2022-11-16 Nr. AB-27883-3-61-3-03234-2022-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3968-602/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03234-2022-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų (duomenys neskelbtini) piliečių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų (duomenys neskelbtini) piliečių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) piliečiai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjai) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2022 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. 22M11738 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti jų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjai paaiškino, kad jie pagrindė savo prašymą ir atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso ir jiems turi būti suteikiama papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

3. Pareiškėjai nurodė, kad išvykimą iš kilmės valstybės bei atvykimą į Europą nulėmė pareiškėjo (duomenys neskelbtini) Atsižvelgiant į tai, atsakovas ne tik turėjo surinkti naujausią bei aktualią kilmės valstybės informaciją, bet ir individualiai vertinti pareiškėjų nurodytas aplinkybes ir susiklosčiusią situaciją, o to nepadarius nėra pagrindo atsakovo išvadai, kad pareiškėjams kilmės valstybėje nekyla pavojus.

4. Pareiškėjai nesutiko su ginčijamo sprendimo dalimi, kuria nuspręsta juos išsiųsti į kilmės valstybę, kadangi sprendimas dėl išsiuntimo nėra pagrįstas objektyviais įrodymais. Ši sprendimo dalis grindžiama hipotetinio pobūdžio įsitikinimu, kad neva užsieniečiai gali slėptis. Pareiškėjų vertinimu, atsakovas detaliai neįvertino išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos aplinkybių. Vien tai, jog pareiškėjų prieglobsčio prašymas atmestas, negali būti savaime pakankama aplinkybė taikyti maksimalų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą. Departamentas teisingai neįvertino pareiškėjų paaiškinimų ir atsižvelgdamas į juos, nesurinko aktualios informacijos apie kilmės valstybę bei nesudarė galimybės savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Taigi pareiškėjų prašymas nebuvo išsamiai ir teisingai išnagrinėtas, galbūt atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtintą Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas), dėl ko padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjams suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą nebuvo pagrindo.

5. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad jis, įvertinęs pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį, atliko tyrimą ir ginčijamu sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 metų Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Tyrimo metu įvertinus pareiškėjų pasakojimą, nenustatyta, kad jai kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų.

7. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjų istorija apie (duomenys neskelbtini) savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jiems suteikimo. Tariamas persekiotojas – (duomenys neskelbtini), nėra valstybinis subjektas. Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, kad tariamas persekiotojas galėtų veikti valstybės vardu arba pasitelkti valstybę vykdant persekiojimą. Remiantis Įstatymo 86 straipsnio 2 dalimi, nevalstybiniai subjektai gali būti „persekiojimo vykdytojais“ tik tuo atveju, jeigu valstybiniai subjektai negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjams apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jų rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėjai nepateikė. Turima informacija apie kilmės valstybę taip pat nesudarė pagrindo tokiai prielaidai.

8. Departamentas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjų pasakojimas apie įvykius, paskatinusius juos išvykti iš (duomenys neskelbtini) yra bendro pobūdžio, abstraktus, nepasižymi informatyvumu, tikslumu, tam tikros detalės keitėsi pasakojimo eigoje. Be to, apklausos metu pareiškėjai teikė tarpusavyje nesuderinamą informaciją, pareiškėjai painiojosi pasakodami (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į pareiškėjų pasakojimo trūkumus bei istorijos vidinį nesuderinamumą, Departamento nuomone, pareiškėjų pasakojimai nelaikytini patikimu įrodymu.

9. Departamento vertinimu, ginčijame sprendime detaliai yra išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Šias aplinkybes paneigiančių argumentų pareiškėjai skunde nepateikė. Be to, pareiškėjai turi teisę pateikti Departamentui ar Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

10. Departamentas pažymėjo, kad, remiantis Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros (toliau – ESPA) gairėmis, šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Šių aplinkybių pareiškėjai jokiais įrodymais nepaneigė, todėl, nagrinėjimu atveju, buvo konstatuota, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

11. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjai neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi skubos tvarka išnagrinėjus jų prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėjai iš savo kilmės valstybės atvykę į (duomenys neskelbtini), dėl prieglobsčio joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjų veiksmai neapibūdina jų elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jie būtų siekę kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje.

12. Departamentas apibendrino, kad atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjų situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius. Visos pareiškėjų individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, todėl ginčijamu Sprendimu pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjų situacija neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų. Departamento vertinimu, pareiškėjų nesutikimas su priimtu sprendimu nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. rugsėjo 29 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies: 1) pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.“; 2) pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.“; 3) likusią skundo dalį atmetė.

14. Teismas nustatė, kad:

14.1. Pareiškėjai 2021 m. rugpjūčio 28 d. paprašė suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

14.2. Apklausoje, vykusioje 2021 m. spalio 27 d. pareiškėja (duomenys neskelbtini) nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

14.3. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) 2021 m. spalio 27 d. atliktos paklausos metu nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

14.4. Departamentas, įvertinęs surinktą medžiagą, priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje; išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkerius) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi 3 (trejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

15. Teismas vadovavosi Įstatymo 86 ir 87 straipsniais, analizavo Aprašo nuostatas, detalizuojančias tyrimo dėl prieglobsčio prašymo vertinimo atlikimo tvarką, prašymo vertinimo kriterijus, apžvelgė teismų praktiką, suformuotą prieglobsčio bylose.

16. Įvertinęs pareiškėjų paaiškinimus, Departamento surinktą informaciją, teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti. Teismo vertinimu, Departamentas, priimdamas sprendimą, įvertino pareiškėjų paaiškinimų esminius argumentus bei nusprendė, kad pareiškėjų nurodyti argumentai, kuriais pareiškėjai grindžia prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, negali būti laikytini kaip patvirtinantys Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas pabėgėlio statusui gauti.

17. Vertindamas pareiškėjų paaiškinimus (jie nurodė, kad iš kilmės valstybės išvyko dėl (duomenys neskelbtini)), teismas atsižvelgė į bylos medžiagą, bei tai, kad į teismo posėdžio metu užduotus klausimus pareiškėjai atsakinėjo abstrakčiais (bendro pobūdžio) teiginiais, konkretesnių savo pasakojimo detalių nepateikė Teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjų pasakojimas iš esmės nepagrindžia individualaus persekiojimo galimybės, pareiškėjų nurodoma baimė grįžti į (duomenys neskelbtini) grindžiama tik pačių pareiškėjų subjektyviomis prielaidomis. Teismas pažymėjo, kad tariamus grasinimus ir persekiojimą vykdęs asmuo ((duomenys neskelbtini)) yra ne valstybinis subjektas, byloje nebuvo įrodymų, kad jis būtų veikęs valstybės ar jos institucijų vardu.

18. Teismas atkreipė dėmesį, kad teismo posėdžio metu paklausti, kodėl nesikreipė dėl apsaugos į kilmės valstybės institucijas, pareiškėjai savo atsakymus grindė bendro pobūdžio hipotetiniais teiginiais, kad (duomenys neskelbtini), kad jų kilmės valstybėje žmogaus teisių nėra paisoma. Buvo pažymėta, jog pareiškėjai turėjo galimybę apsigyventi kitoje (duomenys neskelbtini) vietovėje (pareiškėjai nei apklausų metu, nei skunde teismui nenurodė aplinkybių, kurios paneigtų tokią galimybę).

19. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, jog, įvertinęs pareiškėjų pasakojimą, Departamentas pagrįstai nustatė patikimumo trūkumus, todėl pareiškėjų pasakojimą apie tariamą jų persekiojimą vertino kritiškai bei nelaikė patikimu įrodymu, pagrindžiančiu tarptautinės apsaugos bei pabėgėlio statuso suteikimo poreikį. Įvertinęs tai, kad pareiškėjų pateikti paaiškinimai apklausų metu, teismui pateiktame skunde bei teismo posėdžio metu išsakyti papildomi argumentai, taip pat Departamento surinkta informacija apie pareiškėjų kilmės valstybę neleido dentifikuoti nei tariamo persekiojimo, nei persekiojimo tikėtinų motyvų ir tikslų (duomenys neskelbtini), nepagrindė rizikos patirti persekiojimą tikimybės, teismas darė išvadą, kad Departamentas pagrįstai sprendė apie tai, kad pareiškėjai nepagrindė savo prašymo suteikti prieglobstį ir kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų pabėgėlio statuso suteikimo kriterijų, todėl jiems pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

20. Teismas pripažino pagrįstomis atsakovo išvadas, kad pareiškėjai neatitiko Įstatymo 87 straipsnyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai nei apklausų metu, nei skunde teismui, nei teismo posėdžio metu nenurodė jokių papildomų aplinkybių (nei tos, kurios buvo vertinamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo). Atsižvelgus į tai, nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Atsižvelgęs į prieglobsčio prašytojų individualias savybes ir į tai, kad jų kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, teismas darė išvadą, kad Departamentas pagrįstai konstatavo, kad prieglobsčio prašytojai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

21. Teismas pažymėjo, kad Departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi ne tik ESPA, bet ir kitų patikimų šaltinių (pvz., Jungtinių Tautų Pabėgelių agentūros, Europos prieglobsčio paramos biuro ir kt.) skelbiamais duomenimis, kurie yra tarpusavyje susiję, bei tinkamai įvertino visą surinktą informaciją pareiškėjų individualios situacijos kontekste.

22. Vadovaudamasis 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) 7 straipsnio nuostatomis, įvertinęs pareiškėjų atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybes, teismas darė išvadą, kad Sprendimo dalis dėl pareiškėjų išsiuntimo yra pagrįsta ir teisėta.

23. Teismas nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjams pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė jų padarytam pažeidimui. Teismas vadovavosi Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 5 punktu.

24. Teismo vertinimu, byloje nebuvo pateikta duomenų, įrodančių, kad pareiškėjai praeityje būtų pažeidę atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekę nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs dar kokių nors teisės pažeidimų. Departamento sprendime nepateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Byloje nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjai būtų išsiunčiami jau ne pirmą kartą, savo veiksmais ar neveikimu būtų tikslingai vilkinę ar klaidinę tyrimą, būtų pateikę melagingus duomenis apie savo asmens tapatybę ar kitų aplinkybių, kurios sąlygotų taikyti maksimalų draudimo atvykti terminą. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad šiuo atveju adekvačiu laikytinas Tvarkos 44.3.1 papunktyje nustatytas 2 metų draudimo laikotarpis, todėl skundžiamą Departamento sprendimą pakeitė ir uždraudė pareiškėjams 2 (dvejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos atvykti į Lietuvos Respubliką.

25. Teismas konstatavo, kad Departamentas pagrįstai priėmė sprendimą įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjams, tačiau nusprendęs, kad adekvatus draudimo atvykti pareiškėjams į Lietuvos Respubliką terminas yra 2 metai nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, teismas pakeitė Departamento sprendimo dalį ir nustatė įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

26. Apibendrindamas teismas konstatavo, kad atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjų bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas, todėl skundžiamas Departamento sprendimas, išskyrus keistinas jo dalis, laikytinas teisėtu ir pagrįstu ir nebuvo pagrindo jį naikinti. Netenkinęs pagrindinio skundo reikalavimo, teismas nenustatė pagrindo patenkinti ir išvestinį reikalavimą, t. y. įpareigoti atsakovą pareiškėjų prašymą išnagrinėti iš naujo.

III. 27. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti. Taip pat pareiškėjai prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų ir turėtų būti išklausyti tiesiogiai.

28. Pareiškėjai nurodo, kad atsakovas netinkamai vertino jų pasakojimą ir nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo.

29. Pareiškėjai nesutinka su išvada, kad jiems negresia individualaus pobūdžio persekiojimas ir grėsmė gyvybei – pareiškėjas (duomenys neskelbtini) nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad kelionės tikslas yra bet kur Europoje, kad tik šeima galėtų būti saugi, iš (duomenys neskelbtini) išvyko, kadangi (duomenys neskelbtini). Prieglobsčio prašytojas teigė, kad jų (duomenys neskelbtini).

30. Vadovaudamiesi Konvencijos 1 straipsnio A dalimi, ir Įstatymo 86 ir 87 straipsniais, nacionalinių ir tarptautinių teismų praktika, pareiškėjai tvirtinta, kad jų baimė būti persekiojamiems pagrįsta, likę kilmės valstybėje jie patirs žiaurų, nežmonišką elgesį.

31. Pareiškėjai laikosi pozicijos, kad jiems turėjo būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjų prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Atsakovo surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjams atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėjus ir uždrausti jiems atvykti į Lietuvos Respubliką.

32. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

33. Atsakovas atsiliepime nurodo faktinius ir teisinius argumentus, kuriuos jau buvo išdėstęs pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime. Atsakovas pabrėžia, jog atsižvelgus į pareiškėjų pasakojimo trūkumus bei į istorijos vidinį nesuderinamumą, labai tikėtina, kad jų istorija yra pramanyta bei neatskleidžia tikrųjų išvykimo iš kilmės šalies motyvų, todėl jų pasakojimai nelaikytini patikimu įrodymu, pagrindžiančiu jiems galbūt kilusios grėsmės realumą. (duomenys neskelbtini) konfliktas su nevalstybiniu subjektu savaime nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinybės. Apeliantų argumentai, kad atsakovas nesurinko naujausios ir aktualiausios informacijos apie kilmės valstybę, deklaratyvūs – apeliaciniame skunde nenurodoma, kokios kilmės valstybės informacijos atsakovas nesurinko.

34. Atsakovo teigimu, ir jis, ir teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 35. Pareiškėjai prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi pareiškėjai turėtų būti tiesiogiai išklausyti.

36. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma. Įvertinusi pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl būtinumo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, byloje esančius rašytinius įrodymus, teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjų apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pareiškėjai nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Pareiškėjai apklausti Departamentui nagrinėjant jų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėjai ir jų atstovas advokatas dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdyje, tiek pareiškėjai, tiek jų atstovas teikė paaiškinimus. Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pareiškėjų prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina.

37. Byloje ginčas iš esmės kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo nesuteiktas pareiškėjams (duomenys neskelbtini) piliečiams (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, nuspręsta išsiųsti pareiškėjus į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jos išsiuntimo dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo jiems atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pagrįstumas ir teisėtumas. Pareiškėjai skunde taip pat suformulavo prašymą įpareigoti atsakovą išnagrinėti jų prašymą suteikti prieglobstį iš naujo.

38. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad atsakovo Sprendimas iš esmės yra pagrįstas ir teisėtas. Pirmosios instancijos teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjai neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamento Sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėjus į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjams nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, ir dėl to pakeitė Sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjams uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat iki 2 metų nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos sutrumpino perspėjimo įvedimo į C.SIS II dėl draudimo apsigyventi laikotarpį.

39. Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde pabrėžia, kad jų prašymas suteikti prieglobstį yra pagrįstas, jiems grėsmė būti (duomenys neskelbtini) yra reali. Pareiškėjų teigimu, atsakovas nesurinko išsamios ir aktualios informacijos apie kilmės valstybę ir darė išvadą, kad nekilo grėsmės pareiškėjų gyvybei.

40. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.).

42. Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012, 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1449-822/2022 ir kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017, 2022 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1316-520/2022).

43. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, (pareiškimo Nr. 24573/94), pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Atitinkama praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose tokio pobūdžio bylose: 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.

44. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; 2020 m. rugpjūčio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4460-520/2020 ir kt.).

45. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašymą suteikti prieglobstį motyvavo tuo, kad jiems grasino (duomenys neskelbtini).

46. Iš Departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjų kilmės valstybėje, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjų išsakytos baimės būti persekiojamiems pagrįstumą, įskaitant ir informaciją apie (duomenys neskelbtini) paplitimą, jų vykdytojus ir aukas pareiškėjų kilmės valstybėje. Tyrimo metu nustatyta, kad prieglobsčio prašytojų pasakojimas yra abstraktus, fragmentiškas, jo detalės nesutampa, pareiškėjai skirtingai nurodė aplinkybes, susijusias su pakankamai reikšmingais ir individualiai išgyventais asmeniniais įvykiais bei galbūt patirtą grasinimą. Departamentas vertino, kad galbūt kilęs asmeninio pobūdžio konfliktas su šeimos nariu, t. y. nevalstybiniu subjektu savaime nelemia tarptautinės apsaugos būtinybės. Atsakovas nenustatė, kad pareiškėjų teigimu, jiems gresiantis persekiojimas yra nulemtas jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Šių išvadų nesuponuoja ir bendro pobūdžio informacija apie saugumo padėtį kilmės valstybėje. Atsakovas padarė išvadą, kad nebuvo identifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjams kiltų reali individualaus persekiojimo rizika, todėl pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

47. Įvertinusi Sprendimo turinį, byloje esančią medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su Departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjų kilmės valstybėje ir individualios aplinkybės, nagrinėjamu atveju, savaime nepagrindžia realios persekiojimo rizikos tikimybės. Pareiškėjai prašymą suteikti prieglobstį iš esmės sieja su galbūt įvykusiu (duomenys neskelbtini), dėl kurio pareiškėjų pasakojimas turi esminių trūkumų, keliančių abejonių jo realumu, bendra padėtimi pareiškėjų kilmės valstybėje (pvz., pareiškėja apklausos metu nurodė, kad (duomenys neskelbtini)), subjektyviu situacijos vertinimu, o ne su tuo, kad jiems gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

48. Pažymėtina, kad apklausų metu pareiškėjai skirtingai nurodė aplinkybes, susijusias su (duomenys neskelbtini). Nenuosekli buvo pareiškėjų istorijos dalis dėl nurodomų (duomenys neskelbtini) (pareiškėja nurodė, kad (duomenys neskelbtini), o pareiškėjas – (duomenys neskelbtini), vėliau patikslino, kad (duomenys neskelbtini)). Departamentui paprašius (duomenys neskelbtini). Pagrįstų abejonių prieglobsčio prašytojų pasakojimo patikimumu bei realumu, atsižvelgiant į kilmės valstybės informaciją (tradicijas, papročius, vyraujančią religiją), kelia ir tai, jog (duomenys neskelbtini).

49. Atsižvelgiant į užsieniečių prašymo suteikti prieglobstį motyvus, darytina išvada, kad pareiškėjai persekiojimo kilmės valstybėje nesieja su rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais ir jų baimė patirti persekiojimą nelaikytina visiškai pagrįsta. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

50. Teisėjų kolegija tais pačiais pagrindais pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjams papildomą apsaugą. Pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjai galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje jie bus kankinami, su jais bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas arba jie galėtų tokiu būdu būti baudžiami. Taip pat pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjai galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Todėl pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Departamentas nustatė, kad pareiškėjų kilmės šalyje (gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini)) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatė. Pažymėtina, kad atsakovas šią išvadą padarė remdamasis tarptautinių institucijų ir nevyriausybinių organizacijų surinktais duomenimis, o pareiškėjai, nesutikdami su atsakovo vertinimu, nenurodo ir nedetalizuoja duomenų ar jų šaltinių, kuriuos privalėjo įvertinti Departamentas ar teismas pareiškėjų individualios situacijos kontekste. Byloje taip pat nenustatyta, kad apsauga pareiškėjams kilmės šalyje nėra prieinama.

51. Byloje nenustatyta ir pareiškėjai apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kuriomis remiantis turėtų būti daroma išvada, kad jie (pareiškėjai) kilmės šalyje patirs elgesį, kuris prilyginamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui, nes tokios aplinkybės konstatacijai nepateikti įrodymai, atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją.

52. Nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo (neišnagrinėjo pareiškėjų atvejo individualiai). Priešingai, atsakovas surinko ir ištyrė naujausią, aktualią bei su pareiškėjų individualia situacija susijusią informaciją. Atsakovas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjų prieglobsčio prašymo bei padėties kilmės valstybėje tyrimą, o pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti, kad kilmės valstybėje jie gali būti persekiojami ar kiltų kokia nors grėsmė. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjų prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, todėl atsakovas neturėjo pareigos rinkti daugiau papildomų duomenų.

53. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad, panaikinus Departamento Sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjams atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Sprendimo dalys, kuriomis pareiškėjai išsiųsti į kilmės valstybę ir jiems uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjams nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl atitinkamai pakeitė Sprendimo dalį ir nustatė, kad pareiškėjams uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjai nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl ši sprendimo dalis paliekama nepakeista.

54. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų (duomenys neskelbtini) piliečių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas

Veslava Ruskan