2019-06-26 Nr. AB-13361-3-62-3-00681-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-868-629/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00681-2017-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.1.2; 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Adagrus“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Adagrus“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, atstovaujamai Kauno miesto savivaldybės administracijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, uždarajai akcinei bendrovei „Žemėtvarkos darbai“ dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Adagrus“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovas) 632 042,00 Eur turtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė bei teismo posėdžio metu atstovė paaiškino, jog bankroto proceso metu bankroto administratorius nustatė, jog 2007 m. rugpjūčio 10 d. sutarties pagrindu uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Adagrus“ iš V. I. už 2 500 000,00 Lt, kas atitinka 724 050,00 Eur, įsigijo 0,9876 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sklypas), kurio naudojimo būdas – bendro naudojimo teritorijos, naudojimo pobūdis – pramonės ir sandėliavimo teritorijos. Sklypas buvo įsigytas siekiant vystyti nekilnojamojo turto projektus, kuriems vykdyti jokių apribojimų pagal oficialią Nekilnojamojo turto registro teikiamą informaciją nebuvo nustatyta, taip pat nebuvo išviešinti jokie duomenys apie Sklype esančius kultūros paveldo objektus. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) Kauno teritorinis padalinys informavo BUAB „Adagrus“, jog 2012 m. balandžio 12 d. Departamento pirmosios Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarnybos posėdyje buvo nuspręsta suteikti Pirmojo pasaulinio karo Palemono–Narėpų gynybinių įtvirtinimų linijos prie Kauno tvirtovės (duomenys neskelbtini) (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – (duomenys neskelbtini)), Pirmojo pasaulinio karo Palemono–Narėpų gynybinių įtvirtinimų linijos prie Kauno tvirtovės (duomenys neskelbtini) (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – (duomenys neskelbtini)), Pirmojo pasaulinio karo Palemono–Narėpų gynybinių įtvirtinimų linijos prie Kauno tvirtovės (duomenys neskelbtini) (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – (duomenys neskelbtini)), Pirmojo pasaulinio karo Palemono–Narėpų gynybinių įtvirtinimų linijos prie Kauno tvirtovės (duomenys neskelbtini) (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – (duomenys neskelbtini)), esantiems (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Statiniai), teisinę apsaugą, įrašyti į Kultūros vertybių registrą, apibrėžti teritorijos ribas ir nustatyti vietinio reikšmingumo lygmenis. Pranešimo gavimo metu jokių Statinių teisinė registracija Nekilnojamojo turto registre nebuvo atlikta.

3. Nors minėti Statiniai buvo pastatyti dar 1916–1917 metais ir Kauno miesto savivaldybė disponavo visa informacija apie šiuos Statinius dar 2001 metais, tik 2013 m. balandžio 10 d. buvo atlikta jų teisinė registracija. Lietuvos Respublikos nuosavybės teisė, nurodant, kad Statinius patikėjimo teise valdo Kauno miesto savivaldybė, Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota bei išviešinta tik 2013 m. rugpjūčio 29 d., t. y. nuo 2007 m. rugpjūčio 10 d. sutarties sudarymo praėjus šešeriems metams, dėl ko Sklypo savininko teisės ir galimybės vystyti nekilnojamojo turto projektus tapo apribotos. 2016 m. lapkričio 3 d. bankroto administratoriaus pastangų dėka Sklypas buvo parduotas už maksimalią 92 008,00 Eur dydžio kainą. Tokį ženklų kainos pokytį tarp Sklypo pirkimo ir pardavimo kainų lėmė būtent neteisėti Kauno miesto savivaldybės veiksmai, kadangi pavėluotai išviešinus informaciją apie Sklype esančius kultūros vertybėmis pripažintus ir saugotinus pastatus, Sklypas nebėra patrauklus nekilnojamojo turto vystytojams ir krito jo vertė. Atitinkamai pareiškėjas patyrė 632 042,00 Eur žalą.

4. Iš Kauno miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos 2013 m. kovo 6 d. pažymos „Dėl J. G., gyv. (duomenys neskelbtini) skunde minimų faktų ištyrimo“ (toliau – ir Pažyma) matoma, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 363 „Dėl Kauno miesto tvirtovės fortifikacijų ir jų statinių perdavimo į Kauno miesto valdybos balansą“ (toliau – ir Nutarimas) Kauno miesto tvirtovės fortifikacijos ir jų priklausiniai perduoti į Kauno miesto valdybos balansą, o Kauno miesto valdyba įpareigota juos inventorizuoti. 2001 m. vasario 13 d. Kauno miesto valdybos sprendimu Nr. 233 buvo patvirtintas teritorijos prie valdų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) detalusis planas (toliau – ir Detalusis planas), kuriame kaip projektuojamas buvo nurodytas ir žemės sklypas, pažymėtas Nr. (duomenys neskelbtini), esantis dabartinio Sklypo ribose. Kaip pastebėjo Kauno miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba, minėtame sklype aiškiai grafiškai parodyta kultūros vertybės – (duomenys neskelbtini). Taigi, Urbanistikos ir architektūros skyrius, kaip Kauno miesto savivaldybės administracijos padalinys, turėdamas minėtą informacija apie (duomenys neskelbtini) – kultūros vertybes jau 2001 metais, turėjo informuoti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorių, kad būtų užtikrinta minėtų (duomenys neskelbtini) inventorizacija bei teisinė registracija. To nepadarius, buvo pažeisti Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 13 straipsnio reikalavimai bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 3434 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų (1995 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 1640 redakcija) XIX straipsnio „Nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorija ir apsaugos zonos“ reikalavimai.

5. Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyrius 2006 m. kovo 14 d. suderino savivaldybės įmonės (toliau – ir SĮ) „Kauno planas“ parengtą žemės sklypų Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)) prie (duomenys neskelbtini) planą (žemės sklypo schemą), kuriame nenurodyti saugotini kultūros paveldo objektai – blindažai, nors apie juos buvo žinoma nuo 2001 metų. 2006 m. liepos 1 d. UAB „Žemėtvarkos darbai“, vadovaudamiesi SĮ „Kauno planas“ parengtu žemės sklypų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)) prie (duomenys neskelbtini) planu (žemės sklypo schema), parengė Žemės sklypo (duomenys neskelbtini) planą. Žemės sklypas nurodytas kaip laisva (neužstatyta) žemė buvusioje S. A. žemėje. Šis planas buvo patvirtintas 2007 m. vasario 20 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A-614 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano patvirtinimo“, o 2007 m. gegužės 25 d. Kauno apskrities viršininkas įsakymu Nr. 02-01-5680 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Kauno m.)“, vadovaudamasis minėtu Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. A-614 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano patvirtinimo“, atkūrė nuosavybės teises pretendentei ir grąžino jai natūra minėtą Sklypą, kaip laisvos žemės sklypą. Tokiu būdu nebuvo užtikrinta Sklype esančių Statinių inventorizacija bei teisinė registracija, o nuosavybės teisė atkurta į laisvą, t. y. neužstatytą, Sklypą.

6. Tik 2013 m. balandžio 10 d. Kauno miesto savivaldybei pavėluotai atlikus Statinių teisinę registraciją, Sklypo naudojimo galimybės tapo abejotinos, dėl ko krito Sklypo vertė bei galimų pirkėjų praktiškai nebebuvo. Sklypas buvo parduotas už 92 008,00 Eur kainą, kuri yra net 8 kartus mažesnė už įsigijimo kainą. Dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos neteisėtų veiksmų BUAB „Adagrus“ patyrė 632 042,00 Eur dydžio žalą, kurią ir prašė priteisti iš atsakovo.

7. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė, atstovaujama Kauno miesto savivaldybės administracijos, pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

8. Atsakovo atstovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad nei pareiškėjo skunde, nei Pažymoje nėra įvardinti konkretūs savivaldybės neteisėti veiksmai (neveikimas), pažeidžiantys teisės aktus. Nei viename teisės akte nėra įtvirtinta savivaldybės pareiga atlikti Statinių inventorizaciją ir teisinę registraciją. Įstatymo 5 straipsnio 10 dalyje nustatyta, jog ne savivaldybių, o Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos funkcijoms priskirta organizuoti kultūros paveldo inventorizavimą, atskleidimą ir stebėseną. Taigi, Įstatymas priskiria funkcijų, kurių neatlikimu pareiškėjas kaltina savivaldybę, atlikimą Departamento kompetencijai.

9. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 23 d. nutarime Nr. 363 „Dėl Kauno miesto tvirtovės fortifikacijų ir jų statinių perdavimo į Kauno miesto valdybos balansą“ kalbama apie Kauno tvirtovės fortifikacijų ir jų priklausinių perdavimą į Kauno miesto valdybos balansą (1 p.), o Kauno miesto valdyba įpareigota inventorizuoti Kauno tvirtovės fortifikacijas ir jų priklausinius pretendentų į naudotojus lėšomis (2.2 p.). Tačiau prie Nutarimo nebuvo jokių dokumentų, kuriuose būtų detalizuoti perduodami statiniai (pvz., perdavimo–priėmimo aktai, planai, schemos ar pan.), todėl taip pat nėra pagrindo vienareikšmiškai spręsti, jog minėtame Nutarime buvo kalbama ir apie ginčo Sklype esančius Statinius. Be to, pasikeitus nekilnojamojo kultūros paveldo teisiniam reglamentavimui, t. y. 1994 m. gruodžio 22 d. priėmus Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą, funkcijas, susijusias su nekilnojamųjų kultūros vertybių apsauga, pavesta atlikti Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamentui (toliau – ir Kultūros vertybių apsaugos departamentas). Tokiu būdu, pareiškėjo nurodytas Nutarimas, pavedęs Kauno miesto valdybai inventorizuoti Kauno tvirtovės fortifikacijas bei parengti jų naudojimo taisykles, buvo neįgyvendintas, nes, kaip minėta, Įstatymu (aukštesnės galios teisės aktu) šios funkcijos buvo perduotos Kultūros vertybių apsaugos departamentui (šiuo metu – Departamentas).

10. Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad formuojant Sklypą nuosavybės teisėms atkurti teritorijoje, kuri buvo pažymėta kaip laisva (neužstatyta), jokių pastatų ar statinių, suformuotų kaip nekilnojamieji daiktai ir įregistruotų Nekilnojamojo turto registre, nebuvo, atitinkamai nebuvo teisinio pagrindo laikyti šią teritoriją valstybės išperkama, kaip reikalingą joje esančių Statinių eksploatavimui. Statiniai buvo įrašyti į Kultūros vertybių registrą ir Nekilnojamojo turto registrą po Sklypo suformavimo, todėl į šias aplinkybes nebuvo galimybės atsižvelgti prieš patvirtinant Sklypo planą.

11. Pareiškėjas Sklypą įsigijo 2007 m., o bankroto byla iškelta jau 2009 m. Vadinasi, bankroto administratorius turėjo įvertinti šį sandorį (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 str. 5 d. 8 p.), ir, nustatęs, kad sandoris prieštarauja įmonės veiklos tikslams ar galėjo turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, ginčyti šį sandorį teismine tvarka. Jei tokių aplinkybių bankroto administratorius nenustatė, akivaizdu, kad bankroto administratorius nesiėmė priemonių dėl greito turto pardavimo (tuo metu jokie apribojimai Sklypui nebuvo taikomi).

12. Antra, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 29 d. nutartyje byloje Nr. A261-125/2014 konstatavo, jog savivaldybės priimtais administraciniais aktais pareiškėjui žala negalėjo būti padaryta, nes BUAB „Adagrus“ teisės ir teisėti interesai kyla iš pirkimo–pardavimo sutarties. Tačiau pareiškėjas į šiuos teismo argumentus neatsižvelgė – jau nuo 2012 metų, žinodamas apie Statinių egzistavimą ir apie galimą neigiamą jų įtaką Sklypo vertei, nesiėmė teisinių priemonių sandoriui nuginčyti, nors, kaip pats nurodo skunde, bankroto administratorius turi sukaupti kuo daugiau bankrutuojančios įmonės turto, iš kurio būtų tenkinami kreditorių reikalavimai, ir viena iš priemonių tam padaryti – kreditorių interesus pažeidžiančių bankrutuojančios įmonės sandorių ginčijimas. Todėl pardavęs Sklypą pareiškėjas patyrė nuostolių ne dėl savivaldybės, o dėl savo paties nerūpestingų, aplaidžių veiksmų.

13. Taip pat matyti, jog apie Statinius pareiškėjas sužinojo gavęs Departamento 2012 m. balandžio 24 d. raštą Nr. 2K-703, tada kreipėsi į teismą, ginčydamas Statinių įrašymą į Kultūros vertybių registrą. Kadangi dar 2012 metais pareiškėjas sužinojo apie savo teisių pažeidimą, nuo tada skaičiuotinas terminas reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas yra praleistas, kas yra savarankiškas pagrindas pareiškėjo skundą atmesti.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Žemėtvarkos darbai“ prašė priimti sprendimą teismo nuožiūra.

15. Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas paaiškino, kad nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu, sudarinėjant Sklypo planą, jokių duomenų apie jame esančius kultūros paveldo objektus ar kitus statinius nebuvo.

II. 16. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimu pareiškėjo BUAB „Adagrus“ skundą atmetė.

17. Teismas pažymėjo, kad administracinės bylos nagrinėjimo dalykas – turtinės žalos atlyginimas.

18. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu ir pažymėjo, kad atsakovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, kadangi pareiškėjas apie savo pažeistas teises, t. y. apie Statinių įrašymą į Kultūros vertybių registrą, sužinojo gavęs Departamento 2011 m. balandžio 24 d. (teismas pažymėjo, jog akte nurodyta data įrašyta klaidingai, kadangi iš bylos duomenų matyti, jog aktas priimtas 2012 m. balandžio 24 d.) raštą Nr. 2K-703, taigi, dar 2012 metais.

19. Teismas rėmėsi CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 39 patvirtintos Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalgos 7.1–7.4 punktais ir darė išvadą, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia ar turi suvokti apie jo teisės pažeidimą.

20. Iš skunde nurodytų aplinkybių matyti, kad neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš to, jog dėl neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų ginčo Sklypą teko parduoti už 8 kartus mažesnę sumą, negu Sklypo įsigijimo kaina. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą, t. y. Sklypo vertės sumažėjimą, sužinojo tik po to, kai buvo imtasi Sklypą pardavinėti ir įvyko pardavimo sandoris (2016 m. lapkričio 3 d.). Būtent nuo šio momento pareiškėjas įgijo teisę reikalauti atlyginti realiai atsiradusią turtinę žalą, todėl, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė 2017 m. balandžio 26 d., trejų metų ieškinio senaties termino jis nėra praleidęs.

21. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2007 m. rugpjūčio 10 d. sutarties pagrindu iš V. I. už 2 500 000 Lt (724 050 Eur) įsigijo Sklypą. Departamento Kauno teritorinio padalinio 2012 m. balandžio 24 d. raštu Nr. 2K-703 pareiškėjas buvo informuotas, kad Departamento pirmoji Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba nusprendė Statiniams suteikti teisinę apsaugą, įrašyti į Kultūros vertybių registrą, apibrėžti teritorijos ribas ir nustatyti vietinio reikšmingumo lygmenis. Tuo pagrindu savivaldybė 2013 m. rugpjūčio 29 d. įregistravo šiuos Statinius Nekilnojamojo turto registre, kaip nuosavybės teise priklausančius Lietuvos Respublikai ir patikėjimo teise valdomus Kauno miesto savivaldybės.

22. Pareiškėjas nurodė, kad Sklypas buvo įsigytas siekiant vystyti nekilnojamojo turto projektus, kuriems pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis nebuvo taikomi jokie apribojimai, nebuvo išviešinta informacija apie Sklype esančius kultūros paveldo statinius. Pareiškėjo teigimu, Sklypo kainos pokytį, kuris sudaro prašomą priteisti turtinę žalą, lėmė neteisėti savivaldybės veiksmai, nes, pavėluotai išviešinus informaciją apie Sklype esančius Statinius (jų teisinę registraciją atlikus po šešerių metų nuo Sklypo įsigijimo), Sklypas tapo nepatrauklus nekilnojamojo turto vystytojams ir krito jo vertė. Be to, žinodamas apie Sklype esančius Statinius, kurie yra kultūros vertybės, pareiškėjas nebūtų šio sklypo įsigijęs ir nebūtų patyręs turtinės žalos dėl jo nuvertėjimo.

23. Savivaldybės veiksmų neteisėtumą pareiškėjas grindė aplinkybėmis, nurodytomis Pažymoje, pagal kurias savivaldybė pažeidė Įstatymo 13 straipsnį; Nutarimą, kuriuo Kauno tvirtovės fortifikacijos ir jų priklausiniai neatlygintinai perduoti į Kauno miesto valdybos balansą, bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimą Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško sąlygų patvirtinimo“, pagal kurį formuojant žemės sklypą turėjo būti nustatytos specialiosios naudojimo sąlygos ir pateikta informacija apie esamus kultūros paveldo objektus.

24. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz. 2011 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-742/2011), pažymėjo, kad negalima daryti išvados, jog Pažymoje savivaldybei buvo nustatyta teisinė pareiga atlikti ginčo statinių teisinę registraciją. Tokia pareiga nėra nustatyta ir teisės aktuose. Įstatymo 5 straipsnio 10 dalyje nurodyta, jog ne savivaldybių, o Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos funkcijoms priskirta organizuoti kultūros paveldo inventorizavimą, atskleidimą ir stebėseną (5 p.), teikti Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įregistruoti nekilnojamuosius daiktus, kurie yra kultūros paveldo objektai, tokių objektų sudedamąsias dalis ar teritorijas, su nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga susijusius juridinius faktus (13 p.), teikti Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojui įrašyti arba pakeisti kultūros paveldo objektų, kaip daiktinės teisės objektų, įteisinimo ir apribojimų naudotis nekilnojamuoju turtu duomenis (14 p.).

25. Nors pareiškėjas skundo reikalavimą kildino iš to, jog ginčo Statinių registracija nebuvo atlikta prieš jam įsigyjant Sklypą, iš skundo turinio bei teiktų paaiškinimų teismas sprendė, jog prašomą priteisti turtinę žalą pareiškėjas iš esmės siejo su tuo, jog ginčo Statiniai buvo pripažinti kultūros paveldo objektais ir įtraukti į Kultūros vertybių registrą. Būtent įrašymas į Kultūros vertybių registrą lemia tam tikrus Sklypo naudojimo apribojimus (ir galimai neigiamą įtaką Sklypo vertei), nepriklausomai nuo to, ar atlikta kultūros paveldo Statinių teisinė registracija Nekilnojamojo turto registre.

Teismas pažymėjo, kad negalima daryti vienareikšmės išvados, jog ginčo Statinius įrašius į Nekilnojamojo turto registrą, tačiau jų neįtraukus jų į Kultūros vertybių registrą, pareiškėjui būtų kilę neigiamos pasekmės. Pats pareiškėjas skunde teigė, jog būtent dėl Sklype esančių saugotinų objektų bei dėl to Sklypo naudojimui taikomų apribojimų jis tapo nebepatrauklus nekilnojamojo turto vystytojams. Taigi, ginčo statinių įrašymas arba neįrašymas į Nekilnojamojo turto registrą negali būti laikomas būtinąja turtinės žalos atsiradimo sąlyga nagrinėjamu atveju.

Šiame kontekste svarbu ir tai, kad, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, civilinėse bylose (teisminių procesų Nr. 2-56-3-00813-2010-1 ir Nr. 2-56-3-00627-2013-7), kuriose pareiškėjo kreditorius reiškė reikalavimą pripažinti 2007 m. rugpjūčio 10 d. ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia, pareiškėjas nuosekliai neigė savo teisių pažeidimą ir žalos kreditoriams padarymą dėl Sklypo įsigijimo: „Administratorius, tikrindamas sandorius, įvertino ir šiuos ieškovo ginčijamus sandorius, tačiau bendrovės kreditorių teisių pažeidimo nenustatė“ (Kauno apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-624-413/2012);

„Atsakovas nesutinka su ieškovo argumentais, kad įmonės administratorius negina kreditorių teisių, nes įstatymas nenumato administratoriui pareigos ginčyti visus įmonės sandorius, kurie jos kreditoriams atrodo nenaudingi įmonei. Nagrinėjamu atveju bankroto administratorius nelaiko ginčijamų sandorių nepagrįstais, sudarytais pažeidžiant kreditorių teises, todėl dėl jų nuginčijimo nesikreipė į teismą“ (Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 23 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-538-413/2015); „Administratorius, patikrinęs ginčijamus sandorius, jų neginčijo, nes sandoriai atitiko įprastinę verslo praktiką, be to, buvo sudaryti rinkos kaina“ (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-110-178/2016).

Taigi, net ir žinodamas, kad Sklypo vertė galimai sumažėjo dėl Statinių teisinės registracijos (būtent tai buvo įrodinėjama minėtose civilinėse bylose), pareiškėjas neginčijo sandorio, nesiekė restitucijos, t. y. atgauti visą už Sklypą sumokėtą pinigų sumą, o civilinėse bylose, kuriose šis sandoris buvo ginčijamas, laikėsi priešingos pozicijos. Todėl teismas pažymėjo, kad negalima daryti išvados, jog pardavęs Sklypą pareiškėjas patyrė nuostolių būtent dėl atsakovo, o ne dėl savo paties nerūpestingų, aplaidžių veiksmų.

26. Atmesti ir pareiškėjo teiginiai, jog pareigą Kauno miesto savivaldybei atlikti teisinę ginčo Statinių registraciją nustatė Nutarimas, kadangi minėtame akte Kauno miesto valdyba buvo įpareigota parengti Kauno tvirtovės fortifikacijų ir jų priklausinių naudojimo taisykles ir pateikti jas tvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybei bei inventorizuoti Kauno tvirtovės fortifikacijas ir jų priklausinius pretendentų į naudotojus lėšomis, tačiau neįvardijama ir nedetalizuojama, kokie konkretūs statiniai yra perduodami. Be to, 1994 m. gruodžio 22 d. priėmus Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą, funkcijas, susijusias su nekilnojamųjų kultūros vertybių apsauga, pavesta atlikti Kultūros vertybių apsaugos departamentui – atlikti nekilnojamųjų kultūros vertybių valstybinę apskaitą, sudaryti ir nustatyti nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos reglamentus, prižiūrėti nekilnojamųjų kultūros vertybių valdymą, naudojimą ir disponavimą ir kt. (6 straipsnis); surinkti informaciją apie objektus, kurie gali turėti kultūrinę vertę ir visuomeninę reikšmę (8 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, jog atsakovas pažeidė Nutarime nustatytas pareigas, atmesti.

27. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, jog į Sklype esančius kultūros paveldo objektus nepagrįstai nebuvo atsižvelgta Sklypo formavimo procedūrų metu bei atkuriant nuosavybės teises į šį Sklypą, kaip į laisvą (neužstatytą) žemę, kadangi administraciniai aktai, kuriais buvo suformuotas Sklypas bei atkurtos nuosavybės teisės į jį, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Teismas pažymėjo, jog dėl minėtų aktų jau yra įsiteisėjęs teismo sprendimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 29 d. nutartimi byloje Nr. A261-125/2014 atmestas pareiškėjo J. G. apeliacinis skundas byloje, kurioje J. G. ginčijo Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. vasario 20 d. įsakymą Nr. A-614 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano patvirtinimo”, Kauno apskrities viršininko 2007 m. gegužės 25 d. įsakymą Nr. 02-01-5680 ir Kauno apskrities viršininko 2007 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. 7325).

28. Šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių turtinę žalą, kuri galėtų būti kilusi iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės, atstovaujamos Kauno miesto savivaldybės administracijos, neteisėtų veiksmų, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, t. y. nesant vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, teismas konstatavo, jog pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 str., 88 str. 1 p.).

III. 29. Pareiškėjas BUAB „Adagrus“ (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:

29.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė atsakovo pareigos atlikti Statinių inventorizaciją bei teisinę registraciją, kas rodo atsakovo veiksmų neteisėtumą CK 6.271 straipsnio pagrindu. Teismas neįvertino Pažymos ir joje nustatytų atsakovo pažeidimų teisinės reikšmės. Pati Kauno miesto savivaldybė nurodytoje Pažymoje yra pripažinusi pareiškėjo skunde išvardintus pažeidimus / savo neteisėtus veiksmus. Pažymoje nurodyta, dėl ko laiku nebuvo užtikrinta Sklype esančių Statinių inventorizacija ir teisinė registracija, o nuosavybės teisės atkurtos į laisvą Sklypą. Vėlesnis siekis paneigti savo paties padarytas išvadas vertintinas kaip atsakovo noras išvengti atsakomybės dėl pareiškėjo patirtos žalos. Atsakovas nepateikė duomenų, jog Pažymoje nurodytos išvados būtų pripažintos negaliojančiomis ir nepagrįstomis. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS822-742/2011, nes iš esmės skiriasi nagrinėjamos situacijos. Šiuo atveju nustatyti aiškūs pažeidimai pačios savivaldybės, o ne trečiųjų asmenų, kaip nurodytoje teismų praktikoje, atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo nesivadovauti pačios Kauno miesto savivaldybės anksčiau atlikto tyrimo savo pačios atžvilgiu išvadomis.

29.2. Statiniai buvo perduoti Kauno miesto valdybai dar 1993 m. gegužės 23 d., o Įstatymas buvo priimtas tik 1994 m. gruodžio 22 d. bei įsigaliojo nuo 1995 m. vasario 1 d. Kultūros vertybių apsaugos departamentui buvo pavesta atlikti nekilnojamųjų kultūros vertybių apskaitą tik nuo 1995 m. vasario 1 d., kai įsigaliojo Įstatymas, iki to laiko ši funkcija, nepaisant statinių pripažinimo / nepripažinimo kultūros paveldo objektais, buvo priskirta savivaldybių kompetencijai. Apelianto įsitikinimu, Nutarimo nuostatos dėl Kauno miesto valdybos įpareigojimo inventorizuoti Kauno miesto tvirtovės fortifikacijas ir jų priklausinius, panaikina bet kokias abejones dėl subjekto, turinčio Statinius inventorizuoti ir registruoti. Statiniai oficialiai kultūros paveldo objektais pripažinti tik 2012 m. Tuo tarpu atsakovas beveik dvidešimt metų nevykdė Nutarimu jam priskirtų funkcijų ir pažeidė savo pareigą atlikti Statinių inventorizaciją ir teisinę registraciją.

29.3. Apelianto nurodyta žala neatsirado tiesiogiai iš neteisėtų atsakovo veiksmų, tačiau yra akivaizdus šių veiksmų rezultatas, taigi bet kokios abejonės dėl priežastinio ryšio sąlygos nebuvimo yra nepagrįstos. Šios kategorijos bylose (dėl viešosios civilinės atsakomybės) priežastinis ryšys dažnai būna netiesioginis, t. y. žala atsiranda ne tiesiogiai iš neteisėtų veiksmų, bet yra tų neteisėtų veiksmų rezultatas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2084/2013). Neatlikus Statinių registracijos dar prieš pareiškėjui įsigyjant Sklypą, jam buvo atimta galimybė prognozuoti jame esančių Statinių galimą valstybinę apsaugą, kadangi jų oficialus pripažinimas saugotinomis kultūros vertybėmis turėjo būti aiški ir logiška jų teisinės registracijos pasekmė, kurią turint informaciją apie įregistruotus Statinius, buvo galima numatyti. Dar net oficialiai nepripažinus Statinių kultūros paveldo objektais, pats atsakovas juos įvardijo saugotinomis kultūros vertybėmis. Turėdamas oficialius duomenis apie Sklype esančius Statinius, pareiškėjas šio Sklypo išvis nebūtų pirkęs, nes jis pareiškėjui būtų buvęs visiškai nenaudingas nekilnojamojo turto projektų vystymui.

29.4. Apeliantas nesutinka su teismo pozicija dėl sandorių ginčijimo bankroto byloje ir pažymi, kad bankroto administratorius, įvertinęs 2007 m. rugpjūčio 10 d. sutartį, nenustatė visų būtinųjų sąlygų pripažinti šią sutartį negaliojančia, nes nebuvo įrodymų, paneigiančių sandorio šalių sąžiningumą, kas yra būtinoji sąlyga pripažinti sandorį negaliojančiu. Minėta sutartis sudaryta prieš tai atlikus Sklypo nepriklausomą vertinimą, dėl kurio objektyvumo nekilo ir negalėjo kilti jokių abejonių. Objektyviai nesant pagrindo pripažinti sutartį negaliojančia, pareiškėjas negalėjo palaikyti pirmosios instancijos teismo minimo kreditoriaus ieškinio, o pirmosios instancijos teismas išskyrė atskirus bankroto administratoriaus teiginius kitoje byloje ir jiems suteikė didelę reikšmę, atmesdamas visiškai kitu pagrindu grindžiamą skundą. Tokiu atveju bankroto administratoriui būtų keliama pareiga palaikyti bet kokius kreditorių ieškinius, kuriais neva ginami ir jų bankrutuojančių įmonių interesai, net ir nesant tam teisinio pagrindo. Tai prieštarautų pagrindiniam bankroto proceso tikslui kiek įmanoma greičiau užbaigti bankroto procedūras bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Be to, civilinėje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl Sklypo vertės sumažėjimo, įregistravus statinius. Todėl pareiškėjo išsakyta pozicija civilinėje byloje neturi jokios reikšmės nagrinėjamai administracinei bylai. Pareiškėjo interesus pažeidė ne sąžiningų šalių sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, bet atsakovo neteisėti veiksmai laiku neįregistravus Statinių.

30. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė, atstovaujama Kauno miesto savivaldybės administracijos, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

31. Atsakovo atstovas pažymi, kad Kauno miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba – tai atskiras juridinis asmuo, kurio išvados savivaldybei yra rekomendacinio pobūdžio. Priešingai nei teigiama apeliaciniam skunde, Pažyma negali būti prilyginama savivaldybės pozicijai. Pažyma savaime jokių teisių nesuteikia, nenustato jokių pareigų (įpareigojimų), t. y. nesukelia kokių nors teisinių pasekmių. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Pažyma laikytina procedūriniu dokumentu.

32. Atsakovo atstovas akcentuoja, kad nei viename iš apelianto nurodytų teisės aktų nebuvo nustatyta pareiga savivaldybei atlikti Statinių teisinę registraciją, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo konstatuoti teisės aktų pažeidimą ir atsakovo neteisėtus veiksmus. Nutarimu Kauno miesto valdyba įpareigota inventorizuoti Kauno tvirtovės fortifikacijas ir jų priklausinius pretendentų į naudotojus lėšomis, taigi savivaldybė buvo įpareigota atlikti Statinių inventorizaciją, o ne teisinę registraciją. Savivaldybė, nebūdama Statinių savininkė, neturėjo pagrindo atlikti Statinių registracijos, nes Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297, 4 punktas šią procedūrą priskyrė būtent statinių savininkų kompetencijai. Be to, Nutarime neįvardijama ir nedetalizuojama, kokie konkretūs statiniai yra perduodami, nenurodytas terminas atlikti Nutarime nurodytus veiksmus. Nutarime nurodyta, jog inventorizuojama pretendentų į naudotojus lėšomis, o klausimas dėl Statinių perdavimo kitiems naudotojams savivaldybėje nebuvo svarstytas. Atsakovas akcentuoja, jog nei Lietuvos Respublikos vietos savivaldos pagrindų įstatymas, nei Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų apsaugos ir naudojimo įstatymas neįgaliojo savivaldybės įrašyti kultūros paveldo objektų į Kultūros vertybių registrą. 1994 m. gruodžio 22 d. priėmus Įstatymą, funkcijas, susijusias su nekilnojamųjų kultūros vertybių apsauga, pavesta atlikti Kultūros vertybių apsaugos departamentui.

33. Atsakovo atstovas pažymi, kad savivaldybė jokių neteisėtų veiksmų neatliko, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo konstatuoti priežastinio ryšio tarp savivaldybės veiksmų ir tariamai patirtos žalos. Statinių teisinė registracija nesuponuoja jų privalomo registravimo Kultūros vertybių registre. Šiuo atveju buvo priešingai – į Kultūros vertybių registrą Statiniai įrašyti prieš atliekant jų teisinę registraciją. Apeliantas, prieš įsigydamas Sklypą, turėjo susipažinti su Sklypo būkle, pamatyti Statinius ir prognozuoti ar numatyti jų galimą valstybinę apsaugą. Be to, Sklypo įsigijimo ir pardavimo kainos skirtumas nulemtas ne tik Sklype esančių Statinių įrašymo į Kultūros vertybių registrą, bet ir nekilnojamojo turto rinkos pokyčių, ką patvirtina 2010 m. vasario 22 d. turto vertės nustatymo pažyma.

34. Atsakovo vertinimu, apeliantas pats neginčijo sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties ir nesiekė restitucijos – atgauti visą už Sklypą sumokėtą pinigų sumą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-261-125/2014 konstatavo, jog savivaldybės priimtais administraciniais aktais apeliantui žala negalėjo būti padaryta, nes BUAB „Adagrus“ teisės ir teisėti interesai kyla iš pirkimo–pardavimo sutarties. Civilinėje byloje (teisminio proceso Nr. 2-56-3-00627-2013-7) ieškinys buvo grindžiamas tokiomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir nagrinėjamoje byloje. Atsakovo atstovas akcentuoja ir tai, kad apeliantas nesiėmė visų galimų priemonių, siekdamas parduoti Sklypą kaip įmanoma greičiau ir už kiek įmanoma didesnę kainą. Sklypą įsigijo A. G., t. y. tas pats asmuo, kuris atstovavo apeliantą kaip jo direktorius, sudarant pirkimo–pardavimo sutartį, kaip vertingą nekilnojamojo turto objektą. Be to, Sklypui nėra parengtas detalusis planas, todėl nėra aišku, ar nustačius Sklypo tvarkymo ir naudojimo režimą detaliuoju planu, Statinių, kurie užima tik nedidelę dalį Sklypo, egzistavimas turėtų neigiamos įtakos Sklypo vertei.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 35. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl turtinės žalos, kurią pareiškėjas BUAB „Adagrus“ kildina iš to, kad Kauno miesto savivaldybė pavėluotai išviešino informaciją apie Sklype esančius saugotinus Statinius ir dėl to nukrito Sklypo vertė, atlyginimo.

36. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimu pareiškėjo BUAB „Adagrus“ skundą atmetė, nenustatęs aplinkybių, suponuojančių turtinę žalą, kuri galėtų būti kilusi iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės, atstovaujamos Kauno miesto savivaldybės administracijos, neteisėtų veiksmų.

37. Apeliantas su tokiu pirmosios instancijos vertinimu nesutinka ir prašo jo skundą tenkinti bei priteisti jam patirtos turtinės žalos atlyginimą.

38. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apibrėžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-183-502/2019; 2019 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4274-415/2019). Pagal administracinio proceso dispozityvumo principą byla teisme pradedama pagal suinteresuoto asmens skundą, kuris pats nustato bylos nagrinėjimo ribas, suformuluoja skundo dalyką ir pagrindą. Asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirinkdamas elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1447/2012; 2019 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-982-552/2019).

39. Šiuo atveju pažymėtina, kad bylose dėl civilinės atsakomybės būtent pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti civilinės atsakomybės sąlygas, todėl jis procesiniuose dokumentuose turi nurodyti konkrečius neteisėtus atsakovo veiksmus, iš kurių kildina patirtą žalą.

40. Kaip aiškiai matyti iš pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo argumentų, pareiškėjas patirtą turtinę žalą sieja su aplinkybe, kad atsakovas (kaip nekilnojamojo turto savininkas ar valdytojas) galimai neįvykdė savo pareigos registruoti ginčo Statinius, esančius pareiškėjui priklausančiame Sklype, Nekilnojamojo turto registre. Dėl to susiklostė situacija, jog pareiškėjas nusipirko Sklypą, kuriame nebuvo įregistruoti jokie kitam subjektui priklausantys statiniai, o vėliau, pripažinus Statinius kultūros vertybėmis, savivaldybė 2013 m. rugpjūčio 29 d. įregistravo šiuos Statinius Nekilnojamojo turto registre, kaip nuosavybės teise priklausančius Lietuvos Respublikai ir patikėjimo teise valdomus Kauno miesto savivaldybės. Pareiškėjas, be kita ko, teigia, kad neatlikus Statinių registracijos dar prieš pareiškėjui įsigyjant Sklypą, jam buvo atimta galimybė prognozuoti jame esančių Statinių galimą valstybinę apsaugą, kadangi jų oficialus pripažinimas saugotinomis kultūros vertybėmis turėjo būti aiški ir logiška jų teisinės registracijos pasekmė. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas klaidingai vertino tiek pareiškėjo reikalavimą, tiek pareiškėjo skundo ribas, konstatuodamas, jog pareiškėjas patirtą žalą sieja su Statinių pripažinimu kultūros paveldo objektais ir įregistravimu Kultūros vertybių registre. Tai lėmė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai identifikavo administracinės bylos dalyką ir nagrinėjimo ribas, todėl iš esmės neišnagrinėjo kilusio ginčo, neįvertino su ginču susijusių santykių ir aktualaus teisinio reglamentavimo.

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; kt.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p., 146 str. 1 d., 147 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Adagrus“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti Regionų apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Milda Vainienė