2018-08-29 Nr. AB-14816-3-61-3-04326-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4668-556/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04326-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugpjūčio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. gruodžio 28 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) Kontrolės skyriaus 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-2000(02100) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Armėnijos Respublikos piliečiui A. S., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas) (I t., b. l. 1–11).

2. Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamu Sprendimu buvo panaikintas pareiškėjui 2016 m. gegužės 5 d. 2 metams išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. LT7389410 (toliau – ir Leidimas). Sprendimas buvo priimtas nustačius, kad nuo 2017 m. liepos 19 d. uždarojoje akcinėje bendrovėje „AGTM Korporacija“ (toliau – ir Bendrovė) yra įdarbintas tik vienas Lietuvos Respublikos pilietis, t. y., kad Bendrovė neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatytų sąlygų.

3. Pareiškėjo nuomone, Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes priimtas neįvertinus faktinių aplinkybių bei taikyto teisinio reglamentavimo tikslų. Pareiškėjas į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo išdavimo nesikreipė, nes pasikeitusios aplinkybės atitiko Įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2017 m. sausio 1 d., 40 straipsnio 1 dalies 5 punktą bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, t. y. tą patį pagrindą, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas Leidimas pagal Įstatymo redakciją, galiojusią iki 2017 m. sausio 1 d. Be to, pareiškėjas pastebėjo, kad nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusios Įstatymo redakcijos nuostatos jam yra palankesnės.

4. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą akcentuotus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus, kurių neužtikrinus, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamoje situacijoje teisinio saugumo principas buvo šiurkščiai pažeistas, kas sudaro pagrindą skundžiamą Sprendimą panaikinti.

5. Pareiškėjo nuomone, Įstatymo 40 straipsnio 5 dalies nuostata, kuria vadovavosi Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, nagrinėjamu atveju pareiškėjui netaikytina, nes ji neatitinka konstitucinio lygiateisiškumo principo. Be to, Migracijos departamento pozicija šiuo klausimu (dėl reikalavimo gauti naują leidimą) nėra nuosekli. Pareiškėjas pastebėjo, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalis buvo ne kartą keičiama, todėl pagal Sprendimo argumentaciją, kaskart įsigaliojus naujai Įstatymo redakcijai, pareiškėjas turėtų kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, tačiau Migracijos departamentas to nereikalaudavo ir keičiantis Įstatymo redakcijoms (45 straipsnio 1 dalies sąlygoms) nevertino to kaip naujo pagrindo leidimui laikinai gyventi pakeisti.

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 48–53).

7. Migracijos departamentas nurodė, kad Leidimas pareiškėjui buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, o panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, nustačius, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. nuo 2017 m. liepos 19 d. Bendrovėje nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

8. Pasak Migracijos departamento, pareiškėjui taikytina Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d. Migracijos departamentas pastebėjo, kad tokią išvadą patvirtina ir gausi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika. Migracijos departamento nuomone, nustatytas teisinis reguliavimas, priešingai nei teigia pareiškėjas, užtikrina trečiųjų šalių piliečių teisinį stabilumą Lietuvos Respublikoje, nes jie gali tikėtis, kad pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Jeigu pareiškėjas norėjo, kad jo teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje būtų vertinama pagal Įstatymo redakciją, galiojančią nuo 2017 m. sausio 1 d., tuomet jis turėjo pateikti prašymą dėl naujo leidimo išdavimo.

9. Migracijos departamentas pažymėjo, kad visiems užsieniečiams, kurie kreipėsi dėl leidimų išdavimo iki 2017 m. sausio 1 d. yra taikomos tos pačios sąlygos, kaip ir visiems užsieniečiams, kurie kreipėsi dėl leidimų išdavimo po 2017 m. sausio 1 d. yra taikomos taip pat vienodos sąlygos. Migracijos departamentas pastebėjo, kad nuo pat naujos redakcijos įsigaliojimo dienos laikosi nuoseklios pozicijos, kad užsienietis turi vadovautis tos Įstatymo redakcijos nuostatomis, kuriai galiojant pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Būtent tokia informacija ir buvo pateikta bei išaiškinta Migracijos departamento interneto svetainėje.

10. Migracijos departamentas nurodė, kad Bendrovėje įdarbintas tik vienas Lietuvos Respublikos pilietis, o kiti du darbuotojai turi leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas pažymėjo, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų taikymo.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (I t., b. l. 171–176).

12. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas pagrįstai vadovavosi Įstatymo redakcija, galiojusia iki 2017 m. sausio 1 d., nes sprendimas pareiškėjui išduoti Leidimą buvo priimtas 2016 m. balandžio 15 d. Teismas pastebėjo, kad tai atitinka aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (LVAT 2018 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3472-1062/2018). Teismas taip pat nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje buvo konstatuota, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos ne verslo vykdymo, o leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo (pakeitimo) sąlygos, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokius leidimus konkrečiais Įstatymo nustatytais pagrindais (LVAT 2017 m. spalio 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-4983-624/2017).

13. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas, įvertinęs surinktą medžiagą ir oficialius Sodros duomenis, ginčijamame Sprendime padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas ir Bendrovė nuo 2017 m. liepos 19 d. neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, todėl Sprendimas panaikinti Leidimą yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas nurodo, jog jam išduotas leidimas laikinai (iki 2020 m.) gyventi Lietuvos Respublikoje kitu pagrindu.

III. 14. Pareiškėjas A. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti (I t., b. l. 179–190).

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, atkreipdamas dėmesį į tai, kad Sprendimas buvo priimtas netinkamai aiškinant 2016 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 29 straipsnio 2 dalies nuostatą, o pirmosios instancijos teismas bylos faktines aplinkybes bei pareiškėjo argumentus vertino formaliai, išvadas grindė bylai neaktualia teismų praktika. Pareiškėjas paaiškina, kad nagrinėjamos bylos ir pirmosios instancijos teismo paminėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos Nr. eA-3472-1062/2018 ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) skiriasi (pirmosios instancijos teismo paminėtoje byloje įmonė Įstatymo nustatyto darbuotojų skaičiaus neatitiko tiek iki 2017 m. sausio 1 d., tiek ir vėliau).

16. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į bylai aktualaus teisinio reglamentavimo tikslus ir tai lėmė neteisingo sprendimo priėmimą. Pareiškėjo nuomone, Įstatymo redakcijos, įsigaliojusios 2017 m. sausio 1 d., 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas atspindi valstybės siekį nustatyti palankesnes sąlygas užsieniečiams gauti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kartu užtikrinant, kad tokie užsieniečiai nesteigtų fiktyvių įmonių ir tokiu būdu leidimų neįgytų nesąžiningai. Pareiškėjas nurodo, kad tokią išvadą patvirtina viešai skelbiama su naujos redakcijos Įstatymo projektu susijusi lydimoji medžiaga.

17. Pareiškėjo nuomone, visiškai neteisinga vertinti, kad pareiškėjas, kuris atitiko Sprendimo priėmimo metu galiojusio Įstatymo sąlygas dėl leidimo laikinai gyventi, turėjo gauti naują leidimą laikinai gyventi, kai pareiškėjo atžvilgiu Įstatymo redakcijos, įsigaliojusios 2017 m. sausio 1 d., taikymas neprieštaravo naujojo reglamentavimo tikslams ir nesukūrė prielaidų Bendrovei veikti fiktyviai. Nors teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečių teisė, tačiau, pareiškėjo nuomone, tai nereiškia, kad neturi būti gerbiamas ir ginamas užsieniečio teisėtas interesas ir lūkestis.

18. Pareiškėjas prašo įvertinti jo pateiktus argumentus ir byloje priimti teisingą sprendimą. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka.

19. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą (II t., b. l. 1–4).

20. Migracijos departamentas pakartoja atsiliepimo į pareiškėjo skundą argumentus, pažymėdamas, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, nėra nustatyta jokių išimčių dėl jų taikymo. Pareiškėjo subjektyvus vertinimas, kuri Įstatymo redakcija jam yra palankesnė, nesuteikia teisės savavališkai nuspręsti, kurios Įstatymo redakcijos reglamentavimas jam turi būti taikomas. Migracijos departamentas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ginčijamas Sprendimas neatima galimybės kreiptis dėl naujo leidimo išdavimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Kontrolės skyriaus Sprendimo, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Kaip minėta, pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, jog pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka.

23. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teismo proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl šios priežasties proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį motyvuotai pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

24. Pareiškėjas pageidavimą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka suformulavo apeliacinio skundo pabaigoje, nenurodydamas, kokios šiuo atveju yra išimtinės aplinkybės, lemiančios būtinumą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (LVAT 2016 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016; 2017 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017).

26. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde bei atsiliepime į apeliacinį skundą. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui (jo advokatui) buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į visa tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pareiškėjo prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

27. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2016 m. gegužės 5 d. pareiškėjui 2 metams buvo išduotas naujas Leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimas buvo išduotas pareiškėjo 2016 m. kovo 16 d. prašymo pagrindu (pareiškėjui siekiant ir toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje) (I t., b. l. 54–61, 143, 152).

28. Migracijos departamentas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) informacinės sistemos duomenimis nustatė, kad Bendrovėje, kurios dalyvis (akcininkas) yra pareiškėjas, nuo 2017 m. liepos 19 d. nebėra trijų visą darbo dieną dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, todėl padarė išvadą, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, ginčijamu Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą Leidimą (I t., b. l. 15–16). Pirmosios instancijos teismas Migracijos departamento Sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu.

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus ir rėmėsi nagrinėjamai bylai neaktualia teismų praktika.

30. Dėl Migracijos departamento Sprendimo panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą, teisėjų kolegija pastebi, kad Įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d.) 50 straipsnio 1 dalyje yra nustatyti atvejai, kada toks leidimas užsieniečiui yra panaikinamas. Vienas tokių atvejų yra situacija, kai nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, neatitinka šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktas).

31. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija iki nagrinėjamoje byloje ginčijamo Sprendimo priėmimo buvo keista keletą kartų, tačiau šiuo atveju, kaip teisingai nurodo Migracijos departamentas, svarbi yra Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalis, numatanti, kad užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2017 m. sausio 1 d., galiojusio Įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Leidimas buvo išduotas pareiškėjo 2016 m. kovo 16 d. prašymo pagrindu, todėl Sprendimas jį panaikinti buvo teisėtai ir pagrįstai priimtas vadovaujantis iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2017 m. sausio 1 d., galiojusio Įstatymo nuostatomis.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad toks Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalies aiškinimas yra netinkamas, nes yra formalus. Pasak pareiškėjo, tinkamas Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalies aiškinimas yra toks, jog minėta nuostata užtikrina, kad leidimai, kurie užsieniečiams buvo išduoti pagal Įstatymo redakciją, galiojusią iki 2017 m. sausio 1 d., nebūtų panaikinti įsigaliojus naujos redakcijos Įstatymui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų nepripažįsta pagrįstais. Pakeitimo įstatymo 29 straipsnis yra skirtas reglamentuoti naujos Įstatymo redakcijos įsigaliojimą ir įgyvendinimą. Nei Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalimi, nei kitomis Pakeitimo įstatymo nuostatomis nėra nustatytų draudimų panaikinti užsieniečiams iki 2017 m. sausio 1 d. išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Kaip minėta, leidimų panaikinimo atvejai yra įtvirtinti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje. Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalimi buvo nustatyta, kad kai užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą buvo pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo (iki 2017 m. sausio 1 d.), sprendimai panaikinti leidimą priimami taip pat vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Įstatymo nuostatomis. Ši nuostata įtvirtina imperatyvią taisyklę, kuria Įstatymo redakcija vadovautis priimant sprendimus dėl leidimų panaikinimo tais atvejais, kai užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą buvo pateikti iki 2017 m. sausio 1 d. Tai, kad Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas, priimdami sprendimus, vadovavosi imperatyviu įstatyminiu reguliavimu, negali būti laikoma formaliu ar tuo labiau netinkamu įstatymo taikymu. Priešingai, netinkamas (neteisėtas) įstatymo taikymas būtų tada, jei minėta Pakeitimo įstatymo nuostata nebūtų vadovautasi.

33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pareiškėju, kad nagrinėjamos bylos ir pirmosios instancijos teismo nurodytos administracinės bylos Nr. eA-3472-1062/2018 faktinės aplinkybės nėra tapačios, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo pateiktas Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalies aiškinimas ir taikymas iš esmės atitinka nuosekliai formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose. Pažymėtina, kad toks teisės aiškinimas buvo pateiktas ir iš esmės analogiškų faktinių aplinkybių byloje (LVAT 2018 m. rugpjūčio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4638-502/2018).

34. Iki 2017 m. sausio 1 d. galiojęs Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas numatė, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

35. Taigi, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra nustatyti reikalavimai įmonei (t. y. įmonė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdyti steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, įmonėje turi būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką turi dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir įmonės nuosavo kapitalo vertė turi sudaryti ne mažiau kaip 28 000 Eur) bei reikalavimai užsieniečiui, kuris kreipiasi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (t. y. užsienietis įmonės nuosavame kapitale turi turėti ne mažiau kaip 14 000 Eur investuotų lėšų ar kito turto, ir užsienietis turi būti šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba turi būti šios įmonės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo).

36. Migracijos departamento Sprendime padaryta išvada, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sąlygų, todėl nagrinėjamu atveju yra reikšmingos būtent tos Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos, kurios įtvirtina reikalavimus įmonei. Kaip minėta, ginčijamas Sprendimas buvo priimtas konstatavus, kad Bendrovėje nėra ne mažiau kaip trijų darbo vietų, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

37. Bylos duomenys (išrašai iš VSDFV informacinės sistemos) patvirtina, kad 2017 m. gruodžio 5 d. (t. y. prieš priimant ginčijamą Sprendimą) Bendrovėje dirbo tik vienas Lietuvos Respublikos pilietis – A. A., pareiškėjas, turėjęs leidimą tik laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir dar vienas užsienietis – T. M. (T. M.) (I t., b. l. 145–146). Taigi, Migracijos departamento Sprendime teisėtai ir pagrįstai konstatuota, kad nagrinėjamu atveju egzistavo Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytas leidimo panaikinimo pagrindas (Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų). Migracijos departamentas, konstatavęs, kad Bendrovė nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą.

38. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo skundo argumentus dėl nustatyto teisinio reglamentavimo tikslų ir priėmė neteisingą sprendimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais. Tai, kad sprendimas nebuvo priimtas pareiškėjo naudai, nesudaro pagrindo teigti, kad įrodymai įvertinti netinkamai, o padarytos išvados yra neteisingos.

39. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 25 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius

Milda Vainienė