2025-02-17 Nr. AB-2769-3-61-3-02940-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-99-602/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02940-2018-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 14.6; 14.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Amoka“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Amoka“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – likviduota bankrutavus viešoji įstaiga „Pakuočių tvarkymo organizacija“ (išregistruota iš Juridinių asmenų registro 2024 m. spalio 30 d.)).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Amoka“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) skundė prašė panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2018 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. 26 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Departamentas Sprendimu patvirtino Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento 2018 m. birželio 8 d. patikrinimo aktą Nr. MAKP-14 (toliau – ir Patikrinimo aktas) dėl 234 749 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus. Sprendime nurodyta, kad: 1) Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir Vilniaus RAAD) 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82 (toliau – ir Vilniaus RAAD sprendimas) panaikino viešajai įstaigai (toliau – ir VšĮ) „Pakuočių tvarkymo organizacija“ (toliau – ir Organizacija, PTO) Bendrovei išrašytus patvirtinimus apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą atskirais 2013–2015 m. mokestiniais laikotarpiais (toliau – ir Patvirtinimai); 2) pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-213 „Dėl Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo (toliau – ir Kontrolės aprašas) 17.2 papunkčio reikalavimus, Bendrovė privalėjo įvykdyti mokestinę prievolę – apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už į vidaus rinką išleistą metalinės pakuotės kiekį už atskirus 2013–2015 m. laikotarpius; 3) Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr.(38-19)-VR-1.7-9547 informavo Bendrovę apie prievolę apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis. Iki patikrinimo pradžios Bendrovė nepatikslino Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų valstybinei mokesčių inspekcijai, neapskaičiavo mokesčio ir jo nesumokėjo. Tuo Bendrovė pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – MUATĮ) 5 straipsnio 6 dalį, Kontrolės aprašo 17.2 papunktį, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 „Dėl Mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašų patvirtinimo” patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Apskaičiavimo aprašas) 7 punkto reikalavimus; 4) Patikrinimo aktas patvirtintas, įvertinus Bendrovės pateiktas rašytines pastabas bei juos pagrindžiančius dokumentus.

2.2. Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų, nes iš Sprendimo nėra suprantama, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis nebuvo atsižvelgta į Bendrovės pastabas, kodėl jos nėra reikšmingos ir kaip konkrečiai pateiktos pastabos buvo įvertinos.

2.3. Bendrovė įvykdė visas jai teisės aktuose nustatytas pareigas, todėl Patikrinimo aktas neturėjo būti patvirtintas. Bendrovė, vykdydama gamintojams ir importuotojams įstatymuose numatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, 2013–2015 m. su kolektyvaus pakuočių atliekų tvarkymo organizacija PTO buvo sudariusi sutartį dėl apmokestinamosios pakuotės atliekų tvarkymo organizavimo (toliau – ir Sutartis), kuria Organizacija įsipareigojo atlikti veiksmus, darbus ir visa kita, kas reikalinga Bendrovės naudai, įgyvendinant ar siekiant įgyvendinti Bendrovės pareigas, nustatytas gamintojų ir importuotojams MUATĮ ir Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme (toliau – ir PPATĮ). Vykdydama sutartinius įsipareigojimus, Organizacija organizavo Bendrovės pakuočių atliekų tvarkymą 2013–2015 m. ir Bendrovei išdavė Patvirtinimus – pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus, kurie yra nurodomi ir Patikrinimo akto 1 lentelėje. Bendrovės turėti (Bendrovės gauti, Organizacijos išduoti) Patvirtinimai patvirtino Bendrovės teisę į mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis lengvatą (MUATĮ 5 str. 6 d.). Remdamasi šiais Patvirtinimais, Bendrovė atitinkamai užpildė ir pateikė mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis deklaracijas (FR0524 formose), neapskaičiuodama mokesčio.

2.4. Išvados dėl Bendrovės padarytų pažeidimų motyvuojamos sprendimu, priimtu dėl kito juridinio asmens, o dėl šio sprendimo teisėtumo vyksta ginčas. Sprendimas, kuriuo panaikinti Organizacijos išrašyti patvirtinimai, kaip neteisėtas yra apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Bendrovė byloje (bylos Nr. eI-1570-789/2018) dalyvauja trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Sprendimas priimtas ne dėl Organizacijos padarytų pažeidimų, bet dėl to, kad Vilniaus regiono departamentas yra priėmęs keletą sprendimų dėl atliekų tvarkytojo UAB „Metrail“, kuriais panaikino atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus.

2.5. Bendrovė nepažeidė MUATĮ 5 straipsnio 6 dalies, Kontrolės aprašo 17.2 papunkčio ir Apskaičiavimo aprašo 7 punkto reikalavimų. Nėra ginčo dėl to, kad asmens pareiga mokėti mokesčius yra konstitucinė pareiga, tačiau turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris būtų aiškus ir galėtų užtikrinti tinkamą mokesčių sumokėjimą. Kontrolės aprašo 17.2 papunktyje buvo nustatyta, kad dėl pažymos (dėl viso pažymoje nurodyto (perdirbtų) panaudotų atliekų kiekio ar jo dalies) pripažinimo negaliojančia apskaičiuoti privalomą sumokėti mokesčio sumą ir ją sumokėti turi tik tas asmuo, kuris organizacijos nustatyta tvarka nevykdo atliekų tvarkymo užduoties. Nei Patikrinimo akte, nei Sprendime nėra nurodyta, kokia buvo Organizacijos nustatyta tvarka vykdyti užduotį ir kaip Bendrovė nevykdė Organizacijos nustatytos tvarkos dėl atliekų tvarkymo užduoties. Kontrolės aprašo 17.2 papunktyje buvo įtvirtinta taisyklė, atitinkanti pakuočių atliekų tvarkymo sistemos esmę ir reglamentavimą – asmens (šiuo atveju tai yra importuotojas, Bendrovė) prievolė mokėti mokestį, jeigu tas asmuo nevykdo atliekų tvarkymo užduoties pagal organizacijos (šiuo atveju – Organizacijos) nustatytą tvarką. Bendrovės atveju taip nebuvo. Bendrovė su Organizacija buvo sudariusi Sutartį, dėl Bendrovės pareigų pagal Sutartį nevykdymo ar netinkamo vykdymo tarp šalių (Organizacijos ir Bendrovės) nebuvo jokių nesutarimų. Bendrovė tinkamai ir visiškai įvykdė Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Nei Patikrinimo akte, nei Sprendime taip pat nenurodoma, kad Bendrovė būtų netinkamai vykdžiusi pareigas pagal Sutartį.

2.6. Atliekų tvarkymo srityje taikomo principo „teršėjas moka“ sistema reglamentuota taip, kad Bendrovė negali pati tvarkyti pakuotės atliekų – importuotojų pareigos, išskyrus savoms reikmėms sunaudotų pakuočių atliekų tvarkymą, gali būti vykdomos tik kolektyviai – per gamintojų ir importuotojų organizaciją (PPATĮ 7 str. 5 d. 2 p.). Bendrovė savo teisę į mokesčio lengvatą 2013–2015 m. patvirtino Organizacijos išduotais dokumentais (Patvirtinimais) apie pakuotės atliekų sutvarkymą, kurie 2017 metais buvo panaikinti. Bendrovė įvykdė visas jai tenkančias prievoles, kad galėtų pritaikyti mokesčio lengvatą, teisėtai ja pasinaudojo – pateikė dokumentus, patvirtinančius metalinės pakuotės atliekų perdirbtą kiekį. Bendrovei negali kilti pareiga mokėti mokestį dėl to, kad teisės aktai nenumato galimybės Bendrovei pačiai tvarkyti atliekas, o savo pareigų neįvykdė tretieji asmenys, kurių veiklos kontrolė pavesta valstybės institucijoms. Aplinkos apsaugos agentūra ir Vilniaus regiono departamentas pagal šių įstaigų nuostatus turėjo pareigą užtikrinti, kad atliekų tvarkytojas tinkamai vykdytų pakuočių atliekų tvarkymo veiklą, kadangi šioms institucijoms yra suteikti įgaliojimai gauti tiek iš kitų valstybės institucijų, tiek juridinių ir fizinių asmenų informaciją, reikalingą patikrinimams atlikti.

2.7. Departamento Sprendimas yra neteisingas, formalus, priimtas neatsižvelgiant į Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 3 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą principą, jog mokesčių teisės aktų prieštaravimai ar neaiškumai aiškinami mokesčių mokėtojo naudai. Be to, mokesčių administravimas turi būti vykdomas vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (MAĮ 8 str. 3 d.). Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359 „Dėl Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) formuluotė, suteikianti teisę regionų aplinkos apsaugos departamentams pripažinti negaliojančiais ne tik atliekų tvarkytojų išrašytus pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, tačiau ir jų pagrindu išrašytus organizacijų patvirtinimus gamintojams ir importuotojams, įsigaliojo tik nuo 2017 m. vasario 15 d. Nei MUATĮ, nei Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymas (toliau – ir ATĮ) nereguliuoja Organizacijos gamintojams ir importuotojams išduotų patvirtinimų pripažinimo išduotais neteisėtai ar panaikinimo klausimų, nenumato nei tokio sprendimo priėmimo pagrindų, nei procedūrų, nei tokius sprendimus galinčių priimti viešojo administravimo subjektų. Įvertinant tai, kad Bendrovė tinkamai įvykdė visas jai tenkančias pareigas pakuočių atliekų tvarkymo sistemoje, Bendrovė neturėjo pagrindo spręsti dėl tokių pasekmių, kurios yra nurodomos Patikrinimo akte, jai atsiradimo. Kontrolės aprašo III skyrius, kuriame buvo reglamentuojama pažymų išdavimo kontrolė, panaikintas ir nebegalioja nuo 2018 m. liepos 1 d. Panaikinus Aprašo III skyrių, panaikintas ir 17.2 papunktis, dėl kurio pažeidimo Bendrovei apskaičiuojamas mokėtinas mokestis.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:

4.1. Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra pagrindo jį naikinti. Pareiškėjas, pasirinkdamas kolektyvinį pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo bei finansavimo būdą, žinojo apie išliekančią jam pareigą MUATĮ nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių (tai nustato PPATĮ 7 str. 3 d.).

4.2. Mokestinė prievolė pareiškėjui kyla už 2013–2015 m. mokestinius laikotarpius neįvykdžius nustatytos metalinės pakuotės atliekų sutvarkymo-perdirbimo užduoties. Ši aplinkybė buvo nustatyta, atsižvelgus į pareiškėjo vardu perdirbtų (sutvarkytų) pakuotės atliekų kiekį, t. y. remiantis Vilniaus RAAD sprendimu, kuriuo panaikinti metalinės pakuotės sutvarkymą patvirtinantys dokumentai, vertinta, kad pareiškėjas 2013–2015 m. neįvykdė nustatytos metalinės pakuotės atliekų sutvarkymo-perdirbimo užduoties, mokestinė lengvata pareiškėjui nėra taikoma. Pareiškėjas turėjo pareigą apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už į vidaus rinką išleistą metalinės pakuotės kiekį 2013–2015 m. laikotarpiais, tikslindamas deklaracijas, tačiau iki Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento vykdyto patikrinimo pradžios (2018 m. birželio 8 d.) deklaracijų Valstybinei mokesčio inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) nepatikslino ir mokesčio nesumokėjo, todėl pareiškėjui, vadovaujantis Apskaičiavimo aprašo 7 punktu, apskaičiuota privaloma sumokėti mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis suma (234 749 Eur).

4.3. Pastabų dėl patikrinimo akto teikimo metu Bendrovė nepateikė jokių įrodymų ir faktinių duomenų, kurie būtų teisiškai pagrįsti ir svarbūs tvirtinant patikrinimo rezultatus. Pareiškėjas, gavęs Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 19 d. raštą apie prievolę apskaičiuoti ir sumokėti mokestį nustatytu terminu, turėjo pareigą tai atlikti, tačiau to nepadarius, laikoma, kad pareiškėjas pažeidė MUATĮ 5 straipsnio 6 dalies, Kontrolės aprašo 17.2 papunkčio, Apskaičiavimo aprašo 7 punkto reikalavimus.

5. Atsakovas rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 (toliau – ir LVAT 2022 m. lapkričio 23 d. nutartis) įvertino Vilniaus RAAD sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. LVAT panaikino Vilniaus RAAD sprendimo dalį dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų, nutartyje išvardytų įrodančių dokumentų pagrindu. Atsižvelgiant į minėtos nutarties 129.1 ir 129.2 papunkčius, mokesčio perskaičiavimas atliekamas už 2013–2015 m. ir pareiškėjui išlieka pareiga sumokėti 205 469 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 m.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. birželio 8 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Amoka“ skundą patenkino iš dalies – pakeitė Sprendimą, sumažinant už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 m. patvirtintą 234 749 Eur mokesčio sumą iki 205 469 Eur, kitą skundo dalį atmetė.

7. Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reguliuoja skundžiamo administracinio sprendimo priėmimo metu galiojusios redakcijos MAĮ, ATĮ, PPATĮ, MUATĮ, Aprašas, Apskaičiavimo aprašas, Kontrolės aprašas, taip pat kiti minėtų įstatymų įgyvendinamieji teisės aktai.

8. Teismas pažymėjo, kad šios bylos išsprendimas yra susijęs su kitais atsakovo sprendimais, kurie buvo ginčijami administraciniuose teismuose:

8.1. Administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 ginčytas atsakovo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimas priimtas, be kita ko, vadovaujantis jo priėmimo metu galiojusios redakcijos Aprašo 55, 56 ir 57 punktais. Pagal tuo metu galiojusios redakcijos Aprašo (redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. vasario 15 d.) 55 punktą, jei atliekų surinkėjai, naudotojai (perdirbėjai), eksportuotojai ir (ar) mišrių komunalinių atliekų apdorotojai išrašė dokumentus pažeisdami bent vieną iš Aprašo 12, 13, 19, 20, 26, 27, 33, 34, 40, 41, 46, 47, 51, 52 punktuose nurodytų reikalavimų, laikoma, kad dokumentai ir patvirtinimai, įskaitant išrašytus remiantis pažeidžiant minėtus reikalavimus išrašytais dokumentais, išrašyti neteisėtai. Sprendimus dėl neteisėtai išrašytų dokumentų ir patvirtinimų pripažinimo negaliojančiais, vadovaudamasis Aprašo 55 punktu, priima regionų aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir RAAD) (56 punktas). Dokumentų ir patvirtinimų pripažinimas neteisėtai išrašytais įforminamas patikrinimo aktu, kuris patvirtinamas RAAD direktoriaus ar jo įgalioto asmens sprendimu, teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais (57 punktas) (LVAT 2022 m. lapkričio 23 d. nutarties 106 punktas).

8.2. LVAT 2019 m. balandžio 3 d. sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 padarė išvadą, kad įstatymuose sąvoką „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ įstatymų leidėjas vartoja pačia bendriausia lingvistine reikšme – tai visi Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti dokumentai, kurie patvirtina atliekų sutvarkymą. Teismas vertino, kad minėtuose įstatymuose vartojama sąvoka „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ apima tiek atliekų tvarkytojų išrašomus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, tiek organizacijų išrašomus patvirtinimus. Sprendime konstatuota, kad licencijuotų organizacijų gamintojams ir importuotojams išrašomi patvirtinimai, kurie išimtinai grindžiami būtent atliekų tvarkytojų išrašytais atliekų sutvarkymą įrodančiais dokumentais, savo turiniu ir esme laikytini vienais iš „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų“, kaip ši sąvoka apibrėžta Atliekų tvarkymo įstatyme. Licencijuotų organizacijų išrašomi patvirtinimai, kuriais yra tik paskirstomi atliekų tvarkytojų išrašyti atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai, laikytini išvestiniais iš pastarųjų, kadangi patys savaime be pirminių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų egzistuoti negalėtų.

8.3. Neteisėtais pripažinti PTO gamintojams ir importuotojams išduoti patvirtinimai buvo išrašyti 2014–2016 m. Nuo 2013 m. birželio 1 d. įsigaliojusios redakcijos ATĮ 3425 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta, jog sprendimus dėl gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais, vadovaudamasi aplinkos ministro nustatyta tvarka priima Aplinkos ministerijos įgaliota institucija. Aprašo 2 punktu Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentams buvo pavesta vykdyti Aprašo reikalavimų vykdymo kontrolę ir priimti sprendimus dėl neteisėtai išrašytų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais. Taigi, vadovaudamasis LVAT 2019 m. balandžio 3 d. sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pateiktais išaiškinimais dėl sąvokos „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“, LVAT padarė išvadą, kad atsakovas turėjo kompetenciją (teisinį pagrindą) pripažinti neteisėtais už laikotarpį iki 2017 m. vasario 15 d. įsigaliojant Aprašo pakeitimams PTO gamintojams ir importuotojams išduotus patvirtinimus apie atliekų sutvarkymą, kurie išrašyti neteisėtais pripažintų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pagrindu, ir nagrinėjamu atveju atsakovui priimant ginčijamą sprendimą (Vilniaus RAAD sprendimą) principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) nebuvo pažeistas (LVAT 2022 m. lapkričio 23 d. nutarties 114 punktas).

9. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad pareiškėjas nėra padaręs teisės pažeidimo, susijusio su pakuočių tvarkymu, todėl, nesant jo kaltės, Sprendimas negalėjo būti priimtas. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju yra svarbu, ar pareiškėjas gali įrodyti (pagrįsti), jog atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas. Kadangi jis to negali padaryti, todėl negalėjo pasinaudoti ir mokesčio lengvata. Pasirinkimas kolektyvine tvarka tvarkyti atliekas, neatleidžia pakuotės gamintojų ir importuotojų nuo jiems teisės aktuose keliamų pareigų.

10. Teismas taip pat pažymėjo, kad analogiškose faktinėmis aplinkybėmis administracinėse bylose Nr. A-1143-520/2023 ir A-1138-822/2023, kuriose buvo sprendžiamas individualaus administracinio sprendimo pakuotės gamintojui / importuotojui teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, LVAT 2023 m. kovo 1 d. ir 2023 m. gegužės 17 d. sprendimais nustatė, kad, atsižvelgiant į LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 nustatytus prejudicinius faktus, yra pagrindas, remiantis iš esmės ekonomiškumo principu, sumažinti mokėtiną mokestį pagal Departamento atliktą perskaičiavimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 str. 5 d.).

11. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas pateikė įrodymus, jog, įvertinus minėtuose LVAT procesiniuose sprendimuose nustatytas aplinkybes, PTO pareiškėjui išrašytas patvirtinimas dėl pakuočių atliekų sutvarkymo už 2014 metus (Nr. 1414VI0001-5513-6310 dėl 63,612 t metalinės pakuotės atliekų sutvarkymo) paliekamas galioti; patvirtinimas dėl pakuočių atliekų sutvarkymo už 2013 metus (Nr. 1314VI0021-5513-6310 dėl 47,868 t metalinės pakuotės atliekų sutvarkymo) paliekamas galioti dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio; patvirtinimas dėl pakuočių atliekų sutvarkymo už 2015 metus (Nr. 1514VI0001-5513-6310 dėl 56,712 t metalinės pakuotės kiekio) paliekamas panaikintas. Panaikinus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, Vyriausybės nustatytos užduotys tampa neįvykdytos už 2013 ir 2015 metus, todėl pareiškėjas privalo apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka. Atitinkamai atsakovas atliko Sprendimu pareiškėjui apskaičiuoto mokesčio perskaičiavimą ir nustatė, kad pareiškėjas turi mokėti 205 469 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumą už 2013–2015 m. (92 146 Eur už 2013 m., 0 Eur už 2014 m., 113 323 Eur už 2015 m.). Mokestis už 2013 metus apskaičiuotas, remiantis pareiškėjo per mokestinį laikotarpį vidaus rinkai tiektos gaminių pripildytos produkcijos pakuotės kiekiu (88,643 t), taikomu šiam mokestiniam laikotarpiui mokesčio už metalinę pakuotę tarifu, nurodytu MUATĮ 4 priedėlyje (2 600 Lt/t), mokestinio laikotarpio indeksavimo koeficientu (1,438) ir mokėtino mokesčio sumažinimo koeficientu, remiantis faktiniu užduoties įvykdymu (0,96). Mokestis už 2015 metus apskaičiuotas, remiantis pareiškėjo deklaruotu per mokestinį laikotarpį vidaus rinkai tiektos gaminių pripildytos produkcijos pakuotės kiekiu (105,021 t), taikomu šiam mokestiniam laikotarpiui mokesčio už metalinę pakuotę tarifu, nurodytu MUATĮ 4 priedėlyje (753 Eur/t), mokestinio laikotarpio indeksavimo koeficientu (1,433). Dėl mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo pareiškėjas pastabų nepateikė.

12. Teismas pažymėjo, kad konkretaus mokesčio tarifo ir jo sandaros nustatymas yra valstybės politinio apisprendimo ir ekonominių paskaičiavimų dalykas, o administraciniai teismai nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu (ABTĮ 3 str. 2 d.), todėl žodžiu teismo posėdžio metu išdėstyti argumentai apie mokesčio tarifo aktualiu mokestiniu laikotarpiu neadekvatumą išeina už teisminio administracinio ginčo ribų. Be to, pareiškėjui Sprendimu yra apskaičiuotas mokestis, o ne taikyta bauda už mokesčio įstatymo pažeidimus.

13. Teismas atkreipė dėmesį, kad iš nustatytų faktinių aplinkybių ir pareiškėjo skundo argumentų matyti, jog pareiškėjas patikrinimo metu ir iš Sprendimo suvokė savo teisių, pareigų ir teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį bei efektyviai realizavo savo teisę į pažeistų teisių gynybą tiek dalyvaudamas trečiuoju suinteresuotu asmeniu administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, tiek ir šioje administracinėje byloje teikdamas skundą dėl jam individualiai surašyto administracinio sprendimo. Todėl Sprendimo, kurio sudėtine dalimi yra Patikrinimo aktas, nėra teisinio pagrindo laikyti nemotyvuotu.

14. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad visos jo pakuotės atliekos (ar Vyriausybės nustatytas užduoties dydis) už 2013 ir 2015 metus buvo realiai (faktiškai) sutvarkytos. Teisės aktai nenumatė, jog pakuotės gamintojas ar importuotojas galėtų perduoti jiems įstatymuose įtvirtintus įpareigojimus dėl mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis mokėjimo perduoti kitiems asmenims. Atitinkamai pareiškėjui, neteisėtai pasinaudojus mokestine lengvata, Departamentas Sprendimu pagrįstai ir teisėtai už 2013 ir 2015 metus priskaičiavo pareiškėjui mokėtiną mokestį.

15. Apibendrinant teismas konstatavo, kad Sprendimas, kuriuo pareiškėjui už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 m. patvirtinta 234 749 Eur mokesčio suma, keistinas, sumažinant mokestį iki 205 469 Eur, o kita pareiškėjo skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

III. 16. Pareiškėjas UAB „Amoka“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 8 d. sprendimo dalį, kuria skundas atmestas, ir priimti naują sprendimą – panaikinti Sprendimą.

17. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

17.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepakankamai motyvuotas, formalus, jame nėra pasisakyta dėl visų pareiškėjo skundo ir teismo posėdyje išsakytų argumentų, nėra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, dėl kokių priežasčių Bendrovei, įvykdžiusiai visas teisės aktuose nustatytas atliekų tvarkymo pareigas, apmokėjus metalinių pakuočių sutvarkymo išlaidas, tenka pareiga mokėti dar ir taršos mokestį, nors jokių pažeidimų nebuvo padaryta, o valstybės institucijos neįrodė, kad Bendrovės importuotos pakuotės realiai nebuvo sutvarkytos.

17.2. Kontrolės aprašo 17.2 papunktyje buvo nustatyta, kad dėl pažymos (dėl viso pažymoje nurodyto (perdirbtų) panaudotų atliekų kiekio ar jo dalies) pripažinimo negaliojančia apskaičiuoti privalomą sumokėti mokesčio sumą ir ją sumokėti turi tik tas asmuo, kuris organizacijos nustatyta tvarka nevykdo atliekų tvarkymo užduoties. Kontrolės aprašo 17.2 papunktyje buvo įtvirtinta taisyklė, atitinkanti pakuočių atliekų tvarkymo sistemos esmę ir reglamentavimą – asmens (šiuo atveju tai yra importuotojas, Bendrovė) prievolė mokėti mokestį atsiranda tuo atveju, jeigu tas asmuo nevykdo atliekų tvarkymo užduoties pagal organizacijos (šiuo atveju – PTO) nustatytą tvarką. Tačiau tokios aplinkybės nei Sprendime, nei pirmosios instancijos teismo sprendime nebuvo nustatytos. Bendrovė su PTO buvo sudariusi sutartį, dėl Bendrovės pareigų pagal sutartį nevykdymo ar netinkamo vykdymo tarp šalių (PTO ir Bendrovės) nebuvo jokių nesutarimų. Bendrovė tinkamai ir visiškai įvykdė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus.

17.3. Valstybės atsakingos institucijos privalo prisiimti pareigą ir atsakomybę dėl susiklosčiusios situacijos, į kurią pateko jokių neteisėtų veiksmų neatlikusi Bendrovė. Dėl šio Bendrovės argumento pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai nepasisakė. Bendrovė įvykdė visas jai tenkančias prievoles, kad galėtų pritaikyti mokesčio lengvatą, teisėtai ja pasinaudojo – pateikė dokumentus, patvirtinančius metalinės pakuotės atliekų perdirbtą kiekį. Bendrovei negali kilti pareiga mokėti mokestį dėl to, kad teisės aktai nenumato galimybės Bendrovei pačiai tvarkyti atliekas, o savo pareigų neįvykdė tretieji asmenys, kurių veiklos kontrolė pavesta valstybės institucijoms. Jei valstybės institucijos būtų tinkamai vykdžiusios savo pareigas, šis laikotarpis galėtų būti bent jau trumpesnis nei treji metai. Todėl atsakovas turi pareigą pateikti į bylą informaciją ir duomenis, patvirtinančius, ar buvo tinkamai vykdyta pareiga kontroliuoti atliekų tvarkytojus ir dėl kokių priežasčių nebuvo sustabdyti jų neteisėti veiksmai, kurie lėmė Patvirtinimų, išduotų net už trejus metus, panaikinimą.

17.4. Sprendimo, o taip pat ir pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisingumą ir neproporcingumą patvirtina ir ta aplinkybė, kad Sprendime mokestis už aplinkos teršimą pakuotėmis buvo apskaičiuotas pagal tarifą, taikytą tikrinamu laikotarpiu (2013–2015 m.). Tačiau nuo 2019 metų yra taikomas gerokai mažesnis tarifas už aplinkos teršimą metalinėmis pakuotėmis. Kaip nurodyta aiškinamajame rašte dėl Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo Nr. VIII-1183 4 priedėlio pakeitimo įstatymo projekto, šio pakeitimo tikslas – panaikinti mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis tarifo esančią disproporciją su kitais mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis tarifais. Atsižvelgiant į tai, kad Sprendime pritaikytame teisės akte nustatytas mokesčio už aplinkos teršimą pakuotėmis tarifas yra 17 kartų didesnis už realius sutvarkymo kaštus, toks tarifas prilyginamas ekonominei sankcijai (baudai) už nustatytų su pakuotės sutvarkymu susijusių uždavinių nevykdymą. Todėl, viena vertus, pirmosios instancijos teismas turėjo teisę švelninti paskirtą nuobaudą, mažindamas apskaičiuotą mokėtiną mokestį, kita vertus, turėjo pareigą spręsti klausimą dėl palankesnio teisinio reguliavimo taikymo atgaline data (lex benignior retro agit). Pagal šiuo metu galiojančią MUAĮ redakciją, metalinės pakuotės tarifas yra 186 Eur/t, tai yra neabejotinai palankesnė nei Sprendime pritaikyta to paties įstatymo redakcija, kurioje metalinės pakuotės tarifas yra 753 Eur/t (2014 metais – 2 600 Lt/t).

17.5. Bendrovei kilusi prievolė deklaruoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis yra neproporcinga ir neteisinga, Bendrovei nepagrįstai yra perkeliama pareiga sumokėti visą taršos mokestį, nors priežastys, dėl kurių buvo panaikinti Patvirtinimai, su Bendrove yra niekaip nesusijusios. Šiuo atveju mokestis – daugiau nei 200 000 Eur, ir tai yra ypač reikšminga suma Bendrovei, atsižvelgiant į tai, kad ji jau yra patyrusi išlaidų, apmokėdama už metalinių pakuočių sutvarkymą. Jei Sprendimas būtų paliktas galioti, Bendrovė būtų priversta sumokėti sumą, kuri yra labai artima visam 2021 metų Bendrovės pelnui, dėl to tai būtų labai didelė našta Bendrovei. Tokios sumos priteisimas galėtų prisidėti ir prie Bendrovės nemokumo. Šiuo atveju viešasis interesas reikalauja išsaugoti verslo subjektą, kuris ne tik sąžiningai moka mokesčius, bet ir sukuria darbo vietas (šiuo metu Bendrovėje yra įdarbinta 19 darbuotojų).

18. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.

19. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pažymi, kad pirmosios instancijos teismas įvertino tiek pareiškėjo, tiek atsakovo argumentus, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl teismo sprendimo nepagrįstumo atmestini. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja skunde pateiktus argumentus. Vien tai, jog pareiškėjas nesutinka su jam nepalankiu pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, savaime nesuponuoja teismo sprendimo neteisėtumo. Atitinkamas mokestis, kurio nustatymas priklauso Lietuvos Respublikos kompetencijai – gali būti nustatomas tik įstatymu (MAĮ 3 str. 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 str. 15 p.). Pareiškėjo atvejis priskiriamas prie MUATĮ 5 straipsnio 3 dalyje nustatyto mokesčio. Mokesčio lengvatą ar lengvatas nustato tik atitinkamų mokesčių įstatymai, reglamentuojantys tų mokesčių apskaičiavimo tvarką. Todėl atsakovas neturėjo teisinio pagrindo neskaičiuoti mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis. MUATĮ nenumato galimybės atsakovui, kaip viešojo administravimo subjektui, mokesčio mokėtojus atleisti nuo mokesčio mokėjimo. Pareiškėjo siekis išvengti mokėti privalomų mokesčių, negali būti laikomas pareiškėjo teisėtu interesu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2018 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo Nr. 26 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo nuspręsta patvirtinti Patikrinimo aktu priskaičiuotą 234 749 Eur mokestį už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis 2013–2015 m., teisėtumo ir pagrįstumo.

21. Byloje nustatyta, kad:

21.1. Departamentas ginčijamu Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą ir konstatavo, jog pareiškėjas neįvertino Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82 panaikintų patvirtinimų apie pakuočių atliekų sutvarkymą, nepatikslino mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų VMI ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 m., tuo pažeidė Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalį, Kontrolės aprašo 17.2 papunktį, Apskaičiavimo aprašo 7 punkto reikalavimus, todėl pareiškėjui pagrįstai buvo nustatyta mokestinė prievolė – 234 749 Eur (privaloma sumokėti mokesčio už į vidaus rinką išleistą apmokestinamosios pakuotės kiekį suma).

21.2. Ginčo dėl Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. VR-17.5-82 teisėtumo ir pagrįstumo nagrinėjimas baigtas LVAT 2022 m. lapkričio 23 d. priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, kuria, be kita ko, panaikinta šio sprendimo dalis dėl patvirtinimų, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti ne UAB „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu; taip pat panaikinta sprendimo dalis dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0005-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 1314VI0013-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 13I4VI0014-4994-5513, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314VI0016-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0019-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0022-4994-5513 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0023-4994-5513 pagrindu.

21.3. Departamentas, atsižvelgdamas į LVAT 2022 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, parengė 2023 m. vasario 8 d. išvadą administracinėje byloje Nr. eI3-121-816/2023 „Dėl UAB „AMOKA“ 2018-08-09 sprendimu Nr. 26 paskaičiuoto mokesčio perskaičiavimo, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį“, kurioje atliko Sprendimu pareiškėjui apskaičiuoto 234 749 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis perskaičiavimą ir nustatė pareiškėjui mokėti 205 469 Eur sumą už 2013 ir 2015 metų mokestinius laikotarpius.

22. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs skundo argumentus, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, be kita ko, tai, kad atsakovas pagal LVAT 2022 m. lapkričio 23 d. nutartį perskaičiavo pareiškėjui mokėtiną mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis sumą už 2013 ir 2015 metų mokestinius laikotarpius, skundžiamu sprendimu pakeitė Departamento Sprendimą, sumažinant mokėtiną mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis sumą iki 205 469 Eur, o kitą skundo dalį atmetė.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas formaliai išnagrinėjo bylą, neatsakė į visus pareiškėjo skundo ir teismo posėdyje išsakytus argumentus. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jis įvykdė visas teisės aktuose nustatytas atliekų tvarkymo pareigas, apmokėjo metalinių pakuočių sutvarkymo išlaidas, jokių pažeidimų nepadarė; savo pareigų neįvykdė tretieji asmenys, kurių veiklos kontrolė pavesta valstybės institucijoms; valstybės institucijos neįrodė, kad Bendrovės importuotos pakuotės realiai nebuvo sutvarkytos; Sprendime mokestis už aplinkos teršimą pakuotėmis buvo apskaičiuotas pagal tarifą, taikytą tikrinamu laikotarpiu (2013–2015 m.), tačiau nuo 2019 metų yra taikomas gerokai mažesnis tarifas; Bendrovei kilusi prievolė deklaruoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis yra neproporcinga ir neteisinga.

24. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje. Todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, mokestį už aplinkos teršimą moka gaminių gamintojai ir importuotojai. Šis mokestis mokamas pagal faktiškai per mokestinį laikotarpį tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį (Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 str. 4 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija)). Taigi pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą kyla dėl apmokestinamųjų pakuočių išleidimo į rinką (šiuo aspektu žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 41 p. ir 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 26 p.).

26. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjas yra ginčo mokesčio mokėtojas, atsakingas už šio mokesčio sumokėjimą į valstybės biudžetą, tačiau pareiškėjas teigia, jog jis turėjo būti atleistas nuo ginčo mokesčio mokėjimo Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje ir Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje nustatytu pagrindu.

27. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio („Mokesčio lengvatos“) 6 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) įtvirtina, kad „gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą <...> pakuotės atliekomis už tą <...> pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) nustatytos <...> pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių <...> pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį.“ Šis atleidimo nuo mokesčio už aplinkos teršimą pagrindas papildomai paminėtas ir Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija), nustatančioje, kad „gamintojai ir importuotojai privalo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių.“ (šiuo aspektu žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 31–32 p.).

28. Taigi Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė išimtį iš bendros taisyklės. Todėl primintina, kad mokesčio įstatyme nustatyta apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) turi būti taikoma griežtai ir siaurai, o bet koks plečiamas tokios išimties aiškinimas yra negalimas (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 35 p.; kt.).

29. Iš Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nuostatų yra aiškiai ir nedviprasmiškai matyti, kad aptariamos išimties (lengvatos) taikymas yra siejamas su objektyvia faktine aplinkybe, kad mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojas (gamintojas ar importuotojas) atitinkamu mokestiniu laikotarpiu įvykdė Užduotį – Atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217, 4 priede (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. gegužės 3 d. įsakymo Nr. D1-368 redakcija) nurodytu R4 būdu perdirbti tokį kiekį metalinių pakuočių atliekų, kuris būtų ne mažesnis kaip 54 procentai Lietuvos Respublikos vidaus rinkai patiektų šių pakuočių kiekio), t. y. kad jis perdirbo atitinkamą metalinių pakuočių atliekų kiekį Užduotyje nurodytu būdu. Tai, be kita ko, reiškia, kad Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymas yra siejamas su realiu (faktišku) Užduoties įvykdymu, o ne šioje mokesčio įstatymo nuostatoje minimo patvirtinimo turėjimu. Kitaip tariant, atveju, kai Užduotis realiai nėra įvykdyta (įvykdyta netinkamai), vien šis patvirtinimas, inter alia (be kita ko) atsižvelgiant į tai, kad mokestiniuose teisiniuose santykiuose pirmenybė teikiama šių santykių turiniui, o ne jų formaliai išraiškai (MAĮ 10 str.), nesudaro pagrindo pripažinti, kad yra tenkinamos materialiosios aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 36 p.).

30. Pareiga įrodyti (pagrįsti), kad yra tenkinamos mokesčio įstatyme numatytos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos, tenka šia išimtimi (lengvata) siekiančiam pasinaudoti mokesčio mokėtojui. Todėl Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalies taikymo tikslais būtent pareiškėjas turi pateikti duomenis (įrodymus) apie perdirbtą pakuotės atliekų kiekį. Tačiau, kaip minėta, šioje įstatymo nuostatoje minimi dokumentai, patvirtinantys pakuočių atliekų perdirbimą, kurie buvo išrašyti ir kuriais pareiškėjas rėmėsi, deklaruodamas už ginčo mokestinį laikotarpį mokėtiną mokestį už aplinkos teršimą (2013 ir 2015 metų Patvirtinimai), buvo panaikinti, o ginčas dėl šio Vilniaus RAAD sprendimo teisėtumo jau yra galutinai išnagrinėtas LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 23 d. priimta nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, kurioje kaip proceso šalis (trečiasis suinteresuotas asmuo) dalyvavo ir pareiškėjas. Jokių kitų aptariamoje Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nuostatoje minimų dokumentų pareiškėjas nepateikė nei mokestinio patikrinimo metu, nei nagrinėjant ginčą teisme, o bendro pobūdžio argumentai, kad pareiškėjas tinkamai įvykdė jam teisės aktais nustatytas pareigas, negali būti pagrindas pripažinti, jog yra tenkinamos aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos.

31. Pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą tenka išskirtinai gamintojui ir importuotojui, o apmokestinimo momentas siejamas su apmokestinamosios pakuotės išleidimu į vidaus rinką, t. y. dar iki šios pakuotės tapimo atliekomis. Jokie nacionaliniai mokesčių įstatymai nenumato, kad už prievolę sumokėti mokestį už aplinkos teršimą yra ar gali būti atsakingi kiti subjektai. Pats mokesčio mokėtojo kaltės dėl mokesčių įstatymų pažeidimo nebuvimas pagal nacionalinę mokesčių teisę yra pagrindas atleisti nuo delspinigių mokėjimo bei skirtų poveikio priemonių, kaip, pavyzdžiui, mokesčio baudos (MAĮ 141 str. 1 d. 1 p.). Tačiau ši aplinkybė (kaltės nebuvimas) nėra ir negali būti vertinama kaip pagrindas atleisti nuo mokesčio už aplinkos teršimą (jo dalies) mokėjimo ir (ar) remtis tokia, kaip ginčo apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), kai nėra tenkinamos visos įstatymų leidėjo nustatytos materialiosios šios išimties (lengvatos) taikymo sąlygos. Be to, pareiškėjas, manydamas, kad dėl netinkamo kompetentingų valstybės institucijų veikimo, vykdant atliekų tvarkymo sistemos dalyvių priežiūrą (kontrolę), jis patyrė žalą, pareiškėjas gali kreiptis į administracinius teismus dėl šios žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.) (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 55–57, 63 p.).

32. Pažymėtina, kad Sprendimu apskaičiuotas mokestis už aplinkos teršimą nėra sankcija – už ginčo laikotarpį mokėtinas mokestis buvo apskaičiuotas taikant standartinį mokesčio tarifą ir jokios mokesčio įstatyme už pažeidimus numatytos poveikio priemonės (sankcijos), kaip antai, mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimas padidintu tarifu (Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 str. 4 d. 3 p.), nebuvo taikytos. Be to, nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad pareiškėjui apskaičiuotas ir nurodytas sumokėti mokestis yra baudimas už Užduoties neįvykdymą – pagal mokesčio įstatymą pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą siejama tik su objektyvia aplinkybe, kad gamintojas ir (ar) importuotojas į rinką patiekė atitinkamą apmokestinamosios pakuotės kiekį. Kaip sankcija negali būti vertinamas ir pareiškėjo teisės į Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje numatytą apmokestinimo išimtį (mokesčio lengvatą) paneigimas, kuris buvo nulemtas tik objektyvios aplinkybės, kad nėra tenkinamos mokesčio įstatyme nustatytos esminės šios išimties (lengvatos) taikymo sąlygos, bei kuris suponavo pareiškėjo apmokestinimą tik standartiniu tarifu, kurį moka mokesčio mokėtojai, nesinaudojantys aptariama išimtimi (lengvata) (šiais klausimais, be kita ko, žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. gegužės 17 d. nutarimo byloje Société Oxyg?ne Plus prieš Prancūziją, 76959/11, 40–51 p. ir juose nurodytą šio teismo jurisprudenciją). Paminėtina ir tai, kad Sprendimu pareiškėjui nebuvo apskaičiuoti ir jokie mokesčio įstatyme numatyti delspinigiai (Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 10 str. 4 d.) už laikotarpį iki jo priėmimo, t. y. Sprendimo pareiškėjui sukeltos pasekmės apsiribojo tik bendra pareiga sumokėti mokestį už ginčo laikotarpiu į Lietuvos vidaus rinką išleistas pakuotes (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 66–68 p.).

33. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie gali įrodyti (pagrįsti), jog metalinių pakuočių atliekos už 2013 ir 2015 metus yra realiai (faktiškai) sutvarkytos, o būtent, kad pareiškėjas 2013 ir 2015 metais įvykdė metalinių pakuočių atliekų tvarkymo užduotį ir dėl to jis galėjo pasinaudoti mokesčio lengvata. Taip pat pareiškėjas VMI nepateikė patikslintų Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis už 2013 ir 2015 metus. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad mokestis už aplinkos taršą metalinės pakuotės atliekomis už 2013 ir 2015 metus apskaičiuotas pagrįstai.

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kvestionuoja ginčo laikotarpiu galiojusio mokesčio už aplinkos teršimą standartinio tarifo, taikomo už aplinkos teršimą ginčo pakuotėmis, dydžio pagrįstumą, akcentuodamas, kad jis yra kelis kartus didesnis nei būtų mokėtinas šiuo metu, taip pat teigia, kad Bendrovei apskaičiuota mokėtina mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis suma yra per didelė našta Bendrovei. Tačiau šiais argumentais pareiškėjas savo skundo pirmosios instancijos teismui negrindė, todėl, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, šie argumentai nevertintini.

35. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad tokio aiškinimo, koks nurodytas šioje nagrinėjamoje byloje dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, laikomasi LVAT praktikoje analogiško pobūdžio administracinėse bylose (žr., pvz., 2024 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024; 2024 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-816-624/2024; 2024 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-534-815/2024; 2024 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-605-662/2024; 2024 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-655-624/2024; 2024 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-531-624/2024; 2024 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-619-556/2024; 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-519-602/2024; 2025 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-114-520/2025; kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2898-575/2016; Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str.). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgdama į formuojamą jurisprudenciją analogiško pobūdžio administracinėse bylose, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš esmės paliko galioti Departamento Sprendimą, tik pagal Departamento perskaičiavimą sumažino mokėtino mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumą.

36. Priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištyrė ir įvertino administracinėje byloje nustatytus faktus, atskleidė bylos esmę, teismo sprendimu pareiškėjo skundą atmesdamas pasisakė dėl pareiškėjo keltų reikalavimų ir procesiniuose dokumentuose išdėstytų pagrindinių argumentų, nurodė teisingas teisės normas, jas susiejo su bylos faktinėmis aplinkybėmis. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies nuostatų nepažeidė. Pažymėtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstas išvadas.

37. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Amoka“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius