2013-10-08 Nr. AB-6094-3-61-3-02440-2012-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-1235/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02440-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) 2012 m. rugsėjo 21 d. (pagal gavimo datą) su skundu (b. l. 1-5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Ukmergės skyriaus (toliau – ir VSDFV Ukmergės skyrius) 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. G5-3269; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2012 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4981; 3) įpareigoti VSDFV Ukmergės skyrių iš naujo išspręsti A. P. prašymą dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo, į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą įskaitant karinės tarnybos nuo 1973 m. rugsėjo 21 d. iki 1990 m. birželio 13 d. laikotarpį. Pareiškėjas taip pat buvo pateikęs prašymą atnaujinti kreipimosi į teismą terminą, pripažinus, kad jis yra praleistas dėl svarbių priežasčių.

Paaiškino, kad VSDFV Ukmergės skyrius 2011 m. lapkričio 3 d. priėmė sprendimą neskirti valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos, kadangi pareiškėjas neturi minimalaus 15 metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo. VSDFV Ukmergės skyrius nurodė, jog į pensijų socialinio draudimo stažą neįskaičiuotinas tarnybos Lietuvos Sovietų Socialistinėje Respublikoje (toliau – Lietuvos SSR) valstybės saugumo komitete (KGB) laikotarpis nuo 1973 m. rugsėjo 21 d. iki 1990 m. birželio 13 d., kadangi pareiškėjas neperėjo tarnauti Lietuvos Respublikai.

VSDFV 2012 m. rugpjūčio 14 d. sprendime Nr.(6.5) I-4981 sutiko su VSDFV Ukmergės skyriaus 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimu. Pareiškėjas manė, kad sprendimu grubiai pažeidžiamos jo konstitucinės teisės. VSDFV Ukmergės skyrius netinkamai aiškino Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą ir nepagrįstai rėmėsi Vyriausybės 1999 m. sausio 26 d. nutarimu Nr. 88 „Dėl SSSR valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) pareigybių ir padalinių (struktūrų) kuriuose dirbę ar ėję nurodytas pareigas asmenys laikomi SSSR valstybės saugumo komiteto kadriniais darbuotojais, sąrašo patvirtinimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 88).

Pažymėjo, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punktas reglamentuoja valstybės saugumo pareigūnų tarnybos laikotarpio prilyginimą valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį narystės ar tarnybos pagrindu. Nurodė, kad per karinės tarnybos Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (toliau – Lietuvos TSR) Valstybės saugumo komitete (toliau – VSK) laikotarpį dirbo tik Jonavos poskyryje, o jo pareigos buvo susijusios tik su G/S ,Azotas“ priežiūra ir saugumu. 1989 m. kovo 20 d. gamykloje įvykus gamybinei avarijai, kartu su gelbėjimo tarnybomis evakavo ir gelbėjo gyventojus, šalino avarijos padarinius ir už tai buvo apdovanotas vertinga dovana.

Dėl minėtų darbų pareiškėjas susirgo kvėpavimo takų ligomis, ligos požymius jaučia iki šiol. Nurodė, kad minėtos pareigos praktiškai atitinka darbų saugos specialisto pareigines instrukcijas. Tai patvirtino aplinkybės, kad pareiškėjas 2003 m. spalio 10 d. UAB MF „Ergonominis saugumas“ perlaikė šios specialybės egzaminus ir jam buvo suteikta darbų saugos specialisto kvalifikacija bei išduotas darbų saugos pažymėjimas Nr. 185576. Vėliau kaip darbų saugos specialistas dirbo vadybininku. Tvirtino, kad pagal Vyriausybės Nutarimą Nr. 88 A.

P. laikytinas tik kadriniu darbuotoju, o ne valstybės saugumo pareigūnu. Nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P146-4/2010 padarė išvadą, jog 1998 m. liepos 16 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. VIII-858 „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ (šiuo metu negalioja), šio įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-859 ir Nutarimo Nr. 88 prasme Valstybės saugumo departamento kadriniams darbuotojams priskirti tiek valstybės saugumo komiteto (toliau – ir VSK) etatiniai kariškiai (pareigūnai), tiek kiti darbuotojai (ne pareigūnai), kurių pareigos įtrauktos į minėtą sąrašą.

Nors nurodyti teisės aktai su Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo taikymu nesusiję, tačiau juose aiškiai išskirta, kad VSK kadrinio darbuotojo ir valstybės saugumo pareigūno statusai nėra tapatūs. Manė, kad jam turi būti taikomas ne pareigūno, o kadrinio kariškio statusas, nes VSK priklausė SSRS Ginkluotosioms pajėgoms. Nuo 1973 m. rugsėjo 21 d. iki 1990 m. kovo 11 d. pareiškėjas dėvėjo karines uniformas pagal suteiktus karininkų laipsnius nuo jaunesniojo leitenanto iki majoro. Pareiškėjas naudojosi visomis SSRS Ginkluotųjų pajėgų kariškiui suteiktomis lengvatomis ir privilegijomis.

Karinę darbinę veiklą vykdė pagal pareigines instrukcijas ir jokios nusikalstamos veiklos nepadarė. Neįskaitymas į darbo stažą laikotarpio, kai pareiškėjas buvo kariškiu, ir vien dėl to, kad karinė tarnyba priklausė Lietuvos TSR valstybės saugumo komitetui, yra didelė moralinė ir materialinė skriauda. Kolektyvinės atsakomybės taikymas pažeidžia nekaltumo prezumpciją. Teigė, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punktas reglamentuoja valstybės saugumo pareigūnų tarnybos laikotarpio prilyginimą valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu ir yra aktualus tik valstybės saugumo (KGB) pareigūnų tarnybos laikotarpiu įskaitymui.

Pažymėjo, kad apie jo darbines funkcijas, atliekant karinę tarnybą Lietuvos TSR VSK, atsiliepiama tik kaip apie darbų saugos užtikrinimą, gamyklos priežiūrą. Pareiškėjui tarpininkauja seniūnija „Dainava“ ir kaimo bendruomenė. Nei VSDFV Ukmergės skyrius, nei VSDFV skundžiamuose sprendimuose nenurodė, kuo remdamiesi daro išvadą, jog A. P. neperėjo tarnauti Lietuvos Respublikai. Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai 1990 m. kovo 27 d. pareiškimu paraginus visus buvusius Lietuvos TSR valstybės saugumo darbuotojus iki 1990 m. kovo 28 d. nebeteikti pagalbos Lietuvos TSR valstybės saugumo komiteto organams, pareiškėjas jau buvo nutraukęs savo tarnybą Lietuvos TSR VSK.

Jis tai padarė jau kitą dieną po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo ir 1990 m. balandžio 4 d. šį faktą patvirtino raportu Lietuvos TSR VSK pirmininkui P. M., o 1990 m. gegužės 15 d. pareiškimu pareiškė norą išbraukti jį iš TSKP narių dėl atleidimo iš VSK institucijų. Dėl nuo pareiškėjo nepriklausančių priežasčių darbo knygelė iš Lietuvos TSR VSK su įrašu apie atleidimą iš darbo jam buvo grąžinta tik 1990 m. birželio 13 d. Pažymėjo, jog nutraukęs tarnybą iš Rusijos jokių kompensacijų negavo. Pareiškėjas netęsė darbo Lietuvos Respublikos saugumo struktūrose, kadangi dirbdamas Lietuvos TSR VSK nebuvo saugumo pareigūnas, jokių esminių funkcijų neatliko, todėl nebuvo prasmės prisiekti Lietuvos Respublikai.

Nutraukęs tarnybą, A. P. užsiėmė individualia veikla – tokiais veiksmais pareiškėjas išreiškė lojalumą atkurtai Lietuvos Respublikai, todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog jis neperėjo tarnauti Lietuvos Respublikai. Prašė išimties tvarka įskaityti jo nurodytą karinės tarnybos laikotarpį Lietuvos TSR VSK kariniame dalinyje į bendrą darbo stažą skiriant valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją. Pažymėjo, kad yra pensinio amžiaus, darbo negauna, materialinės gyvenimo sąlygos labai sunkios, dėl pablogėjusios sveikatos negali atlikti sunkesnių darbų, sveikatai įtakos turi G/S „Azotas“ įvykusios avarijos pasekmės, yra Ukmergės rajono savivaldybės socialiai remiamas asmuo.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius (toliau – ir atsakovas; VSDFV Utenos skyrius) prašė A. P. prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti atmesti ir jo skundą atsisakyti priimti, o teismui atnaujinus praleistą terminą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 59-62) paaiškino, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 54 straipsnyje yra išvardyti laikotarpiai, kurie prilyginami valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui. Atsižvelgiant į Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostatas bei Lietuvos ypatingojo archyvo 2007 m. rugsėjo 13 d. išduotą pažymą Nr. P2-7486 apie A. P. karinę tarnybą, į pareiškėjo stažą neįskaitytas tarnybos kariniame dalinyje Nr. 51156 laikotarpis nuo 1973 m. rugsėjo 21 d. iki 1990 m. birželio 13 d., kadangi A.

P. tuo laikotarpiu ėjo pareigas, nustatytas Nutarimo Nr. 88 34.6 ir 34.7 punktuose ir neperėjo tarnauti Lietuvos Respublikai. Atsakovas nurodė, jog remiantis minėta pažyma, pareiškėjas nuo 1973 m. rugsėjo 21 d. iki 1990 m. birželio 13 d. tarnavo Lietuvos SSR valstybės saugumo komitete (KGB), A. P. buvo suteikti kariniai laipsniai. Pažymėjo, kad nors nėra specialių teisės aktų, kurie nustatytų, kas yra valstybės saugumo pareigūnas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo prasme, tačiau taikant teisės reguliavimą pagal analogiją, yra pagrindo spręsti, kad įstatymų leidėjas sąvokai „pareigūnas“ suteikia vienodą prasmę įvairiuose įstatymuose, todėl aiškinantis dėl pareiškėjo statuso valstybės saugume (KGB) darbo laikotarpiu nuo 1973 m. rugsėjo 21 d. iki 1990 m. birželio 13 d. taikytinos Valstybės saugumo departamento statuto (2 straipsnis), Valstybės saugumo departamento įstatymo (13 straipsnis), Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (1 straipsnis), Vidaus tarnybos statuto (5 straipsnis), Tarnybos kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto (8 straipsnis) nuostatos.

Pažymėjo, jog A. P. Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) įsakymais buvo priimtas į tarnybą KGB karininku, skiriamas į atitinkamas pareigas, jam buvo suteikiami kariniai laipsniai; tarnybos metu pareiškėjas buvo atestuojamas kaip KGB pareigūnas, buvo apdovanotas už nepriekaištingą tarnybą KGB struktūrose ištarnavus 10 bei 15 metų. Atsakovas pabrėžė, jog 2012 m. rugsėjo 20 d. bei ankstesniame 2011 m. rugpjūčio 1 d. skunduose Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėjas nurodė, kad atliekant tarnybą KGB struktūrose bei dirbant „Azoto“ gamykloje jam buvo pavesta gamyklos priežiūra, siekiant užtikrinti apsaugą ir darbų saugumą.

Jis taip pat pažymi, kad gamykloje atliko labai svarbų prevencinį darbą, užtikrinantį visapusiškai saugų šio didžiulio ir svarbaus Lietuvos liaudies ūkiui gamybinio objekto darbą bei eksploataciją. Tai, atsakovo teigimu, įrodė, kad 1973 m. rugsėjo 21 d. – 1990 m. birželio 13 d. pareiškėjas buvo SSRS valstybės saugumo pareigūnas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV prašė administracinę bylą nutraukti, nes praleistas sprendimų apskundimo terminas, arba pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 50-53) paaiškino, kad prašomas panaikinti VSDFV Ukmergės skyriaus 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimas Nr. G5-3269 priimtas vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-3492-624/2011. VSDFV nustatė, kad pareiškėjas neperėjo tarnauti Lietuvos Respublikai, todėl 1973 m. rugsėjo 21 d. – 1990 m. birželio 13 d. laikotarpis, kai jis tarnavo Lietuvos SSR valstybės saugumo komitete, į stažą neįskaičiuotas pagrįstai. Pareiškėjui, kaip neturinčiam Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatyto minimalaus 15 metų stažo, nuspręsta neskirti valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos.

Pagal minėto įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punkto nuostatą, asmenų tarnybos buvusios SSRS VSK laikotarpiai įskaitomi tik tuo atveju, jeigu šie asmenys prisiekė Lietuvos Respublikai (perėjo tarnauti Lietuvos Respublikai). Pagal pareiškėjo darbo knygelės įrašą Nr. 16, nuo 1973 m. rugsėjo 21 d. iki 1990 m. birželio 13 d. jis tarnavo kariniame dalinyje 51156. Tai patvirtino ir pats pareiškėjas 2011 m. gegužės 26 d. skunde VSDFV, jame taip pat patvirtino, kad Lietuvos Respublikai neprisiekė. Lietuvos ypatingajame archyve buvusių Lietuvos SSR KGB darbuotojų dokumentų archyviniame fonde saugomos pareiškėjo tarnybos bei piniginio aprūpinimo kortelės patvirtina, jog minėtu laikotarpiu jis tarnavo Lietuvos SSR valstybės saugumo komitete (KGB), KGB sistemoje A.

P. ėjo operatyvinio įgaliotinio, vyresniojo operatyvinio įgaliotinio pareigas. Tai, pasak trečiojo suinteresuoto asmens, įrodo, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo KGB pareigūnas. Minėtos pareiškėjo pareigos yra įtrauktos į Nutarimu Nr. 88 patvirtintą SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) pareigybių ir padalinių (struktūrų), kuriuose dirbę ar ėję nurodytas pareigas asmenys laikomi SSRS valstybės saugumo komiteto kadriniais darbuotojais, sąrašą (34.6, 34.7 punktai). Pagal Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 192 punkto redakciją, įsigaliojusią nuo 2011 m. liepos 17 d., sprendžiant, ar asmenys, dirbę SSRS valstybės saugumo komiteto sistemoje (struktūrose), laikytini valstybės saugumo pareigūnais, vadovaujamasi sąrašu, patvirtintu Nutarimu Nr.

88. Pažymėjo, jog teismui pateikti Ukmergės rajono Deltuvos seniūnijos Dainavos seniūnaitės B. Š. 2012 m. rugsėjo 18 d. prašymas-tarpininkavimas, Ukmergės rajono Dainavos kaimo bendruomenės pirmininko S. A. 2012 m. rugsėjo 18 d. prašymas-tarpininkavimas Nr. 01, J. Z. 2008 m. birželio 30 d. raštas ir pareiškėjo brolio J. P. 2008 m. birželio 30 d. raštas nėra dokumentai, sudarantys pagrindą įskaityti į pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą tarnybos Lietuvos SSR valstybės saugumo komitete laikotarpį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 28 d. sprendimu (b. l. 106-112) pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl VSDFV Ukmergės skyriaus 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimo Nr. G5-3269 ir VSDFV 2012 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. (6.5)I-498, kuriais į pareiškėjo pensijų socialinio draudimo stažą neįskaičiuotas tarnybos Lietuvos SSR Valstybės saugumo komitete (KGB) laikotarpis nuo 1973 m. rugsėjo 21 d. iki 1990 m. birželio 13 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas nustatė, kad A. P. 2011 m. balandžio 28 d. VSDFV Ukmergės skyriui pateikė prašymą skirti senatvės pensiją (prijungta administracinė byla Nr. I-3492-624/2011 (toliau – prijungta byla), l. 57). VSDFV Ukmergės skyrius 2011 m. gegužės 2 d. sprendimu Nr. G5-1304 nusprendė neskirti A. P. valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos, nes jis neturi minimalaus 15 metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo (prijungta byla, l. 6). VSDFV 2011 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. (6.5)I-4426 pareiškėjo skundo netenkino (prijungta byla, l. 11). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 21 d. sprendimu pareiškėjo 2011 m. rugpjūčio 1 d. skundą tenkino iš dalies – panaikino VSDFV Ukmergės skyriaus 2011 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. G5-1304 dėl jo neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniui ir VSDFV 2011 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4426 bei įpareigojo VSDFV Ukmergės skyrių iš naujo išnagrinėti A. P. 2011 m. balandžio 28 d. prašymą dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo (b. l. 66-71).

Vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 21 d. sprendimą, atsakovas iš naujo išnagrinėjo pareiškėjo 2011 m. balandžio 8 d. prašymą ir 2012 m. lapkričio 3 d. priėmė sprendimą neskirti A. P. valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos, nes jis neturi minimalaus 15 metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo. Sprendime nurodyta, kad į pareiškėjo pensijų socialinio draudimo stažą neįskaičiuotas tarnybos Lietuvos SSR valstybės saugumo komitete (KGB) laikotarpis nuo 1973 m. rugsėjo 21 d. iki 1990 m. birželio 13 d., kadangi A. P. neperėjo tarnauti Lietuvos Respublikai (b. l. 63-64). Nesutikdamas su šiuo sprendimu, pareiškėjas 2012 m. liepos 24 d. pateikė skundą VSDFV, kuri 2012 m. rugpjūčio 14 d. sprendime nurodė, kad VSDFV Ukmergės skyriaus sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (b. l. 54).

Teismas nurodė, jog Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtinta, kad asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu prilyginami iki 1995 m. sausio 1 d. buvę prisiekusių Lietuvos Respublikai (perėjusių tarnauti Lietuvos Respublikai) valstybės saugumo pareigūnų tarnybos laikotarpiai. Pagal Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 192 punktą, kuriuo nutarimas papildytas Vyriausybės 2011 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 836, sprendžiant, ar asmenys, dirbę SSRS valstybės saugumo komiteto sistemoje (struktūrose), laikytini valstybės saugumo pareigūnais, vadovaujamasi Nutarimu Nr. 88.

Iš byloje esančios Lietuvos ypatingojo archyvo 2007 m. rugsėjo 13 d. pažymos Nr. P2-7486 apie A. P. karinę tarnybą ir jos priedų (tarnybos bei asmens kortelių), teismas sprendė, kad pareiškėjas nuo 1973 m. rugsėjo 21 d. iki 1990 m. birželio 13 d. dirbo Lietuvos TSR MT VSK Jonavos rajono skyriuje: 1973 m. rugsėjo 21 d. – 1985 m. rugsėjo 16 d. ėjo operatyvinio įgaliotinio, o 1985 m. rugsėjo 16 d. – 1990 m. birželio 13 d. vyresniojo operatyvinio įgaliotinio pareigas, A. P. buvo suteikti kariniai laipsniai (prijungta byla, l. 40-41, 94-96, 101, 108-113). Teismas nusprendė, kad vadovaujantis Nutarimu Nr. 88 patvirtinto SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) pareigybių ir padalinių (struktūrų), kuriuose dirbę ar ėję nurodytas pareigas asmenys laikomi SSRS valstybės saugumo komiteto kadriniais darbuotojais, sąrašo 34.6 ir 34.7 punktais, Lietuvos TSR MT VSK Jonavos rajono skyriaus operatyvinis įgaliotinis ir vyresnysis operatyvinis įgaliotinis laikomi SSRS Valstybės saugumo komiteto kadriniais darbuotojais (saugumo pareigūnais). Todėl pareiškėjo teiginys, kad jam neturi būti taikomas valstybės saugumo pareigūno statusas buvo atmestas kaip nepagrįstas. Remiantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punktu, asmens, kuris neprisiekė Lietuvos Respublikai (neperėjo jai tarnauti), laikotarpiai, kuriais jis tarnavo Lietuvos SSR valstybės saugumo komitete, į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą neįskaičiuojami; teismas negalėjo šios normos aiškinti kitaip, nei ji yra išdėstyta ir netaikyti priesaikos davimo reikalavimo. Teismas pažymėjo, jog tai, kad pareiškėjas atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę nedelsdamas nutraukė savo tarnybą Lietuvos TSR VSK negali būti prilyginama aplinkybei dėl prisiekimo Lietuvos Respublikai. Jokių išimčių dėl galimybės minėtą laikotarpį įskaityti į pensijų socialinio draudimo stažą teisės aktai nenustato. Byloje nebuvo duomenų, kad A. P. prisiekė (perėjo tarnauti) Lietuvos Respublikai.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jam turi būti taikomas ne valstybės saugumo pareigūno, o kadrinio kariškio statusas. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punktu per Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 192 punktą duodama nuorodą į Nutarimą Nr. 88. Iš to matyti, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punkte nėra išreikšta įstatymų leidėjo valia skirti valstybės saugumo pareigūnus ir kadrinius darbuotojus. Iš Nutarimu Nr. 88 patvirtinto SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) pareigybių ir padalinių (struktūrų), kuriuose dirbę ar ėję nurodytas pareigas asmenys laikomi SSRS valstybės saugumo komiteto kadriniais darbuotojais, sąrašo pareigybių apibūdinimo teismas sprendė, kad ne kiekvienas į sąrašą įtrauktas asmuo turėjo įgalinimus duoti privalomus nurodymus ar priimti administracinius sprendimus, tačiau įstatymų leidėjas visiems jiems numatė tą patį teisinį režimą. Tai, kad pareiškėjas priklausė TSRS Ginkluotosioms pajėgoms jo padėties nekeitė, nes Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punkto norma yra speciali teisės norma, kuri sudaro išimtį iš bendros Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto taisyklės, reguliuojančios karinės tarnybos stažo skaičiavimą. Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punkto taikymo nesiejo su tuo, kokias funkcijas asmuo atliko KGB ir, ar jis padarė kokias nors nusikalstamas veikas, todėl pareiškėjo argumentai dėl jo darbo pobūdžio GS „Azotas“ teisinės reikšmės neturi.

Teismas nurodė, kad pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 22 straipsnį, minimalus valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai yra 15 metų, o pagal atsakovo padarytus skundžiamame sprendime pateiktus skaičiavimus pareiškėjo stažas – 13 metų 7 mėnesiai ir 21 diena. Todėl pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad sprendimas neskirti pensijos buvo pagrįstas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 20 straipsnio reikalavimais.

Teismas nurodė, kad kaip teisingai pastebėjo trečiasis suinteresuotas asmuo, teismui pateikti Ukmergės rajono Deltuvos seniūnijos Dainavos seniūnaitės B. Š. prašymas-tarpininkavimas, Ukmergės rajono Dainavos kaimo bendruomenės pirmininko S. A. prašymas-tarpininkavimas Nr. 01, J. Z. raštas ir pareiškėjo brolio J. P. raštas nėra dokumentai, sudarantys pagrindą įskaityti į A. P. valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą tarnybos Lietuvos SSR valstybės saugumo komitete laikotarpį. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 7 straipsnio 1 dalimi teisėjai administracines bylas sprendžia remdamiesi įstatymais, ir jokių išimčių dėl stažo skaičiavimo, teisės aktams jų nenustatant, daryti negali.

Pažymėjo, kad A. P. prašymas atnaujinti skundo priėmimo terminą buvo išspręstas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartimi. Teismas padarė išvadą, kad terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbios priežasties, jį atnaujino ir A. P. skundą priėmė. Atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimuose nurodytos aplinkybės nesudarė pagrindo pirmosios instancijos teismui kvestionuoti teismo padarytos išvados, kad terminas skundui paduoti buvo praleistas dėl svarbios priežasties.

Teismas, įvertinęs surinktų įrodymų visetą bei atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo padarė pagrįstas išvadas, jog į pareiškėjo pensijų socialinio draudimo stažą neturi būti įskaičiuojamas tarnybos Lietuvos SSR Valstybės saugumo komitete laikotarpis nuo 1973 m. rugsėjo 21 d. iki 1990 m. birželio 13 d. VSDFV Ukmergės skyriaus 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimas Nr. G5-3269 bei VSDFV 2012 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas Nr. (6.5)I-4981 yra teisėti ir pagrįsti, todėl nebuvo juridinio pagrindo įpareigoti VSDFV Ukmergės skyrių iš naujo išspręsti A. P. prašymą.

III. Pareiškėjas A. P. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 115-121), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinant skundą.

Nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas netinkamai taikė materialines teisės normas, formaliai, paviršutiniškai, nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo administracinę bylą, pažeidė pareiškėjo kaip Lietuvos Respublikos piliečio valstybės garantuojamas konstitucines žmogaus teises ir teisėtus interesus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, dėl ko priėmė neteisingą sprendimą ir pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį – teisę į teisingą bylos nagrinėjimą.

Pareiškėjas pakartojo skunde išdėstytas aplinkybes bei argumentus. Papildomai nurodo, kad teisė į pensiją – svarbi socialinė teisė, įtvirtinta Konstitucijos 52 straipsnyje. Remiasi Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Sutarties dėl Konstitucijos Europai ratifikavimo“ 2004 m. lapkričio 11 d. ratifikuotos Sutarties dėl Konstitucijos Europai II-94 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl 1996 metų Europos socialinės chartijos (pataisytos) ratifikavimo“ 4 punktu.

Nurodo Europos žmogaus teisių teismo sprendimą byloje Sidabras ir Džiautas prieš Lietuvą, kuriame buvo pasisakyta dėl įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“. Pažymėjo, kad 1999 m. kovo 4 d. Konstitucinis Teismas išnagrinėjo šio įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimą ir nurodė, kad šis įstatymas buvo priimtas siekiant įgyvendinti „apsivalymo priemones“ buvusių SSRS slaptųjų tarnybų pareigūnų, kurie, tikėtina, stokojo lojalumo Lietuvos valstybei, atžvilgiu. Nurodo, kad šio 1998 m. liepos 16 d. Seimo priimto įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ apribojimai buvusiems SSRS valstybės saugumo komiteto darbuotojams buvo taikomi tik 10 metų laikotarpiu, todėl nuo 2008 m. liepos 16 d. yra negaliojantys. Pastebi, kad Europos žmogaus teisių teismas nurodė, jog pagrįstai buvo galima manyti, kad laikotarpiu nuo buvusios Sovietų Sąjungos žlugimo (ir vėliau vykusių politinių pokyčių Lietuvoje) iki įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ įsigaliojimo 1999 m. pareiškėjai negalėjo numatyti jų tarnybos KGB pasekmių. Pabrėžia, kad Europos žmogaus teisių teismas pastebėjo šio įstatymo dviprasmiškumą, teisminę kontrolę, stokojančią būtinų garantijų, užkertančių kelią diskriminacijai ir užtikrinančių tinkamą apribojimų taikymą.

Tvirtina, kad Nutarimas Nr. 88 ir įstatymas „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ yra ydingi, jie apima šių organizacijų veiklą nuo pokario metų. Karo nusikaltimų, genocido, represijų, teroro pareiškėjas nevykdė, tuo metu jis dar nebuvo gimęs, todėl taikant šiuos įstatymus pareiškėjo atžvilgiu negali būti taikoma kolektyvinė atsakomybė ir pažeidžiama jo konstitucinė teisė gauti senatvės pensiją.

Pažymi, kad pareiškėjo karinės tarnybos veikla Lietuvos TSR VSK daugiausiai buvo susijusi su svarbiausio to meto Lietuvos Respublikos pramonės objekto – gamybinio susivienijimo „Azotas“ aptarnavimu. Savo karinę darbinę veiklą jis vykdė pagal pareigines instrukcijas ir jokių nusikalstamų veiksmų prieš Lietuvos Respubliką neatliko.

1991 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pareiškėjas atsisakė toliau tarnauti Lietuvos TSR VSK, išstodamas iš TSKP narių ir tuo neabejotinai išreiškė lojalumą nepriklausomai Lietuvai. Pareiškėjo nuomone, tai prilygsta priesaikai Lietuvos Respublikai.

Teigia, kad pareiškėjas vietinės valdžios institucijų ir liudytojų yra charakterizuojamas tik teigiamai, todėl vietinės valdžios institucijos tarpininkauja ir prašo, kad pareiškėjui būtų įskaitytas karinės tarnybos laikotarpis nuo 1973 m. rugsėjo 21 d. iki 1990 m. birželio 13 d. į valstybinio socialinio draudimo stažą ir būtų paskirta valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija.

Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 129-132) prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms. Mano, kad pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai nepagrįsti, kadangi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimas neprieštarauja Europos Sąjungos teisės aktams, kuriuose nurodyta, kad asmens teisė gauti pašalpas ir naudotis socialinėmis lengvatomis bei garantijomis nustato nacionaliniai teisės aktai. Būtent, vadovaudamasis Lietuvos Respublikoje galiojančiais (nacionaliniais) teisės aktais ir įvertinęs surinktų įrodymų visetą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo padarė teisingas išvadas.

Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylą, tinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas ir teisingai įvertino faktines aplinkybes, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 133-136) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, paliekant nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimą.

Nurodo, kad valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos ir mokamos vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu (aktualūs 20, 37, 40, 54 straipsniai ir kt.) ir Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog VSDFV Ukmergės skyrius, vadovaudamasis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punkto nuostatomis, pagrįstai nusprendė neįskaičiuoti 1973 m. rugsėjo 21 d. – 1990 m. birželio 13 d. laikotarpį į pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą. Teismas teisingai pažymėjo, kad įstatymų leidėjas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punkto taikymo nesieja su tuo, kokias funkcijas asmuo atliko tarnaudamas KGB ir ar jis padarė kokias nors nusikalstamas veikas, todėl pareiškėjo argumentai dėl jo darbo pobūdžio GS „Azotas“ teisinės reikšmės neturi. Teismas teisingai nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog A. P. prisiekė (perėjo tarnauti) Lietuvos Respublikai. Todėl 1973 m. rugsėjo 21 d. – 1990 m. birželio 13 d. laikotarpis, kuriuo pareiškėjas tarnavo Lietuvos SSR valstybės saugumo komitete, į stažą neįskaičiuotas pagrįstai, remiantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punkto nuostatomis, pagal kurias asmens valstybinio socialinio draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, prilyginami iki 1995 m. sausio 1 d. buvę tik tų valstybės saugumo pareigūnų, kurie prisiekė Lietuvos Respublikai (perėjo tarnauti Lietuvos Respublikai), tarnybos laikotarpiai. Teismas taip pat padarė teisingą išvadą, kad teismui pateikti prašymai-tarpininkavimai nėra dokumentai, sudarantys pagrindą įskaityti į pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą tarnybos Lietuvos SSR valstybės saugumo komitete laikotarpį, todėl teisme nevertinti.

Teigia, jog atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas VSDFV teigimu pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą, apeliacinio skundo argumentai taip pat yra atmestini kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Ukmergės skyriaus 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimo Nr. G5-3269 ir VSDFV 2012 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. (6.5)I-498, kuriais į pareiškėjo A. P. (toliau – ir pareiškėjas) pensijų socialinio draudimo stažą neįskaičiuotas tarnybos Lietuvos SSR Valstybės saugumo komitete (KGB) laikotarpis nuo 1973 m. rugsėjo 21 d. iki 1990 m. birželio 13 d., teisėtumo.

Iš bylos duomenų matyti, kad VSDFV Ukmergės skyriaus 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimu Nr. G5-3269 buvo nuspręsta neskirti A. P. valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos, nes jis neturėjo minimalaus 15 metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo, kadangi į šį pensijų socialinio draudimo stažą nebuvo įskaičiuotas tarnybos Lietuvos SSR Valstybės saugumo komitete (KGB) laikotarpis nuo 1973 m. rugsėjo 21 d. iki 1990 m. birželio 13 d. Toks sprendimas buvo priimtas remiantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punktu, Vyriausybės 1999 m. sausio 26 d. nutarimu Nr. 88 „Dėl SSSR valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) pareigybių ir padalinių (struktūrų) kuriuose dirbę ar ėję nurodytas pareigas asmenys laikomi SSSR valstybės saugumo komiteto kadriniais darbuotojais, sąrašo patvirtinimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 88) bei Lietuvos ypatingojo archyvo išduota 2007 m. rugsėjo 13 d. pažyma Nr. P2-7486 (b. l. 9-10). VSDFV 2012 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr. (6.5)I-498 konstatavo, kad VSDFV Ukmergės skyriaus 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimas Nr. G5-3269 buvo teisėtas ir pagrįstas (b. l. 11).

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė ir atsisakė panaikinti VSDFV Ukmergės skyriaus 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. G5-3269 ir VSDFV 2012 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. (6.5)I-498 bei įpareigoti VSDFV Ukmergės skyrių iš naujo išspręsti A. P. prašymą.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo šį teismo sprendimą panaikinti. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybes, kad jo karinės tarnybos veikla Lietuvos TSR VSK daugiausiai buvo susijusi su GS „Azotas“ aptarnavimu, jokių nusikalstamų veiksmų prieš Lietuvos Respubliką jis neatliko, 1991 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pareiškėjas atsisakė toliau tarnauti Lietuvos TSR VSK, išstodamas iš TSKP narių ir tuo neabejotinai išreiškė lojalumą nepriklausomai Lietuvai, pareiškėjas vietinės valdžios institucijų ir liudytojų yra charakterizuojamas tik teigiamai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems motyvams ir išvadoms bei sprendžia, jog tenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo nėra pagrindo.

Nagrinėjamam ginčui aktualus Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas. Šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalis numato, jog minimalus valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai yra 15 metų, o 54 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtinta, kad asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu prilyginami iki 1995 m. sausio 1 d. buvę prisiekusių Lietuvos Respublikai (perėjusių tarnauti Lietuvos Respublikai) valstybės saugumo pareigūnų tarnybos laikotarpiai.

Vadovaujantis byloje esančiais duomenimis, A. P. laikotarpiu nuo 1973 m. rugsėjo 21 d. iki 1990 m. birželio 13 d. dirbo Lietuvos TSR MT VSK Jonavos rajono skyriuje: 1973 m. rugsėjo 21 d. – 1985 m. rugsėjo 16 d. ėjo operatyvinio įgaliotinio, o 1985 m. rugsėjo 16 d. – 1990 m. birželio 13 d. vyresniojo operatyvinio įgaliotinio pareigas (prijungta byla, l. 40-41, 108-113).

Taigi, vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punktu, sprendžiant, ar šis laikotarpis (1973 m. rugsėjo 21 d. – 1990 m. birželio 13 d.) prilyginamas valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, turi būti vertinama, ar pareiškėjas prisiekė Lietuvos Respublikai (perėjo tarnauti Lietuvos Respublikai) bei ar pareiškėjo darbas Lietuvos TSR MT VSK Jonavos rajono skyriuje yra laikytinas valstybės saugumo pareigūnų tarnyba.

Pažymėtina, kad Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 192 punktas numato, jog sprendžiant, ar asmenys, dirbę SSRS valstybės saugumo komiteto sistemoje (struktūrose), laikytini valstybės saugumo pareigūnais, vadovaujamasi SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) pareigybių ir padalinių (struktūrų), kuriose dirbę ar ėję nurodytas pareigas asmenys laikomi SSRS valstybės saugumo komiteto kadriniais darbuotojais, sąrašu, patvirtintu Vyriausybės 1999 m. sausio 26 d. nutarimu Nr. 88. Atsižvelgiant į šią normą, darytina išvada, jog tiek atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo, tiek pirmosios instancijos teismas, vertindami, ar pareiškėjas laikytinas valstybės saugumo pareigūnu, pagrįstai rėmėsi Nutarimu Nr. 88. Pareiškėjas apeliaciniame skunde remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P146-4/2010 tvirtina, kad valstybės saugumo komiteto kadrinio darbuotojo ir valstybės saugumo pareigūno statusai nėra tapatūs. Tačiau pabrėžtina, jog ši nutartis buvo priimta dar iki 2011 m. liepos 17 d., kuomet įsigaliojo Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 192 punktas. Būtent šia norma buvo aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta, jog sprendžiant, ar asmuo atitinka Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytą valstybės saugumo pareigūno statusą, turi būti vadovaujamasi Nutarimu Nr. 88. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo pareiškėjo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kadangi po nurodytosios nutarties priėmimo pasikeitė nagrinėjamai bylai aktualus reglamentavimas.

Minėta, jog pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu ėjo operatyvinio įgaliotinio ir vyresniojo operatyvinio įgaliotinio pareigas. Šios pareigos yra nurodytos Nutarimo Nr. 88 34.6 ir 34.7 punktuose, taigi, jas ėję asmenys yra laikomi valstybės komiteto kadriniais darbuotojais, o pagal Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 192 punktą – ir valstybės saugumo pareigūnais.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjo argumentai dėl jo darbo pobūdžio GS „Azotas“ Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punkto taikymo aspektu teisinės reikšmės neturi. Aplinkybė, jog pareiškėjas neatliko nusikalstamų veikų, ar jo darbo pobūdis nedaro įtakos tam, kad pagal užimtas pareigas pareiškėjas būtų laikomas valstybės saugumo pareigūnu. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės nepaneigia fakto, jog ginčui aktualiu laikotarpiu jis užėmė Nutarimo Nr. 88 34.6 ir 34.7 punktuose numatytas pareigas.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas prisiekė (perėjo tarnauti) Lietuvos Respublikai. Todėl, remiantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punktu, pareiškėjo tarnybos Lietuvos SSR Valstybės saugumo komitete laikotarpis neturėjo būti įskaičiuojamas į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, jog tai, kad atkūrus Lietuvos nepriklausomybę jis atsisakė toliau tarnauti LTSR VSK ir išstojo iš TSKP narių, prilygsta priesaikai Lietuvos Respublikai, neturi pagrindo.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punkte yra tiesiogiai įvardinta priesaika Lietuvos Respublikai (perėjimas tarnauti Lietuvos Respublikai) ir nėra numatyta galimybė aiškinti šią sąvoką plečiamai. Teismas negalėjo aiškinti šios normos kitaip, nei ji išdėstyta, ir netaikyti joje aiškiai išreikšto priesaikos davimo reikalavimo. Pažymėtina, kad pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo Peticijų komisiją su prašymu pakeisti ir papildyti Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punktą, numatant, kad asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, prilyginami iki 1995 m. sausio 1 d. buvę prisiekusių Lietuvos Respublikai (perėjusių tarnauti Lietuvos Respublikai) valstybės saugumo pareigūnų bei teismo tvarka pripažintų lojaliais ir priešiškai nenusiteikusiais Lietuvos Respublikai valstybės saugumo pareigūnų tarnybos laikotarpiai (prijungta byla, l. 63-64).

Tai, kad pareiškėjas siekė išplėsti šią normą ir numatyti papildomą aplinkybę, kai valstybės saugumo tarnybos laikotarpis gali būti prilyginamas valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, rodo, kad ir pats pareiškėjas pripažino, jog asmens lojalumas Lietuvos Respublikai nėra tapati sąvoka priesaikai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos Seimo Peticijų komisija priėmė sprendimą nepripažinti peticija pareiškėjo pateiktą pasiūlymą. Taigi, jokios kitos pareiškėjo nurodytos aplinkybės (pavyzdžiui, išreikštas lojalumas Lietuvos Respublikai, pareiškėjo teigiamas vertinimas) nekeičia fakto, jog jis neperėjo tarnauti Lietuvos Respublikai.

Pats pareiškėjas pripažino, jog jis neprisiekė Lietuvos Respublikai. Todėl nėra galimybės pareiškėjui išimtinai taikyti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir skaičiuojant jo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą įtraukti jo tarnybos Lietuvos SSR Valstybės saugumo komitete (KGB) laikotarpį nuo 1973 m. rugsėjo 21 d. iki 1990 m. birželio 13 d., kadangi pareiškėjas neatitinka šioje normoje nurodytos sąlygos. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisingai taikė Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punktą.

Pažymėtina, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde rėmėsi Europos žmogaus teisių teismo 2004 m. liepos 27 d. sprendimu byloje Sidabras ir Džiautas prieš Lietuvą. Atkreiptinas dėmesys, jog šiuo sprendimu buvo pripažinta, kad įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ 2 straipsnyje nustatytas draudimas pareiškėjams įsidarbinti įvairiose privataus sektoriaus srityse buvo neproporcinga priemonė, taip pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnis, imant kartu su 8 straipsniu. Teisėjų kolegija pastebi, jog šis Europos žmogaus teisių teismo nagrinėtas pažeidimas nėra susijęs su nagrinėjamoje byloje aktualiu laikotarpių prilyginimo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui apribojimu. Todėl šis pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas nedaro įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui.

Apibendrinant darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas ginčo faktines aplinkybes ir jas tinkamai įvertino. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad viešojo administravimo subjektas teisingai pritaikė Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjo tarnyba Lietuvos SSR Valstybės saugumo komitete 1973 m. rugsėjo 21 d. – 1990 m. birželio 13 d. negali būti įtraukiama skaičiuojant pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą. Atsižvelgiant į šią aplinkybę ir remiantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 22 straipsniu, konstatuotina, jog pareiškėjas neturi minimalaus valstybinio socialinio draudimo stažo. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje aiškiai nustatyta, jog asmuo įgyja teisę gauti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją, tik kai jis atitinka visas šias sąlygas: sukanka šio įstatymo nustatytą senatvės pensijos amžių ir turi minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, nustatytą senatvės pensijai. Tai, jog pareiškėjas neturi minimalaus valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo, lemia, jog šiuo atveju nebuvo įvykdyta viena iš būtinų šiame straipsnyje numatytų sąlygų, todėl pareiškėjas neįgijo teisės gauti pensiją. Taigi, nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistos pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos teisės normos, įtvirtinančios asmens teisę gauti pensiją, kadangi šioje situacijoje pareiškėjas neatitiko Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo normose nustatytų sąlygų. Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, jog VSDFV Ukmergės skyriaus 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimu Nr. G5-3269 bei VSDFV 2012 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr. (6.5)I-4981 pareiškėjui buvo teisėtai ir pagrįstai neskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija.

Pastebėtina ir tai, kad pareiškėjas teismui pateikiamuose procesiniuose dokumentuose prašo išimties tvarka skaičiuojant jo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą įtraukti jo tarnybos Lietuvos SSR Valstybės saugumo komitete (KGB) laikotarpį nuo 1973 m. rugsėjo 21 d. iki 1990 m. birželio 13 d. ir atitinkamai išspręsti klausimą dėl valstybinio socialinio draudimo pensijos skyrimo. Administracinis teismas neturi kompetencijos išspręsti klausimo iš esmės dėl pensijos pareiškėjui skyrimo, t. y. neturi kompetencijos priimti sprendimą, kurį gali priimti viešojo administravimo subjektas. Administracinis teismas tikrina viešojo administravimo subjekto sprendimų ir veiksmų teisėtumą, t. y. vykdo viešojo administravimo subjektų kontrolę (ABTĮ 3 str.). Pagal administraciniam teismui priskirtą funkciją – tikrinti administracinių aktų teisėtumą bei pagal sprendimų, kuriuos gali priimti šis teismas rūšis, spręstina, kad administraciniam teismui nėra nustatyta teisė išspręsti administracinį ginčą iš esmės, tai gali padaryti viešojo administravimo subjektai (ABTĮ 88 str.). Viešojo administravimo subjektai, priimdami administracinius aktus privalo vadovautis teisėtumo principu, todėl gali priimti sprendimus pagal galiojantį teisinį reglamentavimą (Viešojo administravimo įstatymo 3 str.). Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą dėl viešojo administravimo subjekto sprendimo teisėtumo, tinkamai atliko administraciniam teismui pavestą kontrolės funkciją ir pagrįstai konstatavo, kad viešojo administravimo subjekto sprendimas yra teisėtas.

Nepagrįsti yra apeliacinio skundo motyvai, kad teismui atmetus pareiškėjo skundą, yra pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, nustatantis asmens teisę į teisingą teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą yra suprantama kaip galimybė įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis kreiptis į teismą, kuris būdamas nešališkas išnagrinėtų asmens bylą per protingą laiką. Pareiškėjas savo teisę kreiptis į teismą įgyvendino, pareiškėjo byla, kuria buvo kvestionuojami viešojo administravimo subjekto sprendimai, yra išnagrinėta dviejų instancijų teismuose. Pirmosios instancijos teisme byla yra išnagrinėta teismo posėdyje įvertinus viešojo administravimo subjekto surinktus rašytinius įrodymus, išklausius abiejų šalių paaiškinimus. Apeliacinės instancijos teisme byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka, vadovaujantis ABTĮ 137 straipsniu bei tuo, kad apeliacinės instancijos teismui sprendimo priėmimui pakako viešojo administravimo subjekto, pirmosios instancijos teismo surinktų ir įvertintų įrodymų. Asmens teisė į teisingą teismą nėra suprantama kaip asmens teisė į jo reikalavimo patenkinimą, bet tai yra teisė į teisingą teismo procesą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visa tai, kas išdėstyta, konstatuoja, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimas paliktinas nepakeistu, pareiškėjo apeliacinį skundą atmetant.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius