2025-12-10 Nr. AB-22324-3-65-3-00218-2024-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-613-822/2025

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00218-2024-6

Procesinio sprendimo kategorija 14.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gruodžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Veslavos Ruskan ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo A. U. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. balandžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos prašymą atsakovui A. U. dėl įpareigojimo įvykdyti privalomąjį nurodymą.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos (toliau - ir pareiškėjas, Departamentas) kreipėsi į teismą su prašymu įpareigoti atsakovą A. U. (toliau – ir atsakovas) per teismo nustatytą terminą įvykdyti 2023 m. rugsėjo 14 d. privalomuoju nurodymu Nr. PN-682 (toliau – ir Privalomasis nurodymas) duotus įpareigojimus.

2. Pareiškėjas prašyme nurodė, kad Departamento Apsaugos skyriaus pareigūnai 2023 m. rugpjūčio 2 d. apžiūros metu nustatė, jog A. U. nuosavame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), pastatė du mobilius vagonėlius, mobilų kemperį ir pavėsinę. Į mobilų vagonėlį, prie kurio pritvirtinta pavėsinė, atvestas elektros kabelis. Vagonėlis naudojamas apgyvendinimo ar nakvynės tikslams.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – ir Kontrolės įstatymas) 18 straipsnio 1 dalies 8 punktu, atsakovui 2023 m. rugsėjo 14 d. buvo duotas Privalomasis nurodymas, kuriame, remiantis 2023 m. rugpjūčio 2 d. nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (2023 m. rugsėjo 14 d. Apžiūros aktas Nr. TVR-7361, toliau – ir Apžiūros aktas) atsakovui nurodyta iki 2023 m. spalio 14 d. pašalinti kilnojamuosius objektus: du mobilius vagonėlius, mobilų kemperį ir pavėsinę iš Žemės sklypo, kuriam taikoma specialioji žemės naudojimo sąlyga – paviršinių vandens telkinių apsaugos zona.

4. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo prašymą su juo nesutiko ir nurodė, kad Privalomojo reikalavimo neįvykdė, nes įrenginėja nekilnojamąjį objektą – pirtį, o toks statinys pagal teisės aktus toje vietoje gali stovėti. Todėl kreipėsi į Departamento Panevėžio valdybą, kad būtų įvertinta faktinė situacija vietoje, kadangi pareiškime nurodytoje vietoje, kur stovi vagonėlis ir prie jo pritvirtinta pavėsinė, šiuo metu vykdomi stacionarios pirtelės įrengimo darbai. Teigė, kad negali patraukti vagonėlio ir išardyti prie jo pritvirtintos stacionarios pavėsinės, nes šių statinių pagrindu yra įrenginėjama pirtelė, kurią teisės aktai leidžia statyti prie vandens telkinio.

5. Atsakovas taip pat nurodė, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) Lietuvos statybos priežiūros departamento Antrojo skyriaus vedėjos sprendimą dėl jo 2023 m. lapkričio 20 d. prašymo yra apskundęs Lietuvos administracinių ginčų komisijos Panevėžio skyriui (toliau – ir Komisija).

II. 6. Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2024 m. balandžio 9 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino ir Įpareigojo atsakovą A. U. įvykdyti Departamento Panevėžio valdybos Biržų aplinkos apsaugos inspekcijos apsaugos inspekcijos vyriausiojo specialisto 2023 m. rugsėjo 14 d. privalomajame nurodyme Nr. PN-682 nustatytus reikalavimus ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

7. Teismas nustatė, kad Aplinkos apsaugos inspekcijos pareigūnai 2023 m. rugpjūčio 2 d. atliko neplaninį patikrinimą Žemės sklype ir 2023 m. rugsėjo 14 d. surašė apžiūros aktą Nr. TVR-7361. Apžiūros metu buvo rasti pastatyti du mobilūs vagonėliai, mobilus kemperis ir pavėsinė. Į mobilų vagonėlį, prie kurio pritvirtinta pavėsinė, atvestas elektros kabelis. Jis naudojamas apgyvendinimo ar kitiems tikslams. Kadangi du mobilūs vagonėliai, mobilus kemperis ir pavėsinė yra kilnojamieji objektai, jiems taikomi Lietuvos Respublikos specialieji žemės naudojimo sąlygų įstatymo reikalavimai. Todėl pareiškėjui buvo surašytas Privalomasis nurodymas, kuriuo nurodyta pašalinti kilnojamuosius objektus – du mobilius vagonėlius, mobilų kemperį ir pavėsinę iš Žemės sklypo, kuriam taikoma specialioji žemės naudojimo sąlyga.

8. Iš nekilnojamojo turto registro duomenų bazės sąrašo teismas nustatė, kad pareiškėjui nuo 2008 m. gruodžio 29 d. nuosavybės teise priklauso Žemės sklypas.

9. Teismas nustatė, kad atsakovas 2023 m. spalio 10 d. pateikė prašymą pareiškėjui, prašydamas pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą vienam mėnesiui, t. y. iki 2023 m. lapkričio 14 d. įskaitytinai. Savo prašymą atsakovas pagrindė blogomis oro sąlygomis ir užimtumu darbe. Departamentas pareiškėjo prašymą tenkino ir Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą pratęsė iki 2023 m. lapkričio 14 d.

10. Teismas nurodė, kad atsakovas pateikė duomenis, kad teikė skundą Komisijai dėl Inspekcijos Vidurio Lietuvos Statybos valstybinės priežiūros departamento Antrojo statybos priežiūros skyriaus vedėjos 2023 m. gruodžio 13 d. sprendimo Nr. 2D-21438 panaikinimo ir įpareigojimo specialistus pilnai išnagrinėti atsakovo prašymą dėl faktinės situacijos – pirtelės pastatymo vykdant renovaciją įvertinimo ir pateikti motyvuotą ir logišką atsakymą.

11. Nors atsakovas teigia, kad priimdamas Privalomąjį nurodymą Departamentas neatliko faktinių aplinkybių nustatymo vietoje, jog procesas nėra iš esmės baigtas, tačiau nepateikia duomenų ir įrodymų, kad teisės aktų nustatyta tvarka ginčijo Privalomąjį nurodymą. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis atsakovo skundas dėl Privalomojo nurodymo administraciniame teisme nebuvo ir nėra nagrinėjamas.

12. Teismas nustatė, kad Departamento Panevėžio valdybos Biržų aplinkos apsaugos skyriaus 2023 m. lapkričio 21 d. apžiūros aktu Nr. TVR-9069 buvo užfiksuota, kad atsakovas neįvykdė jam duoto Privalomojo nurodymo. Jis pašalino mobilų kemperį ir mobilų vagonėlį, t. y. perkėlė jį į kitą žemės sklypą, kurį nuomojasi atsakovas, tačiau šiam Žemės sklypui taip pat taikomi specialūs reikalavimai. Mobilus vagonėlis prie kurio pritvirtinta pavėsinė, nepašalinti iš Žemės sklypo, kuriam taikyta Lietuvos Respublikos specialioji žemės naudojimo sąlyga – paviršinių vandens telkinių apsaugos zona, taip pažeidžiant 2019 m. birželio 6 d. Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 99 straipsnio 1 dalies 10 punktą. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes Departamentas 2023 m. lapkričio 22 d. surašė pareiškėjui administracinio nusižengimo protokolą Nr. AM-AAD-ANR_P-4100-2023.

13. Teismas nurodė, jog pagal Kontrolės įstatymo 2 straipsnio 6 dalį, privalomasis nurodymas yra aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančio pareigūno įpareigojimas fiziniam ar juridiniam asmeniui per tam tikrą terminą įgyvendinti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimus arba imtis priemonių, kad aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų arba žalos aplinkai būtų išvengta ar ji sumažinta, arba likviduoti pasekmes, sukeltas aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimu, arba įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones. Kontrolės įstatymo 4 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad aplinkos apsaugos valstybinė kontrolės grindžiama prevencijos principu – užkirsti kelią aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams, siekti išvengti neigiamo poveikio aplinkai. Privalomu nurodymu sukuriamos atitinkamos pareigos. Privalomasis nurodymas gali būti duodamas Kontrolės įstatymo 18 straipsnyje nurodytais atvejais.

14. Teismas sprendė, kad privalomasis nurodymas yra poveikio priemonė asmeniui, nesilaikančiam aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimų, kuria siekiama prevencinių tikslų išvengti teisės aktų pažeidimų arba žalos aplinkai.

15. Teismas nurodė, kad teisinis pagrindas kreiptis į teismą dėl teismo įpareigojimo vykdyti privalomąjį nurodymą numatytas Kontrolės įstatymo 26 straipsnyje. Įvertinęs šio straipsnio nuostatas, teismas sprendė, kad būtina sąlyga įpareigoti asmenį priverstine tvarka įvykdyti privalomąjį nurodymą yra privalomojo nurodymo neįvykdymas suėjus jo įvykdymo terminui. Šios teisinės nuostatos reiškia, kad Inspekcija turi diskrecijos teisę kreiptis į teismą dėl įpareigojimo asmeniui, kuriam duotas privalomasis nurodymas, įvykdyti privalomajame nurodyme nustatytus reikalavimus tais atvejais, kai privalomasis nurodymas nevykdomas. Be to, Kontrolės įstatymo 26 straipsnyje numatyta aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos teisė kreiptis į teismą dėl įpareigojimo įvykdyti privalomąjį nurodymą atsižvelgus į privalomajame nurodyme nurodytų įpareigojimų turinį.

16. Teismas, įvertinęs Privalomąjį nurodymą nustatė, kad jame nurodytas reikalavimas iki 2023 m. spalio 14 d., kuris pratęstas iki 2023 m. lapkričio 14 d., neįvykdytas ir Žemės sklype esantis vagonėlis bei prie jo pritvirtinta pavėsinė nėra pašalinti. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog Privalomasis nurodymas yra galiojantis, atsakovas jo teisės aktų nustatyta tvarka neskundė. Taip pat nėra ginčo ir dėl to, jog Privalomasis nurodymas per nustatytą terminą neįvykdytas.

17. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atsiliepime pateikti argumentai nepaneigia jo pareigos įvykdyti Privalomąjį nurodymą. Nors atsakovas teikė Departamentui prašymą, kuriuo buvo pratęstas Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas, tačiau Departamentui pratęsus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą dar vienam mėnesiui, atsakovas duotų įpareigojimų neįvykdė. Atsakovas neteikė įrodymų, o byloje nėra duomenų, kodėl Privalomasis nurodymas nebuvo įvykdytas. Teismas sprendė, kad atsakovas nepagrindė atsiliepime nurodytos aplinkybės, kad Privalomojo nurodymo neįvykdė dėl priežasčių, kurios nepriklauso nuo jo valios. Privalomasis nurodymas yra galiojantis.

18. Teismas konstatavo, kad atsakovas iki šiol nėra patraukęs minėtų objektų iš savo Žemės sklypo, šios aplinkybės sudaro pagrindą teigti, jog atsakovas Privalomojo nurodymo neįvykdė. Teismas pažymėjo, kad Departamentas, vadovaudamasis Kontrolės įstatymo 26 straipsnio 1 dalimi, privalo kreiptis į teismą dėl įpareigojimo įvykdyti privalomajame nurodyme nustatytus reikalavimus, kadangi negali imtis jokių priverstinių priemonių privalomajam nurodymui įvykdyti, ir tik teismas savo sprendimu turi teisę įpareigoti atsakovą per nustatytą terminą įvykdyti privalomajame nurodyme nustatytus reikalavimus. Nustatęs, kad Privalomasis nurodymas per jame nustatytą terminą neįvykdytas, teismas įpareigojo atsakovą įvykdyti Privalomajame nurodyme nustatytus reikalavimus.

III. 19. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. balandžio 9 d. sprendimą, įpareigojant atsakovą per tris mėnesius nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo paskelbimo dienos įvykdyti Privalomąjį nurodymą.

20. Atsakovas nurodo, jog neginčija, kad iš Žemės sklypo nepatraukė stacionaraus vagonėlio ir neišardė prie jo pritvirtintos stacionarios pavėsinės, kadangi šių statinių pagrindu įrenginėja stacionarią pirtį. Toks statinys Žemės sklype gali būti, dėl to atsakovas kreipėsi į Departamento Panevėžio valdybą, su prašymu įvertinti situaciją vietoje, kadangi buvo pradėti vykdyti pirties įrengimo darbai. Prašymas buvo persiųstas Inspekcijai, kuri 2023 m. gruodžio mėn. faktinių aplinkybių konstatavimą nutraukė nustačiusi, jog darbai nevyksta. Šis atsakymas buvo apskųstas Komisijai, kuri skundo netenkino. Atsakovas Komisijos sprendimo neginčijo.

21. Atsakovas teigia, kad atsiliepime į pareiškėjo prašymą buvo nurodęs, jog jeigu bus konstatuota, kad statiniai Žemės sklype stovėti negali, atsakovas šiuos statinius pašalins pats, tačiau tam turi būti palankios oro sąlygos, nes patekimas prie kilnojamojo vagonėlio ir pavėsinės, esant šlapiai dirvai, yra apsunkintas. Prašė teismo į šią aplinkybę atsižvelgti ir nustatyti ilgesnį Privalomojo nurodymo terminą (bent 2–3 mėnesiams), tačiau teismas į šią aplinkybę neatsižvelgė. Dėl to atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kurį prašo tenkinti.

22. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti.

23. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas aplinkybes, priėmė teisėtą sprendimą, kurį naikinti atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo.

24. Teigia, kad teismas atsižvelgė į atsakovo atsiliepime nurodytus argumentus ir sprendė, jog jie nepaneigia atsakovo pareigos vykdyti galiojantį Privalomąjį nurodymą. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, dėl kokių priežasčių jis negalėjo įvykdyti Privalomąjį nurodymą. Teismas pagrįstai vertino, jog atsakovas nepagrindė, dėl kokių priežasčių neįvykdė Privalomojo nurodymo, taip pat jog negalėjo jo įvykdyti dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių.

25. Pareiškėjas pažymi, kad pagal Kontrolės įstatymo 26 straipsnio 2 dalį, jeigu privalomasis nurodymas neįvykdytas, aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdanti institucija kuo skubiau, bet ne vėliau kaip per tris mėnesius kreipiasi į teismą dėl įpareigojimo asmeniui įvykdyti privalomajame nurodyme nustatytus reikalavimus. Taigi, Kontrolės įstatymas nustato terminą, per kurį privalu kreiptis į teismą dėl įpareigojimo įvykdyti privalomąjį nurodymą. Kadangi atsakovas neketino vykdyti Privalomąjį nurodymą iki bus išnagrinėti jo skundai ir prašymai, Departamentas būtų praleidęs terminą kreiptis į teismą su prašymu įpareigoti atsakovą įvykdyti Privalomąjį nurodymą.

26. Pasisakydamas dėl atsakovo prašymo nustatyti trijų mėnesių terminą Privalomajam nurodymui įvykdyti, pareiškėjas pažymi, kad atsakovas turėjo du mėnesius Privalomajam nurodymui įvykdyti. Akcentuoja, kad atsakovas neprašė pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą ilgesniam laikui, nors įstatymas leidžia jį pratęsti 6 mėnesių laikotarpiui. Taigi, pats atsakovas, įvertinęs darbų apimtį ir galimybes, apsisprendė dėl termino, per kurį įvykdyti Privalomąjį nurodymą, tačiau jo neįvykdė. Atkreipė dėmesį, kad privažiavimas su technika prie vagonėlio su pavėsine yra, per nustatytą terminą oro sąlygos nesutrukdė atsakovui perkelti kitus du objektus. Be to, tęsiantis teismo procesui, atsakovas turėjo galimybę įvykdyti Privalomąjį nurodymą, nuo jo priėmimo praėjo jau pusę metų.

27. Pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovas, pateikdamas apeliacinį skundą, tokiu būdu siekia pratęsti jo įvykdymo laiką. Pareiškėjo nuomone, nėra jokių kliūčių įvykdyti Privalomąjį nurodymą per pirmosios instancijos teismo nustatytą terminą.

28. Pareiškėjo vertinimu, teismas visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjo bylą ir įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai nustatė faktines aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas. Teismo nustatytas terminas įvykdyti Privalomąjį nurodymą yra pakankamas, todėl nėra jokio pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo įpareigojimo įvykdyti Privalomąjį nurodymą.

30. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad atsakovas jam duoto Privalomojo nurodymo per jame nustatytą ir vėliau pratęstą terminą neįvykdė, Privalomojo nurodymo neginčijo, jis yra galiojantis, atsakovas nenurodė jokių aplinkybių, kurios nepriklausė nuo jo valios ir dėl kurių jis negalėjo įvykdyti Privalomojo nurodymo, pareiškėjo prašymą tenkino.

31. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, jog neginčija, kad Privalomojo nurodymo per jame nustatytą ir pratęstą terminą neįvykdė. Tačiau teigia, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į jo atsiliepime nurodytus argumentus, nepagrįstai netenkino jo prašymo pratęsti Privalomąjį nurodymą ilgesniam, bent 2–3 mėnesių, terminui.

32. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

33. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

34. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat primintina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

35. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ nuostatas dėl įrodymų vertinimo ir jų tyrimo, yra nurodęs, kad paprastai vienokios ar kitokios išvados byloje apie nustatomų faktų egzistavimą yra daromos įvertinus duomenų visumą (ABTĮ 56 str.), neteikiant prioriteto jokiam atskiram įrodymui, tačiau atsižvelgiant į kiekvienos šalies pareigą įrodyti jos teiginius patvirtinančias aplinkybes, į byloje pateikiamų duomenų objektyvumą, nuoseklumą, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Vidinis įsitikinimas formuojasi atmetant prieštaringus duomenis, paneigiant argumentus dėl galimo duomenų neobjektyvumo bei ydingo įrodinėjimo pareigos interpretavimo, kai, atsižvelgiant į ginčo teisinių santykių pobūdį, be pakankamo pagrindo kuriai nors šaliai perkeliama neproporcinga įrodinėjimo našta. Įrodymų tyrimo teisme betarpiškumas yra suprantamas kaip šalių ir jų atstovų pateikiamų paaiškinimų, liudytojų parodymų išklausymas teismo posėdyje, rašytinių paaiškinimų, dokumentų, kitų rašytinių įrodymų ištyrimas ir įvertinimas, priimant teismo sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1127-492/2017, 2023 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-533-492/2023)

36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, taip pat atsižvelgdama į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertinusi proceso šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus bei byloje esančius rašytinius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, teisingai taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, sprendime išdėstė argumentus, dėl kurių pareiškėjo prašymą tenkino. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir jų teisiniu įvertinimu. Nagrinėjamu atveju atsakovas apeliaciniame skunde nenurodė jokių aplinkybių ir argumentų, sudarančių pagrindą kitaip vertinti faktines aplinkybes nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas.

37. Nagrinėjamu atveju byloje esantys įrodymai patvirtina, jog nenuginčytas bei galiojantis Privalomasis nurodymas, kuris surašytas atsakovui, per jame nustatytą terminą nebuvo įvykdytas. Atsakovas šią išvadą paneigiančių įrodymų nepateikė nei Departamentui, nei pirmosios instancijos teismui ir Departamento nustatytos faktinės aplinkybės, kad Privalomasis nurodymas neįvykdytas, byloje neginčijo (ABTĮ 52 str. 2 d.). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino pareiškėjo prašymą ir atsakovą įpareigojo per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įvykdyti Privalomąjį nurodymą.

38. Pasisakydama dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų, kad teismas neatsižvelgė į jo atsiliepime pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, nepagrįstai netenkino jo prašymo nustatyti ilgesnį, bent 2–3 mėnesių terminą Privalomajam nurodymui įvykdyti, teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovui buvo duotas Privalomasis nurodymas iki 2023 m. spalio 14 d. iš Žemės sklypo pašalinti kilnojamuosius objektus. Atsakovo prašymu Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas buvo pratęstas iki 2023 m. lapkričio 14 d. Suėjus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, Departamentas atliko patikrinimą ir nustatė, kad Privalomasis nurodymas įvykdytas tik iš dalies, t. y. atsakovas iš Žemės sklypo nepašalino mobilaus vagonėlio ir prie jo pritvirtintos pavėsinės. Atsakovas Privalomojo nurodymo teisės aktų nustatyta tvarka neginčijo, kreipėsi į Departamentą su prašymu pratęsti Privalomojo nurodymo terminą vienam mėnesiui, ir jo prašymas buvo patenkintas, o manydamas, kad per pratęstą terminą (iki 2023 m. lapkričio 14 d.) negalės įvykdyti Privalomąjį nurodymą, nesikreipė nei į Departamentą, nei į teismą su prašymu pratęsti jo įvykdymą ilgesniam laikotarpiui. Taigi, pareiškėjo argumentai, jog terminas įvykdyti Privalomąjį nurodymą turėjo būti nustatytas bent 2–3 mėnesiais ilgesnis, yra nepagrįsti.

39. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, kad atsižvelgiant į atsakovo atsiliepime nurodytus argumentus, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendimas nebūtų apskųstas apeliacine tvarka, jis būtų įsiteisėjęs 2024 m. gegužės 9 d., o tai reiškia, jog nustatytas 1 mėnesio terminas įvykdyti Privalomojo nurodymo reikalavimą būtų pasibaigęs 2024 m. birželio mėnesį. Nagrinėjamu atveju, susiklosčius tokiai situacijai, kai atsakovui apeliacine tvarka apskundus pirmosios instancijos teismo sprendimą, šis neįsiteisėjo ir Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas prasitęsė pakankamai ilgam laikui, nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo nustatytas per trumpas terminas įvykdyti Privalomąjį nurodymą ir reikalinga nustatyti ilgesnį terminą.

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nustatytas Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas buvo pakankamas įvykdyti Privalomojo nurodymo reikalavimą ir pašalinti nustatytą pažeidimą.

41. Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir nekeičia jų teisinio įvertinimo.

42. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo Departamento prašyme nurodytas aplinkybes bei atsižvelgęs į jame suformuluotą reikalavimą ir ginčo teisinių santykių specifiką, tinkamai įvertino pareiškėjo prašymą bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo A. U. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Veslava Ruskan

Skirgailė Žalimienė