de940db2-4b96-4edc-9684-ada07bc04336 · Vilniaus miesto apylinkės teismas

Civilinė byla Nr. 2-1276-433/2018Teisminio proceso Nr. 2-68-3-40210-2016-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.1; 2.6.10.2.4.2; 2.6.10.5.2.5; 3.2.6.1. (S) VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU           Vilnius, Laisvės pr. 79A                                                                 2018 m. birželio 21 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Edvardas Juozėnas,sekretoriaujant Anai Usačiovai,dalyvaujant ieškovui Z.

Å .,atsakovÄ Lietuvos RespublikÄ atstovaujančiam Lietuvos Respublikos generalinės prokuratÅ«ros atstovui prokurorui G. N., vieÅ¡ame teismo posėdyje, iÅ¡nagrinėjęs civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo Z. Å . ieÅ¡kinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratÅ«ros, dėl neturtinės žalos atlyginimo,      n u s t a t ė:ieÅ¡kovas Z. Å ., patikslinęs ieÅ¡kinį, praÅ¡o iÅ¡ atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratÅ«ros, priteisti 200 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Nurodo, kad dėl ikiteisminiam tyrimui vadovaujančių prokurorų ir teismų neteisėtų procesinių veiksmų ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 57-1-699-14, įskaitant neteisėtÄ suėmimÄ dėl procesinio delsimo, teismo Å¡aliÅ¡kumo baudžiamoje byloje Nr. 1-9-517/2017 patyrė pažeminimÄ , reputacijos pablogėjimÄ pažįstamų žmonių tarpe, prarado pasitikėjimÄ verslo partnerių ir darbdavių tarpe, prarado galimybę įsidarbinti ir užimti pareigas pagal turimÄ profesijÄ ir iÅ¡silavinimÄ negalėjo normaliai gyventi, prisimindamas suėmimo metu patirtÄ siaubÄ .

Dėl baudžiamojo persekiojimo, nuolatinių nepagrįstų valdžios organų kaltinimų bei asmeninio gyvenimo iÅ¡vieÅ¡inimo, jo pradėjo vengti sÅ«nus A. Å ., su juo nutraukė bendravimÄ sesuo, motina, bendraklasiai, bendrakursiai ir draugai, patyrė didelius neigiamus dvasinius iÅ¡gyvenimus bei sukrėtimus, nepatogumus, daugiau kaip du metai jam atimta teisė gyventi savo gyvenamajame bÅ«ste ir ten bendrauti, gyventi su savo artimaisiais. Jo pilnametis sÅ«nus A. Å ., bijodamas patirti panaÅ¡ias represijas, privalo nuomotis bÅ«stÄ , kadangi iÅ¡sikraustė iÅ¡ savo deklaruotos gyvenamosios vietos.

Dėl baudžiamosios bylos neteisėto procesinio delsimo bei dėl asmeninio gyvenimo pavieÅ¡inimo jo dukros K. Å . motina (buvusi žmona) K. M. (S.) pradėjo riboti bendravimÄ su dukra K. Å ., o nuo 2017 m. vasaros bendravimas su dukra iÅ¡ viso buvo nutrauktas. Neseniai sužinojo, kad 2017-09-16 buvo deklaruotas dukters K. Å . iÅ¡vykimas į Rusijos FederacijÄ . Dukros motina apie jųdviejų iÅ¡vykimÄ Ä¯ RusijÄ nepranešė, kas įrodo, kad dėl baudžiamosios bylos buvusi žmona K. M. (S.) nusprendė nutraukti su juo bet kokius santykius.

Dėl minėto prievartinio iÅ¡siskyrimo, jis ir jo dukra iÅ¡gyvena tikrÄ dvasinę tragedijÄ . Vilniaus rajono apylinkės teismas, nustatęs, jog yra Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nustatyti pagrindai, 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi jam paskyrė kardomÄ jÄ priemonę – suėmimÄ 14 dienų terminui iki 2014-12-17. Å i kardomoji priemonė Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartimi pratęsta iki 2015-01-16.

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 13 d. nutartimi nutarė jam pratęsti kardomÄ jÄ priemonę – suėmimÄ penkioms dienoms, terminÄ skaičiuojant nuo 2015-01-17. Visas Å¡ias Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartis jis apskundė Vilniaus apygardos teismui, kuris 2015 m. vasario 18 d. nutartimi patenkino 2015-02-01 jo skundÄ ir panaikino Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartį kaip neteisėtÄ . Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 18 d. nutartyje pažymėjo, kad griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas, negali bÅ«ti skiriama kitais, nei BPK 122 straipsnyje numatytais pagrindais.

Tuo tarpu nagrinėjamu atveju paaiškėjo, jog jam ši kardomoji priemonė buvo paskirta tik tam, kad būtų užtikrintas pastarojo dalyvavimas procesinio veiksmo metu, kas nelaikytina griežčiausios kardomosios priemonės skyrimo pagrindu. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 3 d. nutartyje konstatuodamas, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei galimai darys naujas nusikalstamas veikas, faktiškai tik formaliai atkartojo prokurorės prašyme dėl suėmimo skyrimo nurodytus suėmimo pagrindus, visiškai neatsižvelgdamas į prokurorės teismo posėdžio metu pateiktus paaiškinimus dėl suėmimo skyrimo priežasčių ir nepasisakydamas dėl jų pagrįstumo skundžiamoje nutartyje.

Taip pat iš Vilniaus rajono apylinkės teismo nutarties neaišku, kokie procesiniai veiksmai turėjo būti atlikti ir nepagrindžiant, kodėl skiriamas būtent 14 dienų terminas, ir, kodėl tokios trukmės terminas laikomas „minimaliai būtinu“ ir kada visi teismo konstatuoti suėmimo skyrimo pagrindai nustos egzistavę. Vilniaus rajono apylinkės teismas tik nekonkrečiai konstatavo, kad būtini atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmai neturėtų užimti daug laiko, jis turi nepilnamečių vaikų, ir jo „teisės neturi būti varžomos labiau, nei tai būtina“.

Naujos aplinkybės paaiÅ¡kėjo tik 2015 m. vasario 18 d., Vilniaus apygardos teismui priėmus nutartį dėl jo skundo patenkinimo. Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad nėra aiÅ¡ku, kodėl visi Vilniaus rajono apylinkės teismo iÅ¡dėstyti suėmimo skyrimo pagrindai staiga iÅ¡nyko 2015 m. sausio 21 d. Pažymi, kad Å¡iuo klausimu visiÅ¡kai nepasisakė ir prokurorė V. B., 2015 m. sausio 15 d. nutarimu nusprendusi paleisti ieÅ¡kovÄ jį į laisvę. Atkreipia dėmesį į tai, kad pastarasis nutarimas buvo priimtas suėmimo jam taikymo metu, tačiau paleisti jį į laisvę prokurorė nutarė tik nuo 2015-01-22, t. y. tik po to, kai jis turėjo bÅ«ti apžiÅ«rėtas psichiatro.

Pažymi, kad prokurorė dar 2015-01-13 buvo nusprendusi paleisti jį į laisvę, nes Vilniaus apygardos teismo teisėjas Algimantas Valantinas nustatė, kad 2015-01-13 vykusio posėdžio pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ metu prokurorė nurodė, jog ji praÅ¡ys teismo nuo 2015-01-22 jam paskirti kitÄ kardomÄ jÄ priemonę – gyvenimÄ skyrium nuo nukentėjusiosios. Toks praÅ¡ymas buvo pateiktas, tačiau Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartimi ikiteisminio tyrimo teisėjas jį atmetė.

Svarbia aplinkybe laiko tai, kad nuo jo paleidimo į laisvę dienos 2015-01-22 iki 2015 m. kovo 4 dienos ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nai neatliko jokių procesinių veiksmų, kuriuose jis turėtų dalyvauti. Atsižvelgiant į nurodytÄ , tvirtina, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi kardomoji priemonė – suėmimas jam buvo paskirta faktiÅ¡kai nesant tam BPK 122 straipsnyje numatytų pagrindų. Suėmimo skyrimo pagrindų nebuvo, jis buvo paskirtas neteisėtai. Taip pat ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartimi pratęsta kardomoji priemonė – suėmimas, iki 2015-01-16, neaiÅ¡ku kodėl nuo 2014-05-05 iki 2014-12-03 (suėmimo paskyrimo dienos) tikimybė, kad galimai jo neteisėta veika galėjo bÅ«ti daroma, neegzistavo, ir kodėl praėjus septyneriems mėnesiams po galimai padarytos veikos, o bÅ«tent nuo 2014-12-03, tokia tikimybė atsirado.

Taip pat neaiÅ¡ku, kodėl BK 145 straipsnio 2 dalyje nurodytÄ veikÄ teismas traktavo kaip egzistuojančiÄ baigtiniame BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų apysunkių nusikalstamų veikų sÄ raÅ¡e, nors Å¡iame straipsnyje tokia veika nenurodyta. Pažymi, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 16 d. nutartyje nurodė, kad Z. Å . pratęsė kardomÄ jÄ priemonę – suėmimÄ vieno mėnesio terminui nuo 2014-12-16 iki 2015-01-16, per kurį galėtų bÅ«ti atlikti bÅ«tini ikiteisminio tyrimo veiksmai, t. y. atlikta teismo ambulatorinė psichiatrinė-psichologinė ekspertizė įtariamajam, jam dalyvaujant, t. y. siekiant užtikrinti įtariamojo dalyvavimÄ atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus.

Svarbia aplinkybe laiko tai, kad suėmimo taikymo metu nuo 2014-12-16 iki 2015-01-16 dienos jam paskirta ambulatorinė psichiatrinė-psichologinė ekspertizė atlikta nebuvo. Å i pusantros valandos trukmės ekspertizė buvo atlikta tik 2015-01-21 dienÄ , t. y. po suėmimo termino antrojo pratęsimo paskutinę dienÄ prieÅ¡ paleidžiant jį į laisvę. Atsižvelgiant į nurodytÄ , tvirtina, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartimi suėmimo terminas jam buvo pratęstas faktiÅ¡kai jau nesant tam BPK 122 straipsnyje numatytų pagrindų.

IeÅ¡kovas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad prokurorė V. B. 2014-12-03 ir 2014-12-16 pareiÅ¡kimais teismui prašė paskirti jam kardomÄ jÄ priemonę – suėmimÄ iki 2015-03-03 dienos, tačiau 2015-01-13 pakeitė savo nuomonę, praÅ¡ydama teismo skirti Å¡velnesnę kardomÄ jÄ priemonę, o 2015 m. sausio 15 d. priėmė nutarimÄ paleisti jį į laisvę, nutarusi, kad visi Vilniaus rajono apylinkės teismo konstatuoti suėmimo pagrindai neegzistuoja. Teigia, kad faktas, jog nuo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. posėdžio dienos iki 2015 m. sausio 15 d. prokurorės nutarimo paleisti jį į laisvę dienos nieko neįvyko, kas galėjo panaikinti teismo konstatuotus suėmimo skyrimo pagrindus, kaip tik ir patvirtina aplinkybę, jog nagrinėjamu atveju 2014 m. gruodžio 16 d. jo suėmimo pratęsimo pagrindai neegzistavo, t. y. suėmimo terminas buvo pratęstas neteisėtai.

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 18 d. nutartyje patvirtino, kad „vien tik siekimas, kad bÅ«tų užtikrinta tinkamÄ Ä¯tariamajam paskirtos ambulatorinės psichiatrinės-psichologinės ekspertizės atlikimÄ , nepriskirtinas prie griežčiausios kardomosios priemonės pratęsimo (paskyrimo) pagrindų.“. Dėl naujai paaiÅ¡kėjusių aplinkybių jis 2015 m. kovo 3 d. skundu prašė atnaujinti apeliacinio skundo nagrinėjimÄ dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m gruodžio 3 d. nutarties, tačiau tiek pirmosios, tiek vėliau apeliacinės instancijos, teismas, jo skundus atmetė.

Be to, dėl naujai paaiÅ¡kėjusių aplinkybių jis 2015 m. kovo 4 d. skundu prašė atnaujinti apeliacinio skundo nagrinėjimÄ dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutarties, tačiau, vėlgi, teismai jo praÅ¡ymus ir skundus arba atsisakė priimti, arba atmetė. IeÅ¡kovas savo ieÅ¡kinį motyvuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 5 straipsnio 1 dalies c punktu, 5 straipsnio 3 dalimi, 5 straipsnio 4 dalimi, 6 straipsniu, 8 straipsniu, Konvencijos Protokolo Pirmuoju skyriumi „Nuosavybės apsauga“; nurodo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽT Teismas) praktikÄ bei iÅ¡aiÅ¡kinimus dėl „pagrįsto įtarimo“ bei tvirtina, kad teismų priimtos nutartys bei nutarimai prieÅ¡tarauja paminėtoms Konvencijos nuostatoms ir EŽT Teismo praktikai, nes teismai detaliai neiÅ¡analizavo ieÅ¡kovo asmeninės padėties ir nepateikė konkrečių, aiÅ¡kiai apibrėžtų jo suėmimo priežasčių, nepagrindė procesinių dokumentų įrodomaisiais duomenimis ir iÅ¡vadomis, rėmėsi tik nukentėjusiosios S. J. paaiÅ¡kinimais, neobjektyviai ir pavirÅ¡utiniÅ¡kai interpretavo byloje esančius duomenis.

Nagrinėjamu atveju, baudžiamoji byla jam buvo iÅ¡kelta 2014-05-04, o jo suėmimo dienÄ â€“ 2014 m. gruodžio 3 d. – prokuratÅ«ra nepateikė jokių duomenų, kad per šį 7 mėnesių laikotarpį ieÅ¡kovas bėgo, slėpėsi, trukdė procesui ar darė nusikaltimus. Tad nebuvo jokios bÅ«tinybės suimti jį tam, kad bÅ«tų galima sustabdyti tęstinius nusikalstamus veiksmus. Atkreipia dėmesį į tai, kad tiek prokuratÅ«ra, tiek teismai, spręsdami dėl ieÅ¡kovo suėmimo pratęsimo klausimo, nepateikdami jam prokuroro praÅ¡ymų kopijų, nepristatydami jo į teismo posėdžius, neiÅ¡klausydami jo nuomonės, nesuteikdami galimybės pateikti paaiÅ¡kinimus, bei, apskritai, visas baudžiamasis persekiojimas ir atliekami procesiniai veiksmai truko pernelyg ilgai, – taigi buvo pažeistas ne tik BPK, bet ir Konvencija.

Be to, teismas, t. y. teisėjas, kuris nagrinėjÄ jo baudžiamÄ jÄ bylÄ , pažeidė nekaltumo prezumpcijÄ bei jo teisę į neÅ¡aliÅ¡kÄ , vieÅ¡Ä teismÄ , vilkina bylos nagrinėjimÄ . Taigi, ieÅ¡kovas tvirtina, kad dėl neproporcingų prokuratÅ«ros ir teismų veiksmų jo iÅ¡varymas, iÅ¡keldinimas iÅ¡ namų neprotingai ilgam terminui sukėlė pažeminimÄ , stresÄ , sunkiai pakeliamus dvasinius iÅ¡gyvenimus, dvasines kančias, nepatogumus, dvasinį sukrėtimÄ ir atskirtį (su ieÅ¡kovu bendravimÄ nutraukė jo sesuo, motina, vengia bendrauti ieÅ¡kovo sÅ«nus, bendrakursiai ir kiti draugai, dėl baudžiamosios bylos ieÅ¡kovo vienuolikametė dukra su motina pabėgo į Rusijos FederacijÄ ), jis patyrė emocinę depresijÄ , reputacijos pablogėjimÄ , bendravimo galimybių su savo artimaisiais ir draugais sumažėjimÄ .

Dėl baudžiamojo persekiojimo jis negali gauti pastovaus darbo, jo gaunamos pajamos po baudžiamosios bylos iÅ¡kėlimo žymiai sumažėjo. Taip pat teigia, kad valstybės valdžios institucijos, įskaitant vykdančias baudžiamÄ jį procesÄ , civilinės atsakomybės prasme neatleidžiamos nuo pareigos elgtis atidžiai ir rÅ«pestingai, o dėl Å¡ios pareigos nevykdymo jų veiksmai, kurie nors ir atitiko baudžiamojo proceso teisės normas, bet jais buvo pažeista pareigÅ«nų bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rÅ«pestingai, gali bÅ«ti pripažinti neteisėtais ir dėl to valstybei gali atsirasti civilinė atsakomybė, todėl praÅ¡o ieÅ¡kinį tenkinti ir priteisti iÅ¡ valstybės 200 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimÄ .AtsakovÄ Lietuvos RespublikÄ atstovaujanti Lietuvos Respublikos generalinė prokuratÅ«ra atsiliepimuose į ieÅ¡kinį ir patikslintÄ ieÅ¡kinį nurodo, kad ieÅ¡kovas nepagrindė ir neįrodė neteisėtų veiksmų kaip bÅ«tinos valstybės civilinės atsakomybės tiek Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio ir 6.272 straipsnio prasme sÄ lygos, tiek ir tai, kad organizuojant ir vykdant jo baudžiamÄ jį persekiojimÄ buvo pažeista pareiga elgtis atidžiai ir rÅ«pestingai.

Taip pat ieÅ¡kovas nepagrindė neturtinės žalos, visiÅ¡kai nemotyvavo praÅ¡omos žalos dydžio, be to neįrodė ir priežastinio ryÅ¡io tarp jo nurodomų neteisėtais veiksmų ir atsiradusios žalos. Dėl pagrindų tenkinti ieÅ¡kinį nebuvimo akcentuoja, jog pats ieÅ¡kovas nurodė, kad jo atžvilgiu taikyti procesiniai veiksmai atitinka baudžiamojo proceso teisės normas. Be to, kaip matyti iÅ¡ ieÅ¡kinio bei pridėtų priedų prie ieÅ¡kinio, ieÅ¡kovas skundė iÅ¡ esmės visus taikytus procesinius veiksmus ir sprendimus, kurie, jo teigimu, buvo neteisėti ir sukėlė neturtinę žalÄ (suėmimo skyrimas, pratęsimas, kardomosios priemonės raÅ¡ytinio pasižadėjimo neiÅ¡vykti uždraudžiant lankytis (duomenys neskelbtini) taikymas, ikiteisminio tyrimo terminio pratęsimas).

Nagrinėjant jo skundus, visi jie buvo atmesti, iÅ¡skyrus Vilniaus apygardos 2015 m. vasario 18 d. nutartį dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. nutarties dėl suėmimo pratęsimo 5 dienoms. Nepaisant to, ieÅ¡kovas iÅ¡ esmės toliau įrodinėjo minėtų sprendimų neteisėtumÄ , teigdamas, jog nagrinėjant civilinę bylÄ ir sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės galima padaryti kitokiÄ iÅ¡vadÄ dėl minėtų sprendimų teisėtumo. Pastebi, kad iÅ¡ ieÅ¡kovo selektyviai pateiktų duomenų iÅ¡ baudžiamosios bylos padaryti objektyvias iÅ¡vadas dėl jo teiginių apie vienokių ar kitokių sprendimų priėmimo aplinkybes, priežastis bei teisėtumÄ , nėra galimybių, kita vertus, ir vertinant ieÅ¡kinio teiginius bei pridėtus dokumentus, yra pagrindas tvirtinti, jog ieÅ¡kovas neįrodė neteisėtų veiksmų kaip bÅ«tinos civilinės atsakomybės sÄ lygos.

Vertinant suėmimo taikymo pagrįstumÄ (Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartys dėl suėmimo paskyrimo 2014 m. vasario 3 d. nutartimi iki 2014 m. gruodžio 17 d., pratęsimo iki 2015 m. sausio 16 d.), pastebi, kad jis skirtas teismams pagrįstai konstatavus ne tik tai, kad yra suėmimo taikymo pagrindai, numatyti BPK 122 straipsnio l dalies l ir 3 punktuose, 2 dalyje ir 4 dalyje, bet ir tai, kad jis pažeidė Å¡velnesnės kardomosios priemonės – anksčiau skirto raÅ¡ytinio pasižadėjimo neiÅ¡vykti sÄ lygas.

Be to, teismas akcentavo, jog suėmimas taikytinas, nes už nusikaltimus, kurių padarymu įtariamas Z. Å ., yra numatyta griežtesnė, nei 1 m. laisvės atėmimo bausmė (BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyta veika priskiriama prie nesunkių nusikaltimų, už kurių numatyta iki 4 m. laisvės atėmimo). Kita vertus, atliepiant į Z. Å . argumentus dėl to, kad pastaroji veika nėra numatyta baigtiniame apysunkių nusikaltimų, numatytų BPK 122 straipsnio 4 dalyje sÄ raÅ¡e, akcentuoja, kad toje pačioje BPK 122 straipsnio 4 dalyje yra nuostata „jei yra duomenų, kad bÅ«damas laisvėje asmuo, įtariamas grasinimu ar pasikėsinimu padaryti nusikaltimÄ , gali tÄ nusikaltimÄ padaryti.“ Pastebi, kad abejose nutartyse Vilniaus rajono apylinkės teismas suėmimo skyrimÄ ir pratęsimÄ grindė ir Å¡ia nuostata.

Be to, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartyje suėmimo termino pratęsimas pagrįstai argumentuotas ir BPK 119 straipsnyje numatyta kardomųjų priemonių taikymo paskirtimi – siekiu užtikrinti įtariamojo dalyvavimÄ procese (t. y. atliekant tyrimo veiksmus). Pabrėžia, kad skundÄ dėl 2014 m. gruodžio 16 d. nutarties teisėtumo nagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 12 d. nutartimi akcentavo, jog nusikaltimo sunkumas ir sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė (o tokia numatyta už BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos padarymÄ ) priskiriama prie BPK 122 straipsnio 2 dalyje numatytų „kitų aplinkybių“ sÄ vokai ir, jei remiantis minėta aplinkybe galima padaryti iÅ¡vadÄ , jog asmuo bėgs ir slapstysis nuo tyrimo, jos gali pakakti asmeniui skirti arba pratęsti suėmimÄ BPK 122 straipsnio l dalies 1 punkto pagrindu.

Be to, teismas nustatė, jog yra duomenų, kad įtariamasis jau pažeidė kardomosios priemonės – raÅ¡ytinio pasižadėjimo sÄ lygas, slapstėsi netgi kitame mieste, todėl ir iÅ¡ Å¡ių aplinkybių konstatavo, jog jis gali bėgti slapstytis. Dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. nutarties, kuria teismas konstatavo, jog suėmimo terminas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartimi Z. Å . buvo pratęstas jau nesant BPK numatytų pagrindų, įvertinimo galimybių.

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartyje yra nuorodos į prokuroro pareiÅ¡kimÄ , pirmos instancijos teismo nutartį, teismo posėdžio protokolÄ . Pastarųjų dokumentų ieÅ¡kovas nepateikė. Mano, kad be Å¡ių dokumentų, o taip pat kitų dokumentų, kurie galėtų leisti įvertinti baudžiamosios bylos situacijÄ , pvz., kodėl buvo praÅ¡oma pratęsti suėmimÄ 5 d., kaip ir kodėl teismas neskyrė įtariamajam įpareigojimo gyventi skyriumi ir kt., įvertinti nutartimi nustatytų pažeidimų ir nėra galimybes.

IÅ¡ kitos pusės, vertinant pateiktus dokumentus, atkreipia dėmesį į toliau nurodomas aplinkybes: pirma, 2015 m. sausio 12 d. nutartimi, t. y. 2015 m. sausio 13 d. posėdžio dėl suėmimo pratęsimo iÅ¡vakarėse, Vilniaus apygardos teismas buvo konstatavęs, kad „esamame etape kardomosios priemonės tikslai negali bÅ«ti pasiekti kitokiomis kardomosiomis priemonėmis, kaip pačia griežčiausia – suėmimu.“ Žinant tai, yra sekančiÄ dienÄ priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas pratęsti suėmimo terminÄ yra logiÅ¡kas ir suprantamas.

Antra, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartyje, konstatuojant sprendimo patęsti suėmimo terminÄ neteisėtumÄ , akcentuota, kad nei prokurorė praÅ¡ydama, nei teismas pratęsdamas, neargumentavo, kodėl suėmimo terminas pratęstinas tik 5 dienoms. Teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad suėmimÄ buvo praÅ¡oma pratęsti tik tam, kad jis 2015-01-21 bÅ«tų apžiÅ«rėtas psichiatro, o tokios priežasties, teismo nuomone, nepakanka. Nesant procesinių galimybių kvestionuoti tokios iÅ¡vados, vis dėl to, atsižvelgtina į tai, kad kardomųjų priemonių paskirtis (BPK 119 straipsnis) yra užtikrinti įtariamojo dalyvavimÄ procese.

Minėta, jog 2014 m. gruodžio 16 d. nutartyje suėmimo pratęsimas buvo grindžiamas ir siekiu užtikrinti įtariamojo dalyvavimÄ procese, o Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 12 d. nutartimi jÄ paliko galioti. Trečia, 2015 m. vasario 18 d. nutartyje teismas pažymi, jog neaiÅ¡ku, kodėl po kelių dienų, t. y. 2015-01-21, visi suėmimo pagrindai (konstatuoti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartimi) staiga iÅ¡nyko, o Å¡iuo klausimu visiÅ¡kai nepasisakė prokurorė 2015 m. sausio 15 d. nutarimu nusprendusi paleisti įtariamÄ jį į laisvę.

Vertinant tokiÄ teismo formuluotę, galima tvirtinti, kad teismas daugiau kritikuoja ne sprendimÄ pratęsti suėmimÄ apskritai, tačiau jo trukmę ir sprendimo paleisti į laisvę įtariamÄ jį Z. Å . pagrįstumÄ . Å iame kontekste pastebi, kad BPK 139 straipsnio 1 dalis nustato, jog kardomoji priemonė panaikinama, kai ji tampa nebereikalinga, arba pakeičiama griežtesne ar Å¡velnesne, kai to reikalauja bylos aplinkybės. Tokiame kontekste sprendimas paleisti į laisvę įtariamÄ jį bÅ«tent tuo proceso momentu, t. y. po įtariamojo apžiÅ«ros atliekant ambulatorinę teismo psichiatrinę ekspertizę), yra visiÅ¡kai suprantamas ir paaiÅ¡kinamas, nes to reikalavo bylos aplinkybės. PrieÅ¡ingai, tolesnis įtariamojo laikymas suėmime, atlikus planuotus veiksmus su juo, bÅ«tų nepateisinamas.

Pamini ir tai, kad Vilniaus apygardos teismo nutartis priimta beveik po mėnesio nuo įtariamojo paleidimo į laisvę, o skundÄ Ä¯tariamasis taip pat padavė jau bÅ«damas laisvėje (2015-02-01). Nors įtariamasis turi teisę paduoti skundus dėl suėmimo per 20 dienų, tačiau paprastai tokie skundai paduodami greičiau, siekiant paleidimo į laisvę. Taigi, Å¡ioje situacijoje, teismui, vertinusiam sprendimÄ 5 dienoms pratęsti suėmimo terminÄ po to, kai pasibaigus teismo pratęstam suėmimo terminui įtariamasis jau buvo paleistas į laisvę, iÅ¡ esmės nereikėjo spręsti dėl įtariamojo faktinio paleidimo iÅ¡ suėmimo.

Kaip bebÅ«tų, nors įtariamasis, remdamasis minėta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartimi, mėgino ginčyti ir suėmimo paskyrimo bei pirmojo pratęsimo (iki 2015-01-16) teisėtumÄ ir inicijuoti neskundžiamu apeliacinės instancijos teismo nutarčių dėl suėmimo pagrįstumo peržiÅ«rėjimÄ , tačiau Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 2 d. nutartimi ir 2015 m. balandžio 7 d. nutartimi, tokius ieÅ¡kovo skundus faktiÅ¡kai atmetė (pripažindami, kad teismas pagrįstai atsisakė priimti įtariamojo skundus), inter alia konstatuodamas, jog vien tai, kad teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pratęsti suėmimo terminų nuo 2015-01-17 iki 2015-01-21, tačiau tai savaime nereiÅ¡kia, kad suėmimas Z.

Å . buvo paskirtas neteisėtai. Su tokiomis teismo iÅ¡vadomis nėra pagrindo nesutikti. Taigi, Vilniaus apygardos 2014 m. gruodžio 23 d. ir 2015 m. sausio 12 d. nutartimis nustatyta, kad suėmimas įtariamajam Z. Å . buvo paskirtas ir pratęstas iki 2015-01-16 pagrįstai. Dėl ieÅ¡kovo dalyvavimo pratęsiant suėmimo terminų ir nagrinėjant skundus dėl suėmimo pastebi, kad nors ieÅ¡kinį ieÅ¡kovas grindžia ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija (toliau – Konvencija), o Å¡i Konvencija (5 straipsnis) užtikrina teisę kreiptis į teismÄ dėl kalinimo teisėtumo, Å¡ios teisės užtikrinimas įgyvendinamas nacionalinės teisės aktuose detaliai reglamentuojant kalinimo teisėtumo procesinės kontrolės mechanizmÄ .

Vertinant ieÅ¡kinio teiginius dėl ieÅ¡kovo nekvietimo į suėmimo termino pratęsimÄ bei skundų dėl suėmimo paskyrimo ir pirmojo pratęsimo nagrinėjimÄ , pabrėžia, kad tokios pareigos procesÄ organizuojančiam pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui, teisės aktai nenumato – Sprendžiant klausimÄ dėl suėmimo pratęsimo „prireikus gali bÅ«ti pristatomas ir suimtasis“ (BPK 127 straipsnio 6 dalis), o nagrinėjant skundÄ dėl suėmimo paskyrimo Å¡aukiamas suimtasis ir gynėjas ar vien tik gynėjas (BPK 130 straipsnis).

IÅ¡ tokių formuluočių, akivaizdu, jog kviesti ar nekvieti suimtÄ Ä¯tariamÄ jį yra teismo diskrecijoje, todėl nekviesdamas suimtojo į posėdžius dėl suėmimo pratęsimo bei skundų nagrinėjimÄ , teismas jokios pareigos nepažeidė. VisiÅ¡kai nėra pagrindo sutikti su ieÅ¡kovu, kad siekiant rungtyniÅ¡kumo principo įgyvendinimo, jis turėjo bÅ«ti pristatytas į teismÄ tiek sprendžiant suėmimo pratęsimo klausimÄ , tiek nagrinėjant skundus dėl suėmimo paskyrimo ir pratęsimo.

RungtyniÅ¡kÄ procesÄ Å¡iuo atveju užtikrino minėtuose posėdžiuose dalyvavęs advokatas. Prokuroras ir suimtasis nėra Å¡alys, o rungtyniÅ¡kumas Å¡iame kontekste yra garantuojamas procesiÅ¡kai užtikrinant lygias prokuroro ir gynėjo teises, galimybes teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant. Dėl procesinio delsimo ir ikiteisminio tyrimo termino pratęsimo suėjus terminui akcentuoja, kad teisės aktai, nustatantys pareigÄ atlikti tyrimÄ per kuo trumpiausiÄ laikÄ (pvz. BPK 2 straipsnis) nedetalizuoja, kas laikytina procesiniu delsimu.

Kita vertus, iÅ¡ kai kurių nuostatų, matyti, kas galėtų bÅ«ti vertinama procesiniu delsimu. BPK 127 straipsnio 7 dalis nustato, jog teisėjas priima nutartį nepratęsti suėmimo termino, jei nustato, kad per paskutinius du kardomosios priemonės – suėmimo taikymo mėnesius, jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai nebuvo atliekami ir prokuroras nenurodė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių tai nebuvo daroma. IeÅ¡kovas iÅ¡skiria keletÄ laikotarpių, kai nebuvo atliekami tyrimo veiksmai.

Nors neturint baudžiamosios bylos medžiagos apskritai nėra galimybės objektyviai pasisakyti dėl tokių ieÅ¡kovo teiginių pagrįstumo, tačiau net ir vertinant jo pateiktus dokumentus, akivaizdu, jog tie laikotarpiai buvo neilgi, o jų metu procesas objektyviai negalėjo bÅ«ti organizuojamas. DidžiÄ jÄ dalį suėmimo taikymo laikotarpio, kurio metu pasak ieÅ¡kovo nebuvo atliekami jokie veiksmai (2014-12-16 – 2015-01-16) teismuose buvo nagrinėjami jo skundai dėl suėmimo paskyrimo ir pratęsimo, Vilniaus apygardos teismas priėmė 2014 m. gruodžio 23 d. ir 2015 m. sausio 12 d. nutartis, kuriomis jo skundus atmetė.

Akivaizdu, kad teismai nagrinėdami skundus turėjo remtis baudžiamosios bylos medžiaga. Be to, ieškovas nurodo, kad laikotarpyje nuo įtariamojo paleidimo į laisvę (2015-01-21 iki 2015-03-04) su juo nebuvo atlikti jokie tyrimo veiksmai. Akivaizdu, kad ikiteisminio tyrimo metu atliekami ir kitokie veiksmai, ne tik su įtariamuoju. Todėl tai, kad nurodytu laikotarpiu (nepilnus du mėnesius ir jam nesant suėmime) nebuvo atliekami veiksmai su juo, negali būti laikoma procesiniu delsimu. Galimybių atlikti tyrimo veiksmus realiai nebuvo ir laikotarpyje nuo 2015-10-08 iki 2015-11-12.

Tolimesniam tyrimo organizavimui buvo paskirtas naujas prokuroras, kuris 2015-10-12 gavęs didelės apimties tyrimo medžiagÄ , turėjo susipažinti su ja ir iÅ¡ esmės tuoj pat spręsti klausimÄ dėl ikiteisminio tyrimo termino pratęsimo kreipiantis į ikiteisminio tyrimo teisėjÄ , kÄ ir padarė 2015-10-21. Teisme gi, taip pat susiklostė iÅ¡skirtinės aplinkybės, kai gautas laiku prokuroro praÅ¡ymas tiesiog negalėjo bÅ«ti iÅ¡nagrinėtas laiku, kadangi visi teisėjai (iÅ¡skyrus vienÄ teisėjÄ (kuri praÅ¡ymo gavimo dienÄ atostogavo) dėl galimo Å¡aliÅ¡kumo negalėjo priimti procesinių sprendimų Å¡ioje byloje (Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nutartis).

Akivaizdu ir tai, kad „galimas Å¡aliÅ¡kumas“ susiklostė ne be ieÅ¡kovo veiksmų – t. y. nuolat jo teiktų skundų ir praÅ¡ymų, kuriuos turėjo nagrinėti Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjai. Nors Vilniaus apygardos teismo neskundžiama 2015 m. gruodžio 4 d. nutartimi įtariamojo gynėjos skundas dėl ikiteisminio tyrimo teisėjos 2015 m. lapkričio 12 d. nutarties pratęsti ikiteisminio tyrimo terminÄ buvo atmestas, įtariamasis su minėta nutartimi iÅ¡ esmės nesutinka ir teikia iÅ¡ esmės analogiÅ¡kus argumentus, kurie jau buvo iÅ¡nagrinėti ir įvertinti minėtoje Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nutartyje.

IÅ¡ esmės ieÅ¡kovas teigia, jog susiklosčius tokiai situacijai, pasibaigus teismo nustatytam terminui, kuris ieÅ¡kovo vertinimu yra naikinamasis, teismas jo negalėjo nei pratęsti, nei atnaujinti, bet turėjo atmesti prokuroro praÅ¡ymÄ pratęsti ikiteisminio tyrimo terminÄ atmesti ir ikiteismini tyrimÄ nutraukti. VisiÅ¡kai palaikant Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nutartyje iÅ¡dėstytus argumentus apie objektyvių galimybių atlikti kokius nors tyrimo veiksmus bei laiku iÅ¡spręsti klausimÄ dėl ikiteisminio tyrimo pratęsimo nebuvimÄ , atkreipia dėmesį į keletÄ aplinkybių: dar 2015 m. liepos 21 d. nutartyje, kuria iki 2015-10-21 buvo pratęstas ikiteisminio tyrimo terminas, teismas pažymėjo, jog įtariamasis yra surašęs 140 skundų, t. y. 10 skundų per vienÄ mėnesį, skundus teikia, nes teisėtvarkos pareigÅ«nai daro daug klaidų, o prokurorė nesilaiko BPK reikalavimų.

Teismas konstatavo, jog įtariamojo skundų ir praÅ¡ymų teikimas, taip pat turėjo įtakos ikiteisminio tyrimo trukmei, kadangi ikiteisminio tyrimo medžiaga turėdavo bÅ«ti pateikiama ikiteisminio tyrimo teisėjams, apeliacinės instancijos teismui, kas lėmė ilgesnę ikiteisminio tyrimo trukmę. Nepaisant to, kad ieÅ¡kovas mano, jog jo skundų ir praÅ¡ymų teikimas yra pateisinamas ir nelemia proceso ilgumo, tačiau kitų proceso dalyvių skundai pasinaudojant tokia procesine galimybe, jo nuomone, procesÄ nepagrįstai vilkina.

Antai, ieÅ¡kovas pažymi, kad po 2015 m. liepos 21 d. nutarties pratęsti tyrimo terminÄ iki 2015-10-21 priėmimo, tyrimas nebuvo baigtas ne dėl jo skundų nagrinėjimo, o dėl nukentėjusiojo bei prokuroro skundų dėl teismo sprendimų, kuriais atsisakyta skirti jam stacionarinę teismo psichiatrinę ekspertizę bei pritaikyti įpareigojimÄ gyventi skyriumi nagrinėjimo. Su tokiu ieÅ¡kovo vertinimu nesutinka. Nevertinant teiktų skundų pagrįstumo, teisės juos paduoti, vien kiekybiniu požiÅ«riu toks ieÅ¡kovo (įtariamojo) skundų kiekis ir jų nagrinėjimas objektyviai truko nepalyginamai ilgiau ir turėjo aiÅ¡kiai didesnę įtakÄ proceso trukmei, nei ieÅ¡kovo paminėti prokurorės bei nukentėjusiojo skundai.

Dėl teismo posėdžio atidėjimo 2 mėnesiams, pastebi, kad tai nėra ilgas laikotarpis, jis nevertinimas procesiniu delsimu, realių neigiamų pasekmių ieÅ¡kovo interesams, teisių ir pareigų apimčiai neturėjo. Generalinės prokuratÅ«ros 2016-08-08 atsakyme Nr. 17.2-9313 Å¡is darbo organizavimo trÅ«kumas įvertintas mažareikÅ¡miu, duomenų, kad Å¡is atsakymas buvo skundžiamas, negauta. Dėl nukentėjusiojo veiksmų įtakos atmetant reikalavimÄ atlyginti žalÄ (CK 6.282 straipsnio 1 dalis).

Atmetant Å¡iuos ieÅ¡kovo teiginius, primena, kad vadovaujantis CK 6.282 straipsnio 1 dalimi, kai paties nukentėjusiojo (Å¡iuo atveju – ieÅ¡kovo) didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti ar padidėti, atsižvelgiant į nukentėjusiojo asmens katės dydį ,...> reikalavimas atlyginti žalÄ gali bÅ«ti atmestas. Atsižvelgiant į aukščiau iÅ¡dėstytus argumentus dėl paties ieÅ¡kovo elgesio proceso metu teikiant praÅ¡ymus ir skundus, kas neabejotinai ilgina proceso trukmę, net ir konstatavus kokius nors neteisėtus veiksmus, reikalavimas atlyginti žalÄ turėtų bÅ«ti atmestas.

Dėl ieÅ¡kovo teiginių apie pažeidimÄ kaip vienÄ iÅ¡ raÅ¡ytinio pasižadėjimo neiÅ¡vykti sÄ lygų įraÅ¡ant įpareigojimÄ nesilankyti (duomenys neskelbtini), pastebi, kad įtariamasis teikė tiek skundus, tiek praÅ¡ymas dėl Å¡io įpareigojimo panaikinimo. Proceso metu jo praÅ¡ymai ir skundai buvo teismų iÅ¡ esmės vienareikÅ¡miÅ¡kai atmetami. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartyje apraÅ¡ius skundo dėl 2015 m. sausio 15 d. nutarimo skirti raÅ¡ytinį pasižadėjimÄ neiÅ¡vykti su minėtu įpareigojimu nagrinėjimÄ , teismas, pritardamas anksčiau klausimÄ nagrinėjusiems aukÅ¡tesniajam prokurorui bei ikiteisminio tyrimo teisėjui, konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, kad dalis nusikalstamų veikų galėjo bÅ«ti padarytos nukentėjusiosios ir jos mažamečio vaiko gyvenamojoje vietoje, mažamečio vaiko akivaizdoje, įpareigojimas minėtoje vietoje nesilankyti (ir nebendrauti su nukentėjusiÄ jÄ ) yra pagrįstas.

Baudžiamojo proceso interesas – apsaugoti nukentėjusiÄ jÄ nuo naujų nusikalstamų veikų, kurias jos atžvilgiu gali padaryti įtariamasis yra nepalyginamai svarbesni nei hipotetiniai nuostoliai ar nepatogumai, kuriuos gali patirti įtariamasis. Pastarojoje nutartyje yra pažymėta, jog prokurorės pareiÅ¡kimas dėl įpareigojimo gyventi skyriumi Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartimi buvo netenkintas tik dėl to, kad praÅ¡ymo pateikimo metu Z. Å . buvo suimtas ir jam nebuvo teisinio pagrindo skirti kitų įpareigojimų, susijusių su smurtÄ patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonėmis.

Nutartyje taip pat pažymėta, jog remiantis Konstitucinio Teismo jurisprudencija, nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali bÅ«ti ribojama, kad bÅ«tų iÅ¡vengta kitų asmenų teisių pažeidimų. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 26 d. nutartimi nagrinėjant skundÄ dėl aukÅ¡tesniojo prokuroro sprendimo panaikinti pavaldaus prokuroro sprendimÄ pakeisti kardomosios priemonės sÄ lygas, iÅ¡ esmės pasisakyta analogiÅ¡kai dėl pagrįsto nuosavybės teisės ribojimo, remiamasi ir Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių teismo jurisprudencija.

Taip pat pažymi, jog tokia procesinė prievartos priemonė, atsižvelgiant konkrečiai nustatytas bylos aplinkybes yra proporcinga ir be jos negalima pasiekti proceso tikslų, be to, ji padės pasiekti ir vienÄ iÅ¡ BPK 119 straipsnyje numatytų kardomųjų priemonių tikslų – užkirsti keliÄ naujoms nusikalstamoms veikoms. AnalogiÅ¡kai Å¡is klausimas iÅ¡spręstas ir Ukmergės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartimi, kuria atmestas kaltinamojo Z. Å . praÅ¡ymas pakeisti kardomosios priemonės raÅ¡ytinio pasižadėjimo neiÅ¡vykti sÄ lygas.

Pažymi, kad teismas, be kita ko, vertino ir kitos, civilinės bylos medžiagÄ , į nustatytÄ galimybę ieÅ¡kovui bendrauti su savo mažamete dukra bÅ«tent adresu (duomenys neskelbtini), ir tokių susitikimų metu kylančiÄ Ä¯tampÄ tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios. Dėl neturtinės žalos ir priežastinio ryÅ¡io, pastebi, kad ieÅ¡kovas tik iÅ¡vardino jo nuomone patirtÄ neturtinę žalÄ , tačiau visiÅ¡kai nepagrindė jos dydžio. Taip pat jis visiÅ¡kai neįrodė priežastinio ryÅ¡io.

Mano, iÅ¡ tarp pateiktų dokumentų galima spręsti tik apie tai, kad kai kurias galimas pasekmes, kurias jis nurodo kaip neturtinę žalÄ , jis patyrė dėl savo paties veiksmų. Pvz., ieÅ¡kovas kaip patiriamÄ neturtinę žalÄ , be kita ko, nurodo ir tai, kad su juo bendravimÄ nutraukė jo motina. Pažymi, kad minėtoje Ukmergės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartyje nurodoma, kad kaltinamojo buvimo pas motinÄ metu, buvo susiklostę įtempti santykiai, motina kreipėsi dėl jo iÅ¡keldinimo, buvo apkaltinusi dėl psichologinio smurto jos atžvilgiu ir grasinimo nužudyti, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas (Nr. 01-1-03430-16), kuris vėliau buvo nutrauktas.

Atsižvelgiant į nurodytÄ , teigia, kad nėra jokių duomenų, jog ieÅ¡kovo santykiai su artimaisiais nutrÅ«ko dėl jo atžvilgiu atliekamo ikiteisminio tyrimo, vykstančio teisminio nagrinėjimo, tačiau yra duomenys, kad ieÅ¡kovo santykius su motina įtakojo paties įtariamojo elgesys. Dėl dviejų neteisėtų sulaikymų, ieÅ¡kovo teigimu įvykdytų 2014-04-19 nuo 13.30 val. iki 18.10 val., ir 2014-12-03 nuo 14 val. iki 16.45 val. pažymi, pirma, Å¡iems teiginiams pagrįsti ieÅ¡kovas apkritai nepateikia jokių dokumentų, todėl, nesant jų, apskritai negalima konstatuoti, kad ieÅ¡kovas nurodytais laikotarpiais buvo sulaikytas, ar jam suvaržyta laisvė.

Pateikdamas patikslinto ieÅ¡kinio priedus, ieÅ¡kovas Å¡ių aplinkybių pagrindžiančių dokumentų nepateikė. Antra, ikiteisminis tyrimas Nr. 57-1-699-14 buvo pradėtas 2014-05-04 pagal tÄ pačiÄ dienÄ gautÄ S. J. pareiÅ¡kimÄ , todėl visiÅ¡kai neaiÅ¡ku, kaip ieÅ¡kovo nurodomas prieÅ¡ dvi savaites iki ikiteisminio tyrimo pradžios buvęs įvykis yra susijęs su ikiteisminio tyrimo atlikimu. Trečia, iÅ¡ baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2014-04-19 BPCIS gautas praneÅ¡imas dėl vieÅ¡osios tvarkos pažeidimo, smurto artimoje aplinkoje (12:43 val.), priimtas S. J. pareiÅ¡kimas perduota Vilniaus AVPK (13:39 val.), Z.

Å . buvo pristatytas 14.30 val., iÅ¡leistas 18.10 val.; pristatymo pagrindas „2-įtariamas nusikalstamos veikos padarymu; 1 -protokolams aktams, praneÅ¡imams suraÅ¡yti“, 2014-04-29 priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimÄ Nr. 57-AT-00364-14. IÅ¡ to akivaizdu, jog tuo metu nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, Z. Å . nebuvo sulaikytas BPK 140 straipsnio tvarka, todėl ir jo sulaikymo protokolas nebuvo suraÅ¡ytas. Kita vertus, viena valanda skiriasi ir ieÅ¡kovo nurodytas sulaikymo laikas. Ketvirta, pats ieÅ¡kovas pažymi, kad 2014-12-03 jis buvo sulaikytas prieÅ¡ pristatant jį ikiteisminio tyrimo teisėjai spręsti klausimÄ dėl suėmimo, po ko jis buvo nugabentas LukiÅ¡kių TI-K.

Kadangi ieÅ¡kovas nepateikė duomenų apie faktinį jo sulaikymÄ , duomenų, kiek jis faktiÅ¡kai buvo sulaikytas, nėra. IÅ¡ turimų duomenų – ieÅ¡kovo anksčiau pateiktos 2014 m. gruodžio 3 d. nutarties dėl suėmimo skyrimo, matyti, jog teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju Z. Å . nebuvo sulaikytas BPK 140 straipsnio tvarka, tačiau kardomoji priemonė suėmimas gali bÅ«ti skiriama ir įtariamajam, kuris nėra sulaikytas. PastarÄ jÄ nutartį ieÅ¡kovas skundė, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartimi skundas atmestas, tuo pačiu 2014 m. gruodžio 3 d. nutartis pripažinta teisėta ir pagrįsta ir palikta galioti.

Taip pat akivaizdu, kad per ieÅ¡kovo nurodytÄ laikÄ nuo 14.00 val. iki 16.45 val. asmenį pristatyti į teismÄ , suorganizuoti posėdį, teismui suraÅ¡yti nutartį ir asmenį nugabenti į tardymo izoliatorių nėra ir negali bÅ«ti laikoma per ilgu laiku. Dėl Å¡ių priežasčių ieÅ¡kinio dalis dėl ieÅ¡kovo „neteisėtų sulaikymų“ atmestina kaip nepagrįsta. IeÅ¡kovo nuomone, bylÄ nagrinėjantis Ukmergės rajono apylinkės teismo teisėjas Rinaldas Adamonis yra Å¡aliÅ¡kas, delsia nagrinėti bylÄ , daro proceso ir materialios teisės pažeidimus.

IeÅ¡kovas nurodo, kad teisėjas delsė pradėti bylos nagrinėjimÄ , pagal S. J. praÅ¡ymÄ priėmė neteisėtÄ nutartį pripažinti nukentėjusiÄ jÄ jo penkerių metų dukrÄ nukentėjusiÄ jÄ civiline ieÅ¡kove, kas ieÅ¡kovo nuomone leidžia teigti, kad teisėjas siekia atimti jo mažametę dukrÄ . Taip pat ieÅ¡kovas nurodo, kad nagrinėjant bylÄ teisėjas uždavė menamus klausimus S. J., posėdžio metu nepalaikė tvarkos, nedraudė prokurorui komentuoti jo (ieÅ¡kovo) užduodamus klausimus ir kt.

Taip pat posėdžio metu teisėjas, ieÅ¡kovo nuomone, vieÅ¡ai pasisakė dėl bylos baigties teigdamas, kad ieÅ¡kovas po nuosprendžio priėmimo galės raÅ¡ydamas apeliacinį skundÄ pasisakyti dėl kiekvieno klausimo. IeÅ¡kovo nuomone neteisėta yra teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis, kuria nuspręsta bylÄ nagrinėti nevieÅ¡ame posėdyje, be to teismas nepagrįstai atmetė ieÅ¡kovo praÅ¡ymÄ nutraukti baudžiamÄ jÄ bylÄ , kurioje net ir pats ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas neteisėtai.

Pažymi, kad byloje nevyko du posėdžiai o teisėjas nepareikalavo iÅ¡ proceso dalyvių dokumentų pagrindžiančių negalėjimo dalyvauti posėdžiuose priežastis. Teismas yra Å¡aliÅ¡kas nukentėjusiosios naudai, neleido ieÅ¡kovui susipažinti su S. J. asmens sveikatos istorijomis. Be to, teismas nepagrįstai klausė S. J. pateiktų įrašų, po ko nepagrįstai skyrė teismo kompleksinę ekspertizę ir padarė pertraukÄ iki jos atlikimo. IeÅ¡kovas pažymi, kad dėl bylÄ nagrinėjančio teisėjo R.

Adamonio yra padavęs eilę skundų Teisėjų tarybai, Vilniaus apygardos teismo pirmininkui, Teisėjų drausmės komisijai, o taip pat vienuolika kartų skundė R. Adamonio nutartis. IeÅ¡kovas pažymi, kad apeliacinius skundus nagrinėję Vilniaus apygardos teismo teisėjai, atmesdami juos iÅ¡ esmės atsisakė patikrinti teisėjo R. Adamonio nutarčių teisėtumÄ ir pagrįstumÄ . Dėl bylos nagrinėjimo Ukmergės apylinkės teisme, pastebi, kad ieÅ¡kovui tenka įrodinėjimo pareiga ir jis turi pagrįsti savo teiginius.

Tuo tarpu jis savo teiginiams pagrįsti pateikė vienintelį dokumentÄ â€“ Ukmergės rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nutartį, kuria buvo paskirta kompleksinė fonoskopinė – informacinių technologijų ekspertizė. Baudžiamojoje byloje ieÅ¡kovas teikė skundus iÅ¡ esmės dėl visų patikslintame ieÅ¡kinyje nurodytų teismo veiksmų ar sprendimų ir, kaip pats pažymi, visi jo teikti skundai buvo atmesti. Tokioje situacijoje, t. y. nesant jokių faktinių duomenų (iÅ¡skyrus patikslinto ieÅ¡kinio teiginius) ir esant duomenimis, kad visi ieÅ¡kovo skundai atmesti, vien dėl Å¡ių aplinkybių ieÅ¡kinys Å¡ioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Kartu pastebi, kad ieškovo skundas dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nutarties (vienintelio ieškovo pateikto dokumento), Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartimi buvo atmestas. Šioje nutartyje teismas iš esmės pasisakė dėl nukentėjusiosios teisių įrašinėti pokalbius, o taip pat apie tai, kad dėl jų patikimumo pasisakys teismas priimdamas nuosprendį. Kartu teismas konstatavo, jog tai, kad skundžiamojoje nutartyje nurodė visus reikiamus mobiliojo ryšio telefono parametrus, priešingai nei ikiteisminio tyrimo metu surašytame šio telefono apžiūros protokole, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad ekspertizei pateikiamas telefonas yra suklastotas ar apskritai neegzistuojantis.

Pirmosios instancijos teismas skirdamas ekspertizę tinkamai taikė BPK nuostatas, o teismo siekio objektyviai iÅ¡tirti visas bylos aplinkybes negalima laikyti siekiu vilkinti baudžiamosios bylos nagrinėjimÄ . Mėgindamas pagrįsti patirtÄ Å¾alÄ ieÅ¡kovas papildomai nurodo, jog dėl baudžiamojo persekiojimo jo pradėjo vengti pilnametis sÅ«nus A. Å ., kuris, bijodamas patirti panaÅ¡ias represijas, privalo nuomotis bÅ«stÄ , kadangi iÅ¡sikraustė iÅ¡ savo deklaruotos gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini) Dėl Å¡ių aplinkybių teigia, jog ieÅ¡kovas pateikia tik savo subjektyviÄ nuomonę, tačiau dokumentų, ar netgi savo minėto sÅ«naus pozicijos Å¡iuo klausimu, t. y. dėl jų tarpusavio santykių pateikta nėra, be to ieÅ¡kovas net nepraÅ¡o jo apklausti, kad bÅ«tų paliudytos patikslintame ieÅ¡kinyje nurodomos aplinkybės. Kartu pastebi, kad, pasak ieÅ¡kovo, jo sÅ«nus A.

Å . yra pilnametis, todėl pastarojo turimos iÅ¡laidos susijusios su bÅ«sto nuoma nėra ir negali bÅ«ti vertinamos kaip turinčios kokiÄ nors sÄ sajÄ su Å¡ia civiline byla, o tuo labiau – vertinamos kaip neturtinė ieÅ¡kovo žala. Taip pat ieÅ¡kovas nurodo, kad dėl baudžiamosios bylos neteisėto procesinio delsimo, asmeninio gyvenimo pavieÅ¡inimo jo buvusi žmona K. M. pradėjo riboti jo bendravimÄ su dukra K. Å ., o 2017 m. vasarÄ bendravimas su dukra buvo nutrauktas, jis buvo informuotas, kad 2017-09-16 deklaruotas jo dukros iÅ¡vykimas į RusijÄ .

Dukros motina apie tai jam nepranešė ir ieÅ¡kovas teigia, kad buvusi žmona nusprendė nutraukti su juo bet kokius santykius. Dėl tokio iÅ¡siskyrimo jis su dukra iÅ¡gyvena dvasinę tragedijÄ . IeÅ¡kovas Å¡ių savo teiginių iÅ¡ esmės nepagrindžia – aiÅ¡kių priežasčių dėl kurių nutrÅ«ko jo santykiai su buvusia žmona bei dukra K. Å . nėra pateikta, to ryÅ¡ys su baudžiamÄ ja byla yra visiÅ¡kai neaiÅ¡kus. IÅ¡ pateikto Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos raÅ¡to apie jokį buvusios žmonos ir dukros iÅ¡vykimo ryšį su baudžiamÄ ja byla spręsti negalima.

Be to, analogiÅ¡kai kaip ir dėl ryÅ¡ių su kitais savo artimaisiais nutrÅ«kimo. IeÅ¡kovas jų pozicijos nagrinėjamu klausimu nepateikė ir jų apklausti nepraÅ¡o. Kita vertus, baudžiamojoje byloje yra duomenų apie tai, kad ieÅ¡kovas savo dukros nelankė, jai alimentų nemokėjo (įsiskolinimas apie 12 000,00 Eur), taip pat naudojo smurtÄ buvusios žmonos vyro atžvilgiu. Tokiomis aplinkybėmis santykių su dukra nutrÅ«kimÄ sieti su aktualia baudžiamÄ ja byla visiÅ¡kai nepagrįsta. Dėl Å¡ių priežasčių tvirtina, kad ieÅ¡kovas neįrodė nei pačios žalos fakto, nei priežastinio ryÅ¡io.

Taip pat ieÅ¡kovas visiÅ¡kai nepagrindė ir to, kodėl praÅ¡o atlyginti 200 000,00 Eur ir kodėl Å¡i suma taip ženkliai padidėjo. Kadangi ieÅ¡kovas neįrodė nė vienos iÅ¡ bÅ«tinų valstybės civilinei atsakomybei CK 6.271, 6.272 straipsnių pagrindu sÄ lygų – nei neteisėtų veiksmų, nei žalos, nei priežastinio ryÅ¡io, jo ieÅ¡kinys atmestinas kaip neįrodytas. Teismo praÅ¡o ieÅ¡kovo Z. Å . ieÅ¡kinį atmesti.AtsakovÄ atstovaujanti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimuose į ieÅ¡kinį bei patikslintÄ ieÅ¡kinį nurodo, kad ieÅ¡kovo Z.

Å . ieÅ¡kiniu nesutinka ir praÅ¡o jį atmesti. Dėl civilinės atsakomybės, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų. Pagal CK 6.273 straipsnio 1 dalį nuostatas bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalÄ privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Tuo pagrindu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1054 „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ 3.22.2 papunktyje nustatyta, kad Teisingumo ministerija valstybei atstovauja bylose dėl žalos, atsiradusios dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo.

Valstybės pareiga atlyginti žalÄ , padarytÄ teisėsaugos institucijų pareigÅ«nų veiksmais baudžiamojo proceso srityje, įtvirtinta CK 6.272 straipsnio 1 dalyje. Tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nų, prokuratÅ«ros pareigÅ«nų ir teismo kaltės. Tai reiÅ¡kia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sÄ lygų: neteisėtų pareigÅ«nų veiksmų (neteisėto neveikimo), Å¡iais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryÅ¡io (žr., pvz., LAT2009 m. vasario 4 d. nutartį civilinėje byloje M.

T. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje A. S. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-219/2010; kt.). IeÅ¡kovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rÅ«Å¡ies žalÄ , neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigÅ«nai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris bÅ«tinÄ sias Å¡ios civilinės atsakomybės rÅ«Å¡ies sÄ lygas, o neįrodžius bent vienos iÅ¡ jų, žalos atlyginimas negalimas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra iÅ¡aiÅ¡kinta, kad, siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus, turi bÅ«ti įrodyta ir pripažinta, jog ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nai, prokurorai ar teismas padarė klaidÄ , turėjusiÄ esminę ir lemiamÄ reikÅ¡mę ieÅ¡kovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Teismas, spręsdamas dėl pareikÅ¡to tokio pobÅ«džio ieÅ¡kinio, vadovaudamasis CPK 176-185 straipsniais, iÅ¡tiria įrodymus bei juos vertina kompleksiÅ¡kai, atsižvelgdamas į jų reikÅ¡mę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais (žr., pvz., LAT 2012 m. sausio 24 d. nutartį civilinėje byloje E. B. v.

Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-2/2012; LAT 2014 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje A. G. ir kt. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-4/2014; kt.). Pažymi, kad ieÅ¡kovas aktyviai naudojosi savo teise skųsti ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nų, prokuroro ir teismų sprendimus (veiksmus, neveikimÄ ). Procesinių veiksmų teisėtumas ir pagrįstumas ne kartÄ buvo tikrinamas instancine tvarka, baudžiamojo proceso teisės pažeidimų ir neteisėtų veiksmų Å¡ioje byloje nekonstatuota, todėl valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pagrindo taip pat nėra.

Teismai, skirdami kardomÄ jÄ priemonę – suėmimÄ , aiÅ¡kiai ir iÅ¡samiai nurodydavo sprendimo motyvus. Pvz., Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 3 d. nutartyje skirdamas ieÅ¡kovui kardomÄ jÄ priemonę – suėmimÄ nurodė, kad nepaisant to, jog ieÅ¡kovui buvo paskirta kardomoji priemonė – raÅ¡ytinis pasižadėjimas neiÅ¡vykti ir nepasiÅ¡alinti iÅ¡ savo gyvenamosios vietos be prokuroro ir teismo leidimo, be to, ieÅ¡kovas 2014-05-05 raÅ¡ytiniu pareiÅ¡kimu pasižadėjo pirmu kvietimu atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nus, nuo 2014 m. liepos mėnesio iki 2014 m. gruodžio mėnesio ikiteisminio tyrimo metu buvo kilę sunkumų surasti ieÅ¡kovÄ : ieÅ¡kovas neatvykdavo į apklausas, neatsiimdavo jam siunčiamų Å¡aukimų, neatsakydavo į telefoninius skambučius, buvo kilę sunkumų įteikti Å¡aukimus ieÅ¡kovui jo gyvenamojoje vietoje, kur jis atsisakė bendrauti su pareigÅ«nais.

Teismas taip pat konstatavo, kad ieÅ¡kovas savo gyvenamojoje vietoje negyvena, nes ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nų priimti sprendimai atvesdinti ieÅ¡kovÄ nebuvo įvykdyti, tačiau ieÅ¡kovas nuolat ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nams, prokurorams ir teismams teikė ir siuntė praÅ¡ymus bei skundus iÅ¡ kitų Lietuvos miestų. Teismo nuomone, ieÅ¡kovas įtariamas tyčinių apysunkio ir kelių nesunkių nusikalstamų veikų, kurių objektas yra asmens gyvybė, sveikata, garbė, orumas, turtas padarymu, įskaitant ir grasinimais padaryti sunkias ir labai sunkias nusikalstamas veikas.

Didžioji dalis nusikalstamų veikų galimai padaryta mažamečio akivaizdoje paties ieÅ¡kovo, nukentėjusiosios ir vaiko gyvenamoje vietoje, jų padarymo sistemingumas, pobÅ«dis, turinys ir galimos pasekmės sudaro didelę tikimybę, kad tokios veikos gali bÅ«ti daromos pakartotinai. IÅ¡ esmės tokie patys motyvai nurodyti ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartyje, kuria ieÅ¡kovui pratęsta kardomoji priemonė – suėmimas 1 mėnesio terminui. Teismas, skirdamas atitinkamÄ kardomÄ jÄ priemonę, atsižvelgia į visas tuo metu reikÅ¡mingas aplinkybes.

Jos gali bÅ«ti kitokios, pasikeitusios, todėl ieÅ¡kovo argumentas, kad skirti griežtesnę kardomÄ jÄ priemonę nebuvo pagrindo, nėra teisiÅ¡kai pagristas. Teismas konstatavo, kad įvertinus aplinkybių visumÄ , bÅ«tina skirti griežtesnę kardomÄ jÄ priemonę – suėmimÄ , kadangi aplinkybės pasikeitė ir bÅ«tent tokia kardomoji priemonė tuo metu buvo bÅ«tina. IeÅ¡kovas nurodo, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartis buvo panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartimi, tačiau ieÅ¡kovas nepateikė Å¡ios nutarties kopijos.

Atsižvelgiant į tai, Teisingumo ministerija Å¡iuo aspektu negali pareikÅ¡ti detalesnių atsikirtimų. Kartu pažymi, kad prokuroras ar teismas turi teisę pakeisti kardomÄ jÄ priemonę kita arba jos visai neskirti (nepratęsti, nutraukti), jei iÅ¡nyko aplinkybes ir pagrindas jos taikymui. Tai priklauso nuo bylos aplinkybių, todėl kardomosios priemonės pakeitimas kita kardomÄ jÄ priemone savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad kardomoji priemonė buvo paskirta neteisėtai. IeÅ¡kovas nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 4 d. nutartyje formaliai konstatavo, jog bylos apimtis yra didelė – 8 tomai.

Atkreipia dėmesį į tai, kad teismas Å¡ioje nutartyje taip pat pasisakė, jog be didelės bylos apimties buvo ir kitų aplinkybių, kurios lėmė, jog ikiteisminis tyrimas bÅ«tų pratęstas (pvz., ikiteisminio tyrimo medžiaga nuolat buvo siunčiama teismams, todėl prokuroras neturėjo galimybių užbaigti ikiteisminio tyrimo iki 2015-10-21). Dėl baudžiamojo proceso trukmės. IeÅ¡kovas nurodo, kad ikiteisminis tyrimas truko pernelyg ilgai, buvo pažeista jo teisė j teisingÄ ir neuždelstÄ teismo procesÄ .

BPK 2 straipsnis nustato, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nas kiekvienu atveju, kai paaiÅ¡kėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetencijÄ imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausiÄ laikÄ bÅ«tų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Pagal BPK 176 straipsnio 1 dalies 2 punktÄ dėl nesunkių, apysunkių ir neatsargių nusikaltimų ikiteisminis tyrimas turi bÅ«ti atliktas ne ilgiau kaip per Å¡eÅ¡is mėnesius. Tačiau dėl bylos sudėtingumo, didelės apimties ar kitų svarbių aplinkybių Å¡io straipsnio 1 dalyje numatytus terminus ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio prokuroro praÅ¡ymu gali pratęsti aukÅ¡tesnysis prokuroras rezoliucija.

Remiantis BPK 215 straipsnio 1 dalimi, jei per Å¡eÅ¡is mėnesius po pirmosios įtariamojo apklausos ikiteisminis tyrimas nebaigiamas, įtariamasis, jo atstovas ar gynėjas gali paduoti skundÄ ikiteisminio tyrimo teisėjui dėl ikiteisminio tyrimo vilkinimo. Per ikiteisminio tyrimo teisėjo nustatytÄ terminÄ prokuroras privalo užbaigti ikiteisminį tyrimÄ ir suraÅ¡yti kaltinamÄ jį aktÄ arba suraÅ¡yti nutarimÄ dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo. Prokuroras gali kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėjÄ , praÅ¡ydamas pratęsti ikiteisminiam tyrimui užbaigti nustatytÄ terminÄ (BPK 215 straipsnio 5 dalis).

IÅ¡ pateiktos medžiagos matyti, kad teismai priėmė sprendimus pratęsti ikiteisminiam tyrimui užbaigti nustatytÄ terminÄ . Å ie sprendimai buvo motyvuoti ir pagrįsti, be to, teismai nurodydavo, kad ikiteisminis tyrimas užsitęsė daugiausia dėl paties ieÅ¡kovo kaltės. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. liepos 21 d. nutartyje konstatavo, kad ieÅ¡kovas „nuolat teikia skundus ir praÅ¡ymus ikiteisminio tyrimo institucijoms ir teismams, skundžia ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nų veiksmus, teikia praÅ¡ymus dėl jų nuÅ¡alinimo, taigi nors įstatymas suteikia įtariamajam teisę apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nų sprendinius, tačiau tuo pačiu pažymėtina, jog Å¡ios aplinkybės taip pat iÅ¡ dalies turėjo įtakos ikiteisminio tyrimo trukmei, kadangi dėl skundų nagrinėjimo ikiteisminio tyrimo medžiaga turėdavo bÅ«ti pateikta ikiteisminio tyrimo teisėjams, apeliacinės instancijos teismui ir Å¡iuo atveju objektyviai lemia ilgesnę ikiteisminio tyrimo trukmę“.

Be to, teismas nurodė, kad ieÅ¡kovas sistemingai ir per trumpÄ laikÄ padarė ne vienÄ nusikalstamÄ veikÄ , ikiteisminio tyrimo medžiaga yra labai didelės apimties (ji sudaro 10 tomų), Ä®tariamasis vengė atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nus, dėl ko buvo priimtas nutarimas įtariamÄ jį atvesdinti, vėliau buvo paskelbta įtariamojo paieÅ¡ka. Visos Å¡ios aplinkybės leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovas dėl užsitęsusio ikiteisminio tyrimo didele dalimi yra kaltas pats. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutartimi terminas ikiteisminiam tyrimui buvo pratęstas.

Teismas nurodė, kad po Vilniaus rajono apylinkės teismo priimtos 2015 m. liepos 21 d. nutarties ikiteisminio tyrimo medžiaga dėl skundų nagrinėjimo buvo Vilniaus rajono apylinkės teisme, o nuo 2015-08-12 Vilniaus apygardos teisme. IÅ¡nagrinėjus skundus byla prokuratÅ«roje gauta tik 2015-10-08, todėl terminas užbaigti ikiteisminį tyrimÄ buvo beveik pasibaigęs. Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, įstatymo nustatyta tvarka nebuvo nustatytas procesinių veiksmų neteisėtumas. Dėl Å¡ių aplinkybių negalima teigti, kad ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nai, prokurorai ar teismas pažeidė BPK normų reikalavimus.

Dėl ieÅ¡kovo pozicijos, kad vykdant ikiteisminį tyrimÄ galimai buvo pažeista Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija). IeÅ¡kovas nurodo, kad nagrinėjant ieÅ¡kovo skundus dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutarties skirti suėmimÄ ir dėl 2014 m. gruodžio 16 d. nutarties pratęsti suėmimo terminÄ ieÅ¡kovui Vilniaus apygardos teisme atstovavo jo advokatas, bet pats ieÅ¡kovas nedalyvavo. Pažymi, kad Konvencijoje nustatyta, jog kiekvienam žmogui garantuojama teisė gintis pačiam ar per jo gynėjÄ (Konvencijos 6 straipsnio 3 dalis).

Tai, kad ieÅ¡kovÄ atstovavo advokatas, o pats ieÅ¡kovas teismo posėdžiuose nedalyvavo, nelaikytina Konvencijos pažeidimu. Dėl galimo ikiteisminio tyrimo vilkinimo pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, atsižvelgiant į EŽTT jurisprudencijÄ , laikomasi nuostatos, kad proceso delsimu gali bÅ«ti pripažintas toks laikotarpis, kuriuo neatliekami jokie procesiniai veiksmai arba tam tikrų veiksmų atlikimo trukmė laikytina per ilga (žr., pvz., LAT 2015 m. lapkričio 13 d, nutartį civilinėje byloje A.

Å . v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-572-969/2015; kt.). Lietuvos Respublikos teismai nekonstatavo, kad ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nai ar prokurorai vilkintų ikiteisminį tyrimÄ ar nebÅ«tų atliekami proceso veiksmai. PrieÅ¡ingai, ieÅ¡kovas savo elgesiu ir veiksmais (pvz., dažnai keisdamas gyvenamÄ jÄ vietÄ , neatsiliepdamas į pareigÅ«nų telefonų skambučius, vengdamas atvykti į apklausÄ ir kt.) sudarė prielaidas užtęsti ikiteisminį tyrimÄ . Dėl prokuroro 2015 m. sausio 15 d. nutarimo skirti kardomÄ jÄ priemonę – raÅ¡ytinį pasižadėjimÄ neiÅ¡vykti iÅ¡ gyvenamosios vietos, adresu (duomenys neskelbtini), pažymi, kad tokį gyvenamosios vietos adresÄ ieÅ¡kovas patvirtino savo paraÅ¡u.

Prokuroras R. K. 2015-12-10 patenkino ieÅ¡kovo praÅ¡ymÄ ir pakeitė gyvenamosios vietos adresÄ iÅ¡ (duomenys neskelbtini), į (duomenys neskelbtini) Kaip jau buvo minėta, ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nai dažnai nerasdavo ieÅ¡kovo jo nurodytu gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), todėl daro iÅ¡vadÄ , kad prokurorė kardomÄ jÄ priemonę – raÅ¡ytinį pasižadėjimÄ neiÅ¡vykti skyrė vadovaudamasi tuo metu ieÅ¡kovo nurodyta gyvenamÄ ja vieta. IeÅ¡kovas nurodo, kad Ukmergės rajono apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartimi paliko galioti kardomÄ jÄ priemonę – pasižadėjimÄ neiÅ¡vykti, tačiau pakeitė ieÅ¡kovo gyvenamosios vietos adresÄ Ä¯ (duomenys neskelbtini).

Teisingumo ministerijos nuomone, teismas įvertino aplinkybę, kad ieÅ¡kovas dažnai keičia gyvenamÄ jÄ vietÄ ir kardomÄ jÄ priemonę – pasižadėjimÄ neiÅ¡vykti paskyrė atsižvelgdamas į ieÅ¡kovo tuo metu faktinę gyvenamÄ jÄ vietÄ . Dėl turtinės ir neturtinės žalos, grindžiamos neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigÅ«nų veiksmais baudžiamojo proceso metu, atlyginimo. IeÅ¡kovas nurodo, kad dėl neteisėto suėmimo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo patyrė 200 000,00 Eur neturtinę žalÄ .

Kiekvienas asmuo turi teisę savarankiÅ¡kai įvertinti ir konstatuoti patirtÄ neturtinę žalÄ , tačiau vertinant tokio dydžio sumÄ , daro prielaidÄ , kad ieÅ¡kovas galimai piktnaudžiauja procesu, reikalaudamas akivaizdžiai neproporcingos neturtinės žalos atlyginimo. Be to, ieÅ¡kovas nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjas S. L., priimdamas 2015 m. sausio 12 d. nutartį, kuria buvo atmestas ieÅ¡kovo skundas dėl žemesnės instancijos teismo nutarties pratęsti kardomÄ jÄ priemonę – suėmimÄ , padarė klaidingÄ iÅ¡vadÄ dėl ieÅ¡kovo ryÅ¡ių su užsienio valstybėmis ir tvirtų socialinių ryÅ¡ių su Lietuva nebuvimu.

Atkreipia dėmesį į tai, kad teisėjas, spręsdamas dėl ieÅ¡kovo skundo pagrįstumo, rėmėsi ne tik prokuroro, bet ir paties ieÅ¡kovo pateikta informacija, t. y. teisėjas vertino faktų, aplinkybių ir įrodymų visumÄ , reikalingÄ teisingam sprendimo priėmimui. Teisėjas neprivalo pateiktus faktus, įrodymus, dokumentus ir kitÄ informacijÄ vertinti iÅ¡imtinai tik taip, kaip nori ieÅ¡kovas. Nesuprantami ieÅ¡kovo teiginiai, kad „prokuratÅ«ra ir teismai nepateikė jokių duomenų apie ieÅ¡kovo turimas lėšas Lietuvos ir užsienio Å¡alių bankuose, nepateikė duomenų, kad ieÅ¡kovas pirko didelę sumÄ užsienio valiutos arba kad ieÅ¡kovas siekė parduoti savo nekilnojamÄ jį turtÄ , kurio, be kita ko, neįmanoma greitai parduoti, nes turtas įkeistas ir areÅ¡tuotas“.

Prokuroras neturi galimybių surinkti tokio didelio masto informacijos apie kiekvienÄ asmenį, kuriam praÅ¡oma skirti kardomÄ jÄ priemonę. InformacijÄ , kuri yra naudinga ieÅ¡kovui, jis turi surinkti ir teismui pateikti pats, jeigu mano, kad Å¡i informacija yra reikÅ¡minga teisingam teismo sprendimo priėmimui. Å iuo atveju ieÅ¡kovas kiÅ¡asi į prokuroro ir teismo veiklÄ , nurodinėdamas, kokiÄ informacijÄ turėjo pateikti prokuroras ar kokiÄ informacijÄ turėjo gauti teismas. Dėl ieÅ¡kovo nedalyvavimo teismo posėdyje, kuriame buvo sprendžiamas kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo klausimas, visiÅ¡kai sutinka su Lietuvos Respublikos generalinės prokuratÅ«ros 2016-12-08 atsiliepime iÅ¡dėstyta pozicija, kad ieÅ¡kovo interesus atstovavo paskirtas advokatas.

BPK nenustatyta pareiga teisėjui, sprendžiant klausimÄ dėl suėmimo, bÅ«tinai kviesti ir suimtÄ jį ar asmenį, kuriam gresia suėmimas. IeÅ¡kovas patikslintame ieÅ¡kinyje nurodo, jo nuomone, baudžiamÄ jÄ bylÄ , kurioje ieÅ¡kovas yra kaltinamasis, nagrinėjančio teisėjo Rinaldo Adamonio daromus pažeidimus (teisėjo Å¡aliÅ¡kumas, nepagarba, daromi proceso pažeidimai ir kt.). IeÅ¡kovas nurodo, kad, jo nuomone, dėl Å¡io teisėjo daromų pažeidimų, jis padavė 8 skundus Teisėjų tarybai, 6 skundus – Vilniaus apygardos teismo pirmininkui, 3 skundus – Teisėjų etikos ir drausmės komisijai, 11 kartų buvo paduodami skundai dėl teisėjo nutarčių aukÅ¡tesnės instancijos teismui.

IeÅ¡kovas nepateikė duomenų, kad pagal jo skundus bÅ«tų konstatuoti minėto teisėjo veiksmų ar sprendimų neteisėtumas. Taigi Vilniaus miesto apylinkės teismui pateikiamas dar vienas ieÅ¡kovo skundas dėl teisėjo Rinaldo Adamonio, nors nei vienas kompetentingas subjektas nenustatė Å¡io teisėjų padarytų pažeidimų. Mano, kad toks didelis ieÅ¡kovo pateikiamų skundų skaičius rodo jo piktnaudžiavimÄ procesu. IÅ¡ ieÅ¡kovo pateikto ieÅ¡kinio ir patikslinto ieÅ¡kinio daro iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovas skundžiasi turbÅ«t visais ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nų, prokurorų ir teisėjų, kurie atliko bet kuriuos procesinius veiksmus ieÅ¡kovo byloje, veiksmais ir sprendimais.

Be to, dauguma ieÅ¡kovo skundų jau buvo nagrinėti teismuose, todėl ieÅ¡kovas tuos pačius skundus Vilniaus miesto apylinkės teismui teikia pakartotinai. Atsižvelgiant į aukščiau iÅ¡dėstytÄ , ieÅ¡kovo patikslintÄ ieÅ¡kinį Lietuvos valstybei dėl neturtinės žalos atlyginimo praÅ¡o atmesti kaip nepagrįstÄ .Teismo posėdžio metu ieÅ¡kovas patikslinto ieÅ¡kinio reikalavimus palaikė, prašė ieÅ¡kinį tenkinti ieÅ¡kinyje iÅ¡dėstytais motyvais. Papildomai nurodė, kad dėl baudžiamojo persekiojimo nori emigruoti į Å vedijÄ , jam reikia pradėti naujÄ gyvenimÄ , todėl socializacijai naujoje Å¡alyje jam bÅ«tina tokia didelė piniginių lėšų sumÄ .

Be to, bendravimas su vaikais ir giminaičiais, gyvenant užsienyje, taip pat pareikalaus didelių iÅ¡laidų. AtsakovÄ Lietuvos RespublikÄ atstovaujantis Lietuvos Respublikos generalinės prokuratÅ«ros atstovas prokuroras G. N. teismo posėdžio metu prašė ieÅ¡kinį atmesti kaip neįrodytÄ bei visiÅ¡kai nepagrįstÄ . IÅ¡ esmės pakartojo procesiniuose dokumentuose iÅ¡dėstytÄ pozicijÄ bei argumentus.IeÅ¡kinys atmestinas. Å alių paaiÅ¡kinimais ir raÅ¡ytiniais įrodymais nustatyta, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rÅ«muose yra nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-7-517/2018 (teisminio proceso Nr. 1-57-1-00699-2014-5), kurioje Z.

Å . kaltinamas galimai padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, 145 straipsnio 2 dalyje. IeÅ¡kovo teigimu, baudžiamojo persekiojimo metu (ikiteisminio tyrimo Nr. 57-1-699-14) tiek ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nai, tiek teisėjai, nagrinėję jo pareiÅ¡kimus, skundus, padarė pažeidimų – jo atžvilgiu nepagrįstai buvo skirta ir pratęsta kardomoji priemonė – suėmimas (šį suėmimo neteisėtumÄ konstatavo Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 18 d. nutartimi); nagrinėjant jo skundus dėl suėmimo paskyrimo ir pratęsimo jis nebuvo kviečiamas; proceso metu buvo laikotarpių, kurie laikytini proceso delsimu; jam esant suėmime (2014-12-16 – 2015-01-16) su juo nebuvo atliekami jokie tyrimo veiksmai (tik skirta, bet neatlikta ambulatorinė teismo psichiatrinė ekspertizė); nebuvo atliekami jokie tyrimo veiksmai ir po jo paleidimo į laisvę 2015-01-22 iki 2015-03-04; nebuvo atliekami jokie veiksmai nuo 2015-10-08 (bylÄ gavus prokuratÅ«roje po skundo nagrinėjimo) iki 2015-10-21 (teismo nustatyto terminio užbaigti ikiteisminį tyrimÄ pabaigos), o taip pat ir nuo 2015-10-21 iki 2015-11-12 (teismo nutarties pratęsti ikiteisminio tyrimo terminÄ ); ikiteisminio tyrimo teisėjui 2015 m. liepos 21 d. nutartimi nustačius terminÄ , per kurį ikiteisminis tyrimas turėjo bÅ«ti užbaigtas (2015-10-21), ikiteisminis tyrimas nevyko, buvo siekiama pritaikyti perteklines kardomÄ sias priemones (įpareigojimÄ gyventi skyrium) bei skirti stacionariÄ ekspertizę; baudžiamasis procesas, jo atžvilgiu trunkantis jau 30 mėnesių, yra vilkinamas ne dėl ieÅ¡kovo teikiamų praÅ¡ymų ir skundų nagrinėjimo įvairiose institucijose, bet dėl nukentėjusiosios praÅ¡ymų ir ikiteisminį tyrimÄ organizuojančių bei jį atliekančių subjektų procesinių veiksmų atlikimo – nuo kaltinamojo akto jam įteikimo (2016-01-22) iki pirmo teismo posėdžio (2016-09-09) praėjo nepateisinamai daug laiko;

Vilniaus rajono apylinkės teismas nepagrįstai 2015 m. lapkričio 12 d. nutartimi pratęsė ikiteisminio tyrimo terminÄ , kuris buvo pasibaigęs 2015-10-21; raÅ¡ytinis pasižadėjimas neiÅ¡vykti, įpareigojant jį nesilaikyti (duomenys neskelbtini), praktiÅ¡kai reiÅ¡kė jo iÅ¡keldinimÄ iÅ¡ jam priklausančios nuolatinės gyvenamosios vietos.Taigi, Vilniaus rajono apylinkės teismas, nustatęs, jog yra BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nustatyti pagrindai, 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi ieÅ¡kovui Z.

Å . paskyrė kardomÄ jÄ priemonę – suėmimÄ 14 dienų terminui iki 2014-12-17. Å i kardomoji priemonė Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartimi pratęsta iki 2015-01-16. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 13 d. nutartimi nutarė Z. Å . pratęsti kardomÄ jÄ priemonę – suėmimÄ penkioms dienoms, terminÄ skaičiuojant nuo 2015-01-17. Visas Å¡ias Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartis ieÅ¡kovas Z. Å . apskundė Vilniaus apygardos teismui, kuris 2015 m. vasario 18 d. nutartimi patenkino 2015-02-01 Z.

Å . skundÄ ir panaikino Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartimi suėmimo terminas Z. Å . buvo pratęstas faktiÅ¡kai jau nesant tam BPK 122 straipsnyje numatytų pagrindų, t. y. neteisėtai. Teismas pažymėjo, kad vien tik siekimas užtikrinti tinkamÄ Ä¯tariamajam paskirtos ambulatorinės psichiatrinės – psichologinės ekspertizės atlikimÄ , nepriskirtinas prie griežčiausios kardomosios priemonės paskyrimo (pratęsimo) pagrindų.Nagrinėjamoje byloje ieÅ¡kovas tvirtina, kad valdžios institucijos baudžiamojo persekiojimo metu elgėsi neatidžiai ir nerÅ«pestingai, pažeidė Konvencijoje, Konstitucijoje ir BPK įtvirtintÄ nesikiÅ¡imo į asmeninį gyvenimÄ , bÅ«sto neliečiamybės ir asmens nuosavybės neliečiamumo principus, taip pat teisę gyventi savo namuose, bendrauti su vaikais, taip pat teigia, kad Å¡iuo atveju atsakovo neteisėti veiksmai yra įrodyti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartimi, todėl tarp tokių valstybės valdžios institucijų veiksmų ir atsiradusios žalos ieÅ¡kovui yra priežastinis ryÅ¡ys civilinei atsakomybei atsirasti, nes ieÅ¡kovui buvo sukeltas pažeminimas, stresas, sunkiai pakeliami dvasiniai iÅ¡gyvenimai, kančios, nepatogumai, sukrėtimas ir atskirtis – su juo nutraukė bendravimÄ sesuo, motina, draugai.AtsakovÄ atstovaujančių Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratÅ«ros tvirtinimu, ieÅ¡kovas nepagrindė ir neįrodė neteisėtų veiksmų kaip bÅ«tinos valstybės civilinės atsakomybės tiek CK 6.271 ir 6.272 straipsnių prasme sÄ lygos, tiek ir tai, kad organizuojant ir vykdant jo baudžiamÄ jį persekiojimÄ buvo pažeista pareiga elgtis atidžiai ir rÅ«pestingai.

IeÅ¡kovas taip pat nepagrindė neturtinės žalos, visiÅ¡kai nemotyvavo praÅ¡omos žalos dydžio ir neįrodė priežastinio ryÅ¡io tarp jo nurodomų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.Pažymėtina, kad pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principÄ teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo Å¡alių, o ne teismo pareiga; teismas nagrinėja ginÄÄ neperžengdamas ginčo Å¡alių nustatytų ribų. Taigi teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikÅ¡to ieÅ¡kinio dalykÄ ir faktinį pagrindÄ , taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes.

CPK 135 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje ieÅ¡kinio turinio reikalavimus, be kita ko, nustatyta, kad ieÅ¡kinyje turi bÅ«ti nurodoma: aplinkybės, kuriomis ieÅ¡kovas grindžia savo reikalavimÄ (faktinis ieÅ¡kinio pagrindas), ir ieÅ¡kovo reikalavimas (ieÅ¡kinio dalykas), o teismas byloje esančius įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

Ä®vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikÅ¡mingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvienÄ Ä¯rodymÄ atskirai ir kartu įrodymų visetÄ . Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimÄ ar nebuvimÄ , kai tokiai iÅ¡vadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Ä®rodymų pakankamumas byloje reiÅ¡kia, kad jie tarpusavyje neprieÅ¡tarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; etc.).Nagrinėjamoje byloje taip pat aktualu paminėti, kad civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena Å¡alis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalÄ ), o kita Å¡alis privalo atlyginti nuostolius (žalÄ ) (CK 6.245 straipsnio 1 dalis).

Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalies ir 6.263 straipsnio nuostatas, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobÅ«džio pareigÄ elgtis atidžiai ir rÅ«pestingai. Neteisėtais veiksmais gali bÅ«ti pakenkiami ir neturtiniai asmens interesai, kuriuos taip pat saugo ir gina teisė (CK 1 straipsnio 1 dalis). Neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai iÅ¡gyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiÅ¡ko žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali bÅ«ti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi bÅ«ti siekiama, kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtÄ dvasinę ir fizinę skriaudÄ . Civilinis kodeksas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus.

Taigi, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, Å¡iÄ Å¾alÄ padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikÅ¡mės bylai aplinkybes, taip pat į sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo principas įpareigoja, kad asmeniui padaryta žala bÅ«tų atlyginta visiÅ¡kai, tačiau bÅ«tinai atsižvelgia ir į žalÄ padariusio asmens turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir kt.

Protingumo principas reiÅ¡kia, kad asmens veiksmus konkrečioje situacijoje bÅ«tina vertinti pagal apdairaus, rÅ«pestingo, atidaus, t. y. racionalaus, protingo, asmens (bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etalonÄ (CK 1.5 straipsnis). CK 6.272 straipsnis reglamentuoja specialųjį deliktinės civilinės atsakomybės atvejį – valstybės atsakomybę už žalÄ , atsiradusiÄ dėl ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų. Å io straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad žalÄ , atsiradusiÄ dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – areÅ¡to – paskyrimo, atlygina valstybė visiÅ¡kai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nų, prokuratÅ«ros pareigÅ«nų ir teismo kaltės. Aptariamoje teisės normoje expressis verbis (aiÅ¡kiais žodžiais, tiesiogiai) įtvirtinta, kad valstybė už pirmiau nurodytais neteisėtais proceso veiksmais padarytÄ Å¾alÄ atsako be kaltės. Vadinasi, valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį kilti yra pakankamos trys sÄ lygos: neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryÅ¡ys (CK 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniai;

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-124-403/2018). Taip aptariama materialiosios teisės norma yra aiškinama ir ankstesnėje kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2008; 2010 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010; 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2014; etc.).

Pagrindas taikyti valstybei deliktinę civilinę atsakomybę pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį egzistuoja, jeigu nustatomas pirmiau iÅ¡skirtų civilinės atsakomybės sÄ lygų visetas – bent vienos sÄ lygos, inter alia (be kita ko), neteisėtų veiksmų, kuri kartu yra ir pirminė atsakomybės taikymo sÄ lyga, nebuvimas eliminuoja civilinės atsakomybės taikymo galimybę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra iÅ¡skirti esminiai bendrieji kriterijai, pagal kuriuos turi bÅ«ti vertinamas ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nų, prokuroro, teisėjo ar teismo veiksmų teisėtumas sprendžiant dėl valstybės deliktinės civilinės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį.

Tokie kriterijai tiek, kiek pirmiau nurodytų procesinių veiksmų teisėtumas vertintinas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuojamų teisių apsaugos kontekste, yra išskirti ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi principinių nuostatų, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nesudaro pagrindo preziumuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti.

Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigÅ«nų veiksmus, kiekvienu atveju reikia iÅ¡siaiÅ¡kinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas, esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikalstamÄ veikÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003;2008 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2008; 2009 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009).

Kasacinis teismas taip pat yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad, jeigu bÅ«tų nustatyta, jog asmens baudžiamasis persekiojimas pradėtas, esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad asmuo padarė nusikalstamÄ veikÄ ir ikiteisminio tyrimo pradžios momentu nebuvo aplinkybių, nurodytų BPK 168 straipsnio 1 dalyje bei 3 straipsnio 1 dalyje, teismas turėtų aiÅ¡kintis, ar teisėtai taikytos kardomosios priemonės ir kitos procesinės prievartos priemonės, ar jų skyrimas atitiko bendrÄ sias Å¡ių priemonių skyrimo nuostatas.

Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl asmeniui paskirtos kardomosios ar kitokios procesinės prievartos priemonės teisėtumo, bÅ«tina, be kita ko, įvertinti jų skyrimo tikslÄ : skiriant Å¡ias priemones, asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, o siekiama užtikrinti įtariamojo dalyvavimÄ procese, netrukdomÄ ikiteisminio tyrimo atlikimÄ ir teisminį nagrinėjimÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010).

Procesinės prievartos priemonės baudžiamajame procese turi būti proporcingos siekiamiems proceso tikslams, pernelyg nesuvaržyti asmens (kaltinamojo) teisių, jei tam nėra objektyvaus būtinumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2012).Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad teisėsaugos institucijų procesinių veiksmų neteisėtumas gali būti konstatuotas įstatymų nustatyta tvarka, pavyzdžiui, nuosprendis, kuriuo asmuo neteisėtai nuteistas, yra panaikintas instancine tvarka dėl to, kad neteisėtas; iš esmės analogiškai spręstina dėl kitų procesinių veiksmų baudžiamajame procese teisėtumo.

Tačiau CK 6.272 straipsnio 1 dalies norma taikoma tiesiogiai. Tai reiÅ¡kia, kad civilinę bylÄ nagrinėjantis teismas priima sprendimÄ dėl Å¡ios normos pagrindu pareikÅ¡to reikalavimo nepriklausomai nuo to, ar įstatymo nustatyta tvarka buvo skundžiamas procesinis veiksmas, dėl kurio, ieÅ¡kovo teigimu, buvo padaryta žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2013). Valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ne tik dėl neteisėto teisėsaugos institucijų veikimo ar neteisėto neveikimo, bet ir tuo pagrindu, kad jų pareigÅ«nai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rÅ«pestingai (laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003;

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006). Pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga nacionalinėje teisėje įtvirtinta BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje, CK 6.263 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2007), tačiau ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė.

Å ia prasme siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi bÅ«ti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nai, prokurorai ar teismas padarė klaidÄ , turėjusiÄ esminę ir lemiamÄ reikÅ¡mę ieÅ¡kovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese (mutatis mutandis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012).Aukščiau jau pažymėta, kad Å¡ioje byloje keliamas ieÅ¡kovo suėmimo skyrimo ir jo pratęsimo įtariant ieÅ¡kovÄ padarius nusikalstamÄ veikÄ teisėtumo klausimas.

IeÅ¡kovas, kaip minėta, teigia, kad, kitaip negu sprendė pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog nebuvo pagrindo pratęsti suėmimÄ , be to, suėmimas truko ilgiau, negu tas buvo bÅ«tina ir todėl buvo padaryta ieÅ¡kovui neturtinė žala.Å ioje vietoje pažymėtina, kad asmens laikinas sulaikymas (suėmimas) lemia jo teisės į laisvę suvaržymÄ . Asmens teisė į laisvę yra ginama, inter alia, pagal Lietuvos Respublikos KonstitucijÄ (20 straipsnis) ir KonvencijÄ .

Konvencijos 5 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę ir saugumÄ . Teisė į laisvę Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies prasme reiÅ¡kia fizinę laisvę. Å ios nuostatos tikslas – užtikrinti, kad laisvė niekam nebÅ«tų atimta savavaliÅ¡kai (EŽTT didžiosios kolegijos 2012 m. vasario 23 d. sprendimas byloje Creang? prieÅ¡ RumunijÄ , peticijos Nr. 29226/03, par. 84; 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimas byloje Venskutė prieÅ¡ LietuvÄ , peticijos Nr. 10645/08, par. 75).

Asmens teisės į laisvę svarba demokratinėje visuomenėje nuosekliai pabrėžiama EŽTT praktikoje (pvz., 2016 m. balandžio 28 d. sprendimas byloje Čamans ir Timofejeva prieÅ¡ LatvijÄ , peticijos Nr. 42906/12, par. 80–81; didžiosios kolegijos 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Merabishvili prieÅ¡ GruzijÄ , peticijos Nr. 72508/13, par. 181).Konvencijos 5 straipsnio 1 dalyje yra ne tik reglamentuota pati asmens teisė į laisvę, bet ir nustatyti Å¡ios teisės ribojimo pagrindai. Å ioje Konvencijos nuostatoje įtvirtintas baigtinis asmens laisvės atėmimo atvejų, kuriais gali bÅ«ti pateisinamas asmens teisės į laisvę suvaržymas, sÄ raÅ¡as, į kurį, be kitų atvejų, patenka atvejis, kai asmuo teisėtai sulaikomas ar įkalinamas, kad bÅ«tų pristatytas kompetentingai teismo institucijai, pagrįstai įtariant jį padarius nusikaltimÄ ar kai pagrįstai manoma, jog bÅ«tina neleisti jam padaryti nusikaltimo, arba manoma, jog jis, padaręs tokį nusikaltimÄ , gali pabėgti (5 straipsnio 1 dalies c punktas).

Pagal EŽTT praktikÄ pirminė laisvės atėmimo atitikties Konvencijos 5 straipsnio 1 daliai sÄ lyga yra ta, kad laisvės atėmimas turi bÅ«ti teisėtas, įskaitant įstatyme nustatytos tvarkos laikymÄ si. Konvencija Å¡iuo aspektu iÅ¡ esmės nukreipia į nacionalinę teisę ir įtvirtina pareigÄ laikytis jos materialiosios ir proceso teisės normų. Be to, bet koks laisvės atėmimas turi atitikti Konvencijos 5 straipsnio tikslÄ , t. y. apsaugoti asmenis nuo savivalės (minėtas sprendimas byloje Venskutė prieÅ¡ LietuvÄ , par. 75; 2016 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Žekonienė prieÅ¡ LietuvÄ , peticijos Nr. 19536/14, par. 48).

EŽTT praktikoje apsaugos nuo savivalės kontekste, be kita ko, iÅ¡aiÅ¡kinta, kad laisvės atėmimas pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punktÄ turi atitikti proporcingumo reikalavimÄ , t. y. bÅ«ti griežtai bÅ«tinas, siekiant Å¡ioje nuostatoje nurodytų tikslų, kai kitų, Å¡velnesnių priemonių jiems pasiekti nepakanka (2008 m. kovo 18 d. sprendimas byloje Ladent prieÅ¡ LenkijÄ , peticijos Nr. 11036/03, par. 54–55; 2018 m. vasario 27 d. sprendimas byloje Sinkova prieÅ¡ UkrainÄ ,peticijos Nr. 39496/11, par. 60).

Taigi, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Ukmergės rajono apylinkės teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje Z. Å . įtariamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 145 straipsnio 2 dalyje, 155 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 2 dalyje, 154 straipsnyje. Baudžiamojo persekiojimo metu, Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi, iÅ¡nagrinėjęs Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros Vilniaus apylinkės prokuratÅ«ros Å eÅ¡tojo skyriaus prokurorės pareiÅ¡kimÄ ir ikiteisminio tyrimo medžiagÄ Nr. 57-1-00699-14 dėl kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo įtariamajam Z.

Å ., nutarė skirti kardomÄ jÄ priemonę – suėmimÄ 14 dienų terminui, t. y. nuo 2014 m. gruodžio 3 d. iki 2014 m. gruodžio 17 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartimi suėmimas buvo pratęstas iki 2015 m. sausio 16 d., o 2015 m. sausio 13 d. nutartimi Å¡is terminas dar pratęstas iki 2015 m. sausio 21 d. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 18 d. nutartimi, iÅ¡nagrinėjęs Z. Å . skundÄ dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. nutarties, nustatė, kad nagrinėjamu atveju aiÅ¡kiai matyti, jog įtariamajam Z.

Å . Å¡ios kardomosios priemonės terminas buvo pratęstas tik tam, kad bÅ«tų užtikrintas jo dalyvavimas procesinio veiksmo metu, kas nelaikytina griežčiausios kardomosios priemonės (suėmimo) pratęsimo pagrindu. 2015-01-13, konstatuodamas, jog įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nų, bandys paveikti nukentėjusiÄ jÄ bei galimai darys naujas nusikalstamas veikas, ikiteisminio tyrimo teisėjas faktiÅ¡kai tik formaliai atkartojo prokurorės praÅ¡yme dėl suėmimo termino pratęsimo nurodytus suėmimo pratęsimo pagrindus, visiÅ¡kai neatsižvelgdamas į prokurorės teismo posėdžio metu pateiktus paaiÅ¡kinimus dėl suėmimo termino pratęsimo priežasčių ir nepasisakydamas dėl jų pagrįstumo skundžiamoje nutartyje.

Taip pat iÅ¡ skundžiamos nutarties bei prokurorės pareiÅ¡kimo neaiÅ¡ku kodėl po kelių dienų (2015-01-21) visi teismo konstatuoti suėmimo pratęsimo pagrindai staiga iÅ¡nyko. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Å¡iuo klausimu visiÅ¡kai nepasisakė ir prokurorė 2015-01-15 nutarimu nusprendusi paleisti įtariamÄ jį Z. Å . į laisvę. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pastarasis nutarimas buvo priimtas suėmimo Z. Å . taikymo metu, tačiau paleisti įtariamÄ jį prokurorė nutarė tik nuo 2015-01-22, t. y. po to, kai jis turėjo bÅ«ti apžiÅ«rėtas psichiatro.

Teismas pažymėjo, kad 2015-01-13 vykusio teismo posėdžio pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ metu prokurorė nurodė, jog ji praÅ¡ys teismo nuo 2015-01-22 paskirti įtariamajam kitÄ kardomÄ jÄ priemonę – gyvenimÄ skyrium nuo nukentėjusiosios. Svarbia aplinkybe laikė ir tai, kad toks praÅ¡ymas buvo pateiktas, tačiau 2015 m. sausio 13 d. nutartimi Vilniaus rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas jį atmetė, nurodydamas, jog Z. Å . jau yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas.

Kaip jau minėta aukščiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartimi suėmimo terminas Z. Å . buvo pratęstas faktiÅ¡kai jau nesant tam BPK 122 straipsnyje numatytų pagrindų, t. y. neteisėtai. Pažymėta, kad vien tik siekimas užtikrinti tinkamÄ Ä¯tariamajam paskirtos ambulatorinės psichiatrinės – psichologinės ekspertizės atlikimÄ , nepriskirtinas prie griežčiausios kardomosios priemonės paskyrimo (pratęsimo) pagrindų.Kaip žinoma, BPK 140 straipsnis reglamentuoja laikinÄ sulaikymÄ , kaip procesinės prievartos priemonę.

Å io straipsnio pirmojoje dalyje, be kita ko, nustatyta, kad prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nas ar kiekvienas asmuo gali sulaikyti asmenį, užkluptÄ darant nusikalstamÄ veikÄ ar tuoj po jos padarymo. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo Nr. 57-1-00699-14 medžiagoje yra pakankamai duomenų, jog galimai įtariamojo įvykdytos nusikalstamos veikos truko ilgÄ laiko tarpÄ , tad yra didelė tikimybė, jog tokios veikos gali bÅ«ti daromos pakartotinai.Pagal EŽTT praktikÄ bÅ«tinoji (lot. sine qua non) suėmimo teisėtumo sÄ lyga yra pagrįstas įtarimas, kuris suprantamas kaip esantys (paaiÅ¡kėję) faktai ar informacija, kurie pakankami objektyviam stebėtojui susidaryti nuomonę, kad įtariamasis gali bÅ«ti padaręs nusikalstamÄ veikÄ (1994 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Murray prieÅ¡ Jungtinę Karalystę, peticijos Nr.14310/88; 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labita prieÅ¡ ItalijÄ ,peticijos Nr. 26772/95; 2009 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje Shannon prieÅ¡ LatvijÄ , peticijos Nr. 32214/03).

Faktai, kurie gali sukelti įtarimÄ , neturi bÅ«ti tokio paties lygmens, kaip bÅ«tina apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ar kaltinimui pareikÅ¡ti (sprendimas byloje Murray prieÅ¡ Jungtinę Karalystę; minėtas sprendimas byloje Merabishvili prieÅ¡ GruzijÄ , par. 184). Taigi, vertinant ieÅ¡kovo argumento dėl jo suėmimo taikymo pagrįstumÄ (Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartys dėl suėmimo paskyrimo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi iki 2014 m. gruodžio 17 d., ir 2014 m. gruodžio 16 d. nutartimi pratęsimo iki 2015 m. sausio 16 d.), pažymėtina, kad teismai tokiÄ kardomÄ jÄ priemonę skyrė, nustatę byloje reikÅ¡mingas aplinkybes bei konstatavę suėmimo pagrindus, esančius BPK 122 straipsnio l dalies l ir 3 punktuose, 2 dalyje ir 4 dalyje, todėl tvirtinti, kad suėmimas pritaikytas ir / ar pratęstas minėtomis teismų nutartimis nepagrįstai, nėra jokio pagrindo, juolab, kad teismai konstatavo, jog pats ieÅ¡kovas buvo pažeidęs anksčiau skirto raÅ¡ytinio pasižadėjimo neiÅ¡vykti sÄ lygas.

Å ioje vietoje pažymėtina, kad net ir Vilniaus apygardos teismui 2015 m. vasario 18 d. nutartimi konstatavus, jog Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 13 d. nutartimi pratęsė ieÅ¡kovui kardomÄ jÄ priemonę – suėmimÄ , iki 2015-01-21, neteisėtai, nagrinėjamos bylos kontekste, tai nesudaro pagrindo pripažinti, jog ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nai, prokurorai ar teismas padarė klaidÄ , turėjusiÄ esminę ir lemiamÄ reikÅ¡mę ieÅ¡kovo Z. Å . teisių pažeidimui baudžiamajame procese ir dėl to taikyti valstybei civilinę atsakomybę.

Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. nutarties priėmimas, kuria Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartis pripažinta neteisėta (tuo pačiu konstatuojant, kad nebuvo pagrindo ieÅ¡kovui pratęsti kardomÄ jÄ priemonę – suėmimÄ , dar 5 dienom), pati savaime negali bÅ«ti pripažįstama pagrindu preziumuoti, kad visi su kardomosios priemonės taikymu (pratęsimu) susiję baudžiamojo persekiojimo veiksmai buvo neteisėti. Nagrinėjamu atveju taip pat aktualu paminėti, kad Z.

Å . skundė Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 3 d. bei 2014 m. gruodžio 16 d. nutartis. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 12 d. nutartimi, nagrinėdamas skundÄ dėl 2014 m. gruodžio 16 d. nutarties, be kita ko, 2015 m. sausio 13 d. posėdžio dėl suėmimo pratęsimo iÅ¡vakarėse, – konstatavo, kad „esamame etape kardomosios priemonės tikslai negali bÅ«ti pasiekti kitokiomis kardomosiomis priemonėmis, kaip pačia griežčiausia – suėmimu.“. Pažymėtina ir tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartyje, konstatuojant sprendimo patęsti suėmimo terminÄ neteisėtumÄ , akcentuota, kad nei prokurorė praÅ¡ydama, nei teismas pratęsdamas, neargumentavo, kodėl suėmimo terminas pratęstinas tik 5 dienoms.

Teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad suėmimÄ buvo praÅ¡oma pratęsti tam, kad Z. Å . 2015-01-21 bÅ«tų apžiÅ«rėtas psichiatro, o tokios priežasties, teismo nuomone, nepakako kardomosios priemonės taikymui. Å ioje vietoje svarbu pažymėti tai, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartyje suėmimo pratęsimas buvo grindžiamas siekiu užtikrinti įtariamojo dalyvavimÄ procese, o Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 12 d. nutartimi jÄ paliko galioti. Tuo tarpu Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 18 d. nutartyje taip pat pažymėjo, jog neaiÅ¡ku, kodėl po kelių dienų, t. y. 2015-01-21, visi suėmimo pagrindai (konstatuoti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartimi) staiga iÅ¡nyko, o Å¡iuo klausimu visiÅ¡kai nepasisakė prokurorė 2015 m. sausio 15 d. nutarimu nusprendusi paleisti įtariamÄ jį į laisvę, t. y.

– teismas konstatavo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartį esant neteisėta todėl, kad tuo metu (2015 m. sausio 13 d.) jau nebebuvo BPK 122 straipsnyje nustatytų pagrindų taikyti Z. Å . kardomÄ jÄ priemonę. Svarbu įvertinti ir tai, kad aptariama Vilniaus apygardos teismo nutartis priimta beveik po mėnesio nuo įtariamojo paleidimo į laisvę, o skundÄ Z. Å . taip pat padavė jau bÅ«damas laisvėje (2015-02-01). Nors įtariamasis turi teisę paduoti skundus dėl suėmimo per 20 dienų, tačiau paprastai tokie skundai paduodami greičiau, siekiant paleidimo į laisvę.

Taigi, Å¡ioje situacijoje, teismui, vertinusiam sprendimÄ 5 dienoms pratęsti suėmimo terminÄ po to, kai pasibaigus teismo pratęstam suėmimo terminui įtariamasis jau buvo paleistas į laisvę, iÅ¡ esmės nereikėjo spręsti dėl įtariamojo faktinio paleidimo iÅ¡ suėmimo. Pažymėtina ir tai, kad ieÅ¡kovas, remdamasis Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartimi, ginčijo ir suėmimo paskyrimo bei pirmojo pratęsimo (iki 2015-01-16) teisėtumÄ ir inicijavo neskundžiamų apeliacinės instancijos teismo nutarčių dėl suėmimo pagrįstumo peržiÅ«rėjimÄ , tačiau Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 2 d. nutartimi ir 2015 m. balandžio 7 d. nutartimi, tokius ieÅ¡kovo skundus faktiÅ¡kai atmetė (pripažino, kad teismas pagrįstai atsisakė priimti įtariamojo skundus), inter alia konstatuodamas, jog vien tai, kad teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pratęsti suėmimo terminų nuo 2015-01-17 iki 2015-01-21, tačiau tai savaime nereiÅ¡kia, kad suėmimas ieÅ¡kovui buvo paskirtas neteisėtai (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

Taigi, Vilniaus apygardos 2014 m. gruodžio 23 d. ir 2015 m. sausio 12 d. nutartimis nustatyta, kad suėmimas įtariamajam Z. Å . buvo paskirtas ir iki 2015-01-16 pratęstas pagrįstai. Todėl, atsižvelgiant į pirmiau iÅ¡dėstytÄ EŽT ir Lietuvos kasacinio teismų praktikÄ , darytina iÅ¡vada, kad Å¡ioje byloje ieÅ¡kinio argumentai dėl pagrindo taikyti suėmimÄ ir vėliau jį pratęsti ieÅ¡kovo atžvilgiu nebuvimo yra nepagrįsti, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog teismas, ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nai ar prokurorė padarė klaidÄ , kuri lėmė ieÅ¡kovo Z.

Å . teisių pažeidimÄ baudžiamajame procese, dėl ko jis patyrė žalÄ . Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad bÅ«tų nustatyti kokie nors ieÅ¡kovo atžvilgiu įvykdyti neteisėti teisėsaugos pareigÅ«nų veiksmai. Byloje taip pat nėra įrodymų, kurie sudarytų pagrindÄ Å¡ioje byloje konstatuoti, kad tokie veiksmai buvo atlikti. Teismo vertinimu, iÅ¡dėstytos faktinės aplinkybės patvirtina tai, kad tiek ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nai, prokurorė, tiek teismas turėjo faktinį ir teisinį pagrindÄ dėl ieÅ¡kovo imtis procesinių prievartos priemonių, t. y.

– ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagrįstai, kardomosios priemonės ieškovui buvo pritaikytos teisėtai, tiek ikiteisminis tyrimas, tiek skundų nagrinėjimas teismuose – vilkinamas nebuvo, kas reiškia, kad valstybės civilinė atsakomybė šiuo atveju nėra galima. Beje, vertinant proceso trukmę Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir atitinkamų nacionalinės teisės nuostatų aspektu (BPK 44 straipsnio 5 dalis ir kt.), nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys inter alia į tai, kad nei šioje byloje, nei ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra duomenų, kad procesas būtų be pagrindo stabdytas ar kitais pareigūnų veiksmais (neveikimu) būtų vilkintas.

PrieÅ¡ingai, iÅ¡ byloje esančios medžiagos matyti, kad bÅ«tent dėl paties ieÅ¡kovo teikiamų skundų ir praÅ¡ymų procesas trunka ilgiau nei objektyviai galėtų trukti. IeÅ¡kovas iÅ¡skiria keletÄ laikotarpių, kai nebuvo atliekami tyrimo veiksmai. Tačiau pažymėtina, kad didžiÄ jÄ dalį suėmimo taikymo laikotarpio, kurio metu, pasak ieÅ¡kovo, nebuvo atliekami jokie veiksmai (2014-12-16 – 2015-01-16) teismuose buvo nagrinėjami jo skundai dėl suėmimo paskyrimo ir pratęsimo; kitais ieÅ¡kovo nurodytais laikotarpiais (nuo 2015-01-21 iki 2015-03-04; nuo 2015-10-08 iki 2015-11-12) ieÅ¡kovo teigimu „neveikimo“ terminai nevertintini kaip nepateisinamai ilgi, nes ikiteisminio tyrimo metu atliekami ir kitokie veiksmai, ne tik su įtariamuoju; tyrimo organizavimui buvo paskirtas naujas prokuroras, kuris 2015-10-12 gavęs didelės apimties tyrimo medžiagÄ , turėjo susipažinti su ja ir iÅ¡ esmės tuoj pat spręsti klausimÄ dėl ikiteisminio tyrimo termino pratęsimo kreipiantis į ikiteisminio tyrimo teisėjÄ , kÄ ir padarė 2015-10-21.

Teisme gi, taip pat susiklostė ne ordinarios aplinkybės, kai gautas laiku prokuroro praÅ¡ymas tiesiog negalėjo bÅ«ti iÅ¡nagrinėtas laiku, kadangi visi teisėjai (iÅ¡skyrus vienÄ teisėjÄ (kuri praÅ¡ymo gavimo dienÄ atostogavo) dėl galimo Å¡aliÅ¡kumo negalėjo priimti procesinių sprendimų Å¡ioje byloje (Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nutartis). Pažymėtina, kad ir kiti ieÅ¡kovo veiksmai (neveikimas), nerodo jo paties kuo operatyvesnio proceso siekio, juolab kad jis puikiai iÅ¡mano savo veiksmų procese reikÅ¡mę ir poveikį proceso trukmei.

Nors bendradarbiavimas su teisėsaugos institucijomis kaltinamajam neprivalomas, tačiau jo stoka gali prisidėti prie proceso pailginimo. Pagal EŽTT praktikÄ , vertinant baudžiamojo proceso trukmę, proceso pradžia laikomas oficialus kompetentingos institucijos praneÅ¡imas asmeniui apie įtarimÄ , kad jis padarė nusikalstamÄ veikÄ , arba kitokių priemonių, kuriomis iÅ¡reiÅ¡kiamas toks įtarimas ir kuriomis panaÅ¡iai iÅ¡ esmės paveikiama įtariamojo padėtis, taikymas (žr., pvz., Kravtas v. Lithuania, no. 12717/06, judgment of 18 January 2011).

EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad bylos proceso ilgumo pagrįstumas turi bÅ«ti vertinamas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir teismo praktikoje apibrėžtus kriterijus: konkrečios bylos sudėtingumÄ , asmens (įtariamojo) bei valdžios institucijų elgesį nagrinėjant bylÄ ir kitas bylai reikÅ¡mingas aplinkybes (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. byla Nr. 36743/97 G. prieÅ¡ LietuvÄ ; 2001 m. lapkričio 13 d. byla Nr. 55479/00 Å leževičius prieÅ¡ Lietuva; 2003 m. gruodžio 11 d. byla Nr. 70661/01 Girdauskas prieÅ¡ LietuvÄ ).

Tokios teisminės praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėse bylose Nr. 3K-3-895/2003, Nr. 3K-7-7/2007 ir kt. Taigi, dėl pirmiau nurodytų priežasčių, ieÅ¡kovo argumentai, kiek jie susiję su proceso vilkinimu, atmetami kaip visiÅ¡kai nepagrįsti.Primintina, jog įrodinėjimÄ ir įrodymų vertinimÄ reglamentuojančių teisės normų aiÅ¡kinimo ir taikymo praktika suformuota ir iÅ¡plėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių – teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sÄ Å¾iningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę, bet ir įrodymų visetÄ , ir tik iÅ¡ įrodymų visumos daryti iÅ¡vadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimÄ ar nebuvimÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014; 2015 m. liepos 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2016 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016; etc.).

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovas nepagrindė ir savo argumentų dėl galimo teisėjo Rinaldo Adamonio Å¡aliÅ¡kumo, baudžiamosios bylos nagrinėjimo vilkinimo, ir daro iÅ¡vadÄ , kad tai subjektyvi ieÅ¡kovo pareikÅ¡ta nuomonė. Taip pat argumentų kad valdžios institucijos baudžiamojo persekiojimo metu elgėsi neatidžiai ir nerÅ«pestingai, ar, kad pažeidė Konvencijoje, Konstitucijoje ir BPK įtvirtintus nesikiÅ¡imo į asmeninį gyvenimÄ , bÅ«sto neliečiamybės ir asmens nuosavybės neliečiamumo principus, ar jo teisę gyventi savo namuose, bendrauti su vaikais.

Teismas pažymi, kad nors bendradarbiavimas su teisėsaugos institucijomis kaltinamajam neprivalomas, tačiau jo stoka gali prisidėti prie proceso pailginimo. Atsižvelgiant į Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rÅ«muose nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-7-517/2018 paskirtų teismo posėdžių skaičių, teismo posėdžių atidėjimo priežastis, baudžiamosios bylos apimtį, paties ieÅ¡kovo procesinį elgesį baudžiamojoje byloje, teikiant daugybę procesinių ir neprocesinių skundų, teismas daro iÅ¡vadÄ , kad bylos nagrinėjimas nėra vilkinamas.

IÅ¡ aukščiau iÅ¡dėstyto teismas daro iÅ¡vadÄ , kad visiÅ¡kai nepagrįstos ieÅ¡kovo nurodytos aplinkybės dėl per ilgo bylos tyrimo ir bylos nagrinėjimo. IeÅ¡kovas praÅ¡o priteisti jam 200 000,0014481,00 Eur dydžio neturtinę žalÄ . IeÅ¡kovas, reikalaudama atlyginti žalÄ pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigÅ«nai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jam tenka pareiga įrodyti kitas tris bÅ«tinÄ sias Å¡ios civilinės atsakomybės rÅ«Å¡ies sÄ lygas: pareigÅ«nų neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalÄ (nuostolius).

Ä®vertinęs byloje surinktų įrodymų visumÄ , teismas daro iÅ¡vada, kad ieÅ¡kovas neįrodė, jog patyrė 200 000,00 Eur dydžio neturtinę žalÄ . Neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai iÅ¡gyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiÅ¡ko žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali bÅ«ti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi bÅ«ti siekiama, kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtÄ dvasinę ir fizinę skriaudÄ .

Civilinis kodeksas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Taigi, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, Å¡iÄ Å¾alÄ padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikÅ¡mės bylai aplinkybes, taip pat į sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

IeÅ¡kovė nurodo, kad dėl baudžiamojo persekiojimo jis negali surasti pastovaus darbo, žymiai sumažėjo jo gaunamos pajamos. Tačiau teismui nepateikta Å¡ias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, t. y. jog ieÅ¡kovas atleidžiamas iÅ¡ darbo bÅ«tent dėl nagrinėjamos baudžiamosios bylos, kokios buvo jo pajamos iki baudžiamosios bylos iÅ¡kėlimo ir kokio dydžio pajamų jis negavo pradėjus jo atžvilgiu ikiteisminį tyrimÄ (CPK 178 str.). Teismui taip pat nepateikta jokių įrodymų, kad bendravimas su vaikais ir kitais giminaičiais nutrÅ«ko bÅ«tent po to, kai jo atžvilgių buvo iÅ¡kelta baudžiamoji byla.

Teismas atkreipia dėmesį, kad ieÅ¡kovo nurodytos aplinkybės apie jo ketinimÄ emigruoti į Å vedijÄ , dėl ko jam reikalinga labai didelė suma socializuotis naujoje Å¡alyje, negali bÅ«ti pripažintos pakankamu pagrindu tenkinti jo reikalavimÄ dėl neturtinės žalos atlyginimo.IÅ¡ aukščiau iÅ¡dėstyto teismas daro iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovas nepagrindė ir reikalaujamos priteisti iÅ¡ atsakovo – valstybės, neturtinės žalos nei fakto, nei dydžio, neįrodė priežastinio ryÅ¡io tarp jo nurodomų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Teismas daro iÅ¡vadÄ , kad nagrinėjamu atveju pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimÄ ir taikyti kardomÄ jÄ priemonę – suėmimÄ bei vėliau jį tęsti – buvo, taip pat įvertinus ir tÄ aplinkybę, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 18 d. nutartimi pripažino Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartį neteisėta, – bylÄ tyrę ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nai, prokurorai, bei bylÄ nagrinėję teisėjai klaidų ar Å¡iurkščių pažeidimų nepadarė, todėl, teismas neturi pagrindo pripažinti, kad ieÅ¡kovo nurodyti ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nai, prokurorai, teisėjai atliko kokius nors neteisėtus veiksmus jo atžvilgiu, kurie pagal CK 6.272 straipsnį lemtų valstybės civilinę atsakomybę.

Teismų praktikoje laikoma, kad nenustačius neteisėtų valstybės pareigÅ«nų veiksmų, kaip CK 6.272 straipsnyje įtvirtintos deliktinės civilinės atsakomybės sÄ lygų, nėra prasmės nustatinėti kitų civilinės atsakomybės sÄ lygų – ieÅ¡kovui padarytos žalos bei priežastinio ryÅ¡io (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012). Atsižvelgiant į iÅ¡dėstytÄ , ieÅ¡kovo Z.

Å . ieÅ¡kinys atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 177, 178, 185 straipsniai). Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi – Å¡aliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas teismas priteisia iÅ¡ antrosios Å¡alies. Atsižvelgiant į nurodytÄ bei ieÅ¡kinį atmetus – ieÅ¡kovo bylinėjimosi iÅ¡laidos neatlyginamos, o atsakovÄ atstovaujantys Lietuvos Respublikos generalinė prokuratÅ«ra bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija Å¡ioje byloje nepateikė jokių įrodymų apie turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas, todėl jos nėra priteisiamos.

Kiti Å¡alių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, sprendimo motyvus ir padarytas iÅ¡vadas, vertintini kaip teisiÅ¡kai nereikÅ¡mingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartÄ pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v.

Netherlands, bylos Nr. 16034/90; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas, priimtas byloje JokÅ¡as v. LietuvÄ , bylos Nr. 25330/07).Valstybė patyrė 9,61 Eur iÅ¡laidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). CPK 96 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad jeigu iÅ¡ Å¡alies į valstybės biudžetÄ iÅ¡ieÅ¡kotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytÄ minimaliÄ valstybei priteistinÄ bylinėjimosi iÅ¡laidų sumÄ , teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra iÅ¡ieÅ¡koma.

Lietuvos Respublikos teisingumo ir finansų ministrų 2011 m. lapkričio 7 d. įsakyme Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi iÅ¡laidų sumos nustatymo” (įsigaliojo 2011 m. lapkričio 11 d.) nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi iÅ¡laidų suma yra 3,00 Eur, todėl atsižvelgiant į iÅ¡dėstytÄ aukščiau, ieÅ¡kinį atmetus, nurodyto dydžio bylinėjimosi iÅ¡laidos priteistinos į valstybės biudžetÄ iÅ¡ ieÅ¡kovo. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 268-270 straipsniais, teismas           n u s p r e n d ž i a:ieÅ¡kinį atmesti.Priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovo Z.

Å ., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 9,61 Eur (devyni eurai 61 ct) iÅ¡laidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (jas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos sÄ skaitÄ Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660). SumokėjimÄ patvirtinantį dokumentÄ bÅ«tina pristatyti į Vilniaus miesto apylinkės teismÄ . Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali bÅ«ti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundÄ paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismÄ .

Teisėjas                                                                                                                       Edvardas Juozėnas