2016-05-16 Nr. AB-10777-3-61-3-03880-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-971-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03880-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. T. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–5), kurį patikslino (b. l. 23–27), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, VSDFV, apeliantas) 2014 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6655 „Dėl atsisakymo atnaujinti praleistą terminą sprendimui apskųsti ir nagrinėti prašymą“ ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. vasario 4 d. prašymą iš esmės bei išmokėti pareiškėjui neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį, kuri sudaro 12 404,80 Lt.

Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su jam paskirtos senatvės pensijos dydžio sumažinimu taikant Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio nuostatas. Pareiškėjas nurodė supratęs, kad jam nuo 2010 m. sausio 1 d. mokama sumažinta senatvės pensija bus atkurta nustojus galioti Laikinajam įstatymui, tačiau, šiam įstatymui nustojus galioti 2012 m. gruodžio 31 d., pensijos mokėjimas nebuvo atkurtas. Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažinus Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas prieštaraujančias Konstitucijai, tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir po šio akto priėmimo nenustatant pensijų kompensavimo tvarkos, pareiškėjas 2014 m. vasario 4 d. kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrių (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius), prašydamas grąžinti neišmokėtą pensijos dalį. Pareiškėjo 2014 m. vasario 4 d. prašymą VSDFV teritorinis skyrius persiuntė VSDFV, kuri 2014 m. gegužės 15 d. sprendimu Nr. (6.5) I-4532 ir 2014 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6655 nustatė, jog skundas paduotas praleidus Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą. Pareiškėjas pažymėjo, kad Pensijų įstatyme numatyta ginčų nagrinėjimo tvarka negali būti taikoma sprendimams dėl pensijų apskaičiavimo apskųsti, o tuo atveju, jeigu taikytina – terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjas yra dirbantis senatvės pensininkas, jokio sprendimo dėl pensijos sumažinimo nėra gavęs, o terminas, nuo kurio skaičiuojamas skundo padavimo momentas, teisės aktuose nebuvo apibrėžtas. Iš banko atsiskaitomosios sąskaitos duomenų pareiškėjas negalėjo suprasti apie mokamos pensijos sumažinimą. Be to, pareiškėjas serga sunkia nepagydoma liga ir jam reikalingas nuolatinis gydymas. Teigė, kad, atsakovui priėmus ginčijamą sprendimą, laikytina, jog pareiškėjas pasinaudojo išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 31–36) prašė skundo dalį dėl įpareigojimo išmokėti senatvės pensijos dalį palikti nenagrinėtą, o likusią skundo dalį – atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2010 m. sausio mėn., o dėl sumažintos senatvės pensijos dalies išmokėjimo į VSDFV Kauno skyrių kreipėsi tik 2014 m. vasario 4 d., t. y. praleidęs Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą, ir nepateikė įrodymų, kurių pagrindu šis terminas galėtų būti atnaujintas. Todėl atsakovas ginčijamu sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2014 m. vasario 4 d. prašymą dėl 2010–2011 m. laikotarpiu negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo. Pažymėjo, kad pareiškėjo pateikti dokumentai ir nurodytos aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo praleistam kreipimosi į VSDFV, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, terminui atnaujinti, kadangi pareiškėjas 2010–2013 m. dirbo, ligos pašalpą gavo tik trumpą laiką (2012 m. balandžio 25 d.–2012 m. balandžio 30 d. laikotarpiu), todėl pareiškėjas, nors ir turėjo sveikatos problemų, turėjo galimybę per pakankamai ilgą 3 metų terminą paduoti skundą VSDFV, be to, skundai gali būti pateikti ne tik asmeniui tiesiogiai atvykus į VSDFV, bet ir atsiunčiant juos paštu ar per pasiuntinį. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje nebuvo išnagrinėtas iš esmės, pareiškėjo reikalavimas įpareigoti VSDFV išmokėti pareiškėjui 2010 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo negautą 12 404,80 Lt senatvės pensijos dalį paliktinas nenagrinėtas, nes jis nebuvo išnagrinėtas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir ja nebegalima pasinaudoti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 8 d. sprendimu (b. l. 58–62) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas panaikino VSDFV 2014 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6655 ir įpareigojo VSDFV iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. vasario 4 d. prašymą, o skundo reikalavimą įpareigoti VSDFV išmokėti neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį, kuri sudaro 12 404,80 Lt, paliko nenagrinėtą.

Teismas nustatė, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl atsakovo atsisakymo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies pagrįstumo ir teisėtumo.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalimi (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 redakcija, galiojusi tiek iki 2013 m. sausio 1 d., tiek ir po 2013 m. sausio 1 d.), 32 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 8 d.) 103 punktu. Nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. vasario 4 d. pateikė VSDFV Kauno skyriui prašymą išmokėti dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensijos dalį. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 ir joje nurodyta praktika šiuo klausimu, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013), Pensijų įstatyme įtvirtintas 3 metų terminas yra specialusis terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, o ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Teismas taip pat vadovavosi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 20, 31 punktais.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pirmoji sumažinta senatvės pensija pareiškėjui buvo sumokėta 2010 m. sausio mėn., taigi apie tai, kad paskirta pensija buvo sumažinta, pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėn. Pareiškėjas, kreipdamasis į VSDFV Kauno skyrių su 2014 m. vasario 4 d. prašymu, praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą. VSDFV 2014 m. gegužės 15 d. sprendime Nr. (6.5) I-4532 nurodyta, kad tuo atveju, jeigu pareiškėjas iki 2014 m. birželio 9 d. pateiks įrodymus dėl termino praleidimo priežasčių, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pareiškėjas 2014 m. liepos 21 d. pateikė atsakovui prašymą, kuriame nurodė, kad apie 2014 m. gegužės 15 d. sprendime Nr. (6.5) I-4532 nustatytą terminą skundui paduoti sužinojo tik gavęs VSDFV 2014 m. birželio 17 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5402, kuriuo atsakovas atsisakė nagrinėti jo 2014 m. vasario 4 d. prašymą, pažymėjo, kad jis serga sunkia (duomenys neskelbtini) liga, 2013–2014 m. buvo gydomas (duomenys neskelbtini), labai dažnai jo savijauta būna bloga, todėl prašė pratęsti 2015 m. gegužės 15 d. sprendime Nr. (6.5) I-4532 nustatytą terminą skundui paduoti ir pateikė tokį prašymą pagrindžiančius dokumentus. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjo 2014 m. liepos 21 d. prašymą, 2014 m. rugpjūčio 1 d. sprendime Nr. (6.5) I-6655 konstatavo, kad pareiškėjo nurodytos skundo padavimo termino praleidimo priežastys nesudaro pagrindo atnaujinti terminą skundui paduoti, todėl atsisakė atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą ir tuo pagrindu pareiškėjo 2014 m. vasario 4 d. prašymą atsisakė nagrinėti, kaip paduotą praleidus 3 metų skundo padavimo terminą.

Teismo vertinimu, VSDFV, ginčijamu 2014 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6655 atsisakydama išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. vasario 4 d. prašymą dėl 2010–2011 m. laikotarpiu neišmokėtos senatvės pensijos dalies, formaliai vertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl termino praleidimo skundui paduoti, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Nebuvo atsižvelgta į tas aplinkybes, jog įstatymų leidėjas nebuvo aiškiai sureguliavęs neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo pensijos (jos dalies) išmokėjimo klausimų, o dėl klausimo, nuo kurio momento turėtų būti skaičiuojamas paminėtas terminas, aiškiai pasisakyta tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Neįvertinta, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnyje buvo įtvirtinti pasiūlymai Vyriausybei dėl įstatymui įgyvendinti reikalingų teisės aktų, taip pat ir dėl pensijų kompensavimo tvarkos aprašo, tačiau toks teisės aktas dar nebuvo parengtas. Teisės aktų gausa, nevieninga teismų praktika kėlė teisinio neapibrėžtumo situaciją, ir neatsižvelgiant į paminėtų aplinkybių visumą, be kita ko, ir į pareiškėjo, kaip asmens, neturinčio teisinio išsilavinimo, galimybę efektyviai pasinaudoti savo teisėmis, nepagrįstai buvo konstatuota, kad nėra pagrindo atnaujinti terminą skundui paduoti.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, konstatavo, kad VSDFV 2014 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas Nr. (6.5) I-6655 naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, todėl VSDFV įpareigotina iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. vasario 4 d. prašymą.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą išmokėti neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį, kuri sudaro 12 404,80 Lt, yra išvestinis skundo reikalavimų panaikinti VSDFV 2014 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6655 ir įpareigoti VSDFV iš naujo išnagrinėti 2014 m. vasario 4 d. pareiškėjo prašymą atžvilgiu. Paminėtas skundo reikalavimas gali būti nagrinėjamas tik išnagrinėjus pareiškėjo prašymą dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies grąžinimo išankstinėje ginčų nagrinėjimo institucijoje. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo prašymas dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo šiuo metu nėra išnagrinėtas VSDFV, teismas padarė išvadą, kad išvestinis skundo reikalavimas paliekamas nenagrinėtas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu.

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 65–70) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo aplinkybę, jog pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą 3 metų terminą kreiptis į VSDFV, bet nepagrįstai nusprendė, kad VSDFV 2014 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6655 formaliai įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl termino praleidimo skundui paduoti. Teismo argumentai, jog įstatymų leidėjas nebuvo aiškiai sureguliavęs neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo pensijos išmokėjimo klausimų bei teisės aktų gausa ir nevieninga teismų praktika kėlė teisinio neapibrėžtumo situaciją, prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pozicijai, pateiktai šio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Teisinė situacija negalėjo trukdyti pareiškėjui susipažinti su viešai paskelbtame Pensijų įstatyme nustatyta VSDFV teritorinio skyriaus sprendimų (kaip valinių aktų, veiksmų) apskundimo tvarka ir ja pasinaudoti. Teismas nurodė, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnyje nurodyta pareiga Vyriausybei parengti ir patvirtinti sumažintų pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, tačiau toks teisės aktas nebuvo parengtas, kad „teisės aktų gausa, nevieninga teismų praktika kėlė teisinio neapibrėžtumo situaciją, ir neatsižvelgiant į paminėtų aplinkybių visumą, be kita ko, ir į pareiškėjo, kaip asmens, neturinčio teisinio išsilavinimo, galimybę efektyviai pasinaudoti savo teisėmis, nepagrįstai buvo konstatuota, kad nėra pagrindo atnaujinti terminą skundui paduoti“. Atsakovas pažymi, kad šios aplinkybės yra abstrakčios, būdingos daugumai pensijų gavėjų, kurie Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu gavo sumažintas senatvės pensijas, todėl negali būti laikomos ekstraordinariomis ir objektyviai užkirtusiomis kelią pareiškėjui per pakankamai ilgą 3 metų terminą kreiptis į VSDFV. Taigi VSDFV 2014 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6655 teisingai įvertino pareiškėjo nurodytus motyvus dėl praleisto termino atnaujinimo ir pagrįstai atsisakė atnaujinti praleistą VSDFV Kauno skyriaus sprendimo apskundimo VSDFV terminą. Teismas nepagrįstai nusprendė panaikinti VSDFV 2014 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6655 ir įpareigojo VSDFV iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. vasario 4 d. prašymą.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 73–74) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimas yra teisingas, kadangi teismas atsakovui suteikė galimybę pačiam ištaisyti savo klaidas, atsižvelgiant į naujai suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose, į žmogiškumo faktorius – labai sunkią jo ligą. Apeliantas neatsižvelgė nei į jo sunkią ligą, nei į kitas priežastis, dėl kurių buvo praleistas tuo metu nesuvokiamas ir nesuprantamas terminas. Liga yra ta priežastis, kuri visiškai nepriklausė nuo jo valios, ir termino praleidimo priežastis turi būti pripažinta objektyvia. Dėl pripažintos antikonstitucine įstatymo nuostatos taikymo pensijos nepriemoka yra grubus jo teisių pažeidimas. Nusavinti (pasiskolinti) pinigai dabar labai reikalingi gydymui. Teismo įpareigojimas atsakovui iš naujo išnagrinėti jo 2014 m. vasario 4 d. prašymą yra teisingas, todėl turėtų būti paliktas galioti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pareiškėjas siekia jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjo nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam (Kauno) skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl paminėtos pensijos pareiškėjui skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjui faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad:

1) iki 2010 m. sausio 1 d. (dienos, nuo kurios pareiškėjui buvo pradėta mokėti Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu sumažinta senatvės pensija) pareiškėjas gaudavo jam paskirtą 912,56 Lt dydžio senatvės pensiją;

2) 2014 m. vasario 4 d. pareiškėjas padavė VSDFV Kauno skyriui prašymą išmokėti sumažintos pensijos dalį (b. l. 28);

3) VSDFV 2014 m. gegužės 15 d. rašte (sprendime, kuris nėra nagrinėjamas šioje administracinėje byloje) pareiškėjui buvo nurodyta, kad jis praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą, nuo 2010 m. sausio mėn. skaičiuotiną (pirmosios Laikinojo įstatymo 8 str. pagrindu sumažintos pensijos išmokėjimo laiko), 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jam mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti jos skundą, ir jam pasiūlyta iki 2014 m. birželio 9 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą (b. l. 39-40);

4) 2014 m. liepos 21 d. prašyme pareiškėjas, reaguodamas į paminėtą VSDFV pasiūlymą ir paaiškindamas VSDFV jam nustatyto (iki 2014-06-09) termino praleidimo priežastis, pateikė atsakovui medicininius duomenis apie jam diagnozuotą ligą be jos gydymą (b. l. 11-13);

5) pareiškėjo šioje administracinėje byloje skundžiamame VSDFV 2014 m. rugpjūčio 1 d. sprendime atsakovas, nurodęs argumentus, kad paminėtas 3 metų terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., ir konstatavęs, jog pareiškėjas nenurodė svarbių šio termino praleidimo priežasčių, atsisakė atnaujinti skundo padavimo terminą ir nagrinėti iš esmės paminėtą pareiškėjo 2014 m. vasario 4 d. prašymą (b. l. 48-49).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjo paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėjas, siekdamas atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Atsakydama į nurodytą klausimą, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjo VSDFV Kauno skyriui 2014 m. vasario 4 d. paduotas prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodamas šį prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai jam pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija.

Pasisakydama dėl šio termino atnaujinimo galimybės, kolegija pirmiausia pažymi, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Kolegija taip pat pažymi, kad, pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą.

Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjas pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą pensiją. Pareiškėjo atsakovui kartu su paminėtu 2014 m. liepos 21 d. prašymu pateikti medicininiai dokumentai apie jo sirgimą 2013-2014 m. laikotarpiu negali būti pripažinti įrodymais, patvirtinančiais, kad iki 2013 m. vasario mėn. (kai pasibaigė nuo 2010 m. sausio mėn. skaičiuotinas pirmiau aptartas 3 m. terminas) pareiškėjas objektyviai negalėjo kreiptis į atsakovą (ar jo teritorinį skyrių) dėl sumažintos pensijos dalies atgavimo. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismui paduotame prašyme (b. l. 6-7) pareiškėjo pateikti argumentai iš esmės yra nukreipti į kitokią, negu paminėtoje administracinių teismų praktikoje suformuotą, aptariamo 3 mitų termino skaičiavimo (t. y. klaidingą) poziciją. Taikydama išvardytus aptariamo termino praleidimo priežasčių pripažinimo svarbiomis kriterijus, kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu padaryta išvada ir pripažįsta ją neteisinga.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl paminėto 3 metų termino praleidimo priežasčių reikšmingumo, nukrypo nuo administracinių teismų suformuotos praktikos tokio pobūdžio bylose ir neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus. Todėl teismo priimtas sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir yra naikintinas, o pareiškėjo teismui paduotas skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo R. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė