2017-08-10 Nr. AB-15190-3-61-3-02269-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-868-662/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02269-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 22.4.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugpjūčio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas T. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–2), kurį patikslino (b. l. 44–46), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir atsakovas, Generalinė prokuratūra, apeliantas) 2015 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. 17.10.-650 „Dėl tarnybos stažo prokuratūroje patikslinimo“ ir įpareigoti atsakovą įskaityti laikotarpį nuo 2008 m. liepos 17 d. iki 2011 m. gegužės 16 d., kuriuo jis buvo deleguotas darbui Europos kovos su sukčiavimu tarnyboje (OLAF), į tarnybos prokuroru stažą bei išduoti patikslintą naują pažymą ir priteisti iš atsakovo išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Pareiškėjas nurodė, kad į jo tarnybos stažą prokuratūroje nebuvo įskaitytas 2008 m. liepos 17 d.–2011 m. gegužės 16 d. laikotarpis, kuriuo jis buvo deleguotas darbui Europos kovos su sukčiavimu tarnyboje (OLAF). Pareiškėjo nuomone, dalis laikotarpio neįskaityta nepagrįstai, kadangi pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (toliau – ir Prokuratūros įstatymas) 371 straipsnio 2 dalį (2008 m. liepos 1 d., 2009 m. liepos 14 d. redakcijos) prokuroro delegavimo į tarptautines, Europos Sąjungos institucijas ar užsienio valstybių institucijas laikotarpis įskaitomas į tarnybos prokuroru stažą. Šiuo pagrindu jis kreipėsi į generalinį prokurorą, prašydamas į tarnybos prokuroru stažą įskaityti laikotarpį nuo 2008 m. liepos 3 d. iki 2011 m. gegužės 16 d. imtinai, tačiau prašymas nebuvo patenkintas. Pareiškėjas pažymėjo, kad paminėta įstatymo norma yra imperatyvaus pobūdžio ir atsakovas, apskaičiuodamas jo tarnybos prokuroru stažą, privalo jos laikytis. Pareiškėjo nuomone, tai, kad jis neginčijo generalinio prokuroro 2008 m. vasario 4 d. įsakymo Nr. I-26 ir 2008 m. vasario 20 d. įsakymo Nr. P-193, neturi teisinės reikšmės, nes šie įsakymai buvo priimti iki pakeisto teisinio reguliavimo (nuo 2008 m. liepos 17 d. Prokuratūros įstatymas buvo papildytas 371 straipsniu) ir buvo teisėti. Tik nuo 2008 m. liepos 17 d. pasikeitus reglamentavimui atsakovui atsirado pareiga patikslinti 2008 m. vasario 20 d. įsakymo Nr. P-193 3 punktą. Pareiškėjas teigė, kad Prokuratūros įstatymo 371 straipsnio 2 dalies nuostatos gali būti taikomos tiesiogiai, nes priešingu atveju dėl stažo neįskaitymo jam būtų taikomi negaliojantys įstatymai. Be to, papildžius Prokuratūros įstatymą paminėtu straipsniu, jo delegavimo santykiai dar nebuvo nutrūkę, todėl turėjo būti taikomos galiojančio įstatymo nuostatos. Pareiškėjo manymu, nėra pagrindo ginčyti generalinio prokuroro 2011 m. gegužės 16 d. įsakymo Nr. P-365 3 punkto nuostatos, kad jo tarnybos prokuroru stažas atostogoms gauti yra 10 metų 1 mėnuo 21 diena, nes šiame punkte kalbama apie stažą atostogoms gauti, o ne tarnybos prokuroru stažą. Be to, išleidžiant paminėtą įsakymą viešai buvo nurodyta, kad jo tarnybos prokuroru stažas sudaro daugiau kaip 13 metų.

Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu į skundą (b. l. 15–19, 57–59) prašė nutraukti bylą arba atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo skundžiamas sprendimas nesukelia jam teisinių pasekmių. Tai yra informacinio pobūdžio dokumentas, kuriuo informuojama apie atsakovo sprendimus neįskaityti į tarnybos prokuroru stažą pareiškėjo delegavimo 2008 m. kovo 15 d.–2011 m. gegužės 16 d. laikotarpio. Šis laikotarpis į pareiškėjo tarnybos prokuroru stažą nebuvo įskaitytas vadovaujantis generalinio prokuroro 2008 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. I-26 „Dėl T. K. delegavimo į Europos kovos su sukčiavimu tarnybą (OLAF)“, generalinio prokuroro 2008 m. vasario 20 d.

įsakymu Nr. P-193 „Dėl T. K. delegavimo sąlygų“, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad prokuroro T. K. delegavimo laikotarpis į tarnybos prokuroru stažą įskaitomas nebus. Pareiškėjo delegavimo laikotarpis nebuvo įskaitytas į jo stažą ir generalinio prokuroro 2011 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. P-365 nustatant priedą už ištarnautus Lietuvos valstybei metus ir stažą atostogoms gauti. Atsakovo nuomone, būtent paminėti įsakymai pareiškėjui sukėlė teisines pasekmes, o ne skundžiamas informacinio pobūdžio sprendimas. Dėl nurodytų priežasčių atsakovas prašė nutraukti administracinę bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas apie tai, jog delegavimo laikotarpis neįskaitomas į jo tarnybos stažą, sužinojo ne iš 2015 m. vasario 25 d. pažymos, bet iš administracinės bylos Nr. I-3463-561/2011 duomenų. Šioje byloje pareiškėjo 2011 m. lapkričio 15 d. pateiktame atsiliepime į skundą buvo komentuojami generalinio prokuroro 2008 m. vasario 4 d. ir 2008 m. vasario 20 d. įsakymai. Pareiškėjas laikė juos teisėtais, įvykdytais ir neginčijamais. Dėl to pareiškėjas, siekdamas apginti, jo manymu, pažeistą teisę ar įstatymų saugomą interesą, privalėjo ginčyti generalinio prokuroro 2008 m. vasario 20 d.

įsakymo Nr. P-193 „Dėl T. K. delegavimo sąlygų“ 3 punktą, kuriuo buvo nustatytos delegavimo sąlygos, taip pat generalinio prokuroro 2011 m. gegužės 16 d. įsakymą Nr. P-365, kuriuo buvo nustatytas pareiškėjo tarnybos prokuroru stažas, neįskaitant delegavimo laikotarpio. Tačiau pareiškėjas to nepadarė ir yra praleidęs nurodytų įsakymų apskundimo terminą, kurio neprašė atnaujinti. Atsakovas teigė, kad šiuo atveju pareiškėjas negali vadovautis Prokuratūros įstatymo 371 straipsnio 2 dalimi. Nurodyta nuostata įsigaliojo 2008 m. liepos 17 d., t. y. jau po to, kai pareiškėjas buvo deleguotas darbui Europos kovos su sukčiavimu tarnyboje (OLAF) ir buvo nustatytos jo delegavimo sąlygos.

Prokuratūros įstatymo 371 straipsnio 2 dalis galioja tik delegavimo teisiniams santykiams, atsiradusiems po šio įstatymo įsigaliojimo – nuo 2008 m. liepos 17 d. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo delegavimo teisiniai santykiai yra pasibaigę, todėl nėra teisinio pagrindo šiems santykiams taikyti Prokuratūros įstatymo 371 straipsnio 2 dalies nuostatų ir įskaityti delegavimo laikotarpį į tarnybos prokuroru stažą. Atsakovas papildomai nurodė, kad pareiškėjo delegavimo sąlygos darbui Europos kovos su sukčiavimu tarnyboje (OLAF) buvo nustatytos pagal generalinio prokuroro 2008 m. vasario 20 d.

įsakymo Nr. P-193 3 punktą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmenų delegavimo į tarptautines ir Europos Sąjungos institucijas ar užsienio valstybių institucijas įstatymo (toliau – ir Asmenų delegavimo įstatymas) 3 straipsnio 4 punktu, 17 straipsniu, 19 straipsnio 1 dalimi, 21 straipsnio 3 dalimi, Prokuratūros įstatymo 28 straipsnio 2 dalies 3 punktu. Prokuratūros įstatymo 371 straipsnis įsigaliojo 2008 m. liepos 17 d., tačiau juo buvo nustatytas savarankiškas delegavimo pagrindas ir Prokuratūros įstatymo 371 straipsnio 2 dalies pasekmės galėjo kilti tik šio straipsnio pagrindu deleguotiems asmenims.

Pareiškėjas buvo deleguotas kitų teisės aktų pagrindu, todėl nėra teisinio pagrindo įskaityti jo delegavimo laikotarpio į tarnybos prokuroru stažą. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas generalinio prokuroro 2008 m. vasario 20 d. įsakymo Nr. P-193 3 punkto neginčijo, nors šis teisės aktas galiojo iki delegavimo santykių pabaigos, buvo realizuotas ir delegavimo teisiniai santykiai pasibaigė. Generalinio prokuroro 2011 m. gegužės 16 d. įsakymo Nr. P-365 „Dėl T. K. perkėlimo“ 3 punktu buvo nustatytas 10 metų 1 mėnesio ir 21 dienos pareiškėjo tarnybos prokuroru stažas atostogoms gauti.

Delegavimo dieną pareiškėjas turėjo virš 10 metų tarnybos stažą ir, grąžinus jį iš delegavimo daugiau kaip po 3 metų, jam vėl buvo nustatomas virš 10 metų tarnybos stažas. Paminėto įsakymo punkto pareiškėjas neskundė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 9 d. sprendimu (b. l. 70–74) patenkino pareiškėjo T. K. skundą. Teismas panaikino Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2015 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. 17.10.-650 ir įpareigojo Generalinę prokuratūrą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. kovo 4 d. prašymą bei priimti Prokuratūros įstatymo 28 straipsnio 5 dalyje numatytą įsakymą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjo delegavimo darbui Europos kovos su sukčiavimu tarnyboje (OLAF) stažo įskaitymo į jo tarnybos prokuroru stažą ir generalinio prokuroro 2015 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. 17.10.-650 teisėtumo bei pagrįstumo.

Teismas pažymėjo, jog atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo reikalavimu, nurodė, jog ginčijamas sprendimas tėra informacinio pobūdžio ir nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių, todėl neturėtų būti nagrinėjamas administracinių bylų teisenos tvarka. Teismas atkreipė dėmesį, kad ginčijamą sprendimą atsakovas priėmė pagal pareiškėjo 2015 m. kovo 4 d. prašymą, kuriuo T. K. paprašė generalinio prokuroro įskaityti laikotarpį nuo 2008 m. liepos 3 d. iki 2011 m. gegužės 16 d. imtinai, kuriam jis buvo deleguotas darbui Europos kovos su sukčiavimu tarnyboje (OLAF), į tarnybos prokuroru stažą ir išduoti patikslintą naują pažymą. Ginčijamame sprendime atsakovas išreiškė valią nepatenkinti pareiškėjo prašymo ir nurodyto laikotarpio neįskaityti į tarnybos prokuroru stažą. Toks sprendimas laikytinas administraciniu sprendimu pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 2 straipsnio 11 dalies ir Prokuratūros įstatymo 28 straipsnio 5 ir 6 dalių taikymo prasmę, jis sukelia tiesiogines neigiamas teisines pasekmes pareiškėjui, todėl jo teisėtumas, priešingai nei teigė atsakovas, yra nagrinėtinas teisme administracinio proceso tvarka (ABTĮ 3, 15, 22 str.).

Teismas, vertindamas ginčijamo sprendimo teisėtumą, visų pirma pažymėjo, kad ginčo dėl faktinių aplinkybių tarp šalių nėra. Tai leido teismui spręsti, kad ginčijamas sprendimas yra tinkamai pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.). Ginčijamas sprendimas priimtas tinkamo subjekto – generalinio prokuroro (Prokuratūros įstatymo 28 str.). Teismas atkreipė dėmesį, kad ginčijamas sprendimas nėra tinkamai pagrįstas teisės aktų normomis, t. y. jame nėra nurodyta, kokios sprendime nurodytos faktinės aplinkybės ir kaip lėmė sprendime nurodytų teisės aktų taikymą pareiškėjui. Ginčijamame sprendime atsakovas nurodė besivadovaujantis Asmenų delegavimo įstatymu. Tačiau atsakovas nenurodė, kurios šio teisės akto konkrečios nuostatos lėmė atsakovo sprendimą nepatenkinti pareiškėjo prašymo į tarnybos prokuroru stažą įskaityti ginčo laikotarpį. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad ginčijamame sprendime atsakovas citavo ir Prokuratūros įstatymo 371 straipsnio 2 dalies nuostatą, tačiau sprendime nenurodė motyvų, kodėl šios nuostatos netaikė pareiškėjui. Aiškumo reikalavimas, t. y. reikalavimas suformuluoti aiškias nuostatas dėl akto adresato teisinio statuso pasikeitimų ir priimto sprendimo motyvų, taip pat susijęs su teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimu tuo aspektu, kad nesant nurodytų aiškių priimto sprendimo motyvų neįmanoma spręsti, ar teisės normoje įtvirtinta dispozicija ir (ar) sankcija yra taikytos tinkamai. Kai dėl individualaus administracinio akto neaiškumo jo teisėtumo aspektas negali būti deramai įvertintas ir patikrintas, toks aktas laikytinas neteisėtu.

Teismas nustatė, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu atsakovas pareiškė, jog Prokuratūros įstatymo 371 straipsnis pareiškėjui netaikytinas, kadangi šis darbui Europos kovos su sukčiavimu tarnyboje buvo deleguotas 2008 m. vasario 4 d. sprendimu, t. y. iki įsigaliojant paminėtai įstatymo nuostatai. Teismas nurodė, kad nuo 2008 m. liepos 17 d. Prokuratūros įstatymas buvo papildytas 371 straipsniu, kuriuo buvo reglamentuotas prokuroro delegavimas į tarptautines, Europos Sąjungos institucijas ar užsienio valstybių institucijas. Teismas vadovavosi Prokuratūros įstatymo 371 straipsniu.

Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2016 m. vasario 2 d. nutarime išaiškino, kad principas lex retro non agit (lot. k. įstatymas neturi grįžtamosios galios) reiškia, kad įstatymų leidėjo priimtų ir paskelbtų įstatymų galia yra nukreipiama į ateitį, tačiau esant tam tikroms sąlygoms įstatymų grįžtamoji galia yra leidžiama. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl įstatymų galiojimo laike yra išaiškinęs, kad iš tęstinių teisinių santykių, atsiradusių iki įsigaliojant įstatymui, kylančioms teisėms, pareigoms ar faktams taikomos galiojančio įstatymo, reglamentuojančio tuos santykius, nuostatos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2014).

Teismas pažymėjo, jog įstatymų leidėjas, papildydamas Prokuratūros įstatymą 371 straipsniu, siekė sudaryti sąlygas prokurorų perkėlimui, susijusiam su darbu Europos Sąjungos teisinio bendradarbiavimo institucijoje Eurojuste, bei sudaryti sąlygas prokurorų perkėlimui į pareigas kitose Europos Sąjungos institucijose ar įstaigose, tarptautinėse organizacijose ar institucijose, taip pat į pareigas atstovybėse prie tarptautinių organizacijų (Aiškinamasis raštas dėl Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 5, 7, 14, 15, 19, 23, 25, 26, 29, 32, 33, 34, 36, 39, 44, 47, 49, 51, 52 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo papildymo 371 straipsniu įstatymo projekto).

Teismo nuomone, atsižvelgiant į Prokuratūros įstatymo 371 straipsnio tikslus, atsižvelgiant į tai, kad aptariama įstatymo nuostata įsigaliojo iš esmės tik prasidėjus laikotarpiui, kuriam pareiškėjas buvo deleguotas į OLAF, pareiškėjas pagrįstai galėjo tikėtis, kad naujai atsiradusi įstatymo nuostata bus taikoma ir jam, nepaisant to, kad jį deleguojant 2008 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. I-26 bei aptariant delegavimo sąlygas 2008 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. P-193 tokio teisinio reglamentavimo nebuvo. Priešingai aiškinant situaciją, būtų pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai, kad jam bus taikomos tokios pat sąlygos, tarp jų ir delegavimo laikotarpio įskaitymas į tarnybos prokuroru stažą, kaip ir kitiems prokurorams, kurie nors buvo deleguoti po 2008 m. liepos 17 d., tačiau tarptautinėse, Europos Sąjungos institucijose ar užsienio valstybių institucijose dirbo tuo pačiu laikotarpiu, kaip ir pareiškėjas, t. y. nuo 2008 m. liepos 17 d. iki 2011 m. gegužės 16 d.

Teismas, remdamasis išdėstytais motyvais bei vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, Prokuratūros įstatymo 28 ir 371 straipsniais bei ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu, konstatavo, kad Generalinės prokuratūros 2015 m. kovo 31 d. sprendimas Nr. 17.10.-650 naikintinas, kaip savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams. Panaikinus ginčijamą sprendimą, atsakovas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. kovo 4 d. prašymą ir, atsižvelgdamas į teismo sprendimo motyvuose išdėstytus argumentus, priimti Prokuratūros įstatymo 28 straipsnio 5 dalyje numatytą įsakymą.

Teismas atsakovo argumentus, kad ginčijamo sprendimo teisėtumą patvirtina aplinkybė, jog pareiškėjas nėra apskundęs generalinio prokuroro 2008 m. vasario 20 d. įsakymo Nr. P-193, kuriuo buvo nustatytos delegavimo sąlygos, bei 2011 m. gegužės 16 d. įsakymo Nr. P-365, kuriuo pareiškėjui nustatytas pareiginės algos koeficientas 9,03, 9 proc. priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus ir priedas už turimą justicijos patarėjo kvalifikacinį rangą bei nustatytas tarnybos prokuroru stažas atostogoms gauti (10 m. 1 mėn. 21 d.), vertino kaip teisiškai nereikšmingus. Pažymėjo, jog teisingai apskaičiuoti tarnybos prokuroru stažą yra Prokuratūros įstatymo 28 straipsnyje įtvirtinta generalinio prokuroro pareiga, kuri nėra saistoma pareiškėjo valios.

III. Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra apeliaciniu skundu (b. l. 77–80) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą arba nutraukti bylą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nesivadovavo ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, nes pareiškėjas akivaizdžiai yra praleidęs apskundimo terminą ir neprašė jo atnaujinti, kadangi apie delegavimo laikotarpio neįskaitymą į tarnybos prokuroru stažą sužinojo ne iš 2015 m. vasario 23 d. pažymos Nr. 17.9-652, bet žinojo ženkliai anksčiau (2011 m. lapkričio 15 d. pareiškėjo surašytas atsiliepimas administracinėje byloje Nr. I-3463-561/2011). Teismas nepagrįstai netaikė ABTĮ 101 straipsnio 7 punkto ir administracinės bylos nenutraukė.

2. Pareiškėjo delegavimo teisiniai santykiai prasidėjo 2008 m. kovo 16 d. ir pasibaigė 2011 m. gegužės 16 d. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo doktrinoje suformuluotą nuostatą dėl pasibaigusių teisinių santykių (Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutarimas). Pareiškėjo delegavimo laikotarpis į stažą negali būti įskaitytas, kadangi skundo padavimo dieną delegavimo teisiniai santykiai buvo pasibaigę, nustatytos teisės ir pareigos buvo įgyvendintos.

3. Teismas neįvertino Generalinės prokuratūros 2015 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. 17.10.-650 visumos, vadovavosi atskiromis jo dalimis, dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad šis aktas sukelia pareiškėjui teisines pasekmes. Tai yra informacinio pobūdžio dokumentas. Teismas nepagrįstai nesivadovavo ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu ir administracinės bylos nenutraukė.

4. Pareiškėjas, siekdamas apginti, jo manymu, pažeistą teisę ar įstatymų saugomą interesą, privalėjo ginčyti generalinio prokuroro įsakymus, t. y. 2008 m. vasario 20 d. įsakymo Nr. P-193 3 punktą, kuriuo buvo nustatytos delegavimo sąlygos, taip pat 2011 m. gegužės 16 d. įsakymo Nr. P-365 3 punktą, kuriuo buvo nustatytas pareiškėjo tarnybos prokuroru stažas, neįskaitant delegavimo laikotarpio. Teismas nepagrįstai šias aplinkybes vertino kaip teisiškai nereikšmingas.

5. Teismas netinkamai aiškino lex retro non agit (lot. k. įstatymas neturi grįžtamosios galios) principą. Prokuratūros įstatymo 371 straipsnis galioja tik tiems delegavimo teisiniams santykiams, kurie atsirado po šio įstatymo įsigaliojimo, t. y. nuo 2008 m. liepos 17 d.

Pareiškėjas T. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 88–90) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Generalinio prokuroro 2008 m. vasario 4 d. įsakymo Nr. I-26 ir 2008 m. vasario 20 d. įsakymo Nr. P-193 nuostatos atitiko tuo metu galiojusio Prokuratūros įstatymo reikalavimus, todėl jų ginčyti nebuvo teisinio pagrindo. Generalinis prokuroras 2011 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. P-365 pripažino, kad jo tarnybos santykiai prokuratūroje delegavimo laikotarpiu nenutrūko.

2. Ginčijamu atsakovo sprendimu buvo nuspręsta nepatenkinti jo prašymo įskaityti delegavimo į Europos kovos su sukčiavimu tarnybą (OLAF) laikotarpį nuo 2008 m. liepos 17 d. iki 2011 m. gegužės 16 d. imtinai į tarnybos prokuratūroje stažą. Teismas padarė teisingą išvadą, kad toks sprendimas laikytinas administraciniu sprendimu pagal Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalies ir Prokuratūros įstatymo 28 straipsnio 5 ir 6 dalių taikymo prasmę, nes sukelia jam tiesiogines neigiamas pasekmes.

3. Teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovo sprendimas nėra tinkamai pagrįstas teisės aktų normomis, nes jame nenurodyta, kokiomis konkrečiomis Asmenų delegavimo įstatymo ir Prokuratūros įstatymo nuostatomis vadovaujantis atsisakyta patenkinti jo prašymą dėl delegavimo laikotarpio įskaitymo į tarnybos prokuratūroje stažą, t. y. nesilaikyta individualaus administracinio teisės akto aiškumo reikalavimų.

4. Apeliantas padarė neteisingą išvadą, kad Prokuratūros įstatymo 371 straipsnis galioja tik tiems delegavimo teisiniams santykiams, kurie atsirado po įstatymo įsigaliojimo, t. y. nuo 2008 m. liepos 17 d. Įsigaliojus Prokuratūros įstatymo 371 straipsniui, jo delegavimo teisiniai santykiai nepasibaigė, toliau tęsėsi, nes buvo tęstinio pobūdžio. Iš tęstinių teisinių santykių, atsiradusių iki įsigaliojant įstatymui, kylančioms teisėms, pareigoms ar faktams taikomos galiojančio įstatymo, reglamentuojančio tuos santykius, nuostatos. Apelianto nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tiek pagal šios bylos faktines aplinkybes, tiek pagal teisę, taikytiną šiam ginčui, skiriasi.

5. Teismas teisingai nurodė, kad, atsižvelgiant į Prokuratūros įstatymo 371 straipsnio tikslus ir tai, kad šio straipsnio nuostata įsigaliojo iš esmės tik prasidėjus laikotarpiui, kuriam jis buvo deleguotas į OLAF, galėjo pagrįstai tikėtis, jog naujai atsiradusi įstatymo nuostata jam bus taikoma, nepaisant to, kad deleguojant 2008 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. P-193 tokio teisinio reglamentavimo nebuvo.

6. Teismas pagrįstai atsakovo argumentus dėl generalinio prokuroro įsakymų neapskundimo įvertino kaip teisiškai nereikšmingus. Teisingai apskaičiuoti tarnybos prokuroru stažą yra ne pareigūno, o Prokuratūros įstatymo 28 straipsnyje nustatyta generalinio prokuroro pareiga, kuri nėra saistoma pareiškėjo valios ar veiksmų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., kadangi byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Ginčas administracinėje byloje kilo dėl prokuroro delegavimo į Europos Sąjungos instituciją – Europos kovos su sukčiavimu tarnybą (OLAF) – laikotarpio dalies įskaitymo į tarnybos prokuroru stažą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo T. K. prašymu Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2015 m. vasario 23 d. išdavė pažymą Nr. 17.9.-652 apie T. K. tarnybos stažą prokuratūroje, kurioje, be kita ko, nurodyta, jog nuo 2008 m. kovo 16 d. iki 2011 m. gegužės 16 d. imtinai T. K. deleguotas darbui Europos kovos su sukčiavimu tarnyboje (OLAF) (<...> darbo laikas į tarnybos prokuroru stažą neįskaitomas) (b. l. 13). Pareiškėjas 2015 m. kovo 4 d. Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui pateikė 2015 m. kovo 4 d. prašymą „Dėl tarnybos stažo prokuratūroje patikslinimo“, kuriuo, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 371 straipsniu, prašė įskaityti delegavimo į Europos kovos su sukčiavimu tarnybą (OLAF) laikotarpį nuo 2008 m. liepos 3 d. iki 2011 m. gegužės 16 d. imtinai į tarnybos prokuroru stažą ir išduoti patikslintą naują pažymą (b. l. 3). Išnagrinėjus šį prašymą, buvo priimtas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2015 m. kovo 31 d. sprendimas Nr. 17.10.-650 „Dėl tarnybos stažo prokuratūroje patikslinimo“, kuriame nurodyta, kad nėra teisinio pagrindo įskaityti pareiškėjui į tarnybos prokuroru stažą laikotarpį nuo 2008 m. kovo 15 d. iki 2011 m. gegužės 16 d. įskaitytinai (b. l. 4–5). Kreipdamasis į teismą, pareiškėjas ginčijo šį sprendimą ir prašė įpareigoti atsakovą įskaityti delegavimo į Europos kovos su sukčiavimu tarnybą (OLAF) laikotarpį nuo 2008 m. liepos 17 d. iki 2011 m. gegužės 16 d. į tarnybos prokuroru stažą (b. l. 1–2, 44–46). Taigi pareiškėjas nesutiko su šio laikotarpio – nuo 2008 m. liepos 17 d. iki 2011 m. gegužės 16 d. – neįskaitymu į tarnybos prokuroru stažą. Tokios yra ginčo ribos šioje administracinėje byloje.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą, visų pirma sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Generalinės prokuratūros 2015 m. kovo 31 d. sprendimas Nr. 17.10.-650 sukelia teisines pasekmes pareiškėjui. Atsakovas nepagrįstai teigė, jog tai yra informacinio pobūdžio dokumentas. Šiuo sprendimu, išnagrinėjęs prašymą, atsakovas išreiškė savo valią dėl pareiškėjo keliamo ginčo, nuspręsdamas, kad nėra teisinio pagrindo įskaityti į tarnybos prokuroru stažą delegavimo į Europos kovos su sukčiavimu tarnybą (OLAF) laikotarpį. Ginčas dėl tokio sprendimo nagrinėtinas administraciniame teisme (ABTĮ 3 str. 1 d., 15 str. 1 d. 1 p., 22 str. 1 d.).

Atsakovas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas praleido kreipimosi į teismą terminą. Suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniame teisme nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. Suabejojęs atsakovo skaičiuojamu stažu, pareiškėjas jam pateikė prašymą dėl stažo patikslinimo. Išnagrinėjęs prašymą, atsakovas 2015 m. kovo 31 d. priėmė sprendimą, su kuriuo nesutikdamas pareiškėjas 2015 m. balandžio 20 d. kreipėsi į teismą, nepraleisdamas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino (b. l. 1–2).

Šioje byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, t. y. nėra ginčo, kad pareiškėjas T. K. nuo 2008 m. kovo 16 d. iki 2011 m. gegužės 16 d. įskaitytinai buvo deleguotas į Europos kovos su sukčiavimu tarnybą (OLAF). Byloje yra kilęs ginčas dėl teisės, t. y. Prokuratūros įstatymo 371 straipsnio 2 dalies taikymo, įskaitant pareiškėjo delegavimo į šią instituciją laikotarpį nuo 2008 m. liepos 17 d. iki 2011 m. gegužės 16 d. į tarnybos prokuroru stažą.

2008 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 5, 7, 14, 15, 19, 23, 25, 26, 29, 32, 33, 34, 36, 39, 44, 52 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir Įstatymo papildymo 371 straipsniu įstatymu Nr. X-1661 (toliau – ir Prokuratūros įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas), įsigaliojusiu 2008 m. liepos 17 d., Prokuratūros įstatymas buvo papildytas 371 straipsniu, kuriuo buvo reglamentuotas prokuroro delegavimas į tarptautines, Europos Sąjungos institucijas ar užsienio valstybių institucijas. Įstatymų leidėjas, papildydamas Prokuratūros įstatymą 371 straipsniu, siekė sudaryti sąlygas prokurorų perkėlimui, susijusiam su darbu Europos Sąjungos teisinio bendradarbiavimo institucijoje Eurojuste bei sudaryti sąlygas prokurorų perkėlimui į pareigas kitose Europos Sąjungos institucijose ar įstaigose, tarptautinėse organizacijose ar institucijose, taip pat į pareigas atstovybėse prie tarptautinių organizacijų (Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 5, 7, 14, 15, 19, 23, 25, 26, 29, 32, 33, 34, 36, 39, 44, 47, 49, 51, 52 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei Įstatymo papildymo 371 straipsniu įstatymo projekto aiškinamasis raštas).

Prokuratūros įstatymo 371 straipsnio 2 dalis (tiek 2008 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. X-1661 redakcija, tiek 2009 m. liepos 14 d. įstatymo Nr. XI-338 redakcija) nustato, kad prokuroro delegavimo į tarptautines, Europos Sąjungos institucijas ar užsienio valstybių institucijas laikotarpis įskaitomas į tarnybos prokuroru stažą. Taigi nuo 2008 m. liepos 17 d. galiojantis teisinis reguliavimas numato, kad delegavimo į paminėtas institucijas laikotarpis įskaitomas į tarnybos prokuroru stažą. Prokurorui, perkeltam į pareigas į nurodytas institucijas, iš įstatymo kyla teisė į delegavimo laikotarpio įskaitymą į tarnybos prokuroru stažą.

Atsakovas iš esmės atsisakė įskaityti pareiškėjo delegavimo į Europos kovos su sukčiavimu tarnybą (OLAF) aktualų laikotarpį į tarnybos prokuroru stažą, remdamasis Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. I-26 „Dėl T. K. delegavimo į Europos kovos su sukčiavimu tarnybą (OLAF)“, kuriuo nustatytos delegavimo sąlygos (b. l. 6), ir 2008 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. P-193 „Dėl T. K. delegavimo sąlygų“, kuriuo patikslintos delegavimo sąlygos, be kita ko, nurodant, kad prokuroro T. K. delegavimo laikotarpis į tarnybos prokuroru stažą įskaitomas nebus (b. l. 7). Tačiau šie įsakymai, priimti iki įsigaliojant naujam reguliavimui, negali paneigti iš įstatymo kylančios pareiškėjo teisės. Pasibaigę delegavimo teisiniai santykiai taip pat nėra kliūtis reikalauti, kad delegavimo laikotarpis, vadovaujantis įstatymu, būtų įskaitytas į stažą. Teisės normoje įtvirtinta elgesio taisyklė yra siejama su delegavimo laikotarpiu, o ne su delegavimo teisinių santykių pasibaigimu. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2011 m. gegužės 16 d. įsakymo Nr. P-365 „Dėl T. K. perkėlimo“ 3 punkte nurodytas tarnybos prokuroru stažas atostogoms gauti (b. l. 26) netrukdo asmeniui vėliau, suabejojus stažo skaičiavimo tvarka, paprašyti, kad būtų peržiūrėtas jo stažas.

Pareiškėjas prašė į tarnybos prokuroru stažą įskaityti delegavimo į Europos kovos su sukčiavimu tarnybą (OLAF) laikotarpį nuo 2008 m. liepos 17 d. iki 2011 m. gegužės 16 d., t. y. nuo Prokuratūros įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo dienos. Pareiškėjo prašomo įskaityti laikotarpio pradžia sutampa su įstatymo įsigaliojimo diena. Nors pareiškėjas deleguotas iki įsigaliojant naujam reguliavimui, besitęsiančiam jo delegavimui taikytinos galiojančio įstatymo nuostatos. Principas lex retro non agit (lot. k. įstatymas neturi grįžtamosios galios) reiškia, kad įstatymų leidėjo priimtų ir paskelbtų įstatymų galia yra nukreipiama į ateitį, tačiau esant tam tikroms sąlygoms įstatymų grįžtamoji galia yra leidžiama (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimą). Pareiškėjo prašomas taikyti teisinis reguliavimas yra nukreiptas į ateitį, todėl paminėtas principas nėra pažeidžiamas. Prokuratūros įstatymo 371 straipsnio 2 dalis yra imperatyvaus pobūdžio teisės norma, todėl atsakovas, apskaičiuodamas pareiškėjo tarnybos prokuroru stažą, privalo jos laikytis.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio panaikinti apelianto (atsakovo) apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė