2022-01-12 Nr. AB-956-3-61-3-03846-2020-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-17-438/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03846-2020-8

Procesinio sprendimo kategorija 57.6 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. sausio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. A. (I. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. A. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Bariteka“, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja I. A. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Ambasada) konsulinio pareigūno 2020 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 178 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba vizos panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti atsakovą tenkinti pareiškėjos prašymą ir išduoti Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą. Pareiškėja taip pat prašė iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas trečiojo suinteresuoto asmens naudai.

2. Pareiškėja nurodė, kad ji Lietuvos Respublikoje turėjo įsidarbinti uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Bariteka“, tačiau Sprendimu pareiškėjai buvo atsisakyta išduoti nacionalinę vizą, nes pareiškėja nepagrindė numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų kyla pagrįstų abejonių dėl jos pareiškimų patikimumo.

3. Pareiškėjos įsitikinimu, jos atžvilgiu formaliai buvo taikomas Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 2 punktas. Pareiškėjos prašymas dėl vizos išdavimo buvo nagrinėjamas neatsižvelgiant į individualų atvejį, neturint pareiškėjos paaiškinimų, nededant pastangų išsamiai išsiaiškinti situaciją ir priimti motyvuotą, išsamų sprendimą.

4. Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skundo argumentus bei prašė skundą tenkinti.

5. Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko.

6. Atsakovas nurodė, kad konsulinis pareigūnas teisingai įvertino surinktus duomenis bei susiklosčiusią situaciją, nes svarstant pareiškėjos prašymą dėl vizos išdavimo kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjos vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų, kad pareiškėja ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, tokiu būdu konsulinis pareigūnas turėjo teisę atsisakyti pareiškėjai išduoti vizą.

7. Atsakovas taip pat pabrėžė, kad bylos nagrinėjimo dalyku negali būti pareiškėjos prašymas įpareigoti atsakovą išduoti vizą, kadangi administracinį sprendimą priima viešojo administravimo institucija, o ne teismas.

8. Teismo posėdyje atsakovo atstovas palaikė atsiliepime į skundą nurodytas aplinkybes.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Bendrovė atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo sutiko.

10. Bendrovė nurodė, kad jų įmonė yra pelninga, sėkmingai vykdo veiklą. Neturi skolų nei „Sodrai“, nei darbuotojams. Nurodė, kad konsulas nebendravo nei su pareiškėja, nei su darbdaviu. Teigė, kad jie duomenis teikia „Sodrai“. Pažymėjo, kad neaišku kuo remiantis buvo padaryta išvada, jog jų vidutinis atlyginimas 0 Eur.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. vasario 4 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, panaikino skundžiamą Sprendimą ir įpareigojo Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą išduoti nacionalinę vizą.

12. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė, kad konsulinis pareigūnas, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą ir su prašymu pateiktus dokumentus, padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėja turi leidimą dirbti kaip „Pagrindinės mokyklos anglų kalbos mokytoja“, tačiau darbo sutartyje nurodytos pareigos „pardavimų vadybininkė“.

13. Teismas nustatė, kad konsulinio pareigūno padaryta išvada neatitinka objektyvių duomenų, kadangi 2020 m. rugpjūčio 28 d. Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pareiškėjai yra išdavusi leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje, kuris suteikė pareiškėjai teisę 12 mėnesių dirbti Bendrovėje pardavimo vadybininke, o ne „pagrindinės mokyklos anglų kalbos mokytoja“, kaip nurodyta Sprendime.

14. Teismas vertino, kad duomenų svetainė, kuria atsakovas grindė Sprendimą, nėra oficiali, galinti pateikti oficialius duomenis apie Bendrovės finansinę padėtį. Kaip nurodė teismo posėdžio metu trečio suinteresuoto asmens atstovas, jie nėra sudarę sutarties dėl duomenų apie įmonę teikimo su atsakovo nurodyta svetaine, todėl minėtų duomenų patikimumas nėra aiškus. Bendrovė taip pat pateikė finansinius dokumentus, kurie paneigia, kad jos mokamas darbo užmokestis sudaro 0 Eur.

15. Teismo vertinimu faktas, kad įmonės vadybininko deklaruota gyvenamoji vieta sutampa su įmonės bendrovės adresu, kuriame nurodyta ir pačios pareiškėjos darbo vieta, taip pat, kad minėtu adresu yra registruota ir kita įmonė, pats savaime nesudarytų pagrindo atsisakyti išduoti vizą. Be to, šie argumentai Sprendime net nenurodyti.

16. Teismo įsitikinimu, šiuo atveju konsuliniam pareigūnui, priėmusiam byloje ginčijamą Sprendimą, kilo abejonių dėl pareiškėjos pareiškimų, susijusių su nurodytu numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslu ir sąlygomis – darbu Bendrovės pardavimų vadybininke – patikimumo, tačiau duomenų, kad kilus tokio pobūdžio abejonėms, būtų pasinaudota galimybe konsultuotis su Migracijos departamentu prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, nėra. Be to, atsakovo abejonės dėl pareiškėjos buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ar dėl to, ar Bendrovė pajėgi mokėti darbo sutartyje sulygtą atlyginimą, pagrįstos ne oficialiais duomenimis, apie kuriuos nei pareiškėja, nei darbdavys, kuris teikė tarpininkavimo raštą, nebuvo informuoti ir neturėjo galimybių teikti papildomus įrodymus procedūros dėl vizos išdavimo vykdymo metu.

17. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis, todėl negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl naikintinas.

18. Teismas pažymėjo, kad reikalavimas įpareigoti atsakovą išduoti Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą negali būti tenkinamas, tačiau, panaikinus Sprendimą, yra pagrindas įpareigoti Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo.

19. Pareiškėjos prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas teismas atmetė, kadangi į bylą nebuvo pateiktas prašymas raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Be to, PVM sąskaita-faktūra už teisines paslaugas Nr. 111 serija 2020/A1, advokato išrašyta ne pareiškėjai, o Bendrovei. Į bylą nepateikti įrodymai dėl minėtos sąskaitos apmokėjimo, be to, trečiasis suinteresuotas asmuo iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nėra pateikęs prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

III. 20. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, prašydama pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 4 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjai nebuvo priteistos bylinėjimosi išlaidos. Pareiškėja taip pat prašo priteisti jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.

21. Pareiškėjos valia dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo buvo išreikšta raštu, t. y. skunde teismui. Teikiant skundą buvo sumokėtas 22,50 Eur žyminis mokestis, kurio sumokėjimą patvirtinantis įrodymas buvo pateiktas teismui ir šiuos įrodymus pirmosios instancijos teismas turėjo. Taip pat teismas turėjo PVM sąskaitą-faktūrą, kurioje buvo nurodyta, kad sąskaita išrašoma už paslaugas pareiškėjai, suma 332,75 Eur. Būtent dėl šios sumos buvo sutarta su pareiškėja pagal sutartį dėl teisinės pagalbos, kurios išrašas buvo pateiktas pirmosios instancijos teismui. Už klientę honorarą – 332,75 Eur sumokėjo Bendrovė. Tai patvirtina mokėjimo nurodymas, kuriame nurodyta jo paskirtis: „laisva forma. Avansas už teisines paslaugas darbuotojos I. A. atstovavimas teisme pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. 11 <...>“.

22. Su advokatu sutartį buvo sudariusi būtent pareiškėja, o ne Bendrovė. PVM sąskaitoje-faktūroje nurodyta, kad paslaugos buvo teikiamos pareiškėjai, taip pat ir mokėjimo nurodymo paskirtyje pažymėta, kad mokama už teisines paslaugos pareiškėjos atstovavimui teisme. Tai reiškia, kad Bendrovė sumokėjo už pareiškėja, t. y. įvykdė pareiškėjos įsipareigojimą advokatui. Tačiau tai nepaneigia aplinkybės, kad bylinėjimosi išlaidas patyrė būtent pareiškėja. Dėl minėtų aplinkybių atsakovas neturėtų išvengti prievolės kompensuoti bylinėjimosi išlaidas, nes būtent dėl jo Sprendimo pareiškėja buvo priversta kreiptis į teismą.

23. Teismas pripažino, kad pareiškėja buvo išreiškusi prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas. Esant tokioms aplinkybėms laikytina, kad aplinkybė, jog į bylą nepateiktas prašymas raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu tėra formalumas, nes pareiškėjos valia raštu gauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą buvo išreikšta, pareiškėja prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nėra pagrindo diskrimuoti dėl pareiškėjos prašymo formos, t. y. jei jis buvo išreikštas pačiame skundo tekste, o ne atskiru dokumentu. Taigi, pareiškėjai priteistinos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas.

25. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.

26. Išlaidų pagrįstumas reiškia, jog jos turi būti įrodytos, tačiau šiuo atveju nepakanka pateikti dokumentus, pagrindžiančius tam tikras sumas ir (ar) suteiktas paslaugas, būtina įrodyti, kad už jas buvo sumokėta (realios išlaidos) (2009 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-34/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 18, 2009 m., 144 – 216 p., 2012 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-172/2012). Teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, kad pridėtinės vertės mokesčio sąskaita-faktūra nepatvirtina atsiskaitymo už suteiktas paslaugas. Tai, jog proceso šalis patyrė realias išlaidas paprastai patvirtina pinigų apskaitos dokumentas, fiksuojantis vieno subjekto grynųjų pinigų mokėjimo ar pervedimo operacijas įvykdytas kitam subjektui (2008 m. gegužės 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-284/2008, 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-422/2009).

27. Iš pareiškėjos skundo pirmosios instancijos teismui matyti, kad pareiškėja, be kita ko, prašė priteisti iš atsakovo būtent trečiojo asmens naudai bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėja taip pat pridėjo 2020 m. lapkričio 16 d. PVM sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 11 serija 2020/A1, iš kurios matyti, kad už teisines paslaugas, suteiktas pareiškėjai, prašoma priteisti 332,75 Eur. Atkreiptinas dėmesys, kad sąskaita išrašyta ne pareiškėjai, tačiau trečiajam suinteresuotam asmeniui – Bendrovei. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, į bylą nebuvo pateikti minėtos sąskaitos apmokėjimo įrodymai. Šie įrodymai buvo pateikti kartu su apeliaciniu skundu (2020 m. lapkričio 17 d. pavedimas Nr. P2011171). Iš šio dokumento matyti, kad pervedimą atliko Bendrovė.

28. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. sausio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-168-261/2017 yra konstatavęs, jog byloje dalyvaujančių asmenų atstovų su procesu susijusios išlaidos, taip pat bylinėjimosi išlaidų apmokėjimo prievolę už byloje dalyvaujantį asmenį, šiam neprieštaraujant, įvykdžiusių kitų, nors ir nedalyvaujančių byloje, asmenų išlaidos pripažintinos su bylos nagrinėjimu susijusiomis išlaidomis ir dėl jų atlyginimo turi būti sprendžiama, tačiau prašymas atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas turi būti pateiktas laiku ir atitikti tokiam procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus (be kita ko, turi būti pateikti apmokėjimą patvirtinantys įrodymai). Pabrėžtina, kad pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti būtent jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.

29. Nagrinėjamu atveju, gi, pareiškėja pirmosios instancijos teismui ne tik nepateikė mokėjimo realumą patvirtinančio įrodymo, tačiau ir bylinėjimosi išlaidas prašė atlyginti ne sau, o trečiajam suinteresuotam asmeniui. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, trečiasis suinteresuotas asmuo – Bendrovė iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas. Atmetus apeliacinį skundą, pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, negali būti tenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos I. A. (I. A.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius