2013-03-26 Nr. BB-399-1-89-2-00021-2008-3 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-140/2013

Teisminio proceso Nr. 1-89-2-00021-2008-3 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.13.1; 2.1.15.3.3.1; 2.1.15.3.3.3; 2.1.14 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,

nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui V. V.,

nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. V. atstovei advokatei Daliai Kotrynai Žalėnaitei,

išteisintojo J. R. gynėjui advokatui Valdui Kersnauskui,

civilinio atsakovo UAB „S“ atstovui advokatui Kęstučiui Rakauskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. V. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis:

J. R. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 176 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

V. V. civilinis ieškinys atmestas, jo turėtas proceso išlaidas nuspręsta apmokėti iš valstybės lėšų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 257 straipsniu, pranešta prokurorui, kad šią nusikalstamą veiką, tikėtina, padarė V. M., A. L., K. M., N. M.

Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžiu J. R. buvo nuteistas pagal BK 176 straipsnio 1 dalį 4940 Lt (38 MGL) dydžio bauda, ją sumokant per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Buvo priteista iš UAB „S“ nukentėjusiajam V. V. 16 582,11 Lt turtinei ir 150 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, iš J. R. – 5400 Lt advokato atstovavimo išlaidų.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Greičiaus pranešimą, nukentėjusiojo ir jo atstovės advokatės, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, išteisintojo gynėjo advokato ir civilinio atsakovo atstovo advokato, prašiusių nukentėjusiojo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

J. R. buvo nuteistas pagal BK 176 straipsnio 1 dalį už tai, kad eidamas UAB „S“ generalinio direktoriaus pareigas, t. y. būdamas darbdaviui UAB „S“ atstovaujančiu asmeniu bei UAB „S“ statinių, tarp jų ir gamybinės bazės sandėlio, esančio Utenoje, Pramonės g. 15, naudotoju, pagal 2006 m. lapkričio 30 d. generalinio direktoriaus pareiginės instrukcijos II dalies 12 punktą įpareigotas įgyvendinti priemones, susijusias su darbuotojų sauga ir sveikata pagal bendrovės kokybės vadybos sistemos procedūros PR-08 reikalavimus, pagal IV dalies 2 punktą būdamas atsakingas už darbuotojų saugos ir sveikatos, priešgaisrinės saugos, elektrosaugos priemonių organizavimo ir vykdymo bendrovėje kontrolę, elektros įrenginius aptarnaujančio personalo parinkimą, darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais mokymą, atestavimą ir instruktavimą pagal bendrovės kokybės vadybos sistemos dokumentų reikalavimus, dėl neatsargumo pažeidė darbų saugos įstatymuose, kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, lėmusius statinio vartų virtimą, kurio metu atsirado sunkios pasekmės žmogui:

pagal Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 straipsnio 1 dalį įpareigotas sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais; pagal 14 straipsnio 1 dalį įpareigotas užtikrinti, kad kiekvieno darbuotojo darbo vieta ir darbo vietų aplinka atitiktų šio įstatymo bei kitų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus, darbo vietos būtų įrengtos taip, kad jose dirbantys darbuotojai būtų apsaugoti nuo galimų traumų, jų darbo aplinkoje nebūtų sveikatai kenksmingų ar pavojingų rizikos veiksnių; pagal 19 straipsnio 2 dalies 1 punktą įpareigotas organizuoti rizikos darbuotojų saugai ir sveikatai vertinimą; pagal 40 straipsnio 1 dalį įpareigotas darbuotojams sudaryti tokią darbo aplinką, kad joje nebūtų pavojingų ir (ar) kenksmingų veiksnių, keliančių susižalojimo ar kitokio sveikatos pakenkimo riziką, o jei tokia rizika yra, ji turi būti kuo mažesnė ir turi būti numatytos priemonės tokiai rizikai šalinti;

pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 40 straipsnio 2 punktą privalėdamas nenaudoti statinio, kol jis nustatyta tvarka nepripažintas tinkamu naudoti; pagal 40 straipsnio 3 punktą privalėdamas laikytis normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose ar normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose nustatytų statinio naudojimo ir priežiūros reikalavimų, kad būtų išlaikytos statinio (jo dalių, inžinerinių sistemų) savybės, atitinkančios esminius statinio reikalavimus pagal šio įstatymo 4 straipsnį;

pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1998 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 85/233 patvirtintų Darboviečių įrengimo bendrųjų nuostatų 14.3 punktą privalėdamas užtikrinti, kad atverti vartai nekeltų pavojaus darbuotojams;

pagal Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministro 2004 m. birželio 21 d. įsakymo Nr. D1-347 „Dėl statybos techninio reglamento STR 01.12.07:2004 „Statinių techninės priežiūros taisyklės, kvalifikaciniai reikalavimai statinių techniniams prižiūrėtojams, statinių techninės priežiūros dokumentų formos bei jų pildymo ir saugojimo tvarkos aprašas“ patvirtinimo“ 10.2 punktą privalėdamas laiku pastebėti, teisingai įvertinti ir likviduoti atsiradusius statybinių konstrukcijų defektus; pagal 10.5 punktą privalėdamas siekti, kad statiniai nedarytų žalos žmonių sveikatai ir aplinkai; pagal 22 punktą privalėdamas užtikrinti, kad metalinių konstrukcijų ir detalių apsauga nuo korozijos būtų sistemingai atnaujinama įvertinant aplinkos cheminį aktyvumą statinių eksploatavimo metu, korozijos pažeistos vietos būtų nuvalomos, o antikorozinė danga atnaujinama, korozijos paveiktų konstrukcijų nešamoji galia patikrinama skaičiavimais ar kitais būdais; pagal 30.2 punktą privalėdamas nenaudoti statinio, kol jis nustatyta tvarka nepripažintas tinkamu naudoti; pagal 30.3 punktą privalėdamas laikytis normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose ar normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose nustatytų statinio naudojimo ir priežiūros reikalavimų, kad būtų išlaikytos statinio savybes atitinkančios esminius statinio reikalavimus,

nesudarė darbuotojams saugių bei nekenksmingų darbo sąlygų, neužtikrino, kad kiekvieno darbuotojo darbo vieta atitiktų Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo reikalavimus, neorganizavo rizikos darbuotojų saugai ir sveikatai vertinimo, nesiėmė priemonių darbuotojams sudaryti tokią darbo aplinką, kad joje nebūtų pavojingų veiksnių, keliančių susižalojimo riziką, nesilaikė reikalavimų, kad būtų išlaikytos statinio savybės, atitinkančios esminius statinio reikalavimus, naudojo statinį nustatyta tvarka nepripažintą tinkamu naudoti bei neužtikrino, kad atverti vartai nekeltų pavojaus darbuotojams. Dėl šių priežasčių 2008 m. liepos 1 d., apie 15.40 val., UAB „S“ metalo dažymo sandėlyje, esančiame Utenoje, Pramonės g. 15, nutrūkus vartų viršutiniam vyriui, virstantys vartai išsinėrę iš apatinio vyrio ir krisdami žemyn prispaudė virtimo trajektorijoje buvusį šios bendrovės darbininką – krovėją mašinistą V. V., dėl to šis dėl daugybinių vidaus organų plyšimų, nukraujavimo, sunkaus laipsnio šoko patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą.

Kasaciniu skundu nukentėjusysis ir civilinis ieškovas V. V. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje išsamiai, nuosekliai, argumentuotai ir logiškai išdėstė J. R. kaltę pagrindžiančius įrodymus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, nepaneigdamas pirmosios instancijos teismo išvadų, šį nuosprendį panaikino ir priėmė neteisėtą, nepagrįstą ir akivaizdžiai neatitinkantį jokių teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų išteisinamąjį nuosprendį. Taip šios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 320 straipsnio 3 dalyje, 324, 325 straipsniuose įtvirtintas įrodymų vertinimą ir bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka reglamentuojančias nuostatas, nepaisė BPK 331 straipsnio 2 dalyje apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui keliamų reikalavimų ir nukrypo nuo teismų praktikos šios kategorijos bylose. Padaryti BPK pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Nukentėjusiojo manymu, apeliacinės instancijos teismas šališkai ir neišsamiai išnagrinėjo bylą ir išteisinamąjį nuosprendį priėmė, akivaizdžiai siekdamas padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės įmonės vadovui – J. R. Ignoruodamas pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes ir netinkamai taikydamas baudžiamąjį įstatymą, teismas išskirtinai palaikė J. R., jo gynėjo ir civilinio atsakovo UAB „S“ atstovo poziciją. Iš naujo nagrinėjant bylą nebuvo įvykdyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutarties nurodymai pašalinti ankstesniame (2012 m. sausio 6 d.) apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje esančius prieštaravimus ir kitus trūkumus. Kaip ir pirmąjį kartą bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, be jokio teisinio bei faktinio pagrindo buvo kitaip interpretuojami tie patys pirmosios instancijos teismo jau išnagrinėti ir įvertinti įrodymai. Tai buvo padaryta neatnaujinus įrodymų tyrimo ir neišreikalavus naujų papildomų įrodymų (BPK 287 straipsnis).

Pasak nukentėjusiojo, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas naują išteisinamąjį nuosprendį, nesilaikė pagrindinių nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų, nes nepateikė motyvų, dėl ko atmetė ar kitaip vertino apskųsto nuosprendžio įrodymus. Šiuo atveju turėjo būti išdėstyti visi įrodymai, atlikta jų analizė, atskleidžiant jų turinį ir nustatytas faktines aplinkybes. Tačiau to nebuvo padaryta, teismas rašytinių įrodymų (specialistų ir ekspertų išvadų), pagrindžiančių J. R. kaltę, nepaneigė kitais rašytiniais įrodymais, apskritai dėl jų nepasisakė, taip iš esmės pažeisdamas BPK 331 straipsnio 2 dalies nuostatas. Išteisinamajame nuosprendyje pasisakyta dėl atskirų įrodymų, nevertinant jų visumos.

Kasatorius teigia, kad, pirmą kartą išnagrinėjęs bylą, apeliacinės instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, konstatavęs, jog J. R. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o antrą kartą, išnagrinėjęs tuos pačius įrodymus, tačiau nenurodydamas jokių motyvų, padarė išvadą, kad neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Dėl priimto sprendimo pobūdžio nuspręsdamas nepasisakyti dėl kitų apeliacinių skundų argumentų, apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, ir nepateikė jokių motyvų dėl jo (nukentėjusiojo) bei jo atstovės apeliaciniame procese išsakytų argumentų.

Nukentėjusysis nurodo, kad, nagrinėjant šią bylą iš naujo apeliacine tvarka, jis apeliacinį skundą atšaukė ir prašė palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, tokį prašymą palaikė ir jo atstovė advokatė. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo civilinį ieškinį, nors civilinis atsakovas byloje buvo ne nuteistasis J. R., o UAB „S“. Priimdamas tokį sprendimą teismas iš esmės užkirto kelią nukentėjusiajam į patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo UAB „S“, taip pažeisdamas BPK 109, 115 straipsnių nuostatas. Kasatorius pažymi, kad nagrinėjamu atveju nesvarbu, kas – darbdavys ar jo įgaliotas asmuo (asmenys) – bus pripažinti pažeidę darbų saugos įstatymus ar kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, jeigu dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas žmonėms; pagal BPK 109 straipsnio nuostatas turtinę ar neturtinę žalą jam privalo atlyginti už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingas asmuo – UAB „S“. Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį teismas turėjo ieškinį ne atmesti, o palikti nenagrinėtą.

Kasatorius įsitikinęs, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 176 straipsnio 1 dalį. Taikant šį baudžiamąjį įstatymą būtina vadovautis Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymu, Profesinės rizikos vertinimo nuostatais ir kitomis teisės normomis. Priešingai negu nurodyta skundžiamame nuosprendyje, pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 straipsnio, 12 straipsnio 6 dalies, 19 straipsnio 1 dalies, 25 straipsnio 1 dalies nuostatas būtent darbdaviui atstovaujantis asmuo atsako už darbdavio pareigos sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais įgyvendinimą, už ėmimąsi priemonių, kad įmonės statiniai, kuriuose įrengtos darbo vietos, pačios darbo vietos, darbo priemonės, darbo aplinka atitiktų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų nustatytus reikalavimus, už organizavimą prevencinių priemonių (techninių, medicinos, teisinių, organizacinių ir kitų), skirtų nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų prevencijai.

Kasatorius pažymi, kad nei šiame, nei kitame įstatyme nenustatyta, jog už darbdavio pareigos sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais įgyvendinimą gali būti atsakingas ne darbdaviui atstovaujantis asmuo, o šio asmens įgalioti kiti asmenys. Įgaliojimai įgyvendinti darbdavio pareigą sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais įstatymo suteikti darbdaviui atstovaujančiam asmeniui, šiuo atveju – UAB „S“ generaliniam direktoriui.

Įstatyme tiesiogiai nustačius konkretaus subjekto įgaliojimus, vienas subjektas negali iš kito perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti ar atsisakyti; tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti jokiais žemesnę galią turinčiais teisės aktais ar sutartimis. Taigi darbdaviui atstovaujantis asmuo negali atsisakyti arba perduoti kitiems subjektams jam įstatyme nustatytų įgaliojimų įgyvendinti darbdavio pareigą, o šie negali iš darbdaviui atstovaujančio asmens perimti tų įgaliojimų. Todėl akivaizdu, kad dėl visų pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytų pažeidimų, dėl kurių UAB „S“ metalo dažymo sandėlyje nutrūkus vartų viršutiniam vyriui, virstantiems vartams išsinėrus iš apatinio vyrio ir krintant žemyn buvo sunkiai sužalotas kasatorius, atsakingas šios bendrovės vadovas – J.

R., o ne jo įgalioti asmenys.

Nukentėjusiojo teigimu, apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad jo sveikata sunkiai sutrikdyta tik dėl netinkamos sandėlio vartų priežiūros, o ne dėl to, kad statinys nebuvo pripažintas tinkamu naudoti, dirbtinai išskaidė statinio pripažinimą tinkamu naudoti ir to statinio dalies – vartų – netinkamą priežiūrą, taip supriešindamas savaime suprantamą ir net nereikalaujamą specialaus įrodinėjimo tiesioginį priežastinį ryšį tarp pastato bei jo dalies – vartų, kurio vyriai nutrūko, – nelaimingo atsitikimo. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tinkamas pastato naudojimas visiškai nesusijęs su tinkamu pastato dalies – vartų – naudojimu, prieštarauja logikai ir bylos duomenims. Iš specialisto išvados matyti, kad vartai buvo įrengti ne pagal įstatymo nustatytus techninius reikalavimus, nes vietoje trijų vyrių buvo tik du, ir visas pastatas, ne tik vartai, nebuvo įstatymų nustatyta tvarka pripažinti tinkamais naudoti. Tai, kad vartai buvo blogai suprojektuoti, teisiamajame posėdyje parodė UAB „Romas ir Virgis“ technikos direktorius V. Z. Priimant statinį naudoti, įstatymų nustatyta tvarka įvertinamos visos pastato konstrukcijos, tarp jų ir vartų konstrukcinis sudėtingumas, varstymo įrenginys, kurie aptariami specialiose projektavimo sąlygose, kaip numato Statybos įstatymo reikalavimai ir statybos techninis reglamentas. Kadangi minėto sandėlio vartų konstrukcija nebuvo pripažinta tinkama naudoti sandėlio pripažinimo tinkamu naudoti aktu, laikytina, kad statinys techniškai netvarkingas, todėl už padarinius atsakingas tik įmonės vadovas J. R. Juolab kad pagal liudytojos N. M. parodymus, ekspertai negalėjo nustatyti vartų vyrių išlūžimo priežasties, nes šie J. R. nurodymu iš karto po nelaimingo atsitikimo buvo pervirinti ir nudažyti, t. y. buvo sunaikinti pėdsakai.

Nukentėjusiojo manymu, apeliacinės instancijos teismo išvados nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad šiuo atveju nėra galimybių reikalauti atsakomybės iš statinio techninio prižiūrėtojo ir iš apžiūrų komisijos narių, kurie J. R., kaip UAB „S“ generalinio direktoriaus, įsakymais buvo paskirti atsakingais už konkrečios darbų saugos ir sveikatos ar statinių tinkamos eksploatacijos sritis, nes pagal Aplinkos apsaugos ministro 2004 m. birželio 21 d. įsakymo Nr. D1-347 „Dėl statybos techninio reglamento STR 01.12.07:2004 „Statinių techninės priežiūros taisyklės, kvalifikaciniai reikalavimai statinių techniniams prižiūrėtojams, statinių techninės priežiūros dokumentų formos bei jų pildymo ir saugojimo tvarkos aprašas“ patvirtinimo“ 30.2 punktą, statinio naudotojas privalo nenaudoti statinio, kol jis nebaigtas ir nustatyta tvarka nepripažintas tinkamu naudoti. Tai reglamentuota ir Statinių naudojimo valstybinės priežiūros skyriaus nuostatuose, patvirtintuose Aplinkos apsaugos ministro 2006 m. sausio 27 įsakymu Nr. 4-6, kuriuose nurodyta, kad statinio techninė priežiūra galima nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti dienos iki statinio griovimo darbų pradžios.

Pasak nukentėjusiojo, jeigu būtų laikomasi įstatymų reikalavimų, reglamentuojančių tinkamą statinių naudojimą, šis nelaimingas atsitikimas nebūtų įvykęs, nes statinio pripažinimo tinkamu naudoti procedūros metu yra tikrinami pastato, tarp jų ir vartų, techniniai parametrai, ar jie atitinka saugaus eksploatavimo sąlygas, ir tik tada surašomas statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas, kuris patvirtinamas administravimo subjekto sprendimu nekilnojamąjį daiktą suformuoti, kaip numatyta Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje. To paties įstatymo 12 straipsnyje nustatyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą teisiniai pagrindai, kadastro tvarkytojui teikiamų dokumentų sąrašas. Kaip matyti iš Registrų centro 2010 m. lapkričio 11 d. rašto Nr. 11.5.9./S-1665 sandėlio, kuriame įvyko nelaimingas atsitikimas, kadastriniai duomenys nustatyti ir užfiksuoti kadastrinių matavimų byloje, jam suteiktas unikalus numeris, tačiau pats daiktas neįregistruotas, nes nebuvo pateiktas sandėlio įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą teisinis pagrindas. Rašte pažymėta, kad, kol nebus pateikti daikto suformavimą patvirtinantys dokumentai, nekilnojamasis daiktas negali būti įregistruotas. Duomenų apie sandėlio, kuriame įvyko nelaimingas atsitikimas, atidavimą naudoti nėra ir Utenos rajono savivaldybės administracijoje. Taigi tokiomis aplinkybėmis J. R. negalėjo pavesti objekto techninės priežiūros vykdyti atsakingiems darbuotojams, už kurio suformavimą jis yra materialiai atsakingas, nes pastatas buvo naudojamas neteisėtai. Šiuo atveju jis privalėjo vadovautis ir CK 4.253 straipsnio nuostata bei registruoti nekilnojamuosius daiktus, kurie turi būti suformuoti įstatymų nustatyta tvarka. Pagal CPK 197 straipsnį aplinkybes, kurioms būtina teisinė registracija, įrodinėjamos tik rašytiniais įrodymais.

Nukentėjusysis nurodo, kad tokie jo kasacinio skundo argumentai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-435/2006, 2K-134/2010 ir kt.). Kasacinėje nutartyje Nr. 2K-134/2010 aptariama tokia pati situacija, kaip ir šioje byloje, kai įmonės vadovą bandoma išgelbėti nuo atsakomybės remiantis tuo, kad jis vieną ar kitą įpareigojimą darbuotojų saugos ir sveikatos srityje buvo nustatęs atskiriems asmenims. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad įgaliojimų BK 176 straipsnio prasme perdavimu gali būti laikomas tik toks įmonės vadovo sprendimas, kuriuo kompetentingam įmonės atskiros srities vadovui suteikiami visi įmonės vadovo įgaliojimai, vykdant vadovo funkcijas darbuotojų saugos ir sveikatos srityje, nustatytas darbdavio atstovui darbuotojų saugos ir sveikatos srityje. Be kita ko, teisėjų kolegija nurodė, jog turi būti perduodami įgaliojimai duoti nurodymus visiems įmonės darbuotojams ir valdyti įmonės finansus toje srityje, kad būtų galima užtikrinti šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytų funkcijų įgyvendinimą. Tuo tarpu iš byloje esančių įrodymų matyti, kad generalinis direktorius J. R. niekam tokių įgaliojimų neperdavė ir negalėjo perduoti, nes statinio techninė priežiūra buvo negalima dėl to, kad šis nebuvo pripažintas tinkamu naudoti.

Kasatoriaus manymu, skundžiamame nuosprendyje pateikta išvada dėl, tikėtina, šią nusikalstamą veiką padariusių kitų asmenų (V. M., A. L., K. M., N. M.) neatleidžia teismo nuo pareigos tinkamai įvertinti J. R. kaltę pagal BK 176 straipsnio 1 dalį pagrindžiančių įrodymų visumos kontekste; tinkamai to nepadarius, spręsti kitų atsakomybės klausimo negalima. Nukentėjusiojo teigimu, teismas, nenustatęs jokių naujų aplinkybių ir nepaneigęs esamų byloje įrodymų, dėl pirmiau nurodytų asmenų kaltės pasisakė iš anksto. Nukentėjusysis pažymi, kad baudžiamosios atsakomybės klausimas dėl jų yra išspręstas ikiteisminio tyrimo metu, prokuratūroje buvo atliekami ikiteisminiai tyrimai, kurie vėliau buvo nutraukti; prokuroro priimti procesiniai sprendimai šiais klausimais motyvuoti, galiojantys, patvirtinti ikiteisminio tyrimo teisėjo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuos duomenis ignoravo ir savo nuosprendyje nepagrįstai nenurodė jokių naujų šių ikiteisminių tyrimų atnaujinimo pagrindų.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. V. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 320 straipsnio 3 dalyje, 324, 325 straipsniuose, 331 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų laikymosi

Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį, nes tai padarė pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 320 straipsnio 3 dalyje, 324, 325 straipsniuose, 331 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme nuostatas. Padarytus pažeidimus kasatorius vertina kaip esminius, sukliudžiusius teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti pagrįstą ir teisingą sprendimą. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos ir apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinio, šis teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, tokių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Išvada dėl J. R. kaltės pagrįsta byloje esančių įrodymų visetu, kurie sprendime išsamiai aptarti. Įrodymus teismas įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Surašydamas nuosprendį teismas BPK 331 straipsnio 2 dalies įtvirtintų nuostatų nepažeidė, nurodė motyvus, dėl ko kitaip nei pirmosios instancijos teismas vertina įrodymus, nurodė nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kuriuos laikė kaip pagrindą nuteistąjį pripažinti nekaltu. Todėl kasatoriaus argumentai dėl BPK normų pažeidimo laikytini nepagrįstais, išskyrus skirtingas išvadas dėl J. R. išteisinimo pagrindų.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nustatė vienodas įvykio aplinkybes, kad metalo dažymo sandėlyje, nutrūkus vartų viršutiniam vyriui, virstantys vartai, išsinėrę iš apatinio vyrio ir krisdami žemyn, prispaudė virtimo trajektorijoje buvusį įmonės darbininką V. V. ir jį sunkiai sužalojo. Tačiau abu teismai padarė skirtingas išvadas dėl nelaimingo atsitikimo darbe priežasčių, o kartu ir dėl J. R. kaltės. Pagal pirmosios instancijos teismo išvadą nelaimingas atsitikimas įvyko todėl, kad sandėlys, kuriame ir įvyko nelaimingas atsitikimas, nustatyta tvarka nebuvo pripažintas tinkamu naudoti, tačiau įmonės vadovas J. R. leido jį eksploatuoti. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nelaimingą atsitikimą sandėlyje lėmė ne tai, kad statinys nebuvo pripažintas tinkamu naudoti ir nebuvo šio statinio teisinės registracijos, bet netinkama sandėlio vartų priežiūra: vartų vyriai surūdijo, nutrūko, dėl to vartai griuvo ir sužalojo V. V.. Apeliacinės instancijos teismas tokią išvadą pagrindė nelaimingo atsitikimo darbe aktu, ir teismo ekspertizės aktu, kuriuose nurodytos iš esmės analogiškos nelaimingo atsitikimo darbe priežastys, būtent kad UAB „S“ eksploatuojamo sandėlio vartai buvo techniškai netvarkingi, ir tai lėmė atsiradusių padarinių kilimą. Byloje nėra kitų šioms specialistų išvadoms prieštaraujančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi šiomis išvadomis ir vertindamas įrodymus BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė.

Kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas nepasisakyti dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nepagrįsti. Iš šio teismo sprendimo matyti, kad teismas patikrino visus apeliacinio skundo argumentus ir į juos motyvuotai atsakė, išskyrus argumentus dėl civilinio ieškinio išsprendimo ir priteistos sumos neturtinei žalai atlyginti dydžio. Teismui padarius išvadą dėl J. R. išteisinimo, atsakymas į tokius apeliantų argumentus tapo beprasmis, nes pagal BPK 115 straipsnio 3 dalį, priklausomai nuo išteisinimo pagrindo, civilinis ieškinys atmetamas arba paliekamas nenagrinėtas.

Pagal BK 176 straipsnį už šią nusikalstamą veiką atsako darbdavys ar jo įgaliotas asmuo. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 16 straipsnyje nurodyta, kad darbdaviu gali būti įmonė, įstaiga, organizacija ar kita organizacinė struktūra, nepaisant nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio, taip pat fizinis asmuo. Pažymėtina, kad šio nusikaltimo subjektu negali būti juridinis asmuo (BK 20 straipsnis). J. R. nelaimingo atsitikimo metu ir šiuo metu yra darbdaviui atstovaujantis asmuo (Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnis). Įstatymai darbdavį įpareigoja sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais. Šias darbdavio pareigas įgyvendina darbdaviui atstovaujantis asmuo (DK 259, 260 straipsniai, Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 straipsnis). Teismo išvada, kad J. R., kaip darbdaviui atstovaujantis asmuo, galėjo perleisti ir perleido savo pareigas darbų saugos srityje kitiems įgaliotiems asmenims, yra pagrįsta. Pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 32 straipsnį darbdaviui atstovaujantis asmuo gali pavesti padalinių vadovams įgyvendinti nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų prevencines priemones. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai nurodė, kada, kokiais savo įsakymais ir kam J. R. perleido savo pareigas. Teismo išvada dėl J. R. kaltės pagrįsta, nes jam perleidus pareigas darbų saugos srityje kitiems asmenims, jo kaltės už šį nelaimingą atsitikimą darbe nėra, todėl jis išteisintas pagrįstai.

Kasatorius nepagrįstai teigia, kad pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 straipsnį, perleidus pareigas darbų saugos srityje kitiems įgaliotiems asmenims, darbdavys ar jam atstovaujantis asmuo neatleidžiami nuo atsakomybės. Šio įstatymo 11 straipsnyje tai nenurodyta, jame kalbama apie kiekvieno įmonės darbuotojo pareigą saugoti savo ir kitų darbuotojų sveikatą bei gyvybę ir, savaime suprantama, toks įpareigojimas kartu neatleidžia darbdavio ar jį atstovaujančio asmens nuo pareigos užtikrinti darbuotojams saugias darbo sąlygas.

Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio, jame išdėstytų motyvų matyti, kad J. R. išteisintas tuo pagrindu, jog jo veiksmuose nenustatyti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymiai. Tai teismas ir konstatavo, tačiau nuosprendžio aprašomosios dalies pabaigoje ir rezoliucinėje dalyje nurodė jau kitą išteisinimo pagrindą, kad jis išteisinamas neįrodžius, jog dalyvavo darant nusikalstamą veiką. Tokie prieštaravimai šalintini. Nurodytas J. R. išteisinimo pagrindas, kad jo veiksmuose nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių paremtas bylos duomenimis, teismo aptartais įrodymais, todėl yra pagrįstas. Dėl to kasacinis skundas tenkintinas iš dalies ir skundžiamas nuosprendis keistinas. Be to, pažymėtina, kad, suklydus nurodant J. R. išteisinimo pagrindą, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BPK 115 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teismas, nustatęs, kad J. R. veiksmuose nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, privalėjo taikyti BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktą, bet ne šio straipsnio 3 dalies 1 punktą, t. y. privalėjo nukentėjusiojo V. V. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą, bet ne jį atmesti. Pažymėtina ir tai, kad civilinis ieškinys buvo pateiktas ne J. R., bet darbdaviui. Teismui atmetus civilinį ieškinį, būtų iš esmės pažeista nukentėjusiojo V. V. teisė į žalos atlyginimą.

Kasacinės instancijos teismo posėdyje kasatorius prašė priteisti turėtas proceso išlaidas. Tačiau šio klausimo sprendimas paliktinas nagrinėti kartu su civiliniu ieškiniu, nes civilinis ieškinys lieka neišnagrinėtas ir civilinio atsakovo kaltės klausimas dėl žalos atlyginimo taip pat lieka neišspręstas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. nuosprendį pakeisti:

J. R. išteisinti pagal BK 176 straipsnio 1 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiojo V. V. civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, o taip pat dėl turėtų proceso išlaidų palikti nenagrinėtą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

Jonas Prapiestis

Vytautas Greičius