2018-10-03 Nr. AB-17183-3-62-3-01158-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2747-575/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01158-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Ž. Š. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 8 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 4).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2016 m. gruodžio 8 d. iki 2017 m. birželio 9 d. buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpose, kur jam teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Gyvenamosios patalpos buvo perpildytos, jose buvo šalta, trūko vėdinimo, apšvietimas per silpnas, tualete nebuvo įrengtas sėdimas klozetas, o tik skylė grindyse, kuri buvo surūdijusi ir nehigieniška. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią nepatogumais, depresija, dvasiniais išgyvenimais, diskomfortu.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, prašė skundą atmesti (b. l. 11–15).

4. Nurodė, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta, jam tekdavo nuo 3,70 kv. m iki 7,13 kv. m ploto. Esant poreikiui, nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai, visos patalpos šildomos centralizuotai. Patalpas tvarkyti privalo patys nuteistieji, tam jiems išduodamos valymo priemonės. Kameros vėdinamos per langus, taip pat įrengta ištraukiamoji ventiliacija. Dėl netinkamo apšvietimo pareiškėjas į pataisos namų administraciją nesikreipė. Kasdien atliekama kamerų techninė apžiūra, pažeidimai nedelsiant šalinami. Atsakovo teigimu, nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų neigiamą poveikį pareiškėjui, taip pat nėra jokių duomenų, kad pataisos namų pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas remiasi abstrakčiais argumentais, nepagrindžia ir neįrodo valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, nenurodo, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimu skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista Ž. Š. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje sąlygas. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 52–56).

6. Teismas nustatė, jog minimalaus ploto norma kamerų tipo patalpose, nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.2. punkte, pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta (jam teko nuo 3,70 kv. m iki 7,13 kv. m ploto). Kadangi atsakovo atstovas nepateikė objektyvių duomenų apie tai, kiek tiksliai asmenų kalėjo minėtoje kameroje, pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas apskaičiuotas bendrą kameros plotą padalijus iš kameroje esančių miegamųjų vietų skaičiaus. Teismas pažymėjo, kad baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertino pareikėjo argumentų dėl baldų užimamo ploto kamerose.

7. Dėl pareiškėjo teiginių, kad patalpose buvo šalta, trūko šviesos ir vėdinimo (oras buvo per sausas), sanitarinio mazgo įrenginiai surūdiję, teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjo pateiktuose Nacionalinio visuomenės sveikatos centro raštuose bei atsakovo atstovo pateiktuose patikrinimo aktuose užfiksuota, jog kamerose Nr. 5, Nr. 8, Nr. 18 dirbtinis apšvietimas neatitiko higienos normos reikalavimų, kad kamerose Nr. 5, Nr. 3, Nr. 8 langai yra techniškai netvarkingi (išdaužyti stiklai), dėl to nebuvo galima įvertinti kamerų mikroklimato atitikties teisės aktų reikalavimams. Teismas konstatavo, jog tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui kalint Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpose nebuvo užtikrintas tinkamas dirbtinis apšvietimas bei mikroklimatinės sąlygos. Vis dėlto minėtuose aktuose taip pat nustatyta, kad tikrintose kamerose esantys sanitariniai mazgai yra veikiantys ir tinkamai užtikrina asmens higienos ir fiziologinių poreikių patenkinimą, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų atmesti kaip nepagrįsti.

8. Teismas pažymėjo, kad nežiūrint to, jog tam tikrais laikotarpiais kai kuriose kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas (kameros Nr. 5, Nr. 8, Nr. 18, Nr. 3), nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas bei mikroklimatas, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikė pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas atliko bausmę grubiai Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas pažeidžiančiomis sąlygomis. Byloje nebuvo duomenų, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Byloje nebuvo objektyvių duomenų, jog pareiškėjas būtų skundęsis pataisos namų administracijai dėl minėtų kalinimo sąlygų. Atsakovo atstovas taip pat nurodė, kad santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui palaikyti bei patalpoms pasišildyti nuteistieji aprūpinami oro šildytuvais ir ventiliatoriais, tačiau byloje nebuvo duomenų ir pareiškėjas nenurodė, kad buvo pateikęs prašymą pataisos namų administracijai ar pareigūnams dėl papildomo šildytuvo ar ventiliatoriaus išdavimo, o pataisos namai būtų atsisakę tokį prašymą tenkinti. Atsižvelgta ir į tai, kad byloje kiti pareiškėjo nurodyti pažeidimai nenustatyti.

9. Vertindamas pareiškėjo teiginį, jog prastas apšvietimas pakenkė jo regėjimui, teismas atsižvelgė į tai, kad byloje esančiame Medicininiame pažymėjime nurodyta, jog pareiškėjas vieną kartą yra kreipęsis į gydytoją dėl akių perštėjimo, tačiau nebuvo galima daryti vienareikšmės išvados, jog toks sveikatos sutrikimas atsirado būtent dėl kalinimo sąlygų (per silpno apšvietimo). Juolab kad minėtame pažymėjime buvo nurodyta, jog pareiškėjo sveikatos istorijoje nėra duomenų apie pareiškėjo nusiskundimus dėl kalinimo sąlygų sukeltų sveikatos sutrikimų. Teismas pažymėjo, jog minėtas kalinimo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams buvo užfiksuotas tik kai kuriose kamerose, kuriose pareiškėjas kalėjo pertraukiamais laikotarpiais, be to, skunde teigiama, jog pareiškėjas nuolat jautė akių skausmus, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, į gydytoją kreipėsi tik kartą. Vis dėlto, teismui nekilo abejonių, kad dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, sprendė, kad šioje byloje buvo pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Teismo sprendimu buvo pripažįstama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas įkalinimo Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestas kaip nepagrįstas.

III. 10. Pareiškėjas Ž. Š. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimą, priimti naują sprendimą, priteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 62).

11. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas ploto pažeidimą, neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir iš bendro kameros ploto neatėmė kameroje esančio sanitarinio mazgo ploto. Todėl, pareiškėjo teigimu, pažeidimas buvo, jis buvo ne trumpalaikis ir sukėlė jam neigiamas pasekmes.

12. Pareiškėjas nurodo, kad teismas, vertindamas higienos pažeidimus, taip pat tinkamai neįvertino visų aplinkybių, pavyzdžiui, dėl grubių apšvietimo normų neatitikimo pažeidimas tęsėsi ilgą laiką, tai ne tik sukėlė neigiamą poveikį akims, bet ir apribojo galimybes skaityti, sukėlė slogią, nuobodžią emocinę būseną. Pareiškėjas mano, kad pažeidimai, jog kamerose buvo šalta, drėgna, akivaizdūs. Pareiškėjo teigimu, langų stiklai išdaužyti.

13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti (b. l. 65–67).

14. Atsakovo manymu, apeliacinis skundas yra visiškai nemotyvuotas, abstraktus, nepagrįstas jokiais argumentais.

15. Atsakovas pažymi, kad nei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą kameros plotą skaičiuojant minimalų plotą.

16. Atsakovas teigia, kad pareiškėjo argumentas dėl slogios nuotaikos, nuobodulio, blogų išgyvenimų, yra deklaratyvaus pobūdžio ir neatitinkantis realybės, kadangi pareiškėjas, atlikdamas bausmę, į psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl emocinės būsenos pablogėjimo, kurį galėjo sukelti neigiamos gyvenimo sąlygos pataisos namuose, nesikreipė.

17. Atsakovas teigia, kad gyvenamosiose patalpose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis normas. Su skundais dėl silpno apšvietimo pareiškėjas į Ūkio ir komunalinių paslaugų skyrių nesikreipė.

18. Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertino teisinį reglamentavimą ir priėmė tinkamą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį pareiškėjui Ž. Š., padarytos dėl netinkamų laikymo Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpose sąlygų.

20. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad kai kuriose kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas bei mikroklimatas, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių PN-AK sąlygas.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu laisvo gyvenamojo ploto kameroje apskaičiavimu bei teigia, kad buvo netinkamai įvertintos aplinkybės dėl apšvietimo normų neatitikimo, kitų higienos normų pažeidimo (šalta, drėgna).

22. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpose buvo laikomas nuo 2016 m. gruodžio 9 d. iki 2017 m. gegužės 9 d. ir nuo 2017 m. gegužės 12 d. iki 2017 m. birželio 9 d. (skundo padavimo dienos), t. y. iš viso 181 parą.

24. Kiek tai susiję su pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusio gyvenamojo ploto atitikimu teisės aktų reikalavimams, teisėjų kolegija pabrėžia, jog, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju taikytinas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punktas, kuriame įtvirtinta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

25. Akcentuotina, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą, iš jo eliminuoti baldais užstatytą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Kita vertus, ši aplinkybė savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros baldų ir įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016 ir kt.). Taigi baldų užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

26. Atsižvelgdama į bylos duomenis ir nurodytą teismų praktiką, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrinta jo teisė į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą: visą ginčo laikotarpį, kai pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpose, vienam asmeniui kameroje teko 3,7–7,13 kv. m ploto, t. y. viršijo nustatytą minimalią normą.

27. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas nustatė pažeidimus dėl netinkamo apšvietimo bei šalčio (mikroklimato), todėl pakartotinai vertinti šiuos pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojamus pažeidimus nėra pagrindo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo tik bendro pobūdžio teiginius dėl jam kilusių neigiamų pasekmių dėl netinkamo apšvietimo. Be to, iš į bylą pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos patikrinimo aktų matyti, kad apšvietos pažeidimai nustatyti tik dalyje kamerų (Nr. 5, Nr. 8, Nr. 18), kuriose buvo pareiškėjas, o net ir nustačius pažeidimą, dažnai jis buvo nežymus.

28. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad kamerose buvo drėgna, pažymėtina, kad skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas teigė priešingai – skundėsi dėl per sauso oro. Todėl šis pareiškėjo teiginys laikytinas nepagrįstu.

29. Dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo pažymėtina, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

30. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėją laikant Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpose kai kuriose kamerose nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas bei mikroklimatas. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad nustatyti pažeidimai buvo tik kai kuriose kamerose, atskirais laikotarpiais su pertraukomis, likusiu laikotarpiu pareiškėjo laikymo Pravieniškių PN-AK kamerose sąlygos buvo tinkamos. Be to, iš byloje esančių duomenų nematyti, kad dėl nustatytų apšvietos bei mikroklimato pažeidimų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Taip pat nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų kalinamųjų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

31. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 8 500 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas pareiškėjui nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija laikytinas adekvačiu atsakovo padarytam teisės pažeidimui.

32. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Ž. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius