2019-05-08 Nr. AB-10775-3-61-3-00357-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-523-552/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00357-2017-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.6.3; 7.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyriaus (toliau – ir atsakovas) 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. 6-12-298642, VSDFV 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. (11.1) 1-7188 „Dėl tėvystės pašalpos“ ir įpareigoti atsakovus perskaičiuoti pareiškėjui skirtos tėvystės pašalpos dydį.

2. VSDFV 2016 m. gruodžio 20 d. sprendime Nr. (11.1) I-7188 nurodė, jog pareiškėjo vidutinis dienos kompensuojamasis uždarbis (133,32 Eur) yra didesnis už teisės į pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusį maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį (67,81 Eur), todėl VSDFV Vilniaus skyrius 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimu pagrįstai apskaičiavo 1 424,01 Eur dydžio tėvystės pašalpą už tėvystės atostogų laikotarpį nuo 2016 m. spalio 24 d. iki 2016 m. lapkričio 22 d. Pareiškėjas, nesutikdamas su tėvystės pašalpos skyrimo dydžiu, pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. KT8-N5/2016 buvo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 5 dalis, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 7 ir 10 punktai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taip pat pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog Konstitucijos 29 straipsnyje yra įtvirtintas konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas, kuris reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai.

3. Pareiškėjas vertino, kad Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarime pateikti išaiškinimai yra aktualūs bei taikytini ir šio ginčo atveju, nes tarp Konstitucinio Teismo nutarime paminėtos ir pareiškėjo situacijos yra tik vienas skirtumas – klausimas šiuo atveju sprendžiamas dėl tėvystės pašalpos. Pareiškėjas tvirtino, kad būtų socialiai neteisinga ir nesąžininga teisės į motinystės (tėvystės) pašalpos aspektu nevienodai traktuoti motinų, išeinančių gimdymo ir vaiko priežiūros atostogų bei tėvų, esančių iš esmės tokioje pat situacijoje, padėtį.

4. Pareiškėjo nuomone, atsakovas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, Įstatymo bei Nuostatų normas, kurios buvo pripažintos prieštaraujančios Lietuvos Respublikos Konstitucijai, privalėjo perskaičiuoti pareiškėjui skirtą tėvystės pašalpą, pripažįstant, kad pareiškėjo dienos kompensuojamasis dienos uždarbis yra 133,32 Eur ir sumokėti pareiškėjui neišmokėtą tėvystės pašalpos dalį, t. y. 1 375,71 Eur.

5. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis bei Nuostatų 7 punktas, kuriuose nustatytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis tėvystės pašalpoms apskaičiuoti, atitinka Konstitucijos 29 straipsnį, 38 straipsnio 1, 2 dalis, 39 straipsnio 1 dalį bei konstitucinį teisinės valstybės principą.

6. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad Konstitucinis Teismas dėl Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies ir Nuostatų 7 punkto nustatyto maksimalaus kompensuojamojo uždarbio dydžio taikymo tėvystės pašalpoms nepasisakė, todėl pareiškėjo nurodytame Konstitucinio Teismo nutarime išdėstyti argumentai nagrinėjamai bylai yra neaktualūs. Taip pat atsakovas atkreipė dėmesį, jog įstatymas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Sprendimas skirti tėvystės pašalpą pareiškėjui buvo priimtas vadovaujantis galiojančiomis ir Konstitucijai prieštaraujančiomis nepripažintomis Įstatymo ir Nuostatų normomis, todėl yra teisėtas ir pagrįstas.

8. Trečiasis suinteresuotas VSDFV atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, jog Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarime yra konstatuotas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies bei Nuostatų 7, 10 punktų prieštaravimas Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai tik ta apimtimi, kiek jie yra taikomi motinystės pašalpų apskaičiavimui. Atsižvelgdamas į tai, trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su pareiškėjo skunde išdėstyta nuomone, jog Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarimu pripažino minėtas Įstatymo ir Nuostatų nuostatas (visa apimtimi) antikonstitucinėmis.

10. Dėl pareiškėjo argumento, kad Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas turėtų būti taikomas apskaičiuojant ne tik motinystės pašalpas, bet ir tėvystės pašalpas ir kad tarp moterų, gaunančių motinystės pašalpas, ir tėvų, gaunančių tėvystės pašalpas, nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad skirtingas tokių asmenų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas, trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, jog Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarime ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje aiškindamas motinystės atostogų turinį, yra pažymėjęs, kad nėščioms darbuotojoms suteikta teisė į motinystės atostogas turi būti vertinama kaip ypatingos svarbos socialinės apsaugos priemonė. Tačiau tėvystės atostogų, skirtingai nei nėštumo ir gimdymo atostogų, paskirtis yra kita, nes tėvystės atostogos yra suteikiamos vaiko tėvui ne tam, kad būtų užtikrinta ypatingo vaiko tėvo būklės (sveikata) apsauga, bet tam, kad vaiko tėvas, laikinai nutraukęs savo darbinę veiklą, turėtų galimybę pabūti kartu su vaiko motina, pasirūpinti ja ir naujagimiu pirmomis vaiko gimimo savaitėmis. Tarptautiniai ir Europos Sąjungos teisės aktai garantuoja privalomas motinystės atostogas moterims iki gimdymo ir po jo, tuo tarpu tėvystės atostogų suteikimas nei Europos Sąjungos teisės aktuose, nei Tarptautinės Darbo Organizacijos konvencijose nėra numatytas, jų reglamentavimas yra valstybių nacionalinės teisės klausimas. Šių atostogų trukmė ir apmokėjimas skirtingose valstybėse labai skiriasi, o kai kurių valstybių įstatymuose apmokamų tėvystės atostogų suteikimas iš viso nėra numatytas.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarime konstatavo Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies bei Nuostatų 7, 10 punktų prieštaravimą Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai ypatingos asmenų grupės (nėščių, neseniai pagimdžiusių ir (arba) krūtimi maitinančių moterų) atžvilgiu, akcentuodamas jų fiziologinės būklės prieš ir po gimdymo apsaugos užtikrinimo būtinybę. Todėl trečiojo suinteresuoto asmens įsitikinimu, pareiškėjas nepagrįstai prilygina save minėtai asmenų grupei ir nepagrįstai prašo taikyti Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimą plečiamai.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu pareiškėjo G. S. skundą atmetė.

13. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis tėvystės pašalpos skyrimo metu galiojusiomis Įstatymo ir Nuostatų nuostatomis, nustatė, jog pareiškėjo kompensuojamasis uždarbis sudarė 133,32 Eur ir buvo didesnis už teisės į pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusį maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, todėl pareiškėjui taikyta tėvystės pašalpa apskaičiuota taikant maksimalų – 67,81 Eur dienos kompensuojamąjį uždarbį.

14. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 20 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis, Nuostatų 7 ir 10 punktai ta apimtimi, kuria juose nustatytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis tėvystės pašalpoms apskaičiuoti, atitinka Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalį, 38 straipsnio 1, 2 ir 5 dalis, 39 straipsnio 1 dalį. Konstitucinis Teismas 2017 m. vasario 9 d. sprendimu grąžino teismo prašymą, nurodydamas, kad prašymas neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimo.

15. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirta tėvystės pašalpa, skiriama apdraustajam asmeniui tėvystės atostogų laikotarpiui, nėra Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta priemonė, skirta dirbančios nėščios ir pagimdžiusios moters ypatingos būklės ir sveikatos apsaugai, ypatingam motinos ir vaiko ryšiui pirmosiomis jo gyvenimo savaitėmis užtikrinti, o yra valstybės paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, priemonė, kuri patenka į Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalies reguliavimo sritį. Nagrinėjamai bylai aktualu, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, kad įstatymų leidėjas, pasirinkęs tokią paramos formą kaip atostogos, kurios suteikiamos tėvui nuo pat vaiko gimimo iki vaikui sukaks vienas mėnuo bei valstybės paramą tokių atostogų laikotarpiu, šių atostogų metu teiktiną finansinės paramos dydį turi nustatyti pagal valstybės galimybes kompensuoti visas prarastas pajamas ar jų dalį, paisyti visuomenės ir valstybės išgalių.

16. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją nereikalaujama, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas valstybės paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, atitinkamas priemones, įtvirtintų teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų kompensuotos netektos pajamos visa apimtimi. Teismo vertinimu, pareiškėjo kvestionuojamame teisiniame reguliavime įtvirtintas maksimalaus tėvystės pašalpos dydžio ribojimas savo dydžiu nėra toks, kuris apskritai paneigtų Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos esmę. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad tarptautiniai teisės aktai nereikalauja, kad valstybė kartu su motinai suteikiamomis nėštumo ir gimdymo atostogomis numatytų ir po vaiko gimimo tuo pat metu tėvui papildomai suteikiamas tėvystės atostogas, tuo labiau, nenumato įpareigojimo valstybei nustatyti, kad išmokų, mokamų šių atostogų metu, dydis atitiktų iki atostogų tėvo gauto atlyginimo vidurkį. Taigi teismui nekyla abejonių, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas pareiškėjo kvestionuojamą teisinį reguliavimą, būtų nesilaikęs Konstitucijos normų ir principų arba paneigęs Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos esmę ir iš Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies kylančią valstybės priedermę saugoti ir globoti konstitucines vertybes – šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.

17. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad VSDFV Vilniaus skyrius skundžiamu sprendimu, skirdamas pareiškėjui tėvystės pašalpą, Įstatymo bei Nuostatų nepažeidė, pašalpos dydį apskaičiavo teisingai pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, pareiškėjo reikalavimus panaikinti skundžiamus sprendimus ir įpareigoti atsakovus perskaičiuoti pareiškėjui skirtos tėvystės pašalpos dydį, atmetė.

III. 18. Pareiškėjas G. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2017 m. rugpjūčio 28 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą (toliau – ir skundžiamas sprendimas) ir priimti naują sprendimą.

19. Pareiškėjas nurodo, kad skundžiamą sprendimą priėmęs teismas iš esmės viršijo savo įgaliojimus, nes vietoje administracinės bylos sustabdymo bei kreipimosi į Konstitucinį Teismą pats pirmosios instancijos teismas pradėjo vertinti teisės aktų atitiktį Konstitucijai.

20. Pareiškėjo tvirtinimu, skundžiamą sprendimą priėmęs teismas nepagrįstai ir neteisėtai padarė išvadą, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje, Nuostatų 7 ir 10 punktuose numatytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis tėvystės pašalpoms apskaičiuoti atitinka Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 38 straipsnio 1, 2 ir 5 dalims, 39 straipsnio 1 daliai. Atsižvelgdamas į tai, kad įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo, o ne administracinio teismo, pareiškėjas vertina, jog šiuo atveju skundžiamą sprendimą priėmęs teismas neturėjo jokių įgaliojimų savarankiškai vertinti Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje, Nuostatų 7 ir 10 punktuose numatyto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos nuostatoms.

21. Pareiškėjas pažymi, kad nėra aišku, kuo vadovaudamasis pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog tėvystės pašalpa nėra Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta priemonė skirta dirbančios nėščios ir pagimdžiusios moters ypatingos būklės ir sveikatos apsaugai, ypatingam motinos ir vaiko ryšiui pirmosiomis jo gyvenimo savaitėmis užtikrinti. Taip pat skundžiamą sprendimą priėmęs teismas, pareiškėjo nuomone, motyvuotai nenurodydamas esminių motinystės pašalpų ir tėvystės pašalpų teisinės prigimties skirtumų, negalėdamas motyvuotai pagrįsti moters ir vyro ryšio su ką tik gimusiu kūdikiu svarbos, turėjo pareigą sustabdyti nagrinėjamą administracinę bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą.

22. Nėra tokio esminio pobūdžio ir apimties skirtumų, kurie objektyviai pateisintų nevienodą (blogesnę) pareiškėjo padėtį teisės į tėvystės pašalpą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiui aspektu, todėl, pareiškėjo vertinimu, socialiai neteisinga ir nesąžininga teisės į motinystės (tėvystės) pašalpos aspektu nevienodai traktuoti tos pačios normos grupės asmenų, t. y. motinų, išeinančių nėštumo ir gimdymo atostogų bei tėvų, išeinančių tėvystės atostogų iki vaikui sueis vienas mėnuo, esančių iš esmės tokioje pat situacijoje, padėtį. Atsižvelgdamas į tai, kad iš esmės vienodoje padėtyje esančių asmenų nevienodas traktavimas nėra objektyviai pateisinamas, pareiškėjas teigia, jog ginčijamu teisiniu reguliavimu yra akivaizdžiai pažeidžiamas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygybės įstatymui principas.

23. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

24. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, teisingai ir pagrįstai nurodė, jog esminis ginčo objektas yra Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies ir Nuostatų 7 punkte numatyto maksimalaus kompensuojamojo uždarbio tėvystės pašalpai apskaičiuoti ribojimo atitiktis Konstitucijos 29, 38 ir 39 straipsniams. Ginčo, kad VSDFV Vilniaus skyrius, apskaičiuodamas pareiškėjo tėvystės pašalpos dydį, būtų netinkamai pritaikęs Įstatymą ir Nuostatus, nebuvo, todėl, atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog VSDFV Vilniaus skyrius 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. 6-12-298642, skirdamas pareiškėjui G. S. tėvystės pašalpą, Įstatymo bei Nuostatų nepažeidė ir pašalpos dydį apskaičiavo teisingai.

25. Pareiškėjui G. S. tėvystės pašalpa 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. 6-12-298642 apskaičiuota vadovaujantis jos skyrimo metu galiojusiomis Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies, Nuostatų 7 ir 10 punktų nuostatomis, todėl, atsakovo vertinimu, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimų.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

27. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, jog apeliacinis skundas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio reikalavimų.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su pareiškėjo argumentu, jog tarp motinystės ir tėvystės pašalpų nėra tokių esminių skirtumų, kurie galėtų pateisinti nevienodą šių pašalpų apskaičiavimą. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškina, kad Konstitucijos 29 straipsnyje, kuriame įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas, kalbama ne apie pašalpų teisinės prigimties skirtumus, bet apie pašalpų gavėjų skirtumus. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas, yra konstatavęs, kad asmenys negali būti diskriminuojami ir jiems negali būti teikiama privilegijų. Taip pat konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

29. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su pareiškėju, kad vaiko tėvo ryšys su vaiku ir indėlis į šeimą yra ne mažiau svarbus nei vaiko motinos, tačiau nurodo, kad tam ryšiui palaikyti Įstatymas suteikia vaiko tėvui teisę į vieno mėnesio trukmės tėvystės atostogas ir šia teise pareiškėjas pasinaudojo. Nei minimalios tėvystės atostogų trukmės, nei jų metu mokamų išmokų dydžio, nei kitų garantijų gimusio vaiko tėvui Konstitucija ar tarptautiniai teisės aktai nenustato. Taip pat atkreipia dėmesį, kad motinystės išmokos mokėjimo trukmė – 126 k. d. (komplikuoto nėštumo atveju ar kai gimsta daugiau nei vienas vaikas – 140 k. d.), t. y. 4 mėnesiai, o tėvystės atostogų trukmė – 1 mėnuo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo reikalavimas panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimus dėl tėvystės pašalpos ir įpareigoti atsakovą perskaičiuoti pareiškėjui skirtos tėvystės pašalpos dydį, pagrįstumas ir teisėtumas.

31. Byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjui skirtos tėvystės pašalpos, kuri buvo sumažinta, jo apskaičiavimui taikant maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, dydžio.

32. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo panaikinti skundžiamus sprendimus, kadangi vertino, jog VSDFV Vilniaus skyrius, skirdamas pareiškėjui tėvystės pašalpą, nepažeidė Įstatymo ir Nuostatų, pašalpos dydį apskaičiavo teisingai. Taip pat netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes manė, jog Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostata ir Nuostatų 7 punktas, kuriuose nustatytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti, neprieštarauja Konstitucijos 29, 38 straipsniams, 39 straipsnio 2 daliai.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės tuo aspektu, kad teismas viršijo įgaliojimus ir be pagrindo nesikreipė į Konstitucinį Teismą, pats nusprendęs, jog taikytini byloje teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai.

34. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

35. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

36. Dėl pareiškėjo reikalavimo kreiptis į Konstitucinį Teismą pažymėtina tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2018 m. sausio 24 d. nutarime Nr. KT1-N1-2018 (byla Nr. 4/2017) pripažino, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje buvo nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės (tėvystės) pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, neprieštaravo Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalims, 39 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, o Nuostatų 7 punktas (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti atostogų vaikui prižiūrėti pradžios mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, neprieštaravo Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalims, 39 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

37. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalį, pabrėžė, kad pagal Konstituciją tik dirbančiai motinai iki gimdymo ir po jo yra garantuojamos mokamos atostogos, kurių konstitucinė paskirtis yra užtikrinti nėščios ir pagimdžiusios moters fiziologinės būklės apsaugą, ypatingą motinos ir vaiko ryšį pirmosiomis jo gyvenimo savaitėmis; šių atostogų metu mokamų išmokų dydis turi atitikti per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį (2012 m. vasario 27 d. nutarimas, 2017 m. vasario 9 d. sprendimas). Taigi įstatymų leidėjas, pasirinkęs vaikams auginti ir auklėti namuose skirtas atostogas kaip vieną iš Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje garantuojamos valstybės paramos šeimoms formų, pagal Konstituciją turi plačią diskreciją nustatyti šių atostogų teikimo pagrindus, sąlygas, trukmę, jų metu teikiamos finansinės paramos dydžius, inter alia neprivalo nustatyti tokio šios paramos dydžio, kuris atitiktų jos gavėjo iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį.

38. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Įstatyme buvo nustatytas ne tik maksimalus, bet ir minimalus motinystės (tėvystės) pašalpos dydis – per mėnesį jis negalėjo būti mažesnis nei vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį galiojusių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų trečdalis (Įstatymo 20 straipsnio 2 dalis (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija)). Todėl toks teisinis reguliavimas, kuriuo nustatytas maksimalus motinystės (tėvystės) pašalpos dydis ir neribojamas valstybinio socialinio draudimo įmokų dydis (nenustatant viršutinės socialinio draudimo įmokų ribos), sudaro daugiau galimybių suformuoti VSDF biudžetą, leidžiantį užtikrinti bent minimalaus dydžio motinystės (tėvystės) pašalpas mažiausias pajamas gaunantiems asmenims.

Taigi konstatuotina, kad įstatymų leidėjas, ginčijamoje Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) nustatęs maksimalų atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, metu teikiamos finansinės paramos, grindžiamos socialiniu draudimu, dydį, įgyvendino iš Konstitucijos, inter alia jos 38 straipsnio 1, 2 dalių, 39 straipsnio 1 dalies, kylančią diskreciją pasirinkti, iš kokių šaltinių bus finansuojama vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teikiama finansinė parama, ir nustatyti šios paramos dydžius, inter alia tokius, kurie nebūtinai atitiktų jos gavėjo iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį.

Nustatęs maksimalų atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, metu teikiamos finansinės paramos dydį, kai nenustatyta pajamų riba, nuo kurios valstybinio socialinio draudimo įmokos nemokamos, įstatymų leidėjas, vadovaudamasis konstituciniais valstybės socialinės orientacijos ir socialinio solidarumo principais (be kita ko, tuo, kad didesnį atlyginimą gaunantys asmenys gali daugiau prisidėti prie socialinei paramai reikalingų lėšų sukaupimo), siekė užtikrinti valstybinio socialinio draudimo sistemos finansinį stabilumą ir visų šioje sistemoje dalyvaujančių asmenų interesų pusiausvyrą, taip pat tam tikra apimtimi paskirstyti įsipareigojimų vykdymo naštą visuomenės nariams.

Nėra pagrindo teigti, kad toks paskirstymas buvo konstituciškai nepagrįstas, neproporcingas ar paneigė valstybės socialinę orientaciją ir iš Konstitucijos valstybei kylančius įpareigojimus.Vadinasi, Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu nebuvo pažeisti iš Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalių, 39 straipsnio 1 dalies įstatymų leidėjui kylantys šeimos, motinystės, tėvystės ir vaikystės apsaugos reikalavimai.

39. Įvertinęs Konstitucinio Teismo 2018 m. sausio 24 d. nutarimo turinį, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo pakartotinai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl šiame nutarime minėtų teisės aktų atitikties Konstitucijai, todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo klausimu pripažintini nepagrįstais.

40. Pasisakydama dėl ginčo esmės, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas įvertino tai, jog pareiškėjo dienos kompensuojamasis uždarbis sudarė 133,32 Eur. Tačiau teisės į pašalpą atsiradimo mėnesį (2016 m. spalio mėn.) galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1354 patvirtintas einamųjų 2016 metų draudžiamųjų pajamų dydis – 445 eurai. Vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 5 dalimi bei maksimalų kompensuojamąjį uždarbį padauginus iš 3,2 ir padalinus iš vidutinio darbo dienų skaičiaus per mėnesį, buvo gautas 67,81 Eur maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis pašalpai apskaičiuoti. Šis dydis teisėtai ir pagrįstai buvo panaudotas pareiškėjo tėvystės pašalpos dydžiui apskaičiuoti. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad VSDFV Vilniaus skyrius, remdamasis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų normose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, tinkamai apskaičiavo pareiškėjui pašalpos dydį. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. 6-12-298642 ir VSDFV 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. (11.1) 1-7188

41. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas sprendimo priėmimui, materialiosios ir proceso teisės normas taikė tinkamai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą palikti nepakeistu.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius