2020-09-02 Nr. AB-15871-3-62-3-00591-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2589-624/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00591-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Z. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas), 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Kauno TI) buvo laikomas nuo 2018 m. gegužės 4 d. iki 2018 m. gegužės 8 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas nurodė, jog jis yra neįgalus, jam nustatytas 75 procentų netektas darbingumas, todėl gali judėti tik neįgaliojo vežimėlyje, nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros poreikis. Kauno TI nėra pritaikytas neįgaliesiems, todėl jis turėdamas judėjimo negalią, Kauno TI turėdavo judėti be neįgaliojo vežimėlio, nes jis iš jo buvo atimtas. Pareiškėjas nurodė, jog judėti turėdavo savarankiškai, niekas jam nesuteikdavo pagalbos nueinant į pasivaikščiojimo kiemelį, persinešant daiktus. Pareiškėjas teigė, jog buvo paskirtas į kamerą Nr. 204, kuri yra antrame aukšte, nors Kauno TI žinojo apie jo negalią ir galėjo apgyvendinti pirmajame aukšte. Kauno TI maistas buvo tiekiamas į kameras, todėl reikėdavo pačiam nueiti iki durų pasiimti, tai padaryti buvo sunku, negalėdavo išsiplauti indų ir tekdavo valgyti sekantį kartą iš neplautų indų. Kauno TI pareiškėjas turėjo sveikatos problemų, tačiau pas gydytojus negalėjo užsiregistruoti, nes jie buvo kitame aukšte. Dėl judėjimo negalios ir nesuteiktos pagalbos, atimto neįgaliojo vežimėlio negalėjo nusiprausti duše, pasivaikščioti gryname ore, nes Kauno TI pasivaikščiojimo kiemeliai yra įrengti ant 3 aukšto stogo, taip pat paskambinti artimiesiems, nes taksofonas buvo įrengtas toli nuo jo kameros, prie jo reikėdavo stovėti. Pareiškėjas teigė, kad Kauno TI yra įrengtos specialios kameros neįgaliesiems, tačiau jam nebuvo leista ten gyventi. Pareiškėjas skundo reikalavimą grindė tuo, jog dėl šių pažeidimų patyrė dvasinius išgyvenimus, stresą ir kitus nepatogumus.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, jog pareiškėjas į Kauno TI atvyko su neįgaliojo vežimėliu, kuris buvo paimtas, tačiau ramentai jam palikti. Ne tik Kauno TI, tačiau ir Šiaulių tardymo izoliatorius iš pareiškėjo paėmė neįgaliojo vežimėlį jam atvykus į įstaigą. Pareiškėjas gali judėti be neįgaliojo vežimėlio, nes kitu atveju neįgaliojo vežimėlis nebūtų paimtas, kratos protokolo dalyje pareiškėjas dėl paimto vežimėlio pretenzijų nereiškė. Atsakovo atstovas teigė, jog pareiškėjas nusiskundimų dėl sveikatos būklės Kauno TI neturėjo ir tai patvirtino parašu. Pareiškėjo sveikatos istorijoje yra 2018 m. gegužės 15 d. gydytojo įrašas, kad jis vaikšto ramentų pagalba, nusiskundimų neturi, pagalbos nereikia, medikamentinio gydymo taip pat. 2018 m. gegužės 8 d. pažymoje yra pareiškėjo nuotrauka iš kurios matosi, kad jis stovi. Atsakovo atstovas nurodė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas pats atsisakė pasivaikščiojimų, o teisės aktuose nėra numatytas liftų įrengimas patenkant į pasivaikščiojimų kiemelius. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog lipo laiptais iš laikinojo sulaikymo patalpų, esančių cokoliniame pastato aukšte į antrą aukštą, todėl jis gali judėti be invalido vežimėlio. Atsakovo atstovas nesutiko su skundo teiginiu, kad pareiškėjas negalėjo pasinaudoti telefonu. Prie telefonų yra kėdės, kurias suimtieji ir nuteistieji gali naudoti, o šalia internetinės telefonijos taip pat įrengta pakyla. Pareiškėjas galėdamas judėti be neįgaliojo vežimėlio, galėjo savarankiškai pasinaudoti sanitariniu mazgu. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas nesiskundė dėl Kauno TI nesuteiktos pagalbos.

II. 5. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu pareiškėjo A. Z. skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas aptarė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 4 dalį, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalį ir nurodė, kad teisiniu reglamentavimu yra nustatyta atsakovo pareiga neįgaliam asmeniui sudaryti tokias buities sąlygas, kurios leistų užtikrinti tokias jo laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas, jog dėl savo neįgalumo jis nepatirtų papildomų sunkumų. Teismas vertino byloje esančius duomenis, susijusius su pareiškėjo netektu darbingumu, judėjimo galimybėmis ir nustatė, jog pareiškėjas ramentų pagalba gali nueiti tik nedidelius atstumus. Iš Kauno TI 2018 m. gegužės 4 d. protokolo teismas nustatė, jog iš pareiškėjo buvo paimtas neįgaliojo vežimėlis. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių neįgaliojo vežimėlio paėmimo priežastį. Teismas nusprendė, jog Kauno TI, iš pareiškėjo paimdamas neįgaliojo vežimėlį, jį apgyvendindamas antrajame aukšte (ginčo dėl to nėra) ir nepritaikytose neįgaliesiems kamerose, nesiėmė visų reikalingų priemonių, užtikrinančių pareiškėjo kaip neįgalaus asmens laikymą tardymo izoliatoriuje, tuo pačiu sukeldamas jam papildomus nepatogumus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo neįgalumo požymiai akivaizdūs, todėl Kauno TI turėjo pareigą imtis priemonių įsitikinti, ar jo veiksmai, apgyvendinant pareiškėją kamerose, kurios nėra pritaikytos neįgaliesiems, nepažeis nurodytų teisės normų, o ne laukti, kol jis teiks skundus ar prašymus.

7. Teismas iš Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į pasivaikščiojimus gryname ore apskaitos žurnalo nustatė, jog kameroje Nr. 204, kurioje buvo laikomas ir pareiškėjas, nuteistieji 2018 m. gegužės 5 d.–2018 m. gegužės 8 d. atsisakė pasivaikščioti gryname ore. Nors atsakovo atstovas teigė, kad pareiškėjas nenorėjo pasivaikščioti, tačiau teismas įvertino aplinkybes, kad Kauno TI pasivaikščiojimo kiemelis įrengtas ant stogo, iki jo reikėjo nueiti laiptais (tai nurodo ir atsakovo atstovas), iš pareiškėjo buvo paimtas neįgaliojo vežimėlis, ir nusprendė, jog pareiškėjui ne tik buvo sudėtinga nueiti iki pasivaikščiojimo kiemelio, tačiau ir jame išbūti vieną valandą be neįgaliojo vežimėlio.

8. Dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų (Kauno TI maistas buvo tiekiamas į kameras, todėl reikėdavo pačiam nueiti iki durų pasiimti, maistą pačiam pasiimti būdavo sunku, negalėdavo išsiplauti indų ir tekdavo valgyti iš neplautų indų, taip pat turėjo sveikatos problemų, tačiau pas gydytojus negalėjo užsiregistruoti, nes jie buvo kitame aukšte, be neįgaliojo vežimėlio negalėjo nusiprausti duše, o atvykus į Kauno TI ir išvykstant iš jo, daiktus turėjo pats persinešti), teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje konstatuota, jog įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi ir įvertinęs tai, kad iš pareiškėjo Kauno TI dėl neaiškios priežasties paėmė neįgaliojo vežimėlį, tuo suvaržydamas judėjimo galimybę, neapgyvendino neįgaliems asmenims skirtose patalpose (priežasties nenurodė), byloje nėra duomenų, ar pareiškėjui buvo suteikiama kokia nors pagalba nusiprausiant (pateikta sanitarinio mazgo nuotrauka, o dušo nuotrauka nepateikta), persinešant daiktus, nueinant iki pasivaikščiojimo kiemelio, išduodant maistą, darė išvadą, jog pareiškėjui, kaip neįgaliajam asmeniu, nebuvo sudarytos tinkamos kalinimo sąlygos.

9. Teismas pareiškėjo argumentą, kad jis negalėjo paskambinti taksofonu, nes jis buvo toli ir prie jo reikėjo stovėti, vertino kritiškai, nes iš byloje esančių nuotraukų nustatė, jog prie taksofono yra padėta kėdė, todėl prie jo nereikėjo stovėti.

10. Teismas, įvertinęs pareiškėjo galimai patirtus nepatogus, nusprendė, kad teisingas ir proporcingas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydis yra 200 Eur.

III. 11. Pareiškėjas A. Z. apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą pakeisti ir pareiškėjo skundą tenkinti, priteisiant jam 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

12. Pareiškėjas nesutinka su bylos faktinių aplinkybių vertinimu ir teigia, jog teismo sprendimas turi būti pakeistas, nes teismas pripažinęs Kauno TI padarytus jo teisių pažeidimus, neįvertino aplinkybės, jog pareiškėjui nebuvo suteikta priežiūra ir slauga, todėl pareiškėjas negalėdavo atsinešti maisto, bandant tai padaryti naudojantis ramentais, lėkštės dažniausiai iškrisdavo iš rankų, pareiškėjas likdavo nevalgęs. Pareiškėjas taip pat nurodo valgydavęs iš nešvarių indų, negalėjęs išsivirti arbatos, pasikloti lovos, susitvarkyti kameros ar atverti lango. Pareiškėjas teigia, jog nes ir esant pažymai, kad jam reikalinga priežiūra ir slauga, jis pagalbos nesulaukdavo, nors atsakovo atstovas apie šią aplinkybę žinojo. Pareiškėjo vertinimu tokie atsakovo atstovo veiksmai laikytini sąmoningai daromais.

13. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada dėl galimybės skambinti telefonu ir teigia, kad kėdę atsakovo atstovas galėjo sąmoningai padėti darant fotonuotrauką. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nevertino aplinkybės, kad nuo pareiškėjo kameros iki taksofono yra apie 100 metrų, todėl akivaizdu, kad pareiškėjas negalėjo iki jo nueiti.

14. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas nepagrįstai sumažino jam priteistiną neturtinės žalos atlyginimo sumą, tokiu būdu neatsižvelgdamas į jo, kaip neįgaliojo, statusą.

15. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo A. Z. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

16. Atsakovo atstovas nurodo, kad teismas visiškai nevertino paties pareiškėjo veiksmų bei jo skunde nurodytų aplinkybių, kurių neatitikimas įrodytas byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Pareiškėjas nurodė, kad negali vaikščioti, buvo priverstas šliaužioti, tačiau jo sveikatos istorijoje yra 2018 m. gegužės 15 d. gydytojo įrašas, kuriame nurodyta, jog pareiškėjas vaikšto ramentų pagalba, nusiskundimu neturi, pagalbos nereikia, medikamentinio gydymo taip pat, tačiau teismui ši aplinkybė pasirodė visiškai nereikšminga. Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį, jog neįgaliojo vežimėlį iš pareiškėjo paėmė ne tik Kauno TI, bet ir Šiaulių tardymo izoliatorius (2018 m. gegužės 8 d. kratos protokolas). Neįgaliojo vežimėlis iš pareiškėjo paimtas dėl to, jog jo sveikata jam leido judėti ramentų pagalba, o dėl izoliatoriuose veikiančios kamerinės sistemos (suimtieji ir nuteistieji laikomi uždaryti kamerose) judėti neįgaliojo vežimėliu pačiam pareiškėjui būtų nepatogu bei iš esmės nereikalinga. Minėtas aplinkybes identiškai įvertino tiek Kauno TI, tiek Šiaulių tardymo izoliatoriaus specialistai, todėl akivaizdu, kad dviejų skirtingų įkalinimo įstaigų vienodi sprendimai patvirtina, kad buvo įvertintos objektyvios aplinkybės dėl pareiškėjo galėjimo judėti. Atsakovo atstovas pabrėžia, kad Kauno TI kratos protokolo dalyje dėl pareikštų pretenzijų nurodyta, jog pretenzijų nebuvo, pareiškėjas tai patvirtino parašu.

17. Atsakovo atstovas akcentuoja, kad pareiškėjas privalėjo laikytis Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 12 straipsnyje įtvirtintų pareigų, o taip pat žodžiu ar raštu informuoti (buvimo Kauno TI metu) apie nepatogumus dėl jo sveikatos būklės, pablogėjusią sveikatą, atsiradusią būtinybę papildomai priežiūrai ir pan. Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjas vaikščiojo ramentų pagalba, nebuvo indikacijų apie būtiną papildomą pagalbą. Taigi, Kauno TI nuomone, teismas neatsižvelgė į tai, jog visų pirma pareiškėjas pats turėjo pareigą rūpintis savo sveikata, informuoti Kauno TI apie jam iškilusius nepatogumus, o tik tuomet Kauno TI galėjo atsirasti pareiga ir atsakomybė rūpintis, kad minėtos aplinkybės būtų pašalintos.

18. Atsakovo atstovas nurodo, kad teismas nenurodė kokius teisės aktus pažeidė Kauno TI, nenustatė kokią žalą pareiškėjas patyrė. Kauno TI veikė taip, kaip numato teisės aktai, nežemino ir nesiekė žeminti pareiškėjo ar jam sukelti fizinių ir moralinių kančių. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjui buvimo Kauno TI metu buvo padaryta žala sveikatai. Į bylą pateikta pareiškėjo asmens bylos pažyma, užpildyta 2018 m. gegužės 8 d. taip pat patvirtina, jog pareiškėjas nusiskundimų dėl sveikatos būklės Kauno TI neturi, tai pareiškėjas patvirtino parašu, vadinasi pareiškėjo būklė Kauno TI nepablogėjo, jis jautėsi gerai. Atsakovo atstovas akcentuoja, kad pareiškėjas Kauno TI buvo ypač trumpą laikotarpį (3 paras), o teisė nusiprausti suimtiesiems (nuteistiesiems) turi būti užtikrinta bent kartą per savaitę, tačiau pareiškėjas tiek laiko Kauno TI net neišbuvo, todėl ir šie teismo teiginiai apie nepateiktas dušo patalpų nuotraukas – nereikšmingi. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas buvo paskirtas į kamerą antrame aukšte dėl įkalinimo įstaigos kamerų užimtumo.

19. Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus ilgam laiko tarpui, todėl Kauno TI vertinimu, pareiškėjas dvasinių ir fizinių kančių realiai nepatyrė, nes bet koks neigiamas poveikis pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai turėjo būti labiausiai juntamas laiku, kai asmenį veikė kančias sukeliantys veiksniai – nagrinėjamu atveju – neišvedimas į lauką, negalėjimas pasinaudoti tualetu ir t. t.

20. Atsakovo atstovas nurodo, kad administraciniai teismai yra ne kartą konstatavę, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, o neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu ar keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Net ir nustačius, kad pareiškėjas patyrė kažkokius nepatogumus, tai jie truko itin trumpą laiko tarpą, nebuvo tęstiniai ir nežymūs, todėl manytina, kad tinkamas neturtinės žalos atlyginimo būdas turėtu būti teismo sprendimu pripažįstamas asmens teisių pažeidimo faktas.

21. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI atsiliepime į pareiškėjo A. Z. apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

22. Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį į pareiškėjo pozicijos nenuoseklumą procesiniuose dokumentuose. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad maisto atsinešti negalėjo, o bandant nešti beveik visada lėkštės iškrisdavo iš rankų ant grindų, tad likdavo nevalgęs ir kęsdavo alkį. Skunde teismui pareiškėjas nurodė, kad maisto paimti savarankiškai būdavo neįmanoma, o jei kartais maistą paimdavo kameroje esantis asmuo, tai negalėdavo plauti indų. Akivaizdu, kad pareiškėjas painiojasi ir yra nenuoseklus. Įvertinus tai, kad pareiškėjas Kauno TI buvo tik 3 paras ir tai, kad sprendžiant iš pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių, maistą kartais pavykdavo atsinešti pačiam, o kartais jį atnešdavo kartu kameroje buvęs asmuo, pareiškėjas neturėjo badauti. Atsakovo atstovas pabrėžia, kad pareiškėjas nenurodo, kad kada nors nenusinešė lėkščių įdėti maistui, t. y. maisto neatsisakė, su lėkštėmis judėti galėjo, tačiau maistą dalinančio asmens neprašė atnešti maistą, nenurodė, jog pačiam jį pasiimti sunku ir pan. Pareiškėjas nenurodė, kad prašė pagalbos ir, kad jam buvo atsisakyta ją suteikti.

23. Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto aplinkybes apie maistą, kuris buvo išverstas ant grindų, negalėjimą susitvarkyti kameros, negalėjimą atsidaryti lango ir pan., nors šių aplinkybių skunde teismui nenurodė. Atsakovo atstovas teigia, kad pagal teisės aktų nuostatas gyvenamąsias patalpas valo patys jose laikomi nuteistieji. Kadangi pareiškėjas skunde teismui nenurodė aplinkybių apie netvarką kameroje, Kauno TI neteikė Suimtųjų ir nuteistųjų kamerų tvarkymo, kuriose patys gyvena, tvarkos aprašo, patvirtinto Kauno TI direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-88, tačiau atsiradus būtinybei, teikia jį su šiuo atsiliepimu ir prašo prijungti jį prie bylos. Atsakovo atstovas pažymi, kad rytinio patikrinimo metu Kauno TI pareigūnai tikrina kameras, jų būklę, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie netvarką kameroje, ant grindų išmestą ir pūvantį maistą yra nepagrįstos ir akivaizdžiai neatitinkančios tikrovės. Pareiškėjas teismui nurodė, kad kameroje buvo laikomas su kitu asmeniu, todėl jo nurodytos aplinkybės atrodo neįtikinamai.

24. Atsakovo atstovas nurodo, kad pagal Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno II teritorinio skyriaus Specialiųjų poreikių nustatymo pažymą pareiškėjui nuo 2017 m. spalio 30 d. iki 2019 m. spalio 29 d. nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. 2017 m. lapkričio 6 d. medicininiame pažymėjime nurodyta, kad pareiškėjas su ramentų pagalba gali vaikščioti trumpus atstumus. 2018 m. gegužės 15 d. gydytojo įrašas patvirtina, kad pareiškėjas vaikšto ramentų pagalba, apsitarnauja pats, pagalbos nereikia. Pareiškėjo būklė nuo 2017 m. spalio 30 d. galėjo keistis (gerėti) ir tai įvertinę medikai leido pareiškėją tiek konvojuoti į teismus, tiek neskirti nuolatinės priežiūros, kadangi pareiškėjas apsitarnauti pats gali.

25. Atsakovo atstovas nurodo, kad Kauno TI nėra nuolatinės slaugos skyriaus, pareiškėjas nebuvo paskirtas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, todėl gydytojai jo būklę įvertino kaip pakankamai gerą, nereikalaujančią pastovios priežiūros. Atsakovo atstovas taip pat atkreipia dėmesį į pareiškėjo delsimą pateikti teismui skundą dėl jo laikymo Kauno TI sąlygų.

26. Pareiškėjas A. Z. atsiliepime į atsakovo atstovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pareiškėjo skundą tenkinti.

27. Pareiškėjas teigia, jog ginčas šioje byloje kilęs tarp pareiškėjo ir Kauno TI, todėl atsakovo atstovas savo veiksmų neturėtų teisinti aplinkybėmis, susijusiomis su Šiaulių tardymo izoliatoriumi. Pareiškėjas teigia, jog atsakovo atstovo teiginys, jog jo galimybes judėti įvertino specialistai yra neaiškus, nes nenurodyti kokie tai buvo specialistai. Pareiškėjas teigia, kad Kauno TI turėjo susipažinti su pareiškėjo asmens byla, atkreipti dėmesį į neįgaliojo vežimėlį. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo atstovas stebėjo jį vaikščiojant ramentų pagalba, taigi akivaizdžiai matė pareiškėjo neįgalumą, nors apeliaciniame skunde teigia, kad pareiškėjo patiriamų nepatogumų nesimatė. Pareiškėjas pabrėžia, kad Kauno TI turi pareigą užtikrinti, kad neįgaliesiems būtų sudaromos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, tačiau atsakovo atstovas atėmė neįgaliojo vežimėlį ir pareiškėją apgyvendino antrajame aukšte. Pareiškėjas teigia, kad neįgaliųjų teises gina Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija, Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. birželio 14 d. įsakymas Nr. 317 „Dėl STR 2.03.01:2001. Statiniai ir teritorijos. Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms patvirtinimo“, dėl jų buvo pasisakyta Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2014 m. vasario 6 d. sprendime byloje Semikhvostov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 2689/12), administracinių teismų sprendimuose bei Seimo kontrolieriaus pažymoje. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo atstovas, nurodydamas, kad tinkamas neturtinės žalos atlyginimo būdas turėtų būti teismo sprendimu pripažįstamas asmens teisių pažeidimo faktas, pats pripažįsta pažeidęs pareiškėjo, kaip neįgaliojo, teises.

28. Pareiškėjas papildomai pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose akcentuoja, kad atsakovo atstovas jo atžvilgiu netinkamai elgėsi ne 3, o 4 paras ir visu šiuo laikotarpiu nesuteikė jam priežiūros ir slaugos, t. y. jokios pagalbos byloje esanti specialiųjų poreikių nustatymo pažyma įpareigoja atsakovo atstovą atsižvelgti į pareiškėjo neįgalumą, o aplinkybė, kad Kauno TI nėra nuolatinės slaugos skyriaus, nepateisina atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas teigia, jog jis ramentų pagalba vaikšto trumpus atstumus, taigi to pakanka aplinkybei, jog jis ne visada nusinešdavo indus ir buvo būtina pagalba, pagrįsti. Pareiškėjas teigia, kad atsakovo atstovo pareiga yra atnešti jam maisto be papildomų prašymų. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį į atsakovo atstovo argumentą dėl 2018 m. gegužės 15 d. pažymos ir teigia, jog ginčo laikotarpis yra 2018 m. gegužės 4 d.–2018 m. gegužės 8 d.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Byloje nagrinėjamas byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas A. Z. sieja su neteisėta Kauno TI veika laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 4 d. iki 2018 m. gegužės 8 d., kada jam nebuvo užtikrintos teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygos, atlyginimo.

30. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, atsakovo atstovo atsiliepimą bei pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad Kauno TI neužtikrino pareiškėjui, kaip neįgaliam asmeniui, tinkamų kalinimo sąlygų, todėl pareiškėjui jo patirtai neturtinei žalai atlyginti priteisė iš atsakovo 200 Eur. Teismas kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

31. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinius skundus padavė pareiškėjas ir atsakovo atstovas. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu faktiniu aplinkybių, susijusių su galimybe skambinti telefonu, vertinimu bei jam priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, nepakankamai įvertinus jo, kaip neįgaliojo, statusą ir Kauno TI pareiškėjui nesuteiktą slaugą ir priežiūrą. Atsakovo atstovas savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia netinkamu faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo judėjimo galimybėmis (gali judėti ramentų pagalba), jo pareiga informuoti atsakovo atstovą apie savo sveikatos būklę, vertinimu, o taip pat tuo, jog pareiškėjui nepagrįstai priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, teismui nenustačius, kokius teisės aktus atsakovo atstovas pažeidė.

32. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinių skundų ribų.

33. Viešosios civilinės atsakomybės specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė arba savivaldybė, o pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Būtent įvardinto atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas lemia griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas), 2) asmens patirtos žalos ir 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

34. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Kauno TI sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, susijusių su neįgaliojo vežimėlio paėmimu, jo apgyvendinimu antrajame aukšte ir nepritaikytose neįgaliesiems kamerose, galimybės pasivaikščioti gryname ore nesuteikimo, maisto tiekimo į kameras ir kt., teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų motyvais, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo užtikrintos tinkamos bausmės atlikimo sąlygos, todėl pareiškėjui turėjo būti priteistas tinkamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta bei į tai, jog tiek pareiškėjas, tiek atsakovo atstovas mano, kad teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į esminius apeliacinių skundų argumentus.

36. Vertindama atsakovo atstovo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokie teisės aktai buvo pažeisti pareiškėjo atžvilgiu, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad neįgaliųjų teisė į aplinkos prieinamumą yra įtvirtinta Bausmių vykdymo kodekse, Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme, Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijoje ir jos fakultatyviame protokole (toliau – ir Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija), kuri Lietuvoje buvo ratifikuota 2010 m. gegužės 27 d., ir kurios tikslas – skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui.

37. Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 5 dalyje (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1818 redakcija), be kita ko įtvirtinta, kad nėščioms moterims, krūtimi maitinančioms motinoms, nepilnamečiams, neįgaliesiems, taip pat laisvės atėmimo vietų ligoninėse gydomiems nuteistiesiems sudaromos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos.

38. Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos 15 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas ar su niekuo negali būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminančiai elgiamasi ar taip baudžiama. Valstybės, šios konvencijos šalys, imasi visų veiksmingų įstatymų leidybos, administracinių, teisminių ar kitų priemonių, kad lygiai su kitais asmenimis užkirstų kelią neįgaliųjų kankinimams ar žiauriam, nežmoniškam ar žeminančiam elgesiui su jais ar jų tokiam baudimui. Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme, kuriame neįgalusis asmuo yra apibrėžiamas kaip asmuo, kuriam šio įstatymo nustatyta tvarka nustatytas neįgalumo lygis arba 55 procentų ir mažesnis darbingumo lygis, arba specialiųjų poreikių lygis, taip pat yra nustatyta, kad neįgaliųjų socialinė integracija organizuojama vadovaujantis ir prieinamumo principu, suprantamu kaip neįgaliesiems sudaromos sąlygos veiklai visose gyvenimo srityse ir galimybė naudotis ištekliais, savarankiškumo ir pasirinkimo laisvės užtikrinimo principu, kuris yra suprantamas pasireiškiantis tuo, kad neįgalieji turi būti nuolat skatinami būti savarankiški (Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 3 str. 5, 6 p.) (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2428-520/2017; 2019 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3193-442/2019).

39. Šiuo aspektu EŽTT taip pat akcentavo, kad valstybės pareiga užtikrinti tinkamas įkalinimo sąlygas apima ir tinkamų sąlygų kaliniams su specialiaisiais poreikiais suteikimą, ir valstybė negali atleisti savęs nuo tokios pareigos perkeldama tą atsakomybę kitiems kaliniams. Įvardintoje situacijoje nurodydama kitiems kaliniams rūpintis pareiškėju valstybė nesiėmė būtinų žingsnių, kad panaikintų aplinkos ir požiūrio barjerus, kurie rimtai trukdė pareiškėjui dalyvauti kasdienėje veikloje kartu su kitais įkalintaisiais, kas kliudė jo integracijai ir dar labiau jį stigmatizavo. EŽTT akcentuoja, jog panašiais atvejais valstybės institucijos turi elgtis tinkamai ir saugiai, atsižvelgdamos į asmens neįgalumą, turi būti sudaromos galimybės jiems savarankiškai patekti į įstaigos dalis, įskaitant valgyklą ir dušus, tualetą, bei organizuotos pagalbos dėl jo judėjimo suteikimas (žr., pvz., EŽTT 2014 m. vasario 6 d. sprendimą byloje Semikhvostov prieš Rusiją, (pareiškimo Nr. 2689/12). Tokių kalinimo sąlygų neužtikrinimas konkrečiu atveju gali lemti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

40. Byloje pagrįstai nustatyta, kad Kauno TI neteisėti veiksmai (neveikimas) pasireiškė tuo, jog Kauno TI, turėdamas realią informaciją apie pareiškėjo sveikatos būklę, atsižvelgdami į jo neįgalumą, privalėjo sudaryti jo sveikatos būklę atitinkančias gyvenamąsias sąlygas, tačiau to nepadarė. Atsakovo atstovas neginčija aplinkybių, kad apgyvendino pareiškėją antrajame aukšte, o atsakovo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad neįgaliojo vežimėlį iš pareiškėjo paėmė ir Šiaulių tardymo izoliatorius, byloje yra 2015 m. gegužės 15 d. gydytojo pažyma, atsižvelgiant į ginčo laikotarpį (2018 m. gegužės 4–8 d.) bei argumentai, susiję su paties pareiškėjo pareiga informuoti Kauno TI apie jam iškilusius nepatogumus, nagrinėjamu atveju nepateisina atsakovo atstovo veiksmų ir atmestini kaip nepagrįsti.

41. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs byloje esančią medžiagą, atmetė pareiškėjo teiginį dėl nesuteiktos galimybės skambinti telefonu. Pareiškėjas apeliaciniame skunde abstrakčiai teigia, jog atsakovo atstovas galėjo pateikti tikrovės neatitinkančią informaciją, tačiau šių teiginių nedetalizuoja, konkrečių objektyvių įrodymų, suteikiančių pagrindą kitaip vertinti bylos aplinkybes, nepateikė, todėl šie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

42. Teisėjų kolegija šiame kontekste atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra suformuluota taisyklė, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008; A502-734/2009; Nr. A756-122/2010; Nr. A502-913/2011; Nr. A502-1235/2012; Nr. A143-2844/2012; Nr. A444-343/2013 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.

43. Teisėjų kolegija, įvertinusi šios nutarties 36–38 nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų nuostatas, EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atsižvelgusi į trumpą pažeidimo laikotarpį, į tai, su kokiomis kliūtimis pareiškėjas susidūrė įkalinimo įstaigoje dėl jo apsunkinto judėjimo, ir į pareiškėjo skunde nurodytus patirtus neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo vertinimo, jog pareiškėjo patirta neturtinė žala turi būti atlyginta pinigais, nepaneigia atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodomos teismų praktikoje dėl žalos atlyginimo suformuotos taisyklės dėl mažareikšmio pažeidimo poveikio pareiškėjui, nes atsakovo atstovo nurodoma teismų praktika nepaneigia fakto, jog pareiškėjas (neįgalus asmuo), kalėdamas neįgaliesiems nepritaikytose Kauno TI patalpose, antrajame aukšte, negalėdamas tinkamai judėti ir pan., patyrė nepatogumus, išgyvenimus, diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas sąlygomis, pritaikytomis pagal jo sveikatos būklę. Visa tai lėmė būtent neteisėti atsakovo atstovo veiksmai (neveikimas).

44. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pareiškėjui sukeltų nepatogumų pobūdį bei dėl to patirtus jo išgyvenimus, į ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad atsakovo atstovas ir pareiškėjas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 200 Eur suma nelaikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

45. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliaciniai skundai atmetami kaip nepagrįsti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Stasys Gagys

Milda Vainienė