A-261-2872-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-2872/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00168-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovams advokatams Ruslanui Černiauskui, Rimantui Simaičiui ir Danieliui Žepnickui, atsakovo atstovams Vilmai Skinderytei ir Vilmai Adamavičiūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl nutarimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ (toliau – ir pareiškėjas) skundu (I tomas, b. l. 1-17, III tomas, b. l. 1-14) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. 03-316 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“; 2) panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. 03-318 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ valdomo turto priežiūros ir eksploatavimo darbų plano 2009-2013 metams“; 3) įpareigoti Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją: iš naujo įvertinti ir nustatyti šilumos perdavimo technologinius nuostolius (Qtn), laikantis Šilumos kainų nustatymo metodikos reikalavimų ir tvarkos; atlikti 2009-2013 metų turto priežiūros ir eksploatavimo (remonto darbų) plano derinimo su pareiškėju procedūrą ir iš naujo svarstyti 2009-2013 metų turto priežiūros ir eksploatavimo (remonto darbų) plano suderinimo klausimą, laikantis Šilumos kainų nustatymo metodikos reikalavimų bei tvarkos; įvykdžius nurodytus įpareigojimus, nustatyti atitinkamai pakeistas UAB „Vilniaus energija“ bazinės šilumos energijos kainos dedamąsias; įvertinti ir numatyti UAB „Vilniaus energija“ negautų pajamų kompensaciją dėl neteisėto ir nepagrįsto pareiškėjos sąnaudų ir bazinės kainos dedamųjų sumažinimo priimant ir taikant Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. 03-316 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“; 4) panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011 m. kovo 22 d. nutarimą Nr. 03-55 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“.

Nurodė, kad pareiškėjai yra išduota šilumos tiekimo licencija Nr. L4-ŠJ-37, suteikianti teisę užsiimti šilumos tiekimo veikla Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje. Vadovaudamasi Šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir ŠŪĮ) 32 straipsnio 4 dalimi ir 2009 m. gruodžio 11 d. raštu Nr. 012-01-16665 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos bazinių kainų“ pateikė Komisijai ir Vilniaus miesto savivaldybei šilumos bazinės kainos dedamųjų projektą (toliau – ir Projektas) ir dokumentus, būtinus bazinės kainos skaičiavimams pagrįsti, tarp jų ir 2009-2013 metų turto priežiūros ir eksploatavimo (remonto darbų) planą (toliau – ir Remonto planas). 2010 m. gruodžio 2 d.

Komisijos šilumos skyrius, išanalizavęs pareiškėjo pateiktą Projektą, 2010 m. gruodžio 10 d. organizuojamam Komisijos posėdžiui pateikė pažymą (toliau – ir Pažyma), kurioje, be kita ko apskaičiavo žymiai mažiau šilumos energijos perdavimo technologinių nuostolių (toliau – ir Šilumos technologiniai nuostoliai) nei buvo numatyta Projekte, t. y. 33,1 proc. mažiau nei apskaičiuota pareiškėjo, ir apskaičiavo žymiai mažiau turto priežiūros ir eksploatavimo sąnaudų (toliau – ir Remonto sąnaudos) nei buvo numatyta pareiškėjo Projekte, t. y. 30 proc. mažiau nei apskaičiuota pareiškėjo.

Pareiškėjas pakartotinai kreipėsi į Komisiją bei atkreipė jos dėmesį, jog Pažymoje nurodytų Šilumos technologinių nuostolių ir Remonto sąnaudų skaičiavimai yra nepagrįsti ir neteisėti, pažeidžia jo teises ir teisėtus interesus. Nepaisant to, 2010 m. gruodžio 10 d. posėdžio metu Komisija neatsižvelgė į nurodytas pastabas ir pritarė Komisijos šilumos skyriaus Pažymoje pateiktiems skaičiavimais bei siūlomų nutarimų projektams. Komisija 2010 m. gruodžio 15 d. priėmė nutarimą Nr. 03-316 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ (toliau – ir Nutarimas dėl kainos), kuriuo nustatė bazinės šilumos energijos kainos dedamąsias, ir tą pačią dieną nutarimą Nr. 03-318 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ valdomo turto priežiūros ir eksploatavimo darbų plano 2009-2013 metams“ (toliau – ir Nutarimas dėl remonto), kuriuo nutarė nederinti Remonto plano ir įpareigojo pareiškėją per 30 d. pateikti pakoreguotą Remonto planą vidutinei 11,5 mln.

Lt sumai. Pareiškėjas 2010 m. gruodžio 27 d. raštu Nr. 013-01-21302R informavo Komisiją, kad būtent Komisija, kaip valstybinis reguliatorius, dėl nesuprantamų priežasčių priėmusi sprendimą, jog bendrovės specialistų parengtas valdomo turto priežiūros ir eksploatavimo planas su konkrečiomis atskirų darbų vertėmis turi būti sumažintas, ir turi konkrečiai nurodyti, kokių darbų, Komisijos nuomone, visai nereikia, o kurių apimtys turėtų būti sumažintos. Pareiškėjas akcentavo, jog negali prisiimti atsakomybės už valdomo turto priežiūros ir eksploatavimo plano Komisijos nurodytai, akivaizdžiai nepakankamai 11,5 mln.

Lt metinei sumai pateikimą, nes Komisijos sprendimas minėta suma mažinti remonto sąnaudas ne tik kad neatitinka ŠŪĮ 32 straipsnio 2 dalies ir Metodikos 65 ir 80.1 punktų nuostatų, bet ir ateityje gali sukelti grėsmę saugiam ir patikimam šilumos tiekimui. Komisija iki šiol neatsakė į šį raštą.

Pareiškėjas manė, kad Komisijos Nutarimas dėl kainos yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes jis buvo priimtas vadovaujantis Komisijos atliktu neteisėtu ir nepagrįstu Šilumos technologinių nuostolių, taip pat ir Remonto sąnaudų apskaičiavimu. Tiek Šilumos technologiniai nuostoliai, tiek ir Remonto sąnaudos reikšmingi apskaičiuojant bazinės šilumos energijos kainos dedamąsias, kurios ir buvo nustatytos ginčijamu Nutarimu dėl kainos. Atitinkamai, Nutarimas dėl remonto taip pat yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes buvo priimtas vadovaujantis tuo pačiu neteisėtu ir nepagrįstu Remonto sąnaudų apskaičiavimu, jau atspindėtu Nutarime dėl kainos. Remonto sąnaudos yra reikšmingos, kaip tiesiogiai susijusios su Remonto plano derinimu. Ginčijamais nutarimais Komisija apskaičiavo ir nustatė pareiškėjui mažesnes nei Projekte nurodytos, bazinės šilumos energijos kainos dedamąsias iki 2015 m. gruodžio 31 d. Nutarimai sukelia tiesiogines neigiamas ekonomines pasekmes pareiškėjui visam 5-erių metų bazinės šilumos kainos dedamųjų galiojimo laikotarpiui, neužtikrina būtinųjų sąnaudų licencijuojamai šilumos tiekimo veiklai vykdyti, kas savo ruožtu sukelia ir grėsmę šilumos tiekimo vartotojams saugumui ir patikimumui. Nutarimai yra neteisėti iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja Šilumos kainų metodikos 65 punktui, 79 punktui ir 80.1 punktui, ŠŪĮ 32 straipsnio 2 daliai, juos priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač skaidrumo ir objektyvumo principų reikalavimai.

Apskaičiuodama ir nustatydama Šilumos technologinius nuostolius, Komisija netaikė ir nesivadovavo imperatyviais Šilumos kainų metodikos 65 ir 79 punktų reikalavimais, kuriais remiantis turi teisę pasirinkti vieną iš nurodytų alternatyvų nustatytu eiliškumu ir tvarka: nustatyti pagal Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr. 262 patvirtiną „Šilumos tiekimo vamzdynų nuostolių nustatymo metodiką“ (toliau – ir Nuostolių nustatymo metodika) apskaičiuotą Šilumos technologinių nuostolių dydį (norminiai nuostoliai); arba kaip sąnaudų mažinimo užduotį nustatyti mažesnį nei pagal Nuostolių nustatymo metodiką apskaičiuotą Šilumos technologinių nuostolių dydį (norminiai nuostoliai), tačiau ši sąnaudų mažinimo užduotis gali būti nustatoma tik vadovaujantis viešai paskelbtais atitinkamos šilumos tiekėjų grupės (UAB „Vilniaus energija“ priklauso I tiekėjų grupei) lyginamosios analizės rodikliais (Šilumos kainų metodikos 65 p.).

Komisija nesivadovavo nei viena iš nurodytų Šilumos kainų metodikos nustatytų privalomų alternatyvų. Pažymoje nurodyta, kad Šilumos skyrius 358,2 tūkst. MWh technologinių perdavimo nuostolių apskaičiavo pagal 2009 metų faktinius nuostolius (361,6 tūkst. MWh), įvertindamas planuojamus naujų tinklų (6,8 km) prijungimus ir esamų tinklų (17,4 km) renovavimus. Projekte pareiškėjas nurodė, kad pagal Nuostolių nustatymo metodiką jos norminiai Šilumos technologiniai nuostoliai yra 476,9 tūkst. MWh (15,6 proc. nuo patiekto į tinklą šilumos kiekio).

Komisija neprieštaravo, kad norminiai Šilumos technologiniai nuostoliai pagal Nuostolių nustatymo metodiką nustatyti tinkamai ir yra būtent tokie, kokius nurodė pareiškėjas. Pagal paskutinius viešai paskelbtus I grupės šilumos tiekėjų lyginamosios analizės rodiklius už 2008 metus, lyginamosios analizės būdu Komisijos nustatytas Šilumos technologinių nuostolių dydis yra 16,2 proc. nuo patiektos į tinklą šilumos kiekio, t. y. netgi didesnis už pareiškėjo pagal Nuostolių nustatymo metodiką apskaičiuotą norminių Šilumos technologinių nuostolių dydį.

Komisija su šiuo faktu taip pat sutiko. Vėlesnių metų šilumos tiekėjų lyginamosios analizės rodikliai Komisijos nėra paskelbti iki šiol. Todėl vadovautis kokiais nors vėlesnių metų duomenimis, jeigu tokie ir būtų Komisijos paskaičiuoti, negalima. Vadinasi, šiuo atveju Komisija turėjo nustatyti arba norminius Šilumos technologinius nuostolius (476,9 tūkst. MWh, 15,6 proc.) arba suformuluoti sąnaudų mažinimo užduotį, pagrįstą viešai paskelbtais I grupės šilumos tiekėjų šilumos technologinių nuostolių lyginamosios analizės rodikliais (šilumos technologinių nuostolių lyginamuoju dydžiu), kuris pagal paskutinius Komisijos paskelbtus (t. y. 2008 metų) duomenis buvo 16,2 proc. nuo patiektos į tinklą šilumos kiekio.

Kadangi pastarasis dydis yra didesnis nei apskaičiuoti norminiai Šilumos technologiniai nuostoliai, pareiškėjas siūlė Komisijai pripažinti ir bazinės kainos nustatymui naudoti vartotojams palankesnį rodiklį, t. y. pareiškėjo apskaičiuotus ir Komisijos pripažintus norminius Šilumos technologinius nuostolius. Tačiau Komisija nustatė pareiškėjui 358,2 tūkst. MWh Šilumos technologinių nuostolių (12,2 proc. nuo patiektos į tinklą šilumos kiekio). Tai nėra nei norminiai Šilumos technologiniai nuostoliai (15,6 proc. nuo patiektos į tinklą šilumos kiekio), nei sąnaudų mažinimo užduotis, suformuota pagal viešai paskelbtus I grupės šilumos tiekėjų lyginamosios analizės rodiklius (16,2 proc. nuo patiektos į tinklą šilumos kiekio).

Atkreipė dėmesį, kad Šilumos kainų nustatymo metodikos 79 punktas nenumato galimybės vadovautis kokiais nors „faktiniais nuostoliais“. Metodikoje numatyti norminiai Šilumos technologiniai nuostoliai yra visiškai kitas dydis ir kita sąvoka, nei Komisijos naudoti „faktiniai nuostoliai“. Komisijos šilumos skyrius, pristatydamas ir skelbdamas lyginamosios analizės duomenis už 2008 metus pažymėjo, kad Lyginamoji analizė – priemonė šilumos ir karšto vandens tiekimo įmonių veiklos efektyvumui didinti, suteikianti ekonominį skaidrumą, leidžianti nustatyti įmonių būtinąsias sąnaudas bei palyginti atitinkamoms grupėms priklausančių įmonių veiklą.

Taigi, priimdama skundžiamą Nutarimą dėl kainos, Komisija vadovavosi teisės aktuose nenumatytu, fragmentišku ir nepatikimu „faktinių nuostolių“ dydžiu ir taip pažeidė imperatyvias Šilumos kainų metodikos nuostatas, nustatančias išorines Komisijos diskrecijos ribas (aiškiai ir vienareikšmiškai nustatytą konkrečią Šilumos technologinių nuostolių įvertinimo tvarką).

Pažymėjo, kad Komisijos vykdytas Šilumos technologinių nuostolių kiekio (Qtn) apskaičiavimas ne tik prieštarauja Šilumos kalnų metodikai, bet ir neatitinka ŠŪĮ 32 straipsnio 2 dalies nuostatų. Komisija privalėjo įvertinti didelių papildomų investicijų poreikį, būtiną 2010-2015 metų laikotarpio užduoties įgyvendinimui. Tam, kad iki 2015 m. gruodžio 31 d. būtų galima pasiekti pareiškėjui Komisijos nustatytą 12,2 proc. norminių Šilumos technologinių nuostolių dydį, turi būti pakeisti 416,5 km. tinklų, o tam prireiktų apie 523,9 mln. Lt sąnaudų. Į bazinės šilumos kainos dedamąsias tokiu atveju turėjo būti įskaičiuotos su minėta investicija susijusios sąnaudos, kurios nei Pažymoje, nei Nutarime dėl kainos nėra įvertintos. Tai pat turėjo būti atsižvelgta, kad šios investicijos negalėtų būti atliktos nedelsiant. Vadinasi ir jų poveikis Šilumos technologinių nuostolių mažinimui objektyviai galėtų pasireikšti tik po kelerių metų.

Remonto sąnaudos taip pat apskaičiuotos ir nustatytos pažeidžiant Šilumos kainų metodiką ir ŠŪĮ. Pažymoje nurodoma, kad perdavimo veiklos remonto sąnaudos apskaičiuotos atsižvelgiant į Bendrovės planuojamas, vidutines faktines 2006-2008 metų sąnaudas ir į I grupės lyginamuosius rodiklius. Pareiškėjo Projekte pateiktos vidutinės metinės Remonto sąnaudos yra 16.416,5 tūkst. Lt, tačiau Šilumos skyriaus apskaičiuotos vidutinės metinės Remonto sąnaudos 2009-2013 metų laikotarpiui yra 11.538,8 tūkst. Lt. Komisijos šilumos skyrius ir Komisija elgiasi nenuosekliai bei prieštaringai, o tuo pačiu ir neteisėtai, vienus rodiklius apskaičiuodama vadovaujantis išskirtinai tik 2008 metų duomenimis, kitus nustato 2009 metų lygyje (pvz.

Šilumos technologinius nuostolius, biokuro dalį kuro struktūroje; santykinius darbuotojų skaičiaus pagal veiklas rodiklius ir kt.). Vadovaujantis Šilumos kainų metodikos 80.1 punkto nuostatomis, nustatant Remonto sąnaudas turėjo būti įvertintos paskutinių praėjusių trijų kalendorinių metų (2007-2009 m.) vidutinės faktinės sąnaudos. Nevertindamas pasibaigusio 2009 metų ataskaitinio laikotarpio duomenų, Šilumos skyrius negalėjo objektyviai apskaičiuoti pagrįstų Remonto sąnaudų. 2009 metų pareiškėjo faktinės Remonto sąnaudos sudarė 15 736,5 tūkst.

Lt. Tai užfiksuota Komisijos Pažymoje ir yra žymiai daugiau, nei nurodyta Komisijos Nutarime dėl remonto. Komisija skundžiamu Nutarimu dėl remonto įpareigojo pareiškėją pakoreguoti visą 2009-2013 metų Remonto planą 11 538,8 tūkst. Lt vidutinei metinei sumai, pagal jau pasibaigusių 2009 metų duomenis aiškiai matydama, kad realios sąnaudos yra žymiai didesnės. Kadangi neišvengiamai būtinos šilumos tiekimo saugumui ir patikimumui užtikrinti remonto darbų sąnaudos 2009 metais buvo didesnės (o nusidėvint turtui turi tendenciją didėti, bet niekaip ne mažėti), šių darbų sąnaudas likusiam trejų 2011-2013 metų periodo laikotarpiui, pagal skundžiamą Nutarimą dėl remonto reikia sumažinti daug daugiau – iki Komisijos nurodyto 11 538,8 tūkst.

Lt vidutinio metinio dydžio. Tokių sumų aiškiai nepakaks užtikrinti patikimą ir saugų šilumos tiekimą. Pareiškėja Komisijai paaiškino ir pagrindė, kad remonto sąnaudos 2008 ir 2009 metais pradėjo ženkliai augti, lyginant su ankstesniais laikotarpiais dėl to, kad suėjo daugumos šilumos punktų garantiniai terminai ir šilumos punktus tenka remontuoti perkant mokamus remonto darbus ir medžiagas, o ne taikant garantinį ir nemokamą aptarnavimą. Šį šilumos punktų remonto sąnaudų objektyvų didėjimą nuo 1 231,1 tūkst. Lt 2008 metais iki 5 697,6 tūkst.

Lt 2009 metais aiškiai užfiksavo ir pati Komisija Pažymoje, priede „Šilumos perdavimo bazinių kainų dedamųjų skaičiavimo“ lentelės 9M eilutėje. Be to, remonto darbų kainos auga dėl infliacijos ir kitų rinkos faktorių, ką patvirtina viešai skelbiami Statistikos departamento duomenys. Todėl nustatyti naujo bazinio laikotarpio (kuris prasidės 2011 metais) sąnaudas pagal 2008 metų rodiklius yra aiškiai ekonomiškai nepagrįsta, neobjektyvu bei prieštarauja Šilumos kainų metodikos 80.1 punktui. Kadangi Komisija 2009 m. šilumos tiekimo įmonių lyginamųjų rodiklių nėra viešai paskelbusi, ji apskritai objektyviai negali ir neturi teisės vadovautis lyginamosios analizės rodikliais nustatinėdama šilumos kainas 2010 metais, nes už prieš tai einančius ataskaitinius metus lyginamosios analizės rodikliai viešai nepaskelbti, o skelbiamuose pasenusiuose 2008 metų duomenyse pateikiami netgi ne visi būtinieji rodikliai, kaip to reikalauja Šilumos kainų metodikos 65 punktas.

Taip pat nurodė, kad priimdama skundžiamus Nutarimą dėl kainos ir Nutarimą dėl remonto Komisija pažeidė skaidrumo bei objektyvumo principų reikalavimus. Kadangi, atlikdama Remonto sąnaudų ir Šilumos technologinių nuostolių apskaičiavimą bei nustatymą, Komisija veikia kaip viešojo administravimo subjektas, todėl ji pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus viešojo administravimo subjektų veiklos principus, šio įstatymo 8 straipsnį (individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos), Komisijos darbo reglamento, patvirtinto Komisijos 2008 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 03-19, 3 punkte įtvirtintus Komisijos veiklos principus, Komisijos darbo reglamento 61 punktą (Komisijos posėdžiui teikiami klausimai turi būti visapusiškai išnagrinėti, tiksliai ir aiškiai suformuluoti), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Nėra jokio objektyvaus bei aukštesnės galios teisės aktais pagrįsto pagrindimo Komisijos atliktam Šilumos technologinių nuostolių apskaičiavimui. Komisija visiškai nemotyvavo ir neatsižvelgė į pareiškėjo 2010 m. gruodžio 7 d. rašte Nr. 013-01-20139R ir 2010 m. rugpjūčio 27 d. rašte Nr. 010-02-12976p nurodytas pastabas, kad nustatant Šilumos technologinius nuostolius naujam baziniam šilumos kainos galiojimo laikotarpiui, vadovautis vien 2009 metų laikotarpio „faktinių nuostolių“ duomenimis negalima ne vien dėl to, kad tai pažeidžia pačios Komisijos patvirtintos Šilumos kainų metodikos 65 ir 79 punktus, bet ir dėl to, kad vadovavimasis tokiais duomenimis yra netikslus ir neindikatyvus bei neatitinka Šilumos technologinių nuostolių skaičiavimo prasmės ir paskirties pagal Šilumos kainų metodikos 79 ir kitus aukščiau nurodytus punktus.

Dideli netikslumai atsiranda jau vien dėl realizuojamos šilumos apskaitos ypatybių. Metinis patiektos į tinklą šilumos kiekis apima laikotarpį nuo sausio 1 d. iki gruodžio 31 d., t. y. kalendorinius metus, kai tuo tarpu realizuoto šilumos kiekio parodymai, nesant įrengtai nuotolinio duomenų nuskaitymo sistemai, kiekvienų metų pabaigoje nurašomi iki gruodžio 27 d., t. y. deklaruojamas metinis realizuotas šilumos kiekis (nuo vienų metų gruodžio 27 d. iki kitų metų gruodžio 27 d.) neatitinka kalendorinių metų duomenų. Kadangi ataskaitiniu laikotarpiu Šilumos technologiniai nuostoliai apskaičiuojami kaip skirtumas tarp patiekto į tinklą ir realizuoto šilumos kiekio, dėl skirtingų laikotarpių duomenų taikymo atsiranda faktinių šilumos nuostolių paklaida, kuri gali būti reikšminga esant dideliems temperatūrų svyravimams.

Kita vertus, dėl neįrengtos vienalaikės nuotolinio nuskaitymo sistemos taip pat atsiranda gana žymios apskaitos paklaidos. Todėl „faktiniai nuostoliai“ nėra ir niekada negali būti tapatinami su „Šilumos technologiniais nuostoliais“. Pareiškėjas 2010 m. rugpjūčio 11 d. raštu Nr. 010-12391R pateikė Komisijai Ekonominių rodiklių suvestinę už 2010 m. I pusmetį, iš kurios matyti, kad „faktiniai šilumos perdavimo nuostoliai“ 2010 metų I pusmetį jau sudaro 13,2 proc., t. y. gerokai didesnį procentą nei Komisijos apskaičiuoti.

Faktiniai šilumos perdavimo nuostoliai per visus 2010 metus yra dar didesni ir sudaro 14,5 proc. Visi šie rodikliai patvirtina, kad Šilumos technologinių nuostolių kiekis (kuriuos turėjo apskaičiuoti Komisija) ir „faktiniai šilumos perdavimo nuostoliai“ tarpusavyje nekoreliuoja. Komisija nepateikė jokių motyvų ir konkrečių skaičiavimų, kurie parodytų, kaip faktiškai ir realiai įmanoma pasiekti tokį, kokį apskaičiavo Komisija, Šilumos technologinių nuostolių kiekį.

Dėl Remonto sąnaudų apskaičiavimo ir nustatymo bei Remonto plano derinimo nurodė, kad ŠŪĮ 30 straipsnio 13 dalies 5 punktas numato šilumos tiekėjo pareigą derinti su licenciją išdavusią institucija (šiuo atveju su Komisija) valdomo turto priežiūros ir eksploatavimo planus. Nuo valdomo turto priežiūros ir eksploatavimo planų, kuriuose numatomos sistemos Remonto sąnaudos, priklauso patikimas ir efektyvus vartotojų aprūpinimas šilumos energijos resursais. Tai reiškia, kad šilumos tiekėjas turi apskaičiuoti ir suderinti su Komisija pakankamas Remonto sąnaudas tam, kad tiekėjas galėtų užtikrinti licencijuojamos veiklos vykdymo patikimumą, nepertraukiamumą ir efektyvumą, kas yra tiekėjo pareiga ir atsakomybė.

Atsižvelgiant į Remonto planų svarbą sistemos patikimumui ir tiekimo nepertraukiamumui, Komisija yra įpareigota atlikti minėto plano derinimo procedūrą, kuri dėl savo svarbos ir įtakos vartotojų gerovei negali būti tik formali. Nors konkretus Remonto planų derinimo procedūros reglamentas nėra nustatytas, aukščiau nurodyti objektyvumo, teisėtumo, proporcingumo ir skaidrumo principai suponuoja tai, jog Komisija derinimo procedūros metu turi užtikrinti, kad tiekėjo pateiktas Remonto planas būtų pakankamas sistemos saugumui ir tiekimo patikimumui pasiekti, o jei minėtame plane aptinkama trūkumų, tai šių trūkumų nustatymas/nurodymas pareiškėjui turi būti aiškiai motyvuotas, pagrįstas teisės aktais, ekonominiais ir techniniais rodikliais.

„Derinimo“ sąvoka reiškia konsultacijas, derybas, o ne vienašališką ir autokratišką viešojo administravimo subjekto sprendimų primetinėjimą. Derinimo eigoje tiekėjui turi būti nurodyti konkretūs trūkumai, motyvai, kuriais grindžiamas jų nustatymas. Tiek investicijų, tiek ir analogiškai valdomo turto priežiūros ir eksploatavimo planų derinimas Komisijai taip pat reiškia, kad abipusių konsultacijų su tiekėju būdu turi būti suderinamas realus, vartotojų interesus ir sistemos saugumą atitinkantis pakoreguotas investicijų ar, atitinkamai, priežiūros, eksploatavimo ir remonto darbų planas.

Būtent tokia derinimo procedūra yra nustatyta Komisijos 2009 m. liepos 10 d. nutarimu Nr. 03-100 patvirtintoje Energetikos įmonių investicijų projektų derinimo Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje tvarkoje, kurios 59 punktas nustato Komisijai investicijų planų derinimo procedūros eigoje pareigą nurodyti energetikos įmonei konkrečias investicijų planų klaidas ir trūkumus. Paminėtos nuostatos pagal teisės analogiją turi būti taikomos derinant Remonto planus, nes konkreti Remonto planų derinimo procedūra Komisijos nėra nustatyta.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas pateikė Remonto planą tik tokiems darbams, kurie jo nuomone yra būtini atlikti siekiant užtikrinti patikimą ir savalaikį vartotojų aprūpinimą šilumos energija ir kurie faktiškai atliekami 2009 ir paskesniais metais, Komisija, atsisakydama derinti jai pateiktą Remonto planą, jeigu matė pagrindą kokia nors apimtimi mažinti būtinas remonto sąnaudas, privalėjo pateikti konkrečias pastabas su konkrečiomis atskirų darbų vertėmis, t. y. kokių darbų visai nereikia, o kurių apimtys turėtų būti sumažintos.

Tuo tarpu Komisijos Šilumos skyriaus Pažymoje ir jos pagrindu priimtame Nutarime dėl remonto apsiribota vienašališku nutarimu, kad Remonto sąnaudos turi būti mažinamos iki 11 538,8 tūkst. Lt per metus. Nenurodyta nei kokie Remonto darbai turėtų būti neatliekami, nei kokių Remonto darbų apimtys turėtų būti sumažintos, neatliktos konsultacijos, derybos. Tai reiškia, kad Komisija apskritai neatliko privalomos Remonto plano derinimo procedūros. Priimdama konkrečiais skaičiavimais ir motyvais nepagrįstą vienašališką sprendimą sumažinti Remonto sąnaudas beveik trečdaliu, iki aiškiai nepakankamo dydžio saugiam ir patikimam šilumos tiekimui užtikrinti, ir dar atgaline tvarka už du praėjusius metus (2009 ir 2010 metus), Komisija veikė aiškiai pažeisdama teisėtumo, objektyvumo ir proporcingumo principus.

Neatlikusi teisėtos, visapusiškos ir išsamios Remonto plano derinimo procedūros, Komisija taip pat pažeidė ir šilumos energijos vartotojų interesus į patikimą ir kokybišką šilumos energijos tiekimą. Pareiškėjas negali prisiimti atsakomybės už valdomo turto priežiūros ir eksploatavimo plano Komisijos nurodytai, akivaizdžiai nepakankamai 11,5 mln. Lt metinei sumai pateikimą, nes Komisijos sprendimas minėta suma mažinti remonto sąnaudas ne tik kad neatitinka ŠŪĮ 32 straipsnio 2 dalies ir Metodikos 65 ir 80.1 punktų nuostatų, bet ir ateityje gali sukelti grėsmę saugiam ir patikimam šilumos tiekimui.

Komisija 2011 m. kovo 22 d. priėmė nutarimą Nr. 03-55 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ (toliau – ir Nutarimas dėl kainos vienašališko nustatymo), kuriuo atsižvelgdama į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba pažeidė ŠŪĮ 32 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatą, t. y. per 30 dienų po šilumos bazinės kainos dedamųjų nustatymo nepatvirtino UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų pirmiesiems bazinės kainos dedamųjų galiojimo metams, vienašališkai nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki Komisijos nurodytų pažeidimų pašalinimo nustatė laikinas šilumos kainos dedamąsias. Nutarimas dėl kainos ir Nutarimas dėl kainos vienašališko nustatymo yra nepagrįsti ir neteisėti, nes jie buvo priimti vadovaujantis Komisijos atliktu neteisėtu ir nepagrįstu Šilumos technologinių nuostolių, taip pat ir Remonto sąnaudų apskaičiavimu. Nutarimas dėl kainos vienašališko nustatymo yra išvestinis individualus administracinis aktas, kuris priimtas remiantis Nutarimu dėl kainos. Ginčijamas Nutarimas dėl kainos vienašališko nustatymo tiesiogiai pažeidžia pareiškėjo teises bei jo įstatymais saugomus interesus ir turėtų būti panaikintas anksčiau išdėstytais pagrindais.

Atsiliepime į pareiškėjo skundą (II tomas, b. l. 1-11; III tomas, b. l. 24-36) atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas skunde nepagrįstai teigia, jog Komisija, apskaičiuodama ir nustatydama pareiškėjui šilumos bazinės kainos dedamąsias, pažeidė Metodikoje įtvirtintą Šilumos technologinių nuostolių bei remonto sąnaudų apskaičiavimo tvarką, kas sukelia jam tiesiogines neigiamas ekonomines pasekmes visam 5-erių metų bazinės šilumos kainos dedamųjų galiojimo laikotarpiui bei neužtikrina būtinųjų sąnaudų licencijuojamai šilumos tiekimo veiklai vykdyti, kas, anot pareiškėjo, gali lemti grėsmę šilumos tiekimo vartotojams saugumui bei patikimumui, taip pat, kad Komisija, apskaičiuodama ir nustatydama Šilumos technologinius nuostolius, netaikė ir nesivadovavo imperatyviais Šilumos kainų metodikos 65 ir 79 punktų reikalavimais. Pažymėjo, kad teismas turi teisę vertinti, ar Komisijos priimtas individualus ar norminis aktas yra teisėtas ir pagrįstas, o administracinio akto ekonominio tikslingumo vertinimas apskritai nepriskirtas administracinių teismų kompetencijai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 str. 2 d., 37 str. 2 d. 1 p.). Vadovaujantis susiformavusia Lietuvos Respublikos teismų praktika, administraciniai teismai neturi kompetencijos duoti nurodymus teisės akto leidėjui, koks kriterijus turi būti pasirinktas reguliuojant dujų ir dujų paskirstymo (perdavimo) kainas, jei nustatytieji kriterijai nepažeidžia bendrųjų viešojo administravimo principų ir viešojo administravimo subjektui suteiktų diskrecijos ribų. <...> Konkretaus (teisinio reguliavimo) būdo pasirinkimas priskiriamas teisės aktą priimančio viešojo administravimo subjekto kompetencijai, tačiau siekdamas įstatyme nurodytų tikslų viešojo administravimo subjektas yra saistomas bendrųjų viešojo administravimo principų (teisėtumo, proporcingumo, draudimo diskriminuoti ir kt.).

Šilumos skyrius, nustatydamas šilumos perdavimo nuostolių dydį, vadovavosi ne tik Metodikos 79 punktu, kuriame numatyta, kad Komisijai turi teisę nustatyti šilumos tiekimo įmonėms užduotis šilumos perdavimo technologiniams nuostoliams mažinti, tačiau ir ŠŪĮ 32 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad šilumos kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) sąnaudomis, taip pat minėtuose teisės aktuose įtvirtintu mažiausių sąnaudų principu. Tiek norminiai šilumos perdavimo nuostoliai, apskaičiuoti pagal Šilumos tiekimo vamzdynų nuostolių nustatymo metodiką, tiek ir pagal I šilumos tiekėjų grupės lyginamuosius rodiklius apskaičiuotas nuostolių dydis yra žymiai didesnis nei pareiškėjo 2009 metų faktiniai technologiniai perdavimo nuostoliai. Todėl Šilumos skyrius 358,2 tūkst. MWh technologinių perdavimo nuostolių apskaičiavo pagal 2009 metų faktinius nuostolius (361,6 tūkst. MWh), įvertindamas planuojamus naujų tinklų prijungimus ir esamų tinklų renovavimus. Pareiškėjas savo teiginiais dėl technologinių nuostolių apskaičiavimo teisingumo bei atitikties aukštesnės galios teisės aktams, remiantis būtinųjų sąnaudų padengimo principu, sąmoningai bei subjektyviai išskiria bei interpretuoja pavienį teisės akto normos nustatytą reguliavimą, taip sukurdamas ydingą situaciją, kuri būtent ir suponuoja Komisijos taikytą apskaičiavimo būdo prieštaringumą pareiškėjo įvardintiems aukštesnės galios teisės aktams. Šiuo atveju, pareiškėjas, išskirdamas kaip prioritetą būtinųjų sąnaudų padengimo principą, pamiršta mažiausių sąnaudų principo egzistavimą, numatytą ŠŪĮ. Šis tikslas adekvačiai yra perkeltas į Šilumos kainų nustatymo metodikos 3.2 punktą, pagal kurį nustatomos šilumos kainos privalo mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti ilgalaikį, patikimą bei kokybišką šilumos tiekimą vartotojams. Taigi, be minėtuose teisės aktuose įtvirtinto būtinųjų (valstybės normuojamų) sąnaudų susigrąžinimo principo yra numatytas ir mažiausių sąnaudų principas, kuris suponuoja pareigą Komisijai, įgyvendinant reguliuojamų kainų politiką, sudaryti sąlygas šilumos tiekėjams vykdyti jų veiklą kuo efektyviau bei ekonomiškiau, taip užtikrinant kitai santykių šaliai – šilumos vartotojams, kokybišką paslaugos teikimą pagrįstomis kainomis.

Taip pat pažymėjo, kad technologinių nuostolių dydis visuose energetikos sektoriuose yra normuojamas, siekiant paskatinti įmones veiklą vykdyti efektyviai, ir kad būtų užtikrintas ŠŪĮ ir Metodikoje numatytas mažiausių sąnaudų principas. Pareiškėjas nekvestionuoja Komisijos teisės nustatyti užduotis šilumos perdavimo technologiniams nuostoliams mažinti. Tačiau kadangi pareiškėjo siūlomas bazinės kainos nustatymui naudoti šilumos technologinių nuostolių dydis (476,9 tūkst. MWh) yra 32 proc. didesnis nei pareiškėjo jau pasiektas 2009 metų faktinis nuostolių dydis (361,1 tūkst. MWh), toks pareiškėjo siūlomas šilumos bazinės kainos skaičiavimuose naudoti nuostolių dydis niekaip negali būti laikomas šilumos technologinių nuostolių mažinimo užduotimi. Priešingu atveju būtų pažeista ŠŪĮ įtvirtinta vartotojų teisė gauti šilumą už mažiausiomis sąnaudomis pagrįstą kainą. Pažymėjo, kad 2009 metų faktinių nuostolių dydį (361,1 tūkst. MWh), kurį Komisija naudojo skaičiuojant šilumos technologinių nuostolių dydį, pateikė pareiškėjas, kasmet pagal Energetikos įmonių informacijos teikimo taisyklių, patvirtintų Komisijos 2009 m. liepos 20 d. nutarimu Nr. 03-104, reikalavimus teikdamas Komisijai metines ekonominių rodiklių suvestines, taip pat ir šilumos bazinės kainos projekte. Todėl visiškai nesuprantamas pareiškėjo pateiktų duomenų neigimas ir 2009 metų nuostolių dydžio laikymas nepatikimu „faktinių nuostolių“ dydžiu.

Kadangi Komisija šilumos technologinius nuostolius apskaičiavo pagal pareiškėjos faktinius nuostolius (361,1 tūkst. MWh), sumažindama juos 0,8 proc. (iki 358,2 tūkst. MWh), todėl Komisijos nustatytai šilumos technologinių nuostolių mažinimo užduočiai didelių investicijų nereikia. Be to, Šilumos kainų nustatymo metodikos 80.1.2.1 punkte yra numatyta, kad, nustatant reguliuojamo turto vertę, nuo kurios skaičiuojamas nusidėvėjimas (kuris yra investicijų finansavimo šaltinis), yra įskaičiuojama pirmųjų bazinės kainos galiojimo metų planuojama investicijų suma.

Komisijos Šilumos skyriaus 2010 m. gruodžio 2 d. pažymos Nr. 05-292 26 puslapyje nurodyta, kad nuo pareiškėjo 2009-2010 metais planuojamų atlikti investicijų, tarp jų ir šilumos tinklų rekonstrukcijai, į šilumos kainą yra įskaičiuota 3,6 mln. Lt nusidėvėjimo sąnaudų, dėl kurių šilumos kaina didėja 0,14 ct/kWh. Kasmetinio šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo metu pagal Šilumos kainų nustatymo metodikos 115.3 punktą į kainą įskaičiuotas planuotų investicijų nusidėvėjimas kasmet koreguojamas, pridedant sekančiais bazinės kainos galiojimo metais planuojamų atlikti investicijų nusidėvėjimą.

Tokiu būdu yra užtikrinamas pakankamas investicijų finansavimas, kad butų įvykdyta Komisijos nustatyta šilumos technologinių nuostolių mažinimo užduotis. Dėl pareiškėjo skunde pateiktų argumentų dėl Komisijos šilumos technologinių nuostolių dydžio nustatymo galimai pažeidžiant Šilumos kainų nustatymo metodikos 65 ir 79 punktų nuostatas, nurodė, kad pareiškėjas netinkamai aiškina šilumos technologinių nuostolių skaičiavimo principus, t. y. teisės normas taiko ne sistemiškai, vadovaudamasis vien tik Šilumos kainų nustatymo metodikos 79 punkte įtvirtinta nuostata, kad šilumos technologiniai nuostoliai skaičiuojami pagal ūkio ministro patvirtintą Šilumos tiekimo vamzdynų nuostolių nustatymo metodiką arba Komisija gali nustatyti nuostolių mažinimo užduotis, vadovaudamasi atitinkamos šilumos tiekėjų grupės lyginamosios analizės rodikliais.

Pagal ŠŪĮ ir Energetikos įstatymą Komisija turi teisę vertinti ir kontroliuoti, kiek pagrįstos yra pareiškėjo patiriamos reguliuojamos veiklos sąnaudos (tarp jų ir remonto sąnaudos). Todėl šilumos technologinių nuostolių dydis Komisijos nustatytas pagal teisės aktų reikalavimus, tai užtikrina ŠŪĮ įtvirtintą būtinųjų ir mažiausių sąnaudų principą (priedermę ginti vartotojų interesus).

Pareiškėjas taip pat nepagrįstai teigia, kad Komisija, apskaičiuodama vidutines metines Remonto sąnaudas 2009-2013 metų laikotarpiui, nepagrįstai sumažino jo Projekte pateiktą sąnaudų 16.416,5 tūkst. Lt sumą iki 11.538,8 tūkst. Lt, taip pažeisdama tiek Šilumos kainų nustatymo metodikos 65 bei 80.1 punktų nuostatas, tiek ŠŪĮ 32 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principą nustatant energijos resursų kainas vartotojams. Šilumos kainos nustatymo metodikos 80.1 punkte yra numatyta, kad būtinosios šilumos sąnaudos nustatomos įvertinus paskutinių praėjusių kalendorinių metų faktines sąnaudas, priežastis lėmusias šių sąnaudų pasikeitimą sąnaudų pasikeitimą dėl investicijų plane numatytų priemonių įgyvendinimo ir nustatytas veiklos efektyvumo užduotis pagal lyginamąją analize. Komisija, nustatydama šilumos gamybos veiklos remonto darbų sumą, vadovavosi Kogeneracinių jėgainių šilumos ir elektros energijos sąnaudų atskyrimo metodika, patvirtinta Komisijos 2009 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 03-107, kurios 15 punkte numatyta, kad sąnaudos skaičiuojamos pagal faktinius rodiklius, jei jie neviršija minėtoje metodikoje nustatytų techninių-ekonominių rodiklių. Šilumos kainų nustatymo metodikos 65 punkte nustatyta, kad šilumos tiekėjų veiklos sąnaudų pagrįstumas yra vertinamas atliekant lyginamąją analizę, t. y. lyginant įmonės veiklą su kitų atitinkamai įmonių grupei priklausančių įmonių veikla. Pareiškėjo planuotos šilumos perdavimo veiklos remonto sąnaudos (išskyrus šilumos punktų remonto sąnaudas) neviršijo I grupės lyginamųjų rodiklių, todėl Komisija pritarė pareiškėjo planuotoms sąnaudoms. Pareiškėjo planuotos šilumos punktų remonto sąnaudos žymiai viršijo I grupės lyginamuosius rodiklius, todėl Komisija šilumos punktų remonto sąnaudas, vadovaudamasi Šilumos kainų nustatymo metodikos 65 punktu, sumažino iki I grupės sąnaudų lygio.

Taip pat nurodė, kad Komisija, kaip ekonominis reguliatorius, pareiškėjo pateiktą 2009-2013 metų turto priežiūros ir eksploatavimo (remonto darbų) planą vertino pagal kompetenciją – ekonominiu aspektu. Komisija nėra kompetentinga minėtą planą vertinti techniniu aspektu (nurodyti, kokių turto priežiūros ir eksploatavimo (remonto darbų) pareiškėjui nevykdyti ar vykdyti iš dalies), todėl Komisija, priimdama Nutarimą dėl remonto, neprieštaravo darbams, nurodytiems pareiškėjo parengtame turto priežiūros ir eksploatavimo (remonto darbų) plane, nereikalavo sumažinti jų apimties, o, vadovaudamasi teisės aktais ir lyginamaisiais rodikliais, nustatė tam tikrą būtinųjų sąnaudų lygį remonto darbams atlikti. Komisija, apskaičiuodama 11,5 mln. Lt turto priežiūros ir eksploatavimo (remonto darbų) sąnaudų sumą, vadovavosi teisės aktais ir užtikrino ŠŪĮ įtvirtintą būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo ir mažiausių sąnaudų užtikrinimo principą. Apskaičiuota 11,5 mln. Lt sąnaudų suma yra pakankama pareiškėjo 2009-2013 metų turto priežiūros ir eksploatavimo (remonto darbų) plane numatytiems darbams atlikti. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką teismas negali visiškai pakeisti Komisijos – jis neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Komisijai, ir nepriiminėja tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, įstatymu yra priskirta Komisijai. Dėl šių priežasčių teismo veikla, tikrinant Komisijos atliktus sudėtingus vertinimus, iš esmės turėtų apsiriboti patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją, Komisiją nepadarė aiškios klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų. Taip pat vertinama ne tai, ar atsakovo išskirti kriterijai yra ekonomiškai pagrįsti ir racionalūs, o tai, ar atsakovo surinktų ekonominių duomenų kiekybine ir kokybine prasme pakanka, kad jų pagrindu galima būtų daryti išvadą, jog atsakovo išskirti ekonominiai kriterijai įvykdyti arba neįvykdyti. Taigi, pareiškėjo teiginys, kad Komisija, nustatydama remonto sąnaudas, neva pažeidė ŠŪĮ 32 straipsnio 2 dalies ir Šilumos kainų nustatymo metodikos 65 ir 80.1 punktų nuostatas, yra visiškai nepagrįstas ir atmestinas, o Komisijos atlikti skaičiavimai dėl remonto yra pagrįsti ir teisėti.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad priimant skundžiamus nutarimus buvo pažeistos pagrindinės procedūros, nurodė, jog Komisija, priimdama skundžiamus nutarimus, laikėsi visų taisyklių ir procedūrų. Vadovaujantis administracinių teismų praktika, ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti priimtą administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.); kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas. Pareiškėjas remiasi teisės teorijos taisyklėmis bei abstrakčiais teismo išaiškinimais apie Komisijos, kaip viešojo administravimo subjekto, diskrecijos teisę ribojančiais pamatiniais viešojo administravimo subjekto veiklos principais, įtvirtintais Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje. Pareiškėjas išvardino visus principus, tačiau nesukonkretino bei neįvardino tikslių Komisijos veiksmų bei procedūrų, kurios buvo pažeistos ar kuriomis buvo paneigtas minėtų principų laikymasis viešojo administravimo veikloje, įgyvendinant Komisijai priskirtas funkcijas (ABTĮ 23 str.). Pareiškėjas jokių argumentų bei įrodymų, pagrindžiančių tiek skundžiamų nutarimų neteisėtumą, tiek nutarimų priėmimo procedūrų pažeidimą, išskyrus subjektyviomis prielaidomis paremtą bei abstrakčiais samprotavimais grindžiamą tariamą viešojo administravimo principų pažeidimą priimant skundžiamus nutarimus, nepateikė.

Pareiškėjas nepagrįstai kaltina Komisiją netinkamai vykdžius ŠŪĮ 30 straipsnio 13 dalies 5 punkte įtvirtintą valdomo turto bei eksploatavimo planų derinimo procedūrą. Lingvistiškai analizuojant minėtą nuostatą, derinimo procedūros iniciatyva yra numatyta ne Komisijai, o pačiam šilumos tiekėjui, t. y. UAB „Vilniaus energija“. Atitinkamai teisių bei pareigų apimtis pačioje derinimo procedūroje tarp šilumos tiekėjo bei Komisijos pasiskirsto nevienodai. Kadangi pareiga yra numatyta pačiam licencijos turėtojui, todėl pats tiekėjas privalo dėti didesnes pastangas bei turėti didesnį interesą suderinti pagristas sąnaudas minėtame plane, o ne Komisija. Šiuo atveju, Komisijos vaidmuo derinimo procedūroje apima tik minėtame plane pateiktas remonto sąnaudas pripažinti pagristomis arba ne. Komisija neprivalo duoti tikslių nurodymų pareiškėjui, kaip turėtų būti keistinas pats planas ar detalizuoti būtinas remonto investicijas. Tai yra pačios įmonės vidinis reikalas, kaip ji privalo vykdyti savo veiklą, kad ji atitiktų reguliuojamos šilumos tiekimo veiklos standartus. Komisija savo kompetencijos ribose turi teisę tik apsispręsti – derinti ar nederinti remonto planą už atitinkamus metus, jei derinti, tai kokia apimtimi. Komisija, būdama viešojo administravimo subjektu, kurios, kaip minėjo pareiškėja, veikla saistoma ne tik Lietuvos Respublikoje priimtų teisės aktų bet ir principų, neprivalo išimtinai užtikrinti tik pareiškėjo subjektyviais skaičiavimais pagristų ekonominių interesų. Vadovaujantis Energetikos įstatymo 17 straipsnio 1 dalimi, Komisija yra nepriklausoma institucija, Energetikos įstatyme ir kituose įstatymuose nustatyta tvarka atliekanti valstybės jai pavestas funkcijas kontroliuojant ir prižiūrint valstybės ir savivaldybių reguliuojamą veiklą. Todėl nėra jokių pareiškėjo nurodytų procedūrinių pažeidimų, dėl kurių negalėjo būti priimti nepagrįsti sprendimai dėl šilumos technologinių nuostolių bei remonto sąnaudų skaičiavimo, todėl nėra įstatyminio pagrindo naikinti skundžiamų Komisijos nutarimų.

Taip pat nurodė, kad Vilniaus m. savivaldybės meras 2011 m. sausio 13 d. raštu Nr. A51-840-(3.310.1-BR4) informavo Komisiją, jog Vilniaus m. savivaldybės tarybos sprendimo projektas „Dėl UAB „Vilniaus energija“ tiekiamos šilumos kainos dedamųjų nustatymo“ yra parengtas ir bus svarstomas 2011 m. sausio 19 d. posėdyje, taip pat paprašė Komisiją nepriimti vienašališkų sprendimų dėl šilumos kainos dedamųjų nustatymo pirmiesiems metams. Komisijos komunalinių paslaugų skyrius, atsižvelgdamas į Vilniaus m. savivaldybės mero pateiktą informaciją ir prašymą 2011 m. sausio 26 d. pažymoje „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų nustatymo“ Nr. 05-19 pasiūlė Komisijai vienašališką šilumos kainų dedamųjų nustatymą atidėti 30 dienų. Komisija 2011 m. sausio 27 d. raštu Nr. R2-132 kreipėsi į pareiškėją, prašydama informuoti, ar Įmonė neprieštarautų, jei Komisija atidėtų vienašališką šilumos kainos dedamųjų nustatymą papildomam 30 dienų terminui. Pareiškėjui neprieštaraujant, Įmonės šilumos kainos dedamųjų nustatymas buvo svarstomas 2011 m. vasario 3 d. Komisijos posėdyje, kuriame buvo vienbalsiai pritarta Komisijos komunalinių paslaugų skyriaus siūlymui. Taigi Komisija, vadovaudamasi ŠŪĮ 32 straipsnio 5 dalimi ir atsižvelgusi į Vilniaus m. savivaldybės prašymą 2011 m. vasario 7 d. nutarimu „Dėl šilumos kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija“ Nr. 03-20 suteikė Vilniaus m. savivaldybei papildomą 30 dienų terminą nustatyti šilumos kainų dedamąsias pareiškėjui. Tačiau nepaisant papildomai nustatyto termino, Vilniaus m. savivaldybės taryba per 30 dienų nuo Komisijos 2011 m. vasario 7 d. nutarimo Nr. 03-20 (t. y. iki 2011 m. kovo 9 d.) Įmonei nenustatė šilumos kainų dedamųjų. Vadovaudamasi ŠŪĮ 32 straipsnio 5 dalies 1 punktu, Komisija įgijo teisę vienašališkai nustatyti laikinas šilumos kainų dedamąsias, todėl Komisijos komunalinių paslaugų skyrius 2011 m. kovo 10 d. pažymoje Nr. 05-43 pasiūlė Komisijai pritarti vienašališkam laikinų šilumos kainų dedamųjų nustatymui pareiškėjui.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 17 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ skundą tenkino iš dalies. Panaikino atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. 03-316 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ ir 2011 m. kovo 22 d. nutarimą Nr. O3-55 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“, pakeistus 2011 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. O3-303 „Dėl Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimo Nr. 03-316 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ ir Komisijos 2011 m. kovo 22 d. nutarimo Nr. O3-55 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ pakeitimo“. Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas padarė išvadą, kad nustatant šilumos energijos bazines kainas, šilumos energijos nuostolių dydis šilumos energijos bazinės kainos galiojimo laikotarpiui turėtų būti nustatomas atsižvelgiant į pagal Šilumos tiekimo vamzdynų nuostolių nustatymo metodiką, patvirtintą ūkio ministro 2001 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr. 262, paskaičiuotą norminių šilumos perdavimo technologinių nuostolių dydį ir ūkio subjektui nustatytą nuostolių sumažinimo (efektyvumo padidinimo) bazinės kainos galiojimo laikotarpiu rodiklį, kuris savo ruožtu nustatomas vadovaujantis atitinkamos šilumos tiekėjų grupės lyginamosios analizės rodikliais, paskaičiuotais pagal Lyginamosios analizės aprašą.

Pažymėtina, kad, vadovaudamasi ŠŪĮ 2 straipsnio 28 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2011 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 889 patvirtino Šilumos kainų nustatymo metodikos principų aprašą, kuris, atsižvelgiant į jo 2 punkto nuostatas, yra privalomas Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai teisės aktų nustatyta tvarka rengiant ir tvirtinant Šilumos kainų nustatymo metodiką, bei kurio 23 punktas numato, kad nustatant šilumos energijos bazines kainas, naudojama 7.1–7.3 punktuose nurodytiems verslo vienetams priskirtų atitinkamų sąnaudų, įskaitant investicijų grąžą, grupių apimtis, o sąnaudų grupių apimtis, naudotina šilumos energijos bazinei kainai nustatyti, ribojama 23.1-23.12 numatytų veiksnių, tame tarpe ir 23.4 punkte numatyto – šilumos energijos nuostolių šilumos energijos bazinės kainos galiojimo laikotarpiui dydis nustatomas atsižvelgiant į Šilumos tiekimo vamzdynų nuostolių nustatymo metodiką, patvirtintą ūkio ministro 2001 m. rugpjūčio 23 d.

įsakymu Nr. 262, ir ūkio subjektui nustatytą nuostolių sumažinimo (efektyvumo padidinimo) bazinės kainos galiojimo laikotarpiu rodiklį. Minėto Šilumos kainų nustatymo metodikos principų aprašo 23.8-23.8.4 punktai taip pat numato, kad šilumos energijos bazinės kainos galiojimo laikotarpiui einamojo remonto ir aptarnavimo, personalo, administracinės, rinkodaros ir pardavimo sąnaudos nustatomos atsižvelgiant į: paskutinių 3 ataskaitinių laikotarpių faktines sąnaudų apimtis; priežasčių, lemiančių atitinkamos sąnaudų grupės apimties pokyčius, pagrįstumą;

Lietuvos statistikos departamento skelbiamus vidutinio elektros, dujų, garo tiekimo ir oro kondicionavimo veiklos darbo užmokesčio duomenis; ūkio subjektui nustatytus veiklos efektyvumo padidinimo bazinės kainos galiojimo laikotarpiu rodiklius, atsižvelgiant į lyginamosios analizės rodiklius ir vadovaujantis ūkio subjekto veiklos efektyvumo didinimo taisykle – jeigu atitinkamos ūkio subjektų grupės efektyvumas didesnis nei ūkio subjekto, tokiam ūkio subjektui nustatomi grupės rodikliai, o jeigu ūkio subjekto efektyvumas viršija atitinkamos ūkio subjektų grupės efektyvumą, tokiam ūkio subjektui nustatomi jo rodikliai.

Lyginamosios analizės aprašą ir jo taikymo tvarką nustato Komisija. Kadangi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. liepos 13 d. nutarimo Nr. 889 2 punktu buvo siūloma Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, vadovaujantis šiuo nutarimu patvirtintu Šilumos kainų nustatymo metodikos principų aprašu, parengti ir iki 2012 m. sausio 1 d. patvirtinti Šilumos kainų nustatymo metodikos pakeitimą, vykdant šį pasiūlymą Šilumos kainų nustatymo metodikos pakeitimai, susiję su šilumos perdavimo technologinių nuostolių skaičiavimu, taip pat su ūkio subjektų veiklos efektyvumo padidinimo bazinės kainos galiojimo laikotarpiu rodiklių nustatymu, nebuvo atliekami, padaryta išvada, kad ir galiojančios redakcijos Šilumos kainų nustatymo metodika dalyje, kurioje ji nekeista, atitinka Šilumos kainų nustatymo metodikos principų aprašo nuostatas.

Kadangi, kaip numato Metodikos 65 punktas, lyginamosios analizės rodiklius VKEKK turi paskaičiuoti vadovaudamasi Lyginamosios analizės aprašu, ginčijamų sprendimų priėmimo metu tai padaryti (paskaičiuoti lyginamosios analizės rodiklius) nebuvo galima, nes Šilumos gamybos, perdavimo, pardavimo, karšto vandens tiekimo ir atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo veiklų lyginamosios analizės aprašas buvo patvirtintas tik 2011 m. liepos 29 d. VKEKK priimtu nutarimu Nr. O3-219 ir taikomas skaičiuojant 2011 metų ir vėlesnių metų lyginamuosius rodiklius.

Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. O3-96, kuriuo patvirtinta Metodika, 2.11 punktas numato, kad kol nepatvirtintas Lyginamosios analizės aprašas, skaičiavimuose vadovaujamasi viešai VKEKK skelbiamais vidutiniais atitinkamos šilumos tiekėjų grupės lyginamosios analizės rodikliais. Ginčijamų sprendimų priėmimo metu viešai buvo paskelbti tik 2008 metų šilumos tiekėjų lyginamosios analizės rodikliai (I tomas, b. l. 75-84), 2009 metų šilumos tiekėjų lyginamosios analizės rodiklių, kaip nustatyta atsakovo atstovų paaiškinimu teismo posėdyje, nėra, jie nebuvo skelbiami, todėl atsakovas, nustatydamas veiklos efektyvumo užduotis, turėjo vadovautis 2008 metų šilumos tiekėjų lyginamosios analizės rodikliais, pagal kuriuos I grupės šilumos tiekėjų, kuriems priskiriama ir UAB „Vilniaus energija“, technologinių šilumos perdavimo nuostolių dalis sudaro 16,22 proc.

Atsakovas VKEKK, kaip matyti iš pateiktos pažymos ir jos atstovų paaiškinimo teismo posėdyje, nustatydamas būtiną patiekti į šilumos perdavimo tinklą šilumos kiekį, 358,2 tūkst. MWh technologinių šilumos perdavimo nuostolius (arba 12,2 proc. nuo planuojamo pateikti į tinklą šilumos kiekio) apskaičiavo pagal 2009 metų faktinius nuostolius (361,6 tūkst. MWh), įvertindamas planuojamus naujų tinklų (6,8 km) prijungimus ir esamų tinklų (17,4 km) renovavimus (I tomas, b. l. 28), šie 2009 metų faktiniai šilumos perdavimo technologiniai nuostoliai nustatyti pagal paties pareiškėjo pateiktus duomenis.

Nors Metodikos 38 punktas nustato, kad šilumos perdavimo technologiniai nuostoliai – šilumos tiekėjo patiekto į tinklą ir šilumos vartotojo sunaudoto pagal šilumos pirkimo-pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis šilumos kiekio skirtumas, kuris susidaro dėl per vamzdynų paviršius prarastos šilumos ir dėl nutekėjusio šilumnešio, t. y. šilumos perdavimo technologiniai nuostoliai Metodikos prasme yra iš esmės tapatūs atsakovo nurodomiems faktiniams šilumos perdavimo technologiniams nuostoliams, nei ŠŪĮ, nei Metodika nenumato, kad būtinas patiekti į šilumos perdavimo tinklą šilumos kiekis būtų skaičiuojamas naudojant šilumos perdavimo technologinių nuostolių dydį arba, kaip nurodo atsakovas, faktinių nuostolių dydį.

Komisija neabejotinai turi teisę šilumos tiekimo įmonėms nustatyti užduotis šilumos perdavimo technologiniams nuostoliams mažinti, tačiau tai gali daryti tik teisės aktų, tarp jų – ir savo paties priimtų, nustatytais pagrindais ir tvarka. Teismas pažymėjo, kad atsakovas VKEKK nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjui UAB „Vilniaus energija“ nustatytos užduoties šilumos perdavimo technologiniams nuostoliams mažinti, t. y. sumažinti šilumos perdavimo nuostolius nuo 15,6 iki 12,2 proc. nuo planuojamo patiekti į tinklą šilumos kiekio, pagrįstumą, tuo tarpu iš byloje pateiktos eksperto išvados galima spręsti, kad nustatyta užduotis šilumos perdavimo technologiniams nuostoliams sumažinti nėra reali, kadangi realius UAB „Vilniaus energija“ šilumos perdavimo tinklo technologinius nuostolius galima objektyviai įvertinti tik atlikus teorinių šilumos nuostolių skaičiavimą pagal Šilumos tiekimo vamzdynų nuostolių nustatymo metodiką, skaičiavimams taikant realias perdavimo tinklų charakteristikas, ataskaitinio laikotarpio faktines šilumnešio ir aplinkos temperatūras bei kitus faktinius tinklo darbo rodiklius;

šilumos perdavimo tinklo nuostoliai UAB „Vilniaus energija“ valdomą tinklą atitinkančiame šilumos perdavimo tinkle (analogiškų techninių bei vamzdynų amžiaus parametrų), esant standartiniams (2005-2010 metų vidurkiams) laiko, oro temperatūrų pažiūriu kalendoriniams metams, pagal Šilumos tiekimo vamzdynų nuostolių nustatymo metodiką būtų lygūs 14,71 proc. nuo 3015,1 tūkst. MWh patiekto į tinklą šilumos kiekio; tam, kad UAB „Vilniaus energija“ valdomą tinklą atitinkančiame šilumos perdavimo tinkle būtų pasiekti 12,2 proc. nuo 2929,9 tūkst.

MWh pateikto į tinklą šilumos kiekio (arba 358,2 tūkst. MWh) šilumos perdavimo technologinių nuostolių rodikliai, turi būti rekonstruota apie 250 kilometrų 125 mm ir didesnio skersmens kanaluose ir kt. su sena izoliacija paklotų vamzdynų (VI tomas, b. l. 64-76). Tuo tarpu UAB „Vilniaus energija“ duomenimis šilumos perdavimo technologiniai nuostolių (faktinių nuostolių) dydis 2010 m. buvo 443.162,3 MWh arba 14,5 proc. nuo 3.063.275,3 MWh į tinklą patiektos šilumos (I tomas, b. l. 115).

Pripažinta, jog pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti VKEKK 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimą, kuriuo nutarta nederinti UAB „Vilniaus energija“ valdomo turto priežiūros ir eksploatavimo darbų plano 2009-2013 metams ir įpareigoti UAB „Vilniaus energija“ per 30 kalendorinių dienų pateikti VKEKK pakoreguotą planą vidutinei metinei 11,5 mln. Lt sumai, yra nepagrįstas. VKEKK, nustatydama materialines ir joms prilygintas sąnaudas, kurioms priskiriamos remonto sąnaudos, įvertino tai, kad UAB „Vilniaus energija“ apskaičiuotos 16.146,5 tūkst. Lt remonto sąnaudos yra 44 proc. didesnės nei 2008 m. ir 4,3 proc. – nei 2009 m., taip pat tai, kad labiausiai remonto sąnaudos padidėjo dėl šilumos punktų remonto sąnaudų, kurios nuo 2006 iki 2008 m. išaugo net 11 kartų, ir 11.538,8 tūkst. Lt remonto sąnaudų sumą apskaičiavo pagal bendrovės planuojamas ir 2006-2008 m. vidutines faktines sąnaudas, t. y. iš esmės laikydamasi ŠŪĮ 32 straipsnio 2 dalies ir minėtų Metodikos nuostatų (II tomas, b. l. 15-46). Pažymėjo ir tai, kad nuo 2011 m. lapkričio 1 d. į šilumos kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis.

Nepagrįstais laikyti ir pareiškėjo skundo reikalavimai, kuriais prašoma VKEKK iš naujo įvertinti ir nustatyti šilumos perdavimo technologinius nuostolius ir atlikti 2009-2013 metų turto priežiūros ir eksploatavimo (remonto darbų) plano derinimo su UAB „Vilniaus energija“ procedūrą ir iš naujo svarstyti 2009-2013 metų turto priežiūros ir eksploatavimo (remonto darbų) plano suderinimo klausimą laikantis Šilumos kainų nustatymo metodikos reikalavimų bei tvarkos, o įvykdžius minėtus įpareigojimus, nustatyti atitinkamai pakeistas UAB „Vilniaus energija“ bazinės šilumos energijos kainos dedamąsias, taip pat įvertinti ir numatyti UAB „Vilniaus energija“ negautų pajamų kompensaciją dėl neteisėto ir nepagrįsto bendrovės sąnaudų ir bazinės kainos dedamųjų sumažinimo priimant ir taikant Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. O3-316 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija“. Konstatuota, jog Komisija yra viešojo administravimo subjektas, kuris norminių teisės aktų nustatyta tvarka privalo nustatyti šilumos bazines kainas, o jų nustatymo metu privalo nustatyti šilumos energijos nuostolių dydį šilumos energijos bazinės kainos galiojimo laikotarpiui. Vykdydama tokio pobūdžio viešąjį administravimą, Komisija yra saistoma galiojančių teisės aktų nuostatų, todėl papildomi įpareigojimai čia nėra reikalingi. Atmetus kaip nepagrįstą reikalavimą dėl VKEKK 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimo Nr. O3-318 panaikinimo, netenkintas ir savo esme išvestinis reikalavimas iš naujo svarstyti 2009-2013 metų turto priežiūros ir eksploatavimo (remonto darbų) plano suderinimo klausimą. Teismas pažymėjo, kad jis neturi pagrindo įpareigoti Komisiją įvertinti ir numatyti UAB „Vilniaus energija“ negautų pajamų, atsiradusių taikant neteisėtą 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. O3-316 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija“, nes nustatydama šilumos bazines kainas, Komisija ir taip tai privalo atlikti laikydamasi teisės aktų nuostatų, be to, nei ŠŪĮ, nei Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimas Nr. O3-96 ir juo patvirtinta Metodika šiuo metu nenumato, kad tokio pobūdžio nuostoliai įvertinami, skaičiuojant būsimojo laikotarpio šilumos kainų dedamąsias.

III. Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija apeliaciniu skundu (XXXII tomas, b. l. 104-113) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodoma, kad:

1. Metodikos 79 punkte numatyta, kad „būtinas patiekti į šilumos perdavimo tinklą šilumos kiekis skaičiuojamas prie planuojamo realizuoti šilumos kiekio pridėjus norminius šilumos perdavimo technologinius nuostolius bei šilumos energiją, suvartotą savoms administracinėms reikmėms. Norminiai šilumos perdavimo technologiniai nuostoliai skaičiuojami pagal ūkio ministro patvirtintą Šilumos tiekimo vamzdynų nuostolių nustatymo metodiką. Komisija, vadovaudamasi atitinkamos šilumos tiekėjų grupės lyginamosios analizės rodikliais, turi teisę šilumos tiekimo įmonėms nustatyti užduotis šilumos perdavimo technologiniams nuostoliams mažinti“.

2. Pirmosios instancijos teismas sprendime pripažįsta, jog „Komisija neabejotinai turi teisę šilumos tiekimo įmonėms nustatyti užduotis šilumos perdavimo technologiniams nuostoliams mažinti, tačiau tai gali daryti tik teisės aktų, tame tarpe - ir savo pačios priimtų, nustatytais pagrindais ir tvarka <...>“. Tačiau pabrėžtina, kad technologinių nuostolių dydis visuose energetikos sektoriuose yra normuojamas, siekiant paskatinti įmones veiklą vykdyti efektyviai, ir kad būtų užtikrintas Šilumos ūkio įstatyme ir Metodikoje numatytas mažiausių sąnaudų principas.

3. Komisija, nustatydama pareiškėjo šilumos perdavimo technologinių nuostolių dydį, neviršydama jai suteiktos kompetencijos, taip pat sistemiškai taikydama minėtas teisės aktų nuostatas, būtent ir vadovavosi diskrecijos teise nustatyti veiklos efektyvumo užduotis, taip pat ir savo pačios priimtais teisės aktais, t. y. tiek pačia Metodika, pagal kurios sisteminį vertinimą, Komisija turi teisę nustatyti šilumos perdavimo technologinių nuostolių mažinimo užduotis pagal Šilumos tiekimo vamzdynų nuostolių nustatymo metodiką arba pagal lyginamosios analizės rodiklius, tačiau nepažeidžiant nustatytų pagrindinių šilumos kainodaros principų, įskaitant mažiausių sąnaudų ir būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo.

4. Teismas Skundžiamame sprendime pripažino, jog šilumos perdavimo technologiniai nuostoliai Metodikos prasme (Metodikos 38 p.) yra iš esmės tapatūs Komisijos taikytiems faktiniams šilumos perdavimo nuostoliams, todėl, Komisijos nuomone, Komisijos pasirinktas faktinių šilumos perdavimo technologinių nuostolių rodiklis, sistemiškai taikant šilumos kainodarą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, atitinka viešojo administravimo proporcingumo principą, pagal kurį administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 d. 3 p.).

5. Teismas Skundžiamame sprendime pažymėjo, kad „<...> atsakovas, nustatydamas veiklos efektyvumo užduotis, turėjo vadovautis 2008 m. šilumos tiekėjų lyginamosios analizės rodikliais, pagal kuriuos I grupės šilumos tiekėjų, kuriems priskiriama ir UAB „ Vilniaus energija“, technologinių šilumos perdavimo nuostolių dydis sudaro 16,22 proc.“. Tačiau teismas, nurodydamas Komisijai pareiškėjo šilumos bazinės kainos skaičiavimuose taikyti šilumos perdavimo nuostolių dydį pagal I grupės rodiklius (475,1 tūkst. MWh arba 16,22 proc.) arba pagal eksperto skaičiavimus (443,4 tūkst. MWh arba 14,71 proc.), kurie yra panašūs į pareiškėjo projekte numatytą nuostolių dydį (476,9 tūkst. MWh arba 15,6 proc.), ignoravo tai, kad siūlomas bazinės kainos nustatymui naudoti šilumos technologinių nuostolių dydis yra ženkliai didesnis (32 proc.) nei Pareiškėjo jau pasiektas 2009 m. faktinis nuostolių dydis (361,1 tūkst. MWh). Tuo atveju, jei Komisija skaičiavimuose būtų naudojusi I šilumos tiekėjų grupės nuostolių rodiklius, projekcinė šilumos kaina būtų 0,79 ct/kWh arba 4,2 proc. didesnė, dėl ko UAB „Vilniaus energija“ iš vartotojų susirinktų daugiau pajamų nei reikia būtinosioms sąnaudoms padengti. Todėl toks siūlomas šilumos bazinės kainos skaičiavimuose naudoti nuostolių dydis niekaip negali būti laikomas šilumos technologinių nuostolių mažinimo užduotimi.

6. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir neatsižvelgė į Šilumos ūkio įstatymo vieną iš pagrindinių tikslų – mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams (1 str. 2 d. 1 p. Metodikos 3.2 p.). Taigi, be minėtuose teisės aktuose įtvirtinto būtinųjų (valstybės normuojamų) sąnaudų susigrąžinimo principo yra numatytas ir mažiausių sąnaudų principas, kuris suponuoja pareigą Komisijai, įgyvendinant reguliuojamų kainų politiką, sudaryti sąlygas šilumos tiekėjams vykdyti jų veiklą kuo efektyviau bei ekonomiškiau, taip užtikrinant kitai santykių šaliai – šilumos vartotojams, kokybišką paslaugos teikimą pagrįstomis kainomis. Todėl Komisija, pasinaudodama diskrecijos teise, nagrinėjamu atveju pagrįstai taikė faktinių šilumos perdavimo nuostolių rodiklį.

7. Pirmosios instancijos teismas klaidingai teigia, kad Komisija „<...> nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjui nustatytos užduoties šilumos perdavimo technologiniams nuostoliams mažinti, t. y. sumažinti šilumos perdavimo nuostolius nuo 15,6 iki 12,2 proc. nuo planuojamo patiekti į tinklą šilumos kiekio, pagrįstumą <...> „. Tačiau pažymėtina, jog Komisija pareiškėjui nėra davusi užduoties sumažinti šilumos perdavimo nuostolius nuo 15,6 iki 12,2 proc. nuo planuojamo patiekti į tinklą šilumos kiekio. 15,6 proc. šilumos perdavimo nuostolių dydis yra pareiškėjo šilumos bazinės kainos projekte įskaičiuotas teoriškai apskaičiuotas nuostolių dydis. Pareiškėjo perdavimo nuostoliai niekada nesudarė 15,6 proc. Komisija, nustatydama šilumos bazinę kainą, pareiškėjui davė užduotį išlaikyti šilumos perdavimo technologinių nuostolių dydį jau pasiektame 2009 metų lygyje, įvertinus investicijų plane numatytas atlikti investicijas į šilumos perdavimo tinklų renovavimą.

8. Pirmosios instancijos teismas pagal Šilumos tiekimo vamzdynų nuostolių nustatymo metodiką eksperto apskaičiuotus nuostolius vadina „teoriniais“, nors vėliau jais rėmėsi sprendime. Be to, ekspertas teismo posėdžio metu taip pat patvirtino, kad pagal Šilumos tiekimo vamzdynų nuostolių nustatymo metodiką apskaičiuoti teoriniai šilumos perdavimo technologiniai nuostoliai yra didesni nei faktiniai. Būtent dėl to, teoriškai apskaičiuoti šilumos perdavimo technologiniai nuostoliai ir suponuoja, Komisijos įsitikinimu, klaidingą teismo išvadą dėl nustatytos užduoties šilumos perdavimo technologiniams nuostoliams mažinti realumo. Pagal tokį teismo ir eksperto išaiškinimą, Komisija į pareiškėjo šilumos bazinę kainą turėjo įskaičiuoti didesnius nei faktiniai šilumos perdavimo nuostolius, tuo pažeidžiant pamatinį šilumos kainodaros principą – šilumos kainos grindžiamos mažiausiomis sąnaudomis, būtinomis saugiam ir patikimam šilumos tiekimui.

9. Teismas, vadovaudamasis eksperto teiginiais ir darydamas išvadą, kad pareiškėjui Komisijos nustatytai šilumos perdavimo nuostolių mažinimo užduočiai įvykdyti reikia didelių investicijų, taip pat klaidingai interpretuodamas tai, kad Komisija davė pareiškėjui užduotį sumažinti šilumos perdavimo nuostolius nuo 15,6 iki 12,2 proc. nuo planuojamo patiekti į tinklą šilumos kiekio, neatsižvelgė į Komisijos akcentuotą aplinkybę, jog pareiškėjas jau yra pasiekęs 12,3 proc. šilumos perdavimo nuostolių dydį, o Komisija nuostolių mažinimo užduotį nustatė pagal pareiškėjo faktinius nuostolius (361,1 tūkst. MWh), sumažindama juos 0,8 proc. (iki 358,2 tūkst. MWh) dėl planuojamų investicijų įtakos, ir dėl to Komisijos nustatytai šilumos technologinių nuostolių mažinimo užduočiai didelių investicijų nereikia.

10. Komisijos Šilumos skyriaus 2010 m. gruodžio 2 d. pažymos Nr. 05-292 26 puslapyje nurodyta, kad nuo pareiškėjo 2009-2010 metais planuojamų atlikti investicijų, tarp jų ir šilumos tinklų rekonstrukcijai, į šilumos kainą yra įskaičiuota 3,6 mln. Lt nusidėvėjimo sąnaudų, dėl kurių šilumos kaina didėja 0,14 ct/kWh. Taip pat pabrėžtina, kad kasmetinio šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo metu pagal Metodikos 115.3 punktą į kainą įskaičiuotas planuotų investicijų nusidėvėjimas kasmet koreguojamas, pridedant sekančiais bazinės kainos galiojimo metais planuojamų atlikti investicijų nusidėvėjimą. Tokiu būdu yra užtikrinamas pakankamas investicijų finansavimas, kad būtų įvykdyta Komisijos nustatyta šilumos technologinių nuostolių mažinimo užduotis. Minėtos aplinkybės teismas Skundžiamame sprendime taip pat neįvertino.

Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (XXXII tomas, b. l. 118-128) prašo apeliacinio skundo netenkinti.

Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką Komisijos nesivadovavimas metodikoje įtvirtintomis nuostatomis yra neteisėtas – tiek Metodika, tiek ir kiti teisės aktai, remiantis kuriais atliekamas viršutinių kainų ribų nustatymas ir koregavimas, nenumato galimybės nukrypti nuo skaičiavimo metodikos ir skaičiuoti bazinius dydžius kitaip nei numatyta. Taip pat nors atsakovui (Komisijai) yra suteikta teisė priimti Taisykles, ši teisė savaime nereiškia, jog Komisija turi neribotą diskreciją aiškinti priimto norminio teisės akto nuostatas contra legem. Nėra abejonių, kad Komisija turi teisę nustatyti aptariamas Taisykles, tačiau šios Taisyklės įpareigoja ne tik ūkio subjektus, bet ir pačią Komisiją, kol tokios taisyklės galioja. Kitoks Komisijos galių apimties suvokimas būtų nesuderinamas su teisinės valstybės, teisinio tikrumo/saugumo ir teisėtų lūkesčių principais, nes viešojo administravimo subjektui leidžiama tai, kas konkrečiai įtvirtinta teisės aktuose. Kadangi Taisyklės eksplicitiškai nenumato, jog skaičiuojant kainos korekciją gali būti atsižvelgiama į atitinkamo laikotarpio faktinius įmonės nuostolius, taip pat aiškiai nurodo, būtent kokie duomenys turi būti vertinami, korekcijos skaičiavimas įvertinant faktinius įmonės nuostolius neturi teisinio pagrindo.

2. Remdamasi imperatyviomis Šilumos kainų metodikos 79 punkto nuostatomis, UAB „Vilniaus energija“ atžvilgiu Komisija turėjo nustatyti arba norminius Šilumos technologinius nuostolius (476,9 tūkst. MVVh, 15,6 proc.) arba suformuluoti sąnaudų mažinimo užduotį, pagrįstą viešai paskelbtais pirmos grupės šilumos tiekėjų šilumos technologinių nuostolių lyginamosios analizės rodikliais (šilumos technologinių nuostolių lyginamuoju dydžiu), kuris pagal paskutinius Komisijos paskelbtus (t. y. 2008 metų) duomenis buvo 16,2 proc. nuo patiektos į tinklą šilumos kiekio.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai pažymėjo, kad nei Šilumos ūkio įstatymas, nei Šilumos kainų metodika nenumato, kad būtinas patiekti į šilumos perdavimo tinklą šilumos kiekis būtų skaičiuojamas naudojant šilumos perdavimo technologinius nuostolių dydį arba, kaip nurodo atsakovas, faktinių nuostolių dydį.

4. Vilniaus apygardos administracinio teismo paskirtas ekspertas paskaičiavo (VI tomas, b. l. 64-76), kad tokiame tinkle kaip UAB „Vilniaus energija“ tinklas su vidutiniais temperatūros parametrais norminiai šilumos perdavimo nuostoliai skaičiuojant juos pagal Nuostolių nustatymo metodiką būtų 14,71%, tuo tarpu Komisija Pažymoje ir apeliaciniame skunde nurodo, kad ji nustatė gerokai mažesnį 12,2% perdavimo nuostolius. Pareiškėjo pagal Nuostolių nustatymo metodiką paskaičiuotas ir Komisijai pateiktas dydis buvo 15,6%, ir Komisija šio skaičiavimo teisingumo taip pat neginčija. Taigi eksperto paskaičiuotas dydis parodo, kad Komisija padarė klaidas įvesdama į kainos paskaičiavimą dydį, kuris nėra nurodytas Šilumos kainų metodikoje ir Nuostolių nustatymo metodikoje, ir kurio pagal minėtas metodikas taikyti negalima, nes tokio dydžio jos nenumato. Iš ekspertizės išvados matyti, kad ekspertas skaičiavo analogiškam tinklui, pagal analogiškus teorinius duomenis UAB „Vilniaus energija“ tinklui vadovaudamasis Nuostolių nustatymo metodika, kuria turėjo naudotis ir Komisija. Dėl eksperto paskaičiuoto 14,71 proc. ir pareiškėjo Projekte pateikto 15,6 proc. dydžio technologinių šilumos perdavimo nuostolių skirtumo, tai teismo suformuluota užduotis ekspertui buvo pagal Nuostolių nustatymo metodiką apskaičiuoti technologinius nuostolius imant 2005-2010 metų laikotarpį (5 metų duomenys), kad būtų kuo mažiau nukrypimų. Tuo tarpu pareiškėjas taikydamas Nuostolių nustatymo metodiką rėmėsi 4 metų duomenimis, t. y. buvo imamams metais trumpesnis laikotarpis kaip tai numato pati Nuostolių nustatymo metodika. Tokiam pareiškėjo skaičiavimui Pažymoje pritarė ir Komisija. Taigi tik dėl ilgesnio laikotarpio duomenų naudojimo eksperto paskaičiuoti nuostoliai skiriasi, tačiau tas skirtumas nesiekia net procento.

5. Eksperto išvadoje vienareikšmiškai konstatuota, kad Komisija nustatė užduotį šilumos perdavimo technologiniams nuostoliams sumažinti ir tokia užduotis nėra reali (VI tomas, b. l. 64-76). Eksperto išvadoje nurodoma, kad tam, jog būtų galima UAB „Vilniaus energija“ valdomą tinklą atitinkančiame šilumos perdavimo tinkle pasiekti 12,2 proc. nuo 2929,9 tūkst. MVVh pateikto į tinklą šilumos kiekio (arba 358,2 tūkst. MVVh) šilumos perdavimo technologinių nuostolių rodiklį, turi būti rekonstruota apie 250 km 125 mm ir didesnio skersmens kanaluose ir kt. su sena izoliacija paklotu vamzdynu (VI tomas, b. 1. 64-76). Ekspertas taip pat pasisakė, kad faktiniai nuostoliai yra neinformatyvus dydis ir nėra tas pats, kas pagal Nuostolių nustatymo metodiką nustatyti norminiai nuostoliai. Ekspertas nurodė, kad vadovautis vien faktiniais duomenimis ir neatsižvelgti į šių duomenų pokyčius 2007-2010 m. yra klaidinga ir kad faktiniai bei norminiai nuostoliai yra visiškai skirtingi ir tarpusavyje nekoreliuojantys dydžiai. Faktiniai nuostoliai nėra tas dydis pagal kurį reikia skaičiuoti bazinę kainą į priekį 5 metams. Bazinė kaina skaičiuojama pagal teorinį (norminį) dydį, kuris turi būti stabilesnis ir prognozuojamas. Taigi eksperto išvada įrodo Komisijos reikalavimo nuo 15,6 proc. iki 12,2 proc. sumažinti šilumos perdavimo technologinius nuostolius, nepagrįstumą, nerealumą ir neproporcingumą. Su šiomis eksperto išvadomis sutiko ir Vilniaus apygardos teismas, tokiu būdu tinkamai laikydamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotos praktikos, kad sprendžiant Komisijos nutarimų pagrįstumo klausimą būtina pasitelkti ekspertus ir remtis jų išvadomis.

6. Vadovaudamasis Energetikos įmonių informacijos teikimo taisyklių 20.4.1 punktu, pareiškėjas yra pateikęs Komisijai Ekonominių rodiklių suvestinę už 2010 metų I pusmetį, 2010 metus ir 2011 metus (2011 metų suvestinė pridedama kaip priedas Nr. 1, ankstesnių metų suvestinės buvo pateiktos pirmosios instancijos teismui ir yra byloje). Iš šių duomenų matyti, kad faktiniai šilumos perdavimo nuostoliai 2010 metų I pusmetį sudarė 13,2 proc., t. y. gerokai didesnį procentą, nei Komisijos apskaičiuoti 12,2 proc. Faktiniai šilumos perdavimo nuostoliai per visus 2010 metus yra dar didesni ir sudaro 14,5 proc. Faktiniai šilumos perdavimo nuostoliai per visus 2011 metus apskirtai yra 15,7 proc., kas yra gerokai daugiau nei Komisijos nustatyti 12,2 proc. ir iš esmės atitinka pagal Nuostolių nustatymo metodiką pareiškėjo Projekte apskaičiuotus 15,6 proc. norminių šilumos technologinių nuostolių. Tai patvirtina, kad šilumos technologinių nuostolių kiekis (kuriuos turėjo apskaičiuoti Komisija) ir faktiniai šilumos perdavimo nuostoliai tarpusavyje nekoreliuoja ir faktiniai nuostoliai nėra stabilus dydis pagal kurį reikia skaičiuoti bazinę kainą į priekį 5 metams. Kita vertus 2010 m. ir 2011 m. faktiniai nuostoliai yra iš esmės lygūs norminių technologinių nuostolių dydžiui ir jų vidurkis sudaro 15,1 proc. Vadinasi, pirmųjų dviejų metų bazinės kainos galiojimo laikotarpio faktiniai pareiškėjo nuostoliai (vidurkis 15,1 proc.) iš esmės atitinka pareiškėjo pagal Nuostolių nustatymo metodiką Projekte apskaičiuotus norminius nuostolius (15,6 proc.), todėl Komisijos nustatytas 12,2 proc. nuostolių dydis reiškia nepagrįstos, realios situacijos neatitinkančios ir realiai neįgyvendinamos efektyvumo didinimo užduoties nustatytą.

7. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nepateikė jokių duomenų apie nustatytos užduoties šilumos perdavimo technologiniams nuostoliams mažinti pagrįstumą, t. y. Komisija nepateikė jokių motyvų ir konkrečių skaičiavimų, kurie parodytų, kaip faktiškai ir realiai įmanoma pasiekti tokį, kokį apskaičiavo Komisija, šilumos technologinių nuostolių kiekį, t. y. 12 proc., juo labiau kai pareiškėjo 2010 m. ir 2011 m. faktiniai šilumos perdavimo nuostoliai yra nuostoliai yra 14,5 ir 15,7 proc.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Remdamasi ABTĮ 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliacinis skundas pagrįstas, todėl tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų apskaičiavimo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. O3-316 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ bei 2011 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 03-55 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“, t. y. pagrindinis ginčas – šilumos perdavimo technologinių nuostolių (Qtn) įvertinimas ir apskaičiavimas. Kiti skundo argumentai ir reikalavimai yra išvestiniai iš pagrindinio ginčo santykio.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, nagrinėdamas bylas dėl Komisijos priimtų sprendimų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pasisakė, jog vadovaujantis ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi, teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Taigi, teismas neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Komisijai, ir nepriima tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, įstatymu yra priskirta Komisijai. Dėl šių priežasčių teismo veikla, tikrinant Komisijos atliktus sudėtingus vertinimus, iš esmės apsiriboja patikrinimu, ar, įgyvendindama savo diskreciją, Komisija nepadarė klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar neperžengė diskrecijos ribų. Teismas taip pat turi įvertinti, ar priimant skundžiamą Komisijos sprendimą buvo laikytasi atitinkamų procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas. Be to, ir Europos Sąjungos teismai yra ne kartą pripažinę ir nuosekliai laikosi savo suformuotos praktikos, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta veikimo laisvė (diskrecija), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai, spręsdami bylas, nagrinėja tik, ar įgyvendindamos joms suteiktas galias institucijos laikėsi nustatytų procedūrų, nepadarė esminės klaidos ar nepiktnaudžiavo valdžia, ar aiškiai neviršijo joms suteiktų galių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A7-2203/2006; 2009 m. balandžio 1 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A502-72/2009, 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1626/2010; 2011 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-390/2011 ir kt.).

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje vertins, ar atsakovas, įgyvendindamas jam suteiktas galias, laikėsi nustatytų procedūrų, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, nepiktnaudžiavo valdžia ar aiškiai neviršijo suteiktų galių.

Remiantis Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 4 dalimi (2009 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-250 redakcijos) šilumos tiekėjas, kuris realizuoja ne mažiau kaip 10 GWh šilumos per metus, vadovaudamasis šilumos kainų nustatymo metodikomis ir atsižvelgdamas į savivaldybės institucijos ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pastabas, parengia ir teikia Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai bei savivaldybės institucijai šilumos bazinės kainos projektą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, vadovaudamasis ŠŪĮ 32 straipsnio 4 dalimi ir Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu patvirtinta Šilumos kainų nustatymo metodika, pareiškėjas 2009 m. gruodžio 11 d. raštu Nr. 012-01-16665 pateikė Komisijai ir Vilniaus miesto savivaldybei šilumos bazinės kainos dedamųjų projektą ir dokumentus, būtinus bazinės kainos skaičiavimams pagrįsti (I tomas, b. l. 18-20). To paties ŠŪĮ straipsnio 4 dalis taip pat numato, kad šilumos tiekėjui pateikus šilumos bazinės kainos projektą, savivaldybės institucija ne vėliau kaip per 30 dienų teikia Komisijai bazinės kainos suderinimo dokumentus ir (ar) pagrįstas pastabas, o Komisija, išnagrinėjusi savivaldybės institucijos pastabas, arba per 30 dienų jų negavusi, ne vėliau kaip per 15 dienų nustato šilumos bazinę kainą. Nagrinėjamu atveju atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. O3-316, vadovaudamasi Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 4 dalimi, Šilumos kainų nustatymo metodika, nutarė UAB „Vilniaus energija“ iki 2015 m. gruodžio 31 d. nustatyti nurodytas šilumos bazinių kainų dedamąsias, dedamųjų formules ir konstatuoti, kad šilumos kainos dedamųjų galiojimo metu (2009 m. spalio 1 d. – 2010 m. spalio 31 d.) dėl faktinių ir į šilumos kainą įskaičiuotų kuro ir pirktos šilumos kainų skirtumo susidariusios nepadengtos sąnaudos yra 41,419 tūkst. Lt, kurias Vilniaus miesto savivaldybės taryba turi įvertinti, nustatydama šilumos kainos dedamąsias (I tomas, b. l. 70-71).

Pagal Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 5 dalies 1 punktą Savivaldybių tarybos, vadovaudamosi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytomis šilumos bazinėmis kainomis ir Šilumos kainų nustatymo metodika, nustato šilumos kainų dedamąsias kiekvienam šilumos tiekėjui, realizuojančiam ne mažiau kaip 10 GWh šilumos per metus. Pirmaisiais šilumos bazinių kainų galiojimo metais savivaldybės taryba ne vėliau kaip per 30 dienų nustato šilumos kainų dedamąsias, atsižvelgdama į Komisijos nustatytas šilumos bazines kainas. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nagrinėjamu atveju 2011 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. O3-55, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 5 dalies 1 punktu, atsižvelgdama į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba per 30 dienų po šilumos bazinės kainos dedamųjų nustatymo nepatvirtino UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų pirmiesiems bazinės kainos dedamųjų galiojimo metams, bei į savo 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. O3-316, vienašališkai nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki VKEKK nurodytų pažeidimų pašalinimo nustatė laikinas šilumos kainos dedamąsias (III tomas, b. l. 16-18). Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. O3-316 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimas Nr. O3-316 ir 2011 m. kovo 22 d. nutarimas Nr. O3-55 buvo pakeisti atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas, draudžiančias į šilumos ar karšto vandens kainas įtraukti sąnaudas, susijusias su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis (XXXII tomas, b. l. 48-49).

Taigi, akivaizdu, kad atsakovas aukščiau minėtų teisės aktų nuostatų nepažeidė, įgyvendino jam suteiktas galias, laikėsi nustatytų procedūrų ir neviršijo jam suteiktų galių.

Tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą pareiškėjas teigia, jog Komisija, nustatydama šilumos perdavimo technologinius nuostolius, nesivadovavo nei viena iš Metodikos 65 ir 79 punktuose nustatytų privalomų alternatyvų (vadovautis Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr. 262 patvirtinta „Šilumos tiekimo vamzdynų nuostolių nustatymo metodika“ (norminiai nuostoliai) arba kaip sąnaudų mažinimo užduotį nustatyti mažesnius norminius nuostolius, vadovaujantis viešai paskelbtais atitinkamos šilumos tiekėjų grupės (I tiekėjų grupės) lyginamosios analizės rodikliais), o 358,2 tūkst. MWh technologinių perdavimo nuostolių apskaičiavo tik todėl, kad toks dydis atitiko Metodikoje niekur nereglamentuotus faktinius 2009 metų nuostolius (361,6 tūkst. MWh), tokiu būdu, akivaizdžiai pažeisdama Šilumos kainų metodikos 65, 79 ir 80.1 punktus. Tuo tarpu Projekte pareiškėjas nurodė, kad pagal Nuostolių nustatymo metodiką jo norminiai Šilumos technologiniai nuostoliai yra 476,9 tūkst. MWh.

Ginčijamų nutarimų priėmimo metu galiojusios redakcijos Šilumos kainų nustatymo metodika (Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimas Nr. O3-96) be kita ko nustatė, kad šilumos tiekėjų bei Reguliuojamų gamintojų veiklos efektyvumas bei sąnaudų pagrįstumas vertinamas atliekant lyginamąją analizę, t. y. lyginant įmonės veiklą su kitų atitinkamai įmonių grupei priklausančių įmonių veikla. Lyginamosios analizės rodiklius skaičiuoja Komisija, vadovaudamasi Lyginamosios analizės aprašu. Komisijos įvertinti atitinkamos šilumos tiekėjų grupės lyginamosios analizės rodikliai skelbiami viešai. Šie rodikliai yra pagrindas šilumos tiekėjo veiklos efektyvumo užduotims ir sąnaudoms nustatyti šilumos bazinių kainų dedamųjų nustatymo ir šilumos kainų kintamosios dedamosios nustatymo metu (Metodikos 65 p.); būtinas patiekti į šilumos perdavimo tinklą šilumos kiekis skaičiuojamas prie planuojamo realizuoti šilumos kiekio pridėjus norminius šilumos perdavimo technologinius nuostolius bei šilumos energiją, suvartotą savoms administracinėms reikmėms. Norminiai šilumos perdavimo technologiniai nuostoliai skaičiuojami pagal ūkio ministro patvirtintą Šilumos tiekimo vamzdynų nuostolių nustatymo metodiką. Komisija, vadovaudamasi atitinkamos šilumos tiekėjų grupės lyginamosios analizės rodikliais, turi teisę šilumos tiekimo įmonėms nustatyti užduotis šilumos perdavimo technologiniams nuostoliams mažinti (Metodikos 79 p.); šilumos bazinių kainų dedamųjų skaičiavimuose šilumos gamybos, perdavimo ir pardavimo pastoviosios būtinosios sąnaudos nustatomos įvertinus paskutinių praėjusių trejų kalendorinių metų faktines sąnaudas, priežastis, lėmusias šių sąnaudų pasikeitimą, sąnaudų pasikeitimą dėl investicijų plane numatytų priemonių įgyvendinimo ir nustatytas veiklos efektyvumo užduotis pagal lyginamąją analizę (Metodikos 80.1.1. p.).

Išanalizavus minėtas Metodikos nuostatas, matyti, kad pirmiausia jos atskleidžia Komisijos diskreciją nustatyti (normuoti) šilumos tiekėjo siūlomos patvirtinti bazinės šilumos kainos dedamąsias, tarp jų šilumos gamybos, perdavimo ir pardavimo pastoviąsias būtinąsias sąnaudas. Komisija neabejotinai turi teisę šilumos tiekimo įmonėms nustatyti užduotis šilumos perdavimo technologiniams nuostoliams mažinti, tačiau tai gali daryti tik teisės aktų, tarp jų – ir savo pačios priimtų, nustatytais pagrindais ir tvarka. Pasisakydama dėl šios diskrecijos, kolegija pažymi, kad nurodytos teisės normos detaliai nereglamentuoja jos realizavimo būdų, o tik nustato bendras gaires (kriterijus), kuriomis (kuriais) yra būtina vadovautis, Komisijai sprendžiant atitinkamo šilumos tiekėjo pasiūlymo priimtinumo klausimą. Kalbant apie nagrinėjamai bylai aktualų šilumos perdavimo technologinių nuostolių dydžio nustatymą, tai reiškia, kad, spręsdama šį klausimą, Komisija, be kita ko, turi teisę vadovautis ekonominio tikslingumo kriterijumi (taip pat ir vertindama pareiškėjo pateiktą 2010-2013 m. turto priežiūros ir eksploatavimo (remonto darbų) planą), be to, spręsdama šilumos gamybos, perdavimo ir pardavimo pastoviųjų būtinųjų sąnaudų klausimą, gali ir turi įvertinti paskutinių praėjusių trejų kalendorinių metų faktines sąnaudas. Realizuodama šią savo diskreciją, Komisija, kaip valstybinis ekonominis reguliuotojas, nustatydama priimtinų (jos pakoreguotų) sąnaudų dydį, gali pasinaudoti tam tikro „valingo“ sprendimo priėmimo teise, ir atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Šilumos ūkio įstatymo, Metodikos tikslus – mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams (Įstatymo 1 str. 2 d. 1 p.), ginti šilumos vartotojų teises ir teisėtus interesus (Įstatymo 1 str. 2 d. 3 p.).

Be to, pabrėžtina, jog Komisijos apskaičiuoti šilumos perdavimo technologiniai nuostoliai – 12,2 proc., o pareiškėjo Projekte nurodyti 15,6 proc. technologiniai šilumos perdavimo nuostoliai. Tačiau akivaizdu, jog pareiškėjo pateiktas dydis yra tik numatomi, prognozuojami nuostoliai, kurie negali būti laikomi pagrįstais lyginant su Komisijos nustatytais, kadangi atsižvelgiant į paties pareiškėjo nurodytus duomenis (I tomas, b. l. 25, XXXII tomas, b. l. 126), jis 2009 metais jau yra pasiekęs 12,3 proc. šilumos perdavimo nuostolių dydį, todėl Komisijos nustatytai šilumos technologinių nuostolių mažinimo užduočiai (12,2 proc.) didelių investicijų, priešingai nei konstatavo ekspertas, nereikia. Tai reiškia, jog pareiškėjui Komisijos nustatyta užduotis šilumos perdavimo technologiniams nuostoliams mažinti (nuo 15,6 iki 12,2 proc.) yra visiškai įgyvendinama ir negali būti laikoma nepagrįsta, juo labiau atsižvelgiant į minėtą Komisijos diskrecijos teisę įvertinti, be kita ko, ir mažiausių sąnaudų bei būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principus. Kadangi pareiškėjo perdavimo nuostoliai niekada nesudarė 15,6 proc. Komisija, nustatydama šilumos bazinę kainą, pareiškėjui davė užduotį išlaikyti šilumos perdavimo technologinių nuostolių dydį jau pasiektame 2009 metų lygyje. Todėl nagrinėjamu atveju Komisija, nustatydama minėtą šilumos perdavimo technologinių nuostolių dydį, sistemiškai taikydama minėtas Šilumos ūkio įstatymo bei Metodikos nuostatas, būtent ir vadovavosi diskrecijos teise nustatyti veiklos efektyvumo užduotis, taip pat ir savo pačios priimtais teisės aktais, t. y. Metodika, pagal kurios sisteminį vertinimą, Komisija turi teisę nustatyti šilumos perdavimo technologinių nuostolių mažinimo užduotis pagal Šilumos tiekimo vamzdynų nuostolių nustatymo metodiką arba pagal lyginamosios analizės rodiklius, tačiau nepažeisdama nustatytų pagrindinių šilumos kainodaros principų, įskaitant mažiausių sąnaudų ir būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principus.

Dėl ekspertizės akte pateiktų išvadų teisėjų kolegija pasisako, kad eksperto apskaičiuoti nuostoliai yra „teoriniai“ (VI tomas, b. l. 73). Ekspertas teismo posėdžio metu taip pat patvirtino, kad pagal Šilumos tiekimo vamzdynų nuostolių nustatymo metodiką apskaičiuoti teoriniai šilumos perdavimo technologiniai nuostoliai visuomet yra didesni nei faktiniai (XXXII tomas, b. l. 76). Be to, ekspertizės akte, skaičiuojant technologinius nuostolius, imtas 2005-2010 m. laikotarpis, tuo tarpu Komisijos skaičiavimuose remtasi 2004-2009 m. pareiškėjo atitinkamų rodiklių duomenimis; ekspertas, skaičiuodamas šilumos perdavimo technologinius nuostolius, vadovavosi viena iš Metodikos 65 ir 79 punktuose nustatytų, anot pareiškėjo, privalomų alternatyvų – norminiais nuostoliais, t. y. „Šilumos tiekimo vamzdynų nuostolių nustatymo metodika“, kuria nesivadovavo Komisija. Todėl, atsižvelgiant į skirtingus skaičiavimo bei vertinimo kriterijus (būdus), eksperto ir Komisijos atlikti skaičiavimai apskritai negali būti lyginami, kadangi skirtingai skaičiuojant atitinkamą dydį, skiriasi ir skaičiavimo rezultatas. Taip pat iš eksperto UAB „COWI Lietuva“ inžinieriaus A. Ž. gyvenimo aprašymo (III tomas, b. l. 143-148) matyti, kad 1995-2010 m. jis įgyvendino projektus pagal UAB „Vilniaus energija“ užsakymus. Be to, tiek skirti ekspertizę, tiek šią ekspertizę atlikti pavesti A. Ž. pasiūlė pats pareiškėjas, todėl minėtas aplinkybes teisėjų kolegija vertina kaip pareiškėjo ir eksperto darbinį ryšį, kuris kelia abejonių dėl pateiktos ekspertizės objektyvumo.

Taigi, darytina išvada, kad Komisija, nustatydama pareiškėjui 358,2 tūkst. MWh technologinių perdavimo nuostolių, nepažeidė Šilumos ūkio įstatymo ar Metodikoje nustatytų reikalavimų, neviršijo savo įgaliojimų ir įgyvendino jai suteiktas galias, nes pagrįstai Metodikos 80.1 punktą taikė atsižvelgdama į vartotojų interesus ir siekdama mažiausios pagrįstos šilumos kainos. Todėl konstatuotina, kad Komisija įgyvendino Metodikoje jai suteiktą diskreciją ir, siekdama normuoti technologinių nuostolių dydį bei paskatinti įmonę veiklą vykdyti efektyviai, pagrįstai nustatė pareiškėjui ir atitinkamą bazinę šilumos kainą. Iš to seka, jog Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimas Nr. 03-318 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ valdomo turto priežiūros ir eksploatavimo darbų plano 2009-2013 metams“ taip pat laikytinas teisėtu ir pagrįstu, kadangi, kaip minėta, reikalavimas panaikinti šį nutarimą susijęs su pagrindiniu ginču dėl šilumos perdavimo technologinių nuostolių apskaičiavimo.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, aiškino bei taikė ginčo teisiniam santykiui taikytinas teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmestinas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

Atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 17 d. sprendimą panaikinti.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas