2022-03-23 Nr. AB-6894-3-61-3-04303-2021-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1606-602/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04303-2021-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. G. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. G. Z. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis N. G. Z. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. 21S33962 (toliau – ir Sprendimas, Departamento sprendimas); 2) panaikinti Departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 6K-1401 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas gyveno iš gyvulininkystės, augino avis ir ožkas. Jo gyvenamojoje vietovėje prasidėjo konfliktas tarp (duomenys neskelbtini) oro pajėgų ir (duomenys neskelbtini) (toliau – ir (duomenys neskelbtini)). Bombardavimas vyksta visur, kur egzistuoja (duomenys neskelbtini). Nukentėjo keli kaimai aplink. Konflikto metu (duomenys neskelbtini) oro pajėgos subombardavo jo namus ir gyvulius. Atsakovas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, išsiųsti į kilmės valstybę, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, skundė jį nustatyta ikiteismine tvarka. Komisijos sprendimu pareiškėjo skundas buvo atmestas. Pareiškėjas buvo ūkininkas, o ūkininkai (duomenys neskelbtini) ypatingai buvo paveikti atakų, ginkluoto konflikto bei bombardavimo, prarado pragyvenimo šaltinį, namus, buvo priversti evakuotis. Dėl šių bendrų savybių ūkininkai kaip grupės gali būti išskiriami kaip galintys susidurti su persekiojimo rizika.

2.2. Pareiškėjas dėl patirtų netekčių pagalbos iš kilmės valstybės nesulaukė, o tai rodo, kad jam teiktina tarptautinės apsauga, kadangi kilmės valstybė negali užtikrinti jo saugumo, padėties atkūrimo, galimybės užsiimti veikla (ūkininkavimu), t. y. sudaro blogesnes sąlygas pragyventi ir menkina teisę pasinaudoti egzistencinių žmogui poreikių įgyvendinimu. Pareiškėjui turėjo būti suteiktas pabėgėlio statusas. Kadangi pareiškėjo kilmės valstybėje itin paplitęs beatodairiškas smurtas, pareiškėjo gyvybei ir sveikatai kyla tiesioginė grėsmė, juolab, kad su ja jis jau tiesiogiai buvo susidūręs, buvo bombarduoti jo namai. Atsakovas neindividualizavo pareiškėjo atvejo ir naujausios informacijos netaikė pareiškėjo nurodytiems motyvams, jų nepalygino su naujausia kilmės valstybės informacija.

2.3. Pareiškėjas savo elgesiu niekaip neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos. Pareiškėjas bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, teikė visokeriopą pagalbą, jis nėra padaręs tvarkų ar taisyklių pažeidimų, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų daryti išvadą, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies. Atsakovo sprendimai negali būti grįsti prielaidomis. Atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laiką. Šis terminas nėra proporcingas, pareiškėjas dėjo nuoširdžias pastangas padėti tyrimui. Atsakovas turėjo atsakingai, adekvačiai ir proporcingai įvertinti priimamų sprendimų pasekmes pareiškėjui.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Departamento sprendimu nuspręsta nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Pareiškėjo teigimu, išvykimą iš kilmės valstybės bei atvykimą į Lietuvą nulėmė tai, kad jo gyvenamoje vietovėje vyksta (duomenys neskelbtini) ginkluotų grupuočių bei (duomenys neskelbtini) armijos koviniai veiksmai, todėl buvo sunaikintas jo kaimas ir jis buvo priverstas išvykti.

Tyrimo metu surinkta informacija yra suderinama su pareiškėjo pasakojimu apie (duomenys neskelbtini) kariuomenės vykdomas atakas prieš (duomenys neskelbtini) kontroliuojamas vietoves bei gyventojų persikėlimą iš oro smūgių paveiktų teritorijų. Tikėtina, jog pareiškėjo šeima buvo paveikta šių įvykių bei priversta pakeisti gyvenamąją vietą, tačiau nei ši aplinkybė, nei bendro pobūdžio informacija apie kilmės valstybę nesuponuoja prielaidos, jog asmeniui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

Tyrimo metu nenustatytas persekiojimas, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog pareiškėjui jo gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini), gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Pareiškėjas apklausos metu pats nurodė, kad nei dėl tautybės, nei dėl išpažįstamos religijos problemų savo šalyje neturėjo. Vertinant pareiškėjo individualią situaciją, nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės šalyje jis buvo asmeniškai susidūręs su persekiojimo veiksmais.

Jo pateikta informacija iš esmės yra susijusi su bendra situacija kilmės šalyje. Kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini) nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės bei tarptautinės apsaugos pareiškėjui suteikimo poreikio. Atsižvelgus į tai, jo deklaruojama baimė grįžti vertintina, kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio, ir nelaikytina visiškai pagrįsta. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

Kadangi be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės. Atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

Tačiau, atsižvelgus į surinktą informaciją apie kilmės valstybę, nagrinėjamu atveju buvo įvertinta, ar pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Atsižvelgiant į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini)) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, konstatuotina, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

3.2. Kadangi ginčijamu sprendimu nebuvo nustatyta, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika, todėl nebuvo reikalinga vertinti kriterijaus dėl priklausymo tam tikrai socialinei grupei (nes tokį vertinimą reikėtų atlikti tik tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad asmuo visiškai pagrįstai bijo persekiojimo). Tarptautinė apsauga pagal savo prigimtį yra surogatas (pakaitalas) nacionalinės (kilmės valstybės) apsaugos požiūriu. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei, kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėjas nepateikė. Pareiškėjo pasakojimas savaime nesuteikia pagrindo manyti, kad jis patirtų individualų persekiojimą grįžęs į kilmės valstybę. Apklausos metu pareiškėjas teigė, kad gretimų kaimų gyventojai, susiduriantys su tokiomis pačiomis problemomis, pasinaudojo vietinio persikėlimo galimybe arba pasiliko kaime. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 99.1.1 punkte nustatyta, jog „persekiojimu“ laikomi persekiojimo vykdytojų, kaip jie apibrėžti Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, veiksmai. Nagrinėjamu atveju tariami persekiojimo vykdytojai nėra valstybinis subjektas. Remiantis Įstatymo 86 straipsnio 2 dalimi, nevalstybiniai subjektai gali būti persekiojimo vykdytojais tik tuo atveju, jeigu valstybiniai subjektai negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Nagrinėjamu atveju Departamentas nenustatė faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, jog pareiškėjo kilmės valstybė negalėtų arba nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiotojo bei, kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas jo rase, religija, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais. Turima informacija apie kilmės valstybę taip pat nesudaro pagrindo tokiai prielaidai.

3.3. Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) 2021 m. gairės yra patikimas ir aktualus šaltinis, kuriuo Departamentas turėjo pagrindą remtis vertindamas beatodairiško smurto lygį (duomenys neskelbtini). EPPB gairėse nurodoma, jog šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Šių aplinkybių pareiškėjas jokiais įrodymais nepaneigė, taip pat nepateikė ir naujesnės informacijos, galinčios paneigti ginčijamame sprendime Departamento padarytas išvadas.

3.4. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Iki ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Jei pareiškėjas pateiks prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, tokiu būdu bus inicijuota procedūra, kurios metu šis klausimas ir bus išspręstas. Nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Be to, ginčijamu sprendimu pareiškėjui neuždraudžiama vykti į trečiąsias valstybes, nepriklausančias Šengeno erdvei.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pakeitė Departamento sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir juos išdėstė taip: Uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

5. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė šias faktines aplinkybes:

5.1. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) pareigūnai 2021 m. liepos 24 d. sulaikė neteisėtai sieną kirtus pareiškėją. Su savimi užsienietis neturėjo asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų. Užsienietis pėsčiomis asmenų grupėje atvyko iš (duomenys neskelbtini). 2021 m. rugpjūčio 31 d. užsienietis pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvoje. Prašyme nurodė, kad gyveno kaime, kuris yra ant (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) sienos.

Jų regione veikia (duomenys neskelbtini), kuriuos (duomenys neskelbtini) lėktuvai ne kartą bombardavo. Bijo dėl savo gyvybės, nes nėra saugu, ne kartą bombos užmušė avis. Apklausos metu 2021 m. spalio 8 d. prieglobsčio prašytojas nurodė, kad prieš išvykstant iš (duomenys neskelbtini) gyveno (duomenys neskelbtini), gyveno iš gyvulininkystės, augino avis ir ožkas. Ten prasidėjo konfliktas tarp (duomenys neskelbtini) oro pajėgų ir (duomenys neskelbtini), jie yra (duomenys neskelbtini) priešai, įsikuriantys kalnuose ir kovojantys su (duomenys neskelbtini).

Konfliktas trunka 3–4 metus. Kada buvo pirmasis bombardavimas, nežino. Bombardavimas vyksta visur, kur egzistuoja (duomenys neskelbtini). Nukentėjo keli kaimai aplink, bet pavadinimų nežino. Konflikto metu (duomenys neskelbtini) oro pajėgos subombardavo (sudegino) asmens namus ir gyvulius. Tuo metu kaime buvo (duomenys neskelbtini) kovotojai, todėl kaimas nukentėjo, gyvuliai sudegė. Buvo priverstas gyvenamą vietą palikti ir atvažiavo į Lietuvą. Daug žmonių iš jų kaimo atvyko į Lietuvą. Žino, kad atvyko 3 kaimynų šeimos, palaiko ryšį telefonu.

Asmuo teigė, kad dabar niekas nebegyvena (duomenys neskelbtini) kaime, visi pabėgo, kur išsikėlė kiti – nežino. Vienas iš giminių yra (duomenys neskelbtini) ir vyksta Lietuvos kryptimi, o kur yra kiti nežino. Departamentas sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

Pareiškėjas kreipėsi į Komisiją dėl Departamento sprendimo teisėtumo. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, jo netenkino.

6. Teismas, nagrinėdamas bylą, apžvelgė 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, Įstatymo nuostatas (71 str. 4 d. 4 p., 86 str. 1–2 d., 87 str. 1–2 d.), Tvarkos aprašo nuostatas (89, 99 p.).

7. Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, pareiškėjo paaiškinimus, teiktus apklausų metu, kitą bylos (taip pat Departamento pateiktos užsieniečio bylos) medžiagą, priėjo prie išvados, kad Departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje (jo gyvenamojoje vietoje) tyrimą, o pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jo baimę kilmės valstybėje tapti smurto auka. Pareiškėjas savo pasakojimo dėl kilmės valstybėje jam tariamai gresiančio pavojaus niekaip nedetalizavo ir neindividualizavo, jam (pasakojimui) trūksta konkretumo, kad būtų galima daryti tikėtiną išvadą, jog, kaip teigia pareiškėjas, grįžus į kilmės valstybę jo sveikatai ar gyvybei grėstų pavojus. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjo abstraktūs teiginiai dėl kilmės valstybėje jam tariamai gresiančio pavojaus, savaime, nesant jokių kitų tariamą grėsmę pagrindžiančių duomenų ir aplinkybių, nėra pakankami pagrįsti pareiškėjui galbūt galinčią kilti grėsmę. Juo labiau, kad pareiškėjas nei prašymo dėl prieglobsčio pateikimo ir nagrinėjimo Departamente metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nenurodė duomenų, kad kilmės valstybėje jis buvo persekiojamas. Taigi nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas dėl susiklosčiusios situacijos galėjo jaustis nesaugus, baimintis dėl savo sveikatos ir (ar) gyvybės.

8. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog Departamentas turėjo, tačiau nesurinko informacijos apie ūkininkų padėtį (duomenys neskelbtini), ar ūkininkų, kurie nukenčia nuo atakų, kaip nors sprendžiamas klausimas dėl tokių grupių, kurioms priklauso pareiškėjas, integracijos ir pagalbos pragyvenant bei nediskriminavimo lyginant su kitais gyventojais, tačiau konkrečiai nepaaiškino, kaip konkrečiai ir kada tokia ūkininkų atžvilgiu valdžios tariamai diskriminacinė politika jo, kaip asmens, pasitraukusio iš karinio konflikto teritorijos, atžvilgiu pasireiškė, nepateikė jokių su tuo susijusių duomenų, klausimas dėl pagalbos ūkininkams nukentėjusiems nuo atakų, valdžios veiksmų kokiu nors būdu persekiojant ar diskriminuojant asmenis, pasitraukusius iš karinio konflikto teritorijos (įskaitant pareiškėją), nebuvo keliamas. Teismas pažymėjo, jog nors tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Departamentas turi surinkti informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti pareiškėjo norimais aspektais (ypač, jei tokių aspektų pareiškėjas prašyme dėl prieglobsčio suteikimo ir apklausose net nenurodė). Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas neturi visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų (Įstatymo 86 str. 1 d.). Teismas taip pat pripažino, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomos apsaugos. Pareiškėjas nurodė tik bendro pobūdžio teiginius dėl tikimybės patirti persekiojimą kilmės šalyje, prašymą iš esmės grindė nepatikimais įrodymais.

9. Pasisakydamas dėl Departamento sprendimo dalies, kuria pareiškėjas išsiųstas į (duomenys neskelbtini), teismas apžvelgė 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) nuostatas (7 str. 4 d.). Teismas, įvertinęs pareiškėjo atvykimo aplinkybes į Lietuvą (neteisėtai kertant sieną), prašymo išnagrinėjimą skubos tvarka, konstatavo, kad yra Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalies taikymo būtinybė ir ši Departamento sprendimo dalis yra pagrįsta ir teisėta. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas pageidauja savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas kirto valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą. Atvyko iš saugios šalies. Taigi Departamentas pagrįstai padarė išvadą, kad yra tikimybė, jog pareiškėjas slėpsis ir nusprendė vykdyti jo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos.

10. Teismas, įvertinęs Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų tvarka) nuostatas, konstatavo, kad penkerių metų draudimo atvykti laikotarpis į Lietuvos Respubliką nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nėra proporcingas padarytam teisės pažeidimui.

Teismo vertinimu, nors pareiškėjas kelia neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau, atsižvelgiant į Kriterijų tvarkoje esančius pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjo situaciją, būtų proporcinga pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos. Teismas taip pat pažymėjo, kad iš byloje esančių duomenų nenustatyta, jog pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje, ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, čia padaręs kokių nors teisės pažeidimų.

Nėra duomenų, kurių pagrindų galima būtų manyti, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali sukelti grėsmę visuomenės saugumui. Teismas pareiškėjo situacijai taikė Kriterijų tvarkos 44.3.1 papunktyje įtvirtinta taisyklę: pareiškėjui nustatė 2 metų draudimo atvykti terminą, nes pareiškėjas buvo išsiųstas ir jo pateiktas prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka. Kadangi Departamento sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką sumažinta iki dvejų metų, teismas priėjo prie išvados, kad yra pagrindas keisti ir kitą sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d.

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p.

4) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (OL 2018 L 314, p. 14) (toliau – ir SIS II reglamentas), 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pareiškėjas nurodė, jog (duomenys neskelbtini) gubernija yra (duomenys neskelbtini) dalis bei šiauriausia (duomenys neskelbtini) gubernija. Nuo 2014 m. konflikto su (duomenys neskelbtini) pradžios saugumo padėtis (duomenys neskelbtini) regione buvo „stabili“, tačiau 2019–2020 m. saugumo padėtis šiauriniuose (duomenys neskelbtini) pasienio rajonuose pablogėjo dėl (duomenys neskelbtini) veiklos. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) gubernijoje įkūrė karines bazes, skirtas (duomenys neskelbtini) puolimui. Pranešama apie oro smūgius, antžeminius išpuolius ir šaudymą (duomenys neskelbtini) kaimuose ir pasienio rajonuose, kuriuose, kaip įtariama, buvo (duomenys neskelbtini) elementų. Šie išpuoliai paveikė civilių apgyvendintas teritorijas ir paskatino kaimų evakuaciją. (duomenys neskelbtini) sienos apsaugos pajėgos įsteigė bazes konfliktui tarp (duomenys neskelbtini) kontroliuoti ir civilių gyvybėms išsaugoti. (duomenys neskelbtini) oro smūgiai prieš (duomenys neskelbtini) paveikė (duomenys neskelbtini) gubernijos kaimų gyventojų gyvenimą. Bombardavimas padarė didelę žalą dirbamoms žemėms, turtui ir infrastruktūrai, įskaitant kelius. Taigi pareiškėjo gyvenamojoje vietoje vyksta karinis konfliktas, dėl kurio kenčia civiliai, prieš juos naudojama jėga, naikinamas jų turtas, teritorijos apšaudomos. Dėl karo veiksmų pareiškėjo saugumui kyla reali nuolatinė grėsmė. Šios grėsmės tikimybės nepaneigia aplinkybė, kad pareiškėjas išvyko iš šalies, nespėjęs patirti tiesioginių sužalojimų ar panašaus smurto dėl karo veiksmų. Pareiškėjo gyvenamoji vieta yra karo zona, verbuojami jaunuoliai į (duomenys neskelbtini) gretas, todėl ir dėl šios priežasties pareiškėjas negali grįžti į kilmės šalį, nes tiesiogiai būtų įtrauktas į karo veiksmus.

11.2. Atsakovas rėmėsi EPPB ataskaita ir nurodė, jog 2021 m. EPPB ataskaitoje nurodoma, jog šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Iš esmės EPPB ataskaitoje naudoti apibendrinti duomenys yra vienerių metų senumo, taigi, laikytina, kad nebeatitinka esamos padėties (duomenys neskelbtini). Atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjui kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą, turėjo ne formaliai ir labai fragmentiškai atkartoti EPPB duomenis ir bendrą informaciją, bet sistemiškai vertinti kitą naujausią ir aktualią informaciją iš skirtingų informacijos šaltinių apie ginkluotus susirėmimus bei individualias pareiškėjo galimybes apsisaugoti, ypač, kai jis yra iš (duomenys neskelbtini) regiono, kuriame vyksta karinis konfliktas su (duomenys neskelbtini) karinėmis pajėgomis.

11.3. Pagal kilmės šalies informaciją (duomenys neskelbtini) šiuo metu yra apėmusi ekonominė krizė, aukštas nedarbo lygis. Dėl vidinio karinio konflikto ir ekonominės krizės (duomenys neskelbtini) negali išspręsti struktūrinių problemų. Pareiškėjo išvykimo priežastis negalima laikyti ekonominėmis, nes skirtumas tarp ekonominio migranto ir pabėgėlio kartais neryškus taip pat, kaip ne visada aiškus skirtumas tarp ekonominių ir politinių priemonių pareiškėjo kilmės šalyje. Kai ekonominės priemonės sunaikina tam tikros gyventojų dalies ekonominį egzistavimą (pvz., prekybos teisių atėmimas arba diskriminacinis ar per didelis tam tikros etninės ar religinės grupės apmokestinimas), aukos, atsižvelgdamos į aplinkybes, gali tapti pabėgėliais išvykdamos iš šalies. Atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

12. Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

13. Departamentas nurodo, kad tiek Departamentas, tiek teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas. Pareiškėjo įžvelgiama grėsmė ((duomenys neskelbtini) kovotojai) yra tik hipotetinio pobūdžio, ir grindžiama išimtinai tik spėlionėmis. Tyrimo metu surinkta informacija yra suderinama su pareiškėjo pasakojimu apie (duomenys neskelbtini) kariuomenės vykdomas atakas prieš (duomenys neskelbtini) kontroliuojamas vietoves bei gyventojų persikėlimą iš oro smūgių paveiktų teritorijų.

Tikėtina, jog pareiškėjo šeima buvo paveikta šių įvykių bei priversta pakeisti gyvenamąją vietą, tačiau nei ši aplinkybė, nei bendro pobūdžio informacija apie kilmės valstybę nesuponuoja prielaidos, jog asmeniui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Tyrimo metu nenustatytas persekiojimas, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog pareiškėjui jo gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini) provincijoje, gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

Pareiškėjas apklausos metu pats nurodė, kad nei dėl tautybės, nei dėl išpažįstamos religijos problemų savo šalyje neturėjo. Vertinant pareiškėjo individualią situaciją, nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės šalyje jis buvo asmeniškai susidūręs su persekiojimo veiksmais. Jo pateikta informacija iš esmės yra susijusi su bendra situacija kilmės šalyje. Kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini) nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės bei tarptautinės apsaugos pareiškėjui suteikimo poreikio.

Nagrinėjamu atveju buvo surinkta visa aktuali ir pakankama kilmės valstybės informacija, o skundo teiginiai, kad Departamentas tariamai nesurinko visos aktualios informacijos, yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, jog pats pareiškėjas nurodė, kad jokių individualių grėsmių kilmės valstybėje jam nekyla. EPPB 2021 m. gairės apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje yra aktualus ir patikimas šaltinis, kuriuo turėjo pagrindą vadovautis tiek Departamentas, tiek teismas.

Departamentas rėmėsi taip pat kitų patikimų šaltinių skelbiamais duomenimis, kurie yra tarpusavyje suderinami. Jokios naujesnės patikimos kilmės valstybės informacijos, leidžiančios daryti kitokias nei skundžiamame sprendime, išvadas, pareiškėjas skunde nepateikė, o vien deklaratyvūs skundo teiginiai, kad sprendimas buvo priimtas, vadovaujantis tariamai neaktualia informacija, laikytini išimtinai kaip pasirinkta gynybinė pozicija ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą. Nors pareiškėjas iš savo kilmės valstybės išvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo (duomenys neskelbtini) nesikreipė, o nusprendė neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma. Įvertinusi pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl būtinumo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, byloje esančius rašytinius įrodymus, teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas apklaustas Departamentui nagrinėjant jo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, Sprendimo pagrįstumas patikrintas nagrinėjant klausimą Komisijoje – išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje, proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėjas ir jo atstovas advokatas dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdyje, tiek pareiškėjas, tiek jo atstovas teikė paaiškinimus. Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pareiškėjo prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina.

15. Byloje ginčas iš esmės kilo dėl Departamento sprendimo, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui ((duomenys neskelbtini) piliečiui) prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo Lietuvos Respublikos dienos ir į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas skunde taip pat prašė panaikinti Komisijos sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Departamento sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas ir dėl to pakeitė Departamento sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į C.SIS II įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas būtų patenkintas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

18. 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašyta Konvencija dėl pabėgėlių statuso, ji buvo papildyta 1967 m. sausio 31 d. Niujorke priimtu Protokolu dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Ženevos konvencija). Pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnio 2 punkto pirmą pastraipą sąvoka „pabėgėlis“ apibrėžia asmenį, kuris „dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų dėl tokių įvykių negali ar bijo į ją grįžti“.

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.).

20. Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012, 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1449-822/2022 ir kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017, 2022 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1316-520/2022).

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

22. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 31 d. pateiktą prieglobsčio prašymą motyvavo tuo, kad (duomenys neskelbtini).

23. Iš Departamento sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjų kilmės valstybėje, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam pagrįstumą. Departamento sprendime akcentuota, kad tyrimo metu surinkta informacija yra suderinama su prieglobsčio prašytojo pasakojimu apie (duomenys neskelbtini) vykdomas atakas prieš (duomenys neskelbtini) kontroliuojamas vietoves bei gyventojų persikėlimą iš oro smūgių paveiktų teritorijų, tikėtina, jog prieglobsčio prašytojo šeima buvo paveikta šių įvykių bei priversta pakeisti gyvenamąją vietą, tačiau Departamentas priėjo prie išvados, nei ši aplinkybė, nei bendro pobūdžio informacija apie kilmės valstybę nesuponuoja prielaidos, jog asmeniui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Įvertinus surinktą informaciją konstatuota, kad prieglobsčio prašytojas nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios, anot EPBB, gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, jis taip pat nėra pažeidžiamas asmuo.

24. Įvertinusi Departamento sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su Departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės, pareiškėjas grėsmę sieja su bendra situacija jo gyvenamojoje vietovėje ((duomenys neskelbtini)), o ne su savo individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis. Pažymėtina, kad pareiškėjas 2021 m. spalio 8 d. vykusios apklausos metu pats nurodė, kad nei dėl tautybės, nei dėl išpažįstamos religijos problemų savo šalyje neturėjo. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiškėjo gyvenamoji vieta yra karo zona, verbuojami jaunuoliai į (duomenys neskelbtini) gretas, todėl ir dėl šios priežasties pareiškėjas negali grįžti į kilmės šalį, nes tiesiogiai būtų įtrauktas į karo veiksmus. Įvertinus pareiškėjo apklausose nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apklausos metu nenurodė ir neįrodinėjo, kad kilmės šalyje verbuojami jaunuoliai į (duomenys neskelbtini) gretas, dėl to negali grįžti į kilmės valstybę, todėl Departamentas šių aplinkybių pagrįstai nevertino. Šiuo atveju pažymėtina, jog nors tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Departamentas turi surinkti informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti šio asmens norimais aspektais (ypač, jei tokių aspektų pareiškėjas prašyme dėl prieglobsčio suteikimo ir apklausose net nenurodė).

V. 26. Užsienietis apeliaciniame skunde pagrindiniu ginčytinu klausimu nurodo tai, kad jam būtina suteikti papildomą apsaugą dėl to, kad kilmės valstybės vietovėje, kurioje jis gyveno, vyksta karinis konfliktas, jo namai yra sugriauti, jis neturi kur grįžti.

27. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnyje nustatyta: „Niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį elgesį arba būti taip baudžiamas.“

28. Konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (pasirašytos 1984 m. gruodžio 10 d. Niujorke) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jokia valstybė, šios Konvencijos Šalis, neišsiunčia, negrąžina (refouler) ir neišduoda asmens kitai valstybei tais atvejais, kai yra pagrįstų priežasčių manyti, kad jam iškiltų pavojus būti kankinamam. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad siekdamos nustatyti, ar yra tokių priežasčių, kompetentingos valdžios institucijos atsižvelgia į visus susijusius motyvus, įskaitant, jei tikslinga, toje valstybėje esamų didelių, akivaizdžių ar masinių žmogaus teisių pažeidimų nuolatinį pobūdį.

29. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

30. 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) 2 straipsnyje yra pateiktos šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys: a) tarptautinė apsauga – pabėgėlio statusas ir papildomos apsaugos statusas, kaip apibrėžta e ir g punktuose; <...> d) pabėgėlis – trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo prie tam tikros socialinės grupės baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga, arba asmuo be pilietybės, kuris dėl minėtų priežasčių būdamas už šalies, kurioje yra jo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, ribų negali ar dėl tokios baimės nepageidauja į ją grįžti ir kuriam netaikomas 12 straipsnis; e) pabėgėlio statusas – valstybės narės pripažinimas, kad trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės yra pabėgėlis; f) papildomą apsaugą galintis gauti asmuo – trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį arba – asmens be pilietybės atveju – į šalį, kurioje yra jos ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, jam kiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą, kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja naudotis tos šalies apsauga; g) papildomos apsaugos statusas – valstybės narės pripažinimas, kad trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės yra papildomą apsaugą galintis gauti asmuo <...>.

31. Direktyvos 2011/95/ES 15 straipsnyje nustatyta, kad didelė žala yra: a) mirties bausmė ar egzekucija arba; b) prašytojo kankinimas, nežmoniškas ar žeminamas elgesys arba baudimas kilmės šalyje, arba c) rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui, kylanti dėl nesirenkamojo smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

32. Dėl papildomos apsaugos Teisingumo Teismo praktikoje pažymima, kad Direktyvos 2004/83 (kuri išdėstyta nauja redakcija priimant Direktyvą 2011/95/ES) 15 straipsnyje apibrėžtos trys didelės žalos rūšys yra sąlygos, kurias tenkinančiam asmeniui gali būti suteikiama papildoma apsauga, jei, kaip numatyta šios direktyvos 2 straipsnio e punkte, galima pagrįstai manyti, jog prašytojui, jei būtų grąžintas į atitinkamą kilmės šalį, kiltų reali grėsmė patirti tokią žalą (sprendimų Elgafaji, C-465/07, EU:C:2009:94, 31 punktas ir Diakité, C-285/12, EU:C:2014:39, 18 punktas).

33. Vidaus ginkluoto konflikto buvimas galės lemti sprendimą suteikti papildomą apsaugą, tik jeigu tam tikros valstybės reguliariųjų pajėgų ir vienos ar kelių ginkluotų grupių arba dviejų ar daugiau ginkluotų grupių susidūrimai būtų išimtinai laikomi keliančiais rimtą ir asmeninę grėsmę papildomos apsaugos prašytojo gyvybei arba fiziniam neliečiamumui, kaip nurodyta direktyvos 15 straipsnio c punkte, nes jiems būdingas nesirenkamojo smurto laipsnis pasiekia tokį didelį mastą, kad galima pagrįstai manyti, jog, jei civilis būtų grąžintas į atitinkamą šalį arba tam tikrais atvejais į atitinkamą regioną, vien dėl buvimo toje teritorijoje jam iškiltų realus pavojus patirti minėtą grėsmę (sprendimų Elgafaji, C-465/07, 43 punktas ir Diakité, C-285/12, 30 punktas).

34. Ginkluoto konflikto buvimo konstatavimas negali priklausyti nuo tam tikro konfliktuojančių ginkluotųjų pajėgų organizacijos lygio arba konkrečios konflikto trukmės, nes tam pakanka, kad šių ginkluotų pajėgų susidūrimai sukeltų šio sprendimo 30 punkte nurodytą smurto laipsnį, dėl kurio prašytojui, kuriam kyla realus pavojus patirti rimtą ir asmeninę grėsmę savo gyvybei ir fiziniam neliečiamumui, tikrai būtina tarptautinė apsauga (sprendimo Diakité, C-285/12, 34 punktas).

35. Direktyvos 15 straipsnio c punktas turi būti aiškinamas taip, kad, siekiant taikyti šią nuostatą, ginkluoto konflikto buvimas turi būti pripažintas, kai tam tikros valstybės reguliariosios pajėgos susiremia su viena ar keliomis ginkluotomis grupėmis arba kai susiremia dvi ar daugiau ginkluotų grupių, nereikalaujant, kad šis konfliktas galėtų būti kvalifikuotas kaip netarptautinio pobūdžio ginkluotas konfliktas, kaip tai suprantama pagal tarptautinę humanitarinę teisę, o ginkluotų susidūrimų intensyvumas, konfliktuojančių ginkluotųjų pajėgų organizacijos lygis arba konflikto trukmė būtų vertinami atskirai nuo tam tikroje teritorijoje vyraujančio smurto laipsnio (sprendimo Diakité, C-285/12, 35 punktas).

36. Įstatymo, kuriame, be kita ko, yra įgyvendinta Direktyva 2011/95/ES, 87 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

37. Įstatymo 87 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

38. Dėl papildomos apsaugos suteikimo Departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė, kad užsienietis negali grįžti į kilmės valstybę dėl visiškai pagrįstos baimės, kad yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu, kaip tai yra įtvirtinta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Taigi Departamentas nenustatė, kad yra realus pavojus patirti Direktyvos 2011/95/ES 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą dėl pareiškėjo nurodytos sąlygos (rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui, kylanti dėl nesirenkamojo smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu). Todėl Departamentas sprendė, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

39. Departamentas išvadą dėl užsieniečio neatitikimo papildomos apsaugos suteikimo kriterijų padarė atsižvelgdamas į informaciją dėl kilmės valstybės ir atskirose jos teritorijose vyraujančio smurto laipsnio. Minėta, kad remiantis ESTT praktika Direktyvos 15 straipsnio c punktas turi būti aiškinamas taip, kad, siekiant taikyti šią nuostatą, ginkluoto konflikto buvimas turi būti pripažintas, kai tam tikros valstybės reguliariosios pajėgos susiremia su viena ar keliomis ginkluotomis grupėmis arba kai susiremia dvi ar daugiau ginkluotų grupių, nereikalaujant, kad ginkluotų susidūrimų intensyvumas, konfliktuojančių ginkluotųjų pajėgų organizacijos lygis arba konflikto trukmė būtų vertinami atskirai nuo tam tikroje teritorijoje vyraujančio smurto laipsnio (sprendimo Diakité, C-285/12, 35 punktas).

40. Remiantis Departamento surinkta informacija apie pareiškėją ir situaciją kilmės valstybėje (be kita ko, Europos pabėgėlių prieglobsčio biuro (dabar Europos Sąjungos prieglobsčio agentūra (EPPB) 2021 m. sausio mėnesio gairėmis „(duomenys neskelbtini)“)), spręstina, jog šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Remiantis EPPB ataskaita, (duomenys neskelbtini) provincijoje (išskyrus (duomenys neskelbtini) rajonus) beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. Kita vertus, nors beatodairiško smurto lygis (duomenys neskelbtini) rajonuose ((duomenys neskelbtini) provincija) yra aukštesnis, tačiau „vien buvimo“ šioje teritorijoje nebepakanka, kad kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

41. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Departamentas vadovavosi pasenusiais duomenimis apie pareiškėjo kilmės šalį, pažymėtina, jog pareiškėjo teiginiai dėl EPPB teikiamų duomenų yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad pareiškėjas jokiais teisiniais argumentais ir bylos faktais nepaneigė naujausių EPPB pateiktų duomenų apie padėtį (duomenys neskelbtini). Tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas šiais duomenimis rėmėsi pagrįstai. Šiais duomenimis remiamasi ir kitose panašaus pobūdžio bylose dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021; taip pat 2022 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1277-520/2022, 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1348-629/2022 ir kt.).

42. Departamentas, įvertinęs informaciją dėl kilmės valstybės ir atskirose jos teritorijose vyraujančio smurto laipsnio, neturėjo pagrindo pripažinti, kad užsienietis negali grįžti į kilmės valstybę dėl visiškai pagrįstos baimės, kad yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

43. Šiame kontekste tiek Departamentas, tiek Komisija teisingai akcentavo, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, kad užsienietis negali arba dėl minėto pavojaus nepageidauja naudotis kilmės šalies apsauga, kaip tai yra įtvirtinta Įstatymo 87 straipsnio 2 dalyje ir Direktyvos 2011/95/ES 2 straipsnio f punkte, apibrėžiant papildomos apsaugos suteikimą. Užsienietis nenurodė aplinkybių, patvirtinančių, kad jis negali arba dėl minėto pavojaus nepageidauja naudotis kilmės šalies apsauga.

VI. 44. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl atitinkamai pakeitė Sprendimo dalis ir nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl ši sprendimo dalis paliekama nepakeista.

45. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esantys duomenys buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, o pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis atsakovas įvertino tinkamai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Šių išvadų nepaneigia apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Tiek Departamento, tiek Komisijos ginčijami sprendimai priimti nepažeidus jų priėmimo procedūrų, yra motyvuoti, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikinti. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino tinkamai, ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo N. G. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius