2018-12-05 Nr. AB-22338-3-65-3-00094-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2289-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00094-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 36

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Č. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Č. skundą atsakovui Utenos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. Č. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Utenos AVPK) 2017 m. kovo 22 d. sprendimą Nr.17-IL-89-00123-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis ketina medžioti, dėl to išlaikė reikiamus egzaminus, įsigijo medžiotojo bilietą, tačiau atsakovas atsisakė jam išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus (toliau – ir Leidimas), motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas nėra nepriekaištingas reputacijos, nes buvo prieš dešimt metų teistas.

3. Pareiškėjas pabrėžė, kad jo teistumas yra išnykęs, jis dirba, yra charakterizuojamas teigiamai, rūpinasi savo nepilnamečiais bei pilnamečiais vaikais, jo reputacija yra nepriekaištinga. Pareiškėjas akcentavo, kad nuo apkaltinamojo nuosprendžio praėjo daugiau kaip dešimt metų, todėl apribojimų taikymas neapibrėžtą laiką nuo kažkada padarytos klaidos yra neproporcinga priemonė padaryto pažeidimo atžvilgiu. Pareiškėjo įsitikinimu, Sprendimas yra neteisėtas ir neteisingas, todėl turi būti panaikintas.

4. Atsakovas Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariatas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos, o pagal 18 straipsnio 2 dalies 4 punktą, nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija trejus metus laisvės atėmimo.

6. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 2 d. įsiteisėjusiu nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 253 straipsnio 1 dalį (neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis), todėl, atsakovo įsitikimu, pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punktą, pareiškėjas nėra nepriekaištingos reputacijos ir Leidimas jam negalėjo būti išduotas.

7. Atsakovas nurodė, jog Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 2 straipsnio 4 dalyje (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) įtvirtinta, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje numatyti griežtesni apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas neatitiko ir šios sąlygos, todėl jam buvo taikyti griežtesni Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai.

II. 8. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 1 d. sprendimu pareiškėjo V. Č. skundą atmetė.

9. Teismas nustatė, kad Sprendimu buvo nuspręsta neišduoti pareiškėjui leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, nes pareiškėjas įsiteisėjusiu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 2 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį už šaudmenų neteisėtą įgijimą, gabenimą bei laikymą. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad BK 253 straipsnio 1 dalies sankcijoje už šį nusikaltimą buvo numatyta didžiausia laisvės atėmimo bausmė – penkeri metai, konstatavo, kad pareiškėjas Sprendimo priėmimo metu atitiko sąlygas, nustatytas Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkte, kurioms esant jis negalėjo būti laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu.

10. Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punktas ( 2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) nustatė griežtesnius reikalavimus, pagal kuriuos asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, negu Įstatymo 18 straipsnio 2 dalis, galiojusi iki 2011 m. kovo 1 d., todėl teismas spręsdamas ginčą vadovavosi Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio, nustatančio Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarką bei terminus, 4 dalimi (2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2156 redakcija).

11. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas 2011 m. vasario 28 d. neturėjo leidimo laikyti ginklus ar leidimo nešiotis ginklus, todėl jam taikytini Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) nustatyti griežtesni apribojimai, nei galioję iki 2011 m. kovo 1 d., pagal kuriuos asmuo negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu.

12. Pareiškėjo argumentus, kad jam taikomas suvaržymas laikyti (nešiotis) ginklus yra neproporcinga sankcija, teismas atmetė, pažymėdamas, jog atsisakymas išduoti Leidimą pagal Įstatymo nuostatas nelaikytinas sankcija. Teismas pabrėžė, kad Leidimo išdavimas yra specialiosios teisės, kurią reglamentuoja valstybė, suteikimas.

13. Teismas išaiškino, kad sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi.

14. Teismas konstatavo, jog esant Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytoms sąlygoms, atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai atsisakė išduoti Leidimą pareiškėjui. Netenkinęs pareiškėjo reikalavimo panaikinti Sprendimą, teismas atmetė ir pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą jam išduoti Leidimą.

III. 15. Pareiškėjas V. Č. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti skundą.

16. Pareiškėjas teigia, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, apribojimai akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, kuriame teigiama, kad „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“, todėl teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad jis negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Pareiškėjo įsitikinimu, tokiu atveju yra aiškiai pažeidžiamas konstitucinis lygybės prieš įstatymą principas, nes esant toms pačioms aplinkybėms, nurodytoms Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkte, vieni asmenys yra laikomi nepriekaištingos reputacijos, o kiti – ne.

17. Pareiškėjo teigimu, teismo teiginys, jog atsisakymas išduoti Leidimą pagal Įstatymo nuostatas apskritai nelaikytinas sankcija, yra nepagrįstas, nes asmens nuteisimo faktas lemia aplinkybę, jog dėl to asmuo negalės visą gyvenimą naudotis tam tikromis teisėmis, todėl pagal Įstatymo prasmę asmens nuteisimo faktas yra sankcija. Pareiškėjo vertinimu, neterminuotą laiką jam neišduoti leidimo laikyti ginklus yra neproporcinga sankcija, kuri akivaizdžiai prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai ir pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnį.

18. Pareiškėjo manymu, sugriežtinus ginklų ir šaudmenų kontrolę buvo pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai, kadangi ginčijamos teisės normos sukeliamos teisinės pasekmės neproporcingos Įstatymo 1 straipsnyje nustatytiems tikslams (reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą).

19. Pareiškėjas pabrėžia, kad jo nubaudimas buvo dėl šaudmenų įsigijimo ir laikymo neturint tam leidimo, tačiau pareiškėjas savo veiksmais nekėlė pavojaus visuomenės saugumui, nenaudojo ginklo ar šaudmenų neteisėtai veikai padaryti, dėl šaudmenų laikymo niekam nebuvo padaryta žala. Pareiškėjas baudžiamojon atsakomybėn už BK 253 straipsnio l dalyje numatytos veikos padarymą buvo patrauktas galiojant Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatytai švelnesnei normai, nei yra galiojanti šiuo metu, todėl jos taikymas neribotą laiką, t. y. neatsižvelgiant kiek laiko praėjo nuo asmens nubaudimo (nuteisimo) yra akivaizdžiai neproporcinga padaryto pažeidimo atžvilgiu.

20. Atsakovas Utenos AVPK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

21. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepateikia jokių argumentų, dėl kokių priežasčių teismo sprendimas yra neteisėtas. Atsakovas paaiškina, jog Įstatyme nėra numatyta, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkto numatytu atveju asmuo įgijęs teistumą ir jam išnykus galėtų įsigyti šaunamąjį ginklą, šaudmenis. Utenos AVPK įsitikinimu, pareiškėjas nėra nepriekaištingos reputacijos ir negali įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų.

22. Atsakovo vertinimu, teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir atsakovo argumentus, pateiktus įrodymus, sprendimą pagrindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika, todėl priimtas sprendimas yra objektyvus, pagrįstas bei teisingas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo V. Č. skundo reikalavimas panaikinti atsakovo Utenos AVPK 2017 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. 17-IL-89-00123-e, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumas ir pagrįstumas.

24. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. kovo 9 d. Utenos AVPK pateikė prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, kuris Sprendimu nebuvo patenkintas, nustačius, kad pareiškėjas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme nėra nepriekaištingos reputacijos. Atsakovas nustatė ir tai patvirtina byloje pateikti įrodymai, kad įsiteisėjusiu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 2 d. nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį už šaudmenų neteisėtą įgijimą, gabenimą bei laikymą. BK 253 straipsnio 1 dalies sankcijoje už šį nusikaltimą numatyta didžiausia laisvės atėmimo bausmė – penkeri metai.

26. Atsakovas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas su prašymu išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus kreipėsi 2017 m. kovo 9 d., taikė Įstatymo redakciją, galiojusią nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. Pažymėtina, kad 2010 m. lapkričio 18 d. priimtu Pakeitimo įstatymu išdėstyta nauja įstatymo redakcija, įsigaliojusi 2011 m. kovo 1 d. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punktą, nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija trejus metus laisvės atėmimo.

27. Pirmosios instancijos teismas Sprendimą pripažino teisėtu, padarydamas išvadą, kad pareiškėjas Sprendimo priėmimo metu atitiko sąlygas, nustatytas Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkte, kurioms esant jis negalėjo būti laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu.

28. Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir laikosi pozicijos, kad Sprendimas turėjo būti panaikintas, nes nagrinėjant jo prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus turėjo būti taikoma Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2011 m. kovo 1 d., taip pat turėjo būti atsižvelgta į tai, jog negatyvi uždraudimo sankcija negali būti taikoma neapibrėžtą laikotarpį (nuo nuosprendžio priėmimo praėjo dešimt metų), jis yra nubaustas antrą kartą už praeityje padarytą nusikaltimą.

29. Teisėjų kolegija pareiškėjo argumentų nepripažįsta pagrįstais, nes tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas teisingai taikė Įstatymo nuostatas, galiojusias pareiškėjo prašymo padavimo metu.

30. Pagal Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį (2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2156 redakcija) Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio Įstatymo įsigaliojimo. Pagal bylos duomenis pareiškėjas 2011 m. vasario 28 d. neturėjo leidimo laikyti ginklus ar leidimo nešiotis ginklus, todėl konstatuotina, jog pareiškėjas šios Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nurodytos sąlygos neatitinka.

31. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju vertinant, ar pareiškėjas yra nepriekaištingos reputacijos, taikytina ne nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi Įstatymo redakcija, o prašymo nagrinėjimo metu galiojusi Įstatymo redakcija ir tai nepažeidžia lex retro non agit (įstatymas negalioja atgal) principo.

32. Nagrinėdama pareiškėjo argumentus, kad jam taikomas suvaržymas laikyti (nešiotis) ginklus yra neproporcingas, teisėjų kolegija nurodo, jog Įstatyme įtvirtinto reguliavimo prasme fizinio asmens nepriekaištinga reputacija nėra vertinamoji kategorija, suteikianti diskreciją specialiajam subjektui, kurį įstatymų leidėjas įgaliojo priimti sprendimus dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo, pačiam nuspręsti, kuriuo atveju pretendentas laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu pagal šį Įstatymą, o kuriuo – nelaikytinas. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo interesas naudotis ginklu nėra svarbesnis už viešąjį interesą užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą ribojant ginklų prieinamumą asmenims, kurie nėra nepriekaištingos reputacijos.

33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl leidimų išduoti ir turėti ginklus išdavimo sugriežtinimo, yra išaiškinęs, kad leidimų ginklams turėti ir išduoti tvarkos nustatymas, jos pakeitimas (tuo pačiu ir sugriežtinimas) yra įstatymų leidėjo kompetencija, kurią įgyvendinant, kartu su žmogaus teisių ir laisvių apsauga, turi būti maksimaliai užtikrintas ir viešasis interesas, t. y. visuomenės saugumas bei viešoji tvarka. Šių, asmens individualių ir viešojo, interesų suderinamumas yra pasiekiamas, atsižvelgiant į daugelį visuomeninių ir socialinių faktorių, siekiant nustatyti tarp jų (skirtingų interesų) tam tikrą pusiausvyrą. Tai suponuoja, kad įstatymų leidėjas nėra saistomas savo jau nustatytos leidimų turėti ginklus tvarkos, o atsižvelgdamas į tam tikrus aplinkybių ar tam tikrų tendencijų pakitimus, gali nustatyti kitokią, kai kuriais aspektais griežtesnę, aptariamų leidimų išdavimo tvarką (žr. 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1233/2012, kurioje, be kita ko, buvo remiamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrininiais išaiškinimais, pateiktais 1997 m. vasario 13 d., 2001 m. balandžio 12 d. ir 2012 m. balandžio 12 d. nutarimuose).

34. Pirmosios instancijos teismo išvados neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. ir 2016 m. vasario 2 d. nutarimams bei naujausiai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai šios kategorijos bylose (pvz., 2018 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-625-525/2018; 2017 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-584-552/2017; 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2300-575/2016), pagal kurią teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo biografijos dalimi ir faktu, kuris Įstatymo prasme yra reikšmingas vertinant pareiškėjo atitikimą nepriekaištingos reputacijos reikalavimus. Taigi pareiškėjo teistumas už atitinkamą Baudžiamajame kodekse numatytą veiką, nors jis ir yra išnykęs baudžiamosios justicijos požiūriu, yra asmens biografijos faktas, kuris Įstatymo prasme yra reikšmingas vertinant jo reputaciją, keliamą grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

35. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su jo baudimu antrą kartą už tą pačią veiką, pažymi, kad asmens teisė turėti ginklą nėra absoliuti, nes tai susiję su žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumu, todėl valstybė kontroliuoja ginklų ir šaudmenų apyvartą, nustato griežtus reikalavimus subjektams, norintiems gauti leidimus nustatytų kategorijos ginklams įsigyti, laikyti, nešioti ir naudoti. Neišdavimas pareiškėjui laikyti (nešiotis) ginklą nėra laikytinas jo baudimu, kadangi leidimas laikyti (nešiotis) ginklą yra išduodamas tik tiems subjektams, kuriems netaikomi Įstatymo 7 straipsnyje nustatyti apribojimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-965-502/2018). Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodomas noras bei lūkestis turėti ginklą dėl medžioklės negali būti iškeltas aukščiau visuomenės saugumo tikslo.

36. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bei įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias materialiosios teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė