2026-01-14 Nr. AB-958-3-61-3-05409-2024-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Legislator summary
AI generatedteismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. I. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. I. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos, dėl žalos priteisimo.
Legislator headnote
AI generated2026-01-14 Nr. AB-958-3-61-3-05409-2024-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: Pareiškėjas A. I. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos, 101 753 Eur žalos.
Full text
Administracinė byla Nr. eAS-51-1047/2026
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05409-2024-9
Procesinio sprendimo kategorija 59.1.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2026 m. sausio 14 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės (pranešėja) ir Egidijaus Šileikio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. I. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. I. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos, dėl žalos priteisimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Pareiškėjas A. I. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos, 101 753 Eur žalos.
Regionų administracinis teismas 2025 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Regionų administraciniame teisme 2025 m. spalio 13 d. gautas pareiškėjo apeliacinis skundas dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo teisėtumo.
II. Regionų administracinis teismas 2025 m. spalio 13 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo apeliacinį skundą, grąžino pareiškėjo atstovei sumokėtą žyminį mokestį.
Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 138 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir atsisakė apeliacinį skundą priimti, nes praleistas apeliacinio skundo padavimo terminas.
Teismas taip pat atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą atnaujinti praleistą terminą, priėjęs prie išvados, kad termino praleidimo priežastys nelaikytinos svarbiomis, t. y. pareiškėjas turėjo galimybę organizuoti apeliacinio skundo pateikimą laiku (rugsėjo pradžioje žinojęs apie advokatės, atstovaujančios jo interesams, atostogas užsienyje, pasirinko laukti advokatės grįžimo, vietoje to, kad imtųsi veiksmų dėl skundo parengimo ar kreiptųsi į kitą teisinį atstovą), o jo advokatės nedarbingumas nuo 2025 m. rugsėjo 29 d. iki 2025 m. spalio 6 d., nors ir patvirtintas medicininiu dokumentu, negali būti laikomi objektyviai svarbia priežastimi, pateisinančia viso termino praleidimą.
Teismas, atsisakęs priimti apeliacinį skundą, neanalizavo jo trūkumų, o taip pat pareiškėjo atstovei grąžino įskaitytą 11,25 Eur žyminį mokestį.
III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 13 d. nutartį.
Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad apeliacinį skundą pateikė praleidęs įstatymo nustatytą 30 dienų terminą apeliaciniam skundui paduoti, o teismas, atsisakydamas priimti apeliacinį skundą, nepakankamai įvertino termino praleidimo priežastis, nesigilino į faktines aplinkybes ir / ar jas vertino tik formaliai. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jis nurodė objektyvias, svarias, nuo pareiškėjo valios nepriklausančias priežastis, kurios realiai trukdė laiku paduoti apeliacinį skundą: pareiškėjo interesams visuose ginčuose, susijusiuose su nuosavybės teisių atkūrimu, nuo 2009 m. atstovauja ta pati advokatė, kuri paprastai retai atostogauja, o tai, kad pareiškėjo atstovės nebuvo Lietuvoje, atsitiko pirmą kartą; pareiškėjo verslas yra susijęs su užsienyje esančiais verslo partneriais, jis dažnai būna užsienyje, todėl 2025 m. rugsėjo mėn. pradžioje grįžęs į Lietuvą, susipažino su teismo 2025 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu, ir apsisprendęs pateikti apeliacinį skundą apie tai 2025 m. rugsėjo 15 d. pranešė advokatei (iki termino pabaigos buvo likusios 3 kalendorinės dienos); advokatė jau atostogavo; pareiškėjas kreipėsi į porą advokatų, tačiau pastarieji įvertinę gan trumpą terminą, atsisakė apeliacinį skundą surašyti. Pareiškėjas nusprendė sulaukti advokatės, tačiau ji grįžusi negalėjo parengti apeliacinio skundo dėl ligos iki 2025 m. spalio 6 d. Pareiškėjo nuomone, terminas apeliaciniam skundui paduoti praleistas nežymiai, jis veikė operatyviai, dėl tokios pirmą kartą įvykusios visiškai netikėtos situacijos, kuri nepriklausė tiesiogiai nuo jo valios, neturėjo galimybės pateikti teismui motyvuotą apeliacinį skundą.
Pareiškėjo nuomone, teismas, atsisakydamas priimti apeliacinį skundą, paneigė jo teisę į veiksmingą teisinės gynybos priemonę – apeliaciją, kuri yra viena esminių teisingumo įgyvendinimo priemonių. Atsisakymas atnaujinti terminą, kai byloje, pareiškėjo nuomone, buvo padaryti esminiai tiek materialiosios, tiek proceso teisės pažeidimai, nesuderinamas su proporcingumo ir teisingumo principais.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 31 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo apeliacinį skundą ABTĮ 138 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, pagrįstumas ir teisėtumas. Pirmosios instancijos teismas taip pat atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą bei teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis gynybos nėra absoliuti, nes ji yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę įstatymų nustatyta tvarka, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą terminų.
Pagal ABTĮ 132 straipsnio 1 dalį apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu pirmosios instancijos teismas, per kurį paduodamas apeliacinis skundas, apeliacinio skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties (ABTĮ 132 str. 2 d.).
Pagal ABTĮ 138 straipsnio 3 dalies 1 punktą apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas apeliantui, jeigu jis paduotas praleidus nustatytą apeliacinio skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas. Apriboti skundų padavimo terminai inter alia (be kita ko) susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012; 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-567-552/2015).
Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad terminas apeliaciniam skundui paduoti yra praleistas.
Vertindama atskirojo skundo argumentus, susijusius su tuo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatnaujino termino apeliaciniam skundui paduoti, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., 2013 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA602-15/2013; ir kt.). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-224-438/2019; ir kt.). Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006; ir kt.). Taigi, ar apeliacinio skundo padavimo termino praleidimo priežastis yra svarbi, kiekvienu atveju, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, sprendžia teismas savo nuožiūra, įvertindamas apelianto prašyme nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus.
Pareiškėjas prašymą atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti grindė jo advokatės atostogomis bei jos nedarbingumu, atskirajame skunde papildomai nurodė, jog tokia situacija susiklostė pirmą kartą (pareiškėjo atstovė, nuo 2009 m. atstovaujanti pareiškėjui, retai atostogauja), pareiškėjas dažnai būna užsienyje, o apsisprendęs pateikti apeliacinį skundą (iki termino pabaigos buvo likusios 3 kalendorinės dienos) kreipėsi į porą advokatų, tačiau pastarieji įvertinę gan trumpą terminą, atsisakė apeliacinį skundą surašyti.
Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytus argumentus dėl termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimo, konstatuoja, kad nurodytos termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimo aplinkybės yra subjektyvaus pobūdžio ir nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vertinti, kad egzistavo aplinkybės, objektyviai užkirtusios kelią pareiškėjui laiku ir tinkamai realizuoti savo teisę apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Nors tai nėra lemiama priežastis, bet pažymėtina, kad pareiškėjas nei prašyme atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti, nei atskirajame skunde nepateikė įrodymų, jog jis siekė kreiptis į kitus teisininkus profesionalios pagalbos, kad būtų surašytas apeliacinis skundas. Nors atskirajame skunde teigiama, kad pareiškėjas apie savo apsisprendimą teikti apeliacinį skundą telefonu advokatei pranešė 2025 m. rugsėjo 15 d., tačiau siekiamo apskųsti Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo apskundimo terminas prasidėjo nuo 2025 m. rugpjūčio 19 d. ir pareiškėjas (jo atstovas) turėjo pakankamai laiko iki advokatės suplanuotų atostogų (2025 m. rugsėjo 12 d.) parengti bei paduoti teismui apeliacinį skundą. Pareiškėjo atstovui, kaip profesionaliam teisininkui, yra taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, todėl prašyme nurodytos priežastys, dėl kurių buvo praleistas terminas apeliaciniam skundui paduoti (be kita ko, advokato atostogos) nepaneigia pastarojo pareigos rūpestingai ir atidžiai realizuoti savo atstovaujamo asmens procesines teises (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-329-662/2025).
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vertinant ligą kaip termino skundui (šiuo atveju – apeliaciniam skundui) paduoti praleidimo priežastį, ji pripažintina svarbia tik tada, kai dėl šios ligos asmens galimybės įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą buvo realiai apribotos (žr., pvz., 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-680/2008; 2009 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-838/2009; ir kt.). Liga svarbia skundo pateikimo termino praleidimo priežastimi pripažintina priklausomai nuo to, kiek ji galėjo padaryti įtaką sergančio asmens valiai ar fizinėms galimybėms paduoti skundą. Tik tuo atveju, jeigu liga buvo tokio pobūdžio, kad dėl jos asmuo apskritai negalėjo išreikšti savo valios arba ribojo jo fizines galias tokiu laipsniu, kad jis pats negalėjo skundo surašyti ir pasiųsti paštu ar pasirūpinti tinkamu savo teisių atstovavimu, gali būti pripažinta svarbia termino praleidimo priežastimi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006; 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-680/2008; 2025 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-197-662/2025; ir kt.). Nagrinėjamu atveju tokie duomenys byloje nenustatyti.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, jog egzistavo aplinkybės, objektyviai užkirtusios kelią pareiškėjui laiku ir tinkamai realizuoti savo teisę apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą ir pagrįstai atsakė priimti apeliacinį skundą. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, skundžiama Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 13 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. I. atskirąjį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Rytis Krasauskas
Beata Martišienė
Egidijus Šileikis