2021-04-07 Nr. AB-6829-3-61-3-01932-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-471-556/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01932-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija 12.6.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „LEA lpg“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „LEA lpg“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas UAB „LEA lpg“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2019 m. balandžio 26 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.31‑08)467-59207 (toliau – ir ginčijamas sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad pripažįsta 37 703,80 Eur dydžio pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) mokestinę nepriemoką. Pareiškėjas iki 2017 metų jokių įsiskolinimų neturėjo, mokestinės nepriemokos atsiradimas yra nulemtas trečiųjų asmenų, o būtent valstybės institucijų ir jų pareigūnų galbūt neteisėtų veiksmų ir neveikimo, ribojant pareiškėjo nekilnojamojo turto plėtros projektą. Pareiškėjas šiuo metu mokestinės nepriemokos sumokėti negali dėl apribotos veiklos. Pasibaigus teisminiams ginčams, Bendrovė arba turės galimybę vystyti nekilnojamojo turto plėtros projektą, kurti pridėtinę vertę ir mokėti mokesčius, arba, restitucijos taikymo atveju ir grąžinus Bendrovei 39 615,37 Eur, turės galimybę sumokėti mokestinę nepriemoką valstybei. Atsakovui nusprendus priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, buvo apsunkinta Bendrovės veikla, Bendrovei gali kilti ypatingai neigiamos pasekmės. VMI savo teisių gynimą yra užtikrinusi priverstinės hipotekos Bendrovės turtui nustatymu, o tai reiškia, jog valstybės interesai ne tik bus patenkinti bet kuriuo atveju, bet jie bus patenkinti ir pirmiau už kitų Bendrovės kreditorių interesus. VMI, ignoruodama Bendrovės, kaip sąžiningo mokesčių mokėtojo, interesus, priėmė neproporcingą ir perteklinį sprendimą.

3. VMI jau vieną kartą, t. y. 2018 m. sausio 8 d., buvo priėmusi sprendimą Nr. (23.31‑08)467-5770 išieškoti mokestinę nepriemoką iš Bendrovės turto, tačiau šį sprendimą panaikino, bet apie tai neinformavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT), kuris nagrinėjo administracinę bylą Nr. A-3820-968/2019 pagal Bendrovės apeliacinį skundą. Be to, UAB „Elginta“ 2019 m. balandžio 15 d. padengė 12 000 Eur Bendrovės mokestinės nepriemokos, kas patvirtina, kad Bendrovė pagal galimybes siekia sumažinti mokestinės nepriemokos dydį.

4. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad išieškoma mokestinė nepriemoka susidarė nuo 2017 m. gegužės 25 d. pagal Bendrovės pateiktas deklaracijas. Mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmai buvo vykdomi nuo 2017 m. spalio 30 d. priimant sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų). Bendrovės mokestinės nepriemokos išieškojimas iš banko sąskaitų buvo neefektyvus, todėl 2019 m. balandžio 26 d. buvo priimtas ginčijamas sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto. VMI Mokesčių apskaitos informacinės sistemos 2019 m. birželio 11 d. duomenimis pareiškėjas skolingas valstybės biudžetui 37 106,87 Eur.

6. Pareiškėjas skunde nenurodė jokių argumentų ar įstatymo nuostatų, pagrindžiančių VMI priimto ginčijamo sprendimo nepagrįstumą ar neteisėtumą, išskyrus įstatymų interpretavimą savaip bei perfrazavimą sau tinkama linkme ir prasme. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 88 straipsnį mokesčių administratorius turi teisę, bet ne pareigą atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą. Sprendimas dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ar išdėstymo gali būti priimtas, kai nustatoma, jog mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas arba išdėstymas suteiks mokesčių mokėtojui galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Mokesčių mokėtojas turi pagrįsti dokumentais savo realias galimybes sumokėti mokestinę nepriemoką per jos atidėjimo ar išdėstymo laikotarpį. Bendrovė, teikdama prašymus dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo, nepateikė duomenų, kurie įrodytų, kad ji ateityje gaus pakankamai pajamų, kurių pakaks įvykdyti finansinius įsipareigojimus, jeigu mokestinės nepriemokos sumokėjimas bus išdėstytas dalimis.

7. Aplinkybė, kad Bendrovė sumokėjo dalį mokestinės nepriemokos, ir tai, jog priverstinis mokestinės nepriemokos išieškojimas sukelia Bendrovei nepatogumų, nepaneigia VMI teisės ir pareigos išieškoti mokestinę nepriemoką.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

9. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš Bendrovės turto teisėtumo ir pagrįstumo. UAB „LEA lpg“ 2017 m. gegužės 30 d. ir 2017 m. birželio 29 d. per autorizuotų elektroninių paslaugų portalą „Mano VMI“ pateikė VMI prašymą išdėstyti 55 927,00 Eur PVM mokestinės nepriemokos sumokėjimą iki 2018 m. spalio 25 d. VMI 2017 m. liepos 3 d. sprendimu Bendrovės prašymo išdėstyti mokestinę nepriemoką netenkino, prašymo netenkinimo motyvus nurodydama 2017 m. liepos 3 d. išvadoje Nr. (23.31-08)-326-4476. Bendrovė antrą kartą kreipėsi į VMI, prašydama atidėti / išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą, tačiau VMI šio prašymo nenagrinėjo, konstatavusi, kad jame nenurodytos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ir nėra įtikinamų argumentų, jog VMI atsakymas dėl ankstesnio prašymo išnagrinėjimo yra neteisingas. Apie tai Bendrovė buvo informuota 2017 m. rugpjūčio 4 d. raštu Nr. (23.1-08) RNA-24880. Bendrovė 2017 m. rugpjūčio 10 d. trečią kartą kreipėsi į VMI, prašydama atidėti/išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą iki 2018 m. gruodžio 25 d. VMI 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimu nusprendė neišdėstyti Bendrovės 55 630,90 Eur mokestinės nepriemokos sumokėjimo, šio prašymo netenkinimo motyvai nurodyti 2017 m. rugsėjo 7 d. išvadoje Nr. (23.31-08)-326-5985. Pareiškėjas VMI sprendimų, kuriais atsisakyta atidėti / išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą, neskundė.

10. VMI, 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimu atsisakiusi išdėstyti ginčo mokestinės nepriemokos mokėjimą, išsiuntė Bendrovei per VMI autorizuotų elektroninių paslaugų portalą „Mano VMI“ 2017 m. rugsėjo 14 d. raginimą sumokėti mokestinę nepriemoką, kuris jai įteiktas 2017 m. rugsėjo 15 d. Byloje nėra ginčo dėl to, kad Bendrovė raginime nurodytos sumos nesumokėjo. VMI 2019 m. balandžio 26 d. priėmė sprendimą Nr. (23.31-08)467-59207 išieškoti 37 801,60 Eur mokestinę nepriemoką iš Bendrovės turto. Iš Prievolių ataskaitos matyti, kad mokestinė nepriemoka susidarė pagal pareiškėjo pateiktą PVM deklaraciją už laikotarpį nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. balandžio 30 d. ir 97,80 Eur delspinigių.

11. Teismas rėmėsi MAĮ 33 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 40 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog Bendrovė laiku ir tinkamai nevykdo mokestinių prievolių. Pareiškėjas nuo 2017 m. gegužės mėn. mokestinės nepriemokos nemoka, todėl VMI įgijo teisę priverstinai išieškoti pačios Bendrovės deklaruotas mokesčių sumas. Tai, kad Bendrovė sumokėjo dalį mokestinės nepriemokos, nepaneigia VMI teisės ir pareigos išieškoti mokestinę nepriemoką.

12. Ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis minėtomis MAĮ nuostatomis ir vykdant mokesčių administravimo procedūrą, t. y. mokesčių administratoriaus veiksmus, atliekamus įgyvendinant jo funkcijas, taip pat vykdant pareigas ir naudojantis teisėmis, nustatytomis mokesčių įstatymuose (MAĮ 2 straipsnio 16 dalis), todėl Bendrovės teiginiai, kad ginčijamas sprendimas yra perteklinis, yra nepagrįsti. Tai, kad priverstinio išieškojimo veiksmai sukelia Bendrovei nepatogumų, nėra pagrindas nevykdyti mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmų.

III. 13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, taip pat sustabdyti administracinės bylos Nr. eI-3757-484/2019 nagrinėjimą iki bus išnagrinėtas pareiškėjo ruošiamas teikti apeliacinis skundas administracinėje byloje Nr. eI-2672-643/2019.

14. Pareiškėjas pažymi, kad prašymą sustabdyti nagrinėjamą bylą teikė ir pirmosios instancijos teismui, tačiau šis 2019 m. rugsėjo 19 d. neskundžiama nutartimi jo netenkino, nors kitoje administracinėje byloje pareiškėjas skundė VMI atsisakymą sudaryti mokestinės nepriemokos periodinių mokėjimų grafiką. Pareiškėjo vertinimu, įpareigojus atsakovą sudaryti grafiką dvejų metų laikotarpiui, šios bylos nagrinėjimas taptų nebeaktualus, nes atsakovas nebeturėtų teisės vykdyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo iš pareiškėjo turto, o pareiškėjas per minėtą dvejų metų grafiko galiojimo laikotarpį padengtų mokestinę nepriemoką, taigi VMI sprendimo priėmimo ir vykdymo pagrindas apskritai išnyktų.

15. Pareiškėjas nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai nevertino bylai reikšmingų aplinkybių, formaliai vadovavosi atsakovo pateiktais argumentais bei teisės aktų nuostatomis, nevertino individualiai susiklosčiusių aplinkybių per teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų prizmę. Teismas visiškai nevertino konkrečios pareiškėjo situacijos, mokestinės nepriemokos atsiradimo priežasčių bei pareiškėjo paaiškinimų dėl atsakovo atsisakymo bendradarbiauti nepaisant to, kad pareiškėjas deda pastangas, siekdamas kuo operatyviau padengti mokestinę nepriemoką, be to, pareiškėjas anksčiau neturėjo įsiskolinimų valstybės biudžetui.

16. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmeti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes jis yra teisėtas ir pagrįstas.

17. Pareiškėjas, kartodamas savo prašymą sustabdyti nagrinėjamą administracinę bylą, pateikė teismui dokumentus, patvirtinančius apeliacinio skundo LVAT pateikimą kitoje administracinėje byloje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 18. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2019 m. balandžio 26 d. sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.31-08)467-59207 (I t., b. l. 8–10), kuriuo nuspręsta išieškoti iš pareiškėjo į biudžetą 37 801,60 Eur mokestinę nepriemoką, kuri susidarė pareiškėjui nesumokėjus už mokestinį laikotarpį nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. balandžio 30 d. deklaruotos 37 703,80 Eur PVM sumos iki 2017 m. gegužės 25 d., taip pat už 2017–2018 metus apskaičiavus 97,80 Eur delspinigių, teisėtumo ir pagrįstumo.

19. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo, jog Bendrovė laiku ir tinkamai nevykdė mokestinių prievolių, todėl VMI įgijo teisę priverstinai išieškoti pačios Bendrovės deklaruotas PVM sumas; aplinkybė, kad Bendrovė padengė dalį mokestinės nepriemokos, nepaneigia VMI teisės ir pareigos išieškoti likusią mokestinę nepriemoką.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde ir vėliau pateiktame rašte dėl papildomų dokumentų pateikimo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, taip pat sustabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimą iki bus apeliacine tvarka išnagrinėta administracinė byla Nr. eA-502-968/2021, kurioje pareiškėjas prašo panaikinti VMI 2019 m. vasario 4 d. raštą Nr. (23.1-08)-RNA-2814 ir įpareigoti VMI sudaryti su juo mokestinės nepriemokos periodinių mokėjimų grafiką. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad teismas visiškai nevertino bylai reikšmingų aplinkybių, formaliai vadovavosi atsakovo pateiktais argumentais bei teisės aktų nuostatomis, nevertino individualiai susiklosčiusių aplinkybių per teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų prizmę.

21. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. MAĮ (akto redakcija, galiojusi nuo 2019 m. sausio 2 d. iki 2019 m. liepos 30 d.) 105 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio arba muitinės deklaracijoje nurodyto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama kitą dieną po to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas nurodytas terminas, o jeigu raginimas nesiunčiamas, – kitą dieną po šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatyto termino pabaigos. <...>. MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma priimant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo arba garanto turto; šį sprendimą vykdo antstoliai Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

23. Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir dėl to ginčo nėra, kad pareiškėjo mokestinė nepriemoka susidarė pagal jo pateiktą PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. balandžio 30 d.; deklaracijoje nurodyta PVM suma turėjo būti sumokėta iki 2017 m. gegužės 25 d.; pareiškėjas deklaruotos PVM sumos nesumokėjo; VMI 2019 m. balandžio 26 d. priėmė ginčijamą sprendimą Nr. (23.31-08)467-59207 išieškoti 37 801,60 Eur mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto. Šiuo atveju konstatuotina, kad VMI ginčijamame sprendime teisingai nustatė faktines aplinkybes, teisingai taikė materialinės teisės normas, todėl turėjo pagrindą priimti ginčijamą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas teisingai spręsdamas, kad nėra pagrindo naikinti VMI sprendimo, išsamiai įvertino pareiškėjo skundo argumentus (kiek jie yra susiję su ginčijamo VMI sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

24. Pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurios lėmė mokestinės nepriemokos susidarymą, apibūdina kilusius teisminius ginčus, pabrėžia savo ankstesnių mokestinių prievolių tinkamą vykdymą ir kt. ABTĮ 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo išvardintos aplinkybės neturi jokios įtakos ginčijamo mokesčių administratoriaus sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui (pareiškėjas nenurodo, kad šiuo atveju būtų pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, kad VMI būtų viršijusi savo kompetenciją, taip pat kad ginčijamas VMI sprendimas prieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių VMI buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus), todėl priešingos, nei buvo padaryta prieš tai, išvados nesuponuoja.

25. Kaip minėta, pareiškėjas taip pat suformulavo prašymą sustabdyti nagrinėjamą administracinę bylą, kol apeliacine tvarka bus išnagrinėta administracinė byla Nr. eA-502-968/2021, kurioje pareiškėjas prašo panaikinti VMI 2019 m. vasario 4 d. raštą Nr. (23.1-08)-RNA-2814 ir įpareigoti VMI sudaryti su juo mokestinės nepriemokos periodinių mokėjimų grafiką. ABTĮ 100 straipsnio 1 dalyje yra išvardinti administracinių bylų sustabdymo pagrindai. ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra nurodyta, kad teismas sustabdo bylos nagrinėjimą, kai negalima nagrinėti tos bylos, iki bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Siekiant sustabdyti administracinę bylą ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, turi būti pateikti faktiniai duomenys, kad tarp apeliacine tvarka tikrinamos administracinės bylos ir kitos bylos, nagrinėjamos civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka, egzistuoja organinis ryšys, t. y. tol, kol nebus išspręsta byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka, nebus galimas sprendimo (bendrine prasme) priėmimas tikrinamoje administracinėje byloje. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju nėra pagrindo sustabdyti nagrinėjamą administracinę bylą, nes administracinės bylos Nr. eA-502-968/2021 nagrinėjimo dalyko, be kita ko, – VMI priimto rašto teisėtumas ir pagrįstumas neturi jokios įtakos nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčijamo VMI sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Todėl pareiškėjo prašymas sustabdyti nagrinėjamą administracinę bylą iki bus išnagrinėta administracinė byla Nr. eA-502-968/2021 netenkinamas.

26. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „LEA lpg“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Arūnas Sutkevičius