2016-12-13 Nr. AB-23880-3-61-3-03282-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2039-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03282-2015-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.5; 13.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. K. skundą atsakovui Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja L. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (b. l. 1–7) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio (dabar – Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyrius) (toliau – ir atsakovas, Departamento Vilniaus skyrius, apeliantas) 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. (12.7.-V) 2V-580 nepritarti įėjimo iš (duomenys neskelbtini) pusės į rūsį ir panduso įrengimo projektiniams pasiūlymams (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. kovo 6 d. pateiktus projektinius pasiūlymus, taip pat priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas (b. l. 149).

Pareiškėja nurodė, kad UAB „Senamiesčio projektai“ pateiktų užsakovės L. K. pastato (duomenys neskelbtini) įėjimo iš (duomenys neskelbtini) pusės į rūsį ir panduso įrengimo projektinių pasiūlymų (korektūroje) (toliau – ir Projektiniai pasiūlymai) turinyje yra Nekilnojamojo turto registro išrašas, patvirtinantis jos nuosavybės teisę į statinius. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-628-629/2014 yra įsiteisėjęs ir jame yra nustatyta, jog pareiškėjai nuosavybės teise priklauso negyvenamosios patalpos – administracinės patalpos ir kavinė-baras, esančios adresu: (duomenys neskelbtini).

Atsakovas ginčijamu sprendimu atsisako derinti pateiktus Projektinius pasiūlymus, argumentuodamas, jog neteisėtos statybos (kapitaliai) remontuoti negalima. Pabrėžė, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-869-827/2011 nustatė, jog pandusas prie įėjimo į ginčo pastato pirmojo aukšto patalpas buvo įrengtas iki L. K. įsigyjant patalpas, esančias nurodytame pastate, todėl atmetė argumentą, jog pareiškėja savavališkai įrengė nurodytą pandusą, ir reikalavimą dėl nurodytų statybos darbų pašalinimo.

Be to, šiame sprendime nustatė, kad egzistuoja savavališkai statybai įteisinti būtinos sąlygos, bei nustatė 6 mėnesių terminą savavališkai statybai įteisinti. Ginčijamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų individualiam aktui keliamų reikalavimų. Šio sprendimo argumentai iš esmės prieštarauja teismų sprendimuose padarytoms išvadoms bei paties atsakovo teiginiui, kad pagal Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2013 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. ĮV-663 patvirtinto paveldo tvarkybos reglamento PTR 3.08.01:2013 „Tvarkybos darbų rūšys“ (toliau – ir Reglamentas PTR 3.08.01:2013) nuostatas tvarkomieji paveldosaugos darbai: remontas, yra galimas.

Nurodė, kad UAB „Senamiesčio projektai“ projektiniuose pasiūlymuose pateiktas projektas, nurodant statybos rūšį – tvarkomieji paveldosaugos darbai: remontas, tačiau atsakovas nenurodė motyvų, kodėl netinkamas projektas bei kodėl darbai priskiriami prie kapitalinių remonto darbų. Nesutiko su ginčijamo sprendimo 4 dalies išvada, kad nėra pateikta detalių architektūrinių, archeologinių ir konstrukcinių tyrimų, nors projektiniuose pasiūlymuose nurodyta, kad juos atliko E. P., 1993 m., ir R. V., 2010 m., nepateikta išsami ataskaita su fotofiksacija.

Vėliau atsakovas sprendimo 6 dalyje įvertino šią informaciją. Pabrėžė, kad administracinėje byloje Nr. I-628-629/2014 paminėti argumentai buvo įvertinti ir teismas padarė išvadą, nurodydamas, kad nors laiptų kryptis ir forma nebuvo įrodyta nei architektūrinių tyrimų, nei archeologinių tyrimų metu, o buvę laiptai negalėjo būti išlikę, tačiau vienareikšmiškai aišku, kad jie buvo ir galimi tik du jų atstatymo variantai: statmenai pastatui ir lygiagrečiai pastatui. Teigė, kad, teismui 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimu (administracinė byla Nr. I-628-629/2014) įpareigojus atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. kovo 6 d. pateiktus projektinius pasiūlymus, keliami nauji reikalavimai, kurių anksčiau nebuvo nurodyta.

Atsakovas ne tik objektyviai nevertino projekto, bet ir sukūrė tokią situaciją, kad pareiškėja negali suprasti, dėl kokios priežasties yra priimami neigiami sprendimai, nes pašalinti visi – tiek atsakovo, tiek teismų sprendimais – nustatyti pažeidimai, t. y. pakeistas laiptų ir panduso medžiagiškumas, parengtas tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektas. Pareiškėjai nesuteikiama galimybė realizuoti teismų sprendimais pripažintas teises. Teigė, kad atsakovas vilkino ir pažeidė terminus, žinodamas, jog pareiškėjai Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-869-827/2011 nustatė terminą savavališkos statybos padariniams pašalinti.

Neįvykdžius teismo sprendimo per nustatytą terminą, pareiškėjai ne dėl nuo jos priklausančių priežasčių gali kilti žala.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 45–47) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad ginčijamas sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės normomis, nepritarimas Projektiniams pasiūlymams yra motyvuotas. Teigė, kad, pagal Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2007 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. ĮV-329 patvirtinto paveldo tvarkybos reglamento PTR 3.06.01:2007 „Kultūros paveldo tvarkybos darbų projektų rengimo taisyklės“ (toliau – ir Reglamentas PTR 3.06.01:2007) 29.3 punktą, pareiškėja turėjo pateikti nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus. Sprendimo 2 pastraipoje išdėstė, kad Projektiniai pasiūlymai neatitinka Reglamento PTR 3.06.01:2007 25 punkte nurodytų sąlygų, t. y. projektiniai pasiūlymai prieštarauja Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento nuostatoms. Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento 50 kvartalo, į kurį patenka pastatas (duomenys neskelbtini) detalizuotas tvarkymo ir naudojimo režimas nustato, kad šio pastato gatvės fasadui taikomas konservavimo-restauravimo režimas. Projektiniais pasiūlymais kapitalinio remonto darbai projektuojami autentiškoje saugomoje (duomenys neskelbtini) gatvės fasado sienoje. Pažymėjo, kad vėlesniuose sprendimo punktuose išsamiau išdėstė nepritarimo Projektiniams pasiūlymams motyvus, kurie pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), t. y. Projektiniai pasiūlymai nėra išsamiai pagrįsti tyrimais, kaip tai nustato Reglamento PTR 3.06.01:2007 25 punktas. Sprendimo 4 punkte nurodyta, kad Projektiniai pasiūlymai grindžiami tyrėjų E. P. 1993 m. ir R. V. 2010 m. atliktais architektūriniais tyrimais bei 2009 m. atliktais archeologiniais tyrimais, tačiau Projektinių pasiūlymų sudėtyje nėra pateikta tyrimų ataskaitų, kurios pagrįstų projektuojamus sprendinius. Sprendimo 6 punkte nurodė, kad būtent Departamento Vilniaus skyriaus turima tyrimų medžiaga nepagrindžia projektuojamų sprendinių, t. y. nei architektūriniai, nei archeologiniai tyrimai nepagrindžia projektuojamo įėjimo į rūsio patalpas ir laiptų buvimo. Sprendime nurodyta, kad projektuojami kapitalinio remonto sprendiniai pažeidžia pastato (duomenys neskelbtini) (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)), vertingąją savybę – konstrukciją – pamatą su akmenų ir plytų mūro rūsio sienomis.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 16 d. sprendimu (b. l. 172–177) patenkino pareiškėjos skundą. Teismas panaikino Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. (12.7.-V) 2V-580 nepritarti įėjimo iš (duomenys neskelbtini) pusės į rūsį ir panduso įrengimo projektiniams pasiūlymams bei įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. kovo 6 d. pateiktus projektinius pasiūlymus.

Teismas nustatė, kad ginčas kilęs dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio 2015 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. (12.7.-V) 2V-580.

Teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju atsakovas priėmė 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą pakartotinai po Vilniaus apygardos administraciniame teisme išnagrinėtos administracinės bylos Nr. I-628-629/2014. Sprendimas šioje byloje yra įsiteisėjęs, juo atsakovas buvo įpareigotas išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. kovo 6 d. pateiktus projektinius pasiūlymus. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėja, atsižvelgdama į atsakovo ankstesnius nurodytus trūkumus, juos šalino ir pateikė atsakovui naujam svarstymui. Atsakovas, priimdamas skundžiamą 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą, nurodė naujus, anksčiau nekeltus reikalavimus projektiniams pasiūlymams, sprendime nurodydamas aplinkybes, kliudančias priimti pareiškėjai palankų sprendimą.

Teismas pažymėjo, jog vienas iš teisės aktų, kuriais savo veikloje turi vadovautis atsakovas, – Viešojo administravimo įstatymas, nustatantis viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo administravimo subjektų sistemą ir administracinės procedūros organizavimo pagrindus. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Teismų praktikoje pripažįstama, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui dėl kurio yra priimtas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai bei motyvai.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovas neįvykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo įsiteisėjusiu sprendimu nurodytų trūkumų, vertindamas naujai pareiškėjos pateiktus projektinius pasiūlymus, 2015 m. gegužės 18 d. priimtame sprendime kelia pareiškėjai naujus reikalavimus, kurie nebuvo išdėstyti 2013 m. gegužės 20 d. sprendime Nr. 912.7-V-770. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad, priimant skundžiamą sprendimą, nebuvo objektyviai vertinamas naujai pateiktas pakoreguotas vykdomas projektas, o vertinimas atliktas tik formaliai, neįsigilinus į jau pirmiau nustatytas faktines ginčo aplinkybes.

Teismas nurodė, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalis numato, jog faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje civilinėje ar administracinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Prejudicinę galią teismo procese ir neįrodinėtinais faktais pripažįstamos tos aplinkybės, kurios nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, t. y. res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) įgijusiu teismo sprendimu. Būtent įsiteisėjęs teismo sprendimas, kaip teisės taikymo aktas, pasižymi išskirtine teisine galia ir yra privalomas visiems asmenims ir valdžios institucijoms. Ginčo atveju atsakovui žinoma apie ankstesnius teismo sprendimus, turinčius šioje byloje res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią, juose nustatytos tos faktinės aplinkybės, kurias atsakovas iš naujo ginčija šioje byloje (savavališka panduso statyba, įėjimo į rūsį formavimas kitais būdais, nei siūlo pareiškėja, ir kt.) Šie faktai negali būti įrodinėjami iš naujo šioje administracinėje byloje. Teisės teorijoje akcentuojama, kad būtent teismo sprendimai kartu su pozityviosios teisės normomis garantuoja tam tikrą stabilumą, visuomeninių santykių apibrėžtumą ir aiškumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-54/2012).

Teismo vertinimu, atsakovo sprendime keliami argumentai yra jau ištirti ir įvertinti nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2A-810-585/2013 įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 22 d. sprendimu, ir ši faktinė aplinkybė paneigia atsakovo atstovo paaiškinimą teismo posėdžio metu, kad atsakovas nieko nežino apie tokį sprendimą. Nurodytoje byloje atsakovas dalyvavo trečiuoju, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, asmeniu ir palaikė ieškinį. Be to, Vilniaus apygardos administraciniame teisme išnagrinėjus administracinę bylą tarp tų pačių šalių, 2014 m. rugsėjo 29 d. įsiteisėjusiu sprendimu konstatuota, kad atsakovui žinoma aplinkybė, jog ginčo pastate buvo laiptai į rūsį.

Teismo manymu, toks atsakovo elgesys nesuderinamas su gero administravimo (atsakingo valdymo) principu, kadangi, nagrinėdamas pareiškėjos vykdomą projektą pakartotinai, atsakovas nenurodė jokių konkrečių projekto trūkumų, bandydamas paneigti jau anksčiau jam žinomus teismo sprendimais nustatytus faktus. Byloje apklaustas liudytojas J. M. pažymėjo, kad jam, kaip specialistui architektui, nesuprantami atsakovo atsisakymo motyvai, kadangi sprendime nenurodytas joks pagrindas, kuriuo remiantis buvo priimtas neigiamas pareiškėjai sprendimas. Teismo vertinimu, liudytojo parodymai patvirtina faktinę situaciją, jog atsakovas vengia išnagrinėti projektą ir sukuria dirbtines formalias kliūtis jį įgyvendinti, pažymėtina aplinkybė, kad atsakovas savo sprendime nenurodė teisinio, įstatymų nustatyto, pagrindo, kuriuo rėmėsi, atsisakydamas tvirtinti Projektinius pasiūlymus. Kiti atsakovo argumentai dėl atsisakymo tvirtinti Projektinius pasiūlymus neturi teisinės reikšmės sprendžiant tarp šalių ginčą, nes jo baigtį lemia įrodytos faktinės aplinkybės, res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) nustatytos paminėtose civilinėje ir administracinėje bylose, dėl to plačiau neaptartini.

Teismas, atsakydamas į pareiškėjos argumentą dėl terminų, per kuriuos turėjo būti užbaigta ginčo administracinė procedūra, pažymėjo, jog viešojo administravimo subjektui įstatymu nustatyti terminai administraciniam sprendimui priimti yra instrukcinio pobūdžio, todėl atsakymo parengimas po termino pasibaigimo nedaro priimto administracinio akto negaliojančiu ir savaime nesukelia žalos, tik pailgina administracinę procedūrą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-110/2012, 2012 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2317/2012).

Teismas, vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, patenkino pareiškėjos skundą ir nustatė atsakovui įpareigojimą iš naujo išnagrinėti pakartotinius Projektinius pasiūlymus.

Teismas, be to, pažymėjo, jog bylinėjimosi išlaidos, atsižvelgiant į pateiktus mokėjimo dokumentus (pavedime nurodyta mokėtoja H. K.), nesvarstytinos esant šiam neaiškumui. Pareiškėjai išaiškino, kad ji turi teisę ABTĮ 45 straipsnio nustatyta tvarka pateikti prašymą.

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 181–183) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjos Projektiniais pasiūlymais projektuojami laiptai ir įėjimas į rūsį pastate, adresu: (duomenys neskelbtini), nepagrįsti tyrimų duomenimis. Laiptų vieta parinkta ne natūros tyrimų pagrindu, o pagal galimybes: projektiniuose pasiūlymuose nurodoma, kad laiptų atstatymas lygiagrečiai fasadui yra vienintelis galimas laiptų atstatymo būdas, tačiau natūros tyrimai šių aplinkybių nepagrindžia (Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 23 str. 2 d., Reglamento PTR 3.06.01:2007 27.2, 25 p.). Nesutinka, kad laiptų buvimo aplinkybė turi res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią, nes natūros tyrimai tik gali pasakyti, jog laiptai buvo, tačiau nėra galimybės nustatyti tikslių jų buvimo vietos bei krypties. Atkreipia dėmesį į liudytojo J. M. parodymus šioje administracinėje byloje ir civilinėje byloje Nr. 2-869-827/2011. Pažymi, kad Projektiniais pasiūlymais kapitalinio remonto darbai – durų angos ir laiptų įrengimas – projektuojami autentiškoje saugomoje (duomenys neskelbtini) gatvės fasado sienoje. Projektiniai pasiūlymai, nepagrįsti natūros tyrimais, neatitinka Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamente pastatui nustatyto konservavimo-restauravimo režimo, kaip tai yra išdėstyta Departamento Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 18 d. sprendimo 2 ir 6 punktuose. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 16 punktas būtent atsakovui suteikia dispoziciją vertinti projektų atitiktį nustatytiems paveldosaugos reikalavimams. Negali pritarti Projektinių pasiūlymų sprendiniams, kurie prieštarauja Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymui. Atsakovo teigimu, Departamento Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 18 d. sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas.

Pareiškėja atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 187–190) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, taip pat priteisti iš atsakovo jos naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja nurodo, kad nei 2013 m. gegužės 20 d. sprendime, nei 2015 m. gegužės 18 d. sprendime nėra paminėta šiuo metu apeliaciniame skunde naujai nurodyta Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, o šių sprendimų turinys akivaizdžiai patvirtina, jog teismas visiškai pagrįstai padarė išvadą, kad 2015 m. gegužės 18 d. priimtame sprendime keliami nauji reikalavimai, kurie nebuvo išdėstyti 2013 m. gegužės 20 d. sprendime. Reikalavimas dėl būtinų atlikti tyrimų išvadų yra visiškai nepagrįstas, nes nurodytas formaliai ir alogiškai prieštaraujant to paties Sprendimo 6 punktui.

Atsakovas apeliaciniu skundu nepripažįsta ir ginčija teismų – Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-869-827/2011, kuris paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-810-585/2013, bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-628-629/2014 – nustatytas faktines aplinkybes (prejudicinius faktus) bei teigia, kad jos gali būti įrodinėjamos iš naujo, ignoruojant prieš tai priimtų teismo sprendimų išvadas (ABTĮ 58 str. 2 d.).

Atsakovas neginčijo fakto, jog nuo XVII a. antros pusės iki XIX a. pradžios ginčo pastate egzistavo įėjimas į rūsį. Atkreipia dėmesį į liudytojo J. M. parodymus. Pareiškėja teigia, kad atsakovas formaliai ginčija teismo sprendimą, nes nenori pripažinti dviejų teismų pripažinto fakto, jog atsakovo elgesys nesuderinamas su gero administravimo (atsakingo valdymo) principu, pažeidžia Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį. Bandoma suformuoti tokią situaciją, jog pareiškėja atsidurtų aklavietėje ir negalėtų įgyvendinti jai Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimu pripažintos teisės įteisinti ne jos padarytą savavališką statybą.

Atkreipia dėmesį į atsakovo 2011 m. balandžio 22 d. raštą Nr. (3.7.v)-2V-413, taip pat 2007 m. spalio 8 d. pripažinimo tinkamais naudoti aktus Nr. (101)-11.4-2303 ir Nr. (101)-11.4-2302. Yra pašalinti visi – tiek atsakovo, tiek Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, tiek Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-869-827/2011 – nustatyti pažeidimai. Ginčijamu atsakovo sprendimu pažeidžiamas esminis teisinės valstybės principo siekis į teisės nuoseklumą ir visuotinę lygybę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl atsakovo 2015 m. gegužės 18 d. sprendime išreikšto atsisakymo pritarti pareiškėjos 2013 m. kovo 6 d. pateiktiems bei 2015 m. kovo 9 d. pakoreguotiems Projektiniams pasiūlymams pagrįstumo.

Iš nurodytų Projektinių pasiūlymų matyti, kad jais pareiškėja (administracinės patalpos ir kavinės – baro, esančių (duomenys neskelbtini), savininkė) siekia įvykdyti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu (civilinėje byloje Nr. 2-869-827/2011) jai nustatytą reikalavimą „teisės aktų nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją bei gauti statybą leidžiantį dokumentą savavališkos statybos metu įrengtiems laiptams į rūsį, rūsio sienoje įrengtoms durims ir durų angai, atraminei sienutei, ant atraminės sienutės ir panduso įrengtai metalinei tvorelei ir iškastam gruntui pastate, esančiame (duomenys neskelbtini)“. Kolegija pažymi, kad šiame Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendime, be kita ko, konstatuotos nagrinėjamai administracinei bylai reikšmingos faktinės aplinkybės: kad pareiškėja yra nurodytų patalpų savininkė ir kad paminėti darbai Statybos įstatymo taikymo požiūriu yra (buvo) laikytini savavališka statyba, tačiau šio (Statybos) įstatymo taikymo prasme nėra kliūčių teisės aktų nustatyta tvarka juos įteisinti.

Pasisakydama dėl šio teismo sprendimo reikšmės nagrinėjamai bylai, kolegija pažymi, kad, viena vertus, jis sukūrė pareiškėjai teisėtus lūkesčius įteisinti pirmiau išvardytus (jau atliktus) statybos darbus. Kita vertus, šis sprendimas yra reikšmingas nagrinėjamai administracinei bylai ir fakto nustatymo prasme, nes paminėtos civilinės bylos (Nr. 2-869-827/2011) dalyviais buvo ir šios administracinės bylos dalyviai (pareiškėja ir atsakovas). Todėl nagrinėjamai administracinei bylai turi būti taikoma ABTĮ 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta įrodymų įvertinimo taisyklė, pagal kurią faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

Kalbant apie šios taisyklės taikymą byloje nagrinėjamai situacijai, pažymėtina, kad aptariamame Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 23 d. sprendime yra nurodyta, kad „teismas pripažįsta įrodytu faktą, jog durų anga ir laiptų fragmentai buvo pastato, esančio (duomenys neskelbtini), atkastoje sienoje ir prie jos“. Kolegijos vertinimu, tokio fakto konstatavimas teismo išnagrinėtoje byloje konkuruoja ir iš esmės (šioje konkrečioje situacijoje) paneigia pareiškėjos skundžiamo atsakovo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimo 6 punkte nurodytus argumentus dėl tokio pobūdžio faktų nustatymo būdo leistinumo (tik atlikus istorinius – ikonografinius, archeologinius ir architektūrinius tyrimus).

Kolegija taip pat pažymi, kad aptariamas Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimas (jame nustatyti faktai) taip pat yra privalomas paisyti visoms valstybės institucijoms (tarp jų ir atsakovui) ABTĮ 14 straipsnio taikymo požiūriu (pagal šią teisės normą, įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje).

Pirmosios instancijos teismo aptarto ir byloje pritaikyto Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tai reiškia, kad, nagrinėdamas paminėtus Projektinius pasiūlymus, atsakovas, be kita ko, privalėjo vadovautis aptariamu Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu, t. y. tarp kitų sprendimui priimti reikšmingų aplinkybių ir argumentų, nurodyti ir įvertinti šio teismo sprendimo nustatytus faktus. Byloje nagrinėjamoje situacijoje tai buvo būtina padaryti ir vadovaujantis atsakovui, kaip viešojo administravimo subjektui, privalomais vadovautis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punkte nurodytais objektyvumo ir proporcingumo principais.

Pasisakydama dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimo (administracinėje byloje Nr. I-628-629/2014) reikšmės nagrinėjamai bylai, kolegija pažymi, kad šiuo sprendimu buvo panaikintas atsakovo pirmiau priimtame 2013 m. gegužės 20 d. sprendime išreikštas nepritarimas tiems patiems Projektiniams pasiūlymams. Šiame teismo sprendime buvo patvirtintos (nustatytos) taip pat ir nagrinėjamai administracinei bylai reikšmingos faktinės aplinkybės, pateikta išsami byloje taikytinų specialiųjų teisės normų (nustatančių tam tikrų tvarkymo darbų kultūros objektuose, kurių kategorijai priklauso paminėtas pastatas (duomenys neskelbtini)) reglamentavimo analizė bei buvo pateiktas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies aiškinimas ir šios teisės normos taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje ypatumai. Šio teismo sprendimo nuostatos yra (buvo) privalomos atsakovui, iš naujo nagrinėjant pareiškėjos Projektinius pasiūlymus. Tačiau, kaip matyti iš šioje administracinėje byloje skundžiamo atsakovo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimo, tai nebuvo padaryta. Tokią išvadą kolegija daro, atsižvelgdama į pirmiau išsakytus argumentus dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimo taikymo byloje nagrinėjamai situacijai, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo argumentams (jų nekartodama) dėl paminėto Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimo įvykdymo netinkamumo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.

Apibendrindama nurodytus argumentus, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjos skundžiamas atsakovo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimas negali būti laikomas atitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus ir dėl to negali būti pripažintas pagrįstu ABTĮ 86 straipsnio taikymo prasme.

Taigi tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas teisingu ir pagrįstu.

Pareiškėjos atsiliepime į apeliacinį skundą paduotas prašymas dėl išlaidų už šio atsiliepimo surašymą atlyginimo yra pagrįstas apeliacinės instancijos teismui jos pateiktais 2015 m. lapkričio 11 d. sąskaita-faktūra už teisines paslaugas Nr. 15/11/91 bei 2016 m. gegužės 5 d. pinigų priėmimo kvitu Nr. 832466. Todėl šis pareiškėjos prašymas kolegijos pripažintinas pagrįstu ir yra tenkintinas (ABTĮ 44 str. 1 d., 45 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 45 straipsnio 1 dalimi ir 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti pareiškėjai L. K. iš atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyriaus pinkis šimtus eurų (500 Eur) teismo išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė