2013-05-09 Nr. AB-1865-3-61-3-00766-2010-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A552-363/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00766-2010-5

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų P. R. M. ir L. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Palangos miesto apylinkės teismui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai P. R. M. ir L. P. (toliau – ir pareiškėjai) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydami:

1) pripažinti pareiškėjams mokėto iki 2000 m. sausio 1 d. atlyginimo sumažinimą nepagrįstu ir neteisėtu;

2) priteisti pareiškėjams iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas) neišmokėtą atlyginimo dalį už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 15 d.: P. R. M. – 253 371,59 Lt, L. P. – 48 576,55 Lt;

3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjai skunde nurodė, kad Lietuvos Respublikos Prezidento dekretais yra paskirti ir dirba Palangos miesto apylinkės teismo teisėjais: P. R. M. – nuo 1992 m. birželio 23 d., L. P. – nuo 1995 m. spalio 5 d. Pareiškėjas P. R. M. iki 2007 m. liepos 23 d. buvo šio teismo pirmininkas. Iki 2000 m. sausio 1 d. pareiškėjams buvo mokami atlyginimai: P. R. M., kaip Palangos miesto apylinkės teismo pirmininkui, – pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (toliau – ir Vyriausybės nutarimas Nr. 689), L. P. ir P. R. M., kaip šio teismo teisėjams, – pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymą Nr. 221. Tačiau nuo 2000 m. sausio 1 d. jiems mokami atlyginimai buvo sumažinti: P. R. M., kaip teismo pirmininkui, – vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Vyriausybės nutarimas Nr. 1494), o L. P. ir P. R. M., kaip teismo teisėjams, – vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370. Atlyginimai pareiškėjams buvo sumažinti ir Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymu. Pareiškėjų nuomone, jiems mokami atlyginimai buvo sumažinti neteisėtai ir nepagrįstai. Toks atlyginimų mažinimas pažeidžia teisėjų nepriklausomumo, teisinio saugumo, įgytų teisių, teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių konstitucinius principus ir prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 6 straipsnio, 30 straipsnio 1 dalies, 109 straipsnio, 110 straipsnio 1 dalies nuostatoms.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, su pareiškėjų skundu nesutiko.

Atsakovas nurodė, kad panašioje faktinėmis aplinkybėmis civilinėje byloje buvo skirta ekonominė ir finansinė ekspertizė. Ekspertizės išvadose konstatuota, kad 1999 metų pabaigoje šalyje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis. Ekonominė padėtis pagerėjo tik 2003 metais. Ta aplinkybė, kad tuo metu šalyje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė-finansinė padėtis, yra konstatuota ir Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarime bei 2007 m. lapkričio 13 d. sprendime. Todėl teisėjų atlyginimai tuo metu buvo sumažinti pagrįstai.

Atsakovas pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatos, numatančios teisėjų atlyginimo mažinimą pereinamuoju laikotarpiu (2001-2006 metais), t. y. 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto dalis, 4 dalis, 5 dalis ir 6 dalis. Tačiau Konstitucinis Teismas pripažino, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (teisėjų pareiginės algos skaičiuojamos taikant Vyriausybės patvirtintus MMA dydžio koeficientus), Įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (teisėjams mokamas priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus nuo 1990 m. kovo 11 d.), Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (teisėjams, kurių vidutinis darbo užmokestis, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas iš trijų paskutinių mėnesių tarnybinių atlyginimų (pareiginių algų) ir iš paskutinių dvylikos mėnesių nustatytų priedų ir priemokų, yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui, mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 metais nedidinamas) neprieštarauja Konstitucijai.

Atsakovas taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. spalio 28 d. priėmė Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą. Šiuo įstatymu valstybė pripažino, kad po 2003 metų atlyginimai teisėjams buvo sumažinti nepagrįstai, ir įsipareigojo grąžinti nesumokėtą teisėjų darbo užmokesčio ir kitų neišmokėtų išmokų dalį nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d. Ši teisės norma buvo priimta atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas, DK) 298 straipsnį, nustatantį, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus.

Atsakovo nuomone, teismas negali dubliuoti įstatymo nuostatų ir priteisti pareiškėjų reikalaujamą sumą, kadangi gali kilti tokia situacija, kai turėtų būti vykdomas tiek įstatymas, tiek įsiteisėjęs teismo sprendimas ir pareiškėjų reikalavimai būtų patenkinti du kartus. Atsakovas pažymėjo, jog Teismų įstatymo 96 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teisėjų darbo užmokestis nustatomas tik įstatymu. Teismas negali pažeisti esminio valdžių padalijimo principo ir vykdyti Lietuvos Respublikos Seimo funkcijų. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime nurodė, jog įstatymų leidėjas turi pareigą teisėjų atlyginimų įstatyminį reguliavimą pakoreguoti taip, kad jis atitiktų Konstituciją. Šią pareigą įstatymų leidėjas įvykdė priimdamas minėtą įstatymą ir Teisėjų atlyginimų įstatymą. Kadangi pareiškėjų reikalavimai priteisti neišmokėtą atlyginimo dalį yra įgyvendinti įstatymu, yra pagrindas jų skundą atmesti. Atsakovas taip pat pažymėjo, jog tuo atveju, jei teismas nepripažintų, kad ginčas jau yra išspręstas priėmus minėtą įstatymą, byloje turėtų būti taikomas DK 27 straipsnyje numatytas ieškinio senaties terminas ir DK 298 straipsnyje numatytas trejų metų terminas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Palangos miesto apylinkės teismas su pareiškėjų skunde pareikštais reikalavimais sutiko, nurodęs, kad atlyginimai teisėjams buvo sumažinti nepagrįstai, pažeidžiant teisėjų nepriklausomumo garantijas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. sausio 19 d. sprendimu pareiškėjo P. R. M. skundą patenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės 25 192,18 Lt (neatskaičiavus mokesčių), o pareiškėjos L. P. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 19 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 19 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas ir nepagrįstai pareiškėjui P. R. M. priteisė neišmokėto atlyginimo dalį tik už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 28 d. iki 2005 m. spalio 31 d., o pareiškėjos L. P. reikalavimą atmetė. Be to, byloje nebuvo pakankamai įrodymų, liečiančių pareiškėjams P. R. M. ir L. P. nesumokėto atlyginimo dalį, jų pavadavimą, pašalpų skyrimą ir pan. Šias aplinkybes buvo būtina patikslinti, surenkant naujus įrodymus.

III. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimu pareiškėjų P. R. M. ir L. P. skundą tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės pareiškėjui P. R. M. 55 203,02 Lt neišmokėto teisėjo atlyginimo, o pareiškėjai L. P. 18 074,45 Lt neišmokėto teisėjo atlyginimo, kitoje dalyje pareiškėjų skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 buvo patvirtinti teisėjų tarnybiniai atlyginimai, taip pat nustatyti teisėjų tarnybinių atlyginimų priedai už ištarnautą laiką ir teisėjams taikomos papildomos darbo apmokėjimo sąlygos. Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 buvo nutarta padidinti neviršijant darbo užmokesčio fondo 2,5 karto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais nustatytus tarnybinius atlyginimus (koeficientus) atitinkamų teismų pirmininkams, skyrių pirmininkams ir teisėjams, inter alia, miestų apylinkių teismų teisėjams. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494, nurodžius, kad atsižvelgiama į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę, buvo iš dalies pakeistas 1997 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 689 ir pastaruoju nutarimu nustatyti tarnybiniai atlyginimai (koeficientai) sumažinti bei nustatyta, kad taikant koeficientą „1,75 karto“ tarnybiniai atlyginimai apskaičiuojami nuo 2000 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos Seimo 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimto Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo atitinkamos nuostatos taip pat nustatė teisėjų atlyginimo mažinimą.

Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažino, kad Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto ir 4, 5, 6 dalių bei priedėlio II skirsnio „Teisėjų pareiginės algos“ nuostatos ta apimtimi, kuria jose nustatomas teisėjų atlyginimo (darbo užmokesčio) mažinimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Minėtas Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas įsigaliojo 2001 m. liepos 18 d., todėl nuo šios dienos Įstatymo nuostatos, pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, negalėjo būti taikomos (Konstitucijos 107 str. 1 d.), o tai reiškia, kad teisėjams, gaudavusiems didesnį atlyginimą iki Įstatymo įsigaliojimo ir taikymo, po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo turėjo būti mokamas didesnis iki minėto įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautas teisėjo atlyginimas iki tol, kai 2008 m lapkričio 15 d. įsigaliojo Teisėjų atlyginimų įstatymas.

Įstatymu buvo sumažintas atlyginimas apylinkių teismų teisėjams, t. y. tiems teisėjams, kurių teisėjų atlyginimus reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimas Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ (to nereglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m birželio 30 d. nutarimas Nr. 689 bei Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494, nes pastarieji reglamentavo tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko, šio teismo skyrių pirmininkų ir teisėjų, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko, šio teismo skyrių pirmininkų ir teisėjų, apygardų teismų pirmininkų, šių teismų skyrių pirmininkų ir teisėjų, apylinkių teismų pirmininkų ir jų pavaduotojų atlyginimų dydžius) ir tuo metu iš jo kylantys arba su juo susiję kiti teisės aktai. Taigi šie teisėjai, gaudavę didesnį atlyginimą iki Įstatymo įsigaliojimo ir taikymo, po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo įgijo teisę gauti iki minėto įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautą didesnį teisėjo atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog pareiškėjų teisė į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 221 nustatytą tarnybinio atlyginimo priedą turi būti ginama ir jiems turi būti kompensuojamos netektos pajamos dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370 sumažinto atlyginimo priedo taikymo po 2003 m. sausio 1 d. Nurodytos teisės gynimas ir sudarė šios bylos nagrinėjimo dalyką. Pažymėta, kad įstatymų leidėjas, 2008 m. spalio 28 d. priimdamas Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, įsipareigojo grąžinti pagal teisės aktus, reglamentavusius teisėjų darbo užmokestį iki 1999 m. gruodžio 31 d., teisėjams išmokėtino ir per nustatytą laikotarpį jiems išmokėto darbo užmokesčio dydžių ir kitų neišmokėtų išmokų skirtumą. Tokiu būdu valstybė pripažino ir tą skolos dalį, kuri susidarė apylinkių teismų teisėjams nuo 2000 m. sausio 1 d. skiriant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370 nustatytą mažesnį tarnybinio atlyginimo priedą.

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimu, 2007 m. spalio 22 d. nutarimu, Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertize bylose Nr. 2A-3/2007, Nr. 2-2162-55/2007, nurodė Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, konstatavo, kad pareiškėjų prašoma priteisti neišmokėto atlyginimo dalis susidarė laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2003 m. sausio 1 d., t. y. laikotarpiu, kai Lietuvos valstybėje buvo itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, dėl kurios valstybė galėjo imtis tam tikrų kraštutinių priemonių, tarp jų – ir mažinti iš valstybės finansuojamų pareigūnų atlyginimus, o taip pat ir teisėjų, todėl pareiškėjų reikalavimo priteisti neišmokėtą atlyginimo dalį už minėtą laikotarpį netenkino.

Teismas pasirėmė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2009-01-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, 2009-08-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-859/2009) ir, atsižvelgdamas į Darbo kodekso 298 straipsnį bei į tai, kad pareiškėjai prašė priteisti nesumokėto atlyginimo dalį iki 2008 m. lapkričio 15 d., padarė išvadą, kad pareiškėjams priteistina nesumokėta atlyginimo dalis skaičiuotina už laikotarpį nuo 2005 m. lapkričio 15 d. iki 2008 m. lapkričio 15 d.

Bylos duomenys patvirtino, kad pareiškėjams Teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo pagrindu 2009 metais jau yra grąžinta dalis neteisėtai sumažinto teisėjų atlyginimo: P. R. M. už 2005 m. lapkričio, gruodžio mėn., už 2006 m. sausio, vasario, kovo mėn. grąžinta iš viso 10 900 Lt; L. P. už 2005 m. lapkričio, gruodžio mėn., už 2006 m. sausio, vasario, kovo, balandžio, gegužės, birželio, liepos mėn. – 2 800 Lt (t. II, b. l. 102, 103). Atsižvelgdamas į tai, teismas mažino pareiškėjams priteistinos neišmokėtos atlyginimo dalies sumas, atimdamas iš jų pareiškėjams jau išmokėtas sumas įstatymo pagrindu.

Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus dėl pareiškėjų paskyrimo į pareigas, teismo pirmininko pavadavimo laikotarpius bei atskirais mėnesiais jų neteisėtai negautą atlyginimą, nustatė, kad 2006 m. rugpjūčio - 2008 metų lapkričio mėnesių laikotarpiu kaip teismo pirmininkui ar teisėjui pareiškėjui P. R. M. neišmokėtas atlyginimas sudarė 55 203,02 Lt., o pareiškėjai L. P. - 18 074,45 Lt., todėl skundą tenkino iš dalies ir iš atsakovo pareiškėjams priteisė atitinkamas neišmokėto teisėjo atlyginimo dalis. Kitus pareiškėjų skundo reikalavimus teismas atmetė kaip nepagrįstus.

IV. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 133-134) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjų reikalavimai patenkinti iš dalies, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

Teigia, jog nesutinka su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo patenkinti pareiškėjų reikalavimai, mano, kad ji yra neteisėta ir nepagrįsta. Kita sprendimo dalis, kuria skundas buvo atmestas, atsakovo nuomone, yra teisinga, todėl nenaikintina. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino byloje esančių Palangos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 8 d. pažymų Nr. F5-3 ir F5-4, kuriose yra aiškiai nurodyta, kad pareiškėjams visa paskaičiuota nesumokėta darbo užmokesčio suma buvo išmokėta per 2009-2012 metus. Be to, šį faktą posėdžio metu patvirtino ir pats pareiškėjas P. R. M.. Taigi Vilniaus apygardos administracinis teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pareiškėjams už tą patį laikotarpį pakartotinai priteisė tą pačią sumą, kuri jiems jau yra sumokėta. Akivaizdu, jog ši teismo sprendimo dalis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta, todėl yra naikintina.

Pareiškėjai atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 138-139) prašo pareiškėjo apeliacinio skundo netenkinti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Teigia, jog apeliacinis skundas yra nepagrįstas, Vilniaus apygardos administracinis teismas išsamiai ištyrė bylos duomenis ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl teisėjams neišmokėto atlyginimo dalies priteisimo. Nors pareiškėjų pažeistos teisės yra apgintos tik iš dalies, su teismo išvadomis, paremtomis faktiniais bylos duomenimis, jie sutinka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Palangos miesto apylinkės teismas atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 141-142) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjų, ginčo laikotarpiu dirbusių Palangos miesto apylinkės teismo teisėjais, negauto atlyginimo, sumažinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1494, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370 bei Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymu, priteisimo.

Pareiškėjai prašė pripažinti jiems iki 2000 m. sausio 1 d. mokėto atlyginimo sumažinimą nepagrįstu ir neteisėtu bei priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės neišmokėtą atlyginimo dalį už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 15 d.: P. R. M. – 253 371,59 Lt, L. P. – 48 576,55 Lt.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, laikosi pozicijos, kad nors Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ ir sutinkamai su 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ priimtas 1999 m. gruodžio 23 d. teisingumo ministro įsakymas Nr. 370, sudarę teisinį pagrindą sumažinti pareiškėjams atlyginimą, nėra pripažinti neteisėtais ir prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nuolatinėje praktikoje ne sykį yra konstatavęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojamas kaip kėsinimasis į Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai). Ši Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė jurisprudencija saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir bylą nagrinėjantį teismą. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-790/2009).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, jog pareiškėjų teisė į darbo užmokestį, nustatytą iki 1999 m. sausio 31 d. turi būti ginama ir jiems turi būti kompensuojamos netektos pajamos dėl vėlesnio neteisėto teisėjų atlyginimų sumažinimo.

Pažymėtina, jog aplinkybę, kad aukščiau paminėtu teisiniu reglamentavimu teisėjams atlyginimas buvo sumažintas nepagrįstai, pripažino ir įstatymų leidėjas, kuris 2008 m. spalio 28 d. priėmė Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą. Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjams, kurių įgaliojimai nepasibaigę iki 2008 m. spalio 31 d., nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už paskutinius trejus metus – nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 194 buvo patvirtintas Nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą tenkino iš dalies ir pritaikęs Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatą, kuri numato, jog darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, priteisė pareiškėjams iš atsakovo darbo užmokestį už trejus metus nuo 2005 m. lapkričio 15 d. iki 2008 m. lapkričio 15 d., sumažinęs priteistiną sumą tais dydžiais, kuriuos pareiškėjai gavo remiantis Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatomis.

Pagrindinis apeliacinio skundo argumentas yra tas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino byloje esančių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjams visa nesumokėta darbo užmokesčio dalis jau išmokėta 2009-2012 metais, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su šiuo apelianto argumentu. Byloje esantys rašytiniai įrodymai – 2012 m. rugpjūčio 8 d. pažymos Nr. F5-3 ir Nr. F5-4 patvirtina, jog visa pareiškėjams nesumokėta darbo užmokesčio dalis už 2005 m. spalio 31 d. - 2008 m. spalio 31 d. laikotarpį buvo jiems išmokėta 2009-2012 metais, remiantis Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymu (b. l. 113-114, t. 2). Šią aplinkybę patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo papildomai pareikalauti duomenys, kuriuos 2013 m. vasario 22 d. pateikė Palangos miesto apylinkės teismas. Iš Palangos miesto apylinkės teismo pateiktų finansinių dokumentų matyti, jog pareiškėjams buvo grąžinta visa už Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatyme numatytą trejų metų laikotarpį šio teismo apskaičiuota pareiškėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalis. Pateiktos pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei duomenys iš darbuotojų kortelių patvirtina, jog pareiškėjui R. P. M. per tris kartus buvo išmokėta 62 616,23 lt darbo užmokesčio suma (neatskaičius mokesčių) (b. l. 160-166, t. 2). Minėti Palangos miesto apylinkės teismo pateikti duomenys taip pat patvirtina, jog pareiškėjai L. P. 2009 - 2012 metais buvo išmokėta 16 214,65 lt darbo užmokesčio (b. l. 171-177, t. 2). Taigi atsižvelgiant į tai, jog darbo užmokestis pareiškėjams už trejų metų laikotarpį numatytą Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatyme buvo grąžintas iki pirmos instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino pareiškėjų skundo dalį ir priteisė jiems iš atsakovo darbo užmokestį dar kartą už tą patį laikotarpį.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog remiantis Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatomis pareiškėjai neturi materialinės teisės į su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimą daugiau kaip už trejus metus. Tokia teismo išvada atitinka teismų praktikoje suformuluotas Darbo kodekso aiškinimo ir taikymo taisykles. Kadangi pareiškėjai tiek skunde, tiek patikslintame skunde, tiek ir pirmosios instancijos teismo posėdyje prašė ginti jų teises iki 2008 m. lapkričio 15 d., o 2008 m. lapkričio 1-15 dienų laikotarpis nepatenka į Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatyme numatytą laikotarpį, tai ši pareiškėjų teisė turi būti ginama teismine tvarka, ir jiems priteistina 2008 m. lapkričio 1-15 dienų laikotarpiu nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio suma – P.R. M. - 139,30 lito, L. P. – 139,27 lito. (b.t.1, l.158,164)

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjų skundas dalyje dėl darbo užmokesčio priteisimo už 2005 m. lapkričio 15 d.- 2008 m. spalio 31 d. patenkintas, keistinas, pareiškėjų skundą šioje dalyje atmetant. Kita skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliktina iš esmės nepakeista, naujai išdėstant sprendimo rezoliucinę dalį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimą pakeisti. Sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip :

„Pareiškėjų skundą patenkinti iš dalies .

Iš atsakovo Lietuvos valstybės P. R. M. priteisti 139,30 lito neišmokėto teisėjo atlyginimo už 2008 m. lapkričio 1-15 dienas.

Iš atsakovo Lietuvos valstybės L. P. priteisti 139,27 lito neišmokėto teisėjo atlyginimo už 2008 m. lapkričio 1-15 dienas.

Kitus pareiškėjų skundo reikalavimus atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas Arūnas Sutkevičius