2013-03-27 Nr. AB-868-3-61-3-01283-2012-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552 -501/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01283-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. (A. K.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1-2) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymo ir Europos žmogaus teisių apsaugos konvencijos nuostatas yra draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis. Suimtiesiems turi būti užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios higienos normų reikalavimus. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės nustato, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus. Pažymėjo, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, vienam asmeniui kameroje turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m2 ploto. Paaiškino, kad jis nuo 2010 m. sausio 24 d. iki 2010 m. liepos 20 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K, vienoje kameroje buvo laikomi dar 3-4 asmenys, nebuvo sudarytos normalios suėmimo sąlygos. Lukiškių TI-K kameros plotas yra apie 8 m2, todėl ji skirta dviem, o ne keturiems arba penkiems asmenims. Leistina norma viršyta daugiau kaip du kartus. Be to, kamerose dar turėjo tilpti dvi ar trys dviejų aukštų lovos, tualetas su sienele, kriauklė, dvi spintelės, stalas su dviem kėdėmis, buities reikmenys ir asmeniniai keturių ar penkių suimtųjų daiktai.

Pabrėžė, kad, būnant 23 valandas per parą perpildytoje kameroje sąlygos tapo nepakenčiamos, kadangi nebuvo galimybės pajudėti ar pasimankštinti, trūko oro, skaudėjo galvą, negalėjo normaliai miegoti, dažnai kildavo konfliktų, tapo irzlus ir nervingas. Lukiškių TI-K administracija į žodinius skundus nereagavo. Vadovaudamasis Civilinio kodekso nuostatomis, nurodė, kad atsakovas neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti, todėl pareiškėjas patyrė žalą, kaip ji apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 6-10) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K 2010 m. sausio 25 d. ir buvo apgyvendintas kameroje Nr. 116 (7,49 m2 ploto), 2010 m. sausio 26 d. perkeltas į kamerą Nr. 191 (7,94 m2 ploto), o 2010 m. vasario 1 d. išvyko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. 2010 m. vasario 19 d. grįžo iš ligoninės ir buvo apgyvendintas kameroje Nr. 116. 2010 m. vasario 20 d. perkeltas į kamerą Nr. 193 (plotas – 7,94 m2), 2010 m. vasario 26 d. perkeltas į kamerą Nr. 150 (plotas – 7,56 m2), 2010 m. kovo 26 d. perkeltas į kamerą Nr. 173 (plotas – 7,94 m2), 2010 m. gegužės 31 d. perkeltas į kamerą Nr. 104 (plotas – 7,38 m2), 2010 m. birželio 1 d. perkeltas į kamerą Nr. 154 (plotas – 7,94 m2), iš kurios 2010 m. liepos 16 d. išvyko į Vilniaus pataisos namus.

Pažymėjo, kad, skirstant asmenis į kameras, laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktų reikalavimus. Administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, be to, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotimi, kuri nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Pabrėžė, kad žalos atlyginimas įstatymo yra siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų subjektų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Deliktinei atsakomybei atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246–6.249 straipsniuose, todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 15 d. sprendimu (b. l. 31-35) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pareiškėjui priteisė 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo. Kitą skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2010 m. sausio 25 d. iki 2010 m. liepos 16 d., išskyrus 2010 m. vasario 1 d.–2010 m. vasario 18 d. laikotarpį, kai buvo išvykęs į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Taigi iš viso pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo 154 dienas (sausio mėnesį 7 dienas, vasario mėnesį 10 dienų, kovo mėnesį 31 dieną, balandžio mėnesį 30 dienų, gegužės mėnesį 31 dieną, birželio mėnesį 30 dienų, liepos mėnesį 15 dienų).

Nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461, galiojusia iki 2010 m. balandžio 11 d., tardymo izoliatorių patalpų kamera turėjo būti ne mažesnė kaip 5 m2 vienam kaliniui. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.) 1.3.1 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m2.

Teismas pabrėžė, kad iš į bylą pateiktų duomenų (b. l. 6–7) matyti, kad kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, kai kada iš ryto būdavo vienas asmenų skaičius, o vakare – kitas (nuo 1 iki 4 asmenų kameroje). Kadangi tikslus laikas (valandos), kada kameroje būdavo apgyvendinami asmenys, nenurodytas, teismas šiuo atveju pareiškėjo būtas kamerose dienas skaičiavo apytiksliai, vieną parą dalydamas per pusę.

Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 25 d., kai pareiškėjas atvežtas į Lukiškių TI-K, iki 2010 m. balandžio 11 d., kai nustojo galioti Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, pareiškėjui tenkantis kameros plotas turėjo būti 5 m2. Iš pareiškėjo asmens įskaitos kortelės bei atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, atsiliepime pateiktų duomenų apie kamerų plotus nustatyta, kad pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K 2010 m. sausio 25 d. ir buvo apgyvendintas kameroje Nr. 116 (plotas – 7,49 m2), 2010 m. sausio 26 d. perkeltas į kamerą Nr. 191 (plotas – 7,94 m2), kurioje buvo iki 2010 m. vasario 1 d., kai išvyko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės grįžo 2010 m. vasario 19 d. ir buvo apgyvendintas kameroje Nr. 116 (plotas – 7,49 m2), o 2010 m. vasario 20 d. perkeltas į kamerą Nr. 193 (plotas 7,94 m2). 2010 m. vasario 26 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 150 (plotas 7,56 m2) ir joje buvo iki 2010 m. kovo 25 d. 2010 m. kovo 26 d. perkeltas į kamerą Nr. 173 (plotas 7,94 m2), kurioje buvo iki 2010 m. gegužės 30 d. Iš viso kamerose laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 25 d. iki 2010 m. balandžio 11 d. buvo laikomi 2–4 asmenys (įskaitant pareiškėją), taigi vienam asmeniui tekdavo nuo 1,87 m2, kai 2010 m. sausio 25 d. keturiese buvo laikomi kameroje Nr. 116, iki 3,74 m2, kai 2010 m. vasario 19 d. toje pačioje kameroje buvo laikomi dviese.

Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 25 d. iki 2010 m. balandžio 11 d. Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 5 m2 kameros ploto, buvo pažeistas, nes pareiškėjui tenkantis kameros plotas buvo mažesnis.

Nurodė, kad nuo 2010 m. gegužės 14 d. iki 2010 m. liepos 16 d. pareiškėjui turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 m2 kameros ploto, kadangi tokia ploto norma tuo metu buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124. Iš bylos duomenų matyti, kad laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 14 d. iki 2010 m. gegužės 30 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 173 (plotas 7,94 m2). Pareiškėjas 2010 m. gegužės 31 d. perkeltas į kamerą Nr. 104 (plotas 7,38 m2), kitą dieną, t. y. 2010 m. birželio 1 d., perkeltas į kamerą Nr. 154 (plotas 7,94 m2), kurioje buvo laikomas iki išvykimo į Vilniaus pataisos namus. Iš viso kamerose nurodytu laikotarpiu buvo laikomi 1–4 asmenys.

Teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 14 d. iki 2010 m. gegužės 30 d. vienam asmeniui tenkantis kameros plotas teisės aktų reikalavimus atitiko tik dvi su puse dienos, t. y. 2010 m. gegužės 25 d. ir 2010 m. gegužės 26 d. ryte, kai kameroje Nr. 173 buvo laikomi du asmenys (vienam asmeniui teko 3,97 m2 ploto), 2010 m. gegužės 31 d., kai kameroje Nr. 104 ryte buvo laikomas 1 asmuo, ir 2010 m. birželio 1 d., kai kameroje Nr. 154 ryte buvo laikomi 2 asmenys (vienam teko 3,97 m2 ploto).

Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos higienos norma HN 76:1999 galiojo iki 2010 m. balandžio 11 d., o Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d., taigi 2010 m. balandžio 11 d.–2010 m. gegužės 14 d. laikotarpiu nuostatos dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto tardymo izoliatoriaus kamerose teisės normomis nebuvo sureguliuotos. Nurodė, kad bylos medžiaga patvirtina, jog 2010 m. balandžio 11 d.–2010 m. gegužės 14 d. laikotarpiu, kai nuostatos dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto tardymo izoliatoriaus kamerose teisės normomis nebuvo sureguliuotos, pareiškėjas buvo laikomas 7,94 m2 ploto kameroje Nr. 173 su 3–4 asmenimis. Todėl padarė išvadą, kad 2010 m. balandžio 11 d.–2010 m. gegužės 14 d. laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo labai mažas ir neatitiko nei iki 2010 m. balandžio 11 d. galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:1999, nei vėliau įsigaliojusio Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 reikalavimų (vienam asmeniui tekdavo nuo 1,98 iki 2,64 m2 ploto).

Vadovaudamasis Civilinio kodekso 6.246, 6.247, 6.249, 6.250 ir 6.271 straipsnių nuostatomis ir atsižvelgęs į faktines bylos aplinkybes, apibūdinančias pareiškėjo kalinimo sąlygas, padarė išvadą, kad buvo pažeidžiama pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m, o nuo 2010 m. gegužės 14 d. – 3,6 kv. m kameros ploto. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju buvo pažeista konstitucinė pareiškėjo teisė į orumą (Konstitucijos 21 str. 2 d.). Netinkamomis ir neteisėtomis valstybės institucijos (Lukiškių TI-K, neatsižvelgiant į jo kaltę) veikomis pažeidus konstitucinę asmens teisę į orumą, neabejotinai buvo padaryta žala pareiškėjui – teisės doktrinoje visuotinai pripažįstama, kad neteisėtomis veikomis visuomet yra padaroma žala. Pabrėžė, kad šiuo atveju žala yra padaryta ne tik konstitucinės teisės normų saugomam gėriui – konstitucinei teisei į orumą, bet ir civilinės teisės saugomam gėriui – asmeniui jaustis oriam, visaverčiam ir lygiateisiam Lietuvos Respublikos piliečiui. Taigi gyvenimas kamerose, neatitinkančiose teisės normų reikalavimų (nesilaikant nustatytų ploto reikalavimų), sukėlė pareiškėjui esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, todėl jo reikalavimą dėl piniginės kompensacijos priteisimo teismas laikė pagrįstu.

Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį dėl kalinimo kamerose, kuriose pareiškėjui tektų ne mažiau nei 5, o vėliau 3,6 kv. m kameros ploto, teismas atsižvelgė į pažeidžiamos vertybės pobūdį, pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamo tinkamomis sąlygomis, atitinkančiomis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę (tai, kad per 154 dienas (beveik pusė metų), kurias pareiškėjas buvo Lukiškių TI-K, tik 2,5 dienos jis buvo laikomas kamerose, kai jose vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus, taigi kamerose, kuriose plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, pareiškėjas kalintas apytiksliai 151,5 dienos) bei Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio ir pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 850 Lt, vidutinis darbo užmokestis – apie 2 138 Lt), teismų praktiką panašiose bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys bylose Nr. A756-122/2010, Nr. A502-1774/2011, Nr. A502-913/2011, Nr. A146-1622/2012), pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį vertino 1 000 Lt.

III. Atsakovas Lukiškių TI-K (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 43-45), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos įrodymus, kadangi iš apelianto pateiktų duomenų matyti kamerų skaičiai, jų plotai, taip pat jose buvusių asmenų skaičius, tačiau šių duomenų negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kamerose kaita labai didelė, dažni atvejai, kai per vieną dieną asmenų skaičius (o kartu ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas) kameroje kinta keletą kartų. Dėl šių priežasčių negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galimai mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinio ir intensyvaus pažeidimo, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą. Be to, pareiškėjas nepateikė duomenų apie nagrinėjamo laikotarpio savo sveikatos būklę, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtakos sveikatos būklei.

2. Nagrinėjant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, turi būti nustatytos visos CK 6.271 straipsnyje numatytos viešosios atsakomybės sąlygos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, kaip to reikalauja Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pakartotas Civiliniame kodekse pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui jo patirtą neturtinę žalą, kuri kildinama iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos neteisėtų veiksmų, pasireiškusių pareiškėjo kalinimu kamerose, savo plotu neatitinkančiose nustatytų reikalavimų.

Pagal Higienos normos HN 76:1999 (neteko galios nuo 2010 m. balandžio 11 d.) 6.15 punktą, vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti 5 m2 kameros ploto. 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, numatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas, padarė pagrįstą išvadą, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje pagal tuo metu aktualų reguliavimą jam tektų ne mažesnis kaip 3,6 kv. m kameros plotas, tai yra, aptariamu atveju ši viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007 yra pažymėjęs, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Taigi įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.

Byloje surinktų ir aukščiau minėtu metodu įvertintų įrodymu pagrindu nustatyta, kad iš pareiškėjo 154 dienų, praleistų Lukiškių TI-K, tik 2,5 dienos vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus. Tai paneigiančių įrodymų atsakovas nepateikė.

Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (administracinė byla Nr. A143-1966/2008), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių dėl to, jog gyvenimas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, sukėlė pareiškėjui esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, todėl A. K. reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra pagrįstas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes pažeidimo laikotarpis yra pakankamai ilgas – 151 kalinimo diena, ir nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija. Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidimą nepagrįstai vertino kaip intensyvų ir tęstinį, nes kameroje laikomų asmenų skaičius paros bėgyje nuolat kito, dėl to kito ir jiems tenkanti ploto dalis, yra atmestini kaip neįrodyti. Nors dėl apelianto nurodytų aplinkybių kalinamiems asmenims tenkanti ploto dalis kameroje galėjo būti santykinai didesnė, tačiau nėra pagrindo vertinti, kad ji būtų visiškai atitikusi nustatytas normas.

Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija (CK 6.250 str.). Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo pinigais, tinkamai vadovavosi CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais: atsižvelgė į pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje minimaliai jam tektų 3,6 kv. m ploto, pažeidimo mastą, pažeidimo trukmę, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, ir teisingai nusprendė, kad 1000 Lt išmoka yra pakankama pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Ši suma, teisėjų kolegijos vidiniu įsitikinimu, nėra aiškiai per didelė. Pažymėtina, kad pareiškėjas priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio nekvestionuoja.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius