2026-02-25 Nr. AB-4099-3-63-3-01894-2025-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-248-624/2026

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01894-2025-6

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2026 m. vasario 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. G. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. lapkričio 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. G. skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. G. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) Klaipėdos valdybos 2025 m. spalio 21 d. sprendimą (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2025 m. spalio 16 d. prašymą.

II. Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2025 m. lapkričio 10 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Teismas nustatė, kad Departamento Klaipėdos valdybos Gargždų aplinkos apsaugos skyriaus (toliau – ir Skyrius) vyr. specialistė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 18 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 2025 m. balandžio 15 d. privalomuoju nurodymu Nr. PN-284 (toliau – ir Privalomasis nurodymas) M. G. nurodė: pašalinti įrengtą tvorą adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), arba ją pertvarkyti, kad atitiktų Pajūrio regioninio parko nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490 „Dėl regioninių parkų nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nuostatai) 17.1. punkto, kuriame nurodyta, jog sodyba aptveriama ne aukštesnėmis kaip 1,5 m perregimomis ažūrinėmis (kiaurymių plotas – iki 45 proc.) tvoromis (virbų, medinių virbų, karčių žabų, lentų (vertikaliai kalamų) be cokolių – tik išorinėmis sklypo ribomis (neleidžiama tverti vidinių tvorų). Privalomojo nurodymo reikalavimus M. G. turėjo įvykdyti iki 2025 m. liepos 16 d.

Pareiškėjas 2025 m. spalio 16 d. pateikė prašymą atnaujinti arba pratęsti terminą Privalomajam nurodymui vykdyti, tačiau ginčijamu Sprendimu Departamento Klaipėdos valdyba pareiškėjo prašymo netenkino.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdį apsprendžia Privalomasis nurodymas, nes pareiškėjo 2025 m. spalio 16 d. prašymas ir ginčijamas Sprendimas yra išvestiniai iš Privalomojo nurodymo, t. y. kilę iš to paties teisinio santykio. Privalomojo nurodymo turinys patvirtina, kad juo yra sprendžiami pareiškėjui priklausančių statinių (tvoros) pašalinimo arba pertvarkymo klausimai, kurie yra susiję su statinio savininko nuosavybės teisių ribojimu, t. y. su civiliniais teisiniais santykiais.

Įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos vadovo ar jo įgalioto asmens sprendimas dėl privalomojo nurodymo įvykdymo terminų nepratęsimo gali būti skundžiamas teismui įstatymų nustatyta tvarka. Šia teisės norma nėra nustatytas išimtinis teismingumas, sprendžiant ginčus dėl privalomojo nurodymo įvykdymo terminų pratęsimo / nepratęsimo.

Teismas pažymėjo, kad Specialioji teisėjų kolegija 2024 m. gruodžio 10 d. nutartyje, priimtoje teismingumo byloje Nr. T-60/2024, išaiškino, kad privalomajame nurodyme nurodytų statinių pašalinimas yra susijęs su statinio savininko nuosavybės teisių ribojimu, t. y. su civiliniais teisiniais santykiais. Šiuo atveju pagal analogiją taikytinas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 1 punktas, tais atvejais, kai į teismą kreipiamasi dėl statybą leidžiančio dokumento galiojimo panaikinimo ir statybos padarinių šalinimo, kai statyba yra pradėta, ginčas yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui. Toks aiškinimas pateikiamas ir kitose Specialiosios teisėjų kolegijos priimtose nutartyse (žr., pvz., 2024 m. lapkričio 7 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-56/2024, 2019 m. spalio 29 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-75/2019 ir šiose nutartyse nurodytą praktiką).

Įvertinęs Privalomojo nurodymo turinį, Specialiosios teisėjų kolegijos nutartyse pateiktus išaiškinimus panašaus pobūdžio bylose, teismas sprendė, kad pareiškėjo keliamas ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme. Teismas atkreipė dėmesį, kad ginčijamame Sprendime neteisingai nurodyta jo apskundimo tvarka nekeičia aptarto teisinio santykio pobūdžio bei bylos teismingumo.

Teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.). Išaiškino pareiškėjui, kad jis turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.

III. Pareiškėjas M. G. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. lapkričio 10 d. nutartį ir skundo priėmimo klausimą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su teismo argumentais, jog jo skundas nenagrinėtinas ABTĮ nustatyta tvarka. Teismas nepagrįstai rėmėsi Specialiosios teisėjų kolegijos nutartimis, nes jose nurodoma, kad ginčas yra kilęs dėl privalomojo nurodymo, kuriuo numatyti įpareigojimai pašalinti statinius. Tačiau šiuo atveju ginčas yra kilęs dėl Departamento Sprendimo, kuriuo atsisakyta pratęsti terminą Privalomajam nurodymui vykdyti. Pareiškėjas teigia, kad skundą pateikė dėl Departamento vykdomų administracinių funkcijų, t. y. dėl atsisakymo pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą bei Departamentas nepasisakė ir neišsprendė kito pareiškėjo prašymo – išduoti naują privalomąjį nurodymą, kuriame būtų nustatytas protingas terminas pažeidimui pašalinti. Taigi ginčas kyla išskirtinai dėl Privalomojo nurodymo termino pratęsimo / nepartęsimo, o ne dėl įpareigojimo pašalinti statinį.

Pareiškėjas akcentuoja, kad termino pratęsimo / nepratęsimo klausimas sprendžiamas pagal Įstatymo nuostatas, kuriomis šis klausimas pavedamas būtent Departamentui. Tai tik patvirtina, kad šis klausimas yra viena iš departamento vykdomų administracinių funkcijų, o dėl šios funkcijos vykdymo kylantys ginčai nagrinėtini būtent ABTĮ nustatyta tvarka.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes ir teismų praktikoje suformuotas precedentų taikymo taisykles, pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas priimtoje skundžiamoje nutartyje nepagrįstai rėmėsi Specialiosios teisėjų kolegijos priimtomis nutartimis teismingumo klausimais, nes šios bylos faktinės aplinkybės ir pareiškėjo skundo dalykas yra kitokie nei buvo Specialiosios teisėjų kolegijos nagrinėtose bylose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjimo dalykas – Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. lapkričio 10 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu (nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka), pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą konstatavęs, kad pareiškėjo keliamas ginčas dėl Departamento Sprendimo, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, nagrinėtinas bendrosios kompetencijos, o ne administraciniame teisme.

Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad teismas visiškai nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip nenagrinėtiną administraciniame teisme, kadangi tokio pobūdžio skundai, kuriais atsisakyta pratęsti Privalomojo nurodymo vykdymo terminą, nagrinėtini administraciniame teisme. Taip pat teismas nepagrįstai vadovavosi Specialiosios teisėjų kolegijos nutartimis, kadangi jose buvo nagrinėjami klausimai dėl privalomųjų nurodymų, kuriais numatyti įpareigojimai pašalinti statinius, o šiuo atveju ginčas kilęs dėl Privalomojo nurodymo termino pratęsimo / nepratęsimo.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirąjį skundą ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Tačiau teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jei teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą) nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienas iš tokių atvejų – jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Pagal ABTĮ 2 straipsnio 1 dalį, administracinis ginčas – asmens ir viešojo administravimo subjekto konfliktas arba vienas kitam nepavaldžių viešojo administravimo subjektų konfliktas. <...>. ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Bylų, kurios priskirtos administracinių teismų kompetencijai, sąrašas įtvirtintas ABTĮ 17 straipsnio 1 dalyje. Administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams (ABTĮ 18 str. 1 d.).

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog Departamento Skyrius pareiškėjui surašė Privalomąjį nurodymą, kuriuo įpareigojo pašalinti įrengtą tvorą, esančią adresu: (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), arba ją pertvarkyti, kad atitiktų Pajūrio regioninio parkų nuostatų 17.1 punktą. Privalomojo reikalavimo įvykdymo terminas nustatytas per 3 mėnesius nuo Privalomojo nurodymo įteikimo dienos.

Įstatymo 22 straipsnio, reglamentuojančio privalomojo nurodymo įvykdymo terminų pratęsimą, 1 dalyje nustatyta, kad asmens, kuriam duotas privalomasis nurodymas, rašytiniu prašymu, jeigu jis dėl objektyvių priežasčių negali laiku įvykdyti privalomojo nurodymo, privalomojo nurodymo įvykdymo terminas gali būti pratęstas vieną kartą ne ilgesniam kaip 6 mėnesių terminui. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos vadovo ar jo įgalioto asmens sprendimas dėl privalomojo nurodymo įvykdymo terminų nepratęsimo gali būti skundžiamas teismui įstatymų nustatyta tvarka.

Pareiškėjas su prašymu kreipėsi į Departamentą, prašydamas atnaujinti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą arba jį pratęsti, arba išduoti naują privalomąjį nurodymą, tačiau Departamentas ginčijamu Sprendimu prašymo netenkino. Nesutikdamas su Departamento Sprendimu, pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo ginčijamo Departamento Sprendimo turinį, nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartyje išdėstyta pozicija, kad pareiškėjo keliamas ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas kelia ginčą dėl Departamento, kuris pagal Įstatymą yra įgaliotas priimti sprendimus dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo, Sprendimo, kuriuo atsisakyta pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Pareiškėjas šioje byloje neginčija Privalomojo nurodymo, nekelia klausimų dėl jo (ne)vykdymo, o ginčija Sprendimą, kuriuo Departamentas atsisakė pratęsti terminą įvykdyti Privalomąjį nurodymą, todėl, kaip pagrįstai ginčijamame Sprendime ir nurodė Departamentas, šis Sprendimas gali būti skundžiamas Regionų administraciniam teismui.

Pažymėtina, kad tokio pobūdžio bylos nagrinėtinos administraciniuose, o ne bendrosios kompetencijos teismuose, todėl konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti priimti pareiškėjo skundą, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė proceso teisės normas ir skundžiama nutartimi nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama, pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas ir skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. G. atskirąjį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. lapkričio 10 d. nutartį panaikinti ir skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan