2K-367/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-367/2012

Teisminio proceso Nr. 1-66-1-01003-2010-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.26.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Gintaro Godos,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. R. kasacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 20 d. nuosprendžio, kuriuo ji nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnio 1 dalį 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda.

Skundžiama ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, kuria nuteistosios apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo G. Godos pranešimą ir susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga,

n u s t a t ė :

J. R. nuteista už tai, kad 2010 m. spalio 19 d., apie 14.30 val., viešoje vietoje ant bendro naudojimo kelio valstybinės žemės plote Kėdainių rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, konflikto dėl pravažiavimo šiuo keliu metu, siekdama sukliudyti ketinusiam pašalinti metalinį užtvarą ir taip keliu bandžiusiam pravažiuoti D. G., išplūdo jį necenzūriniai žodžiais, po to į konflikto vietą atsinešė dyzelino, juo apipylė D. G. ir, laikydama rankoje degtukus, pagrasino jį sudeginti, taip trikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Kasaciniu skundu nuteistoji J. R. prašo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 20 d. nuosprendį bei Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį ir ją išteisinti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

Kasaciniame skunde nuteistoji nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, netinkamai kvalifikavo nusikalstamą veiką, o apeliacinės instancijos teismas šių trūkumų neištaisė, taip padarė esminius BPK 1, 7 straipsnių, 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 324, 332 straipsnių reikalavimų pažeidimus, kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį bei nutartį.

Teismai buvo šališki ir rėmėsi tik nukentėjusiojo D. G., V. Č., R. L., V. N., Z. L., K. G. parodymais ir nevertino kasatorės, jos vyro R. R. parodymų. Kasatorė nurodė, kad, būdama namuose kartu su vyru R. R., per langą pamatė kaip iki jos sodybos, tiksliau iki užtvaro, atvažiavo raudonos spalvos automobilis „Ford Tranzit“. Ji išėjo į kiemą, o vyras liko namuose. Eidama užtvaro link matė, kaip iš automobilio išlipo išgėrę ir agresyviai nusiteikę V. Č. ir jo atsivežti du nepažįstami vyrai (D. G. ir R. L. ), kurie nešėsi kūjį ir kastuvą.

Priėjusi prie užtvaro vyrų paklausė, ką jie ketina daryti, o šie atsakė, kad V. Č. liepimu ketina griauti užtvarą. Šis metalinis užtvaras buvo pastatytas prieš dvylika metų, šiuo metu vyksta bylinėjimasis su V. Č. dėl kelio, kurio nėra, šios aplinkybės neginčijamai patvirtintos teisme. Teismas nelaikė svarbiu faktu, jog šie asmenys, atvykę į jos sodybą, be jokio teisinio pagrindo (įsiteisėjusio teismo sprendimo) ėmėsi įgyvendinti savo tariamą, bet J. R. ginčijamą teisę, kastuvais bandydami iškasti bei kūju daužydami jai priklausantį kelio užtvarą, taip vykdė savavaldžiavimą.

Be to, jie vadino kasatorę įvairiais necenzūriniais žodžiais, prieš veidą mojavo kūju, kastuvais, grasino išprievartauti, apvogti namus ir pan. Tokiais veiksmais jie sukėlė pagrįstas kasatorės baimes, jog gali nukentėti jos turtas ir bus įgyvendintos įstatymu bei teismo sprendimu nepagrįstos kitų asmenų turtinės pretenzijos, jai buvo padaryta didelė moralinė žala. Tačiau kasatorei išsikvietus policijos pagalbą ir pateikus pareiškimą, ikiteisminis tyrimas pradėtas ir įtarimas pareikštas jai. Teismas nelaikė svarbiomis aplinkybėmis ir nevertino to, kad policijos pareigūnai V.

N., Ž. L. ir K. G. nematė incidento su D. G., kurį jie rado apipiltą degiu skysčiu, bet netyrė versijos, kad jis galėjo būti apipiltas ne incidento vietoje ir pats išprovokavo konfliktą; kad ekspertizės metu nebuvo galima ištirti rasto ant nukentėjusiojo drabužių ir per kratą jos sodyboje paimto dyzelino atitikimo; kad specialisto išvadoje nepasisakyta, kam priklausė įvykio vietoje rasti degtukai, ar ant jų yra pirštų antspaudų; kad skiriasi liudytojų parodymai apie kasatorės veiksmus prie užtvaro ir nukentėjusiojo bei liudytojo R.

L. parodymai, kuri nukentėjusiojo kūno dalis buvo apipilta. Taip pat teismas neatsižvelgė į tai, kad šio konflikto iniciatorius V. Č. Kėdainių rajono apylinkės teisme civilinėje byloje atsiėmė ieškinį prieš kasatorę dėl minėto kelio valdymo, tuo pats pripažindamas teisėtą jos nuosavybę, kurią kasatorė gynė; nepriėmė pateiktų duomenų dėl J. R. nuosavybės teisių į žemės sklypą. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje neteisingai nurodė, kad incidentas įvyko dalyvaujant kasatorės sutuoktiniui.

Nusikalstama veika, numatyta BK 284 straipsnio 1 dalyje, padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas turi suvokti savo veiksmus, kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą. Kasatorė nuosavoje valdoje liepdama atvykusiems vyrams sustoti, neardyti užtvaros, nes ginčas dar neišspręstas teisme, neturėjo tiesioginės tyčios sutrikdyti visuomenės rimties ir tvarkos ar sužaloti nukentėjusiojo, bet taip elgdamasi siekė konflikto išvengti. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti keli viešosios tvarkos pažeidimo būdai (įžūlūs veiksmai, grasinimai, patyčios ar vandališki veiksmai), kurie teismo nuosprendyje turi būti sukonkretinti. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad minėtais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Kasatorės nuosavybė yra kaime, todėl neaiškus teismo motyvas, kaip savo nuosavoje valdoje ji galėjo sutrikdyti visuomenės tvarką, nutraukti žmonių poilsį ar darbą, padaryti žymią materialinę žalą, sutrikdyti normalią įstaigų ar įmonių veiklą. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus (kasacinė nutartis Nr. 2K-796/2007). Asmuo negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, nenustačius nusikaltimo sudėties požymių visumos, bet teismas apkaltinamajame nuosprendyje nepateikė išsamių ir pagrįstų motyvų, kodėl kasatorės veiksmus kvalifikavo kaip nusikalstamą veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Atsiliepime į nuteistosios J. R. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Rima Kriščiūnaitė prašo kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė nurodo, kad teismai, vadovaudamiesi BPK 20 straipsnio nuostatomis, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus ir nuteisė J. R. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Nuteistajai J. R. nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, jog iki nusikaltimo nuteistoji ir nukentėjusysis D. G. vienas kito nepažinojo ir jokių tarpusavio santykių tarp jų nebuvo.

Iš nuteistosios J. R., nukentėjusiojo D. G., liudytojų V. Č. ir R. L. parodymų matyti, kad konfliktas kilo ant bendro naudojimo kelio, šalia nuteistosios sodybos, kai nukentėjusysis ir liudytojai ketino pašalinti nuo kelio metalinį užtvarą, trukdžiusį jiems pravažiuoti į V. Č. sodybą. Kasatorė siekė jiems sukliudyti necenzūriniais žodžiais kitų asmenų akivaizdoje išplūsdama nukentėjusįjį D. G., ant jo šaukdama ir grasindama, o po to jį apipildama degiu skysčiu ir mėtydama į jį degančius degtukus. Nuteistoji J.

R. šią situaciją panaudojo savo ir V. Č. konfliktui spręsti dėl bendro naudojimo kelio, pasirinkdama tam viešą vietą ir būdą, kuriuo sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Tokie kasatorės veiksmai prieštarauja visuotinai priimtinoms elgesio normoms, jie akivaizdžiai pažemino nukentėjusįjį ir parodė nepagarbą kitiems konfliktą mačiusiems asmenims. Teismai kasatorės veiksmus pripažino įžūliu elgesiu ir grasinimais, kuriais ji demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenes rimtį ir tvarką, nurodė, kokius konkrečius veiksmus atliko J.

R. , taip pat nurodė padarinius - kad buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, nes raminti konflikto buvo iškviesti policijos pareigūnai. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nebuvo akcentuota, kad J. R. veiksmai – įžūlus elgesys, tai nelaikytina esminiu BPK pažeidimu, nes šį trūkumą ištaisė apeliacinės instancijos teismas. Byloje nenustatyta BPK 58 straipsnyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių bylą išnagrinėjęs teismas pripažįstamas šališku. Taip pat nėra duomenų, kad nagrinėjant bylą būtų pažeistas BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas.

Iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo posėdžių protokolų matyti, kad J. R. ir jos gynėja aktyviai dalyvavo įrodymų tyrimo procese, ginčijo kaltinimo argumentus, teikė prašymus, jų prašymus teismai svarstė, dalį jų tenkino, dalį motyvuotai atmetė, jų nuomonės teismo procese neignoravo ir nepalankumo kasatorei nerodė. Nuteistosios J. R. apeliacinis skundas išnagrinėtas itin išsamiai. Apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas, nutartyje motyvuotai pasisakyta dėl visų esminių jos apeliacinio skundo argumentų, taip pat ir dėl pačios nuteistosios bei liudytojo R.

R. parodymų vertinimo, todėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies reikalavimai nepažeisti.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo

Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalyje, 369 straipsnio 1 dalyje nustatytą kompetenciją, kasacinės instancijos teismas tikrina, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, bet byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Ikiteisminio tyrimo medžiagą ir teismui pateiktus duomenis vertina bei juos pripažįsta įrodymais pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, kurių baigiamuosiuose aktuose turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Kasaciniame skunde išreikštas proceso dalyvių nesutikimas su pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas kasacine tvarka keisti teismų sprendimus.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sutiko su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Pirmosios instancijos teismas pagal BPK numatytas taisykles išsamiai ištyrė ir įvertino byloje surinktų įrodymų visetą (nukentėjusiojo D. G., liudytojų R. L., V. N., Ž. L., K. G., A. N. parodymus, kitą medžiagą). Nustatytos faktinės bylos aplinkybės teismams leido konstatuoti, kad nuteistoji J. R. tyčia viešoje vietoje, įžūliu elgesiu demonstruodama nepagarbą ne tik nukentėjusiajam, bet ir aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Byloje nustatyta, kad tarp nuteistosios ir nukentėjusiojo nebuvo jokių asmeninių ryšių, o konfliktas kilo tada, kai nukentėjusysis su V. Č. ir R. L., norėdami privažiuoti prie V. Č. sodybos, ketino pašalinti jiems tai padaryti trukdžiusią ant kelio, vedančio prie V. Č. sodybos, buvusią kliūtį – metalinį spyna užrakintą užtvarą. Prie jų atbėgusi nuteistoji jiems siekė sukliudyti tai padaryti iš pradžių necenzūriniais žodžiais išplūsdama atvažiavusius tris vyrus, šaukdama ant jų bei jiems grasindama, o po to savo grasinimus realizavo atsineštu degiu skysčiu apipildama nukentėjusįjį D. G. bei mėtydama į jį degančius degtukus. Tokius kasatorės veiksmus teismai teisingai vertino kaip akivaizdžiai neadekvačius situacijai, priešiškus visuomenės rimčiai ir tvarkai, prieštaraujančius priimtoms visuomenės moralės normoms, demonstruojančius visuotiniai priimtinų elgesio normų ignoravimą, neigiamą požiūrį į galimybę taikiai spręsti ginčą, demonstratyviai pažeminusius ne tik nukentėjusįjį, bet ir parodžiusius nepagarbą kitiems tiesiogiai konfliktą mačiusiems asmenims. Byloje padaryta teisinga išvada, kad ant bendro naudojimo kelio pradėto konflikto pobūdis ir eiga patvirtina, jog nuteistoji aiškiai suvokė pažeidžianti viešąją tvarką ir taip elgtis norėjo, todėl veikė tiesiogine tyčia. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką, nurodė, kad veika laikoma padaryta viešoje vietoje, kai ji padaryta tokioje vietoje, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne, svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl nusikalstamų veiksmų patirs nepatogumų. Teismas konstatavo, kad tarp kasatorės ir V. Č. vyksta nuolatiniai konfliktai dėl pravažiavimo keliu, einančiu per jos namų valdą, vieninteliu vedančiu prie toliau esančio miško ir V. Č. sodybos, nors kelias yra valstybinės žemės plote, bendro naudojimo, taigi nuteistoji veiksmus atliko viešoje vietoje. Kasaciniame skunde nėra jokių teisinių argumentų, kuriais remiantis galėtų būti konstatuota, kad tokias išvadas teismai padarė netinkamai taikydami BK ar BPK nuostatas.

Apeliacinės instancijos teismas nuteistosios nurodytas aplinkybes, teiginius ir iškeltas versijas, vėl nurodomas ir kasaciniame skunde, dėl jos nuosavybės teisių, dėl neaiškumų, už kokius konkrečius nusikalstamus veiksmus ir jų padarinius ji nuteista, dėl nukentėjusiojo išankstinio tikslo išprovokuoti konfliktą ir neteisėtų veiksmų, dėl to, kad D. G. pats apsipylė drabužius degiu skysčiu bei primėtė degtukų, dėl specialisto negalėjimo nustatyti ant tyrimui pateiktų daiktų rasto dyzelino bendros kilmės šaltinio, dėl sutuoktinio R. R. dalyvavimo konflikte, įvertino ir motyvuotai atmetė kaip paneigtus byloje ištirtų įrodymų visetu bei nepaneigiančius nuteistosios veiksmų neteisėtumo.

Konstatavus, kad baudžiamasis įstatymas nagrinėjamoje byloje pritaikytas tinkamai, ir nenustačius jokių esminių BPK pažeidimų, darytina išvada, jog nėra pagrindų naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistosios J. R. kasacinį skundą.

Teisėjai Aldona Rakauskienė

Antanas Klimavičius

Gintaras Goda