2025-03-13 Nr. CB-1602-2-68-3-09722-2024-7 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Nr. DOK-905

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-09722-2024-7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. kovo 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Irmanto Šulco,

susipažinusi su 2025 m. kovo 6 d. paduotu skolininko G. A. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 23 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Skolininkas G. A. padavė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 23 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos antstolės Astos Stanišauskaitės pareiškimą dėl baudos skyrimo skolininkui G. A., išieškotoja Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, suinteresuotas asmuo Vilniaus rajono savivaldybės administracija.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. spalio 16 d. nutartimi iš dalies tenkino pareiškėjos antstolės Astos Stanišauskaitės pareiškimą ir nutarties rezoliucinę dalį išdėstė taip:

„1) Konstatuoti, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2018 m. balandžio 24 d. privalomasis nurodymas Nr. PNSSP-100-180424-00058: pašalinti savavališkos statybos padarinius: „nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę. Nugriauti savavališkai statomą gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), sutvarkyti statybvietę ir aplinką.“, nėra įvykdytas nuo 2018 m. spalio 24 d. dėl skolininko G. A. kaltės.

2) Skirti skolininkui G. A. baudą valstybės naudai, kuri turi būti sumokama į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą:

1) nuo 2023 m. rugsėjo 16 d. (įskaitytinai) iki šios teismo nutarties įsiteisėjimo dienos, ne ilgiau nei bus konstatuota, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2018 m. balandžio 24 d. privalomasis nurodymas Nr. PNSSP-100-180424-00058 yra įvykdytas, po 2 (du) Eur už kiekvieną Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2018 m. balandžio 24 d. privalomojo nurodymo Nr. PNSSP-100-180424-00058 nevykdymo kalendorinę dieną;

2) nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos, tačiau ne ilgiau nei iki 2025 m. balandžio 30 d. (įskaitytinai), ir ne ilgiau nei bus konstatuota, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2018 m. balandžio 24 d. privalomasis nurodymas Nr. PNSSP-100-180424-00058 yra įvykdytas, skirti skolininkui po 5 (penkių) Eur baudą už kiekvieną nurodymo nevykdymo kalendorinę dieną;

3) nuo 2025 m. kovo 1 d. (įskaitytinai) iki 2025 m. spalio 16 d. (įskaitytinai), ir ne ilgiau nei bus konstatuota, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2018 m. balandžio 24 d. privalomasis nurodymas Nr. PNSSP-100-180424-00058 yra įvykdytas, skirti skolininkui po 10 (dešimt) Eur baudą už kiekvieną nurodymo nevykdymo kalendorinę dieną.“

Vilniaus apygardos teismas 2025 m. sausio 23 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 16 d. nutartį.

Kasaciniu skundu skolininkas G. A. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 23 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 16 d. nutartį, ir priimti naują sprendimą – antstolės Astos Stanišauskaitės pareiškimą dėl baudos skyrimo atmesti.

Skolininko G. A. kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, ir argumentuotai pagrįsti, kad šis teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasacinį skundą paduodant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, faktines aplinkybes, ir argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Kasaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai:

1. Kasaciniame skunde keliamas klausimas, ar teismai, laikantis kasacinio teismo nurodytos baudos skyrimo kaltės pagrindu praktikos, pagrįstai skolininkui skyrė baudą, kai privalomajame nurodyme nurodytas kaip negalimas žemės sklypo paskirtyje gyvenamasis namas tapo pastatytu pertvarkytame žemės sklype, kurio paskirtis tokią statybą iš esmės leidžia kaip galimą, o dėl nuo skolininko nepriklausančių priežasčių (nesibaigusių teisminių ginčų administracinėje teisenoje) jis negali gauti atnaujinto privalomojo nurodymo, pagal kurį galėtų gauti statybą leidžiantį dokumentą statybos įteisinimui. Po privalomojo nurodymo priėmimo pasikeitė teisinė situacija ir privalomojo nurodymo priėmimo metu iš esmės negalima statyba tapo galima įteisinti pagal Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – TPSVPĮ) 14 straipsnio 5 dalį. Konkrečiai, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorius 2021 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. KADI-2654 „Dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto tvirtinimo“ patvirtino 0,9668 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projektą, pakeičiant vieno iš dviejų naujai suformuotų sklypų žemės naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos (suteiktas ir naujo žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)). Tokiu būdu šiame naujame žemės sklype neteisėtai pastatytas gyvenamasis pastatas tapo iš esmės galima statyba ir gali būti įteisintas pagal TPSVPĮ 14 straipsnio 5 dalį.

2. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl baudos skyrimo kaltės pagrindu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-168-695/2021, kurioje kasacinis teismas ratio decidendi panašioje situacijoje vertino, jog skolininkas nėra kaltas dėl privalomojo nurodymo neįvykdymo, kai jis vietoj kreipimosi dėl statybą leidžiančio dokumento gavimo, kreipėsi į teismą dėl žemės sklypo ribų nustatymo. Nagrinėjamoje byloje labai panašiai skolininkas vietoj statybą leidžiančio dokumento gavimo procedūros pirmiausia kreipėsi į teismus dėl privalomojo nurodymo panaikinimo (pakeitimo). Tarp šių situacijų esantis skirtumas, kad minėtoje kasacinio teismo byloje ieškinys dėl žemės sklypo ribų nustatymo buvo tenkintas iš dalies, o nagrinėjamu atveju skolininko skundai administraciniuose teismuose dar neišnagrinėti, nėra esminis, svarbu paties skolininko siekiai, o ne pats jų rezultatas.

3. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai CPK 771 straipsnio 6 dalį turėjo aiškinti ir taikyti taip, kad skolininkas negali būti laikomas kaltas už privalomojo nurodymo neįvykdymą, kaip tai jau buvo konstatuota įsiteisėjusia prejudicinę galią turinčia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2VP-7488-1171/2023, kurioje nurodyta būtent: „skolininkas, kurio atžvilgiu vykdytinas privalomasis nurodymas, ėmėsi veiksmų siekiant įteisinti ginčo pastatą. Teismas pažymi, kad šių veiksmų tinkamas įgyvendinimas siejamas su daugiaetapiu procesu, kuriame pagal kompetenciją dalyvauja išieškotoja kaip institucija, tačiau dėl inspekcijos neveikimo (naujų aplinkybių neįvertinimo, skolininko prašymų neišnagrinėjimo), savavališkos statybos statinio įteisinimo klausimas nėra išspręstas, todėl veiksmų galutiniam suderinimui yra reikalingas laikas.“. Tuo tarpu teismai pažeidė sprendimo (nutarties) prejudicinę galią (CPK 279 straipsnio 4 dalis) bei teisinio tikrumo principą, nes nesivadovavo prejudicinę reikšmę turinčia 2023 m. rugsėjo 15 d. nutartimi ir dėl to priėmė jai prieštaraujančias ginčijamas nutartis. Teismai negalėjo nukrypti nuo teisinio tikrumo principo, nes nebuvo tam sąlygų pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus (nebuvo siekio ištaisyti „esminį trūkumą“ arba „teismo klaidą“, kaip būtinų sąlygų nukrypti nuo teisinio tikrumo principo) (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas Varnienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 42916/04, 39 punktas; 2021 m. gruodžio 14 d. sprendimas Gražulevičiūtė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 53176/17, 68 punktas; Ryabykh prieš Rusiją, peticijos Nr. 52854/99, 52 punktas, ECHR 2003,‑IX; 2020 m. sausio 21 d. sprendimas Şamat prieš Turkiją, peticijos Nr. 29115/07, 62 punktas). Be to, 2023 m. rugsėjo 15 d. nutartyje nurodyti kaip kaltę šalinantys veiksniai (skolininko veiksmai siekiant sklypo pertvarkymo, inspekcijos neveikimas) nebuvo išnykę ir tebėra aktualūs ir vertinant naują privalomojo nurodymo neįvykdymo laikotarpį.

4. Po 2023 m. rugsėjo 15 d. nutarties priėmimo skolininkas tęsė veiksmus, kuriuos teismas jau įvertino kaip šalinančius jo kaltę, t. y. toliau tęsia teisminius ginčus su inspekcija, teisminiu keliu siekdamas privalomojo nurodymo panaikinimo ir pakeitimo nauju privalomuoju nurodymu. Tačiau to pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neįvertino. Be to, teismai nepagrįstai savo išvadas grindė neįsiteisėjusiu Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimu (teisminio proceso Nr. 3-61-3-08442-2023-8), kuriuo administracinis teismas, be kita ko, atmetė skolininko argumentus, jog inspekcijai atsisakius surašyti naują privalomąjį nurodymą pagal aktualias faktines aplinkybes, jis negali tinkamai įvykdyti privalomojo nurodymo. Akivaizdu, kad teismai neturėjo pagrindo savo poziciją grįsti neįsiteisėjusiu Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimu, nes teisine prasme jis nėra galiojantis.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, apeliacinės instancijos ir pirmosios instancijos teismų nutarčių motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, nusprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą priimti atsisakytina.

Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžintinas už jį sumokėtas žyminis mokestis. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo nutartimi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 346 straipsniu, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Grąžinti J. S. 56 (penkiasdešimt šešis) Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2025 m. kovo 6 d. AB „Swedbank“ mokėjimo nurodymu Nr. 212, kodas ZO08659.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Sigita Rudėnaitė

Irmantas Šulcas