de2fa423-ae94-4ef4-8e62-d5eaf57f7a06 · Klaipėdos apygardos teismas

Pranešėjas L Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-139-417/2022

Teisminio proceso Nr. 4-10-3-00156-2021-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.19.1; 21.11.10

(S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 17 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Eduardas Maškevičius,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą pagal G. S. atstovo advokato V. G. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Palangos miesto rūmų 2022 m. balandžio 19 d. nutarties panaikinimo,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. 2021 m. lapkričio 16 d. Palangos savivaldybės administracijos vyriausiasis specialistas R. R. priėmė nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. SAVAD-25-ANR_N-727-2021 (toliau – Nutarimas), juo G. S. pripažino kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 144 straipsnio 1 dalyje, ir paskyrė jam 140 Eur baudą. Šiame nutarime nurodyta, kad G. S., būdamas žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), bendraturtis, ant tvoros įrengė ir laikė reklamą su užrašu (duomenys neskelbtini)“, o ant žemės sklype esančio garažo vartų įrengė ir laikė reklamą su užrašu (duomenys neskelbtini). Turimais duomenimis, abi reklamos buvo įrengtos ir laikomos nesuderinus su Palangos miesto savivaldybės administracija ir negavus leidimo. G. S. pažeidė Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 4-670 „Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių patvirtinimo“ (galiojanti suvestinė redakcija nuo 2018 m. birželio 22 d.) (toliau – Įsakymas) 9, 11, 12 punktus ir Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punktą.

2. Plungės apylinkės teismo Palangos miesto rūmuose buvo gautas administracinėn atsakomybėn traukiamo G. S. skundas, juo jis prašė panaikinti Palangos miesto savivaldybės administracijos nutarimą ir administracinio nusižengimo bylą pareiškėjui nutraukti, nesant jo veiksmuose administracinio nusižengimo, numatyto ANK 144 straipsnio 1 dalyje, sudėties, ir pripažinti Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorės A. K. veiksmus neteisėtais dėl nepagrįsto pranešimo Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apie pareiškėjui paskirtą 70 Eur dydžio piniginę baudą už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 144 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Plungės apylinkės teismo Palangos miesto rūmų 2022 m. balandžio 19 d. nutartimi G. S. skundas atmestas, nurodant, kad pašalintina iš Palangos savivaldybės administracijos 2021 m. lapkričio 16 d. nutarimo aplinkybė, kad G. S. būdamas žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), bendraturtis, ant žemės sklype esančių garažo vartų įrengė ir laikė reklamą su užrašu (duomenys neskelbtini) ir tai darė nesuderinęs su Palangos miesto savivaldybės administracija ir negavęs tam leidimo. Patikslinta nutarime nurodyta Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013 m. liepos 30 d. įsakymo Nr. 4-670 „Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių patvirtinimo“ redakcija, nustatant, kad pažeidimo padarymo metu galiojanti įsakymo redakcija buvo 2018 m. spalio 27 d. Kita nutarimo dalis palikta nepakeista.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

3. Apeliaciniu skundu G. S. prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo 2022 m. balandžio 19 d. nutarties dalį, kuria buvo iš kaltinimo pašalinta aplinkybė dėl reklamos (duomenys neskelbtini) skelbimo neturint leidimo, ir dėl šios dalies priimti naują nutarimą – G. S. administracinę teiseną dėl reklamos (duomenys neskelbtini) skelbimo neturint leidimo nutraukti, nesant G. S. veiksmuose administracinio nusižengimo, reglamentuoto ANK 144 straipsnio l dalyje, sudėties. Priteisti G. S. 1/2 dalį jo patirtų bylinėjimosi išlaidų. Panaikinti Plungės apylinkės teismo 2022-04-19 nutarties dalį, kuria G. S. buvo pripažintas kaltu dėl administracinio nusižengimo, reglamentuoto ANK 144 straipsnio l dalyje, dėl informacijos skelbimo apie jo teikiamas keleivių pervežimo paslaugas neturint reklamos skelbimui leidimo, ir priimti naują procesinį sprendimą – panaikinti Palangos miesto savivaldybės administracijos 2021 m. lapkričio 16 d. nutarimą visa apimtimi ir nutraukti administracinę teiseną, nesant G. S. veiksmuose administracinio nusižengimo, reglamentuoto ANK 144 straipsnio 1 dalyje, sudėties. Priteisti G. S. likusią 1/2 dalį jo patirtų bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

3.1. G. S. nuomone, nebuvo nustatyta ANK 144 straipsnio 1 dalyje reglamentuota administracinio nusižengimo sudėtis. ANK nereglamentuoja administracinio nusižengimo aplinkybių šalinimo iš kaltinimo, todėl teismo 2022 m. balandžio 19 d. nutarties dalis dėl reklamos (duomenys neskelbtini) skelbimo yra naikintina, kadangi dėl šios dalies turi būti priimtas kvalifikuotas procesinis sprendimas dėl administracinės teisenos nutraukimo G. S.. Sutiktina su teismo 2022 m. balandžio 19 d. nutarties dalimi dėl reklamos (duomenys neskelbtini) skelbimo nepriklausymo G. S., tačiau nesutiktina su teismo procesinio sprendimo forma, kuri yra išdėstyta teismo 2022 m. balandžio 19 d. nutartyje. Reklamos (duomenys neskelbtini) skelbimas Savivaldybės administracijos 2021 m. lapkričio 16 d. nutarime laikytinas atskiru ANK pažeidimu, kadangi skelbiamos reklamos turinys ir vieta buvo visiškai kiti. Dėl šių priežasčių administracinė teisena dėl reklamos (duomenys neskelbtini) skelbimo turėjo būti nutraukta, tačiau ši aplinkybė nepašalinta iš kaltinimo, kadangi šios reklamos skelbimas yra visiškai atskiras pažeidimo epizodas, kurio sudėties Savivaldybės administracija nenustatė. Atsižvelgiant į tai, atitinkamai turėjo būti priteista 1/2 dalis G. S. patirtų bylinėjimosi išlaidų.

3.2. G. S. skundo dalis dėl Savivaldybės administracijos darbuotojo teisės priimti nutarimus administracinio nusižengimo byloje teismo buvo išnagrinėta vienpusiškai ir neobjektyviai, kadangi tokią valstybės tarnautojo teisę nustato ne atitinkamų pareigų pavadinimas valstybės tarnyboje, o konkretus valstybės tarnautojo pareigybių aprašymas. Teismas valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo nevertino, tačiau tik konstatavo, kad nutarimą teisėtai priėmė atitinkamas savivaldybės administracijos pareigūnas, kurio pareigybės aprašymas byloje nėra žinomas.

3.3. Dėl keleivių pervežimo paslaugų skelbimo, neturint leidimo, teismas 2022 m. balandžio 19 d. nutartimi netinkamai nustatė administracinio nusižengimo, reglamentuoto ANK 144 straipsnio 1 dalyje, sudėtį, kadangi teismas netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo (toliau – Reklamos įstatymas) 2 straipsnio ir 12 straipsnio reglamentavimą. G. S. neneigė informacijos apie jo teikiamos keleivių pervežimo paslaugos skelbimą jo žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Esminis ginčas byloje kilo dėl Reklamos įstatymo taikymo ir aiškinimo. Savivaldybės pareigūnai teismo posėdžio metu aiškino, kad G. S. skelbiama informacija apie keleivių parvežimo paslaugų teikimą yra ne „iškaba“, o „reklama“. Teismas 2022 m. balandžio 19 d. nutartyje taip pat G. S. skelbimo tekstą vertino ne kaip iškaboje pateiktą reklamą, o kaip reklamą, kuri, teismo nuomone, viršijo iškabos sąvoką, todėl buvo privaloma turėti leidimą, mokėti atitinkamas rinkliavas, kadangi Reklamos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 5 punktas, teismo nuomone, yra taikoma tik iškaboms, tačiau ne reklamai.

3.4. Teismas netinkamai taikė ir aiškino Reklamos įstatymo 2 straipsnio reglamentavimą, nes teismas netinkamai aiškino bei taikė reklamos ir iškabos sąvokas. Apelianto nuomone, Reklamos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostata dėl reklamos skelbimo neturint leidimo yra taikoma visai reklamai, kuri yra skelbiama ne didesniame reklamos plote nei 0,30 kv. m, kadangi, pagal šio įstatymo 2 straipsnio reglamentavimą, iškaboje skelbiama informacija yra ne kas kita, kaip išorinė reklama. Teismas 2022 m. balandžio 19 d. nutarties 6 psl. klaidingai ir nekvalifikuotai nustatė ir konstatavo, kad ,, <...> Reklamos įstatymo 2 dalies 5 punktas aiškiai apibrėžia, kad ploto reikalavimas taikomas ne reklamai, o iškabai, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo įrengtos ir laikytos išorinės reklamos dydis negarinėjamoje byloje yra neaktualus“.

G. S. nuomone, iškaboje skelbiama informacija yra būtent išorinės reklamos sudėtis pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio reglamentavimą. Iškaboje nurodyta informacija yra tik informacijos pateikimo forma ar būdas, pati iškaba yra reklamos pateikimo priemonė, todėl teismo 2022 m. balandžio 19 d. nutartyje aiškinant Reklamos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatą buvo klaidingai aiškinamos ir taikomos iškabos ir reklamos sąvokos kaip atskirų skirtingų teisinių kategorijų sąvokos. Įstatymų leidėjas Reklamos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 5 punkte reglamentuotą išimtį nustatė dėl iškaboje skelbiamos informacijos, o pati iškaba yra reklamos pateikimo priemonė, bet ne reklamos kokia nors rūšis ar porūšis.

Tačiau iškaboje skelbiama informacija pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio reglamentavimą visais atvejais yra išorinė reklama, kuri teismo nepagrįstai buvo vertinama atskirai nuo iškaboje paskelbtos informacijos. Teismas nepagrįstai ir netinkamai pareiškėjo iškabą neįvertino kaip reklamos pateikimo priemonę, nusprendė, kad iškaboje pateikta informacija yra reklama, o pareiškėjo G. S. įrengtos reklamos pateikimo priemonė nėra iškaba. Iškaba yra reklamos pateikimo priemonė (atitinkamas įrenginys skelbti reklamai), tačiau nėra dviejų atskirų reklamos rūšių ar kategorijų, todėl teisinėje kalboje negalima vartoti atitinkamų teisinių vertinimų, kad tam tikros įstatymo nuostatos yra taikomos iškabai, o ne reklamai.

Kadangi iškaba savaime yra išorinė reklama pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio reglamentavimą, todėl įstatymų leidėjas šia teisės norma nustatė, kad reklama yra informacijos turinys, kuris gali būti atitinkamai pateiktas iškaboje ir ar kitose reklamos pateikimo priemonėse. Kadangi iškaba yra išorinė reklama, tai įstatymų leidėjas iš esmės apibrėžė 0,3 kv. m reklamos ploto ribas, kurioms esant nėra būtinas leidimas pagal Reklamos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 5 punkto reglamentavimą. Kadangi A. S. apie savo vykdomą ūkinę komercinę veiklą pateikta informacija išorinės reklamos pateikimo priemonėje – iškaboje neviršijo 0,3 kv. m reklamos ploto, tai leidimas reklamai nebuvo reikalingas pagal Reklamos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 5 punkto reglamentavimą.

3.5. Kadangi pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio reglamentavimą iškaboje pateikta informacija yra išorinė reklama, tai teismo 2022 m. balandžio 19 d. nutarties išvada, kad reklamos ploto reikalavimas, kuris yra nurodytas Reklamos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 5 punkte (0,30 kv. m) yra taikomas ne reklamai, o iškabai, yra nepagrįstas, nes iškaboje pateikta informacija savaime yra laikoma išorine reklama. Teismo išvada šioje nutarties dalyje yra prieštaringa, kadangi iškaba yra išorinė reklama, todėl bet kuriuo atveju Reklamos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 5 punkto reglamentavimas yra taikomas visai reklamai, kuri yra pateikta iki 0,30 kv. m ploto reklamos pateikimo priemonėje – iškaboje. Iškaba yra tik reklamos pateikimo priemonė, kurioje yra paskelbta reklamai skirta informacija. Iškaba ir reklama pagal Reklamos įstatymo reglamentavimą negali būti laikomos skirtingomis ar savarankiškomis reklamos pateikimo priemonėmis, kadangi visais atvejais iškaboje skelbiama informacija yra reklama, kuri yra pateikta išorinės reklamos pateikimo priemonėje – iškaboje. Taigi, teismo 2022 m. balandžio 19 d. nutarties išvada, kad Reklamos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 5 punkto reglamentavimas gali būti taikomas tik iškabai, bet ne reklamai, yra visiškai nepagrįsta ir negalima, nes iškaba ir yra reklama, kuri pateikiama išorinėje reklamos pateikimo priemonėje. Įstatymo leidėjas Reklamos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatė, kad nėra reikalingas leidimas visai reklamos informacijai, kuri yra paskelbta išorinės reklamos pateikimo priemonėje – iškaboje. Reklama ir iškaba nėra tapačios sąvokos, kadangi iškaba yra išorinės reklamos pateikimo priemonė, todėl teismas klaidingai aiškino Reklamos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 5 punkto reglamentavimą, kad išorinės reklamos ploto ribos taikomos ne reklamai, o iškabai. Iškaba yra reklamos pateikimo priemonė, todėl Reklamos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 5 punkto reglamentavimas yra taikomas visai reklamai, kuri yra paskelbta iškaboje.

3.6. Kadangi teismas 2022 m. balandžio 19 d. nutartyje neigė, kad G. S. paskelbta informacija pateikta išorinėje reklamos priemonėje iškaboje nėra iškaba, tai tokiu atveju teismas privalėjo įvardyti, kokia tai yra išorinės reklamos pateikimo priemonė pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio 2 dalies reglamentavimą, ar tai yra stendas, skydas, stulpas, vitrina ir pan., ar tai yra pastato siena, langas, durys, stogas, laikinasis statinys, transporto priemonė, oro balionas ir pan. Priešingu atveju, nenustačius, kokia yra pareiškėjo G. S. skelbiamos reklamos pateikimo priemonė, nėra įmanomas tinkamas Reklamos įstatymo aiškinimas ar ANK 144 straipsnio taikymas. Teismo 2022 m. balandžio 19 d. nutarties 6 psl. esanti išvada, kad „teismui nustačius, kad pareiškėjas įrengė bei laikė ne iškabą, o išorinę reklamą, jo argumentai dėl išorinės reklamos ploto, kuris neviršija 0,3 kv. m., atmestini“, nepagrįsta ir neteisėta, kadangi iškaba ir yra būtent išorinės reklamos pateikimo priemonė. Teismas šiuo atveju neigė vieną išorinės reklamos pateikimo priemonę – iškabą, tačiau nenurodė, kokioje reklamos pateikimo priemonėje nagrinėjamu atveju buvo skelbiama pareiškėjo G. S. skelbiama informacija.

3.7. Teismas taip pat neteisingai vertino G. S. įrengtą reklamos pateikimo priemonę – iškabą, kadangi neteisingai aiškino iškabos sąvoką, nes nurodė, jog iškaboje gali būti skelbiama tik prekių ženklas, logotipas, emblema, darbo laikas, reklamos gavėjo vardas, pavardė. Reklamos įstatymo 2 straipsnyje patvirtintoje iškabos sąvokoje nėra žodžio „tik“, tačiau yra nurodyta kitų žodžių, t. y. ,,ir, arba, ir kt., ar“, o tai reiškia, kad iškaboje skelbiamos informacijos turinys nėra apibrėžtas galutiniu ir baigtiniu skelbtinos informacijos sąrašu. Reklamos įstatyme nėra uždrausta iškaboje skelbti bendrovės pavadinimą, interneto svetainę, telefono numerį, todėl teismo išvada, kad G. S. įrengta iškaba nėra iškaba, o yra išorinė reklama, yra niekuo nepagrįsta, kadangi tokia išvada prieštarauja Reklamos įstatymo 2 straipsnio 2 dalies reglamentavimui, nes iškaboje pateikta informacija pagal įstatymą savaime yra laikoma išorine reklama. Todėl teismas privalėjo įvardyti, kokioje reklamos priemonėje reklama buvo paskelbta. Nenustačius, kokioje reklamos pateikimo priemonėje buvo paskelbta G. S. informacija, nėra galimybės kvalifikuotai įvertinti asmens pareigos privalomai gauti, turėti ar būti atleistam nuo pareigos turėti atitinkamą leidimą dėl reklamos skelbimo išorinės reklamos pateikimo atitinkamoje priemonėje. Teismas patikimai nenustatė neginčijamų faktinių aplinkybių, kad būtų paneigta pareiškėjo G. S. išarinės reklamos pateikimo priemonė – iškaba, todėl teismas tinkamai negalėjo įvertinti Reklamos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 5 punkte reglamentuotos išimties. Be to, teismo 2022 m. balandžio 19 d. nutartyje įvardyta pareiškėjo G. S. įrengta išorinė reklama ir yra būtent jo įrengta išorinės reklamos pateikimo priemonė – iškaba, kurios atvaizdą savivaldybės pareigūnai pateikė teismui. Kitokių duomenų, t. y. apie G. S. įrengtą kitokią reklamos pateikimo priemonę, kurioje būtų paskelbta keleivių pervežimo paslauga, byloje nėra. Taigi, esamai išorinei reklamai, kuri pareiškėjo G. S. yra įrengta išorinės reklamos pateikimo priemonėje – iškaboje, leidimas nėra privalomas pagal Reklamos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 5 punkto reglamentavimą.

4. Atsiliepimu Palangos miesto savivaldybės administracija, prašo apeliacinio skundo netenkinti ir palikti Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2022 m. balandžio 19 d. nutartį nepakeistą.

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

5. Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis). Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Vadovaujantis ANK 569 straipsnio 1 dalies nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. ANK 569 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas). Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas. Dėl to paminėtina ir tai, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

6. Susipažinęs su administracinio nusižengimo bylos medžiaga ir apeliacinio skundo argumentais, apygardos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius duomenis vertino nepažeisdamas ANK 569 straipsnio reikalavimų. Patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, skundą nagrinėjantis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog administracinėn atsakomybėn patraukto asmens veikoje nagrinėjamu atveju yra visi būtinieji ANK 422 straipsnio 5 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties požymiai, apeliantas pagrįstai pripažintas kaltu padaręs ANK 144 straipsnio 1 dalyje numatytą nusižengimą.

7. Apygardos teismas pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, jog apeliantas iš esmės faktinių aplinkybių neginčija, sutinka, jog nufotografuoti įrenginiai, kuriuose skelbiama apie jo teikiamas keleivių pervežimo paslaugas, egzistuoja ir jie yra jam ir jo žmonai nuosavybės teise priklausančiame sklype, adresu (duomenys neskelbtini), tačiau nesutinka, kad tai yra reklama, kuriai reikalingas leidimas. G. S. nuomone, informacija apie jo vykdomas pervežimo paslaugas paskelbta iškaboje, kurios plotas yra mažesnis nei 0,3 kv. m, todėl jai specialaus leidimo nereikia. Apeliantas neigia, kad įrenginys, kuriame pateikiama informacija – (duomenys neskelbtini), priklauso G. S., ir daugiau apie jį nepasisako. Anot apelianto, G. S. nepadarė administracinio nusižengimo, numatyto ANK 144 straipsnio 1 dalyje, kadangi nėra nustatyta šio nusižengimo sudėties požymių. Pažymėtina, kad apygardos teismas, įvertinęs apylinkės teismo argumentus skundžiamoje nutartyje, daro išvadą, kad apylinkės teismas tinkamai ir teisėtai įvertinto aplinkybes, nurodydamas, kad G. S. skelbiama informacija atitinka būtent reklamos, o ne iškabos požymius, todėl jo kaltė byloje surinktais duomenimis įrodyta tinkamai.

8. ANK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už išorinės reklamos įrengimo draudimų ir reikalavimų nesilaikymą. Aptariama teisės normos dispozicija yra blanketinė. Blanketinės dispozicijos nurodo, jog tam tikro teisinio santykio dalyviai privalo laikytis tam tikros elgesio taisyklės, bet jos konkrečiai neišdėsto nei šiame straipsnyje, nei nurodo esant kituose to teisės normų akto straipsniuose ar straipsnių dalyse, todėl su išorinės reklamos įrengimu susiję reikalavimai yra reglamentuojami kituose teisės aktuose.

9. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013 m. liepos 30 d. įsakymo Nr. 4-670 „Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių patvirtinimo“ 9 punkte nustatyta, kad reklaminės veiklos subjektas, norintis įrengti išorinę reklamą, turi gauti leidimą, išskyrus Reklamos įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus. 11 punkte nustatyta, kad Reklamos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 6 punkte nurodytos iškabos turi atitikti Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2–4 punktuose, 3 ir 5 dalyse ir Taisyklių 8, 10 ir 12–18 punktuose nustatytus reikalavimus. To paties įsakymo 12 punktas nustato, kad iškaba turi būti įrengiama ant reklamos davėjo buveinės, prekybos ar paslaugų teikimo vietos pastato arba ant kitų prekybos ar paslaugų teikimo vietų (palapinės, kiosko, taromato ir pan.) (toliau – kita prekybos ar paslaugų teikimo vieta) išorinės sienos, langų ar durų ne aukščiau kaip 4 metrai nuo žemės paviršiaus (grindinio), neįskaitant iškabos aukščio.

10. Reklamos įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 11 punkte apibrėžiama iškabos sąvoka. Iškaba – ant ar prie reklamos davėjo buveinės pastato arba reklamos davėjo prekybos ar paslaugų teikimo vietoje ar prie jos įrengiama speciali išorinės reklamos pateikimo priemonė, ant kurios ar kurioje pateikiama informacija: reklamos davėjo pavadinimas ir (arba) reklamos davėjo prekybos ar paslaugų teikimo vietos pavadinimas (parduotuvė, viešbutis, kirpykla ir kt.), ir (arba) parduodamų prekių ar teikiamų paslaugų pavadinimas (avalynė, automobilių remontas ir kt.). Iškaba taip pat laikoma tokios informacijos pateikimo vieta ant reklamos davėjo buveinės arba prekybos ar paslaugų teikimo vietos pastato sienos, langų ar durų. Be nurodytos informacijos, iškaboje gali būti pateikiami prekių ženklas, logotipas, emblema, darbo laikas, reklamos davėjo vardas, pavardė. Reklamos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje apibrėžta išorinės reklamos sąvoka. Išorinė reklama – reklama, kurios įvairios specialios (stendai, skydai, stulpai, vitrinos ir pan.) ir pritaikytos (pastatų sienos, langai, durys, stogai, laikinieji statiniai, transporto priemonės, oro balionai ir pan.) pateikimo priemonės yra ne patalpose. Išorine reklama taip pat laikoma: 1) reklama, kurios pateikimo priemonės yra patalpose (vitrinose, langų ir (arba) durų vidinėse pusėse), tačiau ji yra matoma iš lauko pusės; 2) iškaboje pateikiama informacija.

11. Reklamos įstatymo 2 straipsnio 8 dalis apibrėžia reklamos sąvoką. Reklama – bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų priėmimą.

12. Apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad šiuo metu galiojančiame Reklamos įstatyme, priešingai nei anksčiau galiojusiame, yra pateiktas tikslus sąvokų išaiškinimas, tarp jų ir iškabos sąvoka. Kaip nurodyta Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, inicijavusios Reklamos įstatymo pakeitimus, aiškinamajame rašte dėl Reklamos įstatymo Nr. VIII-1871 2, 12, 14, 15, 19, 21, 24, 25 ir 26 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 21(1) straipsniu įstatymo projekto (dokumento Nr. XIIP-4775 (2) 4 dalyje, atsižvelgiant į tai, kad naujajame Įstatymo projekte vartojama iškabos sąvoka, siūloma papildyti Reklamos įstatymo 2 straipsnį iškabos sąvokos apibrėžtimi, kuri šiuo metu yra nustatyta Išorinės reklamos įrengimo taisyklėse. Aiškinamajame rašte teigiama, kad tokia sąvoka įtvirtinama siekiant išvengti galimo neaiškumo atskiriant iškabą nuo kitos išorinės reklamos, pavyzdžiui, tais atvejais, kai leidimas iškabai įrengti nereikalingas, iškabos sąvokos apibrėžtyje nurodoma iškabos pateikimo vieta ir nustatomas baigtinis sąrašas informacijos, kurią galima pateikti iškaboje. Taigi iš pateiktų sąvokų išaiškinimų, įstatymo pakeitimo iniciatoriaus aiškinamojo rašto paaiškinimų ir pakeisto Reklamos įstatymo naujai įsigaliojusių nuostatų akivaizdu, kad sąvokos – iškaba, išorinė reklama, reklama – yra naudojamos ne atsitiktinai, o tokia prasme, kokią joms suteikė įstatymo leidėjas.

13. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad esminis apelianto argumentas – jo pateiktos informacijos plotas ant stendo / iškabos neužima 0,3 kv. m, todėl jam turi būti taikoma Reklamos įstatyme nurodyta 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta išimtis. Byloje nustatyta, kad plotas, ant kurio G. S. pateikė informaciją apie teikiamas paslaugas, neužima 0,3 kv. m.

14. Skundžiamoje nutartyje apylinkės teismas tinkamai nurodė Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas, kurios numato, kad draudžiama įrengti išorinę reklamą neturint leidimo įrengti išorinę reklamą, išskyrus Reklamos įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus, kai: 1) reklamos pateikimo priemonės yra Nekilnojamojo turto registre įregistruotame statinyje su stogu ir galinėmis sienomis ar be sienų ir ant šių reklamos pateikimo priemonių pateikiama reklama yra susijusi su šiame statinyje vykdoma veikla; 2) reklamos pateikimo priemonės yra patalpose, tačiau reklama yra matoma iš lauko pusės; 3) išorinė reklama pateikiama ant transporto priemonės, kuri įrengta kaip prekių pardavimo vieta arba naudojama pagal jos tiesioginę paskirtį žmonėms ir (arba) kroviniams vežti, išskyrus atvejus, kai ant transporto priemonės įrengiama speciali reklamos pateikimo priemonė ir ant jos pateikiama išorinė reklama; 4) iškaba turi būti įrengiama pagal Lietuvos Respublikos notariato įstatymu, Lietuvos Respublikos antstolių įstatymu įgaliotos institucijos patvirtintą formą; 5) įrengiama ne didesnio kaip 0,3 m2 ploto iškaba; 6) įrengiama Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytus reikalavimus atitinkanti iškaba, ant kurios ar kurioje pateikiamas tik reklamos davėjo pavadinimas ir (arba) vardas, pavardė arba reklamos davėjo prekybos ar paslaugų teikimo vietos pavadinimas, arba parduodamų prekių ar teikiamų paslaugų pavadinimas ir (arba) darbo laikas.

15. Apygardos teismas pažymi, kad žemesnės instancijos teismas tinkamai įvertino, kad G. S. skelbiama informacija viršija iškabai keliamus skelbiamos informacijos reikalavimus, todėl jam pagrįstai negalėjo būti taikoma Reklamos įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtis, kai nereikia gauti leidimo. Atkreiptinas dėmesys, kad iškaba yra viena iš išorinės reklamos sklaidos priemonių, kaip tai nustatyta Reklamos įstatymo 2 straipsnio dalyje.

16. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas tinkamai vertino, jog nėra abejonių, kad ant atsakomybėn traukiamo asmens įrengto įrenginio pateikta informacija viršija iškaboje leidžiamą pateikti informaciją. Įrenginyje pateikta informacija, jog (duomenys neskelbtini) išvykimo laikas, teikiamos nuolaidos tam tikriems subjektams, galimybė pervežti siuntas, telefono numeris užsakymams, veiklą vykdančios bendrovės pavadinimas bei interneto puslapis. Teismas tinkamai nurodė, jog ši išsami informacija, o ypač galimybė gauti nuolaidas, bendrovės, vykdančios veiklą, pavadinimas, interneto svetainė, telefono numeris yra nebūdinga anksčiau minėtos iškabos sąvokai, kurioje gali atsispindėti tik prekių ženklas, logotipas, emblema, darbo laikas, reklamos davėjo vardas, pavardė. Pažymėtina, jog, priešingai, nei nurodo apeliantas, iškaboje skleidžiamos informacijos sąrašas yra baigtinis. Svarbu atkreipti dėmesį, kad pagal, Dabartinės lietuvių kalbos žodyną, reklama apibrėžiama kaip žinių skleidimas norint išgarsinti, patraukti, sudominti, todėl esminis reklamos požymis, padedantis ją atskirti nuo kitokios informacijos, yra specialus tikslas – siekimas daryti įtaką kitiems asmenims, jiems renkantis ar įsigyjant tam tikrus produktus, naudojantis paslaugomis. Dėl to nėra būtina, kad reklamoje būtų tiesiogiai kviečiama pirkti reklaminės veiklos subjekto prekes ar naudotis jo paslaugomis, pakanka, kad siekiama daryti įtaką kitiems asmenims, atkreipti į save dėmesį, nurodyti teikiamas paslaugas, privilegijas ir pan., kas nustatyta šiuo atveju.

17. Apylinkės teismas teisingai konstatavo, kad G. S. įrengė bei laikė ne iškabą, o išorinę reklamą, jo argumentai dėl išorinės reklamos ploto, kuris neviršija 0,3 kv. m, atmestini, kadangi Reklamos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 5 punktas aiškiai apibrėžia, kad ploto reikalavimas taikomas ne reklamai, o iškabai, todėl darytina išvada, jog pastarojo įrengtos ir laikytos išorinės reklamos dydis nagrinėjamoje byloje yra neaktualus.

18. Apeliantas skunde nurodo, kad teismas nustatydamas, jog G. S. paskelbta informacija, pateikta išorinėje reklamos priemonėje – iškaboje, nėra iškaba, privalėjo įvardyti, kokia tai yra išorinė reklamos pateikimo priemonė pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio 2 dalį. Apygardos teismas pažymi, kad apylinkės teismas spręsdamas dėl G. S. kaltės tinkamai vertino bylos aplinkybes nustatydamas, jog G. S. skelbiama informacija nėra iškaba, kaip teigė apeliantas, o yra priskirtina išorinės reklamos pateikimo priemonėms. Pažymėtina, kad teismas, priešingai, nei nurodo apeliantas, neprivalo nustatyti papildomų aplinkybių ir atlikti atskiro vertinimo tam, kad nustatytų konkrečią išorinės reklamos pateikimo priemonę. Šiuo atveju apylinkės teismas teisingai įvertino, kad skelbiama informacija nėra iškaba, o yra išorinė reklama, kuriai bet kuriuo atveju reikalingas leidimas, todėl laikytina, kad papildomų aplinkybių nustatinėjimas būtų perteklinis, kuris neturi jokios esminės reikšmės kaltinimui.

19. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal reklamos davėjo įtvirtintą sampratą turi būti nustatytas asmens interesas. Byloje nustatyta, kad atsakomybėn traukiamas asmuo yra tiesiogiai susijęs su reklamoje nurodomos bendrovės – UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla, yra jos direktorius. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdo veiklą, susijusią su pervežimais. Reklama įrengta pareiškėjui priklausančiame žemės sklype ir yra tiesiogiai susijusi su UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei jos veikla. Taigi anksčiau aptarti įrodymai neabejotinai atskleidžia G. S. interesą (siekiamą naudą) dėl reklamos įrengimo bei laikymo. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta anksčiau, darytina išvada, kad G. S. įrengė bei laikė reklamą, kuriai neturėjo leidimo ir už kurią nemokėjo rinkliavų. Apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo vertinimu, jog nubaustojo kaltė įrodyta ir jis teisėtai ir pagrįstai nubaustas pagal ANK 144 straipsnio 1 dalį.

20. Skundžiamame nutartyje kaip viena iš pažeidimo aplinkybių yra nurodyta tai, jog ant žemės sklype esančių garažo vartų pareiškėjas įrengė ir nesuderinęs su savivaldybe bei negavęs leidimo laikė reklamą su užrašu „(duomenys neskelbtini)“ Atkreiptinas dėmesys į tai, kad žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), kuriame buvo įrengta ši nutarime nurodoma reklama, nuosavybės teise priklauso ne tik G. S., bet ir R. S.. Pats G. S. teismo posėdžio metu kategoriškai neigė įrengęs šį įrenginį, nurodė jokių su minėtu tekstu susijusių paslaugų neteikiantis ir nieko apie tai nežinantis. Byloje taip pat nėra jokių duomenų (priešingai nei jo sąsajos su UAB „(duomenys neskelbtini)“), kurie patvirtintų, kad G. S. užsiima sveikatos puoselėjimo paslaugomis. Atsižvelgęs į tai, jog administracinio nusižengimo tyrimą atlikusi institucija nepateikė įrodymų, kad minėtas įrenginys, ant kurio užrašyta informacija apie grožio puoselėjimą, būtų susijęs su G. S., įvertinęs visas administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, apylinkės teismas priėmė teisingą išvadą, jog byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių faktą, kad G. S. ant žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įrengė ir laikė reklamą su užrašu (duomenys neskelbtini). Apygardos teismas sutinka, jog šis kaltinimas dėl minėtos reklamos yra nepagrįstas ir neįrodytas nesurinkus pakankamai duomenų, todėl buvo pašalintas iš kaltinimo.

21. Pažymėtina, kad G. S. skunde nurodė nesutinkantis su teismo nutarties dalimi, kuria iš kaltinimo buvo pašalinta aplinkybė dėl reklamos (duomenys neskelbtini), ir prašė priimti naują nutarimą, nurodant, kad administracinė teisena dėl šios dalies G. S. nutraukiama, nesant G. S. veiksmuose administracinio nusižengimo, reglamentuoto ANK 144 straipsnio 1 dalyje, sudėties. Teigė, jog ANK nereglamentuoja administracinio nusižengimo aplinkybių šalinimo iš kaltinimo. Be visa to, remdamasis šia pozicija prašo priteisti 1/2 dalį jo patirtų išlaidų.

22. Apygardos teismas nesutinka su pastaraja G. S. pozicija ir nurodo, kad tai laikytina administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens samprotavimais, kurie nepagrįsti jokiais teisiniais argumentais. Pažymėtina, kad ANK numato teisę teismui, nagrinėjančiam administracinio nusižengimo bylą, rinkti įrodymus, todėl teismas iškilusius neaiškumus dėl asmens kaltės, administracinio nusižengimo kvalifikavimo, jo padarymo ar kitų aplinkybių gali šalinti savarankiškai, nagrinėdamas bylą teisme. Kartu apygardos teismas pastebi, jog minėtų aplinkybių pašalinimas iš Institucijos nutarimo neturi jokios teisinės reikšmės G. S. administracinės atsakomybės taikymui pagal ANK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas, kadangi administracinėn atsakomybėn G. S. traukiamas ne už du skirtingus administracinius nusižengimus, o už vieną, t. y. jam buvo surašytas vienas administracinio nusižengimo protokolas už pažeidimą, numatytą ANK 144 straipsnio 1 dalyje. Atkreiptinas dėmesys, jog dviejų skirtingų informacijos skleidimo priemonių užfiksavimas nebuvo laikomas nei sunkinančia aplinkybe, nei nuo to priklausė skiriamos nuobaudos dydis, todėl šiuo atveju, priimant sprendimą nutraukti vieną teisenos dalį, tai suponuotų išvadą, jog teisena turi būti nutraukta visa. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, nėra jokio pagrindo abejoti apylinkės teismo priimta nutartimi ir jos teisėtumu.

23. Apygardos teismas pažymi, kad įvertinus tai, jog apylinkės teismas priėmė teisingą sprendimą, apelianto prašymas dėl 1/2 dalies bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra netenkintinas.

24. G. S. skunde nurodo, kad nutarimą priėmė neturintis kompetencijos asmuo, kadangi dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 144 straipsnio 1 dalyje, administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimas nepriskirtinas savivaldybių administracijų kompetencijai. Apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo nurodytais argumentais, jog, vadovaujantis ANK 589 straipsnio 82 punktu, nustatyta, kad dėl ANK 144 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo administracinių nusižengimų teiseną pradeda, administracinių nusižengimų tyrimą atlieka ir administracinių nusižengimų protokolus surašo būtent savivaldybių administracijų pareigūnai. Pažymėtina, kad Institucija, surašiusi nutarimą, neturi pareigos administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui pateikti pareigybių aprašymo, kaip šiuo atveju pageidauja apeliantas. Pažymėtina, kad visa informacija, susijusi su Palangos miesto savivaldybės administracijos vykdoma veikla, visuomenei yra viešai skelbiama ir prieinama savivaldybės interneto tinklalapyje. Taigi, apylinkės teismui tinkamai įvertinus, kad nutarimą priėmęs asmuo yra Savivaldybės administracijos pareigūnas, kuris atliko veiksmus, numatytus ANK 589 straipsnyje, šie G. S. argumentai teisėtai buvo atmesti kaip nepagrįsti.

25. Darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, jį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl skundžiama Plungės apylinkės teismo 2022-04-19 nutartis paliekama nepakeista, o administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atstovo advokato apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

palikti Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2022 m. balandžio 19 d. nutartį nepakeistą ir G. S. atstovo advokato V. G. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjas Eduardas Maškevičius