2025-11-06 Nr. CB-6021-2-55-3-00585-2024-1 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Civilinė byla Nr. e3K-3-149-381/2025

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00585-2024-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.1.2.10, 3.2.3.6.1.1.9.; 3.6.3.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. lapkričio 6 d. Nr. CB-6021-2-55-3-00585-2024-1

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virgilijaus Grabinsko ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka nagrinėdama civilinę bylą pagal atsakovės Lenkijos Respublikoje registruotos bendrovės „PMTH SP. Z.O.O.“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. balandžio 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Florinus“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „FedEx Express Lithuania“ ir Lenkijos Respublikoje registruotai bendrovei „PMTH SP. Z.O.O.“ dėl žalos atlyginimo,

n u s t a t ė:

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių tarptautinio teismingumo taisykles, kai ieškovas pareiškia solidarųjį reikalavimą dėl žalos atlyginimo dviem atsakovams (krovinio vežėjui ir pardavėjui), aiškinimo ir taikymo.

2. Byloje ieškovė UAB „Florinus“ pareiškė ieškinį dviem atsakovėms – UAB „FedEx Express Lithuania“ (kaip krovinio vežėjai) ir Lenkijos Respublikoje registruotai bendrovei „PMTH SP. Z.O.O.“ (kaip pardavėjai). Ieškovė iš šių atsakovių prašo solidariai priteisti 2 vnt. po 1 kg svorio investicinio lieto aukso luitų „Valcambi“, 2 vnt. po 500 g svorio investicinio lieto aukso luitų „Valcambi“ ir 10 vnt. po 100 g svorio investicinio lieto aukso luitų „Valcambi“, o netenkinus nurodyto reikalavimo – priteisti ieškovei iš atsakovių solidariai nurodytų aukso luitų vertę pagal kainas, galiojančias teismo sprendimo priėmimo dieną, taip pat priteisti 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Byloje kilęs valstybės narės teismų, turinčių nagrinėti kilusį ginčą, jurisdikcijos nustatymo klausimas patenka į Europos Sąjungos – Reglamento 1215/2012 ir 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – CMR konvencija) – teisinio reguliavimo sritį.

4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra galutinė instancija nagrinėjant šią bylą ir jo priimtas procesinis sprendimas būtų galutinis ir neskundžiamas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 362 straipsnis), todėl, iškilus Europos Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų aiškinimo klausimui, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, jis privalo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir Teisingumo Teismas) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsnis, CPK 3 straipsnio 5 dalis).

5. Dėl šalių ginčui taikytinos Europos Sąjungos teisės turinio ir ją aiškinančios jurisprudencijos aiškinimo kasacinis teismas kreipiasi į Teisingumo Teismą, kad šis priimtų prejudicinį sprendimą nagrinėjamoje byloje.

6. Nagrinėjamoje byloje kasacinio teismo poreikis kreiptis į Teisingumo Teismą grindžiamas tuo, kad šalių ginčui spręsti aktualių Europos Sąjungos teisės normų turinys iki galo nėra aiškus taikant Reglamento 1215/2012 8 straipsnio 1 punkte nustatytą jurisdikcijos taisyklę. Taigi, atsakymas į šios nutarties rezoliucinėje dalyje suformuluotus ir Teisingumo Teismui pateiktus klausimus turėtų esminę reikšmę nagrinėjamai bylai, nes leistų tinkamai taikyti Reglamento 1215/2012 normas, dėl kurių turinio Teisingumo Teismas dar nėra pasisakęs.

I. Teisinis pagrindas. Europos Sąjungos teisė

7. Reglamento 1215/2012 13 konstatuojamojoje dalyje įtvirtinta:

Bylos, kurioms taikomas šis reglamentas, turi būti susijusios su valstybių narių teritorija. Atitinkamai bendros jurisdikcijos taisyklės iš esmės turėtų būti taikomos tada, kai atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra vienoje iš valstybių narių; <...>

8. Reglamento 1215/2012 15 konstatuojamojoje dalyje įtvirtinta:

Jurisdikcijos taisyklės turėtų būti ypač nuspėjamos ir pagrįstos principu, pagal kurį jurisdikcija paprastai nustatoma pagal atsakovo nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą. Todėl turėtų visada galioti ši jurisdikcijos nuostata, išskyrus keletą aiškiai nustatytų atvejų, kai ginčo objektas arba šalių autonomija pateisina kitą siejamąjį kriterijų. Juridinio asmens buveinės vieta turi būti apibrėžta autonomiškai, siekiant didesnio bendrų taisyklių skaidrumo ir norint išvengti jurisdikcijų kolizijos; <...>

9. Reglamento 1215/2012 16 konstatuojamojoje dalyje įtvirtinta:

Jurisdikcija turėtų būti nustatoma ne tik pagal atsakovo nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, bet ir pagal kitą alternatyvų jurisdikcijos pagrindą, atsižvelgiant į glaudų ryšį tarp teismo ir bylos arba siekiant padėti tinkamai vykdyti teisingumą. Glaudaus ryšio reikalavimas turėtų užtikrinti teisinį tikrumą ir padėti išvengti galimybės pareikšti atsakovui ieškinį valstybės narės, kurios jis negalėjo pagrįstai numatyti, teisme. Tai ypač svarbu sprendžiant ginčus, susijusius su nesutartinėmis prievolėmis, kylančiomis iš privatumo ir asmeninių teisių, įskaitant šmeižtą, pažeidimų; <...>

10. Reglamento 1215/2012 21 konstatuojamojoje dalyje įtvirtinta:

Siekiant darnaus teisingumo vykdymo, reikia sumažinti vienu metu vykstančių procesų galimybę ir užtikrinti, kad skirtingose valstybėse narėse nebūtų priimami nesuderinami sprendimai. Turėtų būti nustatytas aiškus ir efektyvus lis pendens atvejų ir susijusių ieškinių išnagrinėjimo mechanizmas, kuris taip pat padėtų išvengti dėl nacionalinių skirtumų atsirandančių problemų, kai reikia nustatyti momentą, kada byla yra laikytina esančia teismo žinioje. Šiame reglamente minėtas momentas turėtų būti apibrėžtas autonomiškai; <...>

11. Reglamento 1215/2012 35 konstatuojamojoje dalyje įtvirtinta:

Valstybių narių prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis reiškia, kad šis reglamentas neturėtų daryti poveikio specialioms konvencijoms, kurių šalys yra valstybės narės; <...>

12. Reglamento 1215/2012 4 straipsnyje nustatyta:

1. Pagal šį reglamentą asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę.

2. Asmenims, kurie nėra valstybės narės, kurioje yra jų nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, piliečiai, taikomos tos valstybės narės piliečiams taikomos jurisdikcijos taisyklės.

13. Reglamento 1215/2012 5 straipsnyje nurodyta:

1. Asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, kitos valstybės narės teismuose ieškiniai gali būti pareiškiami tik taikant šio skyriaus 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles; <...>

14. Reglamento 1215/2012 8 straipsnyje nustatyta:

Asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys taip pat gali būti pareikštas:

1) kai minėtas asmuo yra vienas iš atsakovų – vieno iš atsakovų nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos teismuose, jeigu reikalavimai yra taip glaudžiai susiję, kad yra tikslinga juos nagrinėti ir spręsti kartu, siekiant išvengti teismo sprendimų nesuderinamumo rizikos, atsirandančios dėl atskirai vykstančių procesų; <...>

15. Reglamento 1215/2012 63 straipsnyje nustatyta:

1. Šiame reglamente bendrovės ar kito juridinio asmens arba fizinių ar juridinių asmenų asociacijos buveinės vieta yra ten, kur yra jų:

a) oficiali buveinės vieta;

b) centrinė administracija; arba

c) pagrindinė verslo vieta.

16. Reglamento 1215/2012 71 straipsnyje nustatyta:

1. Šis reglamentas nedaro poveikio jokioms konvencijoms, kuriose dalyvauja valstybės narės ir kurios konkrečiose bylose reglamentuoja jurisdikciją arba teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą.

II. Šalių ginčui spręsti aktualus CMR konvencijos[1] teisinis reguliavimas

17. CMR konvencijos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

1. Ši Konvencija taikoma kelių transporto priemonėmis vežamo krovinio už užmokestį sutarčiai, kai krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose ir kai bent viena iš jų yra Konvencijos narė. Ši Konvencija taikoma nepriklausomai nuo sutartį pasirašančių šalių gyvenamosios vietos ir tautybės.

18. CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

1. Visais ginčytinais klausimais, kilusiais dėl vežimo, patenkančio į šios Konvencijos veikimo sritį, ieškovas, be teismų, esančių Konvencijos šalyse-dalyvėse, gali kreiptis į teismus valstybės, kurios teritorijoje:

a) atsakovas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, firmos būstinę ar filialą arba agentūrą, kuriems tarpininkaujant buvo sudaryta vežimo sutartis, arba

b) yra krovinio priėmimo vežti vieta arba numatyta pristatymo vieta.

Į kitus teismus kreiptis negalima.

III. Reikšmingos faktinės aplinkybės

19. Ieškovė su atsakove Lenkijos Respublikoje registruota bendrove „PMTH SP. Z.O.O.“ sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė iš atsakovės įsigijo investicinio aukso, kurio vertė 618 363,84 Eur. Dėl investicinio aukso pristatymo ieškovė pateikė užsakymą atsakovei UAB „FedEx Express Lithuania“, kuri įsipareigojo per 24 valandas pristatyti siuntą ieškovei į Lietuvą.

20. Atsakovė UAB „FedEx Express Lithuania“ 2021 m. gegužės 27 d. paėmė siuntą iš atsakovės Lenkijos Respublikoje registruotos bendrovės „PMTH SP. Z.O.O.“ ir pristatė į savo logistikos siuntų paskirstymo punktą Lenkijoje. Atsakovei UAB „FedEx Express Lithuania“ atsisakius siuntą gabenti oro transportu (siuntai esant sulaikytai oro uoste), ieškovė atsakovei UAB „FedEx Express Lithuania“ nurodė siuntą grąžinti atsakovei Lenkijos Respublikoje registruotai bendrovei „PMTH SP. Z.O.O.“.

21. Ieškovė teigia, kad atsakovės UAB „FedEx Express Lithuania“ kurjeris siuntą paliko atsakovės Lenkijos Respublikoje registruotos bendrovės „PMTH SP. Z.O.O.“ registratūroje, neįsitikinęs, kad siunta yra priimta. Be to, atsakovė Lenkijos Respublikoje registruota bendrovė „PMTH SP. Z.O.O.“ ieškovės prašoma nesutiko atidaryti siuntos ir patikrinti, ar viskas dėl prekių yra gerai, ar jų netrūksta. 2021 m. birželio 8 d. ieškovės nurodymu siuntą atsakovės Lenkijos Respublikoje registruotos bendrovės „PMTH SP. Z.O.O.“ darbuotojai įdėjo į specialų maišą, užplombavo ir vėl perdavė UAB „FedEx Express Lithuania“ kurjeriui, šįkart pervežti kelių transportu.

22. Ieškovė siuntą gavo 2021 m. birželio 10 d. ir ją išpakavusi nustatė, kad trūksta dalies siuntos: 2 vnt. po 1 kg svorio investicinio lieto aukso luitų „Valcambi“, vieneto vertė – 48 656,02 Eur; 2 vnt. po 500 g svorio investicinio lieto aukso luitų „Valcambi“, vieneto vertė – 24 317,21 Eur; 10 vnt. po 100 g svorio investicinio lieto aukso luitų „Valcambi“, vieneto vertė – 4874,00 Eur. Patikrinusi siuntos svorį ieškovė nustatė, kad vietoje 22,56 kg siunta svėrė 18,50 kg. Ieškovė nurodė, kad reiškia solidarų reikalavimą dėl abiejų atsakovių bendrosios rūpestingumo pareigos, vykdant pareigas pagal sudarytas sutartis, pažeidimo ir bendrai atliktų veiksmų. Vežėjai (UAB „FedEx Express Lithuania“) palikus siuntą pardavėjos (Lenkijos Respublikoje registruotos bendrovės „PMTH SP. Z.O.O.“) patalpose, nei viena iš atsakovių tinkamai neužfiksavo siuntos pristatymo momento ir siuntos turinio, dėl ko nėra objektyvios galimybės nustatyti, kurios iš atsakovių dispozicijoje buvo prarasta dalis siuntos.

23. Ieškovė nurodė, kad atsakovės UAB „FedEx Express Lithuania“ (krovinio vežėjos) buveinė yra Vilniuje, todėl byla nagrinėtina Vilniaus apygardos teisme. Kitos atsakovės – Lenkijos Respublikoje registruotos bendrovės „PMTH SP. Z.O.O.“ (pardavėjos) – buveinė yra Lenkijos Respublikoje, todėl ginčo teismingumui nustatyti taikytinos Reglamento 1215/2012 8 straipsnio 1 punkto nuostatos. Anot ieškovės, iš bylos faktinių aplinkybių akivaizdu, kad reikalavimų atsakovėms negalima išskirti, nes jos abi vienaip ar kitaip dalyvavo siuntos perdavimo, grąžinimo santykiuose, tarpusavyje pažeidė pareigas tiek tinkamai grąžinti, tiek ir priimti grąžinamą siuntą, patikrinti grąžinamos siuntos būklę, turinį, laiku informuoti ieškovę apie siuntos grąžinimo faktą, būklę, tinkamai saugoti siuntą. Tik išnagrinėjęs abiejų atsakovių veiksmus kartu teismas gali nustatyti jų kaltės laipsnį, neteisėtų veiksmų apimtį ir tinkamai paskirstyti joms bylos pasekmes. Jeigu reikalavimai atsakovėms būtų atskirti, skirtingi teismai gali priimti priešingus sprendimus tuo pačiu klausimu.

24. Atsakovė Lenkijos Respublikoje registruota bendrovė „PMTH SP. Z.O.O.“ pateiktuose procesiniuose dokumentuose išdėstė poziciją, kad procesas jos atžvilgiu yra pradėtas nepagrįstai, pažeidžiant tarptautinės jurisdikcijos taisykles, todėl yra pagrindas šios atsakovės atžvilgiu pareikštą ieškinio dalį palikti nenagrinėtą. Jos teigimu, remiantis Reglamento 1215/2012 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, reikalavimas jai galėjo būti reiškiamas tik Lenkijos teismuose, kadangi Reglamento 1215/2012 8 straipsnio 1 punkte įtvirtinta jurisdikcinė išimtis, kuria vadovaujasi ieškovė, nagrinėjamoje situacijoje negali būti taikoma, tarp atsakovėms pareikštų reikalavimų nesant glaudaus ryšio.

25. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. gruodžio 18 d. nutartimi ieškovės UAB „Florinus“ ieškinio dalį, kuria reikalavimai dėl žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo pareikšti atsakovei Lenkijos Respublikoje registruotai bendrovei „PMTH SP. Z.O.O.“, paliko nenagrinėtą. Nurodė, kad ieškovės reikalavimas dėl žalos atlyginimo atsakovei UAB „FedEx Express Lithuania“ grindžiamas įrodinėjant jos, kaip vežėjos, netinkamą pareigų vykdymą, vadovaujantis, be kita ko, CMR konvencijos nuostatomis. Tuo tarpu atsakovės Lenkijos Respublikoje registruotos bendrovės „PMTH SP. Z.O.O.“ atsakomybė kildinama iš pirkimo–pardavimo sutarties ir jos, kaip pardavėjos, bendrųjų pareigų pagal sutartį pažeidimo. Ieškovė kiekvienos iš atsakovių neteisėtus veiksmus įrodinėja remdamasi iš esmės skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis bei skirtingu šių veiksmų teisinį vertinimą apibrėžiančiu reguliavimu, todėl teismas vertino, kad kiekvienos iš atsakovių civilinės atsakomybės pagrindų egzistavimo klausimas gali būti sprendžiamas atskirai. Be to, iš nurodytų aplinkybių matyti, kad ieškinio dalis dėl civilinės atsakomybės taikymo atsakovei Lenkijos Respublikoje registruotai bendrovei „PMTH SP. Z.O.O.“ yra labiau susijusi su Lenkija – būtent šioje valstybėje vyko su ginčo siuntos dingimu susijęs ikiteisminis tyrimas, į bylą ieškovė pateikė Lenkijos teisėsaugos institucijų priimtų procesinių dokumentų – liudytojų apklausų protokolų – kopijas, šioje valstybėje galimai įvyko žalą sukėlęs įvykis. Taigi esant tokioms aplinkybėms negalima daryti išvados, kad atsakovė Lenkijos Respublikoje registruota bendrovė „PMTH SP. Z.O.O.“ galėjo numanyti, jog byla dėl jos teikiamų paslaugų ieškovei gali būti inicijuota Lietuvoje.

26. Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. balandžio 15 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gruodžio 18 d. nutartį panaikino, ieškinio reikalavimą, pareikštą atsakovei Lenkijos Respublikoje registruotai bendrovei „PMTH SP. Z.O.O.“ dėl žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo, perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš esmės.

27. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, spręsdamas dėl ieškovės reikalavimų atsakovei Lenkijos Respublikoje registruotai bendrovei „PMTH SP. Z.O.O.“ teismingumo, nevertina, ar pagrįstai ieškinys atsakovėms reiškiamas kaip solidariosioms atsakovėms, dėl tariamo atsakovių bendrininkavimo, kokios rūšies civilinė atsakomybė turėtų būti taikoma, nes tokio pobūdžio klausimai spręstini priimant teismo sprendimą, išnagrinėjus bylą iš esmės. Tačiau apeliacinės instancijos teismas kartu konstatavo, kad ieškiniu abiem atsakovėms pareikšti reikalavimai yra tiek susiję, kad skirtingų teismo sprendimų nesuderinamumo rizika, ieškovės reikalavimus atsakovei Lenkijos Respublikoje registruotai bendrovei „PMTH SP. Z.O.O.“ nagrinėjant kitos jurisdikcijos teisme, dėl byloje susiklosčiusių faktinių aplinkybių yra pakankamai akivaizdi. Ieškinys abiem atsakovėms grindžiamas tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis – kad abi atsakovės netinkamai (aplaidžiai) vykdė savo pareigas tuo metu, kai siunta atsakovės (vežėjos) kurjerio buvo paimta iš investicinį auksą pardavusios atsakovės ir buvo nugabenta į siuntų paskirstymo centrą, vėliau grąžinta atgal. Šalys nesutaria, kaip pasiskirstė atsakomybė dėl siuntos dalies dingimo, t. y. kam ir iki kurio momento teko siuntos dalies dingimo (praradimo) rizika.

28. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė Lenkijos Respublikoje registruota bendrovė „PMTH SP. Z.O.O.“ galėjo numatyti, jog jai byla gali būti iškelta Lietuvos Respublikos teisme. Reglamento 1215/2012 71 straipsnio 1 dalies nuostata įtvirtina taisyklę, kad šis reglamentas nedaro poveikio jokioms konvencijoms, kuriose dalyvauja valstybės narės ir kurios konkrečiose bylose reglamentuoja jurisdikciją arba teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą. Taigi, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad CMR konvencijos 31 straipsnyje įtvirtintos specialiosios jurisdikcijos taisyklės ginčams, kylantiems iš CMR reguliuojamo vežimo, turi viršenybę prieš bendrąsias Reglamento 1215/2012 jurisdikcijos taisykles tais atvejais, kai ginčas patenka į CMR taikymo sritį, tačiau pastarojo reglamento taisyklės vis tiek aktualios nustatant jurisdikciją atsakovės Lenkijos Respublikoje registruotos bendrovės „PMTH SP. Z.O.O.“, kuri nėra laikytina vežėja pagal CMR konvenciją, atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Lenkijos Respublikoje registruotai bendrovei „PMTH SP. Z.O.O.“ turėjo būti žinoma, kad CMR konvencija, taikoma tarptautiniams krovinio vežimo santykiams ir reguliuojanti vežėjo atsakomybės klausimus dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar vėlavimo jį pristatyti, suteikia alternatyvią jurisdikciją, leidžiančią ieškovei pasirinkti teismus iš kelių (t. y. ne tik atsakovo būstinės (buveinės) teismus). Šiuo atveju atsakovei buvo neabejotinai žinoma, kad pirkėja yra Lietuvos Respublikos juridinis asmuo, o pristatymo vieta – Lietuvos Respublikoje. Taigi, ji negalėjo nenumatyti, kad ieškovė UAB „Florinus“ ieškinį vežėjai gali pateikti ir Lietuvos Respublikos teisme, o susiklosčius tokioms faktinėms aplinkybėms, kai investicinio aukso siunta buvo grąžinta į pardavėjos patalpas, šio fakto ir siuntos būklės (įskaitant jos svorį) neužfiksavus dokumentuose, turėjo numatyti ir tai, kad ieškovė, paaiškėjus, jog siuntoje galbūt trūksta dalies prekių, ieškinį teiks ir jai ir kad toks reikalavimas gali būti pareikštas ieškovės buveinės valstybės teisme, remiantis Reglamento 1215/2012 8 straipsnio 1 punkte nustatyta išimtimi.

29. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme 2025 m. gegužės 26 d. priimtas atsakovės Lenkijos Respublikoje registruotos bendrovės „PMTH SP. Z.O.O.“ kasacinis skundas dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. balandžio 15 d. nutarties peržiūrėjimo. Kasaciniame skunde, be kita ko, nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas klaidingai konstatavo, jog atsakovė Lenkijos Respublikoje registruota bendrovė „PMTH SP. Z.O.O.“ galėjo numatyti, kad, nustačius siuntos trūkumus ir ieškovei pareiškus ieškinį vežėjai Lietuvoje pagal CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalies b punktą, ieškinys taip pat galės būti pareikštas ir remiantis Reglamento 1215/2012 8 straipsnio 1 punkte nustatyta išimtimi. Priešingai – ieškinį pareiškus pagal CMR konvencijoje nustatytas teismingumo taisykles, ši Reglamento 1215/2012 nuostata negalėtų būti taikoma. Tam, kad būtų galima taikyti išimtinę jurisdikcijos taisyklę, ieškinys turi būti pareikštas vieno iš atsakovų nuolatinės buveinės vietos teismuose, t. y. pagal Reglamento 1215/2012 4 straipsnyje įtvirtintą bendrąją jurisdikcijos taisyklę, bet ne kitais jurisdikcijos pagrindais. Be to, atsakovė negalėjo numatyti, kad ieškovė ieškinį Lietuvoje pareikš UAB „FedEx Express Lithuania“ ir į šią bylą kaip bendraatsakovę įtrauks Lenkijoje registruotą bendrovę „PMTH SP. Z.O.O.“, nes jos ir UAB „FedEx Express Lithuania“ jokie sutartiniai santykiai nesiejo, ji nėra ir vežimo sutarties dalyvė CMR konvencijos prasme.

30. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad vien tai, jog atsakovėms šioje byloje pareikštas solidarusis reikalavimas, savaime nesudaro pagrindo pripažinti sprendimų nesuderinamumo riziką ir taikyti Reglamento 1215/2012 8 straipsnio 1 punkte nustatytą jurisdikcijos taisyklę. Solidarioji atsakomybė ieškinyje grindžiama tuo, kad dėl atsakovių neteisėtų veiksmų nėra galimybės nustatyti, kurioje vietoje buvo prarasta siunta, tačiau pagal ginčo aplinkybes matyti, kad, atsakovei Lenkijos Respublikoje registruotai bendrovei „PMTH SP. Z.O.O.“ nesant krovinio pervežimo sutarties dalyvei, jos atsakomybė už krovinio praradimą galėtų būti konstatuota tik tuo atveju, jeigu byloje būtų įrodyta, jog dalis siuntos dingo jai esant Lenkijos Respublikoje registruotos bendrovės „PMTH SP. Z.O.O.“ patalpose. CMR konvencija nenustato solidariosios vežėjo atsakomybės su kitais asmenimis (išskyrus atvejus, kai krovinį veža paeiliui keli vežėjai), taigi tokiomis aplinkybėmis už krovinio praradimą vežėjas yra asmeniškai atsakingas prieš siuntėją. Prieštaringų sprendimų rizika šiuo atveju neegzistuoja, nes teisiškai tai yra dvi skirtingos bylos, kuriose būtų vertinami skirtingų asmenų skirtingi atsakomybės pagrindai.

31. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas civilinę bylą kasacine tvarka, atsižvelgdamas į iškilusias abejones dėl Reglamento 1215/2012 8 straipsnio 1 punkto taikymo, 2025 m. rugsėjo 17 d. nutartimi nusprendė bylos nagrinėjimą atidėti, pasiūlyti šalims pateikti nuomonę dėl kreipimosi į Teisingumo Teismą.

32. Atsakovė UAB „FedEx Express Lithuania“ nurodė, kad kreiptis į Teisingumo Teismą netikslinga, nes CMR konvencija sprendžiant dėl jurisdikcijos nustatymo nebuvo taikyta. Ieškovė UAB „Florinus“ pareiškė ieškinį dviem atsakovėms: 1) UAB „FedEx Express Lithuania“ (buveinės vieta – Vilnius, Lietuvos Respublika), remdamasi Reglamento 1215/2012 4 straipsnio 1 dalimi („atsakovo buveinės“ taisyklė), ir 2) Lenkijos Respublikoje registruotai bendrovei „PMTH SP. Z.O.O.“ (buveinės vieta – Vroclavas, Lenkijos Respublika) Lietuvos teisme, remdamasi Reglamento 1215/2012 8 straipsnio 1 punktu („atsakovų daugeto“ taisyklė). Šiuo atveju CMR konvencijos nuostatas apeliacinės instancijos teismas taikė tik tuo aspektu, kiek tai susiję su Lenkijos Respublikoje registruotos bendrovės „PMTH SP. Z.O.O.“ „galėjimu numatyti“ ieškinio jurisdikciją vežėjo buveinės vietos teisme.

33. Ieškovė UAB „Florinus“ nurodė, kad nagrinėjamu atveju abejonių dėl teismo jurisdikcijos atsakovės – vežėjos atžvilgiu nekyla, nes ieškinys jai yra pareikštas pagal CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad ieškinys gali būti pareiškiamas ir atsakovės buveinės valstybės teisme. Be to, be CMR konvencijos, atsakovės, kaip Lietuvos juridinio asmens, atžvilgiu yra taikytinos bendrosios jurisdikcijos taisyklės, įtvirtintos Reglamento 1215/2012 4 straipsnyje. Tai yra aiškus acte clair atvejis, nes atsakovė UAB „FedEx Express Lithuania“ patenka tiek į nacionalinės (CPK 29 straipsnio), tiek į Reglamento 1215/2012, tiek ir į CMR konvencijos jurisdikcijos apimtį.

34. Atsakovė Lenkijos Respublikoje registruota bendrovė „PMTH S.P. Z.O.O.“ nurodė, kad jurisdikcija atsakovės UAB „FedEx Express Lithuania“ atžvilgiu turėjo būti nustatyta remiantis CMR konvencijos nuostatomis, kadangi ši konvencija turi viršenybę prieš nacionalinius įstatymus, o Reglamento 1215/2012 71 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad šis reglamentas nedaro poveikio jokioms konvencijoms, kuriose dalyvauja valstybės narės ir kurios konkrečiose bylose reglamentuoja jurisdikciją arba teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą. Atsakovės nuomone, tiek Teisingumo Teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai yra pakankami konstatuoti, jog Reglamento 1215/2012 8 straipsnio 1 punkte nustatyta jurisdikcijos išimtis negali būti taikoma, kai ieškinys vienam iš atsakovų yra reiškiamas vadovaujantis ne bendrosios jurisdikcijos taisykle, o kitomis jurisdikcijos taisyklėmis, įskaitant taisykles, nustatytas CMR konvencijoje. Kasaciniam teismui nepritarus šiai pozicijai, pasiūlė kreiptis į Teisingumo Teismą su prejudiciniu klausimu dėl pastarųjų teisės aktų santykio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir pozicija prejudicinio sprendimo priėmimo procedūroje

Dėl CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalies santykio su Reglamento 1215/2012 8 straipsnio 1 punktu

35. Reglamento 1215/2012 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji jurisdikcijos taisyklė, grindžiama atsakovo nuolatine gyvenamąja (buveinės) vieta, t. y. pagal šią Reglamento 1215/2012 nuostatą asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę. Teisingumo Teismo praktikoje išaiškinta, kad ši bendroji jurisdikcijos taisyklė yra imperatyvaus pobūdžio, todėl jurisdikcija šiuo pagrindu turi būti visada prieinama, išskyrus keletą aiškiai įvardytų situacijų, kai jurisdikcija turėtų būti nustatoma ne tik pagal atsakovo gyvenamąją vietą, bet ir pagal kitą alternatyvų jurisdikcijos pagrindą, atsižvelgiant į glaudų ryšį tarp teismo ir bylos arba siekiant padėti tinkamai vykdyti teisingumą (Teisingumo Teismo 2005 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Owusu, C-281/02, 37 punktas).

36. Reglamento 1215/2012 63 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens buveinės vieta suprantama kaip esanti ten, kur yra juridinio asmens: a) oficiali buveinės vieta; b) centrinė administracija; arba c) pagrindinė verslo vieta.

37. Oficiali buveinės vieta (angl. statutory seat) suprantama kaip vieta, nurodyta viešuose registruose. Paprastai oficiali buveinės vieta yra tos valstybės teritorijoje, pagal kurios teisę yra įsteigtas juridinis asmuo. Centrinė administracija (angl. central administration) suprantama kaip vieta, kurioje yra įsisteigęs ir faktiškai veikia juridinio asmens valdymo ir kontrolės centras. Pagrindinė verslo vieta (angl. principal place of business) suprantama kaip vieta, kurioje yra faktiškai vykdoma pagrindinė verslo veikla (Magnus, U., Mankowski, P., Vlas, P. Brussels Ibis Regulation – Commentary, Köln: Verlag Dr. Otto Schmidt, 2023, p. 960–961).

38. Teisingumo Teismas, aiškindamas Reglamento 1215/2012 63 straipsnio nuostatą, yra nurodęs, kad, priešingai nei fizinių asmenų nuolatinė gyvenamoji vieta, dėl kurios Reglamento 1215/2012 62 straipsnyje aiškiai nurodyta, kad ji turi būti nustatoma pagal teismo, į kurį kreiptasi, nacionalinę teisę, bendrovių ir juridinių asmenų buveinės vieta, nesant tokio patikslinimo, nustatoma pagal savarankišką Sąjungos teisės išaiškinimą. Iš šio reglamento 15 konstatuojamosios dalies matyti, kad juridinio asmens buveinės vieta turi būti apibrėžta autonomiškai, siekiant didesnio bendrų taisyklių skaidrumo ir norint išvengti jurisdikcijų kolizijos (Teisingumo Teismo 2023 m. rugsėjo 14 d. sprendimas byloje NM prieš Club La Costa (UK) plc ir kt., C-821/21, 60–63, 66 punktai).

39. Vienas iš alternatyviųjų jurisdikcijos pagrindų, leidžiančių nukrypti nuo bendrosios Reglamento 1215/2012 4 straipsnio 1 dalies taisyklės, aktualių ir nagrinėjamoje byloje, įtvirtintas Reglamento 1215/2012 8 straipsnio 1 punkte. Pagal šioje normoje įtvirtintą specialiąją jurisdikcijos taisyklę, asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje ir kai minėtas asmuo yra vienas iš atsakovų, ieškinys taip pat gali būti pareikštas vieno iš atsakovų nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos teismuose, jeigu reikalavimai yra taip glaudžiai susiję, kad yra tikslinga juos nagrinėti ir spręsti kartu, siekiant išvengti teismo sprendimų nesuderinamumo rizikos, atsirandančios dėl atskirai vykstančių procesų.

40. 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir Reglamentas 44/2001) buvo pakeistas Reglamentu 1215/2012. Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad pateiktas Reglamento 44/2001 nuostatų aiškinimas taikomas ir Reglamento 1215/2012 nuostatoms, kai jas galima laikyti lygiavertėmis (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2019 m. liepos 29 d. sprendimo byloje Tibor-Trans Fuvarozó és Kereskedelmi Kft. prieš DAF TRUCKS N.V., C-451/18, 23 punktą).

41. Teisingumo Teismas, aiškindamas Reglamento 44/2001 6 straipsnio 1 punktą (atitinkantį Reglamento 1215/2012 8 straipsnio 1 punktą), yra nurodęs, kad jame skelbiama specialioji taisyklė, kadangi ja nukrypstama nuo principo, kad jurisdikcija priklauso atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismui, turi būti aiškinama siaurai ir negalima jos aiškinti plačiau nei minėtame reglamente aiškiai nurodyti atvejai (Teisingumo Teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimas byloje Painer, C‑145/10, 74 punktas; 2012 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Solvay, C‑616/10, 21 punktas). Tokį specialiųjų jurisdikcijos taisyklių aiškinimą suponuoja saugumo principas, pagal kurį specialiosios jurisdikcijos taisyklės turi būti aiškinamos taip, kad pakankamai informuotas atsakovas galėtų pagrįstai numatyti, kokiame kitame nei jo nuolatinės gyvenamosios vietos teisme jam gali būti iškelta byla (Teisingumo Teismas 2006 m. liepos 13 d. sprendimas byloje Reisch Montage, C-103/05, 22 punktas). Taikyti Reglamento 44/2001 6 straipsnio 1 punktą netrukdo tai, kad skiriasi keliems atsakovams pareikštų reikalavimų teisiniai pagrindai, tačiau tik jei atsakovai galėjo numatyti, kad jiems byla bus iškelta valstybės narės, kurioje yra bent vieno iš jų nuolatinė gyvenamoji vieta, teisme (Teisingumo Teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimas byloje Painer, C‑145/10, 81 punktas).

42. Kiekvienu atveju, šaliai siekiant pasinaudoti Reglamento 1215/2012 8 straipsnio 1 punkte nurodyta specialiąja jurisdikcijos taisykle, nacionalinis teismas turi, atsižvelgdamas į ginčo aplinkybių visumą ir remdamasis šia informacija, įvertinti, ar ryšys tarp reikalavimų, pareikštų skirtingiems atsakovams, yra toks, kuris pateisintų reikalavimų nagrinėjimą kartu, kad būtų išvengta nesuderinamų teismų sprendimų priėmimo rizikos. Tiek Teisingumo Teismo praktikoje (pvz., Teisingumo Teismo 1988 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Kalfelis, C-189/87, 12 punktas; 2007 m. spalio 11 d. sprendimas byloje Freeport, C‑98/06, 39 punktas; 2012 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Solvay, C-616/10, 30 punktas), tiek teisės doktrinoje (pvz., Siaplaouras, P. Brussels I Bis, A Commentary on Regulation (EU) No 1215/2012. Article 8. UK, Edward Elgar Publishing Limited, 2022, p. 173) laikomasi nuoseklios pozicijos, kad šį ryšį kiekvienoje byloje turi patikrinti nacionalinis teismas.

43. Teisingumo Teismas 2021 m. birželio 17 d. sprendime byloje Mittelbayerischer Verlag konstatavo, jog tam, kad būtų galima pasiekti Reglamente 1215/2012 nustatytų jurisdikcijos taisyklių nuspėjamumo ir juo siekiamo teisinio saugumo tikslus, glaudus ryšys turi būti grindžiamas ne išskirtinai subjektyviais veiksniais, bet objektyviais veiksniais, kuriuos būtų galima patikrinti (Teisingumo Teismo 2021 m. birželio 17 d. sprendimas byloje Mittelbayerischer Verlag, C-800/19, 47 punktas).

44. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuojama, kad teismas, gavęs bylą, privalo ex officio (pagal pareigas) patikrinti, ar byla jam yra teisminga. Šios teismo pareigos tinkamas įgyvendinimas ypač svarbus, kai byla turi tarptautinį elementą, nes nuo to gali priklausyti tokioje byloje priimto teismo sprendimo pripažinimas ir įvykdymo galimumas kitoje valstybėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-171-611/2019, 16 punktas).

45. Tam, kad bylos su tarptautiniu elementu teismingumo klausimas būtų išspręstas teisingai, visais atvejais būtina nustatyti, koks konkrečiai teisės aktas turi būti taikomas sprendžiant tarptautinės jurisdikcijos klausimą. Teismingumas civilinėse bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos, tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016 59 punktą).

46. Nagrinėjamu atveju ieškovė kreipėsi į Lietuvos teismą ieškiniu, prašydama solidariai atlyginti žalą, dviem atsakovėms – Lietuvoje registruotai įmonei (vežėjai) ir Lenkijos Respublikoje registruotai įmonei (pardavėjai). Nurodė, kad jurisdikcija pardavėjos atžvilgiu grindžiama Reglamento 1215/2012 8 straipsnio 1 dalimi (kaip nagrinėjant solidarųjį, glaudžiai susijusį reikalavimą pagal pirmosios atsakovės buveinę). Šiuo atveju pakankamai akivaizdu, kad ieškovė savo reikalavimą vežėjai – Lietuvoje registruotos įmonei – kildina iš vežėjo pareigų, kurias reglamentuoja specialios CMR konvencijos normos, pažeidimų (praradus dalį krovinio).

47. Reglamento 1215/2012 71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis reglamentas nedaro poveikio jokioms konvencijoms, kuriose dalyvauja valstybės narės ir kurios konkrečiose bylose reglamentuoja jurisdikciją arba teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą. Teisės doktrinoje pabrėžiama, kad pastarojo straipsnio nuostatos turėtų būti taikomos kartu su Reglamento 1215/2012 konstatuojamosios dalies 35 punktu, kuriame teigiama, jog valstybių narių prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis reiškia, kad šis reglamentas neturėtų daryti poveikio specialioms konvencijoms, kurių šalys yra valstybės narės. Reglamento 1215/2012 71 straipsnio 1 dalimi bendriausia prasme siekiama išvengti kolizijų tarp šio reglamento reguliavimo ir specialių konvencijų, kurios tiesiogiai saisto valstybes nares ir nustato jų įsipareigojimus prieš trečiąsias šalis (Magnus, U., Mankowski, P., Vlas, P. Brussels Ibis Regulation – Commentary, Köln: Verlag Dr. Otto Schmidt, 2023, p. 1015).

48. Kalbant konkrečiai apie tarptautinės jurisdikcijos klausimus reglamentuojantį CMR konvencijos 31 straipsnį, kuris yra aktualus ir šiai bylai, Teisingumo Teismas sprendime byloje Nickel & Goeldner Spedition, C-157/13, išaiškino, kad Reglamento 44/2001 71 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad tuo atveju, kai ginčas patenka ir į šio reglamento, ir į CMR konvencijos taikymo sritį, pagal šio reglamento 71 straipsnio 1 dalį valstybė narė gali taikyti šios konvencijos 31 straipsnio 1 punkte nustatytas jurisdikcijos taisykles.

49. CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose nurodyta, kad ieškovas gali kreiptis į teismus valstybės, kurios teritorijoje: a) atsakovas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, firmos būstinę ar filialą arba agentūrą, kuriems tarpininkaujant buvo sudaryta vežimo sutartis, arba b) yra krovinio priėmimo vežti vieta arba numatyta pristatymo vieta. Į kitus teismus kreiptis negalima (angl. the plaintiff may bring an action in the courts or tribunals of a country within whose territory: (a) The defendant is ordinarily resident, or has his principal place of business, or the branch or agency through which the contract of carriage was made, or (b) The place where the goods were taken over by the carrier or the place designated for delivery is situated).

50. Į CMR konvencijos taikymo sritį patenkančius ginčus turi teisę nagrinėti dviejų kategorijų teismai. Pirma, šalies CMR konvencijos dalyvės teismai, kuriuos bendru susitarimu nurodo sutarties šalys, antra – šios konvencijos 31 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose nurodyti teismai. CMR konvencijos komentare ir doktrinoje nurodoma, kad tik minėti teismai turi jurisdikciją nagrinėti į CMR konvencijos taikymo sritį patenkančias bylas, tačiau šalių susitarimas neturi viršenybės kitų nuostatoje nurodytų teismų atžvilgiu ir nepaneigia jų jurisdikcijos nagrinėti ginčus (žr. 1975 m. CMR konvencijos komentarą, JTO vežimo keliais komiteto dokumentą ECE/TRANS/14; Clarke, M.; Yates, D. Contracts of Carriage by Land and Air. Second edition. London, 2008, p. 52–54).

51. Doktrinoje nurodoma, kad iki galo nėra aišku, ar CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalies a punkte nurodoma konstrukcija „atsakovas turi nuolatinę gyvenamąją vietą“ turėtų būti taikoma ir juridiniams asmenims ir ar turėtų būti suprantama kaip vieta, kurioje buvo įsteigtas juridinis asmuo, ar kaip vieta, kurioje yra centrinė juridinio asmens administracija ir priimami pagrindiniai sprendimai (Clarke, M.; Yates, D. Contracts of Carriage by Land and Air. Sixth edition. Cambridge, 2013, p. 157–158). To paties straipsnio a punkte nurodoma formuluotė the principal place of bussiness reiškia pagrindinę juridinio asmens būstinę. Ji visada bus viena. Jeigu vykdomasis ir vadovaujamasis darbas vyksta vienoje vietoje, bet registruota buveinė arba transporto priemonių parkas yra kitoje vietoje, tai pagrindinė verslo vieta yra pirmoji, t. y. iš kurios duodami nurodymai, priimami pagrindiniai sprendimai (žr. ten pat, p. 157).

52. 2010 m. gegužės 4 d. sprendime byloje TNT Express Nederland, C‑533/08, pasisakydamas dėl Reglamento 44/2001 santykio su specifines sritis, taip pat patenkančias į šio reglamento taikymo sritį, reglamentuojančiais tarptautinės teisės aktais, Teisingumo Teismas išaiškino, kad šio reglamento 71 straipsniu siekiama laikytis tarptautinių sutarčių taisyklių, kurios buvo nustatytos atsižvelgiant į konkrečios srities bylų specifiką (sprendimo byloje TNT Express Nederland 48 punktas). Reglamento 44/2001 71 straipsnis negali turėti reikšmės, prieštaraujančios principams, kuriais grindžiamas teisės aktas, kurio sudedamoji dalis jis yra. Todėl šis straipsnis negali būti aiškinamas taip, kad šio reglamento taikymo srityje, kaip antai tarptautinio krovinių vežimo keliais srityje, speciali konvencija, kaip CMR konvencija, galėtų lemti rezultatą, kuris būtų mažiau palankus tinkamam vidaus rinkos veikimui įgyvendinti nei tas, kuris pasiekiamas minėto reglamento nuostatomis (minėto sprendimo TNT Express Nederland 51 punktas, 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nipponkoa Insurance Co (Europe) Ltd, C‑452/12, 37 punktas).

53. Teisingumo Teismas pabrėžė, kad bylose, kurioms taikomos specialios konvencijos, šiose konvencijose nustatytomis taisyklėmis negalima pažeisti principų, kuriais Europos Sąjungoje grindžiamas teismų bendradarbiavimas civilinėse ir komercinėse bylose, kaip antai tų, kurie nurodyti Reglamento 44/2001 6, 11, 12 ir 15–17 konstatuojamosiose dalyse: laisvo civilinėse ir komercinėse bylose priimtų sprendimų judėjimo, jurisdikcijos nuspėjamumo, teisės subjektų teisinio saugumo, gero teisingumo vykdymo, maksimalaus rizikos, kad vienu metu vyks teismo procesai dėl to paties ginčo, sumažinimo, taip pat tarpusavio pasitikėjimo teisingumu Sąjungoje (sprendimo TNT Express Nederland 49 punktas ir Nipponkoa Insurance Co. (Europe) Ltd, 36 punktas).

54. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą ir ją aiškinančią Teisingumo Teismo praktiką, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui kyla abejonių, ar tais atvejais, kai valstybės narės teisme ieškovas pareiškia solidarųjį reikalavimą keliems bendraatsakoviams dėl žalos atlyginimo pagal vieno iš atsakovų (šiuo atveju vežėjo) nuolatinės buveinės vietos kriterijų, kai ginčas patenka tiek į Reglamento 1215/2012, tiek į CMR konvencijos taikymo sritį, ir jurisdikcija šio atsakovo atžvilgiu nustatyta pagal CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtintą nuolatinės buveinės vietos kriterijų, jurisdikcija kito bendraatsakovio atžvilgiu gali būti nustatyta pagal Reglamento 1215/2012 8 straipsnio 1 punkte įtvirtintą specialiąją jurisdikcijos taisyklę, atsižvelgiant į tai, kad tiek Reglamento 1215/2012 4 straipsnio 1 dalyje, tiek CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtintos jurisdikcijos taisyklės būtų taikomos vadovaujantis tuo pačiu, t. y. nuolatinės buveinės vietos, kriterijumi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuomone, Reglamento 1215/2012 8 straipsnio 1 punkte įtvirtinta specialiąja jurisdikcijos taisykle atsakovų daugeto atveju gali būti remiamasi tik tuomet, kai jurisdikcija pagrindinio atsakovo (šiuo atveju krovinio vežėjo) atžvilgiu nustatyta remiantis Reglamento 1215/2012 4 straipsnio 1 dalimi, o ne specialios CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalies a punktu, neatsižvelgiant į tai, jog jurisdikcijos nustatymo kriterijus yra tas pats – atsakovo nuolatinė buveinės vieta.

55. Jeigu atsakymas į pirmiau nurodytą klausimą būtų teigiamas, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui taip pat kyla klausimas, ar, nustatydamas jurisdikciją valstybės narės teismas turi atsižvelgti į tai, kad CMR konvencijoje nėra specialiųjų jurisdikcijos taisyklių, skirtų reglamentuoti jurisdikcijos nustatymą esant atsakovų daugetui tais atvejais, kai ieškovas pareiškia solidarųjį reikalavimą keliems bendraatsakoviams (vežėjui ir pardavėjui) vieno iš atsakovų (vežėjo) nuolatinės buveinės vietos teisme, ir dėl to jurisdikciją šio atsakovo (vežėjo) atžvilgiu nustatyti ne pagal specialios CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalies 1 a punktą, o pagal Reglamento 1215/2012 4 straipsnio 1 dalį ir atitinkamai taikyti šio reglamento 8 straipsnio 1 punktą, jeigu šiuos byloje pareikštus reikalavimus keliems atsakovams nagrinėjant atskirai gali kilti nesuderinamų sprendimų rizika ir grėsmė gero teisingumo vykdymo bei maksimalios rizikos, kad vienu metu skirtingų valstybių narių teismuose vyks teismo procesai dėl to paties ginčo, sumažinimo principų, kuriais Sąjungoje grindžiamas valstybių narių teismų bendradarbiavimas civilinėse ir komercinėse bylose, įgyvendinimui. Kitais žodžiais tariant, bylą nagrinėjančiam kasaciniam teismui kyla klausimas, ar valstybės narės teismas, nustatęs, kad keliems bendraatsakoviams pareikštas solidarusis reikalavimas yra neatsiejamai tarpusavyje susijęs, jurisdikciją pagrindinio atsakovo (vežėjo) atžvilgiu turėtų nustatyti ne pagal specialios CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalies a punktą, o pagal Reglamento 1215/2012 4 straipsnio 1 dalį, atsižvelgdamas į tai, kad Reglamento 1215/2012 8 straipsnio 1 punkto nuostata, esant joje įtvirtintoms sąlygoms, pateisintų tokių reikalavimų nagrinėjimą vienoje byloje.

56. Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje nėra nusprendęs dėl Reglamento 1215/2012 8 straipsnio 1 punkte nustatytos jurisdikcijos taisyklės taikymo tuo atveju, kai pagrindinio atsakovo jurisdikcija grindžiama ne Reglamento 1215/2012 4 straipsnyje įtvirtinta bendrąja jurisdikcijos taisykle, o specialios konvencijos, šiuo atveju CMR konvencijos, 31 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinta jurisdikcijos taisykle, kuri taip pat grindžiama buveinės vietos kriterijumi. Taip pat Teisingumo Teismas nėra sprendęs klausimo, ar vien aplinkybė, kad CMR konvencijoje nėra specialių jurisdikcijos taisyklių atsakovų daugeto atveju, gali pateisinti Reglamento 1215/2012 taikymą pagrindinio atsakovo (vežėjo) atžvilgiu, jeigu reikalavimai keliems bendraatsakoviams yra taip glaudžiai susiję, kad yra tikslinga juos nagrinėti ir spręsti kartu, siekiant išvengti teismo sprendimų nesuderinamumo rizikos. Teisingumo Teismui nusprendus, kad pagrindinės atsakovės atveju turi būti taikomos tik specialios CMR konvencijos jurisdikcijos taisyklės ir atitinkamai Reglamento 1215/2012 8 straipsnio 1 punkte įtvirtinta specialiąja jurisdikcijos taisykle negali būti grindžiama jurisdikcija kitos iš atsakovių atžvilgiu, nes ji gali būti taikoma tik tuomet, kai jurisdikcija pagrindinio byloje atsakovo atžvilgiu nustatytina pagal Reglamento 1215/2012 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuolatinės gyvenamosios ar buveinės vietos kriterijų, galimai nebeliktų pagrindo Lietuvos teismų jurisdikciją nustatyti atsakovės Lenkijoje registruotos bendrovės „PMTH SP. Z.O.O.“ atžvilgiu. Todėl siekiant išsklaidyti bet kokias anksčiau išdėstytas abejones dėl galimos nurodytų Reglamento 1215/2012 ir CMR konvencijos nuostatų kolizijos nagrinėjamu atveju Teisingumo Teismui užduotini prejudiciniai klausimai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 163 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 340 straipsnio 5 dalimi ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsniu,

n u t a r i a:

Kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su šiais prejudiciniais klausimais:

Ar Reglamento 1215/2012 8 straipsnio 1 punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį neleidžiama ieškovui pareikšti ieškinio vienam iš solidarių bendraatsakovių (šiuo atveju pardavėjui), kurio buveinės vieta yra kitoje valstybėje, pagrindinio atsakovo (šiuo atveju krovinio vežėjo) nuolatinės buveinės vietos teisme, kai jurisdikcija pagrindinio atsakovo (šiuo atveju krovinio vežėjo) atžvilgiu nustatyta ne pagal šio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją jurisdikcijos taisyklę, bet, kaip nagrinėjamoje byloje, pagal specialios CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalies a punkte nustatytą jurisdikcijos taisyklę, kurioje, kaip ir Reglamento 4 straipsnio 1 dalyje, įtvirtintas tas pats jurisdikcijos nustatymo kriterijus – atsakovo nuolatinės buveinės vieta?

2) Jeigu atsakymas į pirmą klausimą būtų teigiamas, atsižvelgiant į tai, kad CMR konvencijoje nėra specialių jurisdikcijos taisyklių atsakovų daugeto atveju, ar valstybės narės teismas, spręsdamas tarptautinės jurisdikcijos klausimą ir parinkdamas tarptautinės teisės aktą (CMR konvenciją ar Reglamentą 1215/2012), pagal kurį turi būti nustatyta jurisdikcija pagrindinio atsakovo (krovinio vežėjo) atžvilgiu, kai ginčas patenka tiek į CMR konvencijos, tiek į Reglamento 1215/2012 taikymo sritis, pagrindinio atsakovo (krovinio vežėjo) atžvilgiu turi taikyti ne specialios CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalies a punktą, o Reglamento 1215/2012 4 straipsnio 1 dalį ir atitinkamai kito bendraatsakovio atžvilgiu Reglamento 1215/2012 8 straipsnio 1 punktą, jeigu keliems atsakovams pareikšti reikalavimai taip glaudžiai susiję, kad yra tikslinga juos nagrinėti ir spręsti kartu, siekiant išvengti teismo sprendimų nesuderinamumo rizikos?

Sustabdyti civilinę bylą iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo gavimo.

Teisėjai Artūras Driukas

Virgilijus Grabinskas

Donatas Šernas

[1]Kasacinis teismas atkreipia dėmesį, kad oficialus CMR konvencijos tekstas lietuvių kalba, lyginant su kitomis kalbinėmis versijomis, yra netikslus.