinko Sklypą Nr. 518. Tarnybos 2013 m. balandžio balandžio 18 d. sprendimu Nr. 48S-194 mirusiajai S. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko S. Š. nuosavybės teisėmis valdytos žemės dalį (3,2348 ha) (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus r., vietoje jos turėtos 3,2348 ha žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtam naują 0,15 ha kitos paskirties (vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos) Sklypą.

Viešąjį interesą ginantis prokuroras, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 2 straipsnio, 5 straipsnio 1 punktu, 10 straipsnio 1 dalies 1–18 punktais, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 4 straipsnio 4 dalimi ir 12 straipsnio 1 dalimi, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 30 punktu, teigė, kad vykdant žemės reformą kaimo vietovėse, pirmiausia turi būti grąžinama žemė natūra turėtoje vietoje to pageidaujantiems piliečiams pagal Atkūrimo įstatymą, išskyrus žemę, priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios įstatyme numatytais atvejais susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Žemės sklypai, nepriskiriami valstybės išperkamos žemės kategorijai, neatlygintinai nuosavybėn individualiai statybai kaip lygiaverčiai turėtiesiems gali būti perduodami, tik nesant pretendentų, pageidaujančių toje vietoje susigrąžinti žemę natūra, ir kitų aukštesnių eiliškumo grupių pretendentų.

Pareiškėjas tvirtino, kad Sklypas Nr. 518 neatitinka nė vieno iš Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nurodytų valstybės išperkamos žemės požymių, todėl nėra priskiriamas valstybės išperkamai žemei. Šis žemės sklypas S. M. neatlygintinai nuosavybėn kaip lygiavertis turėtajam žemės sklypas individualiai statybai galėjo būti perduotas tik nesant pretendentų, pageidaujančių toje vietoje susigrąžinti žemę natūra, ir kitų aukštesnių eiliškumo grupių pretendentų, kuriems nuosavybės teisės dar nėra atkurtos. Tuo tarpu iš Tarnybos 2014 m. rugsėjo 8 d. rašto Nr. 1SD-(3.1)-2964 ir jo priedų matyti, kad (duomenys neskelbtini) kaime, kuriame yra Sklypas, yra pretendentų pageidaujančių atkurti nuosavybės teises, grąžinant žemę natūra, kuriems dar nėra priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o laisvos valstybinės žemės šiame kaime nėra. Šioje byloje ginčijamais Įsakymais Nr. 48VĮ-(14.48.2)-212 ir Nr. 48VĮ-(14.48.2)-267, taip pat Sprendimu Nr. 48S-194 Sklypą perduodant S. M. neatlygintinai nuosavybėn kaip lygiavertį turėtajam buvo pažeistos imperatyvios Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies, Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 ir 4 dalių, 12 straipsnio 1 dalies bei Tvarkos 30 punkto nuostatos.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime nurodė, kad su pareiškimu sutinka ir prašė jį tenkinti.

Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarime konstatuota, jog išankstinio žemės išpirkimo pagal kaimo gyvenviečių statybos projektus būsimai gyvenamajai statybai, gyventojų bendram naudojimui ar kitoms visuomenės reikmėms negalima grįsti visuomenės poreikiu. Išpirkus žemę kaimo gyvenvietėse pagal jų statybos projektus, atsiranda galimybė vėliau ją privatizuoti, t. y. ją galės įsigyti kiti asmenys. Tai reikštų buvusių savininkų teisės susigrąžinti žemę pažeidimą. Vadovaudamasi šiuo Konstitucinio Teismo išaiškinimu, Tarnyba teigė, kad žemės sklypai, kurie nėra suteikti individualiai gyvenamųjų namų statybai, negali būti priskiriami valstybės išperkamai žemei, o turi būti grąžinami pretendentams, nustatyta tvarka pateikusiems prašymus atkurti nuosavybes teises į buvusių savininkų iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę. Ginčo sklypas buvo suprojektuotas 1986–1992 m. parengtame Vilniaus rajono, (duomenys neskelbtini) seniūnijos, (duomenys neskelbtini) kaimo generaliniame plane. Šio plano sprendinius pakeitė 2009 m. spalio mėn. patvirtintas Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrasis planas. Todėl šiuo metu projektuojant žemės sklypus specialiuosiuose ir detaliuosiuose teritorijų planavimo dokumentuose vadovautis 1986–1993 m. generalinių planų sprendiniais nebegalima, o šiuose planuose suplanuoti žemės sklypai nelaikomi suformuotais (išskyrus atvejus, kai jų ribos buvo pažymėtos Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje dar iki įsigaliojant savivaldybės teritorijos bendrajam planui). Atsakovas darė išvadą, kad šiuo metu nuosavybės teisių į žemę procedūros, grąžinant piliečiams 1986–1993 m. patvirtintuose kaimų generaliniuose planuose suplanuotus žemės sklypus natūra arba juos perduodant neatlygintinai nuosavybėn, negali būti vykdomos.

Atsakovas pažymėjo, jog Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad žemė grąžinama natūra nedelsiant, o toje Lietuvos valstybės teritorijos dalyje, kur buvo likusi rėžių sistema, žemė grąžinama bei kompensuojama natūra pagal sudarytus žemės reformos žemėtvarkos projektus. Visais atvejais žemės reformos metu perduodami neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčiai turėtiesiems žemės sklypai individualiai statybai turi būti formuojami ir perduodami piliečiams pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą eiliškumą. Pagal šią nuostatą žemė, nepriskirta valstybės išperkamai žemei, turi būti grąžinama pretendentams, pageidaujantiems atkurti nuosavybės teises į buvusių iki 1940 m. žemės nacionalizacijos savininkų turėtą žemę, pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nurodytą 1 eilę ir tik vėliau gali būti perduodami neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčiai turėtiesiems žemės sklypai individualių namų statybai. (duomenys neskelbtini) kaimas, kuriame yra ginčo sklypas, yra rėžinis kaimas. Šiuo metu, pagal Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus 2013 m. gegužės 5 d. rašte Nr. TR-(5.34)-4798 pateiktą informaciją, yra pretendentų, pageidaujančių atkurti nuosavybės teises, grąžinant žemę natūra (duomenys neskelbtini) kaime, kuriems šiuo metu dar nėra priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o laisvos valstybinės žemės (duomenys neskelbtini) kaime nėra. Pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 8 punktą S. M. nuosavybės teisė, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam kitos paskirties (vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos) žemės sklypą, galėjo būti atkurtos kaip 8 eilės pretendentei. Taigi Įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2)-212 S. M. nepagrįstai buvo suteikta pirmenybė prieš tuos pretendentus, kuriems žemės sklypai turėjo būti projektuojami pirmiau. Tuo buvo pažeista Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostata. Be to, Žemės sklypas individualiai statybai pagal 1986–1993 m. generalinio plano sprendinius negalėjo būti suformuotas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu pareiškėjo pareiškimą tenkino – panaikino Įsakymą Nr. 48VĮ-(14.48.2)-212 tiek, kiek juo patvirtintame patikslintame Siūlytinų piliečiams neatlygintinai nuosavybėn naujų žemės sklypų individualiai statybai Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje sąrašo (4 priedas) 16 eilutėje nurodytas Sklypas; panaikino Įsakymą Nr. 48VĮ-(14.48.2)-267 tiek, kiek juo patvirtinto Piliečių pasirinktų naujus žemės sklypų individuliai statybai, esančių (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, Vilniaus rajone, sąrašo (2 priedas) 13 eilutėje nurodytas S. M. pasirinktas Sklypas; panaikino Sprendimą Nr. 48S-194.

Teismas nustatė, kad prokuroras kvestionuoja nuosavybės teises atkuriančių valstybės institucijų priimtų administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumą ir pagrįstumą. Šių klausimų neišsprendus, būtų pažeistos Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės, todėl prokuroro pareiškimą vertintino kaip viešojo intereso gynimą.

Atkūrimo įstatyme, Žemės reformos įstatyme ir Tvarkoje įtvirtintą teisinį reguliavimą įvertinęs nagrinėjamos administracinės bylos kontekste, teismas padarė išvadą, kad nuosavybės teisės į žemę gali būti atkuriamos nuosavybėn neatlygintinai perduodant lygiaverčius turėtiesiems žemės sklypus, tačiau tai darant turi būti laikomasi Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje 1 punkte nustatytos eilės, t. y. pirma eile žemė sugrąžinama savininkams natūra, o nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiai turėtiesiems žemės sklypai perduodami 3–6, 8–10 punktuose nustatyta tvarka atitinkamai 3–6, 8–10 eile.

Teismas nustatė, kad S. M. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus prašė atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko S. Š. turėtą 8,09 ha žemės dalį, esančią (duomenys neskelbtini) k., Vilniaus r. Remiantis Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2000 m. birželio 6 d. išvada, S. M. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į 8,09 ha žemės (duomenys neskelbtini) k., Vilniaus r., tačiau 6,49 ha šios žemės buvo priskirta valstybės išperkamai žemei. Ši Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus išvada nėra panaikinta, yra galiojanti, jos duomenys nėra ginčijami ir šioje byloje. Taigi šiuo atveju nėra ginčo dėl to, kad dalis S. M. grąžintinos žemės buvo priskirta valstybės išperkamai žemei, todėl ji turėjo teisę į atlyginimą už šią žemę vienu iš Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje nurodytų būdų. S. M. įpėdinis pagal testamentą Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus prašė už S. M. grąžintiną valstybės išperkamą žemę atlyginti 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte nustatytu būdu, t. y. suteikiant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai. Tačiau teismas pažymėjo, jog tai darant turėjo būti laikomasi Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje 1 punkte nustatytos eilės, t. y. pirma eile žemė sugrąžinama savininkams natūra, o tik po to, perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiai turėtiesiems žemės sklypai.

Iš Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus 2014 m. gegužės 5 d. rašto Nr. TR-(5.34)-4798 bei prie jo pridėtos lentelės „Nuosavybės teisių atkūrimo eiga Vilniaus r., (duomenys neskelbtini) k.“, schemos turinio teismas nustatė, kad Sklypas patenka į (duomenys neskelbtini) kaimo teritoriją, taip pat, kad yra pretendentų pageidaujančių šiame kaime nuosavybės teises atkurti natūra, tačiau laisvos žemės tam nėra. Iš kartu su minėtu raštu apie pretendentus, pageidaujančius atkurti natūra nuosavybės teises (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone, pateiktų duomenų matyti ir tai, kad daliai jų išvados dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo yra surašytos 1999–2008 metais, tačiau sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo vis dar nėra priimti. Taigi 2013 m. sausio 28 d., 2013 m. vasario 5 d. ir 2013 m. balandžio 18 d., kai buvo priimti šioje byloje ginčijami Tarnybos ir Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus sprendimai dėl Žemės sklypo perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, kaip lygiaverčio turėtajam, mirusiajai S. M. pagal jos testamentinio įpėdinio 2012 m. rugsėjo 25 d. prašymą, Tarnybos Vilniaus rajono teritoriniam skyriui turėjo būti žinomi duomenys apie asmenis, pageidaujančius susigrąžinti buvusiems savininkams priklausiusius sklypus natūra, kuriems pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punktą, šie žemės sklypai žemėtvarkos projekte turėjo būti suformuoti pirmiausiai. Tačiau Tarnybos Vilniaus rajono skyrius į šiuos duomenis neatsižvelgė ir Žemės sklypą, kaip naują žemės sklypą individualiai statybai, siūlė perduoti neatlygintinai nuosavybėn, leido jį pasirinkti ir atkūrė į jį nuosavybės teises mirusiajai S. M., kuri pirmumo teisės prieš asmenis, pageidaujančius susigrąžinti buvusiems savininkams priklausiusius sklypus natūra, neturėjo.

Nustatytas faktines aplinkybes įvertinęs sprendime nurodyto Atkūrimo įstatyme, Žemės reformos įstatyme ir Tvarkoje įtvirtinto teisinio reguliavimo, kitų byloje surinktų rašytinių įrodymų kontekste, teismas konstatavo, kad Įsakymas Nr. 48VĮ-(14.48.2)-212 tiek, kiek juo patvirtintame patikslintame Siūlytinų piliečiams neatlygintinai nuosavybėn naujų žemės sklypų individualiai statybai Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje sąrašo (4 priedas) 16 eilutėje nurodytas Sklypas Nr. 518, Įsakymas Nr. 48VĮ-(14.48.2)-267 tiek, kiek juo patvirtinto Piliečių pasirinktų naujus žemės sklypų individuliai statybai, esančių (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, Vilniaus rajone, sąrašo (2 priedas) 13 eilutėje nurodytas S. M. pasirinktas Sklypas, ir Sprendimas Nr. 48S-194 tiek, kiek juo nuspręsta mirusiajai S. M. perduoti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtam Sklypą, priimti pažeidžiant Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje 1 punkte nustatytą asmenų, įsigyjančių žemę, eiliškumą.

Teismas pažymėjo, kad Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas žemės įgijimo žemės reformos vykdymo metu eiliškumas yra imperatyvaus pobūdžio, todėl žemės reformą įgyvendinantiems viešojo administravimo subjektams (Tarnybai, jos teritoriniams padaliniams) nėra suteikta kompetencija šį eiliškumą keisti savo nuožiūra ar į jį neatsižvelgti. Teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju įstatymų leidėjas aiškiai nurodė prioritetus, kuriais remiantis kaip įmanoma labiau būtų atkurta nacionalizacijos metu pažeistų asmenų teisių į nuosavybę pusiausvyra, t. y. aiškiai įtvirtino žemės sklypų formavimo atskiroms piliečių grupėms eiliškumą. Atitinkamai, Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto eiliškumo nesilaikymas laikytinas esminiu procedūrų, atkuriant asmenims nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, pažeidimu.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo J. K. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad byla buvo išnagrinėta jo tinkamai apie ją neinformavus. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, kad teismas sprendime nepagrįstai nurodė, jog trečiajam suinteresuotam asmeniui apie vykstantį procesą yra pranešta tinkamai. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs (duomenys neskelbtini), Jonavos r. sav., tačiau šiuo adresu jokių pranešimų negavo, nes pranešimai buvo siunčiami į (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kur gyvena kitoje administracinėje byloje (Nr. I-2833-580/2015) jam atstovauti įgaliotas asmuo S. L.. Trečiasis suinteresuotas asmuo vadovaujasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 5 punktu ir teigia, kad pareiškėjas pateikė netikslius jo duomenis, dėl to jis negavo procesinių dokumentų ir nežinojo apie bylą ir tai, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 7 punktu, sudaro pagrindą grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo akcentuoja, jog byloje nėra duomenų, kad jam buvo įteiktas prokuroro pareiškimas su priedais, todėl buvo sunku parengti ir apeliacinį skundą, nes apie bylą galėjo spręsti tik iš teismo sprendimo. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad net iš teismo sprendimo matyti, jog prokuroro pareiškimas yra nepagrįstas. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad įrodymais nepagrįsta išvada, jog ginčijamų sprendimų priėmimo metu buvo pretendentų, pageidaujančių atkurti nuosavybės teises į toje vietoje buvusių savininkų turėtą žemę.

Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

Pareiškėjas pažymi, jog pareiškime buvo nurodęs trečiojo suinteresuoto asmens adresą, kurį jis nurodo kaip savo deklaruotos gyvenamosios vietos adresą – (duomenys neskelbtini), Jonavos r. sav. Pareiškėjas akcentuoja, jog bylos medžiaga patvirtina, kad procesiniai dokumentai buvo siunčiami šiuo adresu. Pareiškėjas nurodo, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog teismas pranešimą apie 2015 m. balandžio 8 d. teismo posėdį trečiajam suinteresuotam asmeniui išsiuntė jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, tačiau jis nebuvo įteiktas, todėl teismas atidėjo bylos nagrinėjimą ir trečiajam suinteresuotam asmeniui šaukimas apie 2015 m. gegužės 6 d. teismo posėdį buvo įteiktas asmeniškai 2015 m. balandžio 23 dieną. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas teigia, kad pareiškėjui apie teismo posėdžio laiką bei vietą buvo pranešta tinkamai, todėl teismas, bylą išnagrinėdamas teismo posėdyje nedalyvaujant trečiajam susiinteresuotam asmeniui, kai jam apie posėdžio vietą bei laiką buvo pranešta, nepažeidė proceso teisės nuostatų.

Pareiškėjas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog neįrodytas teiginys, kad ginčijamų sprendimų priėmimo metu buvo pretendentų, pageidaujančių atkurti nuosavybės teises į toje vietoje buvusių savininkų turėtą žemę. Pareiškėjas nurodo, kad iš prie pareiškimo pridėto Tarnybos 2014 m. rugsėjo 8 d. rašto ir jo priedų matyti, kad (duomenys neskelbtini) kaimas, kuriame S. M. neatlygintinai nuosavybėn perduotas 0,150 ha žemės sklypas Nr. 518, yra rėžinis ir jame yra pretendentų, pageidaujančių atkurti nuosavybės teises, grąžinant žemę natūra ir dėl kurių nėra priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o laisvos valstybinės žemės šiame kaime nėra. Pareiškėjas akcentuoja, kad trečiasis suinteresuotas asmuo nepateikė įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsižvelgdama į 2016 m. birželio 2 d. priimto Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr.VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį, teisėjų kolegija pažymi, kad ši byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Byloje kilęs ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą, teisėtumo.

Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo pareiškimą ir panaikino skundžiamus administracinius aktus, pripažinęs, kad atkuriant nuosavybės teises turi būti laikomasi Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje 1 punkte nustatytos eilės, to šiuo atveju nebuvo padaryta.

Apeliaciniame trečiojo suinteresuoto asmens skunde išsakoma pirmosios instancijos teismo sprendimo kritika dviem aspektais - apeliantas tvirtina nebuvęs informuotas apie teismo procesą ir neturėjęs galimybių išsakyti savo poziciją, o prokuroro pareiškimas nėra pagrįstas objektyviais įrodymais apie aukštesnės eilės pretendentų atkurti nuosavybės teises egzistavimą.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantas nepateikė atsiliepimo į pareiškimą bei nedalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje, todėl apeliacinio skundo nagrinėjimas vyko žodinio proceso tvarka ir taip trečiajam suinteresuotajam asmeniui buvo suteikta teisė ir galimybė išsakyti savo poziciją bei teismo posėdyje asmeniškai pateikti argumentus. Tai pašalina galimus apelianto teisių į teisingą teismą ir teisės būti išklausytam pažeidimus. Pažymėtina, kad priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pranešimai apie pirmosios instancijos ir šį teismo posėdį apeliantui buvo siųsti jo oficialiai deklaruotu gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), Jonavos r. sav. Apeliantas, nors apie apeliacinės instancijos teismo posėdį jam buvo pranešta, į teismo posėdį neatvyko ir galimybe išdėstyti savo poziciją ar pateikti įrodymus, nepasinaudojo.

Be to, procesinės teisės pažeidimai pagal ABTĮ 142 straipsnį gali būti pagrindas panaikinti teismo sprendimą tik tada, kai dėl tokios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Tokios aplinkybės apeliacinės instancijos teisėjų kolegija šioje byloje nenustatė.

Dėl paminėtų priežasčių teisėjų kolegija mano, kad apelianto nedalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nėra kliūtis bylai išnagrinėti ir atitinkami apeliacinio skundo argumentai dėl trečiojo suinteresuotojo asmens procesinių teisių pažeidimo nėra pakankami pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pasisakydama dėl teisinio ginčo šioje byloje esmės, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad nuosavybės teisių atkūrimas turi būti vykdomas pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme ir Žemės reformos įstatyme nustatytą tvarką. Atkūrimo įstatymo 4straipsnis teikia pirmenybę nuosavybės teisių į žemę atkūrimui, kai žemė grąžinama natūra. Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytas asmenų, siekiančių įsigyti žemės sklypus, suformuotus vykdant žemės reformą kaimo gyvenamojoje vietovėje, eiliškumas, nurodant, jog pirmiausia yra grąžintini žemės sklypai savininkams, siekiantiems atkurti nuosavybės teises natūra, o tik trečioje ir vėlesnėse eilėse perduodami sklypai pretendentams, siekiantiems neatlygintinai gauti lygiaverčius turėtiesiems žemės sklypus. Toks eiliškumas yra laikytinas imperatyviu įstatymo reikalavimu, kurio nesilaikymas nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo pripažintas pakankamu pagrindu panaikinti skundžiamus individualius administracinius aktus.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės.

Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų visumos ( Tarnybos Vilniaus rajono 2014 m. gegužės 5 d. rašto Nr.TR-(5.34)-4798 bei pridedamų dokumentų, Tarnybos sudarytos darbo grupės 2013 m. liepos 18 d. išvados Nr.1LS-(7.5)- 86) neginčijamai nustatyta, jog (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje nėra atkurtos nuosavybės teisės visiems žemės savininkams, siekiantiems atkurti nuosavybės teises į žemę, grąžinant ją natūra (duomenys neskelbtini) kaime ir kurių prašymai buvo paduoti anksčiau nei S. M.. Taigi apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad byloje nėra įrodytas žemės savininkų ar jų palikuonių, pageidaujančių atkurti nuosavybės teises natūra rėžiniame (duomenys neskelbtini) kaime, buvimas, atmestini kaip nepagrįsti.

Atskirai pažymėtina, kad kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateikto Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2016 m. birželio 7 d. įsakymo Nr. 48VĮ-1050- (14.48.2.) S. M. ( kurios teisių perėmėjas yra J. K. B.) teisėti interesai atkurti nuosavybės teises nėra pažeidžiami, nes ji yra įtraukta į asmenų, pageidaujančių atkurti nuosavybės teises į žemę, sąrašą tarp trečios ir devintos eilės pretendentų. Tai rodo, kad teisės aktų nustatyta tvarka ir eiliškumu trečiasis suinteresuotas asmuo galės pasirinkti lygiavertį turėtajam žemės sklypą.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas, o trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens J. K. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Dainius Raižys Virginija Volskienė