2021-12-22 Nr. AB-27739-3-61-3-00865-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-622-815/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00865-2020-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (pareiškėjas 2020 m. balandžio 24 d. teismo posėdyje patikslino skundo reikalavimą ir prašė teismo priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti).

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. iki 2018 m. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (2019 m. prijungtas prie Vilniaus PN) (toliau – ir Lukiškių TI-K) pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo teigimu, kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo mechaninės ventiliacijos, todėl jas teko vėdinti per atidaromus langus. Tai sukėlė jam nepatogumus, diskomfortą, nes taip vėdinant patalpą iš jos išeidavo šiluma ir padidėdavo tikimybė susirgti. Be to, dėl to, kad nebuvo įrengta ventiliacija, pasinaudojus tualetu, kuris buvo vos 1,2 m atstumu nuo lovos, kameroje pasklisdavo nemalonus kvapas. Kameroje trūko oro, tai ypač jausdavosi miego metu. Lukiškių TI-K pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Tualetas, atskirtas nuo likusios patalpos pertvara ir užuolaida, jam nesuteikė visiško privatumo, kadangi naudojantis juo pareiškėjas buvo matomas kameroje esančių kitų suimtųjų ir pareigūnų, užėjusių į kamerą arba stebinčių pro kameros duryse įrengtą langelį. Pareiškėjas Lukiškių TI-K administracijos prašė pagerinti laikymo sąlygas, tačiau gavo atsakymą, kad privatumui tualete užtikrinti yra įrengtos užuolaidos, o tualetų, kaip atskiros patalpos, įrengimas pareikalautų atlikti rekonstrukcijos darbus, kurie yra negalimi. Lukiškių TI-K administracija taip pat pareiškėjui nesuteikė užimtumo (8 ar daugiau valandų praleisti ne savo kameroje). Pareiškėjas žodžiu kreipėsi į įstaigos administraciją dėl užimtumo, tačiau gavo atsakymą, kad teisės aktai nenustato, kiek laiko asmuo turi praleisti už savo kameros ribų. Pareiškėjas pažymėjo, kad dviese buvo laikomas mažesnėje nei 7,8 kv. m kameroje, kurios baldais užimamas plotas siekė apie 3,08 kv. m, todėl laisvo ploto judėti likdavo 4,72 kv. m. Tai reiškia, kad kiekvienam kameroje buvusiam asmeniui teko 2,36 kv. m ploto. Dėl ploto trūkumo pareiškėjas neturėjo pakankamai erdvės judėti. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas nurodė patyręs neturtinę žalą. Tokios sąlygos pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio nuostatas, draudžiančias kankinti žmogų.

3. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais. Nagrinėjamu atveju nėra būtinų sąlygų civilinei atsakomybei už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, kilti. Todėl pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gegužės 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl tinkamų kalinimo sąlygų galimo neužtikrinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. iki 2018 m.

7. Teismas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui reikalavimai buvo įtvirtinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikоs teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (neteko galios 2019 m. kovo 6 d.) (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte, kuriame nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Teismas taip pat pabrėžė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą. Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – nagrinėjamu atveju 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto.

Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 18 d. iki 2017 m. lapkričio 9 d. buvo laikomas kamerose, kurių plotas buvo nuo 7,56 kv. m iki 8,17 kv. m, vienas arba dar su vienu asmeniu. Atsižvelgiant į šiuos duomenis, darytina išvada, kad pareiškėjas iš viso 205 paras buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose gyvenamojo ploto normos reikalavimas, įtvirtintas Įsakyme, buvo užtikrintas.

Be to, atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (0,56 kv.

m) iš kamerų ploto, vertintina, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistas ir Konvencijos 3 straipsnis, nes pareiškėjui teko daugiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundo teiginiai dėl minimalaus ploto neužtikrinimo yra nepagrįsti.

8. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog tardymo izoliatoriuose, jei yra galimybė dirbti, suimtieji gali dirbti tik jų rašytiniu prašymu ir šių suimtųjų ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. To paties įstatymo 41 straipsnyje nustatyta, kad tardymo izoliatoriuose organizuojamas suimtųjų iki šešiolikos metų bendrasis ugdymas, o vyresnių negu šešiolikos metų suimtųjų bendrasis ugdymas organizuojamas rašytiniu jų prašymu ir tardymo izoliatoriaus administracijos sutikimu.

Suėmimo vykdymo įstatymo 42 straipsnio 2 dalis nustato pagrindines užimtumo formas: socialinis ir teisinis švietimas; suimtųjų socialinių ir dvasinių poreikių tenkinimas; pagalba sprendžiant suimtųjų problemas; kultūros, sporto ir kiti renginiai. Atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad dalyvavimas socialinėse programose ir suimtųjų užimtumas gali būti užtikrinamas suimtajam išreiškus pageidavimą. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo vykdomos programos ir pozityvaus užimtumo priemonės. Pareiškėjui dienotvarkėje nustatytu laiku buvo suteikta galimybė eilės tvarka lankytis mankštos kambaryje (po mankštos suimtieji ir nuteistieji visada vedami į dušą), žiūrėti per televiziją transliuojamas programas ir filmus, gauti tiek nuosavą, tiek įstaigos administracijos išduodamą grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą, lankytis Lukiškių TI-K bibliotekoje, kur jis galėjo pasinaudoti riboto interneto prieiga bei dalyvauti Lukiškių TI-K vykstančiuose renginiuose (suimtiesiems taikomos pozityvaus užimtumo priemonės), dalyvauti religinėse apeigose, pasivaikščioti gryname ore.

Objektyvių duomenų, kad šios teisės pareiškėjui buvo ribojamos, nėra. Tokių duomenų pareiškėjas nenurodė ir teismo posėdyje. Pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad dėl užimtumo žodžiu kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją, tačiau neįvardijo nei vienos programos ar veiklos, kurioje pageidavo dalyvauti, tačiau tokia galimybė jam nebuvo užtikrinta. Pareiškėjui nepateikus teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad Lukiškių TI-K veiksmai (neveikimas) nagrinėjamu aspektu buvo neteisėti, apsiribota tik deklaratyviais teiginiais apie nesudarytas sąlygas užsiimti tam tikra veikla ir dalyvauti tam tikruose renginiuose (programose), ši pareiškėjo skundo dalis vertintina kaip nepagrįsta.

9. Teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (neteko galios 2020 m. gruodžio 22 d.) (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pastebėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (Eksploatavimo taisyklių 2 p.). Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad kameroje įrengtas sanitarinis mazgas su klozetu, kurio matmenys buvo 0,8 x 0,7 (0,56 kv. m). Gyvenamųjų kamerų įrengimas Lukiškių TI-K atitiko nustatytas įrengimo ir eksploatavimo taisykles. Jokių kitų duomenų apie sanitarinio mazgo įrengimą ir privatumo juo naudojantis užtikrinimą atsakovo atstovas nepateikė. Visgi nors sanitarinio mazgo įrengimas ir atitiko nacionalinių teisės aktų reikalavimus, tačiau įvertinus Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką bei tai, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo gyvenamosiose kamerose sanitarinis mazgas buvo visiškai atskirtas nuo likusios patalpos erdvės, darytina išvada, kad ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 205 paras pareiškėjui nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Taip pat dėl ne visiškai izoliuoto sanitarinio mazgo, kuriame nebuvo atskiros ventiliacinės sistemos, pareiškėjas galėjo kvėpuoti dvoku, o tai taip pat smerktina higienos požiūriu ir laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu.

10. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo mechaninės vėdinimo sistemos, todėl patalpas vėdino per atidaromus langus, o tai lėmė temperatūros patalpoje sumažėjimą ir padidėjusią tikimybę susirgti. Teismo posėdyje pareiškėjas papildomai nurodė, kad dėl ventiliacijos neįrengimo patalpose buvo grybelis ir pelėsis. Teismas pažymėjo, kad Eksploatavimo taisyklių 13 punkte nustatyta, jog gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Kaip minėta, Eksploatavimo taisyklių 2 punkte nustatyta, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 3 punkte įtvirtina analogiško pobūdžio nuostata: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Lukiškių TI-K pastatytas ir įrengtas iki Eksploatavimo taisyklių ir HN 134:2015 įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Eksploatavimo taisyklių nuostatos ir tie HN 134:2015 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato, patalpų rekonstrukcijos ar kapitaliniais darbais. Atsižvelgiant į tai, negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo skundo argumentais dėl mechaninės ventiliacijos įrengimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

11. Teismas nurodė, kad pagal HN 134:2015 17 punktą turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K gyvenamosios kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Šią aplinkybę patvirtino pats pareiškėjas. Vadovaujantis HN 134:2015 16 punktu, laisvės atėmimo vietose esančių gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 laipsnių ir ne aukštesnė kaip 28 laipsniai, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir (ar) persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20 laipsnių.

Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (HN 134:2015 39 p.). Atsiliepime į skundą pažymėta, kad Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose buvo palaikoma optimali temperatūra. Tinkamai vėdinant patalpas, jose nebuvo problemų su pelėsiu ar drėgme. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 110, 170, 126, 195, 188, 305, 295, 168 ir 152. Byloje pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento patikrinimo aktai patvirtina, kad ši įstaiga Lukiškių TI-K atlikdavo periodinę ar operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę.

Duomenų apie nustatytus HN 134:2015 pažeidimus, susijusius su kamerų temperatūra, drėgme, ventiliacija ir pelėsiu, pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K ar jam artimu laikotarpiu nurodytose gyvenamosiose kamerose, nėra. Pažymėtina, kad kameros tikrinamos tuomet, kai gaunami skundai. Nesikreipimas dėl jų įprastai leidžia teismui daryti išvadą, kad jokių pažeidimų, susijusių su higienos normų reikalavimais, nebuvo, preziumuojama, kad kameros atitiko nustatytas kalinimo sąlygas. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas dėl higienos normų pažeidimų būtų kreipęsis į Vilniaus PN (Lukiškių TI-K) administraciją ar kitas institucijas, atliekančias visuomenės sveikatos kontrolę, dėl netinkamos kameros ventiliacijos, temperatūros ar pelėsio.

Byloje taip pat nėra objektyvių duomenų, kad dėl kalinimo sąlygų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikatos būklė. Pareiškėjo teiginiai teismo posėdyje dėl neįgalumo lygio nustatymo nuo 2019 m. balandžio 29 d. nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais. Byloje duomenų, kad pareiškėjas dėl laikymo sąlygų sukeltų sveikatos problemų ginčui aktualiu laikotarpiu būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K sveikatos priežiūros specialistus, taip pat nėra. Pareiškėjui, remiantis jo žodžiais, nustatytas neįgalumo lygis, buvo patvirtintas praėjus 1,5 metų nuo jo kalinimo Lukiškių TI-K.

Pareiškėjas neįrodė priežastinio ryšio tarp jam diagnozuotų susirgimų, dėl kurių jam nustatytas neįgalumo lygis, ir kalinimo sąlygų. Taigi, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo skundo teiginiai dėl netinkamos ventiliacijos sukeltų nepatogumų yra nepagrįsti.

12. Teismas, apibendrinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, darė išvadą, kad atsakovo atstovui neužtikrinus pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Taigi Lukiškių TI-K darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Teismas, atsižvelgęs į pažeidimų pobūdį ir jų trukmę (pareiškėjui 205 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, tačiau šio pažeidimo intensyvumą mažino tai, kad tam tikrą laiką (12 parų) kameroje jis buvo laikomas vienas), įvertinęs, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, įrodančių, kad padaryti pažeidimai sukėlė jam ilgalaikių, nepataisomų padarinių, o iš byloje esančių duomenų negalima daryti išvados, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, vertino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 10 000 Eur suma akivaizdžiai viršija jo patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui. Teismas konstatavo, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju yra 400 Eur suma.

III. 13. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti jam 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

14. Pareiškėjas nurodo, kad jis nesutika su priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Teismas priteisė per mažą sumą už netinkamas kalinimo salygas. Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia tuo, kad laikymo sąlygos Lukiškių TI-K neatitiko įstatymo nustatytu reikalavimu – higienos normų. Kamerose buvo tamsu, drėgna, šalta, ventiliavimo sistemos nebuvo, buvo ventiliuojama per atidarytą langą, tačiau tam, kad kamera vėdintųsi, turi būti oro judėjimas iš abiejų pusių, t. y. turi būti atidarytos ir kameros durys, tik tuomet bus oro cirkuliacija. Atsakovo atstovo pateikta informacija apie sporto kiemelius, įvairius socialinės reabilitacijos programas yra nepagrįsta. Į sporto kiemelius patekdavo tik Lukiškių TI-K administracijai patinkantys ir privilegijuoti kaliniai. Viso to nebūtų, jeigu Lukiškių TI-K būtų tinkamai vykdžiusi įstatymus, vadovautųsi visais teisės aktais, nepiktnaudžiautų tarnybine padėtimi, patalpose būtų buvę įrengta tiek miegamųjų vietų, kad vienam asmeniui tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pareiškėjui kamerose neužteko laisvo judėjimo plotui, nes kamerų plotą užėmė baldai, gultai, stalas, sanitarinis mazgas. Būtent po kalinimo Lukiškių TI-K pareiškėjui pablogėjo sveikata. Pareiškėjas kalintas vienareikšmiškai pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnį, kadangi kamerose vienam asmeniui tekdavo mažiau nei 1 kv. m, grindų ploto laisvam judėjimui. Negalima paneigti, kad pareiškėjui sveikata pablogėjo dėl drėgmės, pelėsio, šalčio Lukiškių TI-K jį laikant neleistinomis kalinimo sąlygomis. Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš netinkamo pareigūnų elgesio, bei nuolatinių provokacijų. Teismas neteisingai įvertino pareiškėjui padarytos žalos mastą. Teismas šioje byloje atstovavo ne žmogaus interesams, o valstybės interesams ir taip neabejotinai pažeidė teisinės valstybės normas ir principus. Teismas nesilaikė lygiateisiškumo, nešališkumo, teisingumo ir teisinės valstybės principo.

15. Atsakovo atstovas Vilniaus PN padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

16. Atsakovo atstovas nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerų tualetai nuo likusio kameros ploto buvo atskirti sienele ne žemesne kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko galiojančius teisės aktų reikalavimus. Be to, asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Dalyje kamerų sanitarinis mazgas buvo įrengtas kabinose. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN.

17. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

18. Atsakovo atstovas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir savo apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas veikusiame Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. iki 2018 m. Visgi bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2017 m. balandžio 18 d. iki 2017 m. lapkričio 9 d. (šią dieną išleistas į namus), t. y. iš viso 205 paras. Šiais duomenimis nėra pagrindo abejoti.

20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 400 Eur neturtinei žalai atlyginti. Tiek pareiškėjas, tiek atsakovo atstovas, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinius skundus. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti jam 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Atsakovo atstovas Vilniaus PN apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

21. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Teismas skundžiamu sprendimu dalies pareiškėjo skundo netenkino, nenustatęs teisės aktų, reglamentuojančių vienam kalinamam asmeniui turintį tekti gyvenamąjį plotą, kalinimo patalpų (kamerų) įrengimą, higienos normas, suimtųjų užimtumą, reikalavimų pažeidimo. Tačiau teismas nustatė, kad visą pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą jam naudojantis nevisiškai nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, o dėl nevisiškai atitverto tualeto pareiškėjas savo kalinimo kamerose turėdavo užuosti ir smarvę.

23. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų (aplinkybių) vertinimo ir teisės taikymo aspektu, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos duomenis ir nustatė bylos aplinkybes bei spręsdamas, ar yra kalinimo sąlygų pažeidimai, tinkamai taikė ginčui aktualius teisės aktus ir tinkamai vadovavosi aktualia teismų suformuota praktika, t. y. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika. Tiek pareiškėjas, tiek atsakovo atstovas savo apeliaciniuose skunduose nepateikia jokių pagrįstų argumentų dėl teismo nustatytų aplinkybių nepagrįstumo. Pareiškėjas savo apeliaciniame skunde iš esmės tik pakartoja tas pačias aplinkybes, kurias buvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui, tačiau nenurodo jokių pagrįstų argumentų, kurie įrodytų, kad teismas bylos duomenis (aplinkybes) vertino netinkamai. Pareiškėjo argumentai apie nepakankamą plotą judėti kamerose ir higienos normų neatitinkančias kalinimo sąlygas, atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir jų pagrindu padarytas išvadas, yra niekuo nepagrįsti. Atsakovo atstovas taip pat nepateikia jokių pagrįstų argumentų, dėl kurių būtų pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas nustatytas nepagrįstai. Kaip matyti ir iš atsakovo atstovo apeliaciniame skunde pateiktų duomenų, kamerose, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas, sanitarinis mazgas buvo atitvertas tik apie 1,5 m aukščio pertvara ir nebent užuolaida, o tai pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką nėra pakankama užtikrinti privatumą, kai naudojamasi tualetu, įrengtu pačiose kamerose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1593-492/2020). Taigi teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl nustatytų aplinkybių (nustatyto teisės į privatumą pažeidimo ir nenustatytų pažeidimų), jų nebekartoja ir tuo pagrindu plačiau dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde iš esmės nurodytų tų pačių kaip ir skunde aplinkybių nebepasisako.

24. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad atsakovo atstovo pateikta informacija apie sporto kiemelius, įvairias socialinės reabilitacijos programas yra nepagrįsta, kad į sporto kiemelius patekdavo tik Lukiškių TI-K administracijai patinkantys ir privilegijuoti kaliniai, kad jis neturtinę žalą kildina ir iš netinkamo pareigūnų elgesio bei nuolatinių provokacijų, yra abstraktūs ir niekuo nepagrįsti. Be to, argumentų, kad į sporto kiemelius patekdavo tik Lukiškių TI-K administracijai patinkantys ir privilegijuoti kaliniai, kad pareigūnai elgėsi netinkamai, buvo vykdomos nuolatinės provokacijos, pareiškėjas nebuvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui, o pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką naujos tik apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės apeliacinės instancijos teismo, kuris tikrina tik pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nevertintinos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017).

25. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad dėl nustatyto pažeidimo į privatumą naudojantis nevisiškai nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu pareiškėjas patyrė neturtinę žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nenurodė jokių pagrįstų argumentų, kurie būtų pagrindas vertinti, jog neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui nėra pagrindo priteisti, ar bent būtų pagrindas daryti išvadą, kad priteista suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė. Priešingai, įvertinusi teisės į privatumą pažeidimo pobūdį ir trukme (tęsėsi 205 paras, iš kurių 193 paras pareiškėjas kameroje buvo kalinamas su kitu asmeniu), be to, tai, kad pareiškėjas dėl nevisiškai atitverto tualeto užuosdavo ir smarvę, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pažeidimas pakankamai sunkus ir dėl jo patirtai neturtinei žalai atlyginti pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui kiek per mažą sumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pakankama suma pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti, atsižvelgiant į tai, kad nors pažeidimas pakankamai sunkus, tačiau nenustatyta, kad dėl to pareiškėjas būtų patyręs ilgalaikes neigiamas pasekmes, be to, dėl šio pažeidimo nėra pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, t. y., kad pareiškėjo kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, yra 600 Eur.

26. Apibendrindama tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą apeliacinių skundų ribose, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos aplinkybes, pareiškėjo apeliaciniame skunde įvardintų principų nepažeidė, visgi priteisė kiek per mažą sumą pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui 600 Eur neturtinei žalai atlyginti. Atsakovo atstovo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 25 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjui A. R. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti 600 Eur (šešis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą pareiškėjo A. R. skundo dalį atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė