2024-05-22 Nr. AB-8153-3-61-3-03271-2022-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-447-415/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03271-2022-2

Procesinio sprendimo kategorija 17.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas), Jolantos Malijauskienės ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. O. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja R. O. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama: panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovas) 2022 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. RE-315 dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino nepratęsimo (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas), ir įpareigoti termino pratęsimo antrą kartą klausimą spręsti iš esmės; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja nurodė tokius skundo argumentus:

2.1. Pareiškėjai nuosavybės teise priklauso butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Butas). Bute yra atlikti kapitalinio remonto darbai pagal Daugiabučio gyvenamojo namo buto (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kapitalinio remonto projektą Nr. LB-207-TDP (toliau – ir Projektas). Inspekcija atliko patikrinimą pareiškėjai priklausančiame Bute, surašė 2021 m. lapkričio 15 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. FAK-2352 ir pateikė pareiškėjai 2021 m. gruodžio 2 d. privalomąjį nurodymą Nr. PN-2097 (toliau – ir Privalomasis nurodymas), kuriuo įpareigojo: pateikti Buto (užfiksuota, kad laikančiosios konstrukcijos pertvarkytos, anga Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3 ir Nr. 4) – projektinio ir statinio dalies (dalinę) ekspertizę, nustatė privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2022 m. kovo 2 d.

2.2. Pareiškėja neturi galimybės įvykdyti Inspekcijos surašyto Privalomojo nurodymo dėl to, jog nėra oficialiai įforminti gyventojų balsavimo rezultatai, o be jų negali būti atliekama ekspertizė. Daugiabučio namo savininkų bendrijos (toliau – ir DNSB) pirmininkas vilkina balsavimo procedūras. Pareiškėja kreipėsi į Inspekciją elektroniniu laišku, prašydama dar kartą pratęsti terminą Privalomajam nurodymui įvykdyti, nurodydama poreikio pratęsti terminą priežastis bei pridėdama tai patvirtinančius dokumentus. Inspekcija skundžiamu Sprendimu atsisakė pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, nurodydama, kad terminas gali būti pratęstas tik vieną kartą. Priežastys, dėl kurių buvo prašoma pakartotinai (antrą kartą) pratęsti terminą, nebuvo nagrinėtos ir dėl jų nebuvo pasisakyta.

2.3. Pagal teisės normos formuluotę ir prasmę, terminas įvykdyti privalomąjį nurodymą nėra naikinamasis, todėl turi būti sudaryta galimybė jį pratęsti ar atnaujinti. Inspekcija, kaip viešojo administravimo subjektas, paraidžiui vadovavosi teisės aktu, ir atsisakė terminą pratęsti, o teismas konstatavo, jog termino pratęsimo klausimas, kai privalomasis nurodymas nėra susijęs su savavališka statyba ar jos padarinių šalinimu, yra priskirtas Inspekcijos kompetencijai. Taigi susiklostė situacija, kai galimybė pratęsti / atnaujinti terminą privalo būti, tačiau abi institucijos (tiek teismas, tiek viešojo administravimo subjektas), atsisako šį klausimą spręsti. Vienintelė institucija, kuri gali šį klausimą išspręsti, yra teismas, ir jam atsisakius spręsti šį klausimą, pareiškėjos teisė liktų neapginta.

2.4. Privalomųjų nurodymų termino pratęsimo reglamentavimas nepaaiškinamai ir nepagrįstai skiriasi tuo, jog kai privalomasis nurodymas yra susijęs su savavališka statyba ir jos padarinių pašalinimu, jo pratęsimo kartų skaičius ir terminas yra neribojamas, tačiau tuo atveju, kai privalomasis nurodymas nesusijęs su savavališka statyba ir jos padarinių pašalinimu, galimybė kreiptis dėl pakartotinio termino pratęsimo yra nenumatyta apskritai. Toks reglamentavimas vertintinas kaip neatitinkantis teisinės logikos, todėl galimybės antrą (ir paskesnį) kartą pratęsti privalomojo nurodymo, nesusijusio su savavališka statyba ir jos padarinių pašalinimu, įvykdymo terminą, nebuvimas vertintinas kaip teisės spraga.

2.5. Atsižvelgiant į tai, jog Inspekcija, kaip viešojo administravimo subjektas, neturi kompetencijos užpildyti teisės spragos, tai privalo padaryti teismas – pats išspręsdamas klausimą dėl pakartotinio termino įvykdyti Privalomąjį nurodymą pratęsimo iš esmės, arba įpareigodamas tai padaryti Inspekciją, ir, vykdydamas teisės aiškinimo funkciją, nurodyti viešojo administravimo subjektui, kokiu būdu teisės spraga turi būti pašalinta.

2.6. Pareiškėjai Privalomuoju nurodymu yra nustatytas ir Inspekcijos pratęstas terminas pateikti su statyba susijusius dokumentus, tačiau prašomas pateikti dokumentas nėra parengtas / gautas, ir jo parengimo galimybė yra susijusi su aplinkybėmis / trečiųjų asmenų veiksmais, kuriems pareiškėja negali daryti įtakos. Šiuo atveju reikalavimas pateikti dokumentą iš esmės apima reikalavimą atlikti ir įforminti tam tikras procedūras (namo gyventojų balsavimą), kurių atlikti pati pareiškėja neturi galimybės.

2.7. Pareiškėja ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama įvykdyti Privalomąjį nurodymą, net savarankiškai surinko rašytinius namo gyventojų pritarimus, tačiau užbaigti procedūros per Statybos inspekcijos nustatytą terminą neturėjo objektyvios galimybės, kadangi DNSB pirmininkas atsisakė įvykusį balsavimą patvirtinti. Ši situacija patvirtina, kad pareiškėja dėl objektyvių priežasčių negali įvykdyti Privalomojo nurodymo, ir dėl jo pobūdžio neturi galimybės prašyti pratęsti terminą, ir taip neišvengiamai, be savo valios, tampa teisės pažeidėja su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis. Esant šiai teisinio reguliavimo spragai ir jos nepašalinus, yra pažeidžiama pareiškėjos teisė, esant objektyvioms priežastims, kreiptis dėl pakartotinio termino, kuris nėra naikinamasis ir todėl pagal savo esmę gali būti pratęstas arba atnaujintas, pratęsimo arba atnaujinimo, kylanti iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojamo teisės sistemos nuoseklumo principo. Esamas reglamentavimas prieštarauja iš Konstitucijos išplaukiančiam teisės sistemos nuoseklumo principui.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepime nesutiko su pareiškėjos skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, bei nurodė tokius atsiliepimo argumentus:

3.1. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo, statybos ir žemės naudojimo valstybinės priežiūros įstatyme (toliau – ir Priežiūros įstatymas) galimybė atnaujinti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą nėra numatyta, todėl šis terminas laikytinas naikinamuoju.

3.2. Pareiškėja, nesutikdama su Sprendimu, nenurodo jo neatitikimo Priežiūros įstatymo nuostatoms, tačiau akcentuoja teisės normų neatitikimą Konstitucijai, todėl, pareiškėjai nenurodžius jokių argumentų, kodėl Inspekcijos Sprendimas turėtų būti laikomas neteisėtu ar nepagrįstu, pareiškėjos prašymas panaikinti Sprendimą ir reikalavimas įpareigoti atsakovą klausimą iš esmės nagrinėti pakartotinai, negali būti tenkinamas. Teismui pareiga kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas bylos nagrinėjimo metu suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai.

3.3. Pareiškėja pagrįstai nurodė, kad pakartotinio privalomojo nurodymo termino pratęsimo galimybė numatyta Priežiūros įstatymo 14 straipsnyje, kuris taikomas, kai privalomasis nurodymas yra susijęs su savavališka statyba ir jos padarinių pašalinimu, ir netaikomas pareiškėjos situacijoje. Savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūra gali būti žymiai ilgesnė ir sudėtingesnė, todėl įstatymo leidėjo ir yra reglamentuojama skirtingai. Vien ta aplinkybė, kad Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalis neatitinka Priežiūros įstatymo 14 straipsnio nuostatų ir nenumato pakartotinio privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo galimybės, nesudaro pagrindo teigti, kad toks skirtingų situacijų skirtingas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. kovo 23 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas nustatė tokias bylos aplinkybes:

5.1. Inspekcija pagal 2021 m. kovo 10 d. skundą dėl galimai neteisėtai atliktų remonto darbų atliko patikrinimą pastate, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ir surašė faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą. Patikrinimo metu Bute užfiksuotos padarytos durų angos: 1) ties įėjimu į Butą padidinta durų anga, išmatavimai: aukštis apie 2,20 m, plotis apie 1,22 m, sienos storis apie 18,4 cm; 2) kambario sienoje (praėjimas, kambarių sujungimas) išmatavimai: aukštis apie 2,20 m, plotis apie 2,50 m, sienos storis apie 18,5 cm; 3) vietoje buvusio balkono durų bei lango, balkonas sujungtas su buto patalpomis. Angos išmatavimai: aukštis apie 2,20 m, plotis apie 1,54 m, sienos storis apie 39 cm; 4) durų anga, išmatavimai: aukštis apie 2,00 m, plotis apie 0,80 m, sienos storis apie 16 cm.

5.2. Inspekcija 2021 m. gruodžio 2 d. pareiškėjai surašė privalomąjį nurodymą Nr. PN-2097 iki 2022 m. kovo 2 d. pateikti Buto (užfiksuota, kad laikančiosios konstrukcijos pertvarkytos, anga Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3 ir Nr. 4) projekto ir statinio dalies (dalinę) ekspertizę.

5.3. Inspekcija, atsižvelgdama į pareiškėjos 2022 m. kovo 1 d. prašymą, 2022 m. kovo 4 d. sprendimu dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo Nr. RE-102 pratęsė Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2022 m. birželio 1 d.

5.4. Inspekcijai pareiškėja pateikė 2022 m. gegužės 31 d. raštą / prašymą, o 2022 m. liepos 1 d. – prašymą pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Inspekcija skundžiamu Sprendimu pareiškėjos prašymo netenkino, kadangi Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas gali būti pratęsiamas tik vieną kartą, o 2022 m. kovo 4 d. sprendimu šis terminas jau buvo pratęstas iki 2022 m. birželio 1 d.

6. Teismas byloje, be kita ko, vadovavosi Teritorijų planavimo, statybos ir žemės naudojimo valstybinės priežiūros įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3-5, 9 ir 11 punktų, 11 straipsnio 6 ir 8 dalių nuostatomis.

7. Teismas, vertindamas pareiškėjos skunde nurodytą argumentą, kad terminas įvykdyti privalomąjį nurodymą nėra naikinamasis, todėl gali būti pratęsiamas, nurodė, kaip apibrėžiami atnaujinamieji, įgyjamieji ir naikinamieji terminai, ir pažymėjo, kad naikinamuoju terminu suprantamas toks terminas, kuriam pasibaigus išnyksta su juo saistomos teisės ir pareigos, ir tokie terminai negali būti teismo ar arbitražo atnaujinti. Galimybė teismine tvarka atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą ar pratęsti tokį terminą privalo būti nustatyta įstatyme, reglamentuojančiame konkrečios srities teisinius santykius. Teismas akcentavo, kad Priežiūros įstatyme aiškiai ir nedviprasmiškai įvardinama, jog priėmus sprendimą pratęsti terminą, jis pratęsiamas, tačiau ne ilgesniam terminui, negu buvo nustatytas pradiniame privalomajame nurodyme, ir tik vieną kartą, bei konstatavo, jog galimybės atnaujinti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą nėra numatyta, ir šis terminas laikytinas naikinamuoju.

8. Teismas pažymėjo, kad privalomojo nurodymo termino pratęsimo galimybė numatyta Priežiūros įstatymo 14 straipsnyje, tačiau šis straipsnis netaikomas pareiškėjos situacijoje. Teismas nurodė, kad vien ta aplinkybė, kad Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalis neatitinka Priežiūros įstatymo 14 straipsnio nuostatų ir nenumato pakartotinio privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo galimybės, nesudaro pagrindo teigti, kad toks skirtingų situacijų skirtingas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai. Teismas atkreipė dėmesį, jog dėl šios normos taikymo yra suformuota vieninga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškose bylose; Lietuvos vyriausiajame administraciniame nagrinėtoje byloje Nr. eAS-231-556/2022 taip pat buvo keliamas klausimas dėl šios normos konstitucingumo, tačiau teisėjų kolegijai pagrįstų abejonių dėl Priežiūros įstatymo nuostatų konstitucingumo nekilo.

9. Teismas aptarė Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 25 straipsnio, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies, 11 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl skundų narinėjimo bei administraciniam aktui keliamų reikalavimų, ir, įvertinęs visą bylos medžiagą, padarė išvadą, kad Inspekcija Sprendimą priėmė ištyrusi visas reikšmingas faktines aplinkybes ir įvertinusi visus ginčo aspektus; Sprendime pateikta informacija yra tiksli, aiški ir nedviprasmiška, nurodytas sprendimo priėmimo teisinis pagrindas, Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, kurie yra susieti su taikomomis konkrečiomis teisės aktų normomis.

10. Teismas nesutiko, jog Inspekcija, kaip viešojo administravimo subjektas, neatliko objektyvaus ir išsamaus visų skunde nurodytų aplinkybių vertinimo, ir pažymėjo, kad skundžiamas Sprendimas priimtas tinkamai vykdant Priežiūros įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintą statybos valstybinės priežiūros funkcijas, Sprendimas atitinka individualiam teisės aktui keliamus reikalavimus, jame yra nurodyti visi privalomi rekvizitai, faktinės aplinkybės ir teisinis pagrindas bei nurodyta sprendimo apskundimo tvarka. Teismas nurodė, kad Inspekcija tyrimą atliko išsamiai ir objektyviai, laikydamasi nustatyto teisinio reguliavimo reikalavimų, todėl naikinti šio Sprendimo nėra teisinio pagrindo, taip pat nėra pagrindo tenkinti išvestinio skundo reikalavimo dėl atsakovo įpareigojimo pareiškėjos skundą išnagrinėti iš naujo. Teismas netenkino pareiškėjos prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III. 11. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti, bei priteisti pareiškėjos naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinės instancijos teisme. Pareiškėja taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant išaiškinti, ar Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalis ta apimtimi, kiek joje nenumatyta galimybė, esant svarbių priežasčių, pakartotinai spręsti termino pratęsimo klausimą, neprieštarauja iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantiems teisės sistemos nuoseklumo ir darnos imperatyvams.

12. Pareiškėja pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui nurodytas faktines bylos aplinkybes ir teisinius argumentus, kuriais pareiškėja grindžia Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalies neatitikimą Konstitucijai, bei papildomai nurodo šiuos apeliacinio skundo argumentus:

12.1. Esamas reglamentavimas aiškiai prieštarauja iš Konstitucijos išplaukiančiam teisės sistemos nuoseklumo principui, kadangi, pagal teisės normos tikslą ir prasmę, turi būti sudaryta galimybė pratęsti ar atnaujinti terminą įvykdyti privalomąjį nurodymą, jeigu per nustatytą terminą konkretaus privalomojo nurodymo objektyviai neįmanoma įvykdyti, todėl pareiškėja pirmosios instancijos teismo prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl šios normos konstitucingumo patikrinimo.

12.2. Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažymėjo, kad vien ta aplinkybė, kad Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalis neatitinka Priežiūros įstatymo 14 straipsnio nuostatų ir nenumato pakartotinio Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo galimybės, nesudaro pagrindo teigti, kad toks skirtingų situacijų skirtingas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai. Toks pirmosios instancijos teismo argumentas grįstas tik subjektyvia atsakovo pateikta prielaida (kuri akivaizdžiai nėra universaliai teisinga ir negali būti taikoma visiems atvejams), jog savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūra gali būti ilgesnė ir sudėtingesnė, todėl įstatymo leidėjo ir yra reglamentuojama skirtingai. Šis teiginys yra akivaizdi atsakovo gynybinė pozicija ir nenoras spręsti situaciją iš esmės, ydingo teisinio reglamentavimo aplaidus ignoravimas. Šis atsakovo ir pirmosios instancijos teismo argumentas nėra pagrįstas nei įstatymo aiškinamuoju raštu, nei kitu įstatymo leidybos procese priimtu dokumentu, nei teisės doktrina. Šį argumentą akivaizdžiai paneigia susiklosčiusi ginčo situacija, kai Privalomojo nurodymo vykdymas objektyviai užtęstas dėl nuo pareiškėjos nepriklausomų priežasčių ir gali tęstis net ilgiau, nei vidutinė savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūra. Pareiškėjos galimybės įvykdyti Privalomąjį nurodymą priklauso ir nuo kitų asmenų valios, ir pareiškėja negali tiesiogiai įtakoti Privalomojo įrodymo nurodymo įvykdymo laiko.

12.3. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad klausimas dėl Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalies atitikties Konstitucijai buvo keltas kitoje administracinėje byloje, tačiau teisėjų kolegijai pagrįstų abejonių dėl Priežiūros įstatymo nuostatų konstitucingumo nekilo. Tačiau ši aplinkybė ne paneigia, o patvirtina galimą teisės normos neatitikimą Konstitucijai, kadangi rodo, jog abejonės dėl normos galimo antikonstitucingumo kilo ne vienam asmeniui, be to, ši aplinkybė nepatvirtina normos atitikimo Konstitucijai. Tik Konstitucinis Teismas yra kompetentingas spręsti dėl įstatymo lygmeniu įtvirtintos teisės normos atitikimo Konstitucijai.

12.4. Šiuo atveju, esant teisinio reguliavimo netobulumui, ir administraciniam teismui nesprendžiant ginčo pagal teisę, o ne tik pagal įstatymo raidę, turėtų būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą dėl aiškiai ydingo įstatymo įvertinimo. Pirmosios instancijos teismas priėmė visiškai formalų sprendimą, nusišalino nuo teisingumo vykdymo, o kreiptis į Konstitucinį Teismą visiškai nepagrįstai atsisakė.

12.5. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai sprendė, jog Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje nustatytas terminas yra naikinamasis, kadangi įstatyme nėra numatyta jo pratęsimo galimybė, tačiau šis teismo teiginys nėra grindžiamas nei teisės norma, nei teismų praktika, nei teisės doktrina. Teismo sprendimas negali būti subjektyvios teismo nuomonės išraiška, o privalo būti tinkamai motyvuotas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismo teiginius, kad tokiu atveju, kai teisės norma nenumato galimybės atnaujinti terminą, jis savaime vertinamas kaip naikinamasis, paneigia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, numatanti, kad aplinkybė, jog nėra nustatytas tam tikrų klausimų sprendimo teisinis mechanizmas, negali paneigti asmens teisių, tuo atveju procesinių teisių, atlikti veiksmus viešojo administravimo institucijoje, kuomet teisės aktai aiškiai neįtvirtina, kad tokių veiksmų atlikimo terminas negali būti atnaujinamas, nes yra naikinamasis.

12.6. Individualus administracinis aktas, pagrįstas galbūt Konstitucijai prieštaraujančia teisės norma, negali būti laikomas teisėtu ir paliktas galioti, net jei ir formaliai atitinka procedūrinius ir raštvedybos reikalavimus, kuriuos išsamiai išanalizavo pirmosios instancijos teismas.

12.7. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra visiškai formalus, paremtas įstatymo raide bei subjektyviu vertinimu, todėl jis turi būti naikinamas, ir priimamas kitas sprendimas, kuriuo realiai būtų užtikrinamas teisinės valstybės principo įgyvendinimas.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo pateiktame atsiliepime nesutinka su pareiškėjos apeliaciniu skundu, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, bei nurodo tokius atsiliepimo argumentus:

13.1. Pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodo konkrečių argumentų, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme būtų buvę padaryti kokie nors procesinės ar materialinės teisės normų pažeidimai. Apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai, kurie jau buvo išnagrinėti bylą nagrinėjant pirmojoje instancijoje, taigi pareiškėja siekia tiesiog pakartotinio bylos nagrinėjimo ir bylos nagrinėjimo pratęsimo.

13.2. Nuo 2023 m. gegužės 1 d. galioja nauja Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalies redakcija, kurioje įtvirtinta teisė asmeniui dėl Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje nurodyto privalomojo nurodymo termino pratęsimo kreiptis į teismą, tačiau ši, kaip ir ankstesnė nuostata, numato, kad Inspekcija privalomojo nurodymo terminą gali pratęsti ne ilgesniam terminui, negu buvo nustatytas pradiniame privalomajame nurodyme, ir tik vieną kartą. Nagrinėjamu atveju Privalomojo nurodymo terminas jau buvo vieną kartą pratęstas Inspekcijos sprendimu, todėl tiek pagal Sprendimo priėmimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, tiek pagal šiuo metu galiojantį reglamentavimą Inspekcija neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo dėl pakartotinio Privalomojo nurodymo termino pratęsimo.

13.3. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai įvertinimo, tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui, įvertinusiam bylos aplinkybės, nekilo pagrįstų abejonių dėl Priežiūros įstatymo nuostatų konstitucingumo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesikreipė į Konstitucinį teismą dėl minėtų nuostatų konstitucingumo vertinimo.

13.4. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus ir teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir pagrįstai sprendė, jog Inspekcijos Sprendimo keisti ar naikinti nebuvo teisinio pagrindo. Apeliaciniame skunde pareiškėja nenurodė jokių aplinkybių, kurios paneigtų šias pagrįstas pirmosios instancijos teismo sprendime padarytas išvadas, todėl apeliacinis skundas yra atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas yra paliktinas nepakeistas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Inspekcijos 2022 m. liepos 8 d. sprendimo Nr. RE-315 dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino nepratęsimo, pagrįstumo ir teisėtumo, bei dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus.

15. Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat teikia prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant išaiškinti, ar Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalis ta apimtimi, kiek joje nenumatyta galimybė, esant svarbių priežasčių, pakartotinai spręsti termino pratęsimo klausimą, neprieštarauja iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantiems teisės sistemos nuoseklumo ir darnos imperatyvams.

16. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, ginčijamas apeliaciniu skundu, šioje byloje priimtas 2023 m. kovo 23 d.

17. Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo pakeitimai, inter alia (be kita ko) ir Įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas bylai aktualus teisinis reguliavimas, įsigalioję 2023 m. gegužės 1 d., nustatė: „Jeigu dėl objektyvių nuo asmens, kuriam surašytas privalomasis nurodymas, nepriklausančių priežasčių, nurodytų šio įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje, privalomasis nurodymas per nustatytą terminą negali būti įvykdytas, šio straipsnio 6 dalyje nurodytas asmuo, kuriam surašytas privalomasis nurodymas, gali iki privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos raštu kreiptis į Inspekciją su motyvuotu prašymu pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Inspekcija, įvertinusi prašymo motyvus, priima sprendimą pratęsti arba atsisakyti pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Priėmus sprendimą pratęsti šį terminą, jis pratęsiamas, tačiau ne ilgesniam terminui, negu buvo nustatytas pradiniame privalomajame nurodyme, ir tik vieną kartą. Dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą <...>“.

18. Svarbiomis priežastimis, vadovaujantis Įstatymo 14 straipsnio 4 dalimi, laikomos priežastys, susijusios su procedūromis, kurių trukmei asmuo negali daryti įtakos.

19. Taigi, šiuo teisiniu reguliavimu įtvirtinta nuostata, suteikianti teisę asmeniui, kuriam surašytas privalomasis nurodymas, dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui, negu Įstatymu nustatytas jį pratęsiant Inspekcijai, ar dėl atsisakymo jį pratęsti, kreiptis į teismą, jeigu dėl objektyvių nuo asmens, kuriam surašytas privalomasis nurodymas, nepriklausančių priežasčių, nurodytų Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje, privalomasis nurodymas per nustatytą terminą negali būti įvykdytas.

20. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad dėl ginčo šioje byloje dar nėra priimtas galutinis sprendimas, prieina prie išvados, jog anksčiau nurodyti aktualūs Priežiūros įstatymo pakeitimai, išplečiantys asmenų teises kreiptis teisminės gynybos, taikytini nagrinėjant pareiškėjos apeliacinį skundą, o tuo pačiu pripažįsta, kad nėra teisinio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

21. Pasisakydama dėl ginčo iš esmės, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo pareiškėjai pratęsti Privalomo nurodymo įvykdymo terminą.

21.1. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.82 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga.

21.2. Remiantis CK 4.85 straipsnio 1 dalimi, sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo, taip pat dėl naujų bendrojo naudojimo objektų sukūrimo ir disponavimo jais klausimų, priimami butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip.

21.3. Pareiškėja pagrįstai nurodo, kad pagal kapitalinio remonto projektą yra numatytos įrengti angos praėjimui laikančiose sienose (kurios faktiškai pagal projektą jau yra įrengtos), o atsižvelgiant į tai, kad laikančios sienos yra priskiriamos pagrindinėms pastato konstrukcijoms, dėl jų valdymo bei naudojimo, be kita ko, ir jose daromų pakeitimų, turi būti priimtas sprendimas daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma.

21.4. CK 4.85 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkų sprendimai priimami butų ir kitų patalpų savininkų susirinkime, prieš dvi savaites Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka paskelbus apie susirinkimo sušaukimą ir jo darbotvarkę.

21.5. Remiantis CK 4.85 straipsnio 7 dalimi, butų ir kitų patalpų savininkų sprendimai gali būti priimti ir nesušaukus susirinkimo, bet jiems raštu pareiškus apie savo sprendimą. Balsavimams raštu taikomi šiame straipsnyje nustatyti kvorumo ir sprendimui priimti reikalingo balsų skaičiaus reikalavimai. Balsavimo raštu tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

21.6. Balsavimo raštu tvarką nustato Butų ir kitų patalpų savininkų balsavimo raštu, priimant sprendimus, tvarkos aprašas, patvirtintas aplinkos ministro 2011 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. D1-251 (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2021 m. kovo 31 d. įsakymo Nr. D1-195 redakcija) (toliau – ir Aprašas). Aprašo 4 punkte numatyta, jog balsavimą organizuoja namo bendrojo naudojimo objektų valdytojas – patalpų savininkų bendrijos valdyba (bendrijos pirmininkas) arba patalpų savininkų jungtinės veiklos sutarties dalyvių įgaliotas asmuo, arba bendrojo naudojimo objektų administratorius, arba savivaldybė, arba 1/4 patalpų savininkų Civilinio kodekso 4.85 straipsnio 5 dalyje nurodytu atveju.

21.7. Pareiškėja nurodo, kad ji, remiantis nurodytu teisiniu reguliavimu, neturi galimybės vienasmeniškai organizuoti balsavimo raštu ar sušaukti butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo. Kadangi laikančiosios pastato sienos priskiriamos pastato bendrojo naudojimo konstrukcijoms, taigi yra pastato bendrojo naudojimo objektai, dėl šios priežasties, siekiant įregistruoti kapitalinio remonto darbus konkrečiame bute, neišvengiamai yra reikalingos teisinės procedūros, kurias įgaliota atlikti bendrija.

21.8. Pareiškėja, kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama įvykdyti Privalomąjį nurodymą, tačiau, kaip ji teigia, užbaigti procedūros neturėjo objektyvios galimybės, kadangi namo gyventojų balsavimo (raštu ar žodžiu) organizuoti ir įvykdyti pareiškėja asmeniškai neturi teisinių galimybių.

21.9. Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje susiklosčiusią teisinę situaciją, turi pagrindą pripažinti, kad Priežiūros įstatymo nuostata: „Svarbiomis priežastimis laikomos priežastys, susijusios su procedūromis <...>, kurių trukmei asmuo negali daryti įtakos“, aiškintina bei taikytina taip, kad svarbiomis procedūrinėmis priežastimis yra pagrindas pripažinti tokias situacijas, kai perspektyvinis aplinkybių vertinimas leidžia teigti, jog procedūros objektyviai sėkmingai gali būti užbaigtos privalomojo nurodymo įvykdymu.

21.10. Šiuo gi atveju, kai pareiškėja pati pripažįsta, kad neturi teisinių galimybių organizuoti ir įvykdyti namo gyventojų balsavimo (raštu ar žodžiu), o įgaliotų subjektų iniciatyvos atlikti tokius veiksmus nėra, nėra pagrindo vertinimams, kad perspektyvoje, teismui nustačius ilgesnį Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, yra objektyvių galimybių užbaigti procedūras sėkmingu Privalomojo nurodymo įvykdymu.

21.11. Todėl konstatuotina, kad tokiomis, kokios yra nustatytos šioje byloje, aplinkybėmis nėra pagrindo pareiškėjai pratęsti terminą Privalomajam nurodymui įvykdyti.

22. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija pareiškėjos apeliacinį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje nutartyje nurodytais motyvais palieka nepakeistą.

23. Pareiškėja pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, tačiau atmetus pareiškėjos apeliacinį skundą, priteisti pareiškėjai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą nėra teisinio pagrindo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos R. O. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys